Vulkanozmas žemėje

TURINYS

ĮVADAS……………………….2

1. VULKANIZMO SAMPRATA…………………….3

1.1 Magma. Lavos rūšys.Vulkaninės medžiagos………4

1.2 Ekstruziniai ir intruziniai dariniai…………..8

2. UGNIKALNIŲ KLASIFIKACIJOS……………..9

3. GEOGRAFINIS VULKANŲ PAPLITIMAS…………..13

3.1 Europa…………………..14

3.2 Azija ir Indonezija……………….17

3.3 Afrika, Š. Amerika, P. ir C. Amerika………..16

3.4 Australija ir Antarktida………………20

4. VULKANŲ IŠSIVERŽIMŲ PASEKMĖS…………..21

4.1 Išsiveržimai, sukėlę stichines nelaimes…………21

4.2 Vulkanų padaryti nuostoliai, pastangos jų išvengti……23

Vulkanų nauda………………..26

IŠVADOS……………………….27

LITERATŪRA……………………..28

ĮVADAS

Vulkanų išsiveržimas- viena įspūdingiausių energijos apraiškų Žemėje. Pasaulyje kasdien kur nors išsiveržia ugnikalnis. Dažniausiai tai įvyksta gilių vandenynų dugne, todėl dauguma jų lieka nepastebėti.Vulkanų veikla labiausiai domina mokslininkus. Ugnikalnių išsiveržimai padeda suvokti Žemės istoriją ir vystymąsi, jjos gelmių prigimtį. Tačiau aktyvi vulkanų veikla sukelia nemažai stichinių nelaimių, kurios yra pavojingos ne tik žmonių gyvybei, bet ir sukelia daug ekologinių problemų. Stichinių nelaimių metu pasaulyje buvo sugriautas ne vienas miestas- tai Herkulanumas, Stabija, Pompėja. Remiantis statistikos duomenimis, per pastaruosius 500 metų ugnikalnių išsiveržimai nusinešė apie 2 mln. žmonių gyvybių. Didžiausią pavojų kelia pelenų lietus, purvo ir lavos srautai.Tačiau, nepaisydami vulkanų keliamos grėsmės, žmonės gyvena jų papėdėse, nes iš sudūlijusių vulkaninių uolienų susidarę dirvožemiai yra pakankamai derlingi. Be tto, dabar jau bandoma ugnikalniuose slypinčią šiluminę energiją panaudoti pigios energijos gamybai.

Šiais laikais mokslininkai pateikia nemažai žinių apie mūsų planetos sandarą, gali paaiškinti, kaip žemynų slinkimas sukelia vulkaninius reiškinius. Ši informacija padeda suprasti, kodėl ugnikalniai per kelias sekundes gali suniokoti nneaprėpiamus plotus.

Vulkanų išsiveržimai mane sudomino tada, kai pamačiau Vezuvijaus vulkaną. Todėl rašydama šį darbą sužinojau daugiau apie ugnikalnių veiklą . Mano tikslas- paaiškinti skaitytojui, kas yra vulkanai, kodėl jie veržiasi ir kur labiausiai paplitę.

Pirmojoje darbo dalyje aptarsiu vulkanizmo sąvoką, plačiau panagrinėsiu magmos reikšmę ir lavos rūšis,pateiksiu vulkaninių medžiagų iliustraciją, paaiškinsiu, kaip susiformuoja intruziniai ir ekstruziniai dariniai. Antrojoje dalyje pateiksiu keletą ugnikalnių klasifikacijų. Tre- čiojoje smulkiau panagrinėsiu kai kuriuos ugnikalnius, pateiksiu vulkanų paplitimo žemėlapį.

Paskutinėje, t. y. pagrindinėje darbo dalyje, kalbėsiu apie ugnikalnių išsiveržimų reikšmę, kokia jų žala, padaryti nuostoliai ir pastangos jų išvengti. Plačiau aptarsiu keletą išsiveržimų, kurie žmonijos istorijoje atnešė didžiausias stichines nelaimes. Taip pat kalbėsiu apie teigiamą vulkanų reikšmę ir būdus, kaip stebėti ugnikalnius.

Tikiuosi, kad skaityti šį darbą bus įįdomu ir naudinga. Galbūt dar labiau paaiškės kai kurie dalykai, susiję su vulkanizmu Žemėje.

1. VULKANIZMO SAMPRATA

Vulkanizmas- tai visuma gamtos reiškinių, kuriuos sukelia magmos (lavos) ir iš jos išsiskiriančių dujų, perkaitusių vandens garų, terminio vandens, migracija Žemės plutoje ir viršutinėje mantijoje, kilimas iš gelmių ir pasklidimas Žemės paviršiuje, atmosferoje. Dėl vulkanizmo susidaro magmos intruzijos (batolitai, daikos, lakolitai, silai), vyksta uolienų metamorfizacija litosferoje, kalnodara, giluminiai tektoniniai lūžiai, susidaro vulkaninės salos, dangos, vulkanai, ekstruzijos (fumarolės, geizeriai, terminiai vandenys), vulkaninės uolienos.

Vulkanizmo reiškinius, priežastis ir ppadarinius, įtaką Žemės plutos formavimuisi, aktyvumo etapus ir ryšį su kitais gamtos reiškiniais, vulkanų ir jų veiklos produktų pasiskirstymą Žemės paviršiuje tiria vulkanoligija. Šio mokslo tislas- rasti patikimus būdus vulkanų, ypač esančių tankiai žmonių gyvenamose vietose, veiklai ir stiprių išsiveržimų ypatumams nustatyti, kaip ekonomiškiau panaudoti vulkanų teikiamą energiją (Zinkus, 1984).

“Vulkano” ir “ugnikalnio” sąvokos yra tapačios. Vulkanas (lot. Vulcanus- senovės romėnų dievas) yra labiau tarptautinis žodis- tai ugnikalnis, vieta sausumoje ar po vandenynu, pro kurią iš požeminio magmos židinio per stemplę, o vėliau kraterį, į Žemės paviršių, atmosferą išsiveržia lava, vandens garai, vulkaninės dujos, bombos, smėlis, pelenai ir kt. Ugnikalnis yra kūgiška kalva, tai kalnas su piltuvo pavidalo dauba, viršūnėje- krateriu. Dažnai vulkanuose atsiranda ir šoninių krateių, vadinamų parazitiniais. Kartais išsiveržia tiek magmos, kad požeminė kamera ištuštėja. Tada vulkanas įgriūva į tą tuštumą, ir susidaro stačiašlaitė įduba, vadinama kaldera, kurios skersmuo gali būti iki 20 km (Beazley, 1993).

Vulkanų kūgiai būna suraižyti siaurų, gilių išgraužų, kurios atsiranda dėl šlaitais nutekančių lietaus ir tirpsmo vandenų erozijos. Dvigubas ugnikalnis yra vadinamas soma, kuris susidaro iš seno suirusio kūgio ir jaunesnio vulkano, atsiradusio jo kalderoje arba krateryje. Toks yra Avačios ugnikalnis Kamčiatkoje (Solovjovas, Karpovas, 1987).

