2002 metų informatikos egzamino teorija

1. Techninė kompiuterio įranga (procesorius, atmintinė, klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas)

Kompiuterį sudaro šios pagrindinės dalys: sisteminis blokas, įvesties ir išvesties įrenginiai bei išoriniai informacijos kaupikliai. Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskeliai, kompaktiniai, optiniai, skaitmeniniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara. Įvesties įrenginiais, dažniausiai klaviatūra iir pele, žmogus perduoda informaciją sisteminiam blokui, o pastarasis, naudodamasis išvesties įrenginiais, paprastai vaizduokliu ir spausdintuvu, pateikia rezultatus. Informacija tvarkoma, padorojama, keičiama sisteminiame bloke, taigi ši kompiuterio dalis yra svarbiausia. Sisteminį bloką sudaro pagrindinė plokštė ant kurios montuojamos kitos plokštės, o šiose — įvairios mikroschemos (vienas ar keli procesoriai, vidinės atmintinės mikroschemos); bloke paprastai esti diskų kaupiklis, diskasukių įtaisai, energijos šaltinis ir pan.

Procesorius — pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis. Žodis „procesorius“ kilęs iš anglų k. žžodžio processor ir reiškia „apdorojantis, perdirbantis“, kitaip dar galėtume pasakyti: „valdantis veiksmų procesą“. Procesorių sudaro du pagrindiniai komponentai: valdymo ir operacijų atlikimo įtaisai. Pastarasis dar vadinamas aritmetiniu ir loginiu įtaisu. Valdymo įtaisas išrenka iš atmintinės komandų seką, sukuria valdymo signalus, kkoordinuoja kitų kompiuterio įrenginių darbą ir pan. Operacijų įtaisas atlieka aritmetinius ir loginius veiksmus su duomenimis. Procesorius beveik visus aritmetinius veiksmus atlieka su dvejetainės skaičiavimo sistemos skaičiais: nuliais ir vienetais. Procesoriaus greitis iš esmės nulemia ir viso kompiuterio darbo spartą, taigi ši priklauso nuo žodžio ilgio, kurį gali apdoroti kompiuteris, ir procesoriaus greičio. Procesoriaus grietis paprastai išreiškiamas darbo dažniu ir matuojamas megahercais (MHz, (gigahercais(GHz)); megahercas yra milijonas hercų. Turbūt pamenat — hercas yra dažnio vienetas. Vienas hercas — tai vienas elektros impulsas, arba pats paprasčiausias veiksmas (pavyzdžiui, elementarus dvejetainis veiksmas), kurį procesorius geba atlikti per sekundę. Šiuolaikinių procesorių darbo dažnis — keletas šimtų MHz. Vadinasi, toks procesorius gali atlikti keletą šimtų milijonų elementarių veiksmų per sekundę. Procesorius gali atlikti visas kkompiuteriui reikalingas operacijas. Kai reikia atlikti labai daug kokių nors tam tikros rūšies veiksmų, pavyzdžiui, sudėtingus matematinius skaičiavimus, tikslinga sukurti atskirą procesorių, pritaikytą kurios nors rūšies operacijoms. Aišku, kad toks specialus procesorius operacijas atliks greičiau, o tuo metu pagrindinis procesorius gali atlikti kitą darbą. Pagrindinis procesorius, valdantis viso kompiuterio darbą, dažnai vadinamas centriniu procesoriumi. Papildomi procesoriai paprastai vadinami pagal jų atliekamas funkcijas, pavyzdžiui, matematikos, grafikos, garsų sintezė, signalų procesoriais.

Vidinė atmintinė. Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors ppasidėti — įsiminti, rašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę. Atmintinė skirstoma į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Vėlgi galime palyginti su žmogumi: smegenys — vidinė atmintinė, žmogaus naudojami informacijos šaltiniai — išorinė atmintinė. Abiejų rūšių atmintinės turi savų privalumų ir trūkumų. Vidinėje atmintinėje galima labai greitai pasiekti bet kurią ten laikomą informaciją. Tačiau šios atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė. Išorinė atmintinė gali būti didelė, nesunkiai pagaminama, tačiau joje esanti informacija pasiekiama lėčiau. Todėl visa informacija saugoma išorinėje atmintinėje, o į vidinę įkeliama tik ta, kurios reikia konkrečiu momentu. Kompiuterio vidinę atmintinę galima įsivaizduoti kaip popieriaus lapą, suskirstytą langeliais, į kuriuos rašomi skaičiai, reiškiančias komandas ar duomenis. Atmintinė būna sisteminiame bloke. Dažniausiai minimos keturios esminės vidinės atmintinės rūšys: 1) pastovioji; 2) pagrindinė; 3) sparčioji; 4) vaizdo.

Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama (todėl ji vadinama anglų k. read only memory (ROM), t.y. „tik skaityti iš atmintinės“). Pastoviojoje atmintinėje būna įrašyta pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (anglų k.basic input/output system (BIOS)), kompiuterio darbo pradžia ir t.t. Informacija į šią atmintį įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas jos negali pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas. Svarbiausioji atmintinės dalis — pagrindinė aatmintinė. Nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas. Joje laikoma informacija, su kuria konkrečiu metu dirba centrinis procesorius. Tai būtų: operacinės sistemos branduolys; programa, su kuria konkrečiu metu dirbama (pavyzdžiui, teksto tvarkymo sistema); dalis duomenų, kuriuos vartoja konkrečiu metu aktyvi programa; duomenų, kurie rodomi vaizduoklyje, kodai — vaizdai. Taigi pagrindinė atmintinė laiko programinę įrangą ir informaciją, kurią dirbdamas naudoja centrinis procesorius. Taip pat į ją įkeliama vartotojo pasirinkta ir vykdoma programa. Daug keblumų su pagrindinės atmintinės pavadinimu. Anglų k. ji vadinama random accesss memory (RAM) — tiesioginės kreipties atmintinė. Šios atmintinės svarbiausia savybė — informacija joje surandama greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja. Nevengiama vadinti ir išsamiau: tiesioginės kreipties atmintine. Įvardijant pagrindine atmintine, pabrėžiamas šios atmintinės rūšies svarbumas vartotojui. Kasmet kompiuteriai gaminami su vis didesne ir didesne pagrindine atmintine. Šiuolaikinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa — 64 ir daugiau Mbaitų. Sparčioji atmintinė (angkų k. catch memory) — tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma aktualiausia informacija, kurios dažniausiai prireikia procesoriui — jis ją gauna greičiau ir dėl to paspartėja viso kompiuterio darbas. Šios rūšies atmintinės kompiuteriuose atsirado ne taip jau seniai, jos susijusios su mikroschemų gamyba ir gali būti laikomos tarytum pagrindinės atmintinės dalimi. Analogiškai nuo pagrindinės aatmintinės atsiskyrė ir vaizdo atmintinė (anglų k. visual access memory, sutrumpintai VRAM). Ji aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafiniai informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti. Vidinė atmintinė reikalinga procesoriaus darbui. Ja naudodamasis jis atlieka įvairius veiksmus su duomenimis, šioje atmintinėje saugomi rezultatai. Procesoriaus ryšiams su kitais įrenginiais bei įtaisais reikalinga speciali priemonė — magistralė. Magistralė — tai linijos (laidai), jungiančios kompiuterio įrenginius į vieningą visumą. Magistralė yra tarytum telefono linija, kuria naudodamasis kompiuteris gali pasiekti bet kurį įrenginį (jam „paskambinti“). Be abejo, kiekvienas įrenginys turi turėti specialias jungtis — adresus (tarytum telefono numeris), kad jomis vienareikšmiškai pasiektų reikiamą įrenginį.

Kompiuteris turi daug įvairiausių išorinių įrenginių, kurie jam talkina. Vienais (įvesties įrenginiais) — žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, kitais (išvesties įrenginiais) kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui. Įvesties ir išvesties įrenginių yra daug ir įvairių, jie nuolat tobulinami, keičiami, atsiranda naujų. Aptarsime dažniausiai vartojamus: klaviatūrą, pelę, vaizduoklį, spausdintuvą.

Klaviatūra. Tai pagrindinis įvesties įrenginys, skirtas raidėms, skaitmenims ir kitokiems ženklams įvesti į kompiuterį bei jam valdyti. Kompiuterio klaviatūra turi analogą — rašomąją mašinėlę. Daugiau kaip šimtą metų rašytojams, raštininkams, valdininkams ji buvo nepamainomas įrankis tekstams spausdinti. Jos pagrindinė dalis — klavišai, kuriuos paspaudus, popieriuje atsispaudžia raidės, skaitmens ar skyrybos ženklo simboliai. Kadangi tekstuose reikalingos

didžiosios ir mažosios raidės, skaitmenys bei įvairūs skyrybos ženklai, tai reikia nemažai (daugiau nei 100) klavišų. Tokia klaviatūra būtų gremėzdiška, todėl buvo sugalvota kiekvienam klavišui priskirti po du ženklus. Jei klavišui priskirta mažoji ir didžioji raidė, tai ant klavišo užrašoma pastaroji , jei priskirti skirtingi simboliai, tai vienas ženklas rašomas maždaug klavišo viduryje (vadinama pirmuoju, arba pagrindiniu, lygiu), kitas — kiek aukščiau viršuje (vadinama antruoju lygiu). Spausdinant pirmuoju lygiu, gaunami visi pagrindiniai ženklai (pvz., mažosios raidės), antruoju, paspaudus specialų klavišą ((ar kitaip perjungus lygį) — priskirtieji alternatyvus ženklai (pvz., didžiosios raidės). Daugumos rašomųjų mašinėlių raidės trimis klavišų eilėmis. Klaviatūras sutarta vadinti pagal jų viršutinių raidžių eilės pirmutines iš kairės raides. Angliškai kalbančiose šalyse naudojamos klaviatūros, kurių viršutinės raidžių eilės pirmieji klavišai yra raidės Q, W, E, R, T, Y, jos vadinamos QWERTY. Analogiškai vadinamos ir kompiuterio klaviatūros. Kompiuterio klaviatūroje turi būti visi tekste vartojami ženklai, t.y. visa, kas buvo rašomojoje mašinėlėje. Be to, reikia nemažai klavišų kompiuterio darbui vadyti papildomų vvaldymo klavišų. Vėliau prireikė dar daugiau ženklų, todėl reikėjo pasirinkti: ar didinti klavišų skaičių, ar ieškoti kitokių būdų ženklams įkurdinti. Buvo pasirinktas pastarasis — įvedus dar vienas, trečiasis lygis. Dabar kai kurie klavišai turi du, kai kurie — net tris llygius. Taigi klaviatūra panaši į rašomąją mašinėlę, tik turi daugiau papildomų klavišų. Paprastai klaviatūros klavišai skirstomi į kelias grupes: 1) ženklų rašomosios mašinėlės; 2) valdymo sritis; 3) redagavimo sritis; 4) skaitmeninė sritis. Didžiausia yra skaitmenų sritis. Jos pagrindinė sritis atitinka rašomosios mašinėlės klavišus. Čia išdėstytos visos raidės, skaitmenys, skyrybos ženklai, kai kurie specialūs simboliai bei valdymo klavišai (Shift, Ctrl, Alt, Enter). Dauguma kompiuterio klaviatūrų dešinėje turi atskirą skaitmenų klaviatūrą (drauge su aritmetinių operacijų ženklais). Ja ypač patogu naudotis, kai tenka surinkti daug skaičių. Dauguma kompiuterio klaviatūrų dešinėje turi atskirą skaitmenų klaviatūrą (drauge su aritmetinių operacijų ženklais). Ja ypač patogu naudotis, kai tenka surinkti daug skaičių. Tarp ženklų srities ir skaitmeninės srities yra redagavimo sritis. Ji susideda iš dviejų dalių. Keturi aapačioje esantys krypčių klavišai gali pastumti žymeklį visomis keturiomis kryptimis. Virš jų esantys darkeli klavišai gali atlikti įvairius kitus žymeklio perkėlimo veiksmus: į puslapio pradžią (Page Up), į puslapio pabaigą (Page Down), į eilutės pradžią (Home), į eilutės pabaigą (End). Klaviatūros viršutinės eilutės kairioji sritis vadinama valdymo sritimi. Joje esantys funkciniai klavišai (žymimi F1, F2, ., F12 ) atlieka įvairias programų kūrėjų numatytas funkcijas. Pavyzdžiui, daugelyje programų klavišu F1 iškviečiamas žinynas, F5 — kopijuojama, F8 — šalinama. Kai kurie iš vvaldymo klavišų yra labai svarbūs ir dažnai vartojami. Vienas tokių — klavišas Enter; jis vadinamas įvesties arba vykdymo klavišu. Jį paspaudžiama, surinkę kiekvieną nurodymą kompiuteriui — tuomet kompiuteris žino, kad jau pateikta iki galo visa komanda ir reikia ją vykdyti. Papildomas valdymo funkcijas atlieka klavišai Ctrl, Alt, Shift. Kaip veikia klaviatūra, t.y. kaip klavišais perduodama informacija kompiuteriui? Klaviatūros klavišai įtaisyti ant matricos (plokštės su laidininkais, išdėstytais eilutėmis ir stulpeliais) eilučių ir stulpelių sankirtos taškų. Speciali mikroschema nuolat tikrina matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiamas vienas iš klaviatūros matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiamas vienas iš klaviatūros matricos kontaktų. Mikroschema randa klavišo paliestą matricos eilutę ir ieško atitinkamo stulpelio. Atradus paliestą stulpelį, suformuojamas klavišo vietos kodas, kuris siunčiamas apdoroti į kompiuterio sisteminį bloką. Atleidus klavišą, vėl siunčiamas signalas, kad klavišas jau nepaspaustas. Jei kitas klavišas paspaudžiamas neatleidus pirmojo, tai įsiminami abiejų klavišų kodai ir t.t. Lietuvoje dažniausiai vartojamos QWERTY arba ĄŽERTY klaviatūros. Pastarojoje lietuviškos specifinės raidės išdėstomos vietoj nereikalingų mūsų kalbai raidžių. Klaviatūra sudaryta iš keturių klavišų grupių: 1) teksto rinkimo (rašymo); 2) funkciniai klavišai (F1, ., F12); 3) teksto valdymo (Page Up, ., →); 4) skaitmenų rinkimo klavišai.

