Žydinčių sakūrų šalis

JAPONIJOS ISTORIJOS APŽVALGA

Japonai vadina savo šalį „Nipon“ arba „Nihon“, kas reiškia – „Saulės pradžia“. Japonų legendose pasakojama, kad visų japonų ir Japonijos motina buvo saulės deivė – kas ir paaiškina pavadinimą. Vakarai pirmą kartą sužinojo apie Japoniją iš Kinijos, po Marko Polo kelionės.

Iki pat XVI a. Japonija buvo valdoma grupės tarpusavyje besivaidančių feodalų, kurių susijungti nepastumėjo net galima užkariautojų invazija iš Mongolijos.

Jomon periodu (13000m.pr.Kr.) Japonija buvo žemyno dalis, tik pakilus vandenyno lygiui, atsiranda Japonijos salos, į kurias pradėjo keltis japonų pprotėviai: iš Sibiro per Kurilų salas ainu gentys; per Korėją iš Mongolijos – mongoloidų gentys; iš Pietų Kinijos atsikelia kinietiško archetipo žmonės; iš Okeanijos ir Filipinų salyno žvejų gentys. Pradeda kurtis gimininės bendruomenės, kurias valdo moterys.

Yayoi periodu suintensyvėjo gyventojų persikėlimas iš Kinijos ir Korėjos. Iki tol Japonijoje daugiausiai buvo auginami grikiai, tai šie atvykėliai atsivežė ryžius, bronzą, arklius, šilko verpimo technologijas. Aktyvėja ryšiai su Kinija.

Yamato periodas – sustiprėjus Yamatai giminei, ji prisijungia dideles teritorijas. Susikuria stipri Yamato valstybė, valdoma pprincesės Himiko. Šiuo laikotarpiu sustiprėja geležinių ginklų gamyba, atsiranda naujas namų statybos būdas, atsiranda tapyba ant šilko.

Nara epochos pradžia (2500 m.pr.m.e. – 710m). Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hakaido salos ššiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio bei iš Pietryčių azijos kėlėsi užkariautojai, kurie aršiai kovojo su Ainu tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę. Pirmasis legendinis užkariautojų vadas buvo Kamu Yamato Ivare Hiko jūros keliu pasiekęs Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įkurta 660m.pr.m.e. Yamato provincioje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja, kuri tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. Naujoji religija patraukė ir sudomino daug pasekėjų.

Konservatyvieji priešinosi naujovėms, tačiau juos palaužė Soga šeima. Jos garsus atstovas – Taiši Šotoku. Jis laikomas daugelio kovų pradininku, pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso straipsnių autorium, mokslininku, meno mecenatu, apsukriu politiku.

710 m. Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – NNara mieste, pastatytame Kinijos sostinės pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis simboliškesnė: jis karaliavo, bet nevaldė. Tuo tarpu japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: ainų tauta vis

stumiama tolyn į šiaurę. Pasienio feodalai kariaudami vis stiprėjo ir silpnino karaliavusio klano

įtaką. Stiprėjo ir budistų šventikų pozicijos. Apie 740 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau – Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn valdžiusius valdovus. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės vvaldžios ir vienuolių. Norėdamas atsikratyti vienuolių įtakos, imperatorius valdžią perkelia į naują sostinę Nagaoka (šiandien tai Kioto teritorija).

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tapo ir stipria militaristine grupuote. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupių interesus, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje. Vienuolių įtaka neapsiribojo tik pogrindiniu šalies imperatoriaus valdymu,

bet buvo ir žudymo organizacija, o kartais ir atvira karinė jėga.

Tuo tarpu ir feodalai išugdė galingą, gerai apmokytų karių ir karvedžių armiją. Šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu nerašytu kodeksu – Buchi do (kario kelias).

Heilan laitokarpiu sostinė perkeliama į Heilan. Miesto projektas buvo nusižiūrėtas iš Kinijos sostinės. Rūmų didikaistengėsi kopijuoti Kinijos didikus.

Kamkura laikotarpis buvo kupinas intrigų, , kovų, karo su mongolais, klanų kovų dėl valdžios laikotarpis.