Vulkanai gali būti monogeniniai ir poligeniniai. Monogeniniai savo kūgį suformuoja vienkartinio aaktyvumo metu. Tuo tarpu poligeniniai ugnikalniai savo kūgius formuoja ilgą laiko tarpą. Jie būna sudėtingi, turi daug parazitinių kraterių. Monogeniniai vulkanai turi gana paprastos formos kūgį. Ugnikalniai būna pavieniai (Vezuvijus) arba gali sudaryti grandines – Kamčiatka, Kurilai (Česnulevičius, 1998) .

1.2 Magma. Lavos rūšys. Vulkaninės medžiagos

Magma- tai įkaitusios ir ištirpusios, gana judrios uolienos. Magmos judrumą lemia šie veiksniai:

1. Litosferos masių slėgio pokytis.

2. Magmos tūrio pokytis dėl gravitacijos.

3. Magmos tūrio pokytis dėl konvekcinių srautų.

4. Magmos tūrio pokytis dėl radioaktyvių medžiagų skilimo ( Česnulevičius, 1998 ). Magma susidaro 40-300 km gylyje. Jai būdinga labai aukšta temperatūra ir didelis slėgis. Magmai kylant aukštyn, temperatūra ir slėgis mažėja. Tada susidaro dujų srautai, kurie skystesnėje magmoje greitai jungiasi, todėl kyla aukštyn ir veržiasi per kraterį ( Hortis, 1989 ). Į paviršių išsiliejusi lava ar išmetami pelenai suformuoja kūgį. Tačiau magma ne visada pasiekia paviršių. Vėsdama gilesniuose sluoksniuose ji sudaro didelius magminių uolienų masyvus- lakolitus, kurie yra lešiški geologiniai kūnai. Taip pat daikas, kurios kerta nuosėdinių uolienų sluoksnius, bei silus- nuosėdinių uolienų intarpus. ( Beazley, 1993 ).

Magma yra plastiška, elastinga, tąsi ir trapi. Dėl plastiškumo Zemės paviršiumi ji gali tekėti ir giliau. Nuo magmos cheminės sudėties (kvarco ir aliuminio kiekio) priklauso ugnikalnių išsiveržimų stiprumas. Bazinėje mmagmoje kvarcas ir aliuminis yra visiškai sunaudojami, tai lemia magmos takumą. Rūgštinėje magmoje šių elementų lieka pakankamai, todėl ji pasidaro tiršta ir klampi. Pro tokią magmą vulkaninės dujos laisvai veržtis negali, todėl jos kaupiasi sudarydamos aukštą slėgį, ir tik per ugnikalnio išsiveržimą patenka į atmosferą (Booth, 1995).

Lavos rūšys. Kai magma pasiekia litosferos paviršių, ji virsta lava. Vandenynų vidurio kalnagūbriai ir riftai yra sudaryti iš bazinės (takios) lavos.

Andezitinė (rūgščioji) lava suformuoja vulkanines salas, iškilusias ties plokščių pakraščiais. Ši lava susidaro plokščių užsikeitimo zonoje, tai vandenyninės plokštės,

magmos lydalas. Skysta lava liejasi ramiai. Klampesnė, kurioje kaupiasi dujos, kol jų slėgis nepadidėja, veržiasi sprogdama. Labai klampią lavą pelenų ir vulkaninių bombų pavidalu išmeta dideli sprogimai (Waugh, 2002). Bazinės ir rūgščios lavos skirtumai parodyti 1 lentelėje.

Bazinė lava Rūgščioji lava

Skysta ir taki, temperatūra 1200°C Tiršta ir klampi, teka lėtai, temperatūra 800°C

Turi mažiau silicio dioksido (45- 52proc.) Turi daugiau silicio dioksido (52- 75 proc.)

Nuteka gana toli, ilgai vėsta ir sustingsta. Greit sustingsta ir atvėsta, todėl toli nenuteka.

Užlieja didelius plotus, susidariusios reljefo formos būna lėkštais šlaitais. Pasklinda mažesniame plote ir susidariusios reljefo formos būna stačiais šlaitais.

Išsilieja dažnai, bet gana ramiai. Išsiveržimai retesni, bet sprogimai galingesni.

Kartu išsiveržia ir garai. Kartu išmetami pelenai, uolienų gabalai, garai.

Susidaro ties konstruktyvaisiais plokščių pakraščiais, kur magma

kyla iš mantijos. Tai būdinga Maunos Loa ugnikalniui. Susidaro ties destruktyvaisiais plokščių pakraščiais, iš užsikeitimo zonoje besilydančios vandenyninės plutos (Šv. Elenos, Mon Pelė).

Lavos srauto sudėtis priklauso nuo temperatūros, tėkmės greičio ir lavos sudėties. Yra naudojami du vulkaninio dirvožemio havajietiškos kilmės apibūdinimai- aa ir pahoehoe. Kai lava teka lėtai arba liejasi iš kraterio šiek tiek atvėsusi, susidaro

aa dirvožemis. Maždaug po septynių metų, kai lava sukietėja, šiame dirvožemyje pradeda augti augalai. Greitai tekant skystai lavai, ir jai vėstant, paviršiuje stingsta

plastiškas sluoksnis. Po jjuo tekanti dar skysta lava viršutiniį sluoksnį suraukšlėja- tai pahoehoe dirvožemis (Beazley, 1993).

Vulkaninės medžiagos. Apskaičiuota, kad kasmet vulkanai išmeta iš Žemės gelmių į paviršių apie 3 milijardus tonų medžiagų, kurios, veikiamos oro ir vandens, pereina geologinės apytakos ratą, labai pasikeičia ir virsta dabartine mažesnio tankio ir kitokios sudėties Žemės pluta. Vulkanai išmeta dujas, skysčius ir kietas medžiagas (Basalykas, 1985).

Lava yra skysta medžiaga, kuri pagal SiO2 kiekį būna:

a) rūgšti: daugiau nei 65% SiO2

b) vidutinė: 55-65%

c) bazinė: 55-45%

d) ultrabazinė: mažiau nei 45%.

Rūgščioje, kklampioje lavoje kaupiasi dujos. Kol jų slėgis nepadidėja, dujos veržiasi sprogdamos. Labai klampią lavą pelenų ir vulkaninių bombų pavidalu išmeta didžiuliai sprogimai. Vulkanų išsiveržimų metu išsiskiria tokios dujos kaip azotas, anglies dioksidas, vandenilio chloridas, vandens garai, vandenilio sulfidas (Beazley, 1993). <

Kietosios vulkaninės kilmės medžiagos yra vadinamos piroklastine uoliena ir susideda iš šlako, pelenų, lavos ir kitų uolienų dalelių. Iš ugnikalnių veržiasi bombos (skersmuo iki 3 cm), lapiliai (1-3 cm skersmens), vulkaninis smėlis. Tai matome 2 paveiksle. Birūs dariniai yra vadinami tefra, o slenkanti šlaitu vulkaninių uolienų masė- piroklastiniais srautais. Nespėjusių ataušti piroklastinių uolienų dariniai vadinami ignimbritais (Waugh, 2002).

