Ekologinė katastrofa

Ekologinė katastrofa – kertame šaką ant kurios sėdime.

Nežiūrint visų bandymų jį užmaskuoti ar pristabdyti laikinomis priemonėmis, vienas faktas lieka nepaneigiamas – gamtos naikinimas vyksta didžiuliais mąstais. Mes galime gyventi užmerktomis akimis, tačiau nuo šio fakto niekur nepabėgsime. Tai nėra tik saujelės mokslininkų ar ekologinių katastrofų tiesioginių aukų rūpestis. Tai liečia mus visus, patinka mums tai ar ne.

Kita medalio pusė

Mes kertame tropinius miškus stulbinančiu greičiu: apie 30 futbolo aikščių per minutę, kasmet po 1000 gyvybiškai svarbių rūšių pasmerkiamos išnykimui, ir vvisa tai tam, kad klestėtų medienos ir mėsos pramonė. Kertant miškus naikinamas ir dirvožemis, kadangi nebelikus medžių, juodžemį lengvai nuplauna musoniniai lietūs. Kita svarbi dirvožemio naikinimo priežastis yra cheminės trąšos. Nuo 1950 metų dėl cheminių trąšų buvo prarasta penktadalis pasaulio dirvožemio – ir visa tai tam, kad patenkinti vartotojišką visuomenę, kuri nuolat reikalauja vis įmantresnių būdų savo įgeidžiams tenkinti, net nesuvokdama kiek visa tai kainuoja aplinkai.

Industrinės visuomenės tiesiogine prasme stovi ant šiukšlių kalnų. Buitinių, cheminių, branduolinių ir kitokių atliekų pproblemos dar toli gražu nėra išspręstos. Gėlo vandens atsargos taip pat yra nuolat teršiamos mėsos, naftos ir chemijos pramonės įmonių. Kasmet apie 3.180.000.000 litrų naftos išsilieja į vandenynus. Vakarų vartotojiškos visuomenės kaina – daugiau negu ketvirtadalis pasaulio gyventojų neturi pakankamai ggeriamo vandens.

Oro užterštumas – tai dar viena mūsų rykštė, kuria mes mokame už savo godumą ir švaistūniškumą. Pagal pasaulinės sveikatos organizacijos statistiką, du trečdaliai pasaulio miestų gyventojų kvėpuoja užterštu oru. Daugiausia orą teršia pramonė (ypač mėsos pramonė) ir automobiliai. Oro teršimas sukelia rūgštų lietų, kuris naikina augalus, nuodija ežerus, ardo pastatus. 95% anglies dvideginio, kasmet išmetamo į atmosferą, sudaro gamyklų ir automobilių dūmai, o taip pat deginami miškai. Anglies dvideginio atmosferoje didėjimas sukelia klimato atšilimą. Dėl jo kyla vandens lygis jūrose, grąsindamas užtvindyti apie penkis milijonus kvadratinių kilometrų žemumų, t.y. trečdalį pasaulio dirbamos žemės. Su tuo taip pat susijęs ozono sluoksnio irimas, kurį sukelia chlorofluorokarbonatai (CFC). Keista, tačiau nežiūrint pastaraisiais metais vykdomos kampanijos prieš CFC, jų gamyba vis didėja.

Neverta nnė minėti kokią žalą aplinkai daro ginklavimąsis. Kyla klausimas: kokia yra šios griovimo manijos priežastis. Kur išeitis? Dauguma žmonių supranta kad reikia kažką daryti, tačiau dažniausiai čia visas jų rūpestis ir baigiasi. Tiems, kurie imasi konkrečių veiksmų, geriausiu atveju pavyksta gydyti ligos simptomus, tačiau jie nesusimąsto apie tikrąsias ligos priežastis.

Simptomai ir taip yra visiems akivaizdūs, tačiau tikrosios priežastys yra daug gilesnės ir sudėtingesnės, negu daugelis mano. Ieškodami ekologinės katastrofos šaknų, mes neišvengiamai prieiname išvados: viskas slypi žmogaus godume, troškime kkaupti turtą, ir ypač vartotojiškame mentalitete, kuris tapatina laimę su materialių vertybių kaupimu.

Tikrosios šaknys

Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija (ISKCON’as) pripažįsta, kad ekologinė krizė kyla iš dvasinės žmonijos krizės. ISKCON’as teigia, kad šios problemos neišspręsime, jei iš esmės nepakeisime savo mąstymo. Sekdamas Vedų mokymu, ISKCON’as tvirtina, kad pasaulį pagydyti gali tik dvasinės vertybės.

Be savo techninių aspektų, ekologinė krizė turi ir gilesnes šaknis. Vedos kalba apie universalius dėsnius, kurie valdo gyvų būtybių veiklą ir santykius. Šie dėsniai sanskrito kalba vadinasi karma. Karma yra veiksmo ir atoveikio dėsnis. Ekologinės problemos, kurias mes šiandien patiriame, gali būti labai geru neigiamos karmos pavyzdžiu. Žmonės už savo neteisingus veiksmus gauna neigiamą karminę reakciją. Vienas iš šių neteisingų veiksmų yra beatodairiškas gyvūnų žudymas maistui, kailiui, kosmetikai ar šiaip pramogai.

Šiuolaikiniai mirties tyrinėjimai pateikia daug faktų, liudijančių kad sąmonė gali egzistuoti atskirai nuo smegenų. Vedos ją vadina siela. Jei kitos būtybės kaip ir mes turi kūnus, tai logiška manyti, kad jie taip pat turi sielas – gyvybės ir sąmonės šaltinį. Atsižvelgiant į tai, žudyti gyvūnus yra tokia pat nuodėmė, kaip ir žudyti žmones. Sąmoningas ir masiškas milijardų gyvūnų žudymas užtraukia žmonijai labai blogas karmines reakcijas.

Griežtos taisyklės neleidžia įvežti į Lietuvą bet kokių svetimžemių augalų ar gyvūnų

Sulaukėme nne vieno sunerimusio piliečio skambučio ir prašymo paaiškinti, kaip į mūsų valstybę įvežti vieną ar kitą augalą, gyvūną. Atsakymas paprastas – kiekvienam jų reikia leidimo, savito paso. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, norint išvengti ekologinės katastrofos į Lietuvą draudžiama įvežti daugelį augalų ir gyvūnų. Taisykles reglamentuoja vos ne šimto puslapių programa. Karantininių augalų, grybų, vabzdžių sąrašą yra patvirtinusi ir Žemės ūkio ministerija.

Valstybinės augalų apsaugos tarnybos vyriausiasis specialistas Henrikas Ostrauskas sako, kad augalų ir gyvūnų kelionės po Europą šiek tiek paprastesnės, tačiau gabenant juos iš tolimesnių kraštų susiduriama su beveik neįveikiamomis kliūtimis. Kiekviena šalis vadovaujasi savo taisyklėmis, todėl viena gali įsileisti „svetimtautį“, o kita – ne. Tiek augalai, tiek gyvūnai privalo turėti atitinkamus leidimus. Jie tikrinami kiekviename pasienio punkte. „Net šunelio ar papūgos taip lengvai neįsiveši“.

Kartais ir turėdami leidimus žmonės negali būti garantuoti, kad kelionė pasiseks. O gal gyvūnėlio kailyje ar paukščio plunksnose veisiasi pavojingi padarai? Dėl kenkėjų tikrinami ir augalai. Radus jų visas krovinys grąžinamas į šalį, iš kurios atkeliavo, arba sunaikinamas (augalai sudeginami). Kaskart vežant gyvūnus ar augalus rizikuojama ir jais, ir pinigais, nes aptikus parazitų dezinfekcija yra privaloma. Už ją moka krovinio savininkas.

Lietuviams patariama tenkintis tuo, ką turi – savo fauna iir flora. O tiems, kurie nusprendžia atsivežti ko nors egzotiško, rekomenduojama prieš tai susipažinti su visais teisės aktais, reglamentuojančiais tokių krovinių gabenimą.

Maisto trūkumas nėra gyventojų pertekliaus rezultatas. Tai – neteisingos žmogaus veiklos užtraukta bloga karma. Žemė gali išmaitinti visus, kurie gyvena ant jos paviršiaus. Maisto trūkumas atsiranda dėl mūsų godumo ir nejautrumo kitoms gyvoms būtybėms. Daugiau negu pusės kasmet iškertamų miškų plotas yra naudojamas mėsinių galvijų ganykloms, jie taip pat suvartoja apie pusę pasaulio grūdų derliaus. Grūdai, kuriuos žmogus gauna per mėsą, praranda apie 90 proc. savo baltymų. Kadangi vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia keturių kilogramų grūdų, mėsos pramonė ekonominiu požiūriu yra labai nuostolinga. Palyginkite: vienam mėsėdžiui išmaitinti reikia 20 kartų daugiau žemės, negu vienam vegetarui. Grūdų kiekio, sušeriamo vien tik JAV galvijams, pakaktų išmaitinti 1.3 milijardų žmonių t.y. daugiau negu šeštadalį pasaulio gyventojų. Atsisakius mėsos dietos žymiai padidėtų grūdų atsargos ir tariamoji pasaulio maisto problema būtų išspręsta.

Ekologinės katastrofos belaukiant

Trečiojo Reicho palikimas: istorija tęsiasi

Klaipėda gali tapti ekologinės katastrofos epicentru. Mirtino pavojaus zonoje atsidurs ir kitų uostamiesčių, kurių krantus skalauja Baltija, gyventojai. XXI amžiaus apokalipsę prognozuojantys mokslininkai šios tragiškos nelaimės priežastimi laiko tūkstančius tonų cheminio ginklo, Antrojo pasaulinio karo metais paskandinto Baltijos jūroje. Teigiama, kad dėl pusšimtį metų vykusios

korozijos metaliniai konteineriai su ginklais surūdijo. Todėl būtina kuo skubiau Trečiojo Reicho palikimą – ipritu, arsenu ir kitais cheminiais nuodais pripildytus artilerijos sviedinius, bombas ir minas – iš Baltijos jūros ištraukti ir utilizuoti. Tačiau Algirdas Stankevičius, Jūrinių tyrimų centro vadovas, tokią nuostatą vadina tendencinga ir nepagrįsta. Remdamasis naujausia informacija, jis sako, jog cheminės medžiagos yra mažiausiai pavojingos, kai jos tebeguli jūros dugne.

Specialistų akyse – siaubas

Įvairių šalių mokslininkai Baltijos jūroje paskandintais vokiškais cheminiais ginklais domisi jau ne vieną dešimtmetį. Kai bbauginantys pranešimai, neva prieš 55 metus Baltijos jūroje nuskandinti konteineriai su cheminiu ginklu, atitekusiu Antrojo pasaulinio karo nugalėtojams, baigia surūdyti, pasirodė rusų spaudoje, ažiotažas pasiekė ir Lietuvą. Paniką skatino ne tik prieštaringi specialistų pasisakymai įvairiose mokslinėse konferencijose, bet ir politikai. Antai praeitų metų pavasarį liberalų demokratų partija ir Seimo nepriklausoma frakcija išplatino grėsmingą pranešimą, kuriame buvo išdėstytas ketinimas kuo greičiau spręsti cheminio ginklo jūroje problemą. Šiuo tikslu norėta kreiptis į šalies prezidentą ir Vyriausybę. Pavojaus varpus mušę „libdemai“ teigė, jog nne už kalnų ta diena, kai Baltija bus mirusi jūra, užgrius masiniai žmonių apsinuodijimai ir išsigimimai. Todėl Lietuvoje, kitaip nei kitose šalyse, negalima šios baisios problemos nutylėti. Tuo pat metu Vilniuje buvo surengta tarptautinė konferencija. Tuomet Lietuvos Chemijos instituto atstovas ddaktaras Vidmantas Kapočius dar labiau pakurstė panikos laužą. Mokslininko teigimu, dėl vykstančios korozijos tūkstančiai tonų mirtinai pavojingų cheminių medžiagų į Baltijos jūrą gali pasipilti jau rytoj. Vėliausiai – po penkerių metų. „Deja, šiuose pareiškimuose – tik dalis pagrįstos tiesos, – sensacingus teiginius paneigia Jūrinių tyrimų centro vadovas. – Cheminio ginklo kapaviečių Baltijos jūroje buvimas – bene vienintelis tiksliausias faktas šioje istorijoje.“

Metalų irimas – finišo tiesiojoje

Rusijos specialistai sensacingais pareiškimais apie jūroje vykstančios korozijos greitį ir pasekmes visuomenę užvertė prieš dešimtį metų. Prieš dvejus metus ekspediciją surengę Tatarastano Informatizacijos akademijos specialistai užfiksavo, kad Baltijos jūros dugne nuskandintų laivų korpusai jau yra stipriai paveikti korozijos, o šalia esantis vanduo užterštas ipritu. Anot jų, skubiai nesiėmus tam tikrų priemonių, padėtis taps katastrofiška. Kariškių ekspertai ppaskaičiavo, kad standartiniam šoviniui surūdyti vandenyje pakanka 5-erių metų. Aviacines bombas korozija „įveikia“ vidutiniškai per 40 metų, artilerijos sviedinius ir minas – per 60 metų, metalinės statinės su cheminėmis medžiagomis visiškai suyra per 48 metu. Vadinasi, masinis nuodingų medžiagų išmetimas į jūrą jau turėjo įvykti. 1974 m. Helsinkio konvencijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Baltijos jūros apsauga tinkamai pasirūpinti atskiros valstybės negali, todėl būtina veikti išvien. O praėjus beveik 20-čiai metų 180-ies šalių atstovai Paryžiuje pasirašė konvenciją, draudžiančią cheminio ginklo gamybą, ssaugojimą ir naudojimą. Taip pat nuspręsta sunaikinti cheminių medžiagų atsargas. Tačiau ne visas, o tik tas, kurios žemėje palaidotos nuo 1977 metų, o vandenyje – nuo 1985-ųjų.

Siūlė statyti specialią gamyklą

Rusų mokslininkai iki šiol neatsisako būtinybės kuo skubiau iškelti ginklus iš vandens ir juos utilizuoti. Praeitais metais rusų specialistai paskaičiavo, kad cheminiam ginklui, esančiam Baltijos jūroje, neutralizuoti prireiktų mažiausiai 5 milijardų dolerių. Teigiama, kad šias lėšas turėtų skirti cheminio ginklo gamintoja Vokietija arba Europos Sąjunga. Tuomet vienas iš organizacijos „Eko-Balt“ įkūrėjų Anatolijus Jefremovas siūlė vakarinėje Suomijos įlankos dalyje esančioje saloje Medvežje net pastatyti specialią gamyklą. Tuo tarpu vienas iš autoritetingiausių cheminių ginklų ekspertų Rusijoje, admirolas T. Borisovas aiškino, jog geriausia išeitis – cheminio ginklo, nuskandinto kartu su laivais, kapavietes uždengti sarkofagais. Jūrinių tyrimų centro prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos vadovas A. Stankevičius sako, jog tokie paviršutiniški pareiškimai klaidina žmones. Anot jo, korozija vandenyje priklauso nuo daugelio faktorių, todėl metalo rūdijimo bei irimo greitis nėra vienodas.

Situacijos nedramatizuoja

A. Stankevičiaus teigimu, cheminio ginklo kapavietes Baltijos jūroje pastaruoju metu gaubia tendencinga ir netiksli informacija. „Taip atsitiko dėl kelių priežasčių: drąsias išvadas ėmėsi daryti civiliai, dorai neišmanantys apie karinius ginklus ar ekologiją bei jūroje vykstančius procesus. Taip pat – noras pasipelnyti išpūstos sensacijos sąskaita,- aatskleidė tiesą beveik 30 metų su jūrinėmis problemoms susijęs A. Stankevičius. – Turiu omenyje faktą, jog daugelis mokslinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų, apeliuodami į Baltijos jūrai gresiančią katastrofą, užsitikrina sau lėšas išgyventi. Didžiausi pinigai skiriami tik su cheminio ginklo tyrimais susijusioms mokslo sritims.“ Centro vadovas pateikė ir kitą klaidinančios informacijos pavyzdį: „Ne kartą teko girdėti nuogąstavimus dėl arčiausiai Klaipėdos esančios cheminių ginklų kapavietės. Juk ten net 5 tūkstančiai tonų nuodų! Iš tikrųjų apie 1 200 kv. km plote buvo išmėtytos apie 2 tūkst. t cheminio ginklo, turinčio tūkstantį tonų aktyviosios medžiagos. Likusią masę sudaro statinės, dėžės, bombų ar sviedinių apvalkalai bei kiti nenuodingi cheminio ginklo komponentai.“

Lemtingas Potsdamo sprendimas

Iš tikrųjų yra žinoma, kad 1947-1948 metais į jūrą buvo išmesta apie 300 tūkstančių tonų cheminio ginklo. Hitlerinei Vokietijai priklausiusi karinė amunicija atiteko Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai Sovietų Sąjungai ir ją rėmusioms valstybėms. Ką daryti su mirtinai pavojingais „trofėjais“, nuspręsta 1945-ųjų vasarą vykusioje Potsdamo konferencijoje. Sutarta, jog siekiant išvengti galimų diversijų iš laisvėje likusių nacių nusikaltėlių pusės, pavojingas medžiagas būtina sunaikinti. Istorikai teigia, kad dalis ginklų buvo sunaikinti Vokietijos chemijos gamyklose arba sudeginti. Tačiau didžiausiu cheminio ginklo kiekiu turėjo pasirūpinti sąjungininkės. Amerikiečiai ir anglai jiems atitekusių ginklų dalį sukrovė į baržas ir nnuskandino jas Baltijos jūros sąsiauriuose – prie Norvegijos, Danijos ir Švedijos krantų. Tokiu būdu iš Kylio ir Emdemo uostų išgabentos cheminės medžiagos buvo susprogdintos kartu su 50-čia vokiečių laivų. Sovietų Sąjunga su jai atitekusiais cheminiais ginklais pasielgė drastiškiau. SSRS 42-iejų ešelonų turinį vokiečių uoste Volgast sukrovė į nedidelius vokiečių laivus. Tačiau aviacines bombas, sviedinius, minas ir bombas rusų kariai sumetė į Baltijos jūrą rankomis, o laivus pasiliko sau. Šios operacijos, prasidėjusios 1947 m. vasarą, metu SSRS turimą ginkluotę nuskandino dviejose vietose: netoli Danijai priklausančios Bornholmo salos ir prie Gotlando salos, 70 jūrmylių atstumu nuo Klaipėdos. Tokiu būdu vos už 130 kilometrų nuo vienintelio Lietuvos uostamiesčio krantų jūros gelmėse atsirado 2 tūkstančius tonų sveriantis cheminių ginklų krovinys.

Patys tyrė kapavietę

Dėl kasmet vis labiau eskaluojamo pavojaus surengti mokslinę ekspediciją ryžosi ir lietuviai. Dar šiais metais valdžios atstovams ir visuomenei bus pateikti birželio 26-ąją prasidėjusios mokslinės ekspedicijos rezultatai. Laive „Vėjas“ tris dienas Baltijos jūroje dirbo Jūrinių tyrimų centro, Geologijos ir geografijos instituto bei Karinių jūrų pajėgų specialistai. Ekspedicijos dalyviai tyrė arčiausiai -į vakarus nuo Klaipėdos esančią cheminių ginklų kapavietę. Kadangi Lietuvos ekonominei zonai priklauso mažiau nei dešimtadalis viso ploto, kuriame SSRS karinės pajėgos nuskandino ginklus, mokslininkai tyrė tik apie 100 kv. km

teritoriją. Anot A. Stankevičiaus, vandens ir grunto mėginiai buvo imami ir plaukiant pavojingos zonos link. Vietinėse laboratorijose atlikti tyrimai parodė, jog šiuo metu kalbėti apie gręsiančią ekologinę katastrofą nėra pagrindo. Tai įrodantys tyrimai bus specialiai atlikti ir vienoje geriausių pasaulyje jūrinių laboratorijų Monake, kuri priklauso Jungtinių Tautų Organizacijai. „Gauti rezultatai iliustruoja gan stabilią situaciją mūsų ištirtame jūros plote,- pridūrė specialistas. – Tačiau aš negaliu guldyti galvos sakydamas, jog esu ramus dėl visos Baltijos jūros.“

Nuodams reikia šilumos

Anot A. Stankevičiaus, arčiausiai KKlaipėdos esančioje kapavietėje 60 proc. aktyviosios medžiagos sudaro labai pavojingas ipritas, dėl savo specifinio kvapo vadinamas garstyčių dujomis. Specialisto teigimu, kol ipritas yra jūros dugne, jo keliamas pavojus yra mažiausias. „Žinia, cheminis ginklas prie Gotlando salos yra įduboje, kurios gylys siekia 130 metrų. Net ir įvykus korozijai, cheminės medžiagos negalės pasklisti po didesnį vandens plotą. Be to, ištekėjęs ipritas yra klampus, primenantis naftos ar mazuto „blyną. Kas kita, anot A. Stankevičiaus, jeigu iprito bombų liekanos iškeliamos iš vandens: „Esant didesnei nnei 14 laipsnių šilumos temperatūrai, ipritas pradeda garuoti. Tokiu būdu susidaro mirtinai pavojingos dujos. Todėl blogiausia, kai cheminis ginklas pakliūna į žvejų tinklus ir yra iškeliamas iš dugno. Nors cheminio ginklo kapavietės jau seniai yra pažymėtos jūriniuose žemėlapiuose, tai nėra ppakankama apsisaugojimo priemonė. Todėl mūsų centras kartu su Žuvininkystės departamentu ir Hidrobiologų draugija ruošiasi išleisti specialią atmintinę žvejams, galintiems susidurti su pavojingomis medžiagomis“.

Danija apsiriboja kompensacijomis

1985-1996 metais Baltijos jūroje rasta ir sunaikinta per 300 įvairių karinių ginklų (minų ir bombų). Tokį pat kiekį ginklų per šį laikotarpį netyčia iškėlė danų žvejybiniai traleriai. Vokietija, Danija, Švedija ir Norvegija nuskandintų ginklų atžvilgiu nusiteikusios ramiai. Nors pavojingi kroviniai guli visai šalia jų krantų, iškelti nuskandintas baržas neskubama. Tačiau tiriamųjų darbų neatsisakoma. Tik šią vasarą švedų narai Baltijos jūros dugne atrado dar 1917 metais be žinios dingusį rusų povandeninį laivą „AG17″ su 30-ies žmonių ekipažu. Liepos mėn. povandeninės archeologijos klubo nariai iš Estijos Suomijos įlankos dugne, netoli Helsinkio, rado rusišką šarvuotį „Undinė“, nuskendusį prieš 1110 metų. „Be to, kad visos pavojingos zonos su sprogstamosiomis medžiagomis pažymėtos jūriniuose žemėlapiuose, pavyzdžiui, Danija moka kompensacijas žvejybinių laivų šeimininkams ir įguloms, kurie susidūrė su povandeniniais „siurprizais“ bei patyrė materialinių ar fizinių nuostolių“, – sakė A. Stankevičius. Specialistas priminė ir 1994 metais tarptautinėje Helsinkio komisijos konferencijoje priimta nuostatą, jog Baltijos jūroje esantis cheminis ginklas ekologiškai nėra pavojingas, todėl skubiai imtis atitinkamų priemonių nėra pagrindo.

Skatina onkologines ligas?

Pastaraisiais dešimtmečiais Baltijos regiono medikai pastebi onkologinių susirgimų didėjimą, taip pat – periodišką oodos ligų proveržį. Tiesioginių įrodymų, jog šių ligų priežastis – Baltijos jūros gelmėse glūdintis ipritas ar liuizitas, nėra. Tačiau prieš 13 metų Rusijoje užfiksuotas atvejis, kai viena iš įlankos pakrančių, esančių netoli Archangelsko, buvo užklota milijonais negyvų žuvų, krabų ir moliuskų. Tyrimai parodė, kad šios tragedijos priežastimi tapo būtent ipritas, kurį Sovietų Sąjunga palaidojo Baltojoje jūroje dar 1950-aisiais.

Grėsmė niekur nedings

„Pavojus išlieka, tačiau nereikia gąsdinti žmonių ir sakyti, kad netrukus virš jūros pakibs ipritinis rūkas. Kita vertus, nederėtų apsimesti stručiais – su cheminėmis medžiagomis tikrai nedera juokauti. Tačiau šiandien cheminio ginklo kapavietės nėra didžiausia problema Baltijos jūroje,- reziumavo Jūrinių tyrimų centro vadovas. – Šiuo metu daug svarbiau pasirūpinti, jog naftos gavybą Baltijos jūroje planuojanti rusų kompanija „Lukoil“ maksimaliai pasirūpintu saugos priemonėmis. Viena esminių problemų, kenkiančių Baltijos jūros florai ir faunai, A. Stankevičius pavadino naftos gabenimą laivais. Be cheminio ginklo kapaviečių, Baltijos jūroje yra apie 60 toksiškų pramoninių atliekų sąvartynų, dešimtys laivų, nuskendusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Slepia išvadas

Dėl D-6 telkinio Lietuva ypač pradėjo nerimauti prieš porą mėnesių, kai iš Maskvos buvo gautas neoficialus pranešimas, jog Rusija atliko naftos telkinio valstybinę ekologinę ekspertizę ir leidžia nuo kitų metų pradžios „LUKoil“ kompanijai pradėti jį eksploatuoti. Lietuva išsiuntė Rusijos gamtos išteklių ministerijai pprašymą patvirtinti arba paneigti šiuos pranešimus ir sėsti prie derybų stalo. Kvietimo laukta ilgai, tačiau ir po susitikimo abejojama rusų nuoširdumu.

Maskvoje Lietuvos delegacijai apie šį telkinį buvo pateikta tik bendro pobūdžio informacija (su tokia gali susipažinti bet kuris Rusijos gyventojas). Valstybinės ekologinės ekspertizės išvadų lietuviams niekas neparodė. „Ir prašėme, ir reikalavome, bet rusai buvo kategoriški“, – sakė LŽ Navickas. Jie tik paaiškino, kad naftos gavybos projektas parengtas tinkamai, laikantis Rusijos Federacijos norminių aktų.

Lietuvos delegacijos tai neįtikino – neturint dokumento negalima spręsti apie ekologinę saugą. Rusams taip pat buvo priminta, jog Rusija nevykdo Helsinkio konvencijos reikalavimo abiejų šalių specialistams D-6 rajone atlikti poveikio aplinkai vertinimą, nors ši ir yra Helsinkio konvencijos narė.

Realus pavojus

Projekto D-6 ekologinė rizika kelią nerimą ne tik Lietuvai, bet ir Europos Komisijai, UNESCO Pasaulio paveldo centrui. Kol kas Rusija į jų raginimus bendradarbiauti nekreipia dėmesio, tvirtina, kad naftos gavyba telkinyje būtų visiškai saugi. Tačiau įvykis 1983 metais, kai per gręžinio bandymus išsiliejo 70 tonų naftos, tarptautinius ekspertus verčia tuo abejoti.

Jūrinių tyrimų centro specialistai, atlikę D-6 rajono aplinkos būklės tyrimus, konstatavo, kad audringoje Baltijos jūroje ekologinės katastrofos galimybės labai didelės. Centro prognozėmis, audringu oru iš gręžinio pradėjusi veržtis nafta į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktą Kuršių neriją ppasiektų per 7-10 valandų, o Baltijos jūroje, išsiliejus vos 10 tonų naftos, susidarytų pustrečio kilometro ploto plėvė.

Lietuvos specialistai ne kartą prašė leisti jiems nuvykti į D6 rajoną ir patiems įvertinti esamą padėtį, tačiau Rusija tam griežtai prieštarauja.

Abiejų šalių delegacijos teigė esančios suinteresuotos vykdyti foninį monitoringą Baltijos jūroje ir nutarė, jog reikėtų sudaryti bendrą jūros apsaugos grupę. „Kalbėtis yra viena, o veiksmais įrodyti kalbas – kita. Kol nepasirašyti protokolai, sunku pasakyti, ar Rusija vykdys susitarimus, ar šiuo susitikimu „užsidėjusi“ pliusiuką tarptautinių organizacijų akyse vėl nutils, parodys ateitis“.

Pajūrio regioninio parko (PRP) direktoriaus A.Urbio ir vyriausiojo aplinkosaugininko E.Paplauskio nuomone, reikėtų labiau saugoti nykstančias gyvūnų bei paukščių rūšis. Per avariją Būtingės terminale vos pavyko išvengti ekologinės katastrofos, kuri realiai grėsė vos už dešimties kilometrų nuo plūduro esančiam parkui. O katastrofos buvo išvengta tik dėl to, jog pasikeitė jūroje vyravusi vėjo kryptis ir nafta nuplaukė priešinga kryptimi. E.Paplauskio teigimu, naftos produktų išsiliejimas į jūrą, Klaipėdos uoste, taip pat ir Būtingės naftos terminale, pirmiausia paveikia ne žuvis ir jūros gyvūnus, bet Lietuvos pakrantėse gyvenančius ir žiemojančius paukščius. Jis pažymėjo, jog Pajūrio regioniniame parke aptinkama itin retų rūšių paukščių, tokių kaip rudakakliai narai, sidabrinės gagos ar didieji dančiasnapiai, kurie saugomi visame pasaulyje ir net pavienių individų

žūtis turi neigiamų pasekmių visai populiacijai ar net ekosistemai. Anot jo, Europoje iš viso yra tik trys tokios paukščių žiemojimo vietos – Norvegijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Pasak specialistų, naftos produktais suteptų paukščių beveik neįmanoma išgelbėti. To nė kartą nepavyko padaryti po naftos išsiliejimo Lietuvos pajūryje. Nors dabar po avarijos ir nebuvo išmestų į krantą naftuotų paukščių, visgi neatmetama galimybė, jog avarijos padariniai pradės ryškėti atšilus orams.

„Černobylis šiandien“

Balandžio 26 d. Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas ir Ukrainos Respublikos ambasadorius Valentinas Zaičiukas atidarė JJuozo Kazlausko, Juozo Prušinsko ir Kęstučio Kazlausko fotografijų, darytų 1997 m. ekspedicijos metu į Černobylio AE ir jos apylinkes, parodą.

Ekspozicija – skirta Černobylio AE avarijos 15-osioms metinėms paminėti.

Ukrainos Respublikos ambasadorius V.Zaičiukas ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas apžiūri ekspoziciją

Jau praėjo penkiolika metų nuo didžiausios ekologinės katastrofos žmonijos istorijoje. Ji žmonių, paliestų šios tragedijos, gyvenimus padalino į dvi dalis: prieš ir po Černobylio.

Įvykus avarijai, Černobylis visam pasauliui neteko savo, kaip geografinio termino, prasmės. Jis tapo skausmo ir nevilties, kančios ir bbaimės, suluošintų gyvenimų ir mirties simboliu. Virto mirusių miestų, apleistų kaimų, užkrėstų teritorijų ir vandens telkinių sinonimu.

Černobylis parodė, kad nelaimei nėra svarbu žmogaus rasė, tautybė ar lytis. Globalioms katastrofoms neegzistuoja valstybių teritorijos, politinės santvarkos ar muitinės postai. Radiacija sunaikina visus iir viską, niekam nedarydama išimčių.

Černobylio katastrofos padarinius patyrė ir Lietuva. Praslinkus pirmiesiems radioaktyvių dulkių debesims virš mūsų šalies, buvo pradėti siųsti ir Lietuvos piliečiai likviduoti šios avarijos padarinių. Jie važiavo ne savo noru. Tačiau nors ir prievarta, savo sveikatos ir gyvybės kaina, gelbėjo pasaulį, Europą, savo šalį nuo branduolinio monstro. Jų buvo daugiau kaip septyni tūkstančiai.

Prieš keletą metų Lietuvos judėjimo “Černobylis” aktyvistai kartu su fotomenininku Juozu Kazlausku surengė ekspediciją į Černobylio 30 km zoną. Ekspedicijos tikslas buvo surinkti papildomos medžiagos rengiamam fotografijų albumui ir visiems parodyti, kad taikaus atomo “dovanos” žmonijai ir gamtai dar ilgai bus juntamos. Po keliolikos metų vaizdas nebuvo labai pasikeitęs. Radiacijos lygis aukštas. Teigiamų poslinkių galime tikėtis tik po šimto ar kelių šimtų metų.

Informacija pamąstymui

Jei žinios aapie žmogų kaip dvasinę esybę taptų integralia kultūros ir švietimo sistemos dalimi, dabartinė dominavimo ir eksploatacijos manija tikrai sumažėtų. Bhagavad Gita įkūnija šias žinias apie sąmonės prigimtį. Kaip ir kiti Vedų raštai, ji duoda teorines žinias apie skirtumą tarp kūno ir aš-sąmonės ir duoda nurodymus praktiniam to skirtumo suvokimui. Sveikos aplinkos pagrindas yra mokslas apie žmogaus sąmonės prigimtį. Beatodairiškas pasaulio resursų švaistymas yra bedieviškos visuomenės rezultatas. Tokia visuomenė skiepija savo nariams, kad jie yra tik vartojimo mašinos. Taip yra dėl tto, kad šiuolaikinė mechanicistinė pasaulėžiūra nesuvokia, kad tikrasis gyvenimo tikslas yra savęs suvokimas.

Keista, tačiau daugelis šiandieninių mokslininkų remia dvasinį problemos sprendimą. Jie supranta, kad reikia radikaliai keisti žmonių mąstymą ir elgesį, norint išvengti ekologinės katastrofos, todėl jie kreipiasi į pasaulio religinę bendruomenę. Tačiau šiuolaikinis mokslas kaip niekas kitas yra atsakingas už dabartinę ekologinę situaciją. Ir nors jie ragina religinę bendruomenę paveikti plačiąją visuomenę, tačiau patys netiki, kad religija gali duoti atsakymus į visatos ir gyvybės kilmės klausimus.

Taigi, religijos užduotis yra “atkariauti” pasaulį iš pražūtingojo materializmo nagų, o žmonių pastangas gelbėti gamtą suderinti su asmenybės dvasiniu tobulėjimu. Daugelis mąstančių žmonių ieškodami atsakymų kreipiasi į senovės išmintį. Vedos teigia kad visų materialių problemų šaltinis yra mūsų nenoras pripažinti Aukščiausiąjį kaip visos kūrinijos teisėtą savininką. Dvasiniu požiūriu, visi pasaulio resursai yra dalis Dievo energijos, todėl jų negalima be reikalo švaistyti. Vietoj dabartinės materialių malonumų siekimo manijos, dvasinė pasaulėžiūra siūlo kitokius, aukštesnius malonumus. Aukštesnio lygio pasitenkinimas patiriamas tada, kai žmogus atstato savo prarastą ryšį su Aukščiausiuoju. Tai vadinasi bhakti-joga. Žmogus, praktikuojantis bhakti-jogą, nebebus savo godumo ir materialių troškimų vergas. Jis suvoks kad viskas gamtoje turi savo vietą ir gyvens harmonijoje su aplinka. Šiuolaikinis didmiesčių gyvenimo būdas yra be galo dirbtinis ir visiškai nnepatenkina žmogaus natūralių dvasinių poreikių. Materialus pasaulis be dvasinių žinių yra nepalanki aplinka dvasinei esybei, tačiau gyvenant natūralesnį, paprastesnį gyvenimą, atsiranda palankesnės sąlygos jos dvasiniam tobulėjimui. Todėl Krišnos Sąmonės organizacijos tikslas yra žmonių mąstymo pakeitimas ir sugrįžimas prie paprasto, kuklaus gyvenimo ir dvasingo mąstymo.

Mes netvirtiname išsprendę ar pateikę sprendimus visoms ekologinėms problemoms, tačiau mes tikimės praplėsti ratą žmonių, kurie, kaip ir mes, pripažįsta dvasines šios problemos šaknis. Tokie žmonės viską suvokia kaip neatsiejamą vieningos visumos dalį. Jie patenkinti tuo, ką turi, ir daugiau nevergauja savo gobšumui, kuris, kaip jau parodėme, yra viena iš pagrindinių ekologinės katastrofos priežasčių. Paprastas, natūralus gyvenimo būdas, kurio jie siekia, yra būtina sąlyga švaresniam, sveikesniam ir taikingesniam pasauliui.

Karai mums vis dar gresia, nors akivaizdu, jog Žemės ekologinė pusiausvyra per daug trapi, kad atlaikytų dar vieną pasaulinį karą. Dar nesibaigus 2002 metams vis aiškiau bus matyti, kuriuo keliu žmonija žada eiti. Jei kritiškais periodais – gegužės pabaigoje, pirmąją birželio pusę, rugpjūčio pradžioje, rugsėjo viduryje bei lapkričio antrą pusę – neįsuksim karo karuselės, yra vilties, jog gruodžio mėnesį pozityvi Vandenio epochos energija padės žmonijai pasiekti esminį persilaužimą ir išvengti didžiausių ekologinių katastrofų.

Sunku tikėtis, kad lengvai ar greitai uždarysime Pandoros skrynią, atvertą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją dieną. Labai ssvarbu suvokti, jog ši problema turėtų mus paskatinti ieškoti kelio į ateitį be karų ir bombardavimų, kad ir koie motyvai tai skatintų. Galvojant apie politiką ar ambicijas nevertėtų pamiršti, jog sprogdinimai ir bombardavimai dar labiau išjudina seismines Žemės zonas ir visą grandinę negatyvių ekologinių pasekmių, pavyzdžiui: didelį vandenynų bangavimą, uraganus, temperatūros svyravimą ir kitas. Šiuo ypač pažeidžiamu laikotarpiu kariauti reikštų, lyg vaikui žaisti su planeta. Taigi Pandoros skrynelę uždaryti sunku, bet būtina ne agresyviais, o išmintingais ir taikiais sprendimais. To nepadarius ekologinės katastrofos, kurios ir taip gresia gegužės pabaigoje, liepos – rugpjūčio sandūroje ir rugsėjį, taps dar stipresnės, o artėjant metų pabaigai, lapkritį, gali įgauti tokį mastą, kokio dar nematėme.

Ekologinės katastrofos, kurios labiausiai gresia gegužės pabaigoje, birželio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, turėtų padėti mums atsipeikėti, nustoti griauti aplinką darbais, mintimis ir jausmais.

Kurkime taiką bei šviesesnę ateitį labai paprastai: nieko nepaisydami mylėkime viską, kas mus supa, nieko nepaisydami tikėkime, kad ateitis bus, ir ji bus geresnė visų mūsų pastangomis.

Mūsų ateitis labai smarkiai priklauso nuo to, kokią ją įsivaizduoja žmonijos dauguma. Tačiau vertėtų susimąstyti, kas tai skatina. Kasdien per televiziją rodomi siaubo filmai ir trileriai automatiškai formuoja ateities viziją ir sampratą, kas gali įvykti, o kas – ne.

Tapo įprasta ekrane kasdien matyti žudynes. O juk tai, kuo gyvenate, ką galvojate ir ką šiandien stebite, formuoja Jūsų ir Jūsų vaikų ateitį. Daugumos požiūris į ateitį yra formuojamas nesąmoningai, veikiamas daugybės neįvertintų veiksnių, o juk turėtų būti kuriamas tikrųjų troškimų ir lūkesčių. Jūs galite sakyti, kad nedarote nieko blogo, tik stebite, tačiau kasdien stebint, kad ir ekrane, kaip sprogdinami automobiliai, griūva dangoraižiai ir liejamas kraujas, neįmanoma įžengti į Aukso amžių, kurio pagrindinė energija yra džiaugsmas, meilė taika ir kūryba. BBūkite pagarbūs savo dvasiai ir išrankūs tam, ką įsileidžiate į savo realybę. Ieškokite kitų malonumų, iš tikrųjų kuriančių Jūsų vertą ateitį, ir juos rasite.

2002-ieji neabejotinai pateiks mums daug pamokų, ko gero, netgi išbandymų, tačiau jie taip pat gali būti ir labai gražūs nauju žmonių bendravimu, sunkiausias ligas palengvinančiais naujais atradimais ir naujomis technologijomis, kurios padės suvokti nesėkmių priežastis bei karmines ištakas ir jas pašalinti, išvalyti. Tačiau,be abejo, norint rasti reikia ieškoti ir judėti į priekį.

Skirkite kuo daugiau jėgų iir dėmesio dvasiniam tobulėjimui, stenkitės suvokti, kas šiuo metu darosi žmonijai, ieškokite žinių ir jas rasite. Tai padės jums rasti teisingą kryptį, naujas galimybes ir palaikymą, nešvaistyti laiko veltui.

Dauguma šiuo išskirtiniu metu Žemėje įsikūnijusių sielų atėjo čia tam, kad ppadėtų išlaikyti Žemėje pusiausvyrą, tačiau jau spėjo tai pamiršti ir niekada apie tai nebesusimąsto. Ieškokite klausimo į atsakymą, kas esate, kodėl čia atėjote.

Jūs galite labai daug. Jau vien spinduliuodami meilę, kūrybingumą ir tikėjimą ateitimi. Tai nėra lengva, tačiau žmogus, kuris sugeba taip gyventi, įgyja didžiulę jėgą realizuoti save visose gyvenimo srityse, yra visiems reikalingas ir nesugniuždomas, jį lydi sėkmė. Ieškokite, kaip tai daryti. Be be reikalo šiuo itin sudėtingu metu yra atskleista visa anksčiau kruopščiai slėpta dvasinė patirtis, anksčiau vadinta ezoterine, t.y. prieinama tik išrinktiesiems. Šiuo metu ji yra prieinama, plačiai publikuojama, įskaitant ir aukščiausią dvasinį mokymą, stipriausią patirtį. Tereikia ieškoti, gilintis, praktikuoti, nes visa tai vyksta ne be reikalo. Jums atvertos didžiulės vertybės, kurios gali padėti įveikti artėjančią vvisų sričių krizę. Šios vertybės yra šalia, todėl nereikėtų sakyti, jog nežinote, ką daryti, kaip išlikti,– reiktų ieškoti.

Ne vienerių metų stebėjimai rodo, jog gerą nuotaiką, darbingumą ir sėkmę sunkiausia išlaikyti tarp dviejų užtemimų bei kelios dienos prieš ir po jų. Šiais metais bus du tokie periodai: gegužės 23 – birželio 15 dienomis ir lapkričio 15 – gruodžio 8 dienomis. Iš viso šįmet sulauksime penkių užtemimų: trijų Mėnulio ir dviejų – Saulės. Pirmasis Mėnulio užtemimas įvyks gegužės 26-ąją, antrasis – bbirželio 24-ąją, trečiasis – lapkričio 20-ąją. Antrasis ir trečiasis užtemimai bus matomi Lietuvoje. Pirmasis Saulės užtemimas įvyks birželio 11-ą dieną, jis bus žiedinis. Antrasis įvyks gruodžio 4-ą dieną, tai bus visiškas Saulės užtemimas. Abu šie Saulės užtemimai Lietuvoje nebus matomi.

Nepamirškite, jog esant jaunačiai. 1-ąją Mėnulio dieną, labiau nei bet kada galite veikti savo, o kai kurie ir aplinkinių, likimą. Išnaudokite tai geru tikslu.

Sunkesni tarpsniai, tačiau susiję ne su užtemimais, bet su neharmoningais planetų tarpusavio aspektais, taip pat bus kovo vidurys, rugpjūčio pradžia bei rugsėjo antroji dekada. Šiais periodais bus ypač sunku, bet labai svarbu išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir optimizmą. Ypač sunkiai tokį laikotarpį išgyvename tuomet, kai manome, jog prasta savijauta, bloga nuotaika ir nerimas yra tik mūsų asmeninių problemų, netobulumo ar mus supančių žmonių elgesio padarinys. Jei suvoktume, jog tam įtakos turi ir užtemimai bei neharmoningi planetų tarpusavio aspektai, lengviau atsiribotume nuo šios negatyvios įtakos, galėtume ją transformuoti. Bėda ta, kad dabar jau bijome aplinkiniams sakyti, ką jaučiame ir galvojame. Būtent todėl dažnai atrodo, jog tik mums šiuo metu taip blogai. Būdama astrologė matau, jog tokiais periodais visi į mane besikreipiantys žmonės išgyvena dėl emocinio nestabilumo bei problemų visose veiklos sferose.

Žinodami, jog atsirita bendra neharmoningų kosmoso jėgų bbanga, galime lengviau ją atlaikyti. Ko gero, jau nebenorėsime kaip paprastai tokiu metu sakyti, jog nebenorime gyventi ir nieko daryti, nepajėgiame suvaldyti savo nuotaikų, esame niekam nereikalingi, viskas byra ir pan., nekaltinsime savęs ar artimųjų, bet pasistengsime šį gan greit pareisiantį periodą tinkamai sutikti.

Visgi ne visi metai yra tokie sunkūs, jog turėtume kalbėti tik apie išbandymus. Toks yra šio laikmečio fonas. Šiais metais bus nemažai momentų, kuomet galėsime veikti efektyviai, pasiekti puikių rezultatų įvairiose sferose.

Pirmąją metų pusę bus tendencija šeimos gyvenimui gerėti, geresnėms gyvenimo sąlygoms kurti, jautresniems ir šiltesniems santykiams formuoti, giminės tradicijoms atgaivinti. Sėkimingiausiai šie reikalai klosis antrają kovo pusę, balandį, pirmąją gegužės pusę ir liepos mėnesį. Sausio pabaigoje, vasario pirmąją pusę, paskutiniąją kovo dekadą, balandžio, birželio ir spalio pirmąją pusę neblogai seksis tiems, kas diegia naujas technologijas ir idėjas, pradeda naują verslą. Tiems, kurių veikla susijusi su visuomeniniu judėjimu ir politika, geriausiai klosis vasario ir balandžio pirmąją pusę, antrąją rugpjūčio dekadą, pirmąją spalio pusę. Būtent pavasario pabaiga – vasaros pradžia lems, kaip gyvensime likusią metų dalį, kuri yra kritiškesnė.

Pirmąją metų pusę, iki rugpjūčio mėnesio, Jupiteris – didžiausia Saulės sistemos planeta, susijusi su valdžia, autoritetais, visokeriopa plėtra, – bus Vėžio ženkle, kuris susijęs su šeima, namais, mmotinyste, gebėjimu rūpintis aplinka ir artimaisiais, jautrumu ir mokėjimu intuityviai prisiderinti prie pasaulio. Būtent ši planetos padėtis padės tiems, kurie gilinasi į psichologinius gyvenimo aspektus, suvokia harmoningų santykių svarbą. Taigi pirmąją metų pusę ir reikėtų mokytis spręsti problemas remiantis harmoningais santykiais, mokytis vadovautis intuicija. Tai puikus metas įvairiems Sielos terapijos metodams plisti.

Antrąją metų pusę Jupiteriui perėjus į ugninį Liūto ženklą pasijus naujos tendencijos: ši padėtis skatins dideles ambicijas, tačiau taip pat – ryžtą, aktyvumą ir kūrybingumą. Dažniausiai tai ambicingų politikų įsigalėjimo metas, kuomet didėja ne tik pavienių žmonių, bet ir valstybių ambicijos, noras didinti įtakos sferas. Taigi antroji metų pusė, ypač rugsėjis, lapkritis ir gruodis, kuomet ypač pasireikš negatyvi įtaka, gali būti kritiška. Geriausiu atveju gruodis galėtų būti persilaužimo periodas, suvienijantis įvairių valstybių pastangas palaikyti taiką. Gruodis – tai ne tik karminio atpirkimo, bet ir galimos dvasinės žmonių transformacijos metas. Gruodžio mėnesį ypač palankios planetų padėtys suteiks galimybes iš esmės pakeisti tarptautinius santykius, sudaryti sąjungas, paremtas taikos ir bendradarbiavimo siekiu.

Jei vis dėlto neįsivelsime į karus, o Žemėje vis dar išliks ekologinė pusiausvyra, antroji metų pusė drąsiems ir veikliems žmonėms suteiks puikių galimybių aktyviai veikti ramesniais periodais ir pasiekti šaunių rezultatų. Antroji metų pusė bus taip pat palanki tiems,

kurie rūpinasi vaikais, jų auklėjimu ir išsilavinimu. Taip pat šis metas puikus menininkams, kurių kūryba yra ne kompleksų ar baimės, bet asmenybės jėgos, pilnatvės ir meilės aplinkiniams išraiška. Didelį postūmį eiti į priekį antrąją metų pusę turėtų patirti įvairūs dvasiniai judėjimai.