Viskas apie Prancūziją

PRANCŪZAI.

Gyventojai

Apie 10% visų gyventojų yra ne prancūzai, nors dėl patrauklios kultūros ir kitų sąlygų svetimtaučiai gana greitai suprancūzėja. Didžiausios tautinės mažumos: apie 2 milijonai vokiečių (daugiausia Elzase ir Lotaringijoje), 1,3 milijonai bretonų, 0,16 milijonai flamų, 0,3 milijonai italų, 0,15 milijonų baskų. Iki II-ojo Pasaulinio karo gyventojų prieauglis buvo labai mažas, kartais mažiau gimdavo negu mirdavo, bet nuo 1945m. gimimų skaičius labai pakilo (iš 1000 žmonių per metus gimsta apie 20), o mirtingumas sumažėjo ir per metus gaunamas apie 7% pprieauglis. Paminėtinas gyventojų kėlimasis iš žemės ūkio sričių į pramonės vietas (miestus), tačiau kaimo tipo gyvenvietėse dar gyvena apie 53% visų gyventojų. Didžiausi miestai: Paryžius, Marselis, Lijonas, Tulūza, Bordeaux, Nantes, Nica, Strasburgas, Lilis, St. Etionne, Le Havre.

XII amžiuje savo keliones prancūzų kalba aprašė garsusis Marco Polo. Prasidėjus septynioliktam šimtmečiui, prancūzų kalba visoje Europoje buvo pripažinta oficialia diplomatijos ir kultūros kalba. XVIII amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina II ilgą laiką susirašinėjo su Volteru prancūziškai. Vis dėlto iki XIX a. ketvirtadalis paprastų žmonių ššios kalbos visai nemokėjo, dar maždaug tokia pat dalis nesugebėjo dorai ja susišnekėti. Į vietinius dialektus patois (bretonų, oksitanų, elzasiečių ir provansalų) valdžia ėmė žiūrėti kaip į prancūzų vienybės skaldymo šaltinį. Taigi 1635 m. Rišelje (Richelieu) įsakė Prancūzų akademijai „uoliai iir rūpestingai sunorminti mūsų kalbą, sukurti tam tikras taisykles, išgryninti, paversti ją išraiškinga, tinkama vartoti meno ir mokslo srityse“. Nacionaline šalies politika tapo būdas bausti mokinius, kalbančius vietinėmis tarmėmis. Įstatymo laužytojui būdavo duodama pupa, kurią jis tą dieną turėdavo perduoti kitam vaikui, pavartojusiam tarmišką žodį. Dienos pabaigoje vaikas, pas kurį atsidurdavo pupa, būdavo baudžiamas mušant.

Dabar net tie prancūzai, kuriems ši kalba gimtoji, nepaprastai daug pastangų skiria jos įgūdžiams tobulinti. Toli gražu net ne kiekvienam kūrėjui profesionalui pavyksta labai gerai išlaikyti kasmet organizuojamą, pilną kalbos pinklių La Grande Dictée rašybos konkursą, pritraukiantį apie 300 tūkstančių dalyvių ir kone 7 milijonus aistringų televizijos žiūrovų. Konkursas plačiai nušviečiamas spaudos puslapiuose.

Nepaisant visų kalbos sunkumų, prancūzai lieka jai ištikimi. 1990 metais iš žodžio oignon ((svogūnas) vyriausybė bandė išmesti „g“ bei tarties ženklą žodžiuose maître ir huître, tačiau įgyvendinti šių pataisų neleido gyventojų protesto peticijos. Vėliau ši pasipriešinimo banga buvo pavadinta cirkumflekso karu.

Slaptas buržuazijos žavesys.

Prancūzijos visuomenė aiškiai susiskirsčiusi į klases. Pirmuoju smuiku groja buržuazija (1789 m. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu nuvertusi valdančiąją klasę). Santechniko vaikui tapti gydytoju, teisininku, inžinieriumi ar architektu sunku, bet nėra neįmanoma. Jam ar jai tereikia labai gerai mokytis mokykloje, išlaikyti stojamuosius konkurso egzaminus į prestižinį universitetą ir įsidarbinti stiprioje firmoje. TTačiau „tėvelio sūneliui“ (le fils à papa) to pasiekti pavyksta kur kas lengviau.

Šiais laikais prancūzų aristokratija visuomenėje didelės įtakos neturi. Aristokratai mėto elegantiškus kamuoliukus, rengia lapių medžiokles, bet niekas jais per daug nesidomi. Prancūzai labiau linkę domėtis Monako princesės Stephanie nuotykiais, o ne savo krašto grafais, hercogais ar karališkojo kraujo palikuonimis.

Buržuazija skirstoma į tris kategorijas. Haute bourgeoisie – gyva garsiosios Prancūzijos istorijos galerija, šalies „kas yra kas“ enciklopedija (šiai kategorijai priklauso Čarlas de Gaulis (Charles de Gaulle)). Bonne bourgeoisie (BCBG — bon chic bon genre) sluoksniui priklauso jaunesniosios kartos pripažinimą pelnę ir kylantys profesijų lyderiai. Į trečiosios kategorijos petite bourgeoise atstovus, kuriems priskiriami komersantai ir nepriklausomi rangovai, žiūrima iš aukšto. Galbūt todėl, kad tarp jų nesunkiai infiltruojasi darbininkai.

Darbo valandos

Įprastos darbo valandos nuo pirmadienio iki penktadienio — 9—16 val. Yra parduotuvių dirbančių iki 20 val. Kai kurie bankai ir parduotuvės dirba šeštadieniais, tačiau uždaryti pirmadieniais. Oro uostuose dauguma valiutos keityklų dirba nuo 6.30 iki 23 val. Beveik visoje Prancūzijoje nuo vidudienio būna dviejų valandų pertrauka (nuo 12 iki 14 val.) priešpiečiams. Tada dauguma restoranų priima lankytojus. Pietūs valgomi vėlokai, paprastai po 19 val., kai kuriuose rajonuose net po 20 val.

Mano šeima — mano karalystė.

Prancūzų požiūris į šeimą globėjiškas. VVaikams skiriama daug dėmesio, tėvai gerbiami, tačiau gyvenamąją vietą kažkodėl renkasi keleto kilometrų atstumu vieni nuo kitų. Šeimoje tariamasi dėl visko — nuo verslo plėtojimo klausimų (paprastai visi įtraukti į šeimos verslą) iki svarstymų, kur žiemą vykti slidinėti. Vaikai kartu su tėvais gyvena iki vedybų.

Visa šeimyna — trys ar keturios kartos, neretai su visais pusbroliais ir puseserėmis, draugėn sueina per šventes (fętes) ar sekmadieniais trijų valandų ritualiniams priešpiečiams. Ne visose, žinoma, tik kai kuriose šeimose tokie plačios giminės suėjimai — gyvas Francua Trufauto (François Truffaut) serijos filmo vaizdelis: puošniais apdarais, su pirštinaitėmis, sulaidytais medvilnės marškiniais ir kaklaraiščiais aprėdyti vaikai per visą ritualą sėdi ramūs kaip angeliukai. Šeimos suėjimai uždari, tad pašaliniai į juos nekviečiami, nebent labai artimi draugai.

Kupini priešybių ir tuo didžiuojasi.

Darna ir pastovumas prancūzams nėra svarbiausi dalykai. Atvirkščiai, jie laikomi nuobodžiais ir varginančiais. Prancūzai – tiesiog keistuoliai: nešios kad ir pačius klaikiausius drabužius, jei tik jų autoriai — Pierre Cardinas ar Claude Montana. Kita vertus, jie – tikri tradicijų šalininkai. Nors ir mėgsta naujausius amerikietiškus reikmenis, tačiau Kalifornijos šampano į stalą nepatieks niekada. Mėgsta atvirą erdvę (la campagne), bet dažnai gyvena ankštuose butuose. Prancūzėms niekada nešautų į galvą nusivilkti švarkelį per pusiau oficialų priėmimą, tačiau iki pusės nuogos nnesivaržydamos jos žingsniuoja Šen Tropezo paplūdimiu. Skendi kvepalų aromate, tačiau negali pakęsti dezodorantų. Prancūzai mano, kad laikytis kodekso ir teisingumo normų reikia, tačiau nuolat pažeidinėja smulkius įstatymų reikalavimus: riboti greitį, saugiai eiti per gatvę, vietoje statyti automobilį, rūkyti tik leistinose vietose, laikytis tvarkos eilėje.

Prancūzės — feministės, bet dėvi seksualius apdarus. Tam tikruose prašmatniuose restoranuose maloniai priimami šunys (prie stalo jie tupi ant velvetinių pagalvėlių), o vaikų ten neįleidžia.

Katalikai, bet ne per uoliausi.

Oficialios religijos Prancūzijoje nėra, nors iš 56 milijonų piliečių 90% gimę katalikų šeimose. Iš 4 milijonų užsieniečių pusė yra arabai ir afrikiečiai, todėl miestuose gausų naujų mečečių. Apie vieną procentą Prancūzijos gyventojų sudaro žydai. Nors dauguma jų gana gerai asimiliavosi, per pastarąjį dešimtmetį ir anksčiau patyrė didėjančią antisemitizmo bangą, pasireiškusią kapinių išniekinimu, parduotuvių sprogdinimais, žeminančiais viešais pareiškimais iš dešiniųjų politiko Jeano-Marie Le Peno. (Pakantumą kitoms religijoms reglamentavo „Nanto Ediktas“, priimtas dar 1598 m. ir patobulintas 1685 m.)

Katalikybė įvairiuose Prancūzijos regionuose pasireiškia nevienodai intensyviai. Mažiau praktikuojama Marselyje nei Nante, taip pat ir Paryžiuje, lyginant su Bretane (čia vietiniai papročiai labai glaudžiai susiję su katalikybe). Religinės šventės švenčiamos visoje Prancūzijoje, tačiau reguliariai bažnyčią lanko tik apie 16% žmonių. Didžioji dalis prancūzų pakrikštyti, daugiau kaip pusė jų tuokiasi bažnyčioje,

bet išpažinties eina tik nedaugelis. Mokytojai ir kairieji nusistatę prieš bažnyčią.

Bažnyčia atskirta nuo mokyklos dar XIX amžiuje. Nors prancūzai nėra per daug uolūs katalikai, į kitas religijas žiūri įtariai. Kartu piktinasi, kai Vatikanas kišasi į pasaulietinius reikalus, bet nemėgsta ir neeuropietiškų religijų plitimo. Netyla polemika dėl mergaičių musulmonių čadros dėvėjimo mokyklose. Musulmonų varguomenės kvartalai nuo mečetėse sklindančių muedzinų aimanų ir dejonių labiau panašūs ne į Paryžių, bet į Alžyrą.

Tolerancija ar rasizmas?

XVIII amžiuje Prancūzija ėmė kolonizuoti pasaulį, sskelbdama laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (liberté, égalité, fraternité). Buvusioms kolonijoms pasirinkus nepriklausomybės kelią, Prancūzijai buvo suduotas stiprus smūgis.

Kai kalbama apie šalyje gyvenančius užsieniečius, prancūzai elgiasi gana prieštaringai. Jiems patinka, kai intelektualai, džiazo muzikantai, ištremti valstybių vadovai prašosi į Prancūziją. Politinį prieglobstį prancūzai suteikė Ayatollah’ai Khomeini bei Irano šachui Ho Ši Minui ir Raudonųjų khmerų lyderiams, Sūneliui Dokui ir Haičio poetams. Vis dėlto dauguma kitų rasių imigrantų paliekami socialinių-ekonominių laiptelių apačioje. Visiems musulmonams priklijuojama „arabo“ etiketė, o buvusių alžyriečių iir marokiečių vaikai, nors ir gimę Prancūzijoje, dažnai paniekinamai vadinami beurs (prancūzų kalba tai skamba panašiai kaip „žydai“).