Iš Ašikaga klano iškilo Yošimitsu Ašikaga (1367-1395), kuris vėlaiu buvo tituluotas valdovu. Jis bandė suvaldyti japonų feodalų piratavimą. Užmezgė ryšius su Filipinais, Malajais, JAV, Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, nusistovėjo pusiausvyra. Tačiau stiprieji klanai stengėsi gauti valdžią, tad tokioje išdavysčių ir intrigų epochje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuoliams. XVI a naujai iškilusi asmenybė Oda Nobun kovai su vienuolynais į pagalbą pasikvietė į Japoniją atvykusius krikščionis. Daugiausia jų buvo portugalai, kurie aatsivežė šaunamuosius ginklus, kuriuos gerai įvaldė japonai ir jie pasirodė kovų laukuose.

Kovos dėl valdžios vyko nuolat. Ekspansinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616-1628) ir Emitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais numalšino ir Japonijos krikščionių sukilimą Šimabaroje. Japonams buvo draudžiama vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, o olandai- nedidelėje saloje Dešima. 1640 metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusia valstybe.

Militaristiniu – politiniu požiūriu šis laikotarpis buvo be istorijos – nei perversmų, nei karinių konfliktų. Pasižymėjo tas laikotarpis menų ir verslų suklestėjimu. Kovų menai iš kruvinos praktikos išsivystė iki rafinuotos teorijos. Japonijos izoliacija lėmė mokslo, ekonominės šalies

raidos vystymosi pauzę. XIX amžiuje kilo ekonominių sunkumų.

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į

Japoniją. Ypač amerikiečius sudomino patogiai išsidėstę uostai. Amerikiečių pranašumas privertė Tokugavas derėtis. Buvo sudarytos prekybinės sutartys su JAV, Olandija, Anglija, Prancūzija. Dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. Šie „nepaklusnieji“ Tokugavoms kėlė rūpesčių, nes atakavo neprašytus svečius ir kėlė maištus. Didesni susirėmimai galiausiai įtikino samurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš kardus. Konfliktus gilino ir aplink imperatorių susivieniję kitų klanų atstovai. Tad pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, oo po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868-1912) imperatorius Mutsuhito subūrė pažangių pažiūrų žmones ir

ėmėsi daugelio priemonių, kurios per labai trumpą laiką iškėlė Japoniją į galingųjų valstybių elitą. Didelį pelną atnešė šilko gamyba, sparčiai vystėsi mokslas. 1889 metais Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. Vėl prasidėjo ekspansijonistinės tendencijos. Pradedama kariauti Kinijoje. Po kelių metų Japonija pasiekia svarbią ir reikšmingą pergalę konflikte su carine Rusija. Nuo to laiko pasaulis turi skaitytis su siekiančia dominuoti imperialistine valstybe.

Vidinė opozicija neturėjo jokios įtakos, kai kilo reformom nepritariančių samurajų maištas, šalies kariuomenė be vargo jį numalšino.

Ilgus metus buvusi uždara užsienio valstybių įtakai, XX amžiuje Japonija pereina į naują techninio progreso bei klestinčios ekonomikos etapą.

GEIŠA – GALINGAS JAPONIJOS SIMBOLIS

Moterų – geišų atsiradimas siejamas su ankstyvuoju Japonijos istorijos laikotarpiu. Pradžioje jos buvo vadinamos – Saburuko. VII amžiuje moterys, pasirodžiusios scenoje, vadinamos Širabioši. Tai buvo Kamakura laikotarpiu. Saburuko – tai tos, kurios tarnauja. Širabioši pavadinimą gavo nuo šokio.

Saburuko atsirado dėl padidėjusios socialinės prarajos tarp turtingųjų ir vargšų. Daugelis moterų, tapusios našlėmis, kad išgyventų, buvo priverstos prekiauti savimi. Kai kurios iš tų moterų buvo išsilavinusios ir talentingos, jos buvo kviečiamos linksminti tų laikų aristokratus.

Širabioši atsirado tada, kai socialinė struktūra visiškai griuvo. Daugelio

nusigyvenusių šeimų dukterys tapo Širobioši, kad išlaikytų šeimas ir išgyventų. Tos moterys buvo išsilavinusios, jos vertinamos už šokius ir poeziją. Jas išlaikė turtingos aristokratų šeimos. Širabioši dėvėdavo baltą

aprangą, mokėjo groti, šokti, skaitydavo budistų šventikų atvežtas balades.

