vandens telkinių monitoringas

TURINYS

ĮVADAS…………………………2

UPIŲ MONITORINGAS…………………………3

EŽERŲ IR TVENKINIŲ MONITORINGAS…………………….5

KURŠIŲ MARIŲ MONITORINGAS………………………..7

BALTIJOS JŪROS MONITORINGAS………………………..9

POŽEMINIO VANDENS MONITORINGAS…………………….11

IŠVADOS…………………………13

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………14ĮVADAS

Aplinkos monitoringas – tai sistemingas aplinkos ir jos komponentų būklės stebėjimas ir antropogeninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Svarbiausi monitoringo uždaviniai: sudaryti monitoringo štočių tinklą, parengti išsamius monitoringų vietų ir jų variantų aprašymus, įvertinti atmosferinį sieros ir azoto teršalų poveikį ekosistemoms, numatyti kaip kis aplinka ateityje ir parengti atitinkamas rekomendacijas.

Vandens ekologinė reikšmė biosferoje yra labai didelė. Jis sudaro 70% gyvųjų organizmų svorio, tarnauja visiems svarbiems biologiniams procesams.

Upių ir gruntinis vanduo yyra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais naudojasi žmonija. Naudojant vandens išteklius, svarbu žinoti jų atsargas ir reikmes. Vandens atsargas būtina tausoti. Požeminis vanduo naudojamas tik gėrimui, o pramonėje tik tuomet, kai technologiniams procesams reikalingas labai švarus vanduo.

Vandens monitoringas atliekamas siekiant gauti išsamią informaciją apie požeminio ir paviršinio vandens būklę, ilgalaikių pokyčių poveikį bei aplinkos apsaugos priemonių efektyvumą. Jis tradiciškai yra skirstomas į:

Ø paviršinio vandens (upių , ežerų ir tvenkinių , Kuršių marių ir Baltijos jūros);

Ø požeminio vandens monitoringą.

Vandens monitoringo tikslas – kkaupti ir teikti sistemišką matavimais ir kitais metodais pagrįstą informaciją apie paviršinio ir požeminio vandens kokybę, vertinti vykstančius gamtinius procesus, antropogeninės veiklos įtaką.UPIŲ MONITORINGAS

Upių monitoringo sistema turi dvi posistemes – vandens kokybės ir hidrometrinių stebėjimų tinklus.

Upių vandens kokybės monitoringą vykdo AAplinkos apsaugos ministerijos Jungtinių tyrimų centras ir 8 regioniniai departamentai. Vandens pavyzdžiai imami iš upių aukščiau miestų, sąlyginai neteršiamose upėse, žemiau miestų paskutinio nuotėkų išleistuvo, upių žiotyse, upių, kertančių šalies sieną, pasienyje. Šiuo metu nustatoma apie 70 vandens kokybės rodiklių 47 Lietuvos upėse 99 stebėjimo stotyse.

Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, kuriai priklauso 70 hidrometrinio matavimo stočių.

Pagrindiniai uždaviniai:

Ø teikti informaciją apie hidrologinius, hidrocheminius ir biologinius procesus, taršos pobūdį, koncentracijų lygį, apkrovas, nustatyti labiausiai užterštas upes ir jų taršos priežastis;

Ø nustatyti upių nuotėkio ir vandens cheminės sudėties priklausomybę nuo antropogeninės veiklos pobūdžio baseine;

Ø teikti pasiūlymus dėl vandens kokybės gerinimo ir monitoringo programos tobulinimo;

Ø vertinti įgyvendintų priemonių efektyvumą ir prognozuoti galimus vandens kokybės pokyčius.

Paviršinio vandens kokybės stebėjimo stotys yra visuose Lietuvos gamtiniuose &– geografiniuose regionuose, aukščiau ir žemiau stambių miestų, upių žiotyse, ir sąlygiškai neteršiamose upėse.

Monitoringo planas:

Ø Hidrologinių parametrų stebėjimai upėse;

Ø Specifinių teršiančių medžiagų, sunkiųjų metalų bei radionuklidų koncentracijų stebėjimai upių vandenyje, sedimentuose;

Ø Hidrobiologinių parametrų stebėjimai upėse.