Nors prancūzai rasistais savęs nelaiko, rasinė poliarizacija, atrodo, didėja. Viešosios nuomonės apklausos duomenys rodo, jog daugiau nei pusė prancūzų skundžiasi, esą per ddidelis skaičius arabų šalyje tapo „kultūros votimi“. Imigrantai jaučia, kad dažnai kaltinami dėl didėjančio nusikalstamumo ir nedarbo.

Pastaruoju metu parlamentas imasi priemonių, padėsiančių sugriežtinti dabar galiojančius imigracijos įstatymus. Tarp svarstomų klausimų yra ir tokie: vizos prašantis asmuo iš „labai rizikingų migracijos prasme šalių“ turi duoti savo pirštų atspaudus; nusikalsti linkusių mažumų atstovus galima deportuoti į buvusias jų tėvų šalis, net ir tuo atveju, jei asmuo gimęs Prancūzijoje.

Būk patenkintas ir nesijaudink.

Prancūziją drebina pokyčiai. Šalyje auga nedarbas, pasiekta didžiausių sergamumo AIDS rodiklių Europoje, kyla streikai ir siaučia teroristų sprogdinimai. Veržiasi klastingos amerikietiškos tendencijos – nuo mėsainių čiaumojimo Eliziejaus laukuose iki popmuzikos, nuo 12-kos pakopų programų (taikomų visoms gyvenimo sritims, pradedant alkoholizmo gydymu, baigiant pirkinėjimu) iki nardymo internete. Tačiau net ir nnegandų kankinami prancūzai išlaiko optimizmo bei kovingumo dvasią ir eleganciją. Juos galima sutapatinti su herojais (tiek literatūriniais, tiek iš realaus gyvenimo), pakilusiais virš skurdo ir pralaimėjimo – tokius kaip Cyrano de Bergeracas ir D’Artagnanas, Napoleonas ir de Gaulle.

Deja, prancūzai laime nespinduliuoja – nepažįstamiems šypsosi retokai, negirdėti juoko viešose vietose. Vis dėlto užsieniečiams į akis krinta prancūzų užsispyrėliškas mėgavimasis kasdieniais malonumais: kavinėje įsitaisius vienam skaityti laikraštį (beje, kavinės nyksta), gardžiuotis kamambero sūrio galiuku besibaigiant dviejų valandų pertraukai, nugalėti karštuose ginčuose. <

Meilė literatūrai

Prancūzai įsimylėję savo kalbą. Ji – kaip mūza arba kaip mylimoji, tik jokiu būdu ne žodžių masė. Beveik pusė prancūzų per metus perskaito mažiausiai dešimt knygų. Literatūros prestižas didesnis nei politika, todėl kūrėjai renkami į aukštus postus (Lamartine’as, De Tocqueville’is bei Chateaubriand’as buvo užsienio reikalų ministrai), o politikai turi būti išsilavinę, dar geriau — literatai.

Šviesios atminties prezidento Charles de Gaulle’io autobiografija tapo perkamiausia knyga. Prezidentas François Mitterand’as yra parašęs keletą labai perkamų knygų. Jo našlė, net ir jo dogas išleido memuarus apie didįjį žmogų (pastaroji knyga – 300 puslapių parodija). Premjeras Alainas Juppé parašė knyga apie savo troškimą išėjus į pensiją apsigyventi Venecijoje (kur jis, atsiribojęs nuo politikos, galėtų pasinerti į gyvenimo prasmės apmąstymus). Net dabartinis prezidentas Jacques Chiraras (visai ne rašytojas) poeziją apibūdino kaip „kasdienio gyvenimo poreikį“. Ir jis visiškai teisus. Net triukšmingo baro vidury poezijos posmus deklamuojantis, Montaigne’ą ar Montesquieu cituojantis darbininkas niekam nekelia nuostabos.

Nuo intuityvių dalykų prie antgamtinių.

Matematikas ir filosofas Rene Dekartas (Renė Descartes) – prancūzų minties tėvas. Garsusis jo posakis „Je pense, donc je suis“ (mąstau, vadinasi esu) glaustai apibendrina tautiečių pasaulėžiūrą.

Prancūzams patinka dekartiška logika — abstrakčiai mąstyti ir nuodugniai analizuoti. Mėgsta dalyką išskaidyti į esmines dalis, tada vėl ssujungti į visumą, panašiai kaip sprendžiant galvosūkį. (Akivaizdus meilės racionalumui ir tvarkai pavyzdys — oficialūs Prancūzijos parkai, kuriuose gamta tvarkoma pagal sudėtinę simetrinę geometrinę formą).

Dar niekuomet Prancūzijoje nebuvo taip aktyviai domimasi psichologija kaip dabar. Praėjusiais metais apie 50 tūkstančių žmonių deklaravo pajamas iš tokių veiklos sričių, kaip astrologija, spiritizmas ir psichologinė pagalba. Palyginimui verta paminėti, kad šalyje viso labo yra tik 36 tūkst. kunigų ir 6 tūkst. psichiatrų. Suaktyvėjo ir egzorcizmo (piktųjų dvasių išvarymo) veikla. Trečdalis visuomenės tiki velnio buvimu.

Vienintelė pasaulyje tikrai civilizuota tauta (Bien Entendu)

Prancūzai mano, jog jų indėlis į pasaulio kultūrą gerokai didesnis už visų kitų tautų (ir jiems visai nerūpi, kad jūs kitokios nuomonės). Šiaip ar taip, Prancūzija — Pjero – Augusto Renuaro(Pierre-Auguste Renoiro) ir Viktoro Hugo (Victoro Hugo), Marcelio Duchamp’o ir Maurice’o Ravelio, Simone’os de Beauvoir ir Joanos d’Arc, François Truffaut’o ir Marcelio Marceau’o tėvynė. (Kaip ir markizo de Sade’o, iš kurio kilęs žodis „sadizmas“.) Čia Pierre ir Marie Curie atrado radį. Ši šalis davė pradžią aukščiausios klasės kulinarijai. Būtent Prancūzijoje įkurtas Luvras, vienas geriausių pasaulyje meno muziejų. Argi objektyvu būtų nutylėti ir nepripažinti, jog tikroji elegancija nebūdinga jokiai kitai tautai? (Coco Chanel, žinoma buvo prancūzė.) Konkordas, aerobusas, TGV (greičiausias pasaulyje traukinys, skriejantis iiki 300 km/val. greičiu), prezervatyvai, pasterizavimas (pavadinimas siejamas su išradėjo Louiso Pasteuro vardu) ir triko (idėja priklauso oro akrobatui Jules’iui Léotard’ui) — visa tai prancūzų išradimai.

Asmeniniai ryšiai.

Prancūzai pasitiki vieni kitais, kai juos sieja asmeniniai ryšiai. Nesvarbu ar juos sieja mokykla ar šeima. Šeimų draugystė (ne vieną kartą sutvirtinta vedybų saitais) neretai jungia septynias kartas. Galiausiai išaiškėja, kaip tame filme „Pusbroliai, puseserės“, kad visi jaučiasi tarpusavyje susigiminiavę.

Egzaminai mokyklose sunkūs. Turinčius mažiau protinio lankstumo ir sumanumo išstumia konkurencija. Tarp šauniausiųjų, kurie sugeba patekti į elitines mokymo įstaigas, o vėliau užimti aukščiausius valdžios ir pramonės srities postus, susiformuoja tvirti saitai. Kreipiantis dėl darbo, nepakenks paminėti, kad abu — ir jūsų tėvas, ir galimas bosas per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo viename Pasipriešinimo dalinyje ar kartu mokėsi toje pačioje prestižinėje mokykloje.

Tik keletas pavienių prancūzų magnatų – savamoksliai. Gausus elito vaikų būrys baigia studijas užsienyje, įgyja verslo administravimo magistro laipsnį Harvardo, Stenfordo ar Kolumbijos universitetuose. Jie į užsieniečius žiūri daug atviriau. Visais atvejais pagelbės asmeninė draugo rekomendacija. Bendra aistra — nesvarbu, Bizet ar Coltrane’o, Voltaire’o ar Camus kūrybai, Apple kompiuteriams ar Tibete išvestų kilmingų šuniukų auginimui — sužadins prancūzo smalsumą ir veikiausiai paskatins pakviesti jus priešpiečių.

Daugumai vakariečių užmegzti artimus santykius su

kolegomis —tartum „užtepti kremo ant pyrago“. O prancūzams ilgalaikiai ryšiai pats „pyragas“. Ryšių ir pažinčių plėtimas jiems labai svarbu. Jei per paskutinę derybų sesiją šeimininkas atsiverčia foto albumą ir rodo jums savo jachtą ar kelionės po Himalajus nuotraukas, tai jau šį tą reiškia.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

REGIONAI (REGIONINIAI SKIRTUMAI).

Provincijos šaknys svarbu

Regionizmas gyvuoja ir klesti. Kiekviena provincija didžiuojasi savo kulinarijos išskirtinumu, vyno rūšimis, savo futbolo ir regbio komandomis, savo specifiniu būdu vesti derybas, llinksmintis ar sudarinėti sutartis. Dažnai žmonės save tapatina ne su šalimi, o su provincija ir jaučiasi kaip užsieniečiai, išvažiavę už jos ribų. „Aš visai ne prancūzas, patikėkite, — prisipažįsta 58 metų statybininkas iš pietvakarių rajono. — Aš -olandas, tad daugiau bendrumo turiu su ispanais (jie gyvena kaimynystėje už valstybės sienos) negu su paryžiečiais, gyvenančiais savo keistuose dangoraižiuose.“ Panašiai samprotauja ir futbolo žvaigždė iš Marselio, tvirtindamas, jog Romoje su komanda Mediterranean spint jaučiasi kaip namie, tik ne gretimame Mentone, kurio žmonės —— „dideli snobai“. Prancūzų prisirišimas prie provincijos intakų nestebina, žinant, kad Paryžiuje gimęs tik kas antras paryžietis. Prancūzijoje buvo didžiausias pasaulyje skaičius šeimų, turinčių antruosius namus kaimo vietovėje, priklausiusius protėviams.

Valdymo formai tampant vis labiau decentralizuota, plėtojantis telekomunikacijoms, vis daugiau PPrancūzijos verslininkų atsisako perkelti savo klestintį tarptautinį verslą į sostinę.

Dialektai ir užsienio kalbos

Dėl lingvistinio šovinizmo prancūzai į kitas kalbas linkę žiūrėti iš aukšto. Žinoma,šalyje vartojamos arabų, turkų, portugalų, anglų ir kitos užsienio kalbos . Kai kuriose srityse šnekama vietiniais dialektais: bretonų (panašus į valų kalbą) — Bretanėje; vokiška tarme – Elzase ir Lotaringijoje (tik 85% elzasiečių prancūzų kalbą laiko pagrindine); flamandų – šiaurės rytuose; ispanų, katalonų ir baskų – pietvakariuose; provansalų (šia kalba XII amžiuje trubadūrai dainavo romansus) ir italų dialektu — Korsikoje bei pietryčiuose. Apie 21% prancūzų mano, kad regioninę kalbą moka gerai, o 14% — visai neblogai. Ir ne visi kalba tuo pačiu dialektu. Pavyzdžiui, Bretanėje kiekvienas kaimas turi savo ypatingą tarmę, o tenykščiai žmonės save llaiko ne bretonais, o bigudanais ar bidarais.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

VARDAI IR PAVARDĖS, KREIPIMASIS.

Prancūzai apie žmogų sprendžia pasikliaudami savo vidiniu balsu. Todėl pirmasis įspūdis labai svarbus. Norėdami sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, svetimšaliai turėtų paisyti tradicijų ir įsiklausyti į užuominas bei ženklus. Susipažįstant pirmiausia įvyksta trumpas vizualus sąlytis, tik ne pasikeitimas šypsenomis. Paskui — tradicinis rankų paspaudimas.

Formų tu ir vous vartojimas.