Pelė. Šiandien nelabai beįsivaizduojame kompiuterį be pelės — ja greičiau ir patogiau nurodyti veiksmus kkompiuteriui. Pelė laikoma šalia klaviatūros (dešinėje, jei dirbantysis dešiniarankis), geriausia — ant specialaus padėklo, kad laisvai judėtų. Su kompiuteriu pelė sujungta plonu laidu, primenančiu tikros pelės uodegą. Pelės viduje yra rutuliukas. Stumdant pelę, tas rutuliukas juda ir sukioja du vienas kitam statmenus ritinėlius, kurių galuose įtaisyti diskeliai su plyšiais. Vienoje diskelio pusėje yra spinduliuojantis įtaisas (spinduolis), kitoje — fotoelementas. Sukantis diskeliui, spinduolio skleidžiama šviesa pro plyšelius pasiekia fotoelementą. Pagal jo signalus nustatoma rituliuko judesio kryptis ir pelės nueitas atstumas. Rutuliuko judėjimas susietas su pelės žymekliu ekrane, taigi stumdant pelę, juda ir žymeklis ekrane. Pelės paprastai turi vieną, du arba tris klavišus (pelės klavišai neretai vadinami mygtukais). Taigi stumdant pelę žymeklis nustatomas ties reikiamu objektu ekrane, o paspaudus vieną iš jos klavišų — kompiuteriui perduodamas nurodymas, kokį veiksmą atlikti. Dažniausiai naudojamas kairysis pelės klavišas. Pelės taip yra skirstomos ir pagal skiriamąją gebą (jautrumą). Pelei analogiškas prietaisas yra valdymo rutulys. Tai tarsi apversta pelė, veikianti tuo pačiu principu. Skirtumas tik tas, kad pelės rutuliukas juda paviršiumi, o valdymo rutulys — sukiojamas pirštais. Šis įtaisas vis populiaresnis, ypač nešiojamuose kompiuteriuose, nes nereikia vietos jam stumdyti.

Vaizduoklis. Vaizduoklis — būtina kompiuterio dalis, svarbiausias jo išvesties įrenginys. Vaizduoklis — kompiuterio įrenginys, turintis ekraną, skirtą tekstiniai bei ggrafiniai informacijai rodyti, ir veikiantis panašiai kaip televizoriaus principais. Kartais vaizduoklis vadinamas displėjumi. Žodį „displėjus“ lietuviai perėmė iš anglų kalbos žodžio display, reiškiančio „parodyti, pavaizduoti“. Daugelis vaizduoklį vadina monitoriumi (anglų k. monitor) — jo prasmė būtų „stebėjimo, kontrolės prietaisas“. Lietuviškas terminas — vaizduoklis — šiam įrenginiui sugalvotas dar visai neseniai ir yra dar ne visai įprastas. Vaizduoklių būna įvairiausių: skitingo dydžio, formos, vaizdo kokybės. Vaizdo kokybė vaizduoklio ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), pošvyčio spalvos, kadrų kitimo dažnio ir t.t. Vaizduoklio, kaip televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis ir nuolat keičiantis savo padėtį taškas. Tas taškas — tai pėdsakas, kurį palieka elektronų pluoštas, pasiekęs ekrano vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Taškas pradeda piešti vaizdą nuo kairioji viršutinio ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, staiga grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę. Taip eilutė po eilutės nupiešiamas visas vaizdas. Vaizduoklio ekrano dydis (įstrižainė) matuojamas coliais. Dažniausiai šiuo metu naudojamų vaizduoklių ekranai būna 15 ar 17, 21 colio. Kai reikia rodyti didesnį ir ryškesnį vaizdą, pavyzdžiui, leidyboje, naudojami didesni ekranai.

Spausdintuvas. Šis įrenginys nėra būtinas kompiuterio darbui, tačiau jis reikalingas, kai norima išspausdinti rezultatus. Spausdintuvas — išorinis kompiuterio įrenginys, skirtas kompiuterio informacijai išspausdinti

ant popieriaus. Spausdintuvų vėl būna įvairiausių, skirtingos spausdinimo kokybės, greičio, vartojamos energijos, patogumo ir kt, rodiklių. Pagal veikimo principą spausdintuvus galima skirstyti į tris pagrindines grupes: adatinius, rašaliniu ir lazerinius. Adatinio spausdintuvo mechanizmą sudaro adatos, kurios iš taškų suformuoja tekstinį ar grafinį vaizdą. Šių spausdintuvų trūkumai: lėtai spausdina, triukšmingi, prastesnė spausdinimo kokybė. Rašaliniai spausdintuvai veikia tolydžiai, impulsais purkšdami rašalą į reikiamą popieriaus vietą. Lazerinių spausdintuvų veikimo principas pagrįstas lazerio įtaiso (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno ddokumento atvaizdą. Padengus būgną specialiais milteliais (toneriu), įelektrinto būgno vietos pritraukiama dažų miltelius, ir vėliau popieriuje, besisukančiame kartu su būgnu, milteliai suformuoja kokybišką dokumento vaizdą.

2. Programinė kompiuterio įranga (operacinės sistemos samprata, grafinė terpė, piktogramos, programos atvėrimas, veiksmai su langais, taikomoji programinė įranga, mokomosios programos, transliatoriaus samprata).

Operacinės sistemos.

Operacinė sistema — tai programų rinkinys, skirtas organizuoti vartotojo darbui kompiuteriu: valdyti įvairius kompiuterio įrenginius, kontroliuoti programų vykdymą. Daugelyje asmeninių kompiuterių seniau buvo vartojama operacinė sistema DOS. Tačiau jos vartotojas turi žinoti nemažai įvairių kkomandų. Todėl buvo sukurtos patogesnės, vaizdesnės sąsajos. Ypač šiuo metu mėgstamos grafinės sąsajos, pavyzdžiui, „Windows“. Operacinė sistema sudaro svarbiausią kompiuterio programinės įrangos dalį. Ji yra tarpininkė tarp žmogaus ir kompiuterio, ja žmogus valdo kompiuterio darbą, tvarko programas ir duomenis, laikomus kkompiuterio atmintinėje. Trumpas jos apibūdinimas būtų toks: operacinė sistema — tai kompiuterio programinės įrangos dalis, valdanti programos vykdymą. Operacinės sistemos: MS-DOS, Microsoft Windows 95, Microsoft Windows 98, Microsoft Windows 2000, Windows NT, Unix, Aix, Linux.

Grafinė terpė. Piktogramos. Programos atvėrimas.

Paprastesnių operacinių sistemų sąsaja yra tekstinė: žmogus klaviatūra surenka komandas, operacinė sistema jas vykdo, apie vykdymo rezultatus praneša žmogui taip pat tekstu. Tokios operacinės sistemos pavyzdys yra MS-DOS. Pavyzdžiui, užrašas C:/> reiškia kvietimą surinkti komandą. Patogesnė yra grafinė sąsaja, kai vietoj teksto ekrane matomi įvairūs paveiksliukai su užrašais — piktogramos. Tuomet komandos pavadinimo rinkti nebereikia — komanda iškviečiama nustačius žymeklį ties tą komandą vaizduojančia piktograma ir spustelėjus pelės klavišą. Operacinių sistemų su grafine sąsaja pavyzdžiai yra įvairūs Microsoft Windows variantai, OS/2 iir kitos sistemos.

Veiksmai su langais.

Windows95 sistemoje kiekviena programa vykdoma atskirame lange (anglų k. window — iš čia ir sistemos pavadinimas). Jei vienu metu dirbame su keliomis programomis, tai kiekvienai jų atveriamas vis kitas langas, o šie norima tvarka išdėstomi ekrane — darbalaukyje.Kompiuterio vartotojas reikalingas programas bei duomenis gali laikyti savo sukurtuose aplankuose, kurie iš esmės yra katalogo atitikmuo. Įjungę kompiuterį su Windows95 sistema, po kurio laiko ekrane išvystame darbalaukį. Lango dešinėje viršuje yra trys lango dydžio keitimo mygtukai (): 1) llangą minimizuoja ir nukelia į užduočių juostą; 2) langą minimizuoja (sutraukia); 3) langą uždaro. Nuspaudus piktogramą kairiuoju pelės klavišu ir neatleidus (), galima norimą piktogramą nukelti į norimą vietą. Tokiu pat būdu galima perkelti ir darbo langą — nuspausti kairįjį pelės klavišą ant darbo lango antraštės (viršutinė mėlyna lango dalis) ir neatleidus nukelti langą kur pageidaujama.

Taikomoji programinė įranga.

Didžiausia yra taikomųjų programų įvairovė. Šią grupę galėtume toliau klasifikuoti įvairiais požiūriais. Pagal svarbumą ir vartojimo dažnį išskiriama didelė grupė, kurią galėtume pavadinti pagrindinėmis taikomosiomis programomis. Šiai grupei priklausytų teksto, grafikos, muzikos redaktoriai, skaičiuoklės, elektroninio pašto, Interneto peržiūros programos ir pan. Programavimo kalbų transliatorius (drauge su jų terpėmis) būtų galima išskirti į atskirą grupę, kadangi jie daugiausiai reikalingi informatikos (programavimo) specialistams. Prie pagrindinių galima priskirti ir integruotąsias programas, t.y. tokias, kurios atlieka keletą funkcijų. Pavyzdžiui, Microsoft Works pakete drauge yra ir teksto redaktorius, ir skaičiuoklė, ir duomenų bazės valdymo programa, ir ryšių programa. Taikomųjų programų grupei priskiriamos darbo su bylomis programos — operacinių sistemų apvalkalai, kurie yra tarytum tarpininkai tarp žmogaus ir pačios operacinės sistemos — jie vaizdesni, suprantamesni nepatyrusiam vartotojui. Naujesnėse operacinėse sistemose veiksmus su bylomis bei katalogais patogu atlikti ir pačios sistemos priemonėmis (pavyzdžiui, Windows Explorer).

Bylų ir katalogų tvarkymo programos: WWindows Commander, Norton Commander, Dos Shell, Far Manager, Windows Explorer.

Pagrindinės taikomosios programos: Microsoft Notepad, Microsoft Wordpad, Microsoft Word, WordPerfect, Microsoft Access, Microsoft Excel, Microsoft Power Point, Adobe PageMaker, Corel Draw, Netscape Navigator, Microsoft Works, Demos Mail.

Programavimo kalbų transliatoriai: Turbo Pascal, Borland C++, Delphi, Component Pascal, Visual Basic.

Enciklopedijos, žinynai: Microsoft Encarta, WinLED, Enciclopedia of Nature, Great Artist.

Mokomosios programos: Logo Writer, Komenskio Logo, Kirčiavimas, Fizika 8 klasei, Aritmetika, Crocodile Clpis, Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos pratimai 10 — 12 klasės.

Mokomosios programos.

Mokomosios programos gali būti suskirstytos į bendrąsias ir dalykines. Bendros mokomosios programos neskirtos mokyti konkretaus dalyko — jomis gali būti naudojamasi per skirtingų dalykų pamokas ir siekiama įvairių tikslų. Pavyzdžiui, Komenskio Logo programa gali būti panaudota per matematikos pamokas mokytis koordinačių, per lietuvių — rašinėliams, per dailę — piešiniams piešti. Dalykinės mokomosios programos skirtos mokyti konkrečių dalykų ar net dažniausiai atskirų temų. Pavyzdžiui, mokomoji programa Aritmetika moko pradinukus atlikti aritmetinius veiksmus, Kompiuterizuoti lietuvių kalbos skyrybos pratimai — taisyklingai dėti skyrybos ženklus sakiniuose. Paprastai tokios programos susideda iš dviejų dalių: pratybų ir kontrolės (tekstų). Atliekant pratybų užduotis, mokiniui nurodomos klaidos, leidžiama pasirinkti lengvesnius variantus, pasižiūrėti mokomąją programą. Testais patikrinamos mokinio žinios. Tai bendriausios žinios apie programinę įrangą.

Transliatoriaus samprata.

Algoritmai užrašomi žmogui patogiais žymenimis. TTodėl norint atlikti kuria nors programavimo kalba užrašytą algoritmą, reikalingas tos kalbos transliatorius — speciali programa, kuri išverčia algoritmo žymenis į kompiuteriui suprantamas labai paprastas komandas.Transliatorius — tai programa, kuri programavimo kalbą verčia į kompiuterio kalbą. Iš tikrųjų, anglų k. žodis translate reiškia „versti“, „suprasti“, taigi transliatorius yra vertėjas — tarpininkas tarp žmogaus ir kompiuterio. Transliatorius skaito programuotojo sukurtus algoritmus (programas) ir verčia juos eilutė po eilutės į kitą kalbą. Kadangi programavimo kalbų yra daug, tai kiekvienai jų reikia atskiro transliatoriaus, kaip ir kiekvienai žmonių kalbai reikia vis kito vertėjo.

3. Kompiuterio tinklai (vietiniai, visuotiniai)

Kompiuterio panaudojimo sričių palaipsniui vis daugėja. Kiekviena įstaiga pritaiko jį saviems darbams. Tuomet atsiranda poreikis keistis informacija, t.y. ją perkelti iš vieno kompiuterio į kitą. Tada imama galvoti apie kompiuterių sujungimą — šitaip ir atsirado kompiuterių tinklai, kurie dabar nusidriekė per visą pasaulį. Kompiuterių tinklas — tarpusavyje sujungti kompiuteriai, galintys keistis esama informacija.

Tinklų jungimo būdai. Kompiuteriai jungiami naudojant kabelius, telefono linijas — visa tai yra ryšių (mainų) kanalai. Perduodama informacija turi atlikti ryšio kanalo savybes — gali būti perduodama elektriniais impulsais, elektromagnetinėmis bangomis, šviesos impulsais. Daugiausia naudojami trys pagrindiniai kompiuterių jungimo į tinklą būdai:

žvaigždinis, kai prie vieno pagrindinio kompiuterio atskiromis linijomis jungiami kiti kompiuteriai ar išoriniai

įrenginiai;

magistralinis, kai visi tinklo kompiuteriai bei išoriniai įrenginiai jungiami prie vienos ryšio magistralės.

žiedinis, kai kompiuteriai ir išoriniai įrenginiai sujungiami ratu.

Žvaigždinio tinklo atveju visi kompiuteriai gali dalytis pagrindinio kompiuterio ištekliais. Tai didžiausias privalumas. Tačiau jei sutrinka pagrindinio kompiuterio darbas, tai ir visas tinklas nebegali dirbti, nes kompiuteriai nesujungti tarpusavyje.

Magistralinio tinklo kompiuteriai jungiami į vieno magistralę — tai suvytų laidų pora arba kabelis. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Dažnai vienam kompiuteriui magistralėje suteikiama daugiau teisių — jis bbūna pagrindinis ir gali kontroliuoti duomenų tinklus mainus tinkle. Svarbiausias magistralinio tinklo privalumas tas, kad kompiuteriai jame yra vienas nuo kito nepriklausomi. Todėl sugedus bet kuriam iš jų, tinklo darbas nenukenčia.