Duomenų naudojimas valdant aplinkos kokybę. Vertinimo kriterijai:

Upių monitoringo duomenys naudojami:

Ø nustatyti atskirų antropogenių faktorių sąveikas, įvertinti teršiančių medžiagų srautus, sukurti informacinę bazę, kuria remiantis būtų grindžiami kontroliniai ir aplinkos prevenciniai planai regioniniu lygiu;

Ø teikti informaciją apie kritinius krūvius, nustatyti medžiagų srautų kitimo priklausomybę nuo antropogeninio poveikio pobūdžio bei įtakų eekosistemos būklei;

Ø nustatyti labiausiai užterštas upes ir parengti specialiąsias jų vandens kokybės gerinimo programas;

Ø susidaryti išsamų vaizdą apie hidrocheminių procesų tempus bei žmogaus ūkinės veiklos sąlygotus pokyčius;

Ø vertinti antroropogeninės veiklos įtaką teršiančių medžiagų srautams tarp valstybių bei Kuršių marių ir Baltijos jūros vandens kokybei.EŽERŲ IR TVENKINIŲ MONITORINGAS

Stebėjimų sistemoje numatytų ežerų plotas – 12171 ha, o tai sudaro 13 procentų visų Lietuvos ežerų ploto.

Vandens užterštumo stebėjimai bus vykdomi skirtingo eutrofikacijos laipsnio ežeruose. Tai įgalins gauti išsamią informaciją apie eutrofikacijos procesų eigą ir mastą, išryškinti pagrindines ir bendras ežerų raidos tendencijas ir suvokti priežastis.

Ežerų ir tvenkinių vandens užterštumo monitoringo programą vykdo Aplinkos ministerijos Jungtinis tyrimų centras.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba hidrologinius stebėjimus vykdo Kauno mariose ir 3 iš aukščiau išvardintų ežerų: Luksto, Tauragno, Dusios ir Žuvinto ežeruose.

Pagrindiniai uždaviniai:

Ø nustatyti bei palyginti Lietuvos foninių ežerų bei skirtingų Lietuvos regionų ežerų bei tvenkinių hidrologinius, hidrocheminius ir hidrobiologinius parametrus;

Ø teikti informaciją apie Lietuvos ežerų ir tvenkinių būklę, informuoti visuomenę apie vandens kokybės pokyčius, spręti ekologines problemas;

Ø teikti vandens režimo ir užterštumo stebėjimo duomenis ir jais remiantis optimizuoti tvenkinių vandens režimo valdymą.

Monitoringo struktūra.

Siekiant tiksliau prognozuoti vandens telkinių sistemos raidą, bus atliekamas reguliarus bei rotacinis ežerų ir tvenkinių monitoringas.

Reguliarų ežerų monitoringo tinklą sudarys 13 didžiųjų Lietuvos ežerų, kurių paviršiaus plotas didesnis kkaip 10 km2. Jie išsidėstę skirtingose Lietuvos orografinėse vietose ir yra nevienodos antropogeninės apkrovos.

Rotacinio monitoringo tinklą sudarys 50 ežerų ir tvenkinių (po 10 per metus) tolygiai išdėstytų visuose Lietuvos gamtiniuose geografiniuose regionuose.

Monitoringo planas:

Ø Hidrologinių parametrų stebėjimai ežeruose;

Ø Specifinių teršiančių medžiagų, sunkiųjų metalų bei radionuklidų koncentracijų stebėjimai ežerų vandenyje, sedimentuose;

Ø Hidrobiologinių parametrų stebėjimai ežeruose.

Duomenų naudojimas valdant aplinkos kokybę. Vertinimo kriterijai:

Ežerų ir tvenkinių monitoringo duomenys naudojami:

Ø nustatyti pagrindines teršalų ir nuosėdų kaupimosi tendencijas, vertinti upių hidrologinio ir hidrocheminio režimo pokyčių priežastis bei pasekmes;

Ø vertinti eutrofikacijos procesų eigą ir mąstą, nustatyti pagrindines ežerų ir tvenkinių raidos tendencijas;

Ø vertinti vandens kokybės ir sezoninius pokyčius bei prognozuoti galimus pokyčius gėlojo vandens baseinuose.KURŠIŲ MARIŲ MONITORINGAS

Nuo 1992 m. Kuršių marių monitoringą atlieka Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. Nuo 1993 m. stebėjimai vykdomi ekonominėje Lietuvos zonoje.