Pirmutinė paminėta rašytuose šaltiniuose širabioši buvo Šizuka (1159-1189). Ji buvo mėgiama imperatorių Kamagiku, Gotoba.

1589 metais Hara Saburozaemon paprašė savo šeimininko Hidioši įkurti bordelį. Taip jis gavo leidimą statyboms Kioto mieste. Namų kompleksas buvo pastatytas pagal Mingų dinastijos namo pavyzdį. Tai pirmasis kompleksas sukurtas malonumams. PPo kurio laiko dar toks pat viešnamis buvo įsteigtas 1645 metais Suzakamu. Taip atsirado du labausiai žinomi viešnamiai.

1612 metais buvo įkurta malonumų namų taryba, kurie sprendė problemą, kaip išvengti nekontruoliuojamo viešnamių steigimo. Jie pasiūlė valdžiai, kad visus juos reikia surinkti į

vieną vietą, skirti 12 akrų žemės, įvesti taisykles: 1) jokiems viešnamiams neleidžiama dirbti už šio

kvartalo ribų; 2) jokiems svečiams neleidžiama išbūti ilgiau nei keturias valandas; 3) moterims draudžiama dėvėti brangius rūbus; 4) šio kvartalo moterys turi būti apmokestintos, kkaip ir to miesto gyventojai; 5) lankytojai, nesvarbu kas jie, turi vienodas elgesio taisykles. Jeigu kurio svečio keistas elgesys, tuo informuojamas miesto valdininkas.

Tas kvartalas ilgai buvo tvarkomas ir statomas. 1626 metais, kai darbai buvo baigti, malonumų kvartale vystėsi menai, kkultūra, jis tapo elegancijos, romantikos buveine, kur vyrai galėjo pabėgti nuo suvaržymų, tais lakais galiojusių aukštuomenės taisyklių. Pirmomis kvartalo dienomis moterys turėjo daug dirbti tam , kad sukurtų tokią atmosferą. Tuo metu moterys labiau palaikė viena kitą nei vėlesniais laikais, kai kurios iš jų tapo laisvo elgesio. Atsirado poreikis skirstyti malonumų kavrtalo moteris į skirtingas kastas. Pagrindinės ir aukščiausios kastos buvo Tayu ir Haši-joro. Kastos įvairiaiu laikotarpiu keisdavosi – vienos susilpnėdavo, kitos sustiprėdavo. Tayu laikoma aukščiausia riba, ką gali pasiekti kurtizanė. Šios kastos moterys buvo gražios, talentingos, protingos, išsimokslinusios, laikėsi begalės elgesio taisyklių, kurioms nusižengus, netekdavo vietos šioje kastoje.

1700 metai – malonumų kvartalo „auksinis amžius“. Vidurinioji klasė atsigavo, kvartalo gyventojos daug uždirbdavo, ten rinkosi artistai, rašytojai, dailininkai, vaidino teatras „Kabuki“.

Greitai ėėmė kilti nauja kasta – Sanča-joro, kuri tapo tokia populiari, kad reikalavo panaikinti Tayu ir Haši-joro. (Vėliau jos išnyko). Nors Sanča-joro ir tapo pirmaujanti, atsirado kita kasta – Yobidaši, kuri buvo padalinta į dvi grupes: vienos kurtizanės buvo brangios, elegantiškos, išskirtinės, kitos paprastos. Taip šios dvi kastos konkuravo ilgą laiką, kol 1750 metais atsirado dar viena kasta – Geiko. Pradžioje šioje kastoje buvo vieni vyrai, kurie pirmieji tiekė malonumus iki

pat, kol atsirado moterys – geišos.

Geišų pradžia prasidėjo tada, kai jjų tėvai jas nuomodavo šokti, groti, linksminti pasiturinčius, tačiau seksualinių paslaugų jos neteikdavo. Pirmoji geiša paminėta 1762 metais Kazen.

1779 metais moterys – geišos tapo tokios populiarios, kad net ėmė konkuruoti su kurtizanėmis, persiviliodamos iš jų klientus. Daikokuya Šoroku kilo mintis registruoti geišas – tiek vyrus, tiek moteris ir sukūrė sistemą kenban, kuri išliko iki šių dienų. Atsirado taisyklės geišoms: 1) geiša negalėjo palikti malonumų kvartalo ir linksminti kitur, išskyrus Naujų Metų šventes; 2) geišoms draudžiama nešioti ekstravagantiškus rūbus; 3) vengti familiarumo su savo svečiais; 4) geišos gali būti nuomojamos grupėms; 5)intymumas draudžiamas; 6) geišos gali dirbti nuo 12 valandos dienos iki 24 valandos.