Žiedinio tinklo atveju kiekvienas kompiuteris esti įjungtas taip, kad galėtų ne tik gauti, bet ir perduoti juos kitiems kompiuteriams. Žiediniame tinkle būna vėlgi pagrindinis kompiuteris, kuris organizuoja siunčiamų duomenų paskirstymą.

Vietinis tinklas jums gerai pažįstamas — tai mokyklos kompiuterių kabineto tinklas. Kad mokytojui neriekėtų bėgioti nuo vieno kompiuterio prie kito ir nnešioti diskelius (pavyzdžiui, norint pateikti užduotis), kompiuteriai sujungiami į tinklą. Tuomet mokytojas iš savo kompiuterio gali nusiųsti duomenis kiekvienam tinkle esančiam kompiuteriui. Paprasta ir patogu. Vietiniu kompiuterių tinklu vadiname tiesiogiai kabeliu sujungtus kompiuterius tame pačiame ar keliuose gretimuose pastatuose. Vietiniai ttinklo kompiuteriai dažniausiai būna sujungti magistraliniu būdu, suteikiant vienam kompiuteriui (mokytojo) pagrindinį statusą. Plinta žvaigždinis jungimo būdas, jis patikimesnis, saugesnis.

Turint vietinį kompiuterių tinklą, greitai atsiranda poreikis sujungti jį su kitos įstaigos, kito miesto, rajono, pagaliau — kitos šalies kompiuterių tinklais. Šiaip gaunamas visuotinis kompiuterių tinklas, kuris apima šimtus tūkstančių kompiuterių ir nusidriekia per visą pasaulį. Visuotinis tinklas — kompiuteriai ar kompiuterių vietiniai tinklai, sujungti į sistemą nepaisant atstumo tarp jų. Jungimui naudojama telefono linijos, palydoviniai ryšiai, optiniai kanalai.

Pagal ryšių organizavimo priemones ir bendro darbo organizavimo principus bei sprendžiamus uždavinius skiriami du tokie pagrindiniai kompiuterių tinklų tipai: 1) vietinis (lokalusis) kompiuterių tinklas (LAN — Local Area Network); 2) visuotinis (globalusis) kompiuterių tinklas (WAN — Wide Area Network); 3) rečiau ssutinkamas teritorinis kompiuterių tinklas (MAN — Metropolitan Area Network).

4. Bylos ir aplankai (katalogai), jų tvarkymas, pakavimas

Kompiuterio informacijai tvarkyti sugalvota tam tikra sistema. Bet kurie duomenys (tarp jų ir programos) surašomi į bylas, bylos dedamos į katalogus. Pastarieji vėl gali būti sudėti į kitus katalogus ir t.t. Panašiai bibliotekoje laikomos knygos: sunumeruojamos spintų eilės, paskui — pačios spintos, lentynos. Turėdami šitokią tvarkingą struktūrą kompiuteryje, galime nesunkiai joje susigaudyti ir atlikti reikiamus veiksmus: kopijuoti bylas iš vienų katalogų kitus, rasti reikiamų bylų, ppašalinti nereikalingas bei kurti naujas bylas arba katalogus. Kompiuteris atlieka veiksmus su duomenimis. Duomenys laikomi išorinėje atmintinėje — diskuose, diskeliuose. Kadangi duomenų yra daug ir įvairių, tai juos reikia tvarkingai sudėti į kompiuterį, kad paskui galėtume patogiai naudotis. Duomenys grupuojami ir skirstomi į bylas. Byla — tai autonominė duomenų grupė kompiuterio atmintinėje ar kurioje nors jo laikmenoje, pavadinta vienu vardu. Byla yra pagrindinė sąvoka dirbant bet kuriuos darbus kompiuteriu. Šią sąvoką sunku tiksliai nusakyti, parastai ji suvokiama padirbėjęs kompiuteriu. Bylas dar siūloma vadinti rinkmenomis, tvarkiniais, sauginiais. Daug kas vadina anglišku terminu — failu (anglų k. file). Bylų vardai. Duomenų yra įvairių, tad ir bylos esti skirtingų rūšių. Pavyzdžiui, tekstinėse bylose laikomi tekstai, grafinėse — paveikslai, piešiniai. Norint atskirti vieną bylą nuo kitos (ir vienus duomenis nuo kitų), bylos vadinamos vardais. Bylos vardas susideda iš dviejų dalių, atskirtų tašku, pavyzdžiui, Jonas.bmp. Pirmoji vardo dalis (šiuo atveju „Jonas“) parenkama tokia, kad ji primintų, kokie duomenys toje byloje laikomi: vardas Jonas gali būti parinktas, kai byloje, pavyzdžiui, saugoma Jono nuotrauka. Jei byloje būtų įrašyta lygties sprendimo programa, ją patartina vadinti vardu lygtis, jei tai tekstas apie jūsų veiklą — bylos vardas galėtų būti mokykla, pamokos, veikla ar pan. Daugelis dabartinių programų leidžia laisvai ppasirinkti bylų vardus, net pavadinti ištisu sakiniu. Tačiau reikia gerai pagalvoti, ar toks ilgas vardas bus patogus vėliau, ar tikrai jis geriau primins dokumento turinį. Antroji vardo dalis vadinama prievardžiu. Prievardį taip pat galima parinkti laisvai. Tačiau pageidautina, kad iš jo būtų galima nustatyti, kokiu pavidalu surašyti duomenys į bylą. Programa, su kuria rengiama byla, pati pasiūlo reikiamą prievardį. Operacinė sistema, perskaičius bylos prievardį, gali nuspręsti, kokios rūšies duomenys laikomi byloje, kokia programa galėtų juos perskaityti, išspausdinti ir pan. Operacinė sistema MS-DOS pripažįsta bylų prievardžius, ne ilgesnius kaip trys ženklai. Todėl jie dažniausiai ir būna trijų raidžių. Naujesnėse operacinėse sistemose (Windows95, Unix) prievardžiai gali būti ilgesni. Be to, vienos bylos vardas čia gali turėti kelis prievardžius.

Katalogai. Bylas galima palyginti su popieriniais dokumentais: laiškais, nuotraukomis, sąskaitomis, pranešimais ir pan. Kai dokumentų daug, juos surūšiuojame ir dedame į aplankus: pavyzdžiui, viename laikytume laiškus, kitame — nuotraukas, dar kitame — įvairias sąskaitas. Jei aplankų daug, tai juos patogu sudėlioti į atskiras lentynas ir jas sunumeruoti ar kitaip įvardyti, kad galėtume pasakyti, kur ieškoti reikiamo segtuvo. Lygiai toks pat principas tinka ir kompiuteryje laikomai informacijai. Bylos sudedamos į katalogus (panašiai kaip dokumentai į aplankus). Į katalogą gali būti dedamos ne tik bylos, bet ir kkiti katalogai drauge su bylomis (panašiai, kaip į knygų lentyną gali būti dedami ne tik aplankai su dokumentais, bet ir atskiri dokumentai). Katalogas, esantis kitame, aukštesnio lygio kataloge, dažnai vadinamas pakatalogiu. Taigi katalogai kompiuteryje sudaro hierarchinę struktūrą. Informatikoje, ypač programavime, tokia struktūra vadinama medžiu: kai iš vieno taško (šaknies) gali išeiti keletas ar daugiau šakų (veiksmų), iš kiekvienos jų — vėl keletas ir t.t. Katalogus kuriame mes patys. Kuo nors susijusias bylas sudedame į tą patį katalogą. Panašios tematikos katalogus sugrupuojame ir sujungiame į vieną, aukštesnio lygio katalogą. Šitokį grupavimą, katalogų ir bylų dėliojimą galime tęsti tol, kol sudarome vaizdžią struktūrą, taikliai parinkti jų vardai padeda geriau orientuotis gausiame duomenų archyve.

Veiksmai su bylomis. Su bylomis galima atlikti įvairius veiksmus: keisti bylos turinį (nusigauti į pačią bylą ir atlikti reikiamus pavedimus ar pan.), jos vardą (paspausti dešinį pelės klavišą ir „Rename“), bylos vietą kompiuteryje (iškirpti pažymėtą bylą ir nukelti, įklijuoti reikiamoje vietoje arba ir nuvilkti į reikiamą vietą) ir pan. Naują bylą sukurti (nuspausti dešinį pelės klavišą, nuspausti „New“ ir „Folder“) arba jos turinį keisti (taisyti, redaguoti) galima su tai duomenų rūšiai skirtomis programomis: jeigu byla tekstinė — tekstiniu redaktoriumi, jeigu paveikslas — grafikos redaktoriumi, jeigu lentelė — skaičiuokle, tekstų redaktoriumi

ar integruotu paketu ir t.t. Bylas galima išdėlioti į katalogus, jas perkelti, pašalinti (ištrinti), keisti bylų vardus naudojantis operacinės sistemos komandomis arba patogiau — su jos bylų tvarkymo programomis. Jų yra įvairių, tačiau su bet kuria lengva išmokti atlikti pagrindinius veiksmus su bylomis.

5. Kompiuterinio modeliavimo samprata.

Apie modeliavimą reikėtų kalbėti daug ir išsamiai. Modelio sąvoka panaši į tokias pagrindines sąvokas, kaip algoritmas ar informacija – jas vartojame dažnai, tačiau paprastai nesame jų gerai perpratę.

Modeliavimas – tai vieno objekto pakeitimas kkitu, turinčiu panašius požymius ir funkcijas.

Modeliuojami gyvosios ir negyvosios gamtos objektai, reiškiniai, procesai, pramonės gaminiai, netgi valdymas. Dažniausiai modeliuojama arba objekto struktūra – sudaromas struktūrinis modelis, arba jo veikimas – funkcinis modelis.

Paprastas modeliavimas – tai eksperimentas, kuriame tiriamąjį realų objektą pakeičiame kitu, kadangi eksperimentuoti su pačiu objektu būtų per brangu, o kartais – ir neįmanoma.

Mums gerai pažįstamas matematinis modeliavimas – įvairių reiškinių ir procesų aprašymas formulėmis. Pavyzdžiui, geometrinių figūrų plotų skaičiavimas, galima sakyti, yra žemės sklypų matavimo modelis.

Kompiuteris nepaprastai ppalengvino modelių kūrimą bei jų nagrinėjimą. Čia lengvai galima keisti modelio parametrus ir vėl greitai pamatyti rezultatą.

Modeliuoti galima naudojantis programavimo kalba (spręsti įvairius uždavinius) bei skaičiuoklėmis. Pastarosios ypač tinka kurti dinaminiams modeliams, t.y. tokiems, kurie nuolat kinta, iš vienos būsenos ppereina į kitą.

Modeliuojant reiškinius ar procesus labai praverčia grafikai ir diagramos – tai vėlgi kuriama skaičiuoklėmis.

6. Kompiuterių virusai

Kompiuteriu virusai-specialios kompiuterinės programos, sukurtos stengiantis sutrikdyti kompiuterio darbą arba bent iškrėsti kokį pokštą. Virusų yra daug ir visokių, jie klasifikuojami, registruojami, aprašomi jų veikimo padariniai. Kuriamos virusų veikimą blokuojančios priemonės – antivirusinės programos. Virusai gali pridaryti didelių rūpesčių, todėl reikia nuolat būti budriems ir taikyti apsaugos nuo virusų priemones.

Viruso samprata – Kompiuterių virusas panašus į biologinį virusą tokia esminę savybe: įsiskverbęs kenkia.Kenkti gali įvairiai: pakeisti mūsų vykdomos programos atliekamus veiksmus, ištrinti bylas,sunaikinti dalį duomenų,įterpti įvairius pranešimus ar atskirus žodžius,perimti kompiuterio valdymą ir pan. Įsiskverbti į kompiuterį virusas gali vieninteliu būdu: esant tiesioginiam kontaktui,t.y.tik įrašius virusuotą bylą(bylą,kurioje yra virusas)į kompiuterį. Virusuota byla dažniausiai ppatenka į kompiuterį įkeliant informacija iš diskelio arba naudojantis kompiuterių tinklu(atsisiųsdinant bylas elektroniniu paštu ar iš Interneto).

Kompiuterio virusas – yra programa, kuri savavališkai trikdo kompiuterio programų darbą bei keičia kompiuteryje esančią informaciją:įrašo naują,ištrina seną,modifikuoja vartotojo programas(ar bylas), įterpdama į jas savo pačios kopijas (ar perdirbtus variantus), ir šitaip pakenkia programų darbui.

Virusų atsiradimas – Teorinės virusų sukūrimo galimybės galime aptikti kompiuterių principų kūrėjo ir jų pradininko Džono fon Noimano darbuose.Prisiminkime jo suformuluotą pagrindinį principą: kompiuterio atmintinėje drauge laikomi ir duomenys, ir ppati programa.O tai reiškia ,kad galima parašyti tokias programas, kurios ima ir supainioja: vietoj duomenų pradeda „ryti“ kitas programas ir šitaip sutrikdo pastarųjų darbą.Pirmieji virusų prototipai buvo žaidimų programos, kurios stengdavosi sudoroti priešininkų programas ir užimti jų vietą atmintinėje.Drauge su šiomis žaidžiančiomis programomis ėmė rastis programos, kurios nepriklausomai nuo vartotojo noro pakeisdavo jo vykdomų programų veiksmus.Taip atsirado kenkėjiškų programų tipas, jas imta vadinti virusinėmis programomis arba trumpiau –virusais.

Viruso veikimas – Jei į kompiuterį pateko virusas,jį nebūtinai tuoj pat pastebėsime.Suprantama,juk virusas – tai nematoma programa,kuri veikia tuomet,kai ją paleidžiame. Taigi kad virusas pasirodytų,turi būti paleista programa, kurioje „sėdi“ virusas. Klasikinis viruso pavyzdys –nedidelė programa, kuri „prikimba“ prie kitų vartotojo programų. Kai vykdomos tokios virusuotos programos, kuriuo nors momentu paprastai valdymą perima pati virusinė programa, ir atlikusi kenkėjiškus veiksmus dažniausiai vėl perduoda valdymą vartotojo programai.Šitokius virusus aptikti nėra lengva.Dažniausiai pasitaikantys kenkimo atvejai:

virusuotos programos visiškai nustoja veikti arba blogai veikia:

trikdomas vartotojo darbas: spausdinami įvairūs pranešimai, ekrane pasirodo įvairūs ženklai ir pan.;

sulėtėja sistemos darbas;

sumažėja vietos kompiuterio pagrindinėje atmintinėje bei diskuose arba net visai jos nebėra;

modifikuojami ar kitaip sugadinami duomenys bylose;

sunaikinama informacija diskuose, gali būti net suženklinamas visas diskas prarandant visą jame buvusią informaciją;

fiziškai sugadinami kai kurie kompiuterio įrenginiai,pavyzdžiui, be galo daug kartų rašant į ttą patį disko takelį,nutrinamas jo magnetinis sluoksnis.