1.2 Ekstruziniai ir intruziniai dariniai

Dujos ir vandens garai iš žemės gelmių išmetami ne tik veržiantis ugnikalniams, bet ir veikiant šalia jų esantiems ekstruziniams dariniams. Tai- fumarolės, sulfataros, geizeriai ir purvo ugnikalniai. Jų daugiausiai būna silpnėjančios vulkaninės veiklos rajonuose.

Sulfataros susidaro, kai iš kraterio ima kilti sieringų dujų ir vandens garų srautai. Cirkuliuodamas tarp karštų uolienų, vanduo kaista ir plečiasi, retėja ir ima

kilti įį viršų. Jame ištirpusios dujos sudaro burbulus, kurie dar labiau jį plečia ir stumia per kiaurymes karštų versmių pavidalu.

Fumarolėms yra būdinga tai, jog perkaitintas vanduo, išsiveržęs iš gelmių, dėl sumažėjusio slėgio virsta garais. Fumarolės susidaro iš sieros kristalų. Karštos fumarolių dujos teikia vulkanologams informaciją apie įvairių dujų santykinį kiekį magmoje. Iš to galima numatyti gretimų ugnikalnių išsiveržimus. Fumarolių dujas sudaro vanduo, anglies dvideginis, rūgštys, druskos. Patekusios į atmosferą dujos kondensuojasi, o fumarolių angose nusėda druskos, dažniausiai geltonos sieros adatėlės iir balti chlorido kristalai (Booth, 1995).

Geizeris- Žemės plutos apatinėje dalyje nuo karštų uolienų įkaitusio vandens ir garų fontanas. 1903 m. Vaimangaus geizeris N. Zelandijoje ištryško į maždaug 457 m aukštį ( Booth, 1995 ).

Intruziniai dariniai. Paviršių pasiekia nedidelis magmos kiekis, didelė jos dalis įsiterpia į plutą ir atvėsusi sukietėja. Susidaro intruzijos, kurios labai didelės įtakos reljefui neturi. Tačiau sudūlėjus virš jų slūgstančioms uolienoms, gali iškilti į paviršių, sukurdamos savitą kraštovaizdį. Tai įtakos turėjo ir paleogeno periode magmai įsiterpus į nuosėdines uolienas susidaręs šiaurės granitas Arano saloje , D. Britanijoje. Vėsdama magma pleišėjo, traukėsi, kol sukietėjusi sudarė kupolo formos granito kūną- batolitą, kurį gaubė nuo magmos karščio pakitusios nuosėdinės uolienos, iš smiltainių virtusios kristaliniais skalūnais. Po tam tikro laiko šios uolienos, veikiamos ledo, vėjo dūlėjo, batolitas atsidengė, jį paveikė cheminis dūlėjimas. Taip susidarė dideli granito luitai ir uolos.

Kildama į viršų magma kerta nuosėdinių uolienų sluoksnius, susiformuoja intruzija, vadinama daika. Tai vertikali intruzija, kuri liesdamasi su šaltesnėmis uolienomis, staigiai atvėsta. Stingdama traukiasi ir skilinėja, susidaro horizontalūs plyšiai. Daikų plotis būna nuo 1-15 m.

Kai magma įsiskverbia horizontaliai tarp nuosėdinių uolienų sluoksnių, susidaro silas, kuris liesdamasis su aplinkinėmis uolienomis staigiai atvėsta. Stingdamas silas traukiasi ir skilinėja, susidaro vertikalūs plyšiai. ( Waugh, 2002 ).

2. UGNIKALNIŲ KKLASIFIKACIJOS

Jau seniai žinoma, kad vieni ugnikalniai veikia ramiai, o kiti veržias labai audringai. Iš pirmųjų veržias gryna lava, iš antrųjų vulkaninės veiklos produktuose labai daug skaldos luistų, pelenų, išplėštų iš vulkano stemplės. Labai didelį eksplozingumą turi Andų kalnų, Kurilų , Aleutų vulkanai. Ramiausi yra Ramiojo vandenyno vidurio vulkanai.

Šie skirtumai atspindi plokščių judėjimą tempimo zonose, kur mantijos medžiaga kyla į viršų, vyrauja ramus bazinių lavų vulkanizmas. Suspaudimo zonose, kur į mantiją grimzta lengvesnės litosferos pakraščiai, magmos židiniai susidaro labai giliai, o susidariusios rūgštinės magmos eksplozingumas yra didesnis (Basalykas, 1985).

Vulkanai skirstomi pagal aktyvumą į veikiančius, nurimusius, užgesusius.

Veikiantys gali suaktyvėti arba nesiveržti ištisus šimtmečius (Etna, Kliučių ugnik.).Vulkanai gali būti ramūs ir gerokai ilgiau, negu trunka žmonijos istorija, ir kartais, nors atrodė užgesę, vėl ima veikti. Pavyzdžiui, 1973 m. išsiveržė užgesęs Helgafjedlio vulkanas Islandijoje. Iš naujų vulkanų bene garsiausias Parikutinas Meksikoje, staiga susiformavęs 1943 m.

Nurimę vulkanai ramiai skleidžia pro plyšius vandens garus ir vulkanines dujas.

Užgesusių ugnikalnių veiklos nemini žmonijos istorija (Kilimandžaro ugnik.)(Booth, 1995).

Vulkanai skirstomi pagal išsiveržimo pobūdį. Ugnikalnio išsiveržimo stiprumas priklauso nuo magmoje susikaupusių dujų kiekio ir slėgio. Išskiriami trys pagrindiniai vulkanų išsiveržimų tipai, kurie pateikti 2 lentelėje.

TIPAS

IŠSIVERŽIMO STULPAS

IŠSIVERŽIMO STIPRUMAS

KAS IŠSIVERŽIA, LAVOS POBŪDIS

UGNIKALNIAI

Havajiškasis

Gana žemas,

mažiau nei 1 km

Pelenų priby-

ra nnetoli ugni-

kalnio.

Nėra didelių

sprogimų išsi-

veržimai nėra

labai stiprūs,

išsiveržimo

greitis- 25km/h.

Lava skysta ir taki, todėl

pavojinga..Išsiveržimų metu išmetama bazinė magma, kurioje gausu geležies. Lava teka ramiai, bet iš žiočių.

Kilauejos,

Mauna- Loa.

Strombolio

Išmetamos

sunkios uolie-

nų nuolaužos.

Išsiveržimai nestiprūs,bet labai dažni,galingi sprogimai išsviedžia į

orą nuo plyšio sie-

nų didesnius uolie-

nų luitus, susifor-

muoja kūgio formos kalvos.

Nėra taki, todėl sunkiau skverbiasi dujos, veržiasi geltoni pelenai, ugnies fontanai. Būdingi galingi sprogimai.

