Verkių ir Pavilnio rezervatai

Verkių ir Pavilnių rezervatų žemėlapis

[pic]

Įvadas

Pavilnių regioninis parkas įsteigtas1992m. Jo plotas

apima2100ha. Regioninio parko paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros

paveldo vertybes.

Viena svarbiausių parko reljefo ypatybių – dideli santykinių

aukščių skirtumai (iki 100m) ir neprilygstama jų formų įvairovė. Didžiausia

Pavilnių parko vertybė – ereziniai kalnynai ir augmenija. Parke auga

daugiau kaip pusė (per 750) Lietuvos floros rūšių, nemažai retųjų augalų.

Esama vietų, kurios primena netgi gūdaus miško gilumą.

Šiame parke taip pat saugomas unikalus geologinis paminklas –

Puškorių atodanga. Tai viena aukščiausių ir įspūdingiausių lledynmečio

atodangų ne tik Vilnios slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje. Atodangos aukštis

– apie65m, plotis – 260 metrų. Nuo šios atodangos atsiveria nepakartojamo

grožio Vilnelės slėnio panorama. Upė žemupyje yra įsirėžusi daugiau kaip

60m gylyje. Vilnelė čia srūva kaip kalnų upokšnis.

Kita parko dalis – Markučių draustinis. Čia gausu šaltinių ir

ąžuolynų. Draustinyje yra ir A. Puškino muziejus – sena medinė sodyba,

pastatyta 1867m. Nors pats poetas čia niekada nesilankė, bet jo gentainiai

vaikščiojo po šias apylinkes. Kadaise Markučių ąžuolyne buvo Lietuvos

kunigaikščių vasarvietė. Dar viena puiki parko vvieta pravirš miesto iškilęs

ir pušimis apaugęs Belmonto kalnas. Taip jis pavadintas dėl vietos grožio.

Verkių regioninio parko tikslas – išsaugoti Žaliuosius ežerus

supančią gamtą bei Verkių, Kalvarijų ir Trinapolio apylinkių kultūrinius

kompleksus. Be to, stengiamasi plėtoti pažintinį turizmą, propaguoti

gamtosaugos idėjas.

Miškų ploto ppasiskirstymas girininkijomis pagal nuosavybę (ha)

|1. Neries regioninis parkas |9816,0 |4758,2 |

|2. Verkių regioninis parkas |2731,0 |1781,1 |

|3. Baravykinės valstybinis kraštovaizdžio |2280,0 |2271,4 |

|draustinis | | |

|4. Daubėnų valstybinis kraštovaizdžio |674,6 |545,7 |

|draustinis | | |

|5. Europos centro valstybinis kraštovaizdžio |911,6 |77,9 |

|draustinis | | |

|6. Dvarčionių valstybinis geomorfologinis |109,5 |23,9 |

|draustinis | | |

|7. Griovių valstybinis geomorfologinis |574,2 |569,7 |

|draustinis | | |

|8. Juozapinės valstybinis geomorfologinis |251,4 |102,0 |

|draustinis | | |

|9. Kruopynės valstybinis geomorfologinis |326,2 |302,4 |

|draustinis | | |

|10. Kuosinės valstybinis geomorfologinis |1514,0 |632,8 |

|draustinis | | |

|11. Medžiakalnio valstybinis geomorfologinis |765,7 |334,1 |

|draustinis | | |

|12. Vanagienės valstybinis geomorfologinis |301,3 |292,8 |

|draustinis | | |

|13. Kenos valstybinis hidrografinis draustinis|165,4 |104,5 |

|14. Vilnios valstybinis hidrografinis |1220,6 |867,0 |

|draustinis | | |

|15. Raudonosios balos valstybinis telmologinis|112,6 | |

|draustinis | | |

|16. Medininkų valstybinis botaninis draustinis|16,2 |2,4 |

|17. Taurėjos valstybinis ornitologinis |513,5 |397,5 |

|draustinis | | |

Verkių regioniniame parke

Juodoji šikšnosparnio naktis

2002 09 12, saulutei leidžiantis, Verkių regioninis parkas (Žaliųjų ežerų

g. 53, Vilnius) pakvietė pasidairyti, pabuvoti šikšnosparnių, gyvenančių

medžių drevėse, pastogėse, mediniuose pastatuose, rūsiuose, pasaulyje.