Kreipiantis į prancūzų draugus ir kolegas, svetimšaliams keblumų nuolat kyla dėl formalaus „jūs“ (vous) iir familiaraus „tu“ (tu) vartojimo. Apdairiau yra sakyti vous — tai visuomet skamba mandagiai. Vienas 42 metų mokytojas sako, kad į savo senstantį tėvą iki šiol kreipiasi vous, nors dabar pats jį prižiūri. „Tu, – nusijuokė jis, — tinka tik vaikams ir šunims.“ Tačiau tai senoviško auklėjimo pavyzdys. Reklamos, žurnalistikos, teatro, kino pasaulio žmonės vieni kitus vadina tu, nors tarpusavyje beveik nepažįstami. O besikreipiančius mandagiu kreipiniu vous laiko snobais. Bankuose ir versle aplinka išlieka formali. Į sekretorę ar savo vertėją visada mandagu kreiptis vous.

Vienas pareigūnas sako, jog visuomet, kai jo bosas kreipiasi forma tu, iškart supranta, kad tai įžanga prašyti dirbti viršvalandžius. „Iš žmogaus, į kurį kreipiamasi tu, galima sau leisti daugiau reikalauti“, — mano jis.

Vous/tu – tarytum savotiška siena. Kartą ėmus žmogų vadinti tu, nors ir per klaidą, vėliau sunku nugalėti save, be to, staiga pereiti prie vous gali pasirodyti užgaulu.

Žodžių tvarka, inicialai, giminės forma

Prancūzų verslininkai pirma rašo savo visą vardą, tada pavardę. Tačiau pasitaiko, kad pirma didžiosiomis raidėmis rašoma pavardė, pavyzdžiui: DURAND, Gaude. Jei žmogus turi du vardus (tai pasitaiko dažnai), galima rašyti tik jų inicialus. Pavyzdžiui, filosofo ir rašytojo Sartre’o vardas Jean-Paul gali būti rašomas J. P., o Marie-Claude — M. C.

Neretai vyrų ir moterų vardai vvienodi, skiriasi tik galūnė „e“ moteriškiems vardams žymėti: Pascal/Pascale, Paul/Paule ar René/Renée ir pan. Pasitaikydavo bangų, kai į madą ateidavo berniukų vardų taikymas mergaitėms, pvz., Georges, Dominique ar Claude. O vardą Marie (kaip Jean-Marie) galima duoti ir berniukams.

Į moteris apdairiausia kreiptis Madame, nors jaunos netekėjusios panelės pageidauja kreipinio Mademoiselle. Į moteris reikia kreiptis pavarde, pvz., Bonjour, Madame Dupont arba Bonsoir, Mademoiselle Renaud.

Titulų mėgėjų šalis

Prancūzai titulus mėgsta, tad bendrovių hierarchijos laiptuose jų tikrai netrūksta. Aukščiausias korporacijos vykdomosios valdžios pareigūnas yra Président-Directeur General (PDG). Administrateur — už ji žemesnio rango pareigūnas. Kiekvienai valdybai vadovauja Directeur-Général. Valdybos skirstomos į direkcijas (directions), kurioms vadovauja direktorius (directeur). Toliau skirstoma į sektorius ir tarnybas, kuriems vadovauja atitinkamai chef division ir chef de service. Smulkiausia grandis — brigada ir vadovauja jai chef de section.

Prieš pavardę naudojama dalelytė de ar d’ rodo kilmingumą (ar troškimą jį turėti). Akademiniai rangai, pavyzdžiui, Ph. D. (filosofijos daktaras), paprastai prie pavardės nerašomi.

Rankų paspaudimo ritualas — amžinas ratas

Prancūzai rankas spaudžia tiek pasisveikindami, tiek atsisveikindami. Tai daro su kiekvienu tą dieną sutiktu. Atėjęs į darbą, tarnautojas paspaudžia rankas kiekvienam čia esančiam – vien pats ritualas kartais trunka net pusvalandį! Jei kabinete 20 žmonių, kas rytą suskaičiuotume 400 rankų paspaudimų, o vakare —— antra tiek.

Rankos paspaudimu reiškiama pagarba ir asmeninis pripažinimas. Spaudžiant ranką, visada asmeniškai sakomi pasisveikinimo žodžiai (Bonjour, Monsieur Leconte). Vaikai spausti rankas išmoksta pirmiau nei vaikščioti. Paspausti ranką reiškia lengvai suspausti plaštaką ir vieną kartą trumpai krestelėti. Galioja bendra taisyklė moterims: tos, kurios nori paspausti ranką, ją ištiesia pirmosios.

Faire la Bise (bučinys į skruostus)

Geri draugai ir šeimos nariai pasisveikina bei atsisveikina bučiniais į abu skruostus. Paprastai pradedama nuo dešiniojo skruosto. Trys bučiniai, o kai kuriose provincijose keturi — dar didesnės meilės ir prisirišimo ženklas.

Kai kurie svetimšaliai mažina „bučkio ritualo intymumo laipsnį“, lūpomis liesdami ne skruostą, bet orą. Moterys, kurios iš tiesų viena kitos nemėgsta, bet ritualą atlikti turi, irgi „bučiuoja orą“.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

BENDRAVIMO BŪDAS.

Prancūzai moka būti santūrūs ir elgtis formaliai, ypač su nepažįstamais. Tačiau jie mielai leidžiasi į kalbas apie meną ir literatūrą, kiną ir kulinariją, muziką ir istoriją. Paklauskite apie Šen Žermeno futbolo komandos pergales. Leiskite jiems liaupsinti mėgstamiausią restoraną ar vyną. Jiems bus smalsu sužinoti jūsų, kaip turisto, nuomonę (todėl sugalvokite ką nors protinga apie naujausią Luvro eksponatą). Domėsis ir jūsų akademiniais darbais bei interesais. Atsiminkite, kad jie labai žavisi sąmojingu protu ir atspalvių žaismu, o apsiskaitymas rodo aukštą

intelektą.

Bendravimas be žodžių

Išvaizda Prancūzijoje daug reiškia. Tai, kaip žmogus atrodo visuomenėje, turi įtakos reputacijai. Prancūzai visais laikais sąmoningai prižiūrėdavo kūną. Sėdėdami tiek vyrai, tiek moterys koją ant kojos užsimeta per kelius. Jų stovėsena tiesi, rankos prie šonų, kojos suglaustos.

Viešai rodyti prielankumą — įprastas reiškinys. Atrodo, kad jiems nesinori tokio didelio tarpusavio atstumo kaip kitiems vakariečiams. Pavyzdžiui, darant dokumento kserokopiją, bendradarbis prisišlieja visai šalia ir smalsiai įsistebeilijęs stebi darbo procesą beveik liesdamasis.

Kaip suprasti prancūzus?

Jeigu kas nors suskaičiuotų, kiek sykių pprancūzai kalbėdami gestikuliuoja rankomis, skaičius būtų įspūdingas. Bendraudami prancūzai laisvai ir sąmoningai naudojasi kūno kalba. Kolega gūžteli petį (kartais visai be žodžių), tuo pasakydamas, kad jūsų rinkodaros planas absurdiškas. Šypsena veide gali reikšti, kad per daug žavitės savo pristatymu. Nors prancūzai gana tiesūs ir nuoširdūs, mokėjimas suprasti jų kūno kalbą labai padės iškart įvertinti savo žodžių ar darbų poveikį.

• Kontaktas žvilgsniu reiškia lygybės patvirtinimą. Tačiau pašalinių asmenų draugijoje tai reiškia visai ką kitą — labai asmenišką dalyką. Todėl gatvėje aar restorane tiesioginis kontaktas akimis gali būti palaikytas „atsitiktinės pažinties ieškojimu“. Kita vertus, žvilgsnio vengimas suprantamas kaip nedraugiškumas.

• Kaip minėta, prancūzai šypsenų ir juoko veltui nedalina, ypač nepažįstamiesiems. Prancūzai šypsosi ir juokiasi tik tada, kai tam : „yra priežastis“ &– draugui, vaikui, meilės subjektui, reaguodami į pokštą. Vienas prancūzų žmogaus galimybių tyrimo žurnalas net suklasifikavo 13 įvairių šypsenų tipų pagal reikšmę, pradedant efemeriška (silpnumo, baimės), baigiant pajuokos (ką nors diskredituojant) šypsena. Tai dar kartą patvirtina, kad prancūzai analitiški – net šypsenas sugrupuoja pagal reikšmes.

• Pirštais skaičiuoti pradeda ne nuo smiliaus, bet nuo nykščio.

• Žiovaudami, kosėdami, naudodamiesi dantų krapštuku (kitiems matant — labai retas atvejis!) burną prancūzai prisidengia ranka. Čiaudint prisidengiama nosine. Išsišnypšti nosį prie kitų laikoma vulgarumu.

• Spragtelėti pirštais (net šaukiant padavėją) netaktiška. Kaip ir pliaukštelėti kumščiu į delną. Mirktelti, rodyti pirštais irgi nemandagu.

• Klasikiniu Jungtinėse Valstijose tapęs ženklas okay (viskas gerai) — nykščiu ir smiliumi suriesta „o“ raidė, kiti pirštai iškelti aukštyn — prancūzams rreiškia „nulis“, kitaip tariant, „nieko vertas“. „Viskas gerai“ jiems yra aukštyn iškeltas nykštys.

• Vien tik gališkas gūžtelėjimas pečiu prancūzams reiškia „tai absurdiška“. Prie to dar skėstelti rankomis reiškia „man nerūpi“. Jei delnas priglaudžiamas prie krūtinės, reiškia „ką aš galiu dėl to padaryti?“

• Laikyti rankose įsivaizduojamą fleitą ir ja groti — norima pasakyti, kad kažkas per daug šneka ir nusibodo.

• Ranka perbraukti kaktą reiškia „man jau iki kaklo gana“ (J’en ai ras le bol). Pirštu sukalioti į smilkinį —— „tikras beprotis“ (dingue). Norint pasakyti: „Kaip skanu!“, pabučiuojami pirštų galiukai. Mirktelti ir trūktelti žemyn dešinį skruostą reiškia „tu juokauji“ (mon oeil). Lengvai pliaukštelėti pirštais kam nors į skruostą — „kaip kvaila“.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

Nuotraukos: www.encarta.com

VAIŠĖS IR POBŪVIAI.

Ponas Boulanger išrado restoraną

Vienas žmogus, vardu Boulanger, 1765 metais ėmė pardavinėti sultinį, virtą iš maltos mėsos ir kruopų. Maistas buvo skirtas paryžiečiams pasistiprinti po sunkaus fizinio darbo, nėščių moterų organizmui stiprinti. Į parduotuvę kvietė viršuje kabantis pusiau biblinis užrašas: „Ateikit pas mane visi tie, kurių skilviai išsękę po sunkaus darbo: aš sugrąžinsiu jums jėgas“. Šį savo užsiėmimą jis pavadino restorants arba restaurants.

Stengdamasis išplėsti savo veiklą, mesjė Boulanger sugalvojo dar vieną patiekalą — avių kojeles baltame padaže. Kadangi jis nepriklausė gildijai, prekiaujantys mėsos troškiniu smuklininkai padavė jį į teismą. Tačiau parlamentas priėmė jam palankų nuosprendį. Paaiškinta, jog mėsa neverdama padaže, vadinasi, tai nėra troškinys. Žinia apie pergalę greitai išplito. Jo įstaiga Luvro gatvėje netrukus tapo madingiausia valgymo vieta.

Maistas — per dvasinius pojūčius

Nicoje vykstančiame seminare du rinkodaros pareigūnai karštai šnekučiavosi ne apie futbolą ar ateinančius vietinius rinkimus, bet apie tai, kur prisirinkti gražiausių grybų (jų valgiaraštis pasižymi gausybe įvairių rūšių grybų – baravykų, vvoveraičių, ruduokių, ant medžių augančių kempinių, briedžiukų) ir su kokiu padažu juos gaminti. Prancūzų išskirtinis bruožas — valgymą paversti menu.