Strombolio,

Erebusas (Antarktida),

Etnos.

Plinijaus

Aukštesnis

nei 20 km stulpas, smulkių dalelių debesys

gali nusėsti

ant Žemės net

už 1000 km nuo išsiveržimo vietos.

Išsiveržimai ypač

smarkūs.

Lavos srautai nesusidaro,

bet kartais susiformuoja

iki raudonumo įkaitęs pelenų ir dulkių debesis, kuris riedėdamas pažeme, sunaikina viską aplinkui. Magma būna tiršta, klampi, neleidžia

išsiveržti vulkaninėms

dujoms. galingas sprogimas.

Vales Kalderos (JAV),

Kamčiatkos.

Be šių 3 pagrindinių išsiveržimų tipų, dar yra skiriama: Islandiškasis (efuzinis išsiveržimas)- karšta skysta lava iš plyšio teka ramiai, ji užlieja labai didelius plotus. Sukuriamos vulkaninės kilmės dangos, skydai, taciau tokios reljefo formos, kaip kalnai, neiškyla. Vulkano (ekspliozinis- efuzinis)- išsiveržimai stipresni ir retesni negu Strombolio, išmetama labai daug vulkaninių bombų ir pelenų. Vezuvijaus (ekspliozinis- efuzinis išsiveržimas)- lava klampi, jos būna nedaug, didesnę dalį sudaro bombos, pelenai dulkės. Dažniausiai šio tipo gana smarkūs išsiveržimai įvyksta po ilgo laiko tarpo. Krakatau- išsiveržimas toks stiprus, kad suniokoja dalį antžeminio kūgio;

Mon Pelė- per stiprų sprogimą išmetama piroklastinių uolienų ar karšti pelenų ir dujų debesys, lavos būna nedaug. (Česnulevičius, 1998 ).

Vulkanų tipas priklauso daugiausiai nuo ištekančios lavos. Tiršta, klampi lava suformuoja aukštą kūgį stačiais šlaitais, skysta ir taki- nuožulnius skydus ir plynaukštes. Per ilgą laiką vulkanų forma keičiasi, todėl kinta ir reljefas. Pagal antžeminę formą yra skiriami:

1. Plyšiniai ugnikalniai. Kada skečiasi 2 plokštės, o lava dažniausiai išsilieja į paviršių susidariusiu plyšiu. Bazaltinė lava pasklinda dideliame plote, suformuodama plynaukštę.

2. Skydiškieji (baziniai) ugnikalniai. RRamiai tekėdama bazaltinė lava, liedamasi į paviršių pro vamzdines žiotis, formuoja nuožulnius šlaitus. Toks yra Mauna Loa ugnikalnis.

3. Kūgiškieji (rūgštieji) ugnikalniai. Klampi, rūgšti lava greitai sustingsta, šitaip susiformuoja aukštas išgaubtas kūgis stačiais šlaitais. Taip pat kartais lava sukietėja dar tebekildama stemple ir sudaro kamštį. Toks yra Mon Pelė ugnikalnis.

4. Kupoliškieji (pelenų ir šlako) ugnikalniai. Susiformuoja įgaubti šlaitai, smulkių ir stambių šlako gabalėlių sluoksniai. Tokias sąvybes turi Parikutino ugnikalnis.

5. Kalderos ugnikalniai. Stemplėje susikaupęs ir išsiveržęs didelis kiekis dujų suniokoja ugnikalnio viršūnę iir išmeta beveik visą magmą, susikaupusią magmos židinyje. Dėl to kraterio šonai įsmunka ir susidaro įduba- kaldera, kurios skersmuo būna iki keliolikos kilometrų. Susiformuoja naujas kūgis. Vandeniui užliejus kraterį susidaro ežeras arba lagūna. Tokie yra Krakatau ir Tyros vulkanai.

6. Mišrieji uugnikalniai. Juos sudaro besikeičiantys rūgščios lavos (ramūs išsiveržimai ) ir pelenų (smarkūs sprogimai) sluoksniai. Tai būdinga Etnos, Fudžijamos ugnikalniams (Waugh, 2002).

3. GEOGRAFINIS VULKANŲ PAPLITIMAS

Šiuo metu Žemėje yra apie 650 veikiančių vulkanų sausumoje apie 100- vandenynų dugne. Daugelis povandeninių vulkanų yra užnešti sąnašomis. Vien tik Ramiajame vandenyne jų yra apie 10000, aukštesnių nei 1000 metrų. Šio vandenyno ugningą žiedą sudaro Kurilų salos- 35, Kamčiatka- 38, Japonija- 49, Filipinų salos-12, Polinezijos ir Mikronezijos salynai- 30, Pietų Amerikos Andai- 30, Centrinė Amerika- 36, Šiaurės Amerikos Kordiljeros-17, Aleutų salos- 21 vulkanu. Šiose srityse vulkanizmas vyksta ten, kur okeaninės litosferos plokštės stumiamos po žemynais.

Vulkanai yra išsidėstę išilgai didžiųjų Žemės plutos plyšių- vandenynų vidurio kalnagūbrių ir jų tęsinių sausumoje. Islandijoje tokių vulkanų yra 28, Azorų ssalyne- 7,

Havajų ir Samojos- 10. Ugnikalniai susiformuoja ten, kur susiduria dvi litosferos plokštės. Tai Antilų salose esantys 6 vulkanai, Viduržemio jūros srityje- 10, Indonezijoje- 93 ( Basalykas, 1985 ).

Ugnikalnių pasiskirstymas pateikiamas žemėlapyje.

3.1 Europa

Tai vulkanų rajonas palei Neapolio įlanką, kurioje stūkso Vezuvijaus, Strombolio, Etnos, Monfino ugnikalniai, gretimos vulkaninės salos, tokios, kaip Iskja, Pročida, užima lūžių apribotą tektoninio įlinkio sritį.

Ugnikalnių išsiveržimai šiame rajone prasidėjo kvartero periode. Jų atsiradimo priežastis buvo gilūs plyšiai, palei kuriuos nugrimzdo stambus hercininis masyvas- Tirenidė, driekęsis Tirėnų jūros srityje.

Vulkaniniai reiškiniai Viduržemio jūros pakrantėse labai įvairūs. Vezuvijus- sluoksniuotas ugnikalnis, kurį sudaro sustingę lavos srautai ir sluoksniai, nuotrupinės medžiagos, išmestos iš ugnikalnių žiočių. Dabartinis ugnikalnio kūgis slepia senesnį, iš kurio likusi dalis, 0tai žiedinis pylimas- Monte Sonia. Kūgio aukštis kinta, nes stačios kraterio sienos yra, o per išsiveržimus vėl aukštėja. Per 300 metų Vezuvijaus aukštis keitėsi 300 metrų ribose. Pvz.: 1749 metais buvo 1014 metrų, o dabar- 1277m. 79 m. Vezuvijaus septynių metrų storio pelenų sluoksnis palaidojo Pompėjos, Herkulanumo, Stabijos miestus, kurie buvo atrasti neseniai ir aptikta daugiau nei 2000 žmonių palaikų. Dabar netoli Vezuvijaus gyvena apie 2 mln. žmonių, vulkano papėdėje dirva ypač derlinga (Tarasovas, Romanovas, 1977).