Virusų klasifikacija – Pati paprasčiausia virusų klasifikacija būtų pagal jų poveikį – kenksmingumą.

1)beveik nekenksmingi, nedarantys įtakos kompiuterio darbui, tačiau krečiantys įvairius pokštus;

2)nelabai kenksmingi, iš esmės netrikdantys kompiuterio darbo,tačiau mažinantys atmintinės talpą,kliudantys našiai dirbti;

3)kenksmingi, trikdantys kompiuterio darbą,stabdantys vartotojų programas;

4)labai kenksmingi, naikinantys programas, duomenis, kompiuterio darbui reikalingą informaciją, įrašytą į sistemines atmintinės sritis, gadinantys įrenginius.

Pagal veikimo pobūdį visus virusus galima suskirstyti į dvi dideles grupes: 1) plintančios kartu su programomis bei bylomis; 2) užgrobiančius diskelio arba disko pirmąjį –įkelties – sektorių.Pastaruoju metu dar išskiriama trečioji grupė:plintantys kompiuterių tinklais virusai.

Pirmosios grupės virusai vadinami tiesiog bylų virusais. Jie dažniausiai pažeidžia bylas, turinčias prievardžius: .bat, .com, .exe, .sys, .lib, .obj, .dot, .doc. Ypač pavojingi būna vykdomųjų bylų .exe ir .com virusai.

Įkelties virusai užkrečia diskelių arba diskų įkelties (anglų k. boot) sektorius.Užkrėsdamas diską ar diskelį, virusas įkelties sektoriuje esančią informacija perkelią kitur, o ten įrašo savo programą.

Smarkiai paplitę makrovirusai, kurie užkrečia Word ir Excel dokumentus, įkeldami savas kenkėjiškas makrokomandas ir šitaip juos apgadindami.

Neretai minimi polimorfiniai virusai, kurie plisdami kaskart patys save pakeičia

Kaip apsisaugoti nuo virusų – Programos, skirtos kovoti su virusais, vadinamos antivirusinėmis programomis.

Antivirusines programas galima suskirstyti pagal jų veikimo pobūdį į dvi pagrindines grupes:

1)Budinčios (rezidentinės) programos paprastai įsimena duomenis aapie programų ir diskų būklę ir nuolat ją kontroliuoja. Apie įtartinus veiksmus tuoj pat praneša vartotojui.

2)Veikiančios pagal vartotojo pageidavimą programos.Šias programas reikia pačiam nuolatos prisiminti ir tikrinti.

Antivirusinės programos net tik aptinką virusą, bet dažniausiai ir išgydo nuo jo, t.y. pašalina viruso padarytas pasekmes.Firmos kurios kuria antivirusines programas: McAfee,VirusScan, Norton AntiVirus, Command AntiVirus, PandaAntiVirus.Tam reikia laikytis tam tikrų profilaktikos priemonių.

1)Kiekvieną iš kitur atsineštą diskelį tikrinkite antivirusinę programa.

2)Bylas kompiuteryje laikykite suglaudintas – į tokias bylas virusas neprasiskverbia.

3)Pagrindinę programinę įranga reikėtų sudėti į atskirą loginį diską ir apsaugoti jį nuo įrašymo, t.y. suteikti jam statusą „tik skaityti“.

4)Nevykdykite neaiškių ar elektroniniu paštu gautų programų.

5)Periodiškai (kas 2–3 mėn.) atnaujinkite turimas antivirusines programas bei įsigykite visiškai naujų.

6)Turėkite svarbiausių programų ir duomenų kopijas,taip išvengsite informacijos praradimo.

Vieno viruso istorija – Garsi katastrofa įvyko 1988 m. lapkričio mėn.Kornelio universitete.Šio universiteto studentas Morisas sukūrė virusinę programą ir paleido ją į tinklą. Studento sukurtoji virusinė programa buvo pavadinta „Cornell/Arpanet“ vardu. Po paros virusas iš Arpaneto tinklo persimetė į Internetą ir atkeliavo į Europą.

Tai pats pirmasis virusas, kurį sukūrė Robertas Morisas.

Duomenų apsauga – duomenų naudojimo ir tvarkymo kontrolė.

Duomenų apsauga nėra naujas dalykas tačiau tai pasidarė itin aktualu,atsiradus kompiuteriams,kompiuterių tinklams ir esant galimybei naudotis dideliu informacijos kiekiu.Daugelis valstybių turi sukaupusios informaciją apie

savo piliečius, jų amžių,gyvenamąją vietą,pajamas, sveikatą.Pagrindinis duomenų apsaugos principas demokratinėje šalyje – informacija turi būti naudojama tiems tikslams,kuriems ji buvo renkama bei kaupiama.

Įsilaužimai – Yra hakerių–įsilaužėliai, kurie Internetą ir kompiuterį moka nuo A iki Z, kurie sugeba įsilaužti į tokias sistemas, kur apsauga maksimali, jie sugeba ištraukti iš ten duomenis ar net juos pakeisti.Absoliuti dauguma „įsilaužimų“ į kompiuterius iš pasaulinio tinklo lieka nepastebėti.Pasak JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), šiuo metu užregistruojami tik maždaug penki procentai nelegalaus landžiojimo po svetimus kompiuterius aatvejų.Niekeno netrukdomi hakeriai patenka į bankų duomenų apdorojimo sistemas ir naudojasi kitų indėlininkų santaupomis,elektroninio pramoninio špionažo profesionalai ir šiaip mėgėjai per „Internetą“ vagia slaptus naujausios produkcijos planus.

Kompiuterių raida

Nūdienis kompiuteris dar labai jaunas – jam vos pusšimtis metų. Tačiau žmogus nuo seno stengiasi kurti įvairias priemones, kurios palengvintų jo intelektinę veiklą – pirmiausia skaičiavimus.

Pirmoji skaičiavimo priemonė buvo rankų ir kojų pirštai. Vėliau imta naudoti įvairius daiktus: su įpjovomis, virves su mazgais. Pagaliau atsirado Abakas – lenta suskirstyta į juostas ant kkurių dūliuojami akmenukai. Tik daug vėliau ėmė rasti mechanines mašinas.

Viena iš tobulesnių mechaninių skaičiavimo mašinų, išlikusių iki šių dienų ir turėjusių didelę įtaką kitiems mokslininkams, 1642 m. sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis, jis sukūrė pirmąją mechaninę skaičiavimo mašiną – PPascalina.

Prancūzas Žozefas Žakardas 1801m. sukūrė visiškai automatizuotas stakles. Staklės buvo valdomos performuotomis kortomis – kartono stačiakampiais su pramuštomis skilutėmis. Kiekvienam šaudyklės ėjimui buvo daroma atskira korta. Šitaip būdavo užkoduojamas visas audimo raštas. Šiuolaikinių kompiuterių konstravimo ir darbo principus sukūrė anglų mokslininkas Čarlzas Babidžas. 1822m. pagamintų modelių buvo nustatinėjamos antros eilės daugianario reikšmės aštuonių ženklų tikslumu. Babidžas nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną. Jis parengė jos projektą, pavadino analitine mašina, todėl pelnytai Babidžas vadinamas kompiuterių tėvu. Su analitinės mašinos istorija susijęs Ados Augustos Lavleis. Šie nuopelnai leidžia ledi Ada Lavleis laikyti pirmaja programuotoja pasaulyje. Jos vardu pavadinta viena iš programavimo kalbų – Ada. Todėl H.Holeritas 1882m. suprojektavo gyventojų surašymo duomenų apdorojimo mašiną, vadinama tabuliatoriumi. H.Holeritas tabuliatorius tapo pirmąją skaičiavimo mašina, veikiančia ne vvien mechaniniu principu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, todel buvo įsteigta šių mašinų gamybos firma – IBM. Kompiuteris ABC buvo pagrįstas dviem svarbiomis naujovėmis: 1) buvo naudojamos elektroninės lempos; 2) duomenys buvo koduojami dvejetaine skaičiavimo sistema. Paprastai pirmuoju elektroniniu kompiuteriu laikomas „ENIAC“ pasirodęs 1945 m.

Nors pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos projektą sukūrė JAV mokslininkas Džonas Atanasovas dar 1939 m. (karas sutrukdė visiškai jį realizuoti), tačiau tik 1945 m. pabaigoje JAV buvo sukurta galinga, grynai elektroninė mašina ENIAC.

Kompiuterių kartos

I karta: 11951 – 1958m. didelių matmenų, galingų aušinimo įrenginių reikalaujantys lempiniai kompiuteriai. Jose pradėta realizuoti programinė įranga, laikoma kompiuterio atmintinėje,

II karta: 1959 – 1964m. Tranzistoriai, jau gerokai mažesni kompiuteriai. Išorinė atmintinė realizuota magnetiniuose diskuose, rezultatams rodyti panaudojami vaizduokliai. Programuojama algoritminėmis kalbomis.

III karta: 1965 – 1970m. pradėtos naudoti integrinės mikroschemos. Darbo greitis – iki šimtų milijonų operacijų per sekundę.

IV karta: nuo 1971m. kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda tinklai, naudojami kompaktinės plokštelės, daugialypė įranga (multimedia). Sukurtas pirmasis mikroprocesorius “INTEL”, pirmasis asmeninis kompiuteris “ MITS Altair 8800” bei beveik tuo pačiu metu – “ APPLE” prasidejo asmeninių kompiuterių era.

8. Algoritmo ir programos samprata

Algoritmas – tai aiškus tikslūs nurodymai, kaip ir kokių veiksmų seką reikia atlikti norint pasiekti užsibrėžtą tikslą arba išspręsti suformuluotą uždavinį. Informacijos (duomenų) apdorojimo taisyklės vadinamos algoritmais.

Galimybė išskaidyti algoritmo veiksmus žingsniais vadinama algoritmo diskretumu.

Algoritmo aiškumas – tai jo pateikimas vykdytojui suprantama ir aiškia kalba.

Baigtinumas – norint gauti rezultatą, atliekamų veiksmų skaičius visuomet turi būti baigtinis. Algoritmo tinkamumas įvairioms pradinių duomenų reikšmėms vadinamas universalumu. Algoritmo rezultatyvumas: algoritmas turi duoti kokį nors konkretų rezultatą.

Programa vadinamas išbaigtas algoritmo užrašymas pasirinkta programavimo kalba. Programos rašomos taip, kad jas galėtų suprasti kompiuteris.

Paskalio kalbos programą sudaro šios dalys: 1) antraštė; 2) aprašai:; 3) veiksmai; 44) programos pabaigos požymis – tašas.

Programos antraštė prasideda baziniu žodžiu program. Po jo rašomas programos vardas.

Kintamųjų aprašas prasideda žodeliu var. Po jo rašomi kintamųjų vardai ir jų tipas. Programos veiksmai pradedami žodeliu begin, ir užbaigiami žodeliu end.

Algoritmavimo konstrukcijos, nurodančios atlikti kokius nors veiksmus vadinami sakiniais.

Pvz. program suma;

var a, b, sum: real;

begin

writeln(‘Iveskite pradiniu duomenis’);

readln (a, b);

sum := a+b;

writeln(‘Gauta suma: ‘, sum);

end.

9. Programavimo kalbos.

Programavimą komplikuoja tai, kad kompiuterių valdymo programos turi būti parengiamos jo vidine (mašinine) kalba, kurioje visi nurodymai aprašomi skaitmeniniais kodais. Tačiau žmogui šie kodai yra nepatogūs ir sunkiai įsimenami. Be to, vidine kompiuterio kalba turi būti aprašomas ne pats uždavinys, o jo sprendimui vartojamų kompiuterio įrenginių valdymas. Todėl programavimą stengiamasi palengvinti, automatizuoti, pavedant atskirus programų rengimo etapus pačiam kompiuteriui. Programos iš pradžių rašomos specialiomis programavimo kalbomis, kurios yra priimtinos žmogui ir tinka automatiniam vertimui į mašinos vidaus kalbą. Po to šie tekstai įvedami į kompiuterio atmintį, kur juos apdoroja specialios programos – transliatoriai, verčiantys programos tekstą į vidinę kompiuterio kalbą. Įvedant programų tekstus į kompiuterio atmintį organizuojant jų vertimą (transliavimą) į vidinę kalbą, ieškant sudarytose programose klaidų, jas taisant ir atliekant kitas pagalbines operacijas, vartojamos ištisos pagalbinių programų sistemos, kurios vadinamos pprogramavimo aplinkomis. Kiekviena programavimo aplinka pritaikoma konkrečiai programavimo kalbai, operaciniai sistemai ir programų technologijai. Pirmoji plačiai paplitusi programavimo kalba Fortrano. Fortrano kalbos pagrindu buvo sukurta BASIC kalba. Septintajame dešimtmetyje buvo pradėtos kurti naujos kalbos, kuriose atsižvelgiama ne į kompiuterių galimybes, o į vartotojų poreikius. Taip buvo sukurta programavimo kalba Algol – 60. Buvo sukurta pirmoji mokymui pritaikyta programavimo kalba Pascal. Yra keletas kitų programavimo kalbų. C, C++, Small Talk, Eifell, Java, Python ir kitos.

10 – 11. Duomenų samprata.

Stebėdami mus supančią aplinką ir spręsdami mums aktualius uždavinius, renkame įvairių tipų duomenis, kurie registruojami skaitinėmis vertėmis, tekstiniais aprašymais, piešiniais ir kitais būdais. Todėl, sprendžiant uždavinius kompiuteriais taip pat tenka vartoti įvairius duomenų tipus, kurie pasižymi skirtingomis savybėmis. Kiekvienoje programavimo klaboje yra grupė bazinių duomenų tipų, kuriuso realizuoja kalbos kompiliatorius, ir priemonių rinkinys, skirtas naujiems išvestiniams duomenų tipams sudaryti. Noritn panaudoti bazinius duomenų tipus programoje, reikia aprašyti jų realizacijas ir mokėti naudoti tipo reikšmėms taikomus veiksmus. Yra daug tokių tipų.Pvz. sveikojo tipo atmainos: Shortint, Byte, SmallInt, Word, Integer (LongInt), Cardinal (LongWord), Int64. Realaus tipo atmainos: Single, Real48, Duoble (Real), Extended, Currency, TdateTime. ANSI (American National Standart Institute) kodo simboliams skirtas tipas: AnsiChar. Su simboliniu tipu yra glaudžiai susijęs tekstams skirtas eilučių tipas, kuris

žymimas standartiniu vardu String. Loginiai duomenys programose naudojami loginiams sprendiniams aprašyti, tikrinant kompiuterio darbo metu susidarančias situacijas. Jie gali turėti tiktai dvi griežtai priešingas reikšmes, kurios žymimos vardais True arba False.

