San Marinas

SAN MARINAS. Apeninų pusiasalio šiaurinėje dalyje, ant Titano kalno ir jo šlaituose, įsikūrusi viena mažiausių pasaulio valstybių ir seniausia jo respublika, įkurta V a. – San Marinas. Jai priklauso aštuoni miestai-pilys išsidėstę ant Titano kalno. San Marine esančios trys gynybinės pilys yra miesto simboliai. Plotas – 60 kvadratinių kilometrų, kalba – italų, piniginis vienetas – Italijos lyra, valdymo forma – parlamentinė respublika. Tas kraštas ilgus šimtmečius, prireikus net ginklu, gynė savo nepriklausomybę ir todėl ją išlaikė. Tai valstybė P. Europoje, AApeninų p-lio š. rytuose. Iš visų pusių ribojasi su Italija. Visas šalies pavadinimas – San Marino Šviesiausioji Respublika. Aukščiausias kalnas Titanas. Titano kalno viršūnėje stovinčios senovinės trijų bokštų pilies siluetas yra virtęs šalies simboliu; jo atvaizdas yra ir valstybės herbe. Kasmet rugsėjo 3-ąją iškilmingai ir prašmatniai minima respublikos įkūrimo diena. Pasak legendos, tą valstybę 301 m. įkūręs iš Dalmatijos nuo Romos imperatoriaus persekiojimų pabėgęs vienas pirmųjų katalikų, akmenskaldys Marinas. Ant Titano kalno jis subūręs nepriklausomą bendruomenę, ilgainiui vis gausėjančią. Būsimosios RRespublikos įkūrėjas Marinas vėliau buvo paskelbtas šventuoju ir jo vardu pavadinta šalis. Su Marinu kartu buvo ir šv. Leonas, kuris įkūrė gretimą miestą – San Leo. San Marine renkamas 60 deputatų parlamentas, yra reguliari 75 karių kariuomenė, atliekanti sargybos ir ssvečių pagerbimo funkcijas, o policininkai ir teisėjai yra samdomi svetimšaliai. Ne kartą San Mariną bandė užgrobti gretimų žemių feodalai, mažų kunigaikštysčių valdovai, popiežius, bet sukilę sanmariniečiai nepasiduodavo. 1740 m. popiežius Klemensas pripažino nepriklausomybę. 1862 m. pasirašė su Italija draugystės ir geros kaimynystės sutartį. 1909 m. buvo įvesta vyrams visuotinė rinkimų teisė. Užkariavęs Apeninus, Napoleonas pripažino San Marino nepriklausomybę ir net pasiūlė Italijos žemių, bet respublikos gyventojai jų išdidžiai atsisakė. San Marine metai skaičiuojami ne tik pagal mums įprastą Grigaliaus kalendorių, bet ir nuo Respublikos įkūrimo. Mokslas privalomas 6 – 14 metų vaikams. Yra pradinė mokykla, pilnoji vidurinė mokykla, nepilnoji mokykla. San Marinas nepanašus į kitus Europos kraštus ir tuo yra įdomus.

Sunku įsivaizduoti apie 9 km ilgio ir 7 km pločio vvalstybę, kurią galima skersai išilgai peržingsniuoti per 1,5 valandos. Nuo Titano kalno matyti ji visa – kalno šlaitai ir nedidelės tolimesnės kalvos. Giraičių, sodų, kviečių laukų ir vynuogynų, kelių sodybų kaimų mozaika sudaro kraštovaizdį. Titano kalną, išraižytą gilių tarpeklių, pilną skardžių, vainikuoja aštriabriaunė viršūnė. Jame vyrauja klinčių, smiltainių ir mergelių uolienos. Vienur kitur yra karstinių urvų. Klimatas subtropinis, pereinantis į žemyninį. San Marinui nebūdinga didelis temperatūrų svyravimas ir vasaros karščiai, kaip gretimoms Italijos žemumoms. Kritulių daugiausia iškrinta šaltuoju lauku. Titano vviršūnėje žiemą dažnai pasninga. Kalno šlaitais srauniai teka iš šaltinių prasidedantys upeliai. Vidurvasarį tie upeliai beveik džiūsta. Buvę ąžuolų ir kaštonų miškai iškirsti, likusios tik kelios mažos giraitės. Dabar tose vietose gausu makijos želdinių su pavieniui augančiais ąžuolais, laurais, mirtomis, prožirniais, o žolinę augaliją sudaro kvapnūs aliejiniai augalai – levandos, bazilikai, rozmarinai, čiobreliai. Paplitę rudžemiai. Architektūros ir dailės raida glaudžiai susijusi su Italijos kultūra. Senos akmens raižytos, keramikos tradicijos. XI-XVII a. San Marino miestas buvo apjuostas gynybinėmis sienomis, ant uolos pastatyta Rokos tvirtovė, šlaituose 1-3 akmeninių gyvenamųjų namų siaurais fasadais. Reikšminga inžinieriaus ir pilių statytojo Dž. B. Belucio kūryba. XX a. suklestėjo originalių, spalvingų pašto ženklų leidyba. Beveik 90% šalies gyventojų yra miestiečiai. Apie 15000 sanmariniečių išvykę gyventi į Italiją, Prancūziją ir JAV. Šalyje veikia visų pakopų mokyklos, tarp jų ir aukštoji – licėjus. Gyvena kelių ar keliolikos namų gyvenvietėse. Namai statomi ant uolų, ant dirbti netinkamos žemės iš klinčių blokų arba plytų, dengiami čerpėmis.