Pagrindiniai uždaviniai:

Ø rinkti ir teikti informaciją apie gamtinius procesus Nemuno deltoje, Kuršių mariose, Klaipėdos sąsiauryje;

Ø rinkti ir teikti duomenis apie eutrofikacijos procesų eigą ir jų įtaką biotai;

Ø vertinti teršalų koncentracijos lyg vandenyje, grunto nuosėdose, jų akumuliaciją hidrobiontuose;

Ø vertinti gyvūnų rūšių biologinę įvairovę, populiacijų būklę;

Ø kurti matematinius modelius, padedančius kontroliuoti aplinkos būklę bei vertinti ilgalaikius pokyčius.

Monitoringo struktūra:

Kuršių mariose okeanografinis stočių tinklas yra susiformavęs per daugelį stebėjimo metų ir aprėpia visus rajonus, kuriuose Kuršių marių vanduo gali būti veikiamas Nemuno ir kkitų sausumos vandenų, kur vyksta aktyvūs hidrodinaminiai procesai, kur miestų ir gyvenviečių antropogenizuotas vanduo patenka į marias. Stočių tinklas apima Klaipėdos uosto įtakos zoną, saugomąsias teritorijas, Baltijos jūros vandenis, įtekančius į marias, ir kitas aktyviąsias zonas.

Monitoringo veiksmų planas:

Ø Meteorologinių parametrų stebėjimas Kuršių mariose;

Ø Hidrologinių parametrų stebėjimai Kuršių mariose;

Ø Specifinių teršiančių medžiagų, sunkiųjų metalų bei radionuklidų koncentracijų stebėjimai Kuršių marių vandenyje, sedimentuose bei biotoje;

Ø Hidrobiologinių parametrų stebėjimai Kuršių mariose.

Duomenų naudojimas valdant aplinkos kokybę. Vertinimo kriterijai:

Kuršių marių monitoringo duomenys naudojami:

Ø vertinant Kuršių marių ir Nemuno žiočių hidrometeorologinę, hidrocheminę ir hidrobiologinę būklę ir prognozuojant tolesnes galimas pasekmes;

Ø sprendžiant apie gamtos sąlygų ir antropogeninės veiklos poveikį biotai ir kitiems gamtiniams resursams;

Ø plėtojant mariose laivininkystę, žvejybą, vykdant poledinę žūklę, vertinant marių augmenijos būklę bei žuvų neršto sąlygas;

Ø sprendžiant Nemuno žiočių regiono ir Klaipėdos sąsiaurio užnešimo sąnašomis bei Nerijos krantų ardymo problemas, taip pat Kuršių marių rekreacijos galimybes;

Ø vertinant Kuršių marių kokybės kitimo tendencijas dėl Klaipėdos sąsiaurio gilinimo, prognozuojant ir modeliuojant galimas situacijas;

Ø vykdant aplinkos kokybės kontrolę, tobulinant prevencines priemones, kuriant atliekamų stebėjimų ir kontrolės metodus;

Ø vertinant ekologinius labai pavojingų gamtinių reiškinių ir katastrofų sukeltus padarinius bei prognozuojant tolesnes galimas pasekmes.BALTIJOS JŪROS MONITORINGAS

Nuo 1992 m. Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. Nuo 1993 m. peržiūrėjus Baltijos jūros tyrimų programą,

stebėjimai atliekami tik ekonominėje Lietuvos zonoje ir iš dalies gretimuose rajonuose, turinčiuose poveikį mūsų šalies jūriniams resursams.

Baltijos jūros monitoringo programa glaudžiai susijusi su Baltijos regiono šalių vykdoma Helsinkio komisijos (HELCOM) programa ir atitinka nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus.

Pagrindiniai uždaviniai:

Ø rinkti ir teikti informaciją apie gamtinius procesus Baltijos jūros priekrantėje ir atviroje jūroje;

Ø rinkti ir teikti duomenis apie eutrofikacijos procesų mastus ir jų įtaką biotai;

Ø vertinti teršalų koncentracijos lygį vandenyje, gruntuose, jų akumuliaciją hidrobiotuose;

Ø vertinti gyvūnų rūšių biologinę įvairovę, populiacijų būklę;

Ø rengti matematinius modelius iilgalaikiams aplinkos pokyčiams įvertinti;

Ø stebėti jūros dinamiką.

Monitoringo struktūra:

Jau trečias dešimtmetis vykdomi stebėjimai Baltijos jūroje leido parinkti optimalų monitoringo stočių tinklą, kuris apima tiek Lietuvos priekrantės vandenis, tiek ir atvirą jūrą. Stotys parinktos taip, kad būtų gaunama išsami informacija apie jūros, priekrantės zonos ir labiausiai teršiamų jūros vietų būklę.