5. Pagrindinės valdymo komandos:

1. veiksmų seka,

2. veiksmų pasirinkimas,

3. veiksmų kartojimas.

1.Vienas paskui kitą sekantys sakiniai.

2.Veiksmų pasirinkimui naudojamos funkcijos If arba else. Jeigu bus tenkinama sąlyga tada bus vykdomas skainys esantis po If, o jeigu sąlyga bus netinkama bus vykdomas sakinys esantis po žodžio else.

3.Veiksmų kartojimui naudojami ciklai while ir for. Kiek kkartų reikia kartoti veiksmą priklauso nuo konkrečių sąlygų.Ciklas while naudojamas tada, kai yra nežinomas ciklo kartojimų skaičius. T.y. veiksmas, esantis po žodžio do bus vykdomas tol, kol bus atitinkama sąlyga, esanti po while. Ciklas for naudojamas tada, kai žinomas veiksmų kartojimo skaičius.

Pavyzdžiai:

while a>= b do

begin

a:=a-b;

dalmuo :=dalmuo +1;

end;

for i:=1 to n do

suma:= suma +I *I;

writeln ( suma)

12. Algoritmavimo stilius ir kultūra.

Algoritmavimo stilius – uždavinių sprendimo užrašymas stengiantis išreikšti jį kuo aiškiau bei vaizdžiau.

Keletas patarimų kkaip pagerinti algoritmavimo kultūrą:

1. Algoritmas turi gerai tikti duotam uždaviniui spręsti: reikia tinkamai parinkti duomenų tipus bei valdymo struktūras.

2. Algoritmas turi būti vaizdus, lakoniškas, veiksmai turi logiškai sekti vienas po kito. Neturi būti nereikalingų, perteklinių veiksmų.

3. Algoritmas turi būti racionalus, tt.y. trumpiausiu keliu sprendžiantis duotą uždavinį.

4. Algoritmas turi būti ekonomiškas, t.y. taupantis kompiuterio laiką bei atminties vietą duomenims saugoti.

5. Visi algoritme vartojami vardai turėtų būti prasmingi. Raiškiai nusakantys jais reiškiamus objektus. Pageidautina aprašant vardus juos iš karto komentuoti.

6. Algoritmo tekstas turi būti vaizdžiai pateiktas ir lengvai suvokiamas.

7. Sudėtingas algoritmo vietas reikia komentuoti.

Keletas algoritmo rašymo taisyklių:

1. Kiekvienas sakinys turi būti rašomas iš naujos eilutės.

2. To paties lygio sakiniai esantys skirtingose eilutėse, turi būti lygiuojami vertikaliai.

3. Sakinius esančius kitame sudėtingesniame sakinyje, reikia patraukti į dešinę per keletą pozicijų.

4. To paties sakinio ribas žyminčius žodžius begin ir end reikia lygiuoti vertikaliai.

5. Reikalingi komentarai. Komentarai turi būti trumpi, neužgožti algoritmo teksto, nusakantys tik esminius dalykus.

13. Uždavinių sprendimo etapai.

Uždavinio programavimą galima suskirstyti į dalis – eetapus:

1.Uždavinio formulavimas.

2.Sprendimo algoritmo parinkimas ar sudarymas.

3.Programos prašymas.

4.Programos tikrinimas.

5.Programos tobulinimas.

6.Programos derinimas.

1.Uždavinio formulavimas. Prieš programuodami turime išsiaiškinti visus reikalavimus būsimai programai, t.y. sudaryti tikslią programavimo užduotį. Todėl formuluojant uždavinį reikia aiškiai nurodyti ką turi atlikti programa, kokie turi būti pradiniai duomenys ir rezultatai. Svarbu išsiaiškinti kaip reikės pateikti rezultatus – išdėstyti stulpeliais, pavaizduoti grafiškai, ar išspausdinti su antraštėmis.

2.Sprendimo algoritmo parinkimas ar sudarymas. Programos sudaromos įvairioms žmogaus veiklos sritims. Uždavinių sprendimo metodus nagrinėja matematika, fizika, informatika. Todėl įvairūs realaus gyvenimo uždaviniai keičiami jiems eekvivalenčiais matematiniais, fizikiniais, informaciniais modeliais. Algoritmas, programa – tai uždavinio sprendimo modelio aprašymo būdas.

3.Programos rašymas. Programavimas yra kūrybinis procesas, ir nėra universalių receptų, kaip sudaryti vieno ar kito uždavinio programą. Tačiau vadovaujantis bendrais dėsniais šį darbą būtų galima paspartinti, geriau atlikti. Iš karto sudaryti sudėtingo uždavinio programą sunku arba net neįmanoma. Tada, uždavinys skaidomas į keletą smulkesnių dalių, kurių kiekviena sprendžiama (programuojama) atskirai. Jeigu toji dalis dar pernelyg sudėtinga, tai ji skaidoma į smulkesnias dalis tol, kol jų programos pasidaro pakankamai trumpos ir vaizdžios.

4.Programos tikrinimas. Sudarant programą labai lengva suklysti. Todėl prieš ją pateikiant kompiuteriui reikia kruopščiai patikrinti. Tikrinant programą reikėtų įsitikinti, ar:

1.nėra sintaksės klaidų,

2.aprašyti visi kintamųjų vardai,

3.apibrėžtos visų kintamųjų reikšmės

4.programos veiksniai baigtiniai

5.programa duos teisingus rezultatus.

Dalį šių klaidų padeda aptikti kompiuteris. Tačiau tik patys galime nustatyti, ar

programa neklaidinga.

5.Programos tobulinimas. Ne iš karto pavyksta sudaryti gerą ir ekonomišką programą. Dažnai gimsta naujų idėjų programai tobulinti – padaryti ją trumpesnę, glaustesnę, aiškesnę ar ekonomiškesnę.

6.Programos derinimas. Net ir gerai patikrintoje programoje pasitaiko klaidų. Kompiuteris spausdina pranešimus apie klaidas. Programuotojas turi išnagrinėti kiekvieną klaidą ir ištaisytą programą vėl pateikti kompiuteriui. Šis procesas kartojamas tol, kol programoje nelieka klaidų. Šitaip ištaisomos visos sintaksės klaidos. Prasmines klaidas surasti sunkiau. Ne visas prasmines klaidas ppavyksta greitai ir lengvai surasti. Sudėtinguose programose pasitaiko sunkiai aptinkamų klaidų. Kaip jų ieškoti – bendrų receptų nėra. Dažnai praverčia įžvalgumas, logika, programavimo įgūdžiai.

14. Informacijos klasifikacija (pagal apdorojimo pobūdį, pagal perdavimo šaltinį ir t.t)

Klasifikacija reikalinga norint sistemingai atlikti bet kurį sudėtingesnį darbą.

Dažniausiai klasifikuojama pagal informaciją teikiančius šaltinius (elementarioji, biologine, semantinė, kompiuterinė) bei apdorojimo būdus (tekstinė, skaitmeninė, vaizdinė, garsinė).

Objektų skirstymas į grupes pagal tam tikrus požymius vadinamas klasifikavimu.

Vadinasi, klasifikavimas padeda pažinti pasaulį, kuriame gyvename, sutvarkyti ir suvokti informaciją, kurią gauname ar kurios ieškome.

Klasifikavimo požymiai — tai objektų savybės, charakteristikos, į kurias atsižvelgdami klasifikuojame tuos objektus.

Informacija — labai plati sąvoka. Ją galime klasifikuoti pagal kelias dešimtis požymių: pagal jutimo organus, paskirtį, turinį, perdavimo priemones, techninį apdorojimą kompiuteryje, laikmenų rūšis, darbo su jomis technologiją ir t.t.

Laikmena yra bet kuri priemonė (materialus daiktas) informacijai saugoti, pavyzdžiui, knyga, magnetofono kasetė, diskelis, vaizdajuostė.

Svarbesnis informacijos klasifikavimas pagal tai, kas, koks šaltinis perduoda informaciją. Šiuo požiūriu skiriamos penkios informacijos rūšys: elementarioji, genetinė, biologinė, semantinė ir kompiuterinė.

Elementarioji informacija. Ši informacijos rūšis yra seniausia ir paprasčiausia. Tai — vienos fizinės (negyvos) informacijos sistemos poveikis kitai, tiek negyvai, tiek gyvajai.

Genetinė informacija. Tai sudėtinga informacijos rūšis. Ją tiria net atskiras mmokslas — genetika.

Biologinė informacija. Ji reikalinga gyvojo organizmo egzistencijai, išlikimui bei giminės pratęsimui.

Semantinė, arba socialinė, informacija. Tai kokia informacija, kurią skleidžia bei vartoja žmogus arba visuomenė.

Kompiuterinė informacija. Jos šaltinis yra žmogaus sukurtas prietaisas. Kompiuterinė informacija reikalinga žmogui, jis kuria ją ir ja naudojasi. Iš esmės kompiuterinė informacija yra semantinės informacijos dalis.

Ženklai akmenyse — semantinės informacijos, kurią paliko mūsų protėviai pavyzdys.

Tekstinę informaciją sudaro įvairiausi tekstai, skaitmeninę — skaičiai, matematikos formulės, vaizdinę — schemos, piešiniai, paveikslai, garsinę — muzikos įrašai, kalbų tekstai, įvairūs natūralūs ar dirbtiniai garsai.

15. Informacijos procesai (kaupimas, saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. )

Informacija įgyja prasmę tik tuomet, kai vartojama: vieni ją perduoda, kiti gauna. Šitaip vyksta informacijos mainai — aktyvus procesas, kuriame turi dalyvauti bent du dalyviai: informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Kad mainai galėtų vykti, tarp siuntėjo ir gavėjo turi būti tam tikra terpė — mainų kanalas. Mainų sąvoka artima komunikacijai, tik pastarosios dalyviai — vien žmonės, o mainuose gali dalyvauti bet kas.

Tas, kuris siunčia informaciją, t.y. kuris turi informaciją, vadinamas siuntėju. Tas kuris priima informaciją, vadinamas gavėju. Gavėjas dar kitaip vadinamas informacijos priėmėju.

Informacijos keitimasis tarp siuntėjo ir gavėjo vadinamas informacijos mainais.

Mainų kanalo pagrindinė funkcija — neiškreipti perduodamos informacijos. Yra ir daugiau pageidautinų savybių, tokių kaip informacijos

perdavimo greitis, patogumas, pigumas, kryptingumas (kaip tiksliai pasiekiamas priėjimas) ir pan.

Mainai visuomet aktyvus procesas.

Informacijos procesai: kaupimas, saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. Informacijos mainai vyksta nuolat.

Informacijos procesais vadinami veiksmai, kuriuos galima atlikti su informacija.

Informacijos saugojimas — tai procesas, skirtas sukaupti ir dažniausiai šiek tiek apdorotai informacijai saugoti. Vadinasi, informacijos saugojimas glaudžiai susijęs su kaupimu: reikia sukaupti, kad turėtum ką saugoti.

Informacijos perdavimas vyksta dviem aspektais — erdvėje ir laike, t.y.: 1) būtina perduoti informaciją iš vienos vietos į kitą ir 2)būtina, kad ji ppasiektų priėmėją norimu laiku.

Žmonių evoliucijoje galima išskirti penkis ryškius informacinius etapus arba šuolius. Tai kalbos, rašto, spaudos, teleryšių ir kompiuterių atsiradimas.

Informacijos paieška — labai svarbi intelektinė veikla. Norėdami rasti reikiamą informaciją, turime gerai apgalvoti veiksmų planą, sudaryti paieškos strategiją, numatyti svarbiausius etapus. Jei kūrinio autorių, paieška nesunki. Jei nežinome, reikia sudaryti ieškomos temos reikšminių žodžių rinkinį, pagal kurį būtų atliekama paieška. Leidinio paieškai padeda universalioji dešimtainė klasifikacija (UDK). Paieška knygoje palengvėja, jei joje yra dalykinė rodyklė.

Kai ką jūs aiškiai žinote, kkur ieškoti, pavyzdžiui , televizijos rodomų laidų programos. Dalį reikiamos informacijos jums nurodo mokytojas: pasako, kokias knygas skaityti.

Informacijos paieška — tai visuma priemonių ir būdų, padedančių rasti reikiamą informaciją.

Informacijos paieška esti sėkminga, kai tenkinamos dvi sąlygos:

a)informacija užrašyta (žodis išlėkė —— nebesugausi);

b)ieškoma sutvarkytose informacijos saugyklose.

Žodžiai, kurie išreiškia svarbiausius nagrinėjamos temos požymius, vadinami reikšminiais žodžiais.

Paieška glaudžiai susijusi su tuo , kaip informacija saugoma, kokiomis priemonėmis ir metodais ji tvarkoma saugyklose. Gali būti dvejopa paieška:

1)atliekama rankomis (tradicinė);

2)atliekama kompiuteriu (kompiuterizuota)

Visą laikmenose esančią informaciją galime apibūdinti naudojantis sutartiniais žymenimis, pavyzdžiui pagal kurią nors klasifikacijos sistemą. Populiariausia tokia sistema — universalioji dešimtainė klasifikacija, sutrumpintai UDK.

Dalykinė rodyklė — tai esminių dalykų pavadinimai, išdėstyti abėcėlės tvarka, prie kiekvieno žodžio nurodant, kuriuose puslapiuose jis minimas.

16. Informacijos saugyklos ir šaltiniai

Visa, iš ko galime gauti informacijos, vadiname informacijos šaltiniu. Tai gali būti ir žmogus, ir knyga, ir televizija, ir kompiuterinė laikmena. Informacijos saugyklose (bibliotekose, muziejuose, duomenų bazėse) kaupiami informacijos šaltiniai, užfiksuoti laikmenose — dokumentuose.

Laikraščiai, žurnalai, kknygos, nuotraukos, kino filmai, draugų žinios — visa tai yra informacijos šaltiniai.

Informacijos šaltiniu vadiname tai, iš ko gauname informacijos.

Informacijos šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:

1)gamtos reiškiniai (saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis);

2)informacija, gaunama tiesiogiai iš žmonių bendravimo, pavyzdžiui, mokinio ir mokytojo pokalbis;

3)informacija gaunama iš dokumento, pavyzdžiui, skaitant knygą, žiūrint knygą, klausantis radijo įrašo.