Talentingoms ir artistiškoms moterims geišos darbas labai tiko, nes paprastoms moterims sunku buvo laikytis tokių taisyklių.

Geišos darosi išskirtinį makiažą, nusibalindamos veidą, dėvi kimono ir nuo XIX amžiaus tampa Japonijos simboliu. Bet jų rolė linksminti, vaidinti, groti ir dainuoti vakaruose buvo ne taip suprantama. Geiša – profesionali moteris linksmintoja, kuri pertaikia japoniškus menus, tradicijas. Merginos, norinčios tapti geišomis, turi mokytis tradicinių menų, kalbų, įgyti socialinių žinių.

Kijoto geišos vadinamos Maiko, kurias galima sutikti Kijoto rajonuose.

ŽVILGSNIS Į DABARTINĘ JAPONIJĄ

Nebuvau Japonijoje, bet perskaičiau labai įdomų straipsnį apie ją, kaip lietuvis jaučiasi ir mato Japoniją. Pasak Dariaus Neimonto : „Japonija – aaplinkui vieni kalnai, nežmoniškai prigrūsti, beveik be jokios žalumos miestai, siauros japonų akys. Išvažiavęs iš didelio miesto, sulauksi be galo daug smalsių žvilgsnių. Net ir pačiame Tokijuje, važiuojant traukiniu, niekas prie tavęs neprisės. Japonai labai nustemba, kai baltasis į pasisveikinimą atsako japoniškai.

Didžiausiuose centruose stovi dangoraižiai, tačiau jų nėra daug. Daug daugiau trijų ar dviejų aukštų namukų. Didesni namai 9-12 aukštų vadinami mansio. Standartinis gyvenamasis rajonas: siaura gatvė, pilna parduotuvių, dviejų – trijų aukštų namai sustatyti visai šalia vienas kito, be jokių tarpų. Nuo Europos senamiesčio jie skiriasi nebent architektūra. Ir tik iš stogų atspėtum, kad tai Japonija.

Visi Japonijos ežerai yra aukštai kalnuose, kur gana šalta. Maudymasis ežeruose visai nepopuliarus. Tačiau beveik visur yra jūra, kuri dažnai yra šiltesnė nei ežeras.

Pavasaris Japonijoje pasižymi hanamiais. Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje yra auksinė savaitė, kai dažniausiai daugelyje kompanijų visą savaitę nedirbama. Tuo metu labai pabrangsta visos kelionės, bet būtent tuo metu japonai turi laiko nuvykti į gamtą: prie jūros, į kalnus, prie ežerų.

Tokio kaip užmiesčio Japonijoje beveik nėra. Yra vien miestas. Važiuoji apie 90km ir gali nepastebėti, kad miestas baigiasi. Tik kartas nuo karto pamatai užrašus, kad miestas baigėsi. Baigėsi Tokijas, prasidėjo Kawasakis, Yokohama, Atsugi ir taip toliau. Lygumoje vieną miestą nuo kkito skiria nebent tik užrašai, regis, tai vienas nesibaigiantis miestas. Tarp miestų įsiterpia kalnai, kurių Japonijoje pilna, tai nebent jie ir yra tas užmiestis, į kurį jie keliauja.

Visgi ir dabar japonai dažniausiai valgo ne peiliu ir šakute, bet hashi (lazdelėmis).

Didmiestyje labai populiarus greitas maistas, bet ne toks, kaip Europoje. Kiekvienoje kombini gali nusipirkti vadinamąjį bento: rinkinį iš ryžių, kokio nors japoniško maisto ar mėsos kepsnių. Dažni visokie sumuštiniai, onigiriai, suchi – tai irgi tradicinis greitas japoniškas maistas. Net ir „McDonalds“ meniu pritaikytas Japonijai.

Vyresni žmonės dar rengiasi kimono, jaunesnės moterys kimono pasipuošia švenčių proga. Tradicinėse shintou šventėse netgi privaloma vilkėti kimono. Dirbantys vyrai ir moterys dėvi kostiumus. Labiau išsiskiria jaunimo mados. Beveik visiems japonams tipiški dažyti plaukai ir nenusakoma šukuosena, apranga kuo labiau nesuderinta ir kuo labiau netinkanti, tuo geriau.