Baltijos jūros kranto dinamikos monitoringo sistemą sudaro matavimo stočių tinklas, apimantis visą Baltijos jūros Lietuvai priklausančio kranto atkarpą.

Monitoringo veiksmų planas:

Ø Meteorologinių parametrų stebėjimas Baltijos jūroje;

Ø Hidrologinių parametrų stebėjimai Baltijos jūroje;

Ø Specifinių teršiančių medžiagų, sunkiųjų metalų bei rradionuklidų koncentracijų stebėjimai Baltijos jūros vandenyje, sedimentuose bei biotoje;

Ø Hidrobiologinių parametrų stebėjimai Baltijos jūroje;

Ø Žemyninio kranto zonos stebėjimai.

Duomenų naudojimas valdant aplinkos kokybę. Vertinimo kriterijai:

Baltijos jūros monitoringo duomenys naudojami:

Ø vertinant jūros hidrometeorologinę, hidrocheminę ir hidrobiologinę būklę ir prognozuojant tolesnius galimus procesus,

Ø vertinanti ištekančių iš KKuršių marių vandenų paplitimą ir poveikį jūros pakrantės zonoje, taip pat jūros giluminių vandenų priklausomybę nuo įtekančių iš Šiaurės jūros sūriųjų vandenų srautų;

Ø sprendžiant apie gamtinių sąlygų ir antropogeninės veiklos poveikį jūros biotai ir kitiems gamtiniams resursams;

Ø nustatant aplinkos kokybės kitimo tendencijas, prognozuojant ir modeliuojant galimas situacijas;

Ø vertinant Lietuvos teritorijos ploto dinamiką bei sudarant prielaidas nacionalinėms krantotvarkos bei krantotyros programoms parengti;

Ø plėtojant jūroje laivybą, žvejybą, ieškant ir išgaunant iš jūros dugno mineralines žaliavas, gerinant jūros makrofitų augimo bei žuvų neršto sąlygas;

Ø mažinant neigiamą išvežamo į jūrą uosto grunto poveikį, gerinant jūros pakrantės rekreacines sąlygas, projektuojant pakrantėje ir jūroje hidrotechninius įrenginius;

Ø vertinant ekologines labai pavojingų gamtinių reiškinių, laivų bei kranto įmonių avarijų sukeltus padarinius bei prognozuojant tolesnes galimas pasekmes;

Ø tobulinant aplinkos kokybės kkontrolę, prevencines priemones, kuriant naujus vykdomų stebėjimų ir kontrolės metodus;

Ø vertinant ūkinės veiklos krante bei kranto zonoje (hidrotechninių įtvarų statyba, urbanizuotų rekreacinių zonų plėtra ir t.t.) galimybes bei geoekologinį poveikį aplinkai.POŽEMINIO VANDENS MONITORINGAS

Požeminis vanduo Lietuvoje buvo ir yra pagrindinis geriamo vandens šaltinis. Todėl jo naudojimas, kokybė ir apsauga yra vienas svarbiausių aplinkosaugos uždavinių.

Požeminio vandens monitoringą vykdo Lietuvos geologijos tarnyba. Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje yra vykdomas nuo 1946 metų. Tuo metu jie buvo vadinami požeminio vandens režimo ir balanso tyrimais, ir ttik daug vėliau gavo monitoringo pavadinimą, kuris ir naudojamas šiame tekste.

Tarybiniais metais nebuvo praktiškai jokio įstatymo, reglamentuojančio aplinkos monitoringą. Požeminio vandens monitoringą finansavo Geologijos ministeriją, o vykdomas jis buvo pagal tos pačios ministerijos centrinio instituto, sutrumpintai VSEGINGEO, metodinius nurodymus. Todėl visa tuometinis monitoringas teisėtai galėjo būti vadinamas valstybiniu.

Per ilgesnę nei penkiasdešimties metų istoriją požeminio vandens režimo tyrimai Lietuvoje praėjo sudėtingą raidos kelią. Prasidėję Vilniuje nuo keliolikos šulinių stebėjimų, apie 1962 metus jie apėmė praktiškai visą šalies teritoriją. Sparčiai augo stebėjimų tinklas, kuriame buvo virš 800 stebėjimo gręžinių. Didelė jų dalis buvo sutelkta objektuose, kurie dabartiniu metu priskiriami ūkio subjektų kompetencijai. Tai vandenvietės, gyvulininkystės kompleksai, stambūs pramoniniai objektai ir kt. Tokia didžiulė valstybinio monitoringo sistema išsilaikė iki pat šalies nepriklausomybės atstatymo.