Bendriausia prasme dokumentas — tai informacija, užfiksuota kurioje nors laikmenoje.

Dokumentus, kaip informacijos šaltinius, galėtume suskirstyti į šias pagrindines grupes:

1)rašytiniai (spaudiniai ir rankraščiai);

2)garsiniai (kasetės pplokštelės);

3)vaizdiniai (fotografijos, vaizdajuostės);

4)kompiuteriniai (diskai, kompaktinės plokštelės, internetas).

Bibliografinis aprašas — informacijos šaltinį apibūdinantys duomenys, paprastai dokumento autorius, pavadinimas, parengimo (leidimo) metai, vieta.

Informacijos saugykla — vieta įvairių rūšių dokumentams kaupti bei saugoti.

Dabar kuriamos didžiulės kompiuterinės informacijos saugyklos — duomenų bazės.

Viena populiariausių informacijos saugyklų — biblioteka. Tai įstaiga, kaupianti, sauganti, tvarkanti dokumentus, kad jais galėtų naudotis visuomenė ar atskiri jos nariai.

17. Informacijos diskretinimas

Bendriausiu atveju bet kurios dydžius galima suskirstyti į dvi grupes: tolydžiuosius ir diskrečiuosius. Vien iš pavadinimų prasmės galima suprasti, kad tolydieji yra ištisiniai, turintys daugybę reikšmių, tiksliai nesuskaičiuojamų, o diskretieji — sudaryti iš atskirų dalių, birūs, suskaičiuojami. Diskretinimas — tai tolydžiojo dydžio keitimas diskrečiuoju. Kompiuteriuose informacija vaizduojama diskrečiai, todėl mums ši sąvoka labai svarbi.

Norėdami perduoti pranešimą, jį turime išreikšti signalu. Signalą galima apibūdinti įvairiais dydžiais: stiprumu, trukme, trumpų signalų pasikartojimo dažniu ir pan.

Diskretumo sąvoka yra priešinga tolydumui. Ji reiškia pabirumą, trūkumą, sudarymą iš atskirų dalių.

Tolydžiuoju dydžiu vadinamas toks dydis, kuris turi be galo daug reikšmių, t.y. jų skaičius bet kuriame intervale yra begalinis. Diskrečiuoju dydžiu vadinamas toks dydis, kurio reikšmių skaičių galima suskaičiuoti, t.y. bet kuriame baigtiniame intervale yra baigtinis jų skaičius.

Tolydaus dydžio keitimas diskrečiuoju vadinamas diskretinimu.

Diskretinimi garso bei vaizdo įrašai. Garso ar vaizdo įrašas magnetinėje juostoje yyra tolydus, todėl daug kartų perrašomo įrašo kokybė blogėja. Jį diskretizavus perrašant išvengiama klaidų. Tada nenukenčia įrašo kokybė.

18. Informacijos kodavimas: ženklai, abėcėlės, dvejetainė skaičiavimo sistema

Vienas didžiausių bendravimui skirtų žmonijos išradimų — abėcėlė. Jos sutartiniais ženklais (simboliais) galima išreikšti pranešimus. Ženklas gali būti ir sutartinis paveikslėlis — piktograma, ir egiptiečių hieroglifas ir lietuvių ar kurios nors kitos kalbos raidė, ir skaitmuo. Taigi abėcėlių esama įvairiausių: nuo sutartinių kelio ženklų, rašto raidžių iki matematinių simbolių.

Pirmykštis žmogus informaciją perteikdavo paveikslėliais — piktogramomis.

Rašmenis „hieroglifais“ pavadino senovės graikai: išvertus tai reiškia „šventi paveikslėliai“.

Ženklas — kokio nors rinkinio elementas, turintis sutartinę reikšmę ir skirtas bendravimui, atliekantis komunikacijos funkciją.

Diakritiniai ženklai — pridėtiniai garsinės kalbos ženklai, rašomi viršuje, apačioje ar šalia raidės ir keičiantys ar tikslinantys jos garsinę prasmę.

Abėcėlė — tai ženklų, vartojamų pranešimams išreikšti, rinkinys.

Beje, dažnai abėcėle laikomas bet koks rinkinys, kuriame ženklai išdėstyti tam tikra tvarka, t.y. tiksliai žinoma, koks ženklas po kurio eina: tuomet sakoma — sutvarkyta abėcėlė. Tokios yra beveik visų kalbų abėcėlės.

Kodavimas tai vienos abėcėlės ženklų keitimas kitos abėcėlės ženklais. Kodavimas reikalingas tam, kad pranešimas būtų perduodamas kuo tiksliau, kad jis būtų kuo mažiau iškraipomas, kad jį suprastų gavėjas ir kad būtų galima persiųsti pasirinktu mainų kanalu. Koduojant dvejetainiais simboliais (tai aaktualu kompiuteriams), iš n dvejetainių simbolių galima sudaryti 2n skirtingų kombinacijų, t.y. galima užkuoduoti abėcėlę, turinčią ne daugiau kaip 2n ženklų.

Dviejų ženklų abėcėlė vadinama dvejetaine. Kai kalbame apie konkrečią abėcėlę, jos ženklus galime vadinti simboliais.

Vienos abėcėlės keitimas kitos abėcėlės ženklais vadinamas kodavimu. Taisyklės, nustatančios, kaip koduoti ženklus, vadinamos kodu.

Morzės abėcėlė atsirado tuomet, kai buvo sukonstruotas telegrafo aparatas, kuris galėjo perduoti tik dviejų rūšių signalus: trumpus ir ilgus.

Šiuolaikiniuose kompiuteriuose vartojama daugiau nei 128 simboliai. Todėl viena simboliui koduoti dažniausiai skiriami 8 dvejetainiai ženklai. Jais galima užkuoduoti abėcėlę, turinčią 256 simbolius.

Kiekviena kodų lentelė padalinta į dvi dalis. Pirmoji dalis (stulpeliai nuo 0 iki 7) yra bendra visoms valstybėms. Ši lentelės dalis dar vadinama ASCII kodu.

Kai vartojami 8 dvejetainiai ženklai, tuo pačiu kodu galima užkuoduoti tik kelių kalbų raides.

Kompiuteryje informacija koduojama dvejetaine abėcėle — vienetų ir nulių sekomis. Į vienetų ir nulių sekas galime žiūrėti kaip į dvejetainius skaičius — skaičius, užrašytus dvejetaine sistema.

Norint užkuoduoti bet kurios abėcėlės vieną ženklą dvejetainiu kodu, turime laikytis šių taisyklių:

1)kiekvieno koduojamo ženkle dvejetainis kodas turi būti sudarytas iš to paties skaičiaus simbolių;

2)kiekviena koduojamos abėcėlės ženklui turi būti atitinkamas dvejetainis kodas;

3)skirtingų ženklų dvejetainiai kodai turi būti skirtingi.

Skaičiavimo sistema, kurios pagrindas

10, vadinama dešimtaine, o ja užrašytas skaičius — dešimtainiu. Analogiškai dvejetainiais skaičiais vadinami skaičiai, užrašomi dviem skaitmenimis: 0 ir 1.

19. Informacijos (tekstinės, skaitmeninės, grafinės, garsinės) apdorojimas kompiuteriu

Tekstinės informacijos apdorojimas kompiuteriu. Tekstinės informacijos rengimas ir tvarkymas – viena populiariausių kompiuterio taikymo sričių. Teksto tvarkymo programos paprastai vadinamos trumpiau – teksto redaktoriais (anglų k. word processors arba text editors).

Teksto redaktorių yra įvairių įvairiausių. Jei pasižvalgytumėte po Internetą, daug jų rastumėte nemokamai. Nepaisant tekstų redaktorių įvairovės, jie atlieka tas pačias pagrindines funkcijas:

– llaiko tekstinį dokumentą – bylą – kompiuterio atmintinėje, įrašo naujai renkamą tekstą ar ankstesnio teksto pakeitimus, atveria ir užveria bylas;

– leidžia rinkti tekstus, sudarytus iš įvairių ženklų ir jų kombinacijų;

– atlieka įvairius tekstus su teksto fragmentais: kopijuoja, iškerpa, perkelia į kitą vietą, pašalina ir pan.;

– nustato reikiamą renkamo teksto šriftą, ženklų dydį, atstumus tarp eilučių;

– leidžia įvairiai išdėstyti tekstą lape (maketuoti): lygiuoti prie kairiojo ar dešiniojo krašto, patalpinti simetriškai centro atžvilgiu, parinkti įvairaus pločio paraštes ir pan.;

– palengvina teksto taisymą &– tam teksto redaktoriai turi specialių priemonių;

– išspausdina tekstą.

Vieni teksto redaktoriai teikia minimalias maketavimo, t. y. teksto rengimo spaudai, galimybes, kiti – kur kas didesnes ir įvairesnes. Minimalių galimybių teksto redaktoriai būtų Microsoft Notepad, Microsoft WordPad, didesnių – įvairios Microsoft WWord versijos.

Skaitmeninės informacijos apdorojimas kompiuteriu. Lentelės – dažnai reikalingas ir patogus duomenų pateikimo būdas. Lentelėms apdoroti sukurtos specialios programos, turinčios daug įvairiausių galimybių. Tokios programos vadinamos skaičiuoklėmis.

Ypatingas teksto pavidalas – informacija, pateikta skaičiais. Tokia informacija vadinama skaitmenine informacija. Yra sričių, pavyzdžiui, ekonomikoje, statistikoje, kur tokie tekstai labai dažni.

Skaitmeninė informacija dažnai pateikiama lentelėmis. Tada ji esti aiškesnė, vaizdesnė, ją lengviau ir greičiau galima suvokti.

Jei yra daug skaičiais išreikštų duomenų ir juos reikia pateikti lentelėmis, tai kur kas patogiau naudoti specialiai tam skirtas programas.

Kompiuterinės programos, skirtos lentelėms kurti ir tvarkyti, vadinamos skaičiuoklėmis.

Mokykloje pakaktų susipažinti su nedidele ir nelabai sudėtinga skaičiuoklės programa. Geriausiai tiktų mokymui skirti integruoti paketai, pavyzdžiui, Microsoft Works. Jame yra ir tekstų redaktorius, ir skaičiuoklė, ir duomenų bazės.

Skaičiuokle kuriamą oobjektą galima vadinti elektronine lentele (kai kas ir pačią programą šitaip vadina), arba dinamine lentele.

Mokykloje dažniausiai reikia labai paprastų lentelių, kuriuose pateikties duomenys nekinta, t. y. statinių lentelių. Tačiau pamėginkime įsivaizduoti, kas būna, kai duomenis tenka pakeisti. Vadinasi, didžiausi skaičiuoklės privalumai – jos priemonės dinamiškoms lentelėms apdoroti, naudojantis lentelių duomenimis galima gauti įvairias diagramas. Kitaip sakant, pakeitus lentelėje bent vieną duomenį, skaičiuoklė pati atlieka visus su pakeitimu susijusius veiksmus. Yra ir daugiau sudėtingesnių skaičiuoklių galimybių.

Prieš pateikiant duomenis skaičiuoklei, reikia apgalvoti jjų išsidėstymą: kiek ir kokių reikės skilčių (stulpelių), eilučių, ar reikės jas įvardyti ir pan. Skaičiuoklėse duomenys visuomet pateikiami lentelės pavidalu.

Skaičialenčių eilutės nimeruojamos, stulpeliai paprastai žymimi lotyniškomis raidėmis. Taigi kiekvieną lentelės langelį galima vienareikšmiškai įvardyti, pavyzdžiui, A1, B2, C3.

Grafinės informacijos apdorojimas kompiuteriu. Yra daugybė programų, kuriomis naudojantis galima piešti paprastus piešinėlius. Jos ypač mėgstamos vaikų ir mokinių, kai reikia apipavidalinti mokyklos laikraščius, parengti lankstinukus. Dažnai naudojamos Microsoft Paint, Corel Photopaint, Imaging for Windows bei kitos programos.

Yra ir specializuotų grafikos redaktorių, vartojamų įvairiose srityse. Pavyzdžiui, inžinerinės grafikos programos labai padeda projektuoti įvairius įrenginius, konstruoti statinius. Viena populiariausių tokių programų – AutoCad. Leidyboje ir reklamoje naudojamos sistemos CorelDraw, Adobe Photoshop, Adobe Iliustrator.

Garsinės informacijos apdorojimas kompiuteriu. Tai specializuoti mikroprocesoriai, galintys generuoti įvairius garsus (pvz., muziką, triukšmą, sireną, jūros ošimą ir t. t.), imituoti kalbą. PSG yra visuose PK skirtuose garso plokštėse bei elektroniniuose muzikos instrumentuose. Jie naudojami muzikai kurti, jai atlikti, įvairiems kompiuteriniams žaidimams įgarsinti, informacijai išvesti garsais ir kalbos pavidalu.

Garsai generuojami dviem būdais. Vienu atveju jie yra sintezuojami maišant įvairių dažnių harmininius virpesius, juos moduliuojant ir sumaišant su įvairiais triukšmais, kitu – iš į atmintį įrašytų tikrų instrumentų tembrų ar kitų garsų. Antruoju būdu gaunami natūralesni garsai.

Dauguma garsų sintezatorių turi kelis aar keliolika nepriklausomų garso kanalų, kurie gali sintezuoti įvairius garsus, sumaišydami vidinių programuojamųjų generatorių kuriamus moduliavimo bei triukšmų signalus. Programiškai galima keisti kiekvieno kanalo pagrindinį dažnį ir stiprumą, moduliuoti jį pasirinktos formos ir dažnio signalu, įmaišyti specialiai generuojamus triukšmus ir t. t. Tokie sintezatoriai turi vidinę RAM, į kurią jie pasikrauna tam tikrą programos dalį ir ją vykdo nepriklausomai nuo PP. Su PP jie sąveikauja per specialius registrus, į kuriuos įrašomi norimų garsų parametrai, pavyzdžiui, seka, tonas, gaubiamoji, stiprumas, trukmė ir t. t..

20. Pagrindinės grafinio redaktoriaus galimybės

Gana nesudėtinga išmokti sukurti kompiuteriu paprastus piešinėlius. Dažniausiai nuo jų ir pradedama susipažinti su kompiuterio darbu: išmokstama naudotis kuriuo nors grafikos redaktoriumi. Grafikos sistemų yra tiek pat daug kaip ir teksto rengimo. Dar labiau skiriasi jų galimybės.

Žinome, kad tekstą sudaro raidės, žodžiai, sakiniai, ir juos reikia atitinkamai išdėstyti; analogiškai grafinį piešinį sudaro įvairiai komponuojamos linijos, taškai, geometrinės figūros, spalvos.