Vezuvijaus ugnikalnis yra virš subdukcijos zonos. Afrikos plokštė pasistumia po Eurazijos plokšte 2- 3 cm per metus.

Liparų salyne esantis Strombolio ugnikalnis nuo kitų skiriasi tuo, kad jis visada veikia, bet negąsdina smarkiais išsiveržimais. Strombolis yra vadinamas “Viduržemio jūros švyturiu ”, nes jis padeda orientuotis laivams jūroje. Paskutinį kartą šis vulkanas išsiveržė 1996 m. (www.educeth.ch/stromboli/).

Etna- tai aukščiausias vulkanas Europoje (3340 m). Etna yra Sicilijos saloje, kurio centrinis viršutinis krateris yra užkimštas didžiuliu kamščiu- sustingusių uolienų storyme. Kol kas jam neužtenka energijos, kad išmestų, susprogdintų tą kamštį, todėl jo eiliniai išsiveržimai paprastai vvyksta iš daugelio šoninių plyšių ir skylių, vadinamųjų “parazitinių kūgių”. Etna jų turi arti dviejų šimtų; kai kurie tokie stambūs, jog kitose vietose galėtų būti laikomi atskirais ugnikalniais. Šis vulkanas veikia nuo 1500 m. pr. m. e. Įsimintinas 1669 m. išsiveržimas, kada įkaitinta lava sudegino apie 50 miestelių ir 300 kaimų.

Paskutinis išsiveržimas įvyko 2002 m., rudenį. Jis buvo labai stiprus. Išmestų pelenų ir lavos greitis siekė 350- 450 metrų per sekundę iš pagrindinio kraterio ir taip pat devynių mažesnių kraterių. Vulkanas išmetė į atmosferą didelį kiekį sieros dioksido (www.boris.vulcanoetna.com/).

Žinomi Heklos ir Lakio vulkanai.

Heklos ugnikalnis yra pietinėje Islandijos dalyje, į rytus nuo Reikjaviko. Vulkanas tęsiasi apie 40 km, o plotis- 7 km, aukštis- 1491 m. Pirmasis iš žinomų ugnikalnio išsiveržimų įvyko 1104 m. Tačiau labai smarkus išsiveržimas įvyko 1947- 1948 m. kovo 28 d. jis prasidėjo silpnu žemės drebėjimu. Kitą dieną pasigirdo stiprūs sprogimai. Ugnikalnio išmestų dulkių debesys pasiekė ir Suomijos krantus. Ugnikalnis veikė iki 1948m.

Kitas Heklos išsiveržimas įvyko 1970 m. vasarą, tada išmesti pelenai padengė apie 10 % salos teritorijos (www.south.is/hekla.html).

Lakio ugnikalnis yra Islandijos pietinėje dalyje, žinomas nuo IX a. Jis yra iš tų ugnikalnių, kurie veržiasi retai, bet smarkiai. 1983 m. Lakio išsiveržimas šalies

istorijoje žinomas kkaip viena didžiausių katastrofų. Tais metais ugnikalnis išmetė labai daug pelenų, lavos ir dujų. Žuvo 9 tūkstančiai žmonių- penktadalis salos gyventojų

3.2 Azija ir Indonezija

Ugnikalniais garsėja ir rytinėje Azijos dalyje esantis Kamčiatkos pusiasalis. Vietiniai gyventojai juos vadina “degančiais kalnais”. Čia ne kartą yra buvę išsiveržimų bei sprogimų. Tačiau didelių nuostolių jie nepadarė, nes ši vieta retai gyvenama.

Kliučių ugnikalnis- aukščiausias Kamčiatkoje ( 4750m ). 1966m., išsiveržimo metu, pelenai nuklojo visą apylinkę. Nuo senų laikų vietiniai gyventojai Kamčiatkos ugnikalnius skirsto į “rūkstančius kalnus” ir į “ugnimi alsuojančius kalnus”. “Rūkstančiu kalnu“ yra vadinamas Šivelučis. Tai silpnai veikiantis ugnikalnis, per 2 pastaruosius šimtmečius jis išsiveržė 6 kartus, o Kliučių vulkanas – 20 kartų ir Avačių- 15. Šivelučis yra laikomas vienas seniausių pasaulyje ugnikalnių. Jam – daugiau nei 5000 m.

Kamčiatkoje stūkso Bezymiano, Tolbačiko ugnikalniai. Ilgą laiką Bezymiano ugnikalnis buvo laikomas užgesusiu. Tačiau jis buvo aktyvus 1959- 1961 metais.

1975 metais įvykęs Tolbačiko ugnikalnio išsiveržimas ypač sudomino mokslininkus. Į pietus nuo kraterio gruntas suskilo, susidarė 500 metrų ilgio plyšys, tekėjo lavos upės. Visas išsiveržimo stulpas siekė 12 ir daugiau kilometrų..

Japonijoje yra daugiau nei 75 veikiančių ugnikalnių. Šios šalies pasididžiavimas- Fudžijamos vulkanas, kuris yra 100 km nuo Tokijo.

Kaip ugnikalnių sala garsėja Java, kurioje yra apie 140

kraterių. Ypač rytinėje Javoje yra nemažai pavojingų vulkanų. Vienas iš jų – Keludos vulkanas. Jo krateryje telkšo žalias kalnų ežeras, kuris ir kelia ugnikalnio šlaitų gyventojams didžiausią pavojų. Dėl Zemės gelmėse vykstančių vulkaninių procesų ežeras ne kartą išsiliedavo. Verdantis vanduo nešdavo purvą ir uolienų nuolaužas, katastrofos būdavo dažnos (Gvozdeckis, Jefremovas, Kozlovas, 1978).

1815 m išsiveržė Tamboros ugnikalnis, esantis Sumbavos saloje, Indonezijoje. Žuvo 92000 žmonių. Nuo tada vietiniai gyventojai skaičiuoja laiką.

Tarp Javos ir Sumatros salų kadaise buvo mažos salelės su 3 uugnikalnių viršūnėmis. Centrinė vadinosi Krakatau. 1883 m įvyko labai didelis išsiveržimas, kuris sunaikino salą. Sprogimai sukėlė 39 metrų aukščio bangas, kurios užliejo žemąsias Javos ir Sumatros pakrantes (Malam, 2002).

Indonezija

Pinatubo vulkanas yra Filipinuose, o Filipinai- ties plokščių sandūra, kur vandenyninės plokštės pakraštys panyra po žemynine Eurazijos plokšte. Palindęs pakraštys pamažu lydosi ir virsta magma, o ši veržiasi. Taip per keliolika milijonų metų iš išsiliejusios lavos susiformavo Filipinų salos, kuriose iki 1991 m. įvykusio Pinatubo ugnikalnio išsiveržimo veikė daugiau nei 50 vulkanų. PPinatubas nerodė

jokių ženklų nuo 1380 m. Ankstesnių išsiveržimų pelenai ir lava sudūlėjo ir susidarė derlingas dirvožemis. Tai lėmė gyventojų atsikėlimą.