„Kas sukuria naują patiekalą, žmonijai pasitarnauja daugiau, nei naują planetą suradęs mokslininkas“, — XIX amžiuje savo klasikiniame veikale „Skonio fiziologija“ rašė Anthelme’as Brillat-Savarinas. Prisiminkite, kaip meistriškai Marcelis Proustas savo knygoje „Prarasto laiko beieškant“ nupiešė jūros kriauklytes primenančius pyragaičius. Vien jų kvapas atgaivino seniai užmarštin nugrimzdusius vaikystės prisiminimus ir įkvėpė sukurti vieną geriausių XX amžiaus romanų.

Subtilus skonis — beveik tautinis bruožas. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių. Visų garbinamas Napoleonas didžiavosi savo gebėjimu pavalgyti per 18 minučių ar greičiau, o jo mėgstamiausias patiekalas buvo makaronai su vištiena. (Vis dėlto nepamirškime, kad jis gimė Korsikoje.) Pirmosios prancūzų kulinarijos knygos siekia viduramžius, o tautos kulinarijos menas pasaulyje ėmė plisti jau XVIII amžiuje. Nuo tada į sumaniuosius virėjus (beveik be išimties tai vien vyrai) imta žiūrėti kaip į didžiausius autoritetus.

Vienam iš jų, Auguste’ui Escoffier, buvo suteiktas prestižinis Prancūzijos Garbės legiono ordinas. „Mokėti valgyti, — tvirtino jis, — tai mokėti gyventi.“ Per savo 62 metų karjerą coffier vadovavo Londono viešbučių Savoy u Carlton virtuvėms. (Norėdamas neužgauti savo klienčių — garbingų damų jautrumo, varlės šlauneles jis pavadino „nimfomis“.) Supaprastino ir standartizavo receptus (kad tuos pačius ppatiekalus būtų galima gaminti nesuskaičiuojamą daugybę kartų), sukūrė patiekalą peche Melba (Australijos dainininkės Nellie Melba garbei), asmeniškai gamino maistą Napoleonui III, trims Prancūzijos prezidentams, karalienei Viktorijai, Edvardui VII, Jurgiui V ir kaizeriui Vilhelmui.

Prancūzų virėjų virėjas Paulis Bocuse’as savo puotas lygina su opera, kur jis lyg vyriausias dirigentas vadovauja muzikai ir apšvietimui, dekoracijoms ir chorui. Daugelis Prancūzijos kulinarijos kritikų mėgsta rodyti panieką kitų kraštų virtuvės menui. Kataloge Le Guide Michelin (Kelionių vadovas) nėra nė vieno restorano, verto trijų žvaigždučių (tai aukščiausia klasė), Italijoje ir beveik nė vieno Jungtinėse Valstijose. Dabar tokia garbė suteikta tik 20 Prancūzijos restoranų.

Sūriai

„Kaip jūs valdote . tautą, turinčią 365 rūšis sūrio?“ – kažkas paklausė de Gaulle’o. „Kaip galima be jų gyventi?“ – išgirdo tipišką prancūzišką atsakymą.

Dabar galima suminėti 452 prancūziško sūrio rūšis. “ Valgis be sūrio? stebėjosi prancūzų humoristas François Rabelais. — Tai tas pats kaip gražiausia ledi be vienos akies!“

Rokforas — sūris su melsvu pelėsiu, gaminamas iš avies pieno, brandinamas oloje. Žodis kilęs iš to paties kaimo pavadinimo. Sūris Porf Salut pavadintas abatijos garbei, kurioje XIX amžiuje jį sukūrė vienuoliai trapistai. Pailgos formos ožkos pieno sūris monrašė gaminamas Burgundijoje. Kai kur apibarstomas karštais pelenais. Karvės pieno sūris kamamberas pavadinimą paveldėjo

iš mažyčio Normandijos kaimelio. Vienas seniausių prancūziškų sūrių- livaro sukurtas irgi Normandijoje. Paprastai jį apvyniodavo nendrinėmis virvėmis taip, kad įgautų cilindro formą. Širdies pavidalo gerbinji sūris gaminamas Pikardi kaime. Cervelle de canut (pažodžiui reiškia „šilko audėjo smegenys“) — šviežias sūris, pagardintas žolelėmis, svogūnėliais, česnakais ir pipirais, ypač mėgiamas Lione, Ir tai tik lašas jūroj.

Nuo kiaulės kojelių prie „naujosios virtuvės“ (Nouvelle Cuisine)

Prancūzai maistu paverčia beveik viską (lyties organus, smegenis, karvės ausis, avių kojas), bet tai nereiškia, kad viską sumala įį paprasčiausią paštetą. Taigi jums atneštos kiaulės kojos (pied de pore) šaltų užkandžių lėkštėje atrodys būtent tokios, kokios yra tikrovėje. Be to, prancūzai mėgaujasi arkliena, kiškiena, šerniena, elniena ir daugybe vištienos patiekalų.

Šalia pasauliui padovanotų rafinuotų, pilnų cholesterolio patiekalų, prisotintų sviesto ir kremo, prancūzai dar sukūrė „naująją virtuvę“ (Nouvelle Cuisine, apie 1973 m.), siūlančią alternatyvų, lengvesnį maistą. Drūti pareigūnai dažnai valgo rūpestingai paruoštus „patiekalus, parduodamus išsinešti“, – pradedant vyne keptu viščiuku, žuvies virtiniais (virtais ant lengvos ugnies), pyragaičiais su lašinukais iir sūriu, baigiant karameliniu obuolių tortu.

Daugiau nei ketvirtadalį pajamų prancūzai išleidžia maistui. Net kukliausias pajamas turintis darbininkas ypatingomis progomis nusiveda šeimą į restoraną. Nedideliame Alpių kaimelyje santechnikas pasikvietė į restoraną 20 draugų ir giminaičių, kur smagiai pasivaišino valgiais iš ppenkių patiekalų. Kitą dieną jis bankrutavo.

Vynas vietoj saulės

Prieš trisdešimt metų tipiškas prancūzų darbininkas dieną pradėdavo nuo burnelės vyno ir nedidelio kavos puodelio iš automato. Šis įprotis seniai nugrimzdo užmarštin, tačiau tokį derinį užsisakyti iki šiol galima kiekviename bare. Sena patarlė byloja: „Miegant žiemos miegu, saulę pakeičia vynas“.

Tik nedaugelis prancūzų valgydami apsieina be vyno. (Garsusis kulinaras Escoffier rekomenduoja pietaujant išgerti stiklelį marsalos, gero Bordo vyno ir galiausiai šampano.) Vienas milijonas prancūzų pagamina 757 mln. dekalitrų vyno per metus — tai sudaro ketvirtį pasaulyje pagaminamo vyno. Pagal įstatymą alkoholį galima gerti nuo 14 metų. Per šeimos šventes vaikams vyno gerti leidžiama, o visai mažiems, kokių trejų metukų, duodama vandeniu lengvai atskiesto vyno.

Dauguma žmonių iki šiol renkasi tik savo rrajone gaminamų rūšių vyną. Apie du milijonai žmonių kasdien išgeria beveik du litrus vyno . Kiti vidutiniškai suvartoja maždaug po 15,5 litrų per metus ir užima antrą vietą pagal vyno suvartojimą po Liuksemburgo gyventojų. Net McDonald’s restoranuose prancūzai mėsainius užsigeria vynu. (Alkoholizmas — trečia pagal svarbą mirties priežastis šalyje.)

Vyno gamybos prancūzai išmoko iš finikiečių, kurie traukėsi į Ronos slėnį 620 m. pr. Kr. Su savimi jie atsigabeno daugybę vynuogių rūšių, tarp jų syrah ir muscat, kilusias iš Persijos. Romėnai ttęsė šią tradiciją. Garsiausi Prancūzijos vynai pagaminti iš vynuogių rūšių derinio (cabernet sauvignon, chardonnaif, sauvignon blanc, merlot, muscat, pinot noir, Johannitberg reisling, chenin blanc ir kt. rūšių). Dar visai neseniai vynai pavadinimą gaudavo nuo rajono ar kaimo, kuriame buvo auginamos vynuogės ir gaminamas vynas, pavadinimo (pavyzdžiui, vynas iš Bordo ar Ronos pakrančių), o ne nuo vynuogių rūšies (kaip įprasta Jungtinėse Valstijose).

Baltasis, rausvas ir raudonas vynas

Prie baltųjų vynų priskiriamas Sancerre (kvapnus ir gazuotas, gaminamas iš sauvignon blanc vynuogių), Muscadet (sausas), Pouilly Fuisse (pavadintas pagal nedidelį kaimelį Burgundijoje, gaminamas iš chardonnay vynuogių), Chablis (pavadinimas kilęs iš nedidelio rajono netoli Paryžiaus, gaminamas iš tos pačios rūšies vynuogių). Rausvasis vynas gaminamas iš įvairių rūšių raudonųjų vynuogių, tik prieš jas traiškant pašalinamos odelės. Provençals vynai yra lengvesni ir kvapnesni, o Tavel (gaminamas Ronos pakrančių rajone) truputį stipresnis.

Gaminama neįtikėtinai daug raudonųjų vynų. Bordo vynai gaminami daugiausia iš cabernet sauvignon vynuogių, šiek tiek primaišant merlot, o Burgundijos vynai gaunami vien iš pinot noir rūšies vynuogių. Iš kitokios rūšies vynuogių — gamay Benujolais Pietų Burgundijoje gaminami beaujolais vynai (silpnesni). Ronos pakrančių vynai (intensyvūs ir sodrūs, ypač populiarusis Chateauneuf du Pape) gaunami sumaišius skirtingų rūšių (kartais net iki devynių) vynuoges.

Priešpiečių pertraukai — dvi valandos

Prancūzų kkolegas pakviesti priešpiečių — šaunus būdas tarpusavio santykiams užmegzti. Tačiau pasirinkti restoraną ar bistro leiskite jiems patiems. Vienam jaunam amerikiečiui juristui pakvietus kartu eiti priešpiečių kolegas prancūzus, su kuriais bendradarbiavo, šie ėmė mykti ir dvejoti. Kitą dieną amerikietis vėl pakvietė, tik šįkart davė aiškiai suprasti, kad vietą išsirinkti leidžia jiems. „Bien sûr, — su palengvėjimu ištarė vienas kolega, — vakar abejojome manydami, jog nusivesite mus į McDonald’s“ Vyną irgi teišrenka jie, net jei pats gerai nusimanote apie vynus. Pasiūlykite tostą, jei to nepadarė sėdintys prie stalo.

(Žodis bistro, tarp kitko, prigijo XIX amžiuje. Paryžiuje atostogavę rusų kazokai užkandinėse iš už stalo griaudėdavo: „Bystro“, kas rusiškai reiškia „greitai“.)

Jeigu kartu pasivaišinti pasiūlote jūs, tada ir sąskaitą apmokėti priklauso jums. Prancūzai nepratę sąskaitos apmokėti kolektyviai. Atsilygindami jie kviečia į restoraną kiekvienas paeiliui. Įsidėmėkite, kad arbatpinigiai (servise compris) į sąskaitą jau būna įtraukti. Kaip ir mokestis už stalo padengimą (le couvert). Keletą frankų palikti galite tuo atveju, jei aptarnavimas būna aukščiausios klasės.

Oficialūs kviestiniai priešpiečiai gali trukti nuo dviejų iki trijų valandų ir susidėti net iš 12 patiekalų. Prancūzai dažniausiai užsako aperityvą (Dubonnet ar vermutą), Kir (baltą vyną su juodųjų serbentų likeriu) arba viskį. Valgis susideda mažiausiai iš penkių ar septynių patiekalų: žuvies aar kitokio užkandžio, sriubos, karšto patiekalo, žalių salotų, sūrio, deserto ir vaisių. Paskiausiai atnešama kava (café pressé arba café bien serré).

Svarbu geros manieros prie stalo

Už silpnus prancūzų kalbos įgūdžius lengvai atleidžiama, tačiau nemokėjimo elgtis prie stalo netoleruojama.