Linijos gali būti įvairaus storio, skirtingų spalvų. Ypač svarbus grafikos elementas yra tiesi linija – tiesė. Iš plokštumos geometrinių figūrų dažniausiai naudojami stačiakampiai, trikampiai ir apskritimai.

Visi šie elementai turi būti grafikos redaktoriuje. Be to, svarbi redaktoriaus savybė yra galimybė atlikti veiksmus su piešiniu, pavyzdžiui, ištrinti dalį linijos, iškirpti dalį piešinio, perkelti jį kitur.

Pasirinkę redaktorių, patenkame į ppagrindinį programos langą. Jis panašus į bet kurios Windows taikomosios programos langą: viršuje matome programos pavadinimą, žemiau – meniu juostą su komandomis. Kairėje paraštėje yra daug mygtukų įvairiems veiksmams atlikti: piešinio fragmentui pažymėti, jam iškirpti, nuspalvinti, piešti pieštuku bei teptuku, braižyti stačiakampius, apskritimus, elipses. Tai piešimo mygtukų juosta (vertikali).

Grafokos redaktorius turi spalvų paletę. Paletės kairiajame kampe matome du mažus stačiakampiukus. Jais pasirenkamos dvi spalvos, kuriomis galima piešti – kontūro (viršutinio stačiakampio) spalva ir fono (apatinio stačiakampio) spalva. Kontūro spalva nustatoma nuspaudus dešinįjį pelės klavišą ir spragtelėjus žymekliu norimą spalvą, fono – nuspaudus dešinįjį pelės klavišą. Pavyzdžiui, piešiant spalvotą skritulį, jo kontūras bus viršutinio stačiakampio spalvos, o vidus – apatinio stačiakampio.

Grafikos redaktoriai leidžia piešti naudojant įvairias priemones (pieštuką, teptuką). Pasirinkus pieštuką (šis mygtukas, kaip ir kiti, parodytas paraštėje), pelės žymeklis – rodyklė – piešinyje pavirs pieštuku, kuriuo galėsime piešti. Teptukas – įrankis, panašus į pieštuką, tik juo naudodamiesi dar galime pasirinkti linijos storį ir jos galų formą – nupjauti įstrižai, stačiai, apvaliai. Jei reikia nuspalvinti piešinį netolygia taškuota spalva, galime pasinaudoti purkštuku. Grafikos redaktoriai turi dar ir greito nuspalvinimo priemonę – dažymą. Jeigu piešiant kuris nors piešinio fragmentas nepasisekė ir reikia ką nors nutrinti, – pasirenkame trintuką.

Be šių mygtukų yra dar

vienuolika mygtukų: spalvos atpažinimo, dalies ir stačiakampio žymėjimo, didinimo, teksto rašymo, tiesės brėžimo, kuri tinka ir prie geometrinių figūrų braižymo mygtukų.

21. Informacijos ir komunikacijos technologijos samprata

Informacijos technologija. Informacijos technologiją galima suprasti kaip priemonių ir metodų informacijai apdoroti visumą. Informacijos apdorojimas kompiuteriu taip smarkiai plinta, yra toks patogus, kad daugelio darbų be šios priemonės negalime beįsivaizduoti. Dažnai girdime terminą „informacijos technologija“, vos ne kasdien aptinkame jį spaudoje, jį vartoja kompiuterininkai ir kalbininkai, istorikai ir politikai.

Informacijos technologija – preimonių ir būdų informacijai aapdoroti visuma.

Komunikacijos technologija. Telekomunikacija – plati sąvoka, apimanti ryšių priemones bei įrenginių ir priemonių paketus, skirtus šiems ryšiams palaikyti. Telekomunikacijos paskirtis – greitas visapusiškos informacijos perdavimas bet kokiu atstumu.

Telekomunikacija bendriausia prasme nusako informacijos perdavimą elektriniais bei elektromagnetiniais impulsais tarp nutolusių objektų. Kalbant apie kompiuterius, telekomunikacija reiškia duomenų perdavimą kompiuterių tinklais, sujungtais telefono ar kitokiomis ryšio linijomis.

Informacijos ir komunikacijos technologija. Galbūt pastebėjote, kad dabar vis dažniau girdimas žodžių junginys „informacijos ir komunikacijos technologija“. Tai reiškia, jog mūsų gyvenime vis svarbesnę vietą uužima informacijos perdavimas kompiuteriais.

Komunikacija kompiuteriais tapo galima prieš keletą dešimtmečių, kai susiklostė palankios techninės ir socialinės sąlygos. Visų pirma buvo sukurtos techninės galimybės susieti kompiuteryje vaizduojamus skaitmeninius duomenis su jų perdavimu analoginiais metodais (telefono, televizijos). Vis daugėjant asmeninių kompiuterių skaičiui iir smarkiai didėjant duomenų kiekiams, poreikis perduoti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą itin išaugo. Labai svarbu ir tai, kad informacijos perdavimas kompiuterių tinklais pigiau negu kitų ryšių priemonės.

Visa tai skatina telekomunikacijos plėtrą; atsiranda vis naujų jos taikymo sričių ir priemonių.

22. Teisiniai informacijos aspektai (autorių teisės, jų apsauga, piratavimas, darbo su informacijos ir komunikacijos technologija etika)

Autorių teisės. Poreikis ginti informacijos šeimininkų teises atsirado labai seniai. Jau XV amžiuje Italijoje bei Prancūzijoje knygų autoriams bei leidėjams būdavo suteikiamos tam tikros teisės.

Autoriaus teisės – tai būdas intelektiniam turtui apsaugoti.

Autoriaus teisė apima teisės normas, reguliuojančias santykius, susijusius su kūrinių sukūrimu ir naudojimu. Autoriaus teisės normos nustato autoriaus asmenines neturtines teises: teisę į autorystę, kūrinio neliečiamumą, išimtinę teisę skelbti, platinti kūrinį; taip pat ir tturtines teises: teisę gauti honorarą (atlyginimą už darbą), naudotis autoriams teikiamomis lengvatomis.

Autoriaus teisės normos apibrėžia ir tuos atvejus, kai visuomenės interesais autoriaus teisės apribojamos: leidžiama panaudoti kūrinį be autoriaus sutikimo ir be atlyginimo (pavyzdžiui, panaudojimas mokymui, švietimo leidiniuose, citavimas). Autoriaus teisė jam priklauso iki gyvos galvos ir dar 50 metų po mirties (tuomet autorių atstovauja giminės ar kiti juridinį įgaliojimą turintys asmenys).

Kam priklauso autoriaus tesės, nurodoma sutartiniu ženklu, kurį sudaro trys elementai: c raidė apskritime arba tarp sklaustų –  aarba (c), autoriaus vardas, pavardė arba jo teisių perėmėjas (institucija) ir pirmojo paskelbimo metai. Dažniausiai knygų autorių teisės priklauso jų autoriams, kai kada – knygos leidyklai.

Kompiuterinėms programoms taip pat buvo pritaikyta autorių teisė. Programos pradėtos prilyginti kitiems autorių teise saugomiems kūriniams. Pirmiausia didžiosios valstybės padarė atitinkamas pataisas autoriaus teisės įstatymuose, kuriuose buvo nurodyta, kad kompiuterinės programos saugomos kaip ir meno ar mokslo kūriniai.

Duomenų apsauga. Galima sakyti, jog pažiūra į intelektinį turtą yra dviprasmė: viena vertus, valstybė rūpinasi informacijos skleidimu, kita vertus – riboja kai kurių rūšių informacijos naudojimą.

Duomenų apsauga – duomenų naudojimo ir tvarkymo kontrolė.

Duomenų apsauga nėra naujas dalykas, tačiau tai pasidarė itin aktualu, atsiradus kompiuteriams, kompiuterių tinklams ir esant galimybei visiems naudotis dideliu informacijos kiekiu. Daugelis valstybių turi sukaupusios informaciją apie savo piliečius, jų amžių, gyvenamąją vietą, pajamas, sveikatą. Šitokią informaciją kaupia ir kitos institucijos: savivaldybės, socialinės tarnybos, poliklinikos, mokyklos.

Didelė dalis šios informacijos buvo ir nesant kompiuterių. Su kompiuteriais atsirado keletas problemų. Pirmiausia, kompiuteriais galima greitai apdoroti gausybę informacijos, todėl jos turėtojai bei sugebantys tai daryti įgyja pranašumą prieš kitus visuomenės piliečius. Antra, kadangi duomenimis keičiamasi tarp kompiuterių žmogui dažnai net nedalyvaujant, todėl duomenys lengvai gali būti perduodami kitoms institucijos arba pakeičiami. Todėl reikalinga duomenų apsauga.

Pagrindinis duomenų apsaugos principas ddemokratinėje šalyje – informacija turi būti naudojama tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama bei kaupiama, ir kiekvienas pilietis turi turėti galimybę įsitikinti jos teisingumu bei tinkamumu. Pavyzdžiui, kai duomenys apie kurį nors žmogų įrašomi į registruotą duomenų bazę (neregistruotos duomenų bazės yra nelegalios), pastarasis turi teisę įsitikinti jų korektiškumu.

Net mokykloje sudaryta duomenų bazė apie mokinius turi tenkinti pagrindinius informacijos apsaugos, etikos, moralės principus. Šiuos bei kitus principus reglamentuoja duomenų apsaugos įstatymai.

Piratavimas. Šiuolaikinių tinklo įsilaužėlių veikla yra dar labiau užmaskuota. Dažniausiai bandymai įsilaužti į kompiuterinę sistemą pasireiškia dvejopai.

Pirmiausiai įsilaužėlis gali pasinaudoti galimybe, kurią jam suteikia įjungta bendra failų ir spausdintuvo (File and Print Sharing) naudojamo „Interneto“ ryšio metu. Šį parametrą galima būtų lyginti su buto durų atlapojimu ir turto išdėstymu prieškambaryje. Galima ir naudotis ir slaptažodžiu, apsaugant savo bendro naudojimo segtuvu, tačiau „įsilaužėliams“ tai bus tik laiko klausimais.

Antrasis būdas, kaip gali būti pažeistas saugumas, tai yra nepastebimų programų, dar kitaip vadinamųjų „Trojos arklių“ (pvz. „Back Orifice“ ar „Netbus“) naudojimas. Jos patenka į jūsų kompiuterį kaip elektroninio pašto priedai ar pasivadinusios kokia nors naudinga programa. Paleistos programos įsitvirtina jūsų asmeninio kompiuterio sistemoje ir laukia. Kai įsibrovėlis iš savo kompiuterio prisijungia prie jūsų kompiuterio „galinių durų“, jis dažniausiai turi visas galimybes jūsų sistemoje ddaryti ką jis nori.

Šie įsiveržimai aukai atrodo visai nekaltai. Naujausios „Microsoft“ operacinių sistemų versijos automatiškai pastebi šią saugumo spragą ir mandagiai paklausia ar nenorėtumėte šios galimybės uždrausti. Nepastebimos „galinių durų“ programos ypač mėgsta tuos, kurie elektroninio pašto prie „paleisk.exe“ tikisi rasti ką nors naudinga. Tik vėliau pastebi, kad žinutė baigiama žodžiais „. ir pranešk, kas čia yra“. Šis priedas gali būti pasiųstas tų, kurie žino kas ir kaip. Internete kiekvienas yra įtartinas.

Darbo su informacijos ir komunikacijos technologija etika. Valstybė gali kontroliuoti skleidžiamą informaciją. Įvairiais laikotarpiais tai pasireikšdavo skirtingais būdais. Autoritarinėje valstybėje draudžiama labai dau dalykų. Demokratinėje valstybėje laikomasi svarbiausių žmogaus teisių nepažeidžiamumo, moralumo, etikos principų.

Cenzūra – masinės informacijos turinio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių ar idėjų.

Cenzūros priemonės buvo naudojamos dar antikos laikais, ypač Romos imperijoje (I a. pr. Kr.). Feodalizmo laikotarpiu viešpatavo bažnytinė cenzūra, kuri itin pagriežtėjo susikūrus inkvizicijai. Itin smarki politinė cenzūra vykdoma vienai šaliai okupavus kitą. Taip ne kartą būta ir Lietuvoje.

Nemaža problemų kelia Interneto naudojimas. Jame esama daug įvairiausios informacijos. Galima rasti daug geros, vertingos, tačiau gali būti ir žeidžiančios žmogiškąjį orumą, nesuderinamos su moralės bei etikos principais, propaguojančios smurtą ar pornografiją. Visa tai reikia išmokti įvertinti.

23. Informacinė visuomenės samprata

Teorinės prielaidos

Trys vystymosi

bangos:

Agarinė visuomenė – ekonominė žmonių veikla pagrindiniai buvo siejama su maisto produktų gamyba, o ribojančiu veiklos veiksniu buvo dirbamos žemės plotas;

Industrinė visuomenė – ekonominė žmonių veikla nukreipta į prekių gamyba, o ribojančiu veiklos veiksniu tapo turimas kapitalas;

Informacinė visuomenė – ekonominės veiklos pagrindu tampa informacijos parengimas ir taikymas kitų gamybos formų veiksmingam funkcionavimui, o ribojančiu veiksniu – turimų žinių kiekis.

Technologinė samprata

Bendram tikslui naudojamos trys dar neseniai visiškai savarankiškai plėtotos sritys:

Informacija bei įvairių tipų laikmenos;

Informacijos technologijos siekiant efektyviai kaupti, vvaldyti ir pateikti;

Telekomunikacijos sparčiai ir tiksliai perduoti skirtingų pavidalų bei formų informaciją įvairiais atstumais.

24. Teksto rengimo kompiuteriu pranašumai

Teksto kūrimo pradžia

Tekstams rašyti, taisyti, redaguoti bei maketuoti naudojamos programos, vadinamos teksto tvarkymo programomis arba teksto redaktoriais. Redaktorių yra daug ir įvairių. Tai būna atskiros programos (pvz., Microsoft Word97, WordPerfect, Microsoft WordPad).

Šriftas ir jo dydis

Prieš pradedant rinkti tekstą, reikėtų pasirinkti šriftą bei jo dydį. Analogiškai pasirenkame ir šrifto rūšį. Dažniausiai vartojami Times New Roman arba Arial šriftai. Šriftas Courier vartojamas tuomet, kai norima, kkad visų raidžių plotis būtu vienodas. Tai praverčia, pavyzdžiui, renkant algoritmų tekstus – tuomet eilutės tvarkingai sulygiuojamos vertikaliai.

Pastraipos tvarkymas

Pastraipos teksto išdėstymas ir apipavidalinimas vadinamas pastraipos formatavimu, arba tvarkymu. Pastraipos formatavimą atlieka visi redaktoriai, reikia tik susirasti atitinkamą meniu komandą Format ((formatuoti).

