Eoliniai procesai: vėjo veikla

Vėjas – globališkai paplitęs reiškinys. Žemės rutulyje nėra vietų, kur nepūstų vėjai. Daugelyje vietų vyrauja stiprūs ir dažnai pastovios krypties vėjai: pasatai, musonai, brizai. Vandenyne vėjas sukelia stiprias bangas. Tačiau tai laikini ir dinamiški paviršiaus nelygumai. Tuo tarpu sausumoje vėjas formuoja būdingas relijefo formas. Geomorfologinei vėjo veiklai didelės įtakos turi vėjo jėga, greitis, jo kartojimasis, oro drėgmė, paviršiaus nuogulos, augalija.

Vėjo kartojimasis. Tai labai svarbus defliacijos veiksnys. Ten, kur pučia pastovūs ir gana stiprūs vėjai, yra geros sąlygos kurtis tipiškoms eolinėms rrelijefo formoms. Tokių vietų Žemėje gana daug. Tai pasatų ir musonų sritys, vakarinės vidutinių platumų vandenynų pakrantės.

Oro drėgmė. Pučiant nestipriems 3 – 4 balų vėjams, didelės įtakos turi oro drėgmė. Esant lietingam orui net ir stiprūs vėjai negali pustyti paviršiaus. Įmirkę paviršiai yra veikiami labai stiprių sankabos jėgų. Tačiau pučiantis vėjas labai padidina paviršiaus garavimą. Staiga išdžiustantis paviršinis sluoksnis tampa neatsparus išpustymui.

Paviršiaus sąranga. Išpustymas intensyviai reiškiasi ten, kur paviršius sudarytas iš birių uolienų. Tai gali būti smulkūs dūlėjimo produktai arba nnaujai perklostytos uolienos.

Augalijos danga. Tai nepaprastai svarbus defliacijos veiksnys. Drėgnuose ekvatoriniuose miškuose, kur intensyviai judanti oro masė neturi tiesioginio kontakto su paviršiumi , išpustymo procesai visiškai nevyksta. Lygiai taip pat būna vidutinių platumų miškuose. Tose srityse, kur yra aiškus kritulių ssezoniškumas, geriausios sąlygos eoliniams procesams esti sausuoju sezonu. Tuomet sunyksta augalijos danga ir pliki paviršiai imami pustyti. Intesyviausi eoliniai procesai dykumose, kur vėjo veiklos nestabdo jokia augalija.

Vėjo jėga priklauso nuo greičio ir judančios oro masės kiekio. Šiai vėjo jėgai didžiausios įtakos turi vėjo greitis, kuris lemia išpustymą. Vėjo greičiui matuoti naudojama 13 balų Boforo skalė. Žemės rutulyje vyrauja nelabai stiprūs vėjai 3,4 – 7,9 m/s (3 – 4 balai). Energingiausiai vėjas darbuojasi dykumose, pusdykumėse, plikose kalnų viršūnėse, jūrų pakraščiuose, kur didžiuliai purių uolienų, dūlėsių plotai, kur nėra augalijos ir menka drėgmė. Kai vėjo greitis 0,2 – 4 m/s, į 10 cm aukštį lengvai pakyla ir skrenda mineralinės dalelės, kurių skersmuo iki 0,25 mm; įsibėgėjęs iki 11 – 14 m/s, jis jjau gali pakelti 1,5 mm, o pasiekęs 20 m/s, – _3 mm dydžio grudelius. Priklausomai nuo greičio vėjas stumia, ridena ar skraidina įvairaus dydžio grunto daleles. Skiriami trys grunto dalelių transportavimo būdai: šliaužimas, saltacija ir suspensija.

Šliaužimas, kai vėjas pats stumia grunto daleles arba jos stumiamos veikiant kitoms dalelėms. Aštriakampės dalelės paprastai yra stumiamos, o apgludintos – dažniausiai rieda.

Saltacija – tai šuoliškas dalelių judėjimas. Kai vėjas pakankamai stiprus, nuo vienos dalelės smūgių į kitą pastaroji gali pašokti aukštyn, o po to kkrisdama išjudinti kitą it t.t. Dalelės šuolis priklauso nuo smūgio jėgos ir paklotinio paviršiaus.

Suspensija (skridimas) – tai tikras dalelių skrydis. Dalelės skriedamos gali nukeliauti nuo kelių metrų iki kelių tūkstančių kilometrų. Suspensinis transportavimo būdas apima tik labai smulkias daleles – dulkes, drumzles ir kt. Todėl iš Sacharos dykumos dulkės, palankių vėjų gabenamos, pasiekia Europą ar nunešamos už 2500 km į Atlanto vandenyną. 1892m. gegužės 1d. Ukrainoje vėjo sugriebtos ir skubiai lakinamos derlingo juodžemio dulkelės jau sekančią dieną sėdo apie Kauną, gegužės 3d. pasirodė Vokietijoje, o dar po dienos virš Peterburgo prapliupo juodo purvo lietumi.

Kokie dideli žemiškųjų dulkių kiekiai šitaip pergabenami, padės įsivaiduoti kad ir tokie pavyzdžiai. 1859m. iš Afrikos atneštų dulkių Alcburge (Austrija) iškrito 100 tūkst. centnerių, o 1863m. Kanarų salose (į šiaurės vakarus nuo Afrikos) – 10 mln. tonų. Vėlgi mūsų Kuršių nerijos kopose, vieno metro pločio atkarpoje, dažniausiai siaučiantys vakariniai vėjai per metus perneša vidutiniškai 16 m3 arba 42000 kg smėlio.

Taigi vėjas – galinga jėga, sugebanti išjudinti, pakelti ir pernešti milžinišką masę mineralų ir uolienų grūdelių. Tačiau jo veikla aiškiai dvilypė. Vienais atvejais vėjas elgiasi kaip nuožmus kenkėjas, reljefo formų naikintojas, kitais, priešingai,- kaip visai naujų uolienų sluoksnių ir kuo įvairiausių paviršiaus vaizdų kūrėjas. Ypač atkaklus duobkasys vvėjas ten, kur prasigauna prie birių, minkštų uolienų. Taip išpustomos duobės, kiaurymės, atsiranda daubos, siekiančios kai kur 300 m gylį, taip nušluojami ar bergždžia žeme užpilami derlingi dirvožemiai. 1960 metais Ukrainoje, 1 mln. km2 plote, vėjas nupūtė ir iki 2 km pakėlė apie 25 km3 juodžemio.

Nerimsta vėjas ir įsisukęs į aukštesnes atodangas: išgvaldo akmenis ir kietų uolienų sluoksnelius, platina plyšius, prigrežioja naujų skylučių, išpusto nišas – ir taip nuolat keičia skardžių vaizdą. Uolienoms ardyti jis sėkmingai panaudoja skraidinamus grūdelius – jais bombarduoja atspariąsias atbrailas ir taip lyg su dile zulina, graužia.

Juodų vėjo darbų patyrė ir Kuršių nerija. Čia smėlio pusnyje žuvo daug pušynų ir beržų giraičių, išnyko ne viena žuvinga Kurčių marių įlanka, o nuo XVI a. iki XIX a. pradžios smiltimis vėjas užpylė 14 kaimų, tarp jų – Naglius, lietuvių tautosakininko ir poeto L. Rėzos (1776 – 1840) gimtinę Karvaičius, Gausutę, Kuncus. Dar daugiau smulkių gyvenviečių ir miestų vėjas sugriovė kituose kraštuose – Sacharoje, Vidurinėje Aijoje, Kinijos dykumose. Jis ir dabargainiojamų grūdelių šūsnimis ardo kelią pastojusių trobesių sienas, smėlio, lioso pusnimis užverčia plentus, geležinkelius, irigacinius ir laivybinius kanalus, pražudo alyvmedžių, vynuogių ir kitokį derlių, išvarto, it bebras nugraužia medines telefono, elektros linijų atramas.

Vėjas vis dėlto geba iš to, ką ggriauna, ir kurti. Dykumose, plokščiakalniuose, pajūriuose jo kūrybišką darbštumą liudija išskaptuoti įvairiaformiai atlikuonys, t.y. nenuardytos pakilumos iš patvarių, kietų uolienų. Ridenamas, nešamas mineralines daleles vėjas ne tik išblaško, bet ir sutelkia, suklosto į storas smėlio, lioso dangas, už kliuvinių suverčia kupstus ir kauburius, kopas pajūry ir barchanus dykumose. Išjudinti nešmenys anksčiau ar vėliau nusėda ir stabilizuojasi. Tą lemia sumažėjęs vėjo greitis, paviršiaus kliūtys, augalija. Yra keletas nešmenų akumuliavimo būdų: sedimentacija, akreacija, inkursija, dekantacija. Sedimentacija vyksta, kai nešamos dalelės krisdamos nesugeba išjudinti kitų. Akreacija – kai saltuojančios dalelės krisdamos sugeba tik išjudinti kitas daleles, tačiau smūgio jėgos nepakanka šioms dalelėms pakelti į viršų ir pratęsti saltacinį judėjimą. Inkursija – tai šliaužiančios medžiagos stabiliacija. Ji vyksta dažniausiai pavėjiniuose šlaituose, kur nesiekia saltaciniai smūgiai. Dekantacija – tai lėtas dulkiškos medžiagos nusėdimas. Įmanomas, kai iš esmės pasikeičia klimatinės ar sinoptinės sąlygos. Šitaip atsiranda gelsvo smėlio grandinė, pakilusi vietomis beveik iki 70 m ir puošianti Kuršių neriją. Prancūzijoje, prie Biskajos įlankos, pajūrinės kopos siekia 90 m, Tunise – 200 m, pačios aukščiausios telkiasi Kalifornijoje. Dykumose smėlio kalvų grandinės ir jų viršūnės dar iškilesnės: Irane – 210 m, Sacharoje – 250 ir net 500 m.

Aridinėse srityse, kur gausios smėlio atsargos, nėra augalijos, o pučiantys vėjai turi

pastovią kryptį, formuojasi barchanai. Tai pjautuvo pavidalo eoliniai dariniai, kurių galai yra nukreipti vyraujančių vėjų kryptimi. Kartais kelios barchanų grandinės pasiveja viena kitą: tada susiformuoja sudėtingas eolinis kompleksas – kelių kilometrų pločio juosta su kopomis, barchanais ir tarp jų esančiais pažemėjimais. O gana aiškios įstrižai pakrypusios barchanų keteros vadinamos išilginėmis kopomis. Kartais į vieną vietą gali būti suplakti keli išilginių kopų gūbriai. Tuomet susikuria labai didelės eolinės relijefo formos vadinamos – dra.

Skurdžios augmenijos srityse nuolat nešamas smulkožemis ir vyksta dvigubas pprocesas – medžiagos išpustymas ir jos akumuliacija. Pučiant nestipriam vėjui, augalijos nedengiamuose smėlinguose paviršiuose formuojasi ruzgos – labai smulkios smėlio bangelės. Jų aukštis siekia kelis centimetrus. Galima manyti, jog šitokiais savotiškais rašmenimis jie nori papasakoti apie daugiadienes keliones, patirtas sėkmes ir negandas. Tik kam užtektų laiko ir kantrybės visa perskaityti? Juk ruzgos trumpalaikės, klajojančios. Vos pūstelėjus stipresniam ar pasikeitusios krypties vėjui, jose sugulę kvarco, feldšpato ir kitokių mineralų grūdeliai iškart išsibarsto kas sau.