Tačiau vulkanas atgijo 1991 m. birželio pradžioje. Buvo suspėta prieš išsiveržimą evokuoti žmones. Sprogimas išmetė garo ir pelenų debesį į 330 km aukštį-

tai buvo trečias pagal dydį praėjusio šimtmečio išsiveržimas. Apylinkes nuklojo pelenai, kurių dangos storis siekė iki 50 cm, o už 600 km- iki 10 cm. Kartu su protrūkiais pasirodė ž emės drebėjimai ir liūtys. Žuvo aplinkinių ūkių pasėliai, neatlaikę pelenų svorio sugriuvo 200000 gyvenamųjų namų, nutrūko elektros tiekimas. Nepravažiuojami keliai, sugriuvę tiltai trukdė teikti pagalbą. Be to, sparčiai plito maliarija, vėjaraupiai, kvėpavimo virškinimo ligos. Manoma, kad išmesti į atmosferą pelenai lėmė klimato pokyčius: pažemėjo vidutinė oro temperatūra, suplonėjo ozono sluoksnis. Išsiveržimas ir jo padaryta žala pareikalvo apie 700 žmonių aukų. Dabar klimatologai Pinatubo reiškiniu vadina pakankamai aukštai į atmosferą išmestų vulkaninių pelenų ir nuolaužų poveikį klimatui (Waugh, 2002).

3.3 Afrika. Š. Amerika., P. ir C. Amerika

Kilimandžaras- vienas ddidžiausių Žemės rutulio ugnikalnių. Tai kelių viršūnių vulkaninis masyvas, kuris siekia 80 km ilgį ir yra 50 km pločio. Masyve yra 3 viršūnės: Kibo ( 5895 m ) centre, Mavenzio ( 5121 m ) rytuose ir Šyros ( 3943 m ) vakaruose.

Uolėtoje Mavenzio keteroje yra labai daug smailių ir bokštų, todėl Mavenzis yra sunkiai įveikiama viršukalnė.

Centrinio Kibo ugnikalnio krateris yra daugiau kaip 2 km skersmens ir apie 200 m gylio. Iš kraterio dugno kyla mažesnės apimties lavos kūgis, ssu maždaug 800m skersmens krateriu. Tai jauniausias, tačiau jau užgesęs Kilimandžaro ugnikalnio kūgis.

Nairagongas- ugnikalnis, esantis Zaire. Tai aktyviausiai veikiantis vulkanas Afrikoje. Jo kraterio viršūnėje nuo 1894- 1977m buvo lavos ežeras. 1977 m. jis išnyko per 1 valandą. Lava išsiveržė ir tekėjo 60 km/h greičiu. Paskutinis išsiveržimas įvyko 1994 m (www.volcano.und.nodak.edu/vwdocs/volc.images/africa.html).

Š. Amerika

Šiaurės Aliaskos pusiasalio pakrantėje, prie Šelichovo sąsiaurio yra Katmajaus ugnikalnis, kurio aukštis- 2047 m. Vulkanas ypatingas tuo, kad viršūnėje turi didelį ežerą ir salą vidury. Paskutinis išsiveržimas įvyko 1912 m. Sprogimas girdėjosi net už 1000 km.

JAV žinomas Sent Helenso ugnikalnis, kuris buvo aktyvus daugiau nei 4000 metų. Jis išsiveržė 1980 metų kovo 27 dieną. Iš pradžių kalno viršukalnėje susiformavo 60- 70 metrų skersmens ir 45 metrų gylio krateris. Kiekvieną dieną vulkanas aktyvėjo, kol gegužės 18 dieną įvyko mokslininkų prognozuotas sprogimas. Po dvigubo sprogimo kalno viršūnėje ir šlaite per labai trumpą laiką pakilo maždaug vienas kubinis kilometras įkaitusių uolienos skeveldrų. Dideli ledo ir šlako luistai kartu su dūmų kamuoliais nukritę ant žemės išmušdavo dideles duobes.(www.altavista.com/web/resultspq=volcanoes).

Havajai – vulkaninė sala, kurioje stūkso Mauna Kea (nebeveikiantis) ir veikiantys Maunos Loa bei Kilauea ugnikalniai.

Mauna Kea vulkanas laikomas aukščiausiu Žemėje ugnikalniu, kurio aukštis- 10210 m. Šis kalnas yra susilydęs iš 5 didelių ugnikalnių.

Mauna Loa- ddidžiausias “gyvasis” ugnikalnis Žemėje, išsiveržiantis maždaug kas 3 metus. Jo kraterio plotas- 10 km2. Vulkanas garsėja tuo, kad jo šlaituose retkarčiais atsiveria plyšiai, iš kurių išsilieja galingi lavos srautai. Kai kurie iš jų pasiekia jūrą, 50 km atstumą įveikdami per 2- 1,5 valandas. Kiekvieną kartą iš jo išsiveržia tiek lavos, kad susidarytų antras Vezuvijus, o išsiveržimai kartojasi kas 8-10 metų (www.gaia.nelson.co.uk).

P. ir C. Amerika

Kotopachis- Anduose, Ekvadore veikiantis ugnikalnis. Tai vienas aukščiausių vulkanų Žemėje (5897 m.). Tai aktyvus ugnikalnis, paskutinį kartą išsiveržęs 1877 m. Dažnai išmetami dūmų stulpai bei nuolatiniai nedideli išsiveržimai rodo, kad aktyvus Kotopachis tebėra. Be to, ugnikalnis sukelia dideles sniego, vandens ir purvo nuošliaužas, nes įkaitęs kalnas tirpdo žemutinius sniego sluoksnius ir stumia į slėnius

tūkstančius tonų nuolaužų (www.geo.mtu.edu/vocanoes/central.america /el_salvador /coatepeque).

3.4 Australija ir Antarktida

Ruapeho vulkanas susiformavo prieš 120 000 metų. Jis yra šiaurinėje Naujosios Zelandijos saloje. Nuo 1861 metų buvo užfiksuota apie 50 didesnių vulkano išsiveržimų. Vienas iš įspūdingiausių ir didžiausių įvyko 1975 metais.

Pastaraisiais metais ugnikalnis aprimęs, tačiau 1996 m. jo veikla buvo stipriai suaktyvėjusi.

N. Zelandijoje žinomas Egmonto vulkanas. Šis ugnikalnis pradėjo formuotis prieš 70000 metų. Egmontas veržėsi 8 kartus per pastaruosius 6000 metų. Dauguma šių išsiveržimų buvo sprogstamieji, ir veržėsi iš centrinės ir angos (http:/volcano.und.nodak.edu/vwdocs/volc_images/ IImg_ruapehu_crater_lake.html).