25 – 26. Pagrindiniai teksto elementai (simbolis, pastraipa, įtrauka, antraštė, puslapis)

Įtrauka

Pastraipos pirmosios eilutės patraukimas į dešinę vadinamas įtrauka.

Puslapis

Nesvarbu, ar dokumentas bus spausdinamas popieriuje, ar ne, jis yra skirstomas į puslapius, kuriems būdingi tokie parametrai:

Aukštis ir plotis, kurie A4 formato puslapiams atitinkamai yra lygus 297 mm ir 210mm;

Teksto lauko dydis – lapo dalies, kurioje yra dokumento tekstas ir kiti komponentai, matmenys;

Kairioji, dešinioji, apatinė ir viršutinė paraštės – tušti laukeliai nuo lapo krašto iki teksto; ruošiant dokumentą dvipusiam spausdinimui vietoj kairiosios ir dešiniosios paraščių yra vidinė paraštės;paraščių dydžiai gali būti parenkami laisvai, tačiau ne visi spausdintuvai gali suformuoti labai mažas paraštes;

Papildoma paraštė įrišimui – tai tuščias laukelis šalia kairiosios (vidinės) paraštės; jo plotis dažnai būna lygus nuliui;

Orientavimas: portreto (portrait) arba aatviruko (landscape) tipo; pirmuoju atveju ilgis (aukštis) yra didesnis už plotį, antruoju atveju – atvirkščiai;

Puslapinės antraštes: viršutinė (header) ir apatinė (footer), arba poraštė;

Puslapio numeris – automatiškai formuojamas skaičius, kuris gali būti įrašomas bet kurioje puslapio vietoje, dažniausiai vienoje iš puslapinių antraščių.

Simbolis

Mažiausias struktūros elementas, rašomas į dokumentą klaviatūra arba specialiomis komandomis. Kai kuriais atvejais netekstiniai dokumento komponentai (pavyzdžiui, piešiniai) yra traktuojami kaip atskiri simboliai. Pagrindinės simbolių charakteristikos: šriftas, dydis, stilius, spalva. Paprastai jos parenkamos vienodos visiems žodžio, pastraipos ar skyriaus ssimboliams.

Pastraipa

Viena ar kelios greta užrašytos teksto eilutės, kuriose gali būti viena ar daugiau logiškai susietų sakinių. Kiekviena pastraipa pradedama rašyti naujoje eilutėje. Dokumento struktūros projektavimo metu nustatomi pastraipų variantai (įprasto teksto pastraipa, dokumento pavidalo pastraipa, įvairių lygių antraščių pastraipos, išnašų pastraipos, teoremų pastraipos it t.t.). kai kurių tipų pastraipų (pavyzdžiui, įprasto teksto) dokumente gali būti daug, o kai kurių – tik po vieną (pavyzdžiui, dokumento pavadinamo).

Dažniausiai pastraipos pabaiga suformuojama paspaudus Enter klavišą. Pagrindinės pastraipų charakteristikos: eilučių įtraukos bei kraštų išlyginimo pobūdis, tarpai virš ir po pastraipa, tarpai tarp pastraipos eilučių, išsidėstymas lapų sandūroje bei ryšys su gretimomis pastraipomis.

Antraštė

Tai knygos, periodinio ar kito leidinio, ar jų dalies, straipsnio pavadinimas. Jo jau niekas nekeičia, jis duotas visam knygos amžiui.

Pagrindiniai veiksniai su tekstų redaktoriumi (teksto fragmento įterpimas, kopijavimas, perkėlimas, šalinimas, paieška, pakeitimas)

Kirpimas ir įterpimas

Ištrintas tekstas dažniausiai dingsta. Norint tekstą dar kurį laiką išsaugoti, reikia jį iškirpti vartojant komandą Cut (kirpti) arba paspaudus nurodytą klavišų kombinaciją. Tada iškirptas tekstas įrašomas į kompiuterio atminties sritį, vadinamą krepšiu (Clipboard). Iškirptą teksto dalį galima įterpti – tam tereikia žymeklį nuvesti į tą vietą, kur tekstas turi būti įterptas, ir ten jį įdėti. Šiems veiksmams atlikti redaktoriuose yra komandos, kurios atliekamos paspaudus jjas atitinkančius miktukus ar klavišų kombinacijas arba meniu juostos komandas.

Kopijavimas ir perkėlimas

Vienas iš dažniausių veiksnių tvarkant tekstą yra kopijavimas. Kopijuoti tekstą galima įvairių įvairiausiais būdais. Pateikiame trejetą populiariausių:

Pažymėkite kopijuojamą tekstą, pasirinkite Edit (redaguoti) meniu komandą Copy (kopijuoti) arba kopijavimo mygtuką, nuveskite žymeklį į reikiamą vietą ir tada nurodykite Edit meniu komandą Paste (įdėti) arba paspauskite įdėjimo mygtuką;

Jei kopiją reikės įterpti į netoli nuo originalo esančią vietą, pažymėkite kopijuojamą tekstą ir laikydami nuspaustą kairįjį pelės klavišą bei valdymo klavišą (), nutempkite kopijuojamą tekstą į naują vietą ir tuomet atleiskite pelės klavišą (kol tempsite, prie pelės žymeklio matysite kvadratuką su pliuso ženklu);

Greičiausiai kopijuojama naudojantis klavišų kombinacijomis Ctrl+C. Teksto perkėlimas panašus į kopijavimą – tik tuomet nepaliekama originalo. Jei perkeliama pele, tempiant pažymėtą tekstą į naują vietą nereikia nuspausti valdymo klavišo (). Perkeliant tekstą į toliau esančią vietą, tekstas pirmiausia iškerpamas (naudojant komandą Cut iš Edit meniu arba jos mygtuką), po to įterpiamas reikiamoje vietoje (komanda Paste arba jos mygtukas).

Paieška ir pakeitimas

Kai tekstas didesnis, jame sunkiau rasti reikiamą (taisytiną) žodį ar frazę. Tam gali pasitarnauti paieška: Edit meniu komanda Find (ieškoti). Atsivėrusiame lange surenkama ieškoma frazė ir paspaudžiamas komandos vykdymo mygtukas. Rastą tekstą galima ne tik skaityti bei nagrinėti, bet ir atlikti reikiamus vveiksmus, kaip ir su įprastai pažymėtu tekstu (pašalinti, kopijuoti ir pan.).

Neretai surinktame tekste tenka pakeisti vieną žodį kitu. Jei keistinas žodis ar jų derinys tekste kartojasi, jį verta keisti automatiškai. Tam yra Edit meniu komanda Replace (pakeisti). Ją nurodžius atveriamas langelis, kur tuščiuose reikia įrašyti, kas bus keičiama ir kuo keičiama. Paprastai yra galimybe keisti žodį (ar frazę) pavieniui arba viską iš karto. Pastarasis būdas šiek tiek rizikingas – reikia būti įsitikinusiam, kad tikrai visame tekste reikalingas toks keitimas.

Dažnai bent kiek sudėtingesni teksto redaktoriai turi įvairiu paieškos bei pakeitimo galimybių. Pavyzdžiui, galima nurodyti, ar didžiąsias mažąsias raides laikyti skirtingomis, ar ieškoti ištiso žodžio, ar tas žodis gali būti kito žodžio dalis ir pan.

27. Lentelių kūrimas:

Aišku, kad teksto redaktoriuose turi būti specialios priemonės lentelėms kurti. Mažuose, paprastuose redaktoriuose jų dažnai nebūna (pavyzdžiui Microsoft WoldPac redaktoriuje). Tad lentelių kūrimą iliustruosime galingesniu mūsuose paplitusiu teksto redaktoriumi Microsoft Word.

Kurioje teksto vietoje prireikia lentelės, ten ja ir įterpiame. Microsoft Word redaktorius turi specialiai tam skirtą meniu komandą Table (lentelė). Paprastai parinkčių juostoje būna ir specialus lentelių darymo mygtukas.

Pasirinkus komandą Insert Table (įterpti lentelę), atsiveria langas, kuriame reikia nurodyti pageidaujamą eilučių ir stulpelių skaičių. Galite nurodyti ir stulpelių plotį, jei nenurodysite – pati sistema parinks.

Lentelės

parengimas naudojantis parinkčių juostos mygtuku šiek tiek skiriasi – jis dar vaizdesnis ir paprastesnis. Spustelėję šį mygtuką gausite vaizdų langą, kuriame nuspaudus kairįjį pelės klavišą ir tempiant žymeklį į šoną bei žemyn, pažymimas reikiamas skaičius eilučių ir stulpelių. Atleidus klavišą, suformuota lentelė bus įterpta į dokumentą.

Įterpus lentelę, dažniausiai langelių ribas rodo neryškios punktyrinės linijos. Jos palengvina duomenų tvarkymą. Šios linijos nebus spausdinamos (nustatę spaudinio peržiūrą linijų nebematysite). Jei norite, kad lentelėje esančios linijos būtų matomos dokumente, reikia tai nurodyti.

Lentelės iir skiltys

Lentelėmis informacija išdėstoma aiškiau, vaizdžiau, ją lengviau įsiminti.

Lentele vadinama dokumento dalis, kurioje duomenys sugrupuoti ir išdėlioti į eilutes ir stulpelius.

Lentelių pildymas:

Turint dokumente įterptos lentelės griaučius, reikia ją užpildyti. Tekstas lentelės langeliuose rašomas ir taisomas naudojantis jums jau žinomomis priemonėmis. Jei rašomas tekstas nebetelpa langelyje, tai jis automatiškai keliamas, t.y. pradedama nauja eilutė (tame pačiame langelyje).

Žymeklis iš vieno lentelės langelio į kitą perkeliamas pele arba tabuliacijos klavišu (). Langelio viduje po tekstą vaikštoma pele arba rodyklių klavišais.

Į lentelės llangelius gali būti įkeliami paveikslėliai – daroma taip pat kaip ir tekste.

Lentelių redagavimas:

Lentelė iš pradžių užima visą puslapio plotį (nebent dialogo langelyje būtumėte nurodę savo pasirinktus matmenis). Stulpelių plotis vienodas, o eilučių aukštis priklauso nuo pasirinkto šrifto dydžio. Tokia automatiškai pparinkta lentelė ne visuomet jus tenkins. Dažniausiai tenka keisti stulpelių plotį. Tai paprasčiausia daryti pele. Reikia pelės žymekliu „pagauti“ (tam reikia šiek tiek įgudimo) stulpelius skiriančią stačią liniją. Pelės žymeklis turi pakeisti formą, tuomet paspaudžiate kairįjį pelės klavišą ir pagautą liniją tempiate iki reikiamos vietos. Taip koreguojant stulpelio plotį, kinta ir kitų dešiniau esančių stulpelių pločiai. Jei norite, kad keistųsi tik vieno stulpelio plotis, tai, kol tempiate žymeklį, laikykite nuspaustą klavišą.

Pakeisti stulpelio plotį galima pasinaudojus Table meniu komanda Cell Height Width (langelio aukštis ir plotis). Tuomet atsiveria langas, kuriame nurodysite konkretų stulpelio plotį. Šiame lange galima keisti ir eilutės plotį – reikia tik atverti eilutėms skirtą langą Row.

Pildant lentelę dažnai paaiškėja, jog reikia papildomų stulpelių ar eilučių. Eilutę lentelės gale ppridėti paprasta – reikia tik pelės žymeklį nuvesti į paskutinės eilutės galą, už lentelės ribų, ir paspausti įvesties klavišą. Jei reikia įterpti eilutę lentelės viduryje, tai pirmiausia turime pažymėti tą eilutę, virš kurios norime įterpti naują. Tam perkeliame pelės žymeklį į eilutės pradžią ir kai jis pavirs tuščiavidure rodykle, nuspaudę kairįjį pelės klavišą, braukiame per žymimas eilutes. Tada paspaudžiame Table meniu komandą Insert Rows (įterpti eilutes). Beje, bus įterpiama tiek eilučių, kiek prieš tai jų buvome pažymėję.

Stulpeliai įterpiami kaip ir eeilutės, tik reikia pažymėti stulpelius, prieš kuriuos norime įterpti. Tam pelės žymeklį nuvedame ties žymimo stulpelio viršutine linija ir, kai jis pavirsta tamsia rodykle, nuspaudę kairįjį pelės klavišą, braukiame per žymimus stulpelius. Komanda Insert Columns (įterpti stulpelius) įterpia stulpelius kairiau pažymėtųjų.

Analogiškai galime panaikinti eilutes bei stulpelius. Tuomet tik reikia pasirinkti Table meniu komandas Delete Rows (panaikinti eilutes) arba Delete Columns (panaikinti stulpelius). Žinoma, pirmiausia naikinamas eilutes arba stulpelius būtina pažymėti.

Rėmeliai:

Lentelę galima įrėminti – norimo storio linijomis atskirti stulpelius ir eilutes. Tai paprasčiausia padaryti paspaudus parinkčių juostos lentelės įrėminimo mygtuką, kuris atveria įrėminimo būdų pasirinkimo rinkinį. Jie gana vaizdūs, tereikia tik šiek tiek paeksperimentuoti. Atkreipiame dėmesį, kad norimą įrėminti lentelę (ar jos dalį) pirmiausia reikia pažymėti.

Įrėminti galima ne tik lenteles, bet ir paprasto teksto pastraipas – reikia tik jas pažymėti. Tada susirandame meniu juostos Format (formatuoti, tvarkyti) komandą Borders and Shading (rėmeliai ir šešėliai). Atsivėrusiame lange galima pasirinkti norimą įrėminti pažymėtą dalį: rėmelių storį, spalvą, iškilumą, šešėlius.

Lentelių naudojimas:

Renkant kompiuteriu tekstus, lenteles galima naudoti ne tik tada, kai duomenis tiesiogiai patogu išreikšti lentelėmis (skaičius, sumas ir t.t.), bet ir kai reikia teksto dalį išdėstyti tam tikra forma, pvz. vardų sąrašą pateikti trimis stulpeliais. Tuomet pasirenkame trijų stulpelių lentelę ir joje surašome vardus.

28. TTeksto maketavimo pradmenys

Spausdinto teksto išdėstymas vadinamas maketavimu.

Žodis maketas kilęs iš prancūzų k. žodžio maquette, kuris reiškia ko nors modelį. Leidyboje maketu paprastai vadinamas sutvarkytas teksto ir iliustracijų parengiamasis (prieš pradedant spausdinti tiražą) pavyzdys. Taigi mes maketu vadinsime teksto formos tvarkymo, išdėstymo lape veiksmus, kurie