Tipiškas visų japonų pasilinksmininmas – gėrimas, japoniška degtinė sake. Jie visi labai mėgsta išgerti, ir, kaip daugelis rytiečių, labai greitai nusigeria. Tačiau nusigerti, girtam pasirodyti viešumoje, nelaikoma gėda.

Iš sporto daugelis mėgsta sumo, beisbolą. Tai beveik nacionaliniai pomėgiai. Dar yra populiarus hanami ir momiji. Hanami – tai žiūrėjimas į žydinčios sakuros ( japoniškos vyšnios) žiedus. Skamba labai dvasingai, tačiau tai galima suvokti ir kaip tiesiog eilinį pikniką sakurų sode. Momiji – žiūrėjimas

į raudonus klevų lapus. Irgi pasižymi pikniku su nemažu kiekiu sake.“

Neveltui sakoma, kad Japonija egzotiška šalis, išsaugojusi savo tradicijas. Savitas maistas, savita apranga.

Japonija yra viena saugiausių šalių nusikalstamumo atžvilgiu. Japonijos sostinė Tokijas – vienas didžiausių pasaulio miestų, kuriame gali pamatyti garsiuosius Imperatoriškuosius rūmus ir Rytietiškus sodus. Miestas Kyoto – Japonijos širdis, Imperatoriškoji sostinė. Nors ir šiuolaikiškas miestas, Kyoto išlieka gyvu istoriniu muziejumi po atviru dangumi: Auksinis ir Sidabrinis paviljonai, Heian šventykla, Nijo pilis, Sanjusangen šventykla su 1001 deivės Kannon sstatula ir daugelis nuostabių sodų. Naroje glūdi visi Japonijos kultūros pagrindai. Paskelbus

budizmą šalies religija, menas, literatūra ir architektūra persismelkė jos dvasia. Miestas Nara –

japonų kultūros lopšys, pirmoji Japonijos sostinė: Todaiji šventykla su didžiausia pasaulyje bronzine Budos statula. Osaka – antrasis pagal dydį Japonijos miestas: Osakos pilis, viena didžiausių XVI amžiaus pilių Japonijoje.

IŠVADOS

Japonija – kitas pasaulis, lyg dalelė dar nepažintos civilizacijos būtų įsikūrusi ir suklestėjusi mažame mūsų planetos kraštelyje. Japonai kruopščiai puoselėja, saugo senąją savo kultūrą. Nenusakomo skonio suši, ssakės gurkšnis, margaspalvis kimono, grakštus geišos šokis, kovos menai ir samurajaus garbės žodis – visa tai paverčia Japoniją fantastiška šalimi.

Šalia viduramžių egzotikos Japonijoje klesti naujas pasaulis. Paskutiniai technikos ir mokslo pasiekimai pavertė Japoniją XXI amžiaus sinonimu.

Dar ilgai vakarietiškos civilizacijos pasaulį JJaponija stebins , kaip šalis, gyvenanti tik jai vienai suprantamais principais ir tradicijomis, susiklosčiusiomis per ilgus uždaros politikos amžius ir sąlygojusiomis šiuolaikinę jos padėtį pasaulyje.

XVII amžiuje nusprendusi, kad vakarietiška kultūra jai nereikalinga ir tik daugiau kaip prieš šimtą metų jėga priversta vykdyti tarptautinę prekybą, Japonija iki šiol saugo unikalų kultūrinį palikimą. Palikimą, kiekvieną dieną sutinkamą senovę menančiuose parkuose, tiek modernaus miesto gatvėse sutiktų geišų ar vakare po darbo karaoke baruose besilinksminančių žmonių veiduose.

NAUDOTA LITERATŪRA

http://anime.unitedlinux.lt

http://online.5ci.lt

http://www.ninjutsu.lt

http://www.japan-guide.com

http://www.asianart.org/geisha.htm

http://www.immortalgeisha.com

TURINYS

Japonijos istorijos apžvalga…………………..3

Geiša – galingas Japonijos simbolis………………5

Žvilgsnis į dabartinę Japoniją………………….7

Išvados…………………………9

Literatūros sąrašas……………………..10