Antarktida

Erebusas – tai 3794 m aukščio ugnikalnis, Roso saloje, Roso jūroje. Tai aktyvus ugnikalnis, kurio kraterio viršuje telkšo lavos ežeras. Ugnikalnis nuolat veikia nuo 1972 metų. Didžiausias ugnikalnio aktyvumas užfiksuotas 1984 metais. Jis aktyviai veikė keturis mėnesius. Iš Erebuso kraterio skraidė lavos bombas, išsilydžiusios uolienos ir krito 2 kilometrų spinduliu nuo kraterio. Veikia nuo 1972 m. Tai aktyvus vulkanas, kraterio viršuje telkšo lavos ežeras (www.crystalinks.com/volcanoesactive.html).

4. VULKANŲ IŠSIVERŽIMŲ PASEKMĖS

4.1 Išsiveržimai, sukėlę stichines nelaimes

Tolimoje praeityje Žemėje vulkanai buvo žymiai pavojingesni nei dabar. Didelio masto vulkanizmas vyko prieš 15 mln. metų, o 1500 laipsnių karščio lava Žemėje liejosi prieš 2 mlrd. metų. Be to, prieš 3,5 mlrd. metų, išsisklaidžius pirminei

Žemės atmosferai, ugnikalniai iš vandens garų ir anglies dioksido suformavo antros kartos atmosferą, kurioje, manoma, atsirado primityviausi anaerobiniai organizmai (Baslykas,1985).

Praeityje didžiausia vulkanų sukelta nelaime Žemėje yra laikomas 1815 m Tamboros ugnikalnio Indonezijoje išsiveržimas. Tada žuvo 10000 žmonių iš karto ir dar 82 tūkst. mirė vėliau dėl bado ir ligų (Malam, 2002).

Taip pat didele katastrofa yra laikomas 1883 m įvykęs negyvenamos Krakatau salos sprogimas. Ankstyvą rugpjūčio 26-osios vakarą salą sudrebino sprogimas. Jo metu ugnikalnis ir sala išlėkė į orą, didžiulis vulkaninių pelenų stulpas pakilo į 30 km aukštį. Sprogimo oro banga, plisdama

garso greičiu, kelis kartus apskriejo visą Žemės rutulį, daug pastatų sugriovė net Indonezijos sostinėje Džakartoje, esančioje už 150 km nuo ugnikalnio. Žmogaus galvos dydžio uolienų gabalus ugnikalnis išmetė 20 km atstumu, o kumščio dydžio – iki 40 km. Sprogimai sukėlė milžiniškas 39 m aukščio bangas – cunamius, kurios užliejo žemąsias Javos ir Sumatros salų pakrantes. Kai kurios iš jų nusigavo net 16 km į salos gilumą (www.volcano.si.edu/world/volcano.cfm?vnum=0602-00=).

Sprogimo griausmas buvo girdimas Šri Lankoje, Filipinuose, Australijoje. Po 1883 m. išsiveržimo Krakatau ssaloje buvo sunaikinta 300 kaimų ir 36 000 žmonių žuvo. Sala subyrėjo į mažytes saleles, nuklotas vulkaninėmis nuosėdomis. 1952 m iš senosios salos iškilo nauja. Šis jaunas veikiantis ugnikalnis, vadinamas Anak Krakatau (Malam, 2002).

1669 m išsiveržus Etnos ugnikalniui Sicilijoje pasaulis neteko apie 100000 žmonių.

Yra manoma, kad Tyros (Graikija) saloje dar didesnis sprogimas įvyko apie 1470 m pr. Kr. Spėjama, kad ši katastrofa galėjo lemti Kretos – Mikėnų kultūros žlugimą (Beazley,1993).

1902 m Martinikos saloje įvyko stiprus Mon Pelė išsiveržimas. ”Buvo iišverstos vieno metro storumo mūro sienos, dideli medžiai išrauti su šaknimis. Įlankoje daugelis laivų buvo sudaužyti ir nuskendo, kiti sudegė. Įlankoje kyšojo iš vandens sukritusių žmonių bausiai apdegusios kūno dalys. Buvo apie 30 tūkst, aukų, visų jų kūnai sužaloti”. Mon PPelė ugnikalnis nerimo iki 1903 m. Iš jo kraterio veržėsi įkaitę dujų debesys bei uolienų skeveldros (J. Hortis, 1989).

Vulkanų išsiveržimai matuojami taikant tam tikrą indeksą. Ugnikalnių išsiveržimai į vertinami nuo 0 iki 8 balų, priklausomai nuo to, kiek išmesta pelenų. Kas 100 tūkst. metų į vyksta du 8 balų išsiveržimai. Tik keturi per pastaruosius 10 tūkst metų gavo 7 balus.

Ugnikalnis ir šalis Metai Balai

Tambora, Indonezija 1815 7

Santorinas, Graikija apie 1470 m. pr. Kr. 6

Krakatau, Indonezija 1883 6

Santa Marija, Gvatemala 1902 6

Sent Helensas, JAV 1980 5

4.2 Vulkanų padaryti nuostoliai ir pastangos jų išvengti. Vulkanų nauda

Ugnikalnių išsiveržimų metu didžiausią pavojų kelia pelenų lietus ir pelenų, purvo bei lavos srautai, nuo kurių žūsta žmonės, sunaikinami pastatai, derliai, nutrūksta komunikacijos. Pelenų lietus, primenantis sniego pūgą, gali palaidoti miestus iir kaimus po storu vulkaninių pelenų sluoksniu, kuris gali siekti daugiau nei 6

km. Be to, ugnikalnių išmestos dulkės sugeria Saulės energiją, o tai gali sukelti trumpalaikius klimato pokyčius- atšalimą, gausius lietus (Waugh, 2002).

Siekiant apriboti vulkanų veiklą, naudojamas prognozavimo būdas. Žinomi 3 metodai- geofizinis, cheminis, tefrochronologinis.

Geofizinės tarnybų tikslas- aptikti vietą, kur kylanti magma skaldo uolienas. Kruopščiais tyrimais galima nustatyti magmos judėjimo kryptį bei greitį, kuriuo ji kyla, ir maždaug apskaičiuoti, kada ir kur ji išsiverš.

Cheminis metodas- tai dujų ttyrimas. Netoli vulkanų išsiskiriančios dujos surenkamos į stiklinius cilindrus ir analizuojamos. Prieš išsiveržimą jose padaugėja sieros dioksido, anglies dioksido, vandenilio ir radono.

Tefrochronologijos mokslas padeda geologams sudaryti detalius ankstesniųjų išsiveržimų žemėlapius, kuriuose užregistruojami praeityje įvykusių išsiveržimų pelenų sąnašų duomenys. Turima informacija padeda prognozuoti būsimus išsiveržimus (Booth, 1995).