Visus žžingeidžiuosius vilniečius bei sostinės svečius

palabinamuoju žodžiu pasitikusi parko direktorė Vida Laurukėnienė sakė, jog

šikšnosparnį mes pernelyg dažnai pavadiname kažkokiu siaubūnu. Ar jis

galėtų būti toks – tas mažas skraidantis žvėrelis, kurio Verkių

regioniniame parke iki šiol aptiktos 9 rūšys?..

Apie tai pasakojo mokslininkas dr. Kazimieras Baranauskas, ekologai

Edvardas Mickevičius, Arūnas Čeponis, Vytautas Drūteika bei kiti vakaro

dalyviai.

Beje, apie šikšnosparnius turėjo ką pasakyti ir dailėtyrininkė

dr. Jolita Liškevičienė, išklojusi visą tiesą, kurią iš lūpų į lūpas

perdavinėjo žmonės senovėje.

Šikšnosparniai yra vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai,

šiltakraujai gyvūnai. Kūnas padengtas kailiuku, jauniklius maitina pienu.

Garsūs, nes geba skraidyti tamsoje, orientuojasi bei gaudo vabzdžius

skleisdami ultragarsą. Be abejo, žmogus to garso nė negirdi., Tačiau žmogus

gali girdėti skaidančius šikšnius, gali nugirsti ir jų spygavimus,

cypsėjimus.

“Koks subtilus šikšnosparnis. Skrenda, tarkime apie 60 km per

valandą greičiu, sugeba absoliučioje tamsoje surasti ultragarsu skrendanti

milimetrinį uodą. Šis skraidantis žvėrelis turi apie milijoną kartų

tobulesnį ultragarso “mechanizmą”, nei tie, kuriuos sukuria žmonės”, –

kalbėjo mokslininkas Kazimieras Baranauskas, kartu su kitais vakaro

dalyviais Verkių parke ištiesus šikšniui pastverti skirtąjį tinklą.

.Pasaulyje esama apie 1000 šikšnosparnių rūšių, nors kasmet vis atrandamos

naujos. Tie žvėreliai būna įvairaus dydžio. Štai kamaninis šikšnosparnis,

gyvenantis Tailande, yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 2 gramus. Gi

didžiausieji pasiekia 40 cm ilgį bei 1,5 kg svorį, o išskleidęs sparnus

pasiekia 2 metrus.

Įvairiausius siaubo ffilmukus kuriantieji itin mėgsta

šikšnosparnius, kurie minta krauju. Tokių, deja, tėra vos 3 rūšys, kurios

aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Viena iš hipotezių, aiškinančių vampyrų

kilmę: šikšnosparnių protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis,

gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui

naudoti žinduolių arba paukščių kraują.

O gyvenantiems Lietuvoje bent reikėtų nutuokti, jog šie skraidantys

žvėreliai yra labai naudingi, nes minta kraują siurbiančiais bei kitais

žalingais vabzdžiais, uodais – žemės, miškų ūkio kenkėjais. Kasnakt

šikšniukas, žiūrėk, ir sugauna po 3-5 tūkstančius uodų.

Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Tiesa, penkioliktoji (ūsuotasis

pelėausis) buvo aptikta tik vieną kartą – Biržų krašte, garsiojoje Karvės

oloje.

Vienos šikšnosparnių rūšys Lietuvoje būna ištisus metus, kitos,

tarsi paukščiai, žiemą praleidžia šiltesnio klimato kraštuose.

Migruojančios rūšys mūsų šalyje išbūna nuo balandžio pradžios iki rugsėjo

pabaigos. O pasilikusiems Lietuvoje nuo lapkričio iki kovo – žiemos miego

laikotarpis. Tad iki žiemos snaudulio šikšniui dar toli. Todėl ir buvo

sumanyta Verkių parke su juo pasilabinti. Nakčia. Sako, jog kai kam ir

pavyko. O jei ir nepavyko, gal kas ir išliks atmintyje iš video juostos

“Verkių regioninio parko šikšnosparniai”.

Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai

1999 m. pradėjusi veiklą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų

direkcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius: saugo ir atkuria

regioniniuose parkuose esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudaro

sąlygas poilsiui, pirmiausia pažintiniam turizmui, skleidžia gamtos ir

kultūros paveldo vertybių apsaugos idėjas, materialinį iir dvasinį kultūros

palikimą.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos iniciatyva

atliekami gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai,

įrengiami pažintiniai takai, regyklos, poilsiavietės. Direkcija nuolat

kviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais,

organizuoja specialius renginius, skirtus gamtos ir kultūros paveldo

apsaugos idėjoms skleisti, etnokultūrines šventes, rūpinasi vilniečių

aplinkosauginiu švietimu. Prie direkcijos veikia jaunųjų gamtotyrininkų

mokykla.