Žodis etiquette (etiketas) kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio estique, reiškusio „prilipdyti, užsmeigti“. Kadangi XVI amžiuje kariuomenėje kasdienio elgesio taisyklės būdavo prikalamos prie stulpų, ilgainiui šis žodis įgavo naują reikšmę — „etiketė, bilietas“. Taigi etiquette suprantamas kaip „leidimas“, su kuriuo patenkama į mandagią visuomenę.

Naujausias Bottin Mondain leidimas, apie 0,5% visų gyventojų apimantis visuomeninio tautos elito sąrašas, savo skaitytojams primena, kad šeimininkas ir šeimininkė turi sėdėti vienas prieš kitą (o ne šalia, prie bet kurio stalo galo). Servetėlės suklostomos išilgai kelių, bet visiškai neišlankstomos. Valgant duoną, fote gras (ančių ar žąsų kepenų patiekalą) ar salotas (jos lapas sulankstomas šakute) negalima naudoti peilio. Šaukštu valgomi tik pudingai su kremu. Jei rankos laisvos, jas reikia laikyti ant stalo. Primenama, jog rankų damoms negalima bučiuoti lauke.

Štai dar keletas patarimų:

• Prancūzai valgo europietišku stiliumi — šakutę laiko kairėje, peilį — dešinėje rankoje. Įrankiai pirmiausia imami nuo išorinės pusės. Sidabriniai įrankiai lėkštės priekyje skirti desertui. Sūrių patiekalams ir desertui dažniausiai atnešami atskiri indai. Baigus

valgyti, peilis ir šakutė į lėkštę dedami lygiagrečiai.

• Nemandagu kalbėti pilna burna, rodyti peiliu.

• Salotos patiekiamos po karšto patiekalo.

• Tik duona ir šparagai valgomi rankomis. Vištienos šlaunelės, visų rūšių vaisiai (prancūzai juos nusilupa peiliu ir valgo šakute), pica, net sumuštiniai pjaustomi ir valgomi šakute.

• Nepriimta nupjauti sūrio galiuko. Sūris atnešamas po salotų ir prieš desertą. Sūrį reikia pjaustyti taip, kad išliktų jo forma. Nemandagu sūriu vaišintis pakartotinai.

• Leisti sau apsvaigti nuo alkoholio — blogo išsiauklėjimo ppožymis. Išmokite mėgautis ir gurkšnoti vyną lėtai, su pertraukomis pašnekesiams.

• Būtina suvalgyti visą jūsų lėkštėje esantį maistą. „Amerikiečiai tokie išlaidūs, skundžiasi 33 metų inžinierius. — Jie visada palieka lėkštėje nesuvalgyto maisto.“

• Būdami restorane ar svečiuose, susilaikykite nuo rūkymo, kol bus išgerta kava ar digestif (virškinimą lengvinantis alkoholinis gėrimas, geriamas po valgio). Valgant nerūkoma, nebent rūkytų kiti. (Tik kavinėse ir baruose prancūzai rūko be perstojo.)

• Jei paryžietis prisipažįsta gyvenąs le Huitiénie (aštuntajame) arba le Seiziéme (šešioliktajame) rajone, vadinasi, jjis iš prestižinio arrondissements rajono ir leidžia suprasti, jog yra svarbi persona (quelqu’un).

Receptai

Omletas suflė

4 kiaušiniai, 4 šaukšteliai miltinio cukraus, 2 gabaliukai sviesto arba riešuto dydžio gabaliukas margarino.

Tryniai išsukami su cukrumi ir sumaišomi su atskirai išplaktais baltymais. IIš gautos masės labai karštoje keptuvėje iškepami 2 omletai. Jie tučtuojau patiekiami kartu su kompotu.

Ajoli — pietų Prancūzijos česnakų padažas

4 dideles skiltelės česnako, trynys, ¼ 1 aliejaus, žiupsnelis druskos, citrinos sulčių, šaukštelis vandens.

Į dubenėlyje sutrintus česnakus po truputį sudedamas trynys ir supilamas aliejus. Viskas gerai išsukama. Į gautą masę įpilama citrinos sulčių, druskos, truputį šalto vandens. Padažas turi būti gana tirštas, kaip majonezas. (Prancūzijos pietuose ajoli padažas paduodamas prie žuvies arba mėsos. Jis tinka ir prie daržovių salotų.)

Kok’o ven — višta vyne

1 — 2 nedideli viščiukai, 2 šaukštai vištos taukų arba sviesto, 60 -100 g smulkiais kubeliais supjaustytų lašinukų, 8 nedidelės galvutės svogūnų, 125 g pievagrybių, taurelė konjako, ½ l raudonojo vyno, 3 – 4 ššakelės čiobrelių, lauro lapelis, skiltelė česnako, šaukštas miltų, druskos, pipirų.

Paruošti paukščiai perpjaunami į 4 dalis ir apkepinami taukuose. Paskui jie iš keptuvės išimami, o į jų vietą suberiami kubeliais supjaustyti lašiniukai, įdedama 2 nedidelės galvutės svogūnų, supilami smulkiai supjaustyti pievagrybiai ir sugrūsti česnakai. Viskas truputį patroškinama. Paskui vėl į keptuvę sudedami viščiukų gabalai, įpilama taurelė konjako, įberiama miltų, įmetamas lauro lapelis, sukrečiami čiobreliai, sudedami likusieji svogūnai. Viskas gerai išmaišoma. Tada supilamas raudonasis vynas, įberiama druskos ir pipirų. Ištroškinta mėsa iiš keptuvės išimama, o padažas pavirinamas, kol jo belieka tik pusė. Karšta vištiena šiuo padažu apipilama ir paduodama į stalą. Skiriama 2—4 porcijoms.

Prancūziška svogūnų sriuba

500 g ropinių svogūnų, 2—3 šaukštai sviesto arba margarino, pipirų, ¾ l mėsos ar kaulų sultinio arba vandens, 4—6 riekelės pyrago, 2—3 šaukštai tarkuoto sūrio, druskos.

Svogūnai supjaustomi žiedais ir su puse nurodyto sviesto truputį pakepinami, paskui įdedami pipirai, praskiedžiami mėsos sultiniu, 15 min. pavirinami ir pasūdomi. Likusiame svieste apkepinamos pyrago riekelės. Sriuba išpilstoma į ugniai atsparaus stiklo dubenėlius, į juos sudedamos apkepintos ir storai tarkuotu sūriu apibarstytos pyrago riekelės. Dubenėliai su sriuba įstatomi į orkaitę ir užkepami. Skiriama 2—3 porcijoms.

Saldus sūrio patiekalas

150 g sūrio, 1—2 saldūs obuoliai, žiupsnelis migdolų, 2 šaukštai majonezo, pagal skonį citrinos sulčių, druskos.

Sūris ir nulupti obuoliui (išėmus sėklalizdžius) supjaustomi plonais griežinėliais, įberiama migdolų, įdedama majonezo, įpilama citrinos sulčių. Viskas sumaišoma. Galima pagal skonį įberti druskos. Prie šio patiekalo paduodama pakepintų duonos riekelių.

Sūrio kukuliai

4 baltymai, 200 g tarkuoto sūrio, truputis miltų, riebalų kepimui, smulkiai supjaustytų petražolių lapelių, druskos, pipirų.

Baltymai pasūdomi ir išplakami, į juos pamažu supilamas tarkuotas sūris ir, jei norima, beriama pipirų. Iš šios gana tirštos masės padaromi nedideli kukuliukai, kurie pavoliojami miltuose iir iškepami verdančiuose riebaluose. Kai jie pasidaro dvigubai didesni, – išgriebiami, nusausinami, sudedami ant pašildyto padėklo ar pusdubenio ir gausiai apibarstomi petražolių lapeliais.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

G. Lindė, H. Knoblochas „Gero apetito“ 1977m.

Nuotraukos: www.encarta.com

PAPROČIAI.

Dovanų teikimas

Prancūzai vertina dovanų kokybę ir originalumą. Dovanos neturi būti ekstravagantiškos, tačiau turi atitikti intelekto lygį ir skonį. Pavyzdžiui, Anselo Adamso foto albumas, ypač meniška Amerikos indėnų genties tradicinė lėlė Katchina doll, naujausia korėjietiška kompaktinė plokštelė Chick Corea CD ar prieštaringa Michaelio Foucault’o biografija. (Lietuviai galėtų padovanoti M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų ar kurio nors žymaus mūsų fotografo nuotraukų albumą.) Amerikietiška stereotipinė frazė „thank you“ (dėkoju) bus suprasta kaip bespalvė, nenuoširdi padėka ir mal élevé (blogas tonas). Už dovaną ar pakvietimą pietauti būtina padėkoti raštu. Venkite dovanoti daiktų su didžiulių formatų bendrovės užrašais ar firmos emblemomis.

Jei su prancūzų kolegomis jau esate dirbę anksčiau, galite pradžiuginti juos gurmanų skanėstais (geru škotišku viskiu, džiovintais abrikosais) ar naudingu smulkiu elektroniniu prietaisu. Tiktų įteikti bilietus į tuo metu Prancūzijoje gastroliuojančio jūsų šalies nepaprastai garsaus orkestro ar džiazo ansamblio koncertą.

Einant pas ką nors į svečius, tinka atsinešti gerų saldainių (pavyzdžiui, šokoladinių triufelių) ar gėlių (neporinį skaičių, dažniausiai septynis žiedus, bet jokiu bbūdu ne trylika). Netinka chrizantemos (laidotuvių gėlės), raudonieji gvazdikai (nesėkmė), raudonos rožės (paliekamos įsimylėjėliams ir socialistams) ir geltonosios rožės (ši spalva asocijuojasi su žmonos neištikimybe). Nebloga mintis ką nors padovanoti ir vaikams (pavyzdžiui, Swatch laikroduką).

Kavinėje

Kavinės — tikra užuovėja nuo įtempto darbo ritmo. Čia galima ramiai pasėdėti, paskaityti Le Monde, parūkyti, stebėti žmones, aptarti politiką. Galima užsisakyti kavos iš automato, šviežių citrinų sulčių su vandeniu (citron presse) ir vaisių sirupo gėrimų (sirops). Per priešpiečių pertrauką galima užsisakyti pjausnį su bulvių šiaudeliais. Kitu laiku kavinės siūlo pasivaišinti croquc-monsieur (apkepintu sumuštiniu su kumpiu, sūriu ir plaktu kiaušiniu), croque-madame (toks pat sumuštinis, tik vietoj kumpio — riekutėmis pjaustyti grybai ar pomidorai), salotomis, desertu ir ledais.

Deja, per pastaruosius dešimt metų tokių tradicinių įstaigų skaičius smarkiai sumažėjo, neatlaikius alinių, bistro, barų, vyninių ir arbatinių (salons de thé) konkurencijos.

Le pique-nique (piknikas)

Neįmanoma net įsivaizduoti, kad galima išsidrėbti ant žemės ar pievutės, apsikrovus sumuštiniais, alaus skardinėmis ir plastmasinėmis šakutėmis. Prancūzai išvyką su užkandžiais rengia kitaip. Jie atsiveža stalą su kėdėmis, staltiesę, medžiagines servetėles, sidabrinius stalo įrankius, keramines lėkštes ir stiklo taures vynui. Piknikas dažnai rengiamas netoli kelio, o pakraštyje nusidriekia automobilių virtinė. Valgiui parenkami rūpestingai pagaminti patiekalai, pavyzdžiui, užkandžiai ar apkepas su lašišos įdaru.

Šventės

Šventes prancūzai švenčia labai kūrybingai ir joms rengiasi su užsidegimu. Daugelis labai rimtai žiūri į „savo šventojo dieną“ (šventojo, kurio vardą turi) – rengia priėmimą, pasiima poilsio dieną, sulaukia daugybės prašmatniausių dovanų. Kiekvienas miestas ir kaimas turi savo šventę fête, kuri arba sutampa su juos globojančio šventojo diena, arba švenčiama pirmąją vynuogių derliaus nuėmimo dieną.