LR Aplinkos apsaugos bei vėliau pasirodęs Aplinkos monitoringo įstatymai apibrėžė šalies aplinkos monitoringo struktūrą, nustatydami tris monitoringo lygmenis: valstybinį, savivaldybių ir ūkio subjektų. Pirmasis požeminio vandens valstybinio monitoringo projektas, kuriame atsižvelgiama į minėtų įstatymų nuostatas, penkerių metų laikotarpiui buvo parengtas 1995 metais. Iš didžiulio ankstesnio monitoringo tinklo pagal specialų hidrogeologinių sąlygų ir ūkinės veiklos intensyvumo rajonavimą buvo atrinkti postai ir sudarytas naujas valstybinio monitoringo tinklas, kurio paskirtis – tiekti informacija apie ilgalaikius požeminio vandens būklės kitimus visos šalies iir atskirų jos regionų mastu.

Naujas valstybinio monitoringo projektas 2001 – 2005 m. periodui parengtas 2000 m. Šiame projekte valstybinio monitoringo tinklas ir monitoringo vykdymo metodika koreguojami, derinantis prie ES direktyvinių dokumentų nuostatų.

Pagrindinis uždavinys: nustatyti požeminio vandens kokybinius ir kiekybinius (cheminės sudėties) pokyčius dėl gamtinių ir antropogeninių faktorių bendro poveikio.

Monitoringo struktūra:

Valstybinio monitoringo tinklas, apimantis visą Lietuvos teritoriją, suskirsčius ją į atskirus rajonus (priklausomai nuo hidrogeologinių sąlygų, teritorijos geomorfologijos bei ūkinės veiklos intensyvumo (t. y antropogeninės apkrovos)). Ją sudaro 34 pagrindinės stebėjimų stotys, iš kurių jau yra 30 jau įrengta, bei 14 – pagalbinių stočių.

Kiekvieną monitoringo stotį sudaro nuo 2-3 iki 5-6 stebimųjų gręžinių, priklausomai nuo to, kiek toje vietoje yra vandeningų horizontų.

Monitoringo veiksmų planas:

Ø Požeminio vandens lygio matavimai;

Ø Hidrocheminių požeminio vandens parametrų stebėjimai;

Ø Sunkiųjų metalų koncentracijų stebėjimai požeminiame vandenyje.

Duomenų naudojimas valdant aplinkos kokybę. Vertinimo kriterijai:

Požeminio vandens monitoringo duomenys naudojami:

Ø požeminio vandens kokybės kitimo tendencijoms bei kokybės kitimo priežastims įvertinti;

Ø planuojant ilgalaikes požeminio vandens apsaugos programas šalies teritorijoje arba atskiruose jos regionuose;

Ø vertinant geriamojo vandens kokybę.

Pagal tarptautinę programą Lietuvoje yra įsteigtos trys kompleksinio monitoringo stotys – Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose. Dar trys stotys įkurtos palyginti intensyvaus antropogeninio poveikio zonos – kur didžiausias dėmesys skiriamas žemės ūkio taršai.IŠVADOS

Viduramžiais žmonės ieškojo gyvybės vandens, dabar vis ddažniau – švaraus vandens. Didelio skirtumo čia nėra, nes švarus vanduo ir reiškia gyvybę. Žmogus ūkininkaudamas stipriai veikia aplinką, tuo pačiu ir vandenis. Šio poveikio įtaka – dvejopa. Visu pirma, savo reikmėms žmogus naudoja požeminį vandenį ir taip sekina jo resursus. Antra, ūkinė veikla skleidžia taršą. Nors požeminis vanduo yra apsaugotas nuo išorinio poveikio, tačiau žmonių veikla, dažniausiai neigiama, palieka savo pėdsakus visose geosferose. Dėl to keičiasi požeminio vandens cheminė sudėtis, o tuo pačiu ir jo kokybė.NAUDOTA LITERATŪRA

www.lgt.lt

www.geoprojektas.lt

Pr. Baltrėnas. Aplinkos apsauga. 1996

D. Hergt. Ekologijos atlasas. 2000