Direkcijos darbuotojai dalyvauja nagrinėjant teritorijų

planavimo dokumentus ar statinių projektus, kontroliuoja teritorijos

lankymą, imasi reikiamų priemonių, kai pažeidžiami nustatyti kraštovaizdžio

apsaugos bei naudojimo reikalavimai.

Į direkciją galima kreiptis ne tik dėl ekskursijų (su vadovu) ir

pažintinių išvykų, bet ir norint tinkamai tvarkyti savas sodybas. Visiems,

pageidaujantiems susipažinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtos

ir kultūros paveldo vertybėmis, mielai suteikiama informacija, o

besidomintys kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo klausimais, visada gaus

reikiamą profesionalią konsultaciją.

Verkių kilmė

Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio

lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdęs greta medžiojęs

Lietuvos didysis kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys

krivių krivaitis, savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, aiškinęs

esą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kūdikis, pavadintas

Lizdeika, tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu,

ligi šiolei vadinama Verkiais.

Verkių ir Vilniaus istorijos susaistytos nuo senovės. Verkiai

(beje, čia buvo gyvenama jau mezolito laikotarpiu) visų pirma yra buvusios

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdos. Kadaise plytėjusiose giriose veisėsi

stumbrai ir taurai. Čia,

iki įkuriant sostinę Vilnių, buvo gamtameldystės

vieta. Ji laikoma ir krivių krivaičių sūnaus Lizdeikos gimtine. Įvedus

krikščionybę, gamtameldžių (pagonių) šventyklas keitė katalikų bažnyčios.

Aukštame Neries ir į ją įtekančio upelio slėninės erozijos

suformuotame kalne žmonės gyveno dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Gilioje senovėje pačiame pietiniame kalno gale stovėjo iki šiol

nenustatytos paskirties medinis statinys. Manoma, kad jam sunykus, 16 a.

viduryje buvo pastatyta mūrinė aštuonkampė koplyčia. Jos vietoje buvo

padėti didelės mūrinės bažnyčios pamatai, tačiau ji taip niekada ir nebuvo

pastatyta.

Po storoku žemės sluoksniu rastos dar vvienos įdomaus mūrinio

statinio liekanos. Tai vieno ar dviejų mūrinių pastatų sienų apatinės

dalys, sudarančios smailoką kampą. Šių sienų mūrijimo technika dar

primityvoka: prie pamatų aptikta iš stamboko žvyro su rusvu kalkių

skiediniu padarytų sienos pamatų tarsi pagalvės liekanų, ant kurių gulėjo

siena, mūryta iš menkai degtų ir molio skiediniu surištų plytų. Panašus

sienų mūrijimo būdas iki šiol žinomas tik iš kai kurių daugiausia 13 a.

lietuvių pilių.

Žalieji ežerai

Šiaurinėje Verkių regioninio parko dalyje plyti paskutiniojo

apledėjimo sustumtos aukštumos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa.

Jose išsiskiria ilgi ir llabai gilūs Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos). Tai

vienas vertingiausių ir vaizdingiausių Verkių regioniniame parke

kraštovaizdžių. Žalieji ežerai: Balsis, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis,

Raistelis ir Baraukos Akis telkšo dviejuose giliuose, siauruose,

vingiuotuose, iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusiuose dubakloniuose.

Pagal kilmę visi jie priskiriami rininių ežerų ggrupei. Jų dubaklonius –

rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18

tūkst. metų. Reljefas – tikrai įspūdingas.

Žalieji ežerai nuo seno traukė mokslininkų dėmesį. Jais domėjosi

garsūs senojo ir naujojo Vilniaus universiteto bei Botanikos instituto

mokslininkai. Bene didžiausias galvosūkis – Žaliųjų ežerų spalva. Joks ne

žalias atspindys – jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias nuo didelio ištirpusių

karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami ežerai. Ypač

įdomus giliai įsirėžęs Balsio (Kryžiuočių) ežero duburys.

Žaliųjų ežerų vandens augalų bendrijos

Žalieji ežerai unikalūs ne tik savo hidrografine struktūra,

vandens spalva, bet ir augmenija. Vandens augalų bendrijos ir ežerų

užžėlimo tipai skiriasi: Balsio, Gulbino ir Mažojo Gulbino pakrantėms

būdingas fragmentinis ir juostinis užžėlimo, Raistelio, Akies ir Baraukos

akies ežerėliams – liūninis tipas. Nevienodės ir augalų (makrofitų) rūšių

skaičius ežeruose. Balsio ežere jų yra daugiausia ((66 rūšys), o Raistelio

ežere – tik 6 rūšys. Balsio ežere augalų bendrijas sudaro maurabraginiai

dumbliai ir samanos, o šiauriniame Gulbino gale – plačios monažolynų,

papartinių nendrynų juostos.

Žaliuosiuose ežeruose auga labai retos bendrijos, kurių

vyraujantys augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausia šiurpinio

žvakidumblio bendrija, paplitusi pietinėje Balsio ežero dalyje, 0,5-3 m

gylyje. Čia žvakidumbliai dengia 80% bendrijos ploto. Bendrijoje auga dar

viena (įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą) rūšis – gležnalapės nertys.

Šiurpiniai žvakidumbliai priskiriami išnykstančioms rūšims.

Pirmą kartą Lietuvoje aptikti 1823 m. Balsio ežere, vėliau jie bbuvo laikomi

išnykusiais. Tik 1993 m. vėl buvo rasti šiurpinių žvakidumblių sąžalynai

pietinėje Balsio ežero dalyje. Lietuvoje jie auga dar dviejuose dideliuose,

skaidriuose ežeruose – Šventininkų ir Saudargų. Augalų nykimo priežastis –

vandens lygio svyravimai ir užteršimas.

Gležnalapės nertys – tai daugiamečiai vandens augalai. Auga

Balsio ežere, pietrytinėje ežero dalyje 10-16 m nuo kranto, 3-7 m gylyje,

tarp samanų. Populiacija negausi.

Raistelio ežere vyrauja ratainytynai (Lietuvoje esantys

šiauriniame arealo paribyje ir sudarantys 1-2 m juostą apie visą ežerą).

Ratainytės dengia 85% bendrijos ploto. Retas bendrijas sudaro Raistelio

ežero pakrantėse plytinti aukštapelkė. Šakotosios ratainytės, augančios

ežerų pakraščiuose kartu su meldais, nendrėmis bei viksvomis yra

reliktiniai mūsų floros augalai – retenybė tiek Lietuvoje, tiek ir

kaimyninėse šalyse.

Balsio ežeras

Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų grupės – Balsio

ežeras ir jo guolis: miškingi ir statūs šlaitai virš vandens iškyla iki 40

m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Giliausia ežero vieta (apie 39 m)

yra pietinėje jo dalyje, netoli labiausiai mėgstamo paplūdimio. Jis

vadinamas įvairiai: Kryžiuočių, Kryžiokų ar Žaliuoju ežeru. Balsio ežero

ilgis – maždaug du kilometrai, didžiausias plotis – netoli pusės kilometro.

Didžiausias gylis – beveik 40 m (rytinėje ežero dalyje). Ežero plotas –

55,0 ha, krantų ilgis – daugiau nei 5 kilometrai.

Kryžiuočių ežero pavadinimo kilmė siejama su legenda. Pasak jos,

senovėje žiemą ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių ir

kryžiuočių, bbesiveržusių į Vilnių. Ledas, neatlaikęs sunkiai šarvuotų

kryžiuočių, įlūžo ir visi jie nugarmėjo į ežero dugną.

Visais metų laikais ežero vanduo būna ryškiai žalias, net ir po

ledu. Todėl ir vadinamas Žaliuoju. Ežerui gyvybės duoda požemio vandenys,

kuriuose gausu ištirpusių karbonatų.

Balsio ežero krantai vingiuoti, tačiau be gilių įlankų ir

pusiasalių. Šlaitai, išskyrus šiaurinius, aukšti ir statūs. Tik šiaurės

vakarinėje dalyje krantai žemi, užpelkėję. Šlaituose gausu mažų šaltinių.

Vidutinis jų aukštis – 15 m. Rytiniuose ežero šlaituose aukštai virš

dabartinio vandens lygio kai kur atsidengia stori gėlavandenių klinčių

nuogulių (ežerinių karbonatinių nuosėdų) klodai. Savaime aišku: vandens

lygis – gerokai nukritęs. Ežero atabradas gana siauras, dugnas nuklotas

žvirgždu, gargždu, smulkiu smėliu (vietomis su karbonatinio dumblo

priemaiša).

Naudota literatūra:

http://www.pavilniai-verkiai.lt/

„Lietuvos 2003 turizmas“