Jungtinės Tautos pasiūlė rekomendacijos, kaip stebėti ugnikalnius:

1. Apgyvendintuose pavojinguose rajonuose įrengti regioninius seisminių stočių tinklus.

2. Turėti kuo daugiau seismografų ir nuolydžio matuoklių.

3. Reikalingi kvalifikuoti vulkanologai, kurie galėtų paaiškinti, kas vyksta.

4. Surašyti ugnikalnių istoriją smulkiai, nes kai kurie turi savo išsiveržimų ciklą.

5. Sudaryti detalius žemėlapius, kurie vaizduotų lavos ir piroklastinių medžiagų nuogulas. Tokie žemėlapiai galėtų parodyti pavojingiausias vietas.

6. Stebėti, kaip keičiasi temperatūra ir slėgis vulkano viduje. Fumarolių ir karštųjų versmių vandens ir garų cheminė analizė padės stebėti nuokrypius nuo normos.

7. Nuolat daryti magnetinio lauko ir infraraudonąsias aerofotonuotraukas. Pastebėta, kad prieš vulkanų išsiveržimą Žemės magnetinis laukas vietomis kinta, o iš infraraudonosios aerofotonuotraukos galima nustatyti ugnikalnio temperatūros ir kūgio pokyčius (Waugh, 2002).

Vulkanų veikla sukelia nelaimes, tačiau ji duoda ir naudos: turi naudingų iškasenų ir šiluminės energijos.

Naudinga vulkanų veikla:

1.Vulkanų pelenai lemia dirvos derlingumą su naudingais elementais (Etnos apylinkės).

2.Granito masyvai ir magmos židinius dengianti žemė- neišsenkamas pigios geoterminės energijos šaltinis (Islandija, N. Zelandija ).

3.Naudingos iškasenos, raudonas aauksas, platina, siera, varis, sidabras, švinas.

4. Terminiai vandenys gydymui.

5. Vulkaninės uolienos naudojamos kaip izoliacinė medžiaga.

6. Magminės uolienos naudojamos kaip statybinė medžiaga (Neapolis Italijoje, Aberdynas Škotijoje).

7. Lava naudojama kelio dangai.

8. Karšti garai, besiveržiantys iš gelmių, gali sukti elektrinių turbinas.

9. Ugnikalniai ir geizeriai vilioja turistus ir yra vietinių savivaldybių pajamų šaltinis.

10. Užgesę ugnikalniai naudojami gynybinio pobūdžio gyvenvietėms įkurti (Waugh, 2002).

Veiksniai, nuo kurių priklauso vulkanų išsiveržimų padariniai.

Geologiniai veiksniai:

*Plokštės pakraščio tipas- destruktyviuosiuose pakraščiuose ugnikalnių daugiau negu konstraktyviuosiuose.

*Ugnikalnio tipas- skydiškasis ugnikalnis mažiau aktyvus nei mišrus.

*Ramybės periodas- ilgesnį laiką neveikę ugnikalniai paprastai išsisveržia smarkiau nei trumpam nurimę vulkanai.

*Silicio dioksido kiekis- kuo jis didesnis, tuo lava išsislieja smarkiau.

Aplinkos, žemės paviršiaus veiksniai:

*Vėjo kryptis- pavėjui nuo ugnikalnio judantys piroklastiniai srautai būna tankesni.

* Žemės paviršius- piroklastiniai ir kiti srautai dažniausiai teka slėniais. Srautų kelyje atsidū rusios keteros gali apsaugoti už jų plytinčias teritorijas.

Socialiniai ir ekonominiai veiksniai

*Gyvenviečių tankis- kuo tankesni gyvenamieji rajonai, tuo tiesioginių padarinių pavojus didesnis.

*Ekonominė padėtis- turtingesni rajonai gali skirti daugiau lėšų, į pavojų reaguojama greičiau ir veiksmingiau, būna mažiau aukų. Skurdesni rajonai patiria daugiau ekonominių nuostolių, daugiau aukų.

IŠVADOS

Apibendrinant visą darbą, būtų galima pasakyti:

1. Vulkanizmą apibūdina Žemėje vykstantys reiškiniai, susiję su perkaitusios skystos ir dujinės medžiagos migracija.

2. Vulkanų veikimo priežastis yra Žemės plutos ggelmėse susidarę aukštos temperatūros židiniai. Karštis atsiranda iš radioaktyvių medžiagų dūlėjimo ir konvekcinio Žemės plutos sluoksnių judėjimo. Manoma, kad ugnikalnių išsiveržimams didelę įtaką turi ir kosminės priežastys: sustiprėjusi Mėnulio trauka, padidėję saulės aktyvumo periodai, atmosferos slėgio svyravimai.

3. Vulkanų išsiveržimų stiprumas priklauso nuo magmos, lavos sudėties, dujų kiekio.

4. Ugnikalnių veikla įkaitina vandenį, kuris yra susikaupęs virš Žemės ir po ja. Tai sukuria gražų kraštovaizdį: iš Žemės angų veržiasi geizeriai, karštosios versmės, fumarolės, burbuliuojantis purvas.

5. Vulkanų geografinį paplitimą lemia tektoninių plokščių judėjimas, seisminės sritys.

6. Ugnikalnių išsiveržimai daro didelę ekologinę žalą, sukelia ekonominių ir socialinių problemų, yra pavojingi žmonių gyvybei.

7. Plokštės pakraščio tipas, ramybės periodas, silicio dioksido kiekis, vulkano tipas, reljefas, vėjo kryptis, gyventojų tankis, ekonominė padėtis- veiksniai, kurie lemia ugnikalnių išsiveržimų padarinius.

8. Nuo vulkanų išsiveržimų labiausiai kenčia atsiliekančios Trečiojo pasaulio šalys. Bendros pasaulio mokslininkų pastangos ir glaudesnis šalių vyriausybių bendradarbiavimas gali padėti sumažinti ugnikalnių veiklos daromą žalą.

LITERATŪRA

Basalykas, A. (1985). Žemė- žmonijos buveinė, Vilnius: Mokslas

Beazley, M. (1993). Žemė ir jos gėrybės, Vilnius

Booth, B. (1995). Žemės drebėjimai ir ugnikalniai, Kaunas: Šviesa

Česnulevičius, A. (1998). Geomorfologija, Vilnius: Jandrija

Gvozdeckis N., Jefremovas J., Kozlovas I. (1987). Fizinės geografijos chrestomatija. Užsienio Azija, Kaunas: Šviesa

Hortis J. (1989). Gamtos katastrofos, Vilnius: Mokslas

Malam, J. (2002). Žemė, Kaunas:

Dargenis

Tarasovas K., Romanovas E. (1977). Fizinės geografijos chrestomatija. Vakarų Europa, Kaunas: Šviesa

Zinkus, J. (1984). Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, Vilnius

Waugh D. (2002). Geografija: integruotas kursas I dalis, Vilnius: Alma littera

www.altavista.com/web/results?q=volcanoes

www.cotf.edu/ete/modules/volcanoes/vmtvesuvius.html

www.educeth.ch/stromboli/

www.geo.mtu.edu/volcanoes/central.america/el_salvador/coatepeque