Naujųjų metų dūžiai sutinkami bučiuojantis. Pirmąją Naujųjų metų dieną vyresniesiems šeimos nariams įteikiama dovanų – saldainių, gėlių ar knygų. Vaikai irgi turi savo švenčių. Vasario mėnesį —— Mardi Gras (Užgavėnės) su eitynėmis ir vakarėliais, o balandžio mėnesį — Poisson d’avril (Melagių diena), kai ir maži, ir dideli vieni kitiems krečia išdaigas, draugams ar mokytojams ant nugaros stengiasi prikabinti raudoną popierinę žuvį. Pirmą ir antrą Velykų dieną vaikai ieško dažytų kiaušinių ir šokoladinių varpelių. Darbo šventė paprastai pažymima paradais, o Pergalės ir Bastilijos paėmimo dienos palydimos gausiais fejerverkais ir šokiais gatvėse. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį švenčiama Beaujolais Nouveau (tų metų derliaus Božole vyno) šventė — vidurnaktį išleidžiamas lengvas kkvapnus vynas (geriamas jaunas, o ne išlaikytas).

Kalėdos

Kalėdų išvakarėse prancūzų šeimos puošia eglutes, eina į vidurnakčio mišias, tada grįžta namo ir valgo vėlyvą gausią ir prašmatnią vakarienę, kuri visuose regionuose šiek tiek skiriasi. Paprastai valgomos foie gras (ančių ar žžąsų kepenys) su austrėmis, Elzase — žąsis, Burgundijoje – kalakutas su kaštonais, Bretanėje – grikių paplotėliai su grietine, o Provanse — kepta sūdyta menkė pomidorų padaže, ančiuvis, geriamas raudonas vynas. Be to, Provanse laikomasi tradicijos — ant šventinio stalo padėti 13 desertinių valgių, kad ir visai neįmantrių, tokių kaip džiovintos figos, razinos, lazdyno riešutai ar migdolai (nes jų spalvos atitinkamai simbolizuoja pranciškonus, dominikonus, karmelitus ir augustinų ordiną).

Eidami miegoti, vaikai paruošia batus Kalėdų Senelio (Pére Noël) dovanoms dėti. Suaugusieji dovanomis keičiasi pirmąją Naujųjų metų dieną.

Dvyliktoji naktis dažniausiai švenčiama su ypatingu tortu, kuriame paslėpta pupa, sidabrinė moneta arba visas migdolas (kad moneta nesutrupintų dantų). Asmuo, kurio lėkštėje atsiduria pupa, skelbiamas dienos karaliumi ar karaliene.

Paryžiuje, priešais miesto rotušę, pastatoma didžiulė KKalėdų prakartėlė. Visos didžiosios bažnyčios papuošiamos nuostabiais kalėdiniais motyvais. Kai kuriuose miestuose rengiami Kristaus gimimo vaidinimai. Į Kamargą suvaroma veršių banda ir jiems įdeginami įspaudai. Bo komunoje piemenėlių lydimas į bažnyčią įrieda avino tempiamas nedidelis vežimėlis su naujagimiu ėriuku.

Nacionalinės šventės

Naujieji metai sausio 1 d.

Antroji Velykų diena kovo ar balandžio mėn.

Šeštinės ketvirtadienis, 40 dienų po Velykų.

Sekminės nepastovi data

Darbo šventė gegužės 1 d.

Pergalės diena gegužės 8 d.

Bastilijos paėmimo diena liepos 14 d.

Visų Šventųjų diena lapkričio 1 d.

Paliaubų diena lapkričio 11 d.

Kalėdos gruodžio 25 d.

Naudota literatūra : NNadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

Nuotraukos: www.encarta.com

DRABUŽIAI IR IŠVAIZDA.

Viena pirmųjų garsiausių moteriškų drabužių siuvėjų buvo madmuazelė Bertin, modeliavusi rūbus Marijai Antuanetei. Pagal XVIII a. madą reikėjo turėti kelių tipų suknelių, o puošti buvo siūloma 250 būdų. Prancūzai moka vertinti puikiai atliktą papuošimą, subtilias medžiagas, originalumą, harmoniją ir stilių. Visada jaučiamas aksesuarų (šalikėliai, diržai, juvelyriniai dirbiniai ir kvepalai) kultas. Kai kurie moteriškų drabužių modeliuotojai (pavyzdžiui, Nina Ricci) devynis dešimtadalius pajamų gauna iš firminių kvepalų prekybos.

Manoma, kad garsiausi Prancūzijos dizaineriai rengia tik apie 2000 turtingiausių pasaulio moterų bei aktorių, mažiau nei trečdalį šio skaičiaus sudaro prancūzės. (Guy Laroche’as aptarnaudavo tik 75 klientus per metus.) Nepaisant to, beveik visos prancūzės madai skiria daug dėmesio ir drabužius perka tik su dailininkų modeliuotojų etiketėmis, net jei įsigyja tik dvi tris sukneles per metus.

Šalia garsiųjų Ricci ir Laroche pavardžių paminėtinos ir kitos: Yves St. Laurent’as (elzasietis, gimęs Alžyre), Kenzo (japonų kilmės paryžietis), Pierre’as Gardinas ir Schiaparelli’s. Christianas Dioras, buvęs politinių mokslų studentas, vėliau užsiėmė paveikslų perpardavinėjimu, galiausiai nutarė išbandyti jėgas modeliuodamas drabužius. „Visada galiu atskirti amerikietį Paryžiuje, — pastebėjo vienas prancūzas dantistas. — Amerikiečiai atrodo netvarkingi, susivėlę, apsirengę kaip pakliūva. Jie neturi soigne pojūčio.“ Soigne reiškia sugebėti atrodyti elegantiškai, švariai ir tvarkingai. VVien švaros maža. Reikia ir elegantiškumo. Paryžiečiai, ypač hante bourgeoisie, niekada neina iš namų apsirengę paprastais kasdieniais drabužiais, net pasivaikščioti su šunimi ar parsinešti rytinių laikraščių. Net į sodą eidami, jei jį mato pašaliniai, apsivelka ne bet kaip.

Vyrai prancūzai mėgsta vilkėti tamsiomis eilutėmis. Prie jų visada derina naujausią odekoloną, madingą spalvingą kaklaraištį ir modeliuotojų sukurtą odinį portfelį. Rivjeroje ir kurortuose vyrai nešioja šviesius spalvingus marškinius, o dažnas puikuojasi auksine grandinėle ant kaklo. Šortus dėvintys vyrai laikomi neišsiauklėjusiais, nebent šiais mūvi teniso aikštelėje.

Vasaros karštos ir drėgnos. Jei atvyksite vasarą, reikės drabužių iš lengvų audinių. Pavasarį ir rudenį dažnai lyja, todėl neapsieisite be lietpalčio ir skėčio. Visoje šalyje, išskyrus pietų Prancūziją, žiemą reikės vilnonio kostiumo, kepurės ir šiltų batų.

Keletas žodžių apie beretes

Iki 1923 metų beretės buvo nešiojamos tik Pirėnų srityje. Staiga jos tapo prancūziškos mados atributu, tad žaibiškai buvo pagaminta 23 milijonai vienetų – po vieną kiekvienam prancūzui. Iš mados išėjo šeštajame dešimtmetyje. Šiais laikais nuperkama beveik apie milijonas berečių kasmet. Vis dėlto beretės liko kaip simbolis senuose Renoir’o filmuose ir kelionių agentūrų plakatuose, vaizduojančiuose pagyvenusį džentelmeną su bagitette (ilgu batonu) rankose.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

Nuotraukos: www.encarta.com

NEOFICIALUS BENDRAVIMAS.

Prancūzai dirba rimtai ir įįtemptai, tačiau nėra darboholikai. Savaitgalius visada skiria šeimai, kultūriniams renginiams ar poilsiui. Mėgsta neskubėdami leisti laiką su kitais. „Galiu paprasčiausiai klaidžioti su seserim po parduotuves, bet nieko nepirkti, — sako viena 39 metų verslininkė, dviejų vaikų motina. — Tai tik pretekstas pabūti kartu ir pasikalbėti. Mums tai nėra laiko gaišinimas“. Prancūzai triūsia sode ir prie namo, lankosi pas draugus, vyksta į paplūdimį. Valgymo ritualas savaitgaliais tęsiasi be galo ir suteikia daug malonumo. Tai proga pabendrauti, kartu padiskutuoti politinėmis ir literatūros temomis.

Vyrauja kinas

Prancūzai kine apsilanko vidutiniškai kartą per savaitę. Į kino meną, panašiai kaip ir į virtuvės meną, prancūzai žiūri labai rimtai. Prancūzijos kino pramonė sukuria apie 250 filmų kasmet. Žanrai patys įvairiausi — nuo lengvabūdiškų komedijų iki rimtų literatūros epų (didžiausia reikšmė teikiama nuotaikai, kino menui ir filosofiniams apmąstymams, o ne įmantriems siužeto vingiams ir sąmojingiems atsakymams). Beveik trečdalį kino pramonės lėšų (800 milijonų frankų) padengia valstybės subsidijos. Valstybinė televizija irgi įpareigota rodyti filmus. Kiekvienais metais gegužės mėnesį vyksta prestižinis Kanų festivalis, kuriame debiutuoja įvairių šalių filmai. Kiekvieną birželį organizuojamas Ansi animacinių filmų festivalis.

Marché (turgavietė atvirame ore)

Nesvarbu, ar kartu su naujaisiais prancūzų draugais, ar vieni, tikriausiai norėsite apsilankyti marche, kur parduodami vaisiai ir daržovės, retkarčiais garsiai

nuskambant monotoniškiems prekeivių monologams. Prekiautojai svaido žaismingus kalambūrus, ir visa aplinka trykšta linksma šventiška nuotaika. Eidami į turgų, pasiimkite drobinį, šiaudinį ar pintų virvelių krepšį, nes čia negausite plastikinių maišelių prekėms. Nusipirkite kilogramą ar pusę raudonųjų apelsinų, ryšelį baltųjų šparagų (pasakiškas daiktas!) ar tik ką išrautų porų (prancūzai su jais kepa pyragus). Daugelyje vietų gausite tik rinktinių produktų. (Verta atkreipti dėmesį, jog dauguma produktų supirkinėtojų pirmiausia nusigabena juos į namus, kad patikrintų, ar maišo dugne nepridėta senų ir pernokusių.)

Yra iir kitokio tipo turgūs. Juose galima derėtis. Tai sendaikčių turgūs (marchės de brocante) ir Paryžiaus „blusų turgus“ (marchė aux puces).

Le grand spectacle (didysis spektaklis)

Dauguma prancūzų vengia lankytis impozantiškuose kankanų spektakliuose, tačiau kažkodėl mano, jog užsienio turistams patinka legrand spectacle. Bent vieną kartą pamatyti verta, panašiai kaip padainuoti Tokijo karaoke klube ar pasižiūrėti Rockettes šokėjų koncerto Radio City Music Hall Niujorke. Kankanų spektaklio pasižiūrėti tikriausiai jus nuves į Moulin Rouge arba į Lido.

Ką prancūzai tikrai vertina, tai džiazą. LLiepos mėnesį rengiami festivaliai Žiuan le Pene, Antibe ir Nicoje. Prancūzas Stéphane’as Crapelli (džiazo smuikas) ir legendinio Django Reinhart’o anūkas (džiazo gitara) priskiriami prie tarptautinės klasės atlikėjų.

Sportas

Užsienietį gali pakviesti pažaisti boulingo (ypač populiarus Pietų Prancūzijoje), paplaukioti jachta, pažvejoti, ppamedžioti ar degustuoti vyną. Pastaruoju metu ypač populiarus tapo burlenčių sportas uždarose patalpose. Golfą žaisti gali sau leisti tik turtuoliai, nes golfo klubai — tik privatūs. (Jei teks apsilankyti, nepasirodykite kasdieniška apranga, užsidėkite elegantišką skrybėlę.)