Šalies sostinė – San Marino miestelis – turi apie 5000 gyventojų. Namai, stovintys keturiose terasose, sudaro nepakartojamą vaizdą. Miestą supa senovinės pilies sienos, jo centre vienintelė – Laisvės –aikštė. Čia pat miniatiūriniai vyriausybės rūmai, muziejai, bazilika, Šv. Pranciškaus bažnyčia, viešbučiai. Antrasis, be sostinės, miestas – ūkinis kkrašto centras Borgo Modžorė. Jame veikia prekybos rūmai, bankas, kalios nedidelės įmonės.

Apie 90% pramonės produkcijos kontroliuoja Italijos kapitalas. Italų firmų filialai gamina tekstilės, odos dirbinius, maisto produktus, suvenyrus iš stiklo ir metalo. Eksportuojami iš klinčių uolienų išpjauti statybiniai blokai, Titano kalno šlaituose kasama siera. Pagrindinį pelną San Marinas gauna iš trijų veiklos sričių. Maždaug 1/3 sudaro pajamos už parduotus pašto ženklus ir monetas, kurias labai vertina kolekcionieriai. Bene svarbiausias pajamų šaltinis yra turizmas. San Mariną kasmet aplanko 2-3 mln. turistų, dauguma jų atvyksta vienai dienai. Be paminklų ir suvenyrų, San Marinas garsėja itin puikiu vynu, konditerija ir kulinarija. Šiek tiek pajamų duoda žemės ūkis. Žemės naudmenų yra tik apie 1000 ha. Auginami kviečiai, kukurūzai, vynuogės. Garsėja sanmariniečių išvestos muskatinės vynuogės vynų gamybai. Laukus juosia alyvmedžių, abrikosų, kriaušių, persikų, graikiškų riešutmedžių, migdolų sodiniai. Viešint San Marine sunku atsispirti pagundai ir neužsukti į gausybę mažyčių parduotuvėlių, nes čia visos prekės įvežamos be muito mokesčių. Dramatiškai “pakibusi” ant Monte Titano šlaitų šalis turi savo pinigų kalyklą, pašto ženklus, futbolo komandą ir net nuosavą 1000 žmonių kariuomenę. Mažyčiame krašte, tarp kurio sienų plačiausioje vietoje vos 12 km, nėra muitinės formalumų. Sostinėje, kuri irgi vadinama San Marinu, beveik ištisus metus knibždėte knibžda turistai, o ggatvės užgriozdintos suvenyrų prekystaliais. Garibaldžiui, kuris čia glaudėsi pabėgęs iš Venecijos 1849 m., pastatytas paminklas Piazza Garibaldi aikštėje. Visoje centrinėje Italijoje, kurioje ir yra San Marinas, gaminami paprasti, bet dažnai sotūs valgiai. Kulinarija remiasi valstietiška virtuve, vartojama daug alyvų aliejaus, pomidorų, pupų, kumpio, saliamio ir pagardų. Centrinėje Italijoje miško grybai laikomi dideliu delikatesu. Virtuvėje vartojami įvairūs švieži ir džiovinti grybai. Labai vertinami juodieji triumai – jų kvapnumas ir tvirta grybiena.

LITERATŪRA:

1. Lietuvos tarybiškoji enciklopedija (Vilnius 1983).

2. Kelionių vadovai. Italija.

3. 8 klasės geografijos vadovėlis.

4. Internetinės duomenų bazės.