Dauguma prancūzų mėgsta ne patys rungtyniauti, bet stebėti. Dešimt milijonų sirgalių kasmet išsirikiuoja stebėti Tour de France dviračių lenktynių (dar keli milijonai stebi per televiziją), kuriose geriausi pasaulio dviratininkai visą mėnesį važiuoja per lygumas ir kalnus, kasdien įveikdami kelis šimtus kilometrų. Pirmą kartą surengtos 1903 metais (moterų — 1984 m.), tokios lenktynės organizuojamos kasmet. Paskutinis liepos mėnesio sekmadienis, kai dviratininkai kerta finišo liniją Eliziejaus laukuose, tampa nacionaline švente. Varžybų nugalėtojas automatiškai tampa tautos didvyriu, net jei jis ne prancūzas (paskutinį kartą prancūzas nugalėjo 1988 metais. TTai Laurent’as Fignonas).

Med klubas— keistas derinys

Išėję atostogauti — prancūzams priklauso atostogų penkios savaitės per metus — 81% prancūzų lieka poilsiauti Prancūzijoje. Jaučiantys aistrą keliauti buriasi į Med klubą. Jo įkūrėjas — Gerard’as Blitz’as. Klubas veiklą pradėjo šeštajame dešimtmetyje kaip la vie de château ir la vie sauvage (gyvenimas užmiesčio rūmuose ir „laukinis gyvenimas“) . Egzotiškos kelionės tuomet būdavo organizuojamos tik prancūzams, jų tikslas — netikėti susitikimai tik su užsienyje gyvenančiais prancūzais. Šiandien klubas teikia malonumą daugelio tautybių gyventojams iir turi savo centrus visame pasaulyje, ypač atogrąžų kraštuose.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

Nuotraukos: www.encarta.com

PRANCŪZŲ KALBA.

Prancūzų kalba (le français) viena romaniškosios grupės kalbų, kurią vartoja Prancūzijos gyventojai, vakariniai belgai, vakariniai šveicarai, dalis Šiaurės Italijos gyventojų Aosto lygumoj, kanadiečiai Kvebeko provincijoje, dalis gyventojų Louisianoje (JAV). Taip pat prancūziškai kalbama M. Antilų Guadalupėj, Martinikoje, Deziradoje, Marijoje – Galantėje, D. Antilų Haiti salos to paties vardo respublikoje, prancūziškoje Gvinėjoje, šiaurės, vakarų ir vidurinės Afrikos krašte, buvusiose Prancūzijos ir Belgijos valdžioje, Madagaskaro, Reunijono ir Tahiti salose. Prancūzų kalba plačiai vartojama diplomatijoje ir yra viena iš oficialiųjų kalbų tarptautinėse organizacijose (Paštų Unijoj, UNO, UNESCO). Prancūzų kalbai paveldėtas pagrindas (IV-V a.) buvo lotynų liaudinė kalba, kurią į Galiją buvo atnešę Romos imperijos kariai, administratoriai, pirkliai, kolonistai, kurie tiek paveikė vietinius gyventojus keltus, kad šie IV ir V a. jau kalbėjo iš Romos atėjusia kalba, nors joje ir buvo pasilikę apie 180 keltiškos kilmės žodžių, skirtų gamtai, namų apyvokai, žemės ūkiui ir perėjusių į dabartinę Prancūzų kalbą, pvz. bouleau „beržas“, chêne „ąžuolas“, alouette „vyturys’, mouton „avinas“, ruche „avilys“, soc „žagrė“, charue „arklas“ ir kt. Toje keltų šnekamojoje lotynų kalboje buvo ir graikiškos kilmės žodžių, bet dar daugiau germaniškų, kuriuos nuo III aa. atnešė į Galiją germanai, kiek vėliau frankai. Tie visi žodžiai buvo vartojami su lotyniškomis galūnėmis. Ilgainiui ėmė kisti lotyniškų garsų tarimas, ir pamažu formavosi nauja kalba.

Svarbiausi prancūziški posakiai

Lietuviškai Prancūziškai

Taip

Ne Oui

Non

Labas rytas

Laba diena

Labas vakaras

Alio (telefonu) Bonjour

Bonjour

Bonsoir

Allô

Sudie Au revoir

Prašom S ‘il vous plait

Dėkui Merci

Malonu susipažinti Enchanté

Atsiprašau/atleiskite P ardon

Mano vardas____________ Je m’appelle_____________

Nesuprantu Je ne comprends pas

Iki rytojaus/ iki pasimatymo A demain

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

Lietuvių ensiklopedija

Nuotraukos: www.encarta.com

KULTŪRA.

Prancūzų muzika.

Jos raidos pradžią sudaro bažnytinė liturginė muzika: V-VI a. vadinama gališkuoju giedojimu, o nuo VIII a. vidurio, įvedus Romos liturgiją, grigaliniu giedojimu, kurio centras VIII a. buvo Metzo katedra. IX a. — St. Martial (Limoges) vienuolynas pietų Prancūzijoje, ypač turėjo reikšmės ankstyvajai vadinamai sekvencijų, ir tropų raidai. Pirmieji pasaulietinės muzikos pavyzdžiai (lotyniško teksto dainos) siekia Karolio Didžiojo laikotarpį, o pirmoji žinoma daina prancūzų (provansalų) kalba yra iš X a.

Maždaug apie 1150m. prancūzų viduramžių muzikoje išryškėjo dvi pagrindinės kryptys. Pirmoji buvo pasaulietinė monofoninė muzika, kurią sudarė trubadūrų (apie 1100m.-1300m. pietų Prancūzijoje, daugiausia Provanse) ir truverų (apie 1150m.-1300m. Šiaurės Prancūzijoje) muzikos kūriniai. Antroji kryptis buvo polifoninė.

Maždaug nuo 1750m. iki 1850m. vyraujančiu žanru tapo opera. XVIII a. viduryje italų vadinamos operos „buffa“ antplūdis Paryžiuje užbaigė prancūzų barokinės operos periodą ir sutvirtino mmažiau reikšmingos, užsimezgusios jau XVIII a. pradžioje, vadinamos „opéra-comique“ raidą. Jai ryškiausiai atstovavo to žanro pradininkas Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau 1712m. -1778m.).

Apie 1850m. gimsta operetė, kurios pradininkas ir ryškiausias atstovas buvo Žakas Ofenbachas (Jacques Offenbach 1819 – 1890m.). Antrojoje XVIII a. pusėje ir XIX a. pradžioje pasirodė taip pat daug iškilių smuiko virtuozų: Pjeras Gavinje (Pierre Gaviniés 1728 – 1800m.), Rodolfas Kreudzeris (Rodolphe Kreutzer 1766 – 1831m.), Pjeras Rodas (Pierre Rode 1774 – 1830m.), Pjeras Franžua Bajo (Pierre Frangois Baillot 1771 – 1842m.), Žanas Delfanas Alaras (Jean Delphin Alard 1815 – 1888m.) ir Žanas Baptistas (Jean Baptiste 1817 – 1907m.) – kurie sudarė reikšmingą prancūzų smuiko pedagogikos kryptį.

Didesnės reikšmės už 1750 – 1850m. operinę kūrybą turėjo XIX a. simfoninė muzika, kurios pradininkas ir vienas iškiliausių to laikotarpio prancūzų kompozitorių buvo Hektoras Berliozas (Hector Berlioz 1803 -1869m.), pradėjęs romantinio polinkio kūrybą trečiuoju prancūzų muzikos periodu. Jo tradicijas, daugiau akademišku pobūdžiu, tęsė Belgijoje gimęs Sezaras Frankas (César Franck 1822 – 1890m.).

XIX a. pabaigoje išryškėjo priešinga prancūzų klasikinei muzikai kryptis (polinkis į didesnį subjektyvumą, subtilesnės lyrinės išraiškos ir turtingesnės orkestruotės ieškojimas), kurią ypač svariai išreiškė Henris Diuparkas (Henri Duparc 1848 – 1933m.) – naujosios prancūzų dainos kūrėjas Ernestas Šosonas (Ernest

Chausson 1855 – 1899m.) ir Polas Diukasas (Paul Dukas 1865 – 1935m.). Šiuos bruožus dar labiau išryškino Eiduardas Lalo (Éidouard Lalo 1823 – 1892m.) ir Emanuelis Šabrielis (Emmanuel Chabrier 1841 – 1894m.). Tai paruošė dirvą prancūzų ypač būdingai muzikos krypčiai- impresionizmui, turėjusiam didelį poveikį kitų kraštų muzikai. Šios krypties pradininkas (apie 1890m.) ir ryškiausias atstovas buvo Klodas Debiusi (Claude Debussy 1862 – 1918m.), kurio tradicijas, jas kiek modifikavęs, našiausiai tęsė Morisas Ravelis (Maurice Ravel 1875 – 1937m.). Impresionizmui taip pat bbuvo artimi Žozefas Mari Deodatas de Severakas ( Joseph Marie Déodat de Séverac 1873 – 1921m.), Rožeras-Diukasas (Roger-Ducasse 1873 – 1954m.), iš dalies Floranas Šmitas (Florent Schmitt 1870 – 1958m.), šiaip buvęs ryškioje vokiečių romantizmo įtakoje ir Albertas Ruselis (Albert Roussel 1869 – 1937m.) — vienas iškiliausių poimpresionistinio laikotarpio Prancūzijos kompozitorių.

Po I-ojo Pasaulinio karo kilo sąjūdis prieš tradicinę, ypač romantinę ir impresionistinę muziką. Susidarė daug grupių ir krypčių, kurios ieškojo naujų muzikinių kelių ir galimybių (Prancūzijoje šiuo atveju išskirtinos rreikšmės turėjo tuo metu Paryžiuje gyvenusio rusų kompozitoriaus I. Stravinskio kūryba). Viena pirmųjų ir ryškiausių krypčių, įtakotų Eriko Sati (Erik Satie 1866 -1925m.) – teatralo Žano Kokto (Jean Cocteau – g. 1891m.), buvo vadinama Les Six grupė: Lui Diurei (Louis DDurey g. 1888m.), Žermenas Tejeferas (Germaine Tailleferre g. 1892m.), Žoržas Orikas (Georgės Auric g. 1899m.), šveicarų kilmės Arturas Honegeris (Arthur Honegger 1892m.-1955m.).

Šiuo metu muzikos gyvenimas koncentruojasi daugiausia Paryžiuje. Čia yra žymieji operos teatrai Opéra (įsteigta 1671m.) ir Opéra-Comique (įsteigta 1715m.), iškilieji simfoniniai orkestrai — Orchestre National de la Radiodiffusion Télévision Frangaise (įsteigta 1934m.), Paryžiaus konservatorijos orkestras (Societé dés Concerts du Conservatoire, įsteigta 1828m.), Concerts Pasdeloup (įsteigta 1861m.), Concerts Lamoureux (įsteigta 1881m.) ir Concerts Colonne (įsteigta 1873m.), viena žymiausių Europos konservatorijų – Conservatoire National de Musique (įsteigta 1795m.), École de Musique Classique et Religieuse (įsteigta 1853m.), École Normale de Musique de Paris (įsteigta 1919m.) ir Schola cantorum (įsteigta 1894m.). Stiprius simfoninius orkestrus turi Bordeaux, Lijonas, Marselis ir Strasburgo miestai. Nuo 1948m. AAix-en-Provence mieste kas metai rengiami muzikiniai festivaliai, o Paryžiuje nuo 1958m. kas antri metai tarptautinis muzikos festivalis Les semaines musicales de Paris.

Prancūzų literatūra

Prancūzų literatūra viena pačių gausiausių literatūrų pasauly, kai kuriais laikotarpiais stipriai veikusi visos Europos literatūrinį gyvenimą ir tuo būdu įgijusi pasaulinę reikšmę. Per 10 amžių iškilusių jos rašytojų bei jų kūrinių įvairovę galima suskirstyti į kelias pagrindines epochas ir smulkesnius periodus. Viduramžių epochoje (X-XV a.) išryškėja 3 periodai.

Pradiniame periode (X-XI a.) neseniai gimusia kalba (francien ttarme langue d’oil kalboje) pagal lotyniškus pavyzdžius buvo eiliuojami šventųjų gyvenimai tiems žmonėms, kurie nesuprato lotyniškai. Iš tos religinės literatūros epinių giesmių teišliko la Vie de Saint Légier, Kristaus kančios eiliuotas pasakojimas (abu iš X a.) ir la Vie de Saint Alexis (XI a.). Panašių kūrinių yra buvę žymiai daugiau. Neišliko nė liaudies lyrikos nuotrupų, nors dainelių yra buvę.

Antrasis periodas (XII-XIII a.) vienas vaisingiausių ir įtakingiausių Europoje. Tada tebebuvo tęsiama pamokomoji religinė literatūra eilėmis ir proza. Bet iš jos ir greta jos išsivystė įvairių nuotaikų ir žanrų pasaulietiniai kūriniai. Glaudžiausiai su religine literatūra susijusi Rolando Giesmė (La Chanson de Roland), kilusi XI-XII a. sandūroje, greitai paplitusi nuorašais ir variantais, žonglierių dainuojama-deklamuojama Normandijoje ir gal Anglijoje. Ši epinė giesmė vaizduoja Karolio Didžiojo barono Rolando nepaprastą narsą ir herojinę mirtį kryžiaus žygyje prieš saracėnus (arabus) Ispanijoje.

Trečiame periode (XIV-XV a.), kuris sutampa su Šimtamečiu karu, atnešusiu Prancūzijai daug vargo bei skurdo, naujų literatūrinių žanrų beveik nebesusikūrė, tik vieni pamažu neteko reikšmės, o kiti labiau įsigalėjo ir išplito. Nykstančiu žanru buvo žygdarbių giesmės ne vien dėl to, kad XIV a. buvo išrastas parakas patrankoms, o XV a. samdinių kariuomenė sumažino riterių luomo reikšmę valstybei. Svarbiausia nykimo priežastis — kompiliacijos, sutapatinus žygdarbių giesmes ssu nuotykių ir meilės romanais, kurie tebebuvo populiarūs ne tiek dėl naujų įspūdingų herojų, kiek dėl senų pažįstamų veikėjų, rašytojų mėginamų parodyti naujose nuotykių ir meilės aplinkybėse. Nuotykių vaizdavimą tada vis labiau ėmė keisti tikrų karo žygių aprašymai riterių atsiminimuose.

Paskutiniame viduramžių periode ypač išsivystė teatrinė literatūra, kuriai savo kūrinių anksčiau buvo palike Rutebeuf ir A. de la Halle. Greta šventųjų gyvenimų dramatizuotų legendų, vad. miracles, ypač gausiai buvo rašomi Mergelės Marijos legendiniai stebuklai (viename išlikusiame rinkiny yra 40 tokių vaidinimų).

Renesanso epochos (XVI a.) pradžia — Karolio VIII žygis 1494m. į Italiją, kurioje prancūzų didikus bei riterius sužavėjo ne tiek antikinio meno ir literatūros aukštinimas, kiek žmonių individualizmas, nukreiptas į gyvenimo smagumus su meno teikiamu spindesiu. Kad renesanso menas ir literatūra įsigalėtų Prancūzijoje, prireikė dar kelių karo žygių į Italiją. Tikras renesansas pasireiškė Pranciškaus I laikais (1515-1550m.) ir giliau įleido šaknis negu Vokietijoje ir Anglijoje. XVI a. pirmųjų autorių raštai dar atspindi viduramžius. Nors Cl. Marot (1496m.-1544m.) poezijoje yra antikinės mitologijos apraiškų mokytųjų atgaivintose (laiškų, epigramų, elegijų) arba iš italų pasiskolintose formose (sonete), bet jo lyrika tiesioginė ir gilesnė eilėraščiuose, kurie rėmėsi XV a. tradicija – dainose, rondeliuose.

Su humanistų sąjūdžiu ir kalvinistine reformacija XVI a. atsirado prancūzų kalba iir rimtos teologinės bei filosofinės literatūros, kurios lig tol buvo rašomos lotyniškai. J. Kalvino Institution chrétienne keli leidimai (1536m.-1560m.) rodė ten nuolat tobulinamą prancūzų kalbą.

Prancūzų klasika (XVII a.) turi du periodus. Priešklasikinis (1600-1660m.) buvo barokiškas, gana įvairus ir laisvas skonių ir pažiūrų atžvilgiu, nes svarbesnėse gyvenimo srityse nebuvo vienodumo — dar nebuvo įtvirtintas absoliutizmas, nors Richelieu ir Mazarinis atkakliai kovojo prieš didikų savivalę, padidėjusią per religinius karus. Nuo Nanto edikto protestantai turėjo religinę laisvę. Katalikų kontrreformacijos sąjūdis, toks galingas XVII a. vidury, dar tik formavosi (kūrėsi jėzuitai, stiprėjo Port-Royal vienuolynas). Nors renesanso epikūrininkai ir skeptikai viešai pripažino Bažnyčios autoritetą, bet privačiai nebuvo nurimę. Reformatai taip pat aktyviai reiškėsi kultūroje. Tokį pasaulėžiūros įvairumą turėjo galvoje Pranciškus Salezietis (1567-1622m.), rašydamas savo jautrų traktatą apie Dievo meilę (Traité de l’Amour de Dieu 1616m.), Montaigne stiliaus skeptikas buvo poetas Mathurin Rėgnier (1573-1613), nors savo satyrose to aiškiai nerodė.

Antras, klasikinis periodas (1660-1715m.) prancūzų literatūroje sutapatinamas su Liudviko XIV – karaliaus – saulės – viešpatavimu. Šis absoliutinis valdovas savo žodį tardavo visose bent kiek viešose gyvenimo srityse. Ir literatūrai jis darė stiprios įtakos, globodamas rašytojus, bet ne visada laimingai. Tačiau vienas faktas neginčijamas — jo laikų prancūzų literatūra pasiekė tokio žydėjimo ir prestižo, kokio

nematė nuo viduramžių. Jo teatrališki pomėgiai (jaunas karalius per savo dvaro iškilmes pats kartais vaidindavo baletuose) pakėlė prancūzų teatrą iš jo lig tol žemos reputacijos, ypač komediją. Karalius greit atspėjo didelį Moljero (Moliėre) talentą.

Šviečiamasis amžius (XVIII a.)

Europoje Francua Arutas – Volteras (François Arouet – Voltaire, 1694-1778m.) buvo garsiausias ir turtingiausias rašytojas, pralobęs savo raštais ir apsukrumu. Jis buvo ir produktyviausias rašytojas (50-70 tomų pagal knygų formatą), bet nei jo didelė įtaka, nei jo raštų gausa neatitinka jų estetinės kkokybės. Išnaudodamas visokias madas bei aktualijas, Voltaire prirašė visokio žanro kūrinių. Norėdamas būti klasiškas, jis sukūrė La Lygue, arba Henriados poemą, bet ji šalta, išskyrus kelis epizodus. Tenkindamas amžininkų pikantišką smalsumą, jis parašė satyrinę poemą La Pucelle, bet tai buvo nešvankus ir ciniškas pamfletas prieš skaisčią herojišką prancūzę Žana d’Ark (Joaną d’Arc). Labai mėgdamas spektaklius, jis rašė teatrui pjesių, bet iš jo melodramų nieko neišėjo, nes Voltaire graudintis pats nemėgo, o jo kandumas komedijose ribojo laisvą juoką; iš 20 jo ttragedijų šiek tiek gyvybės turi Zaïre ir Mérope, o kitos sausos, pakrypusios į melodramą arba supančiotos jo pažiūrų propagandos (prieš fanatizmą, už toleranciją ir racionalistinį deizmą). Gyvesni, gal geriausi iš jo literatūrinės kūrybos – pasakojimai-romanai, kaip Zadig ir Candide, nors iir juose nestinga cinizmo.Geriausiai Voltaire pavyko istoriniai raštai (Histoire de Charles XII, Le Siècle de Louis XIV), bet tai ne dailioji literatūra, kaip ir jo filosofinės populiarizacijos raštai, gausūs straipsniai, vieši laiškai, pamfletai, kurie visi tarnavo jo garbei.

XIX amžiuje prancūzų literatūra skirstoma į 3 periodus (romantinis, realistinis, simbolistinis). Romantinis stilius (1802-48m.) labai reikšmingas viso amžiaus tautos literatūrai, nors ir buvęs anglų ir vokiečių įtakoje. Prancūzų romantizmo tėvas — Renė de Chateaubriand (1768-1848m.).

1836-38m. prancūzus jaudino triukšmingas romantikas — Viktoras Hugo (Victor Hugo 1802 – 1885m.). Jis ypač išgarsėjo ir tapo romantikų vadu, kovodamas prieš klasikinę tragediją ir jos šalininkus dėl romantinės dramos, kai buvo statoma jo Hernani 1830m.. Vėliau jį garsino lyrikos rinkiniai ir romanai, jo posūkis į liberalus, ddemonstratyvi opozicija Napoleonui III su laisva užsienio tremtimi bei jo patriotizmas; bet užtikrintą vietą prancūzų literatūroje jam suteikė jo egoistinė lyrika, ypač trumpos poemos la Légende des siécles (1859-83m.), kur išsiskleidė poeto laki vaizduotė ir platus žodingumas.

Šiam romaniniam periodui priklauso kitas garsus rašytojas Honorė Balzakas (Honoré de Balzac 1799-1850m.).

XX amžius (1914-60 m.) toks turtingas, įvairus. Jis pradedamas lyg pavėluotai, I-ojo Pasaulinio karo sukrėtimu, nušlavusiu nerūpestingąją „belle époque“. O antrasis, žiauresnis, vos nenušlavė pačios Prancūzijos. Kas po tų karų iišlikęs dar buvo kūrybiškai pajėgus, tęsė darbą anksčiau pasirinkta kryptimi. Bet atsirado ir naujovių. I-asis Pasaulinis karas romanams suteikė liūdesio, antimilitarizmo ir karčios ironijos pralobusiems per jį. Tada pradėjo formuotis socialistinio realizmo srovė, ypač kad socialistinių nuotaikų rašytojų kūriniuose nestigo ir anksčiau. Jai priklauso R. Martin du Gard su les Thibault romanų serija. Vėliau ši srovė stiprėjo ir po II-ojo Pasaulinio karo tapo kaip komunistinė prosovietinė. Jos žymiausias atstovas — poetas ir romanistas L. Aragon. II-asis Pasaulinis karas pagimdė prieš okupantus nacius organizuotą ginkluotą rezistenciją (ji vėl davė naujų temų). Šie pastarieji sukrėtimai padėjo iškilti pesimistiniam-nihilistiniam egzistencializmui. Šios srovės vadas — Žanas Paulas Sartas (Jean Paul Sartre g. 1905m.), filosofas, romanų (la Nausée, les Chemins de la liberté) ir dramų (Huis clos, les Mains sales) autorius, kuris pabrėžė žmogaus laisvę tarp brutalaus buvimo ir sąmoningos egzistencijos priešais mirtį bei nieką, vis dėlto sudominąs veiksmui ir atsakomybei. Tiesesnis už Sartre’ą, neieškojęs specialaus kompromiso su komunistais, užgniaužiančiais laisvę, Albertas Kamiu (Albert Camus m. 1960m.) savo romanuose (la Peste) ir dramose (Kaligula-Calligula) akcentavo ne tiek laisvę, kiek gyvenimo absurdiškumą. Šalia jų kūrė ir krikščioniškasis egzistencialistas G. Marcei (g. 1889) — filosofas ir dramaturgas.

Naudota literatūra: Lietuvių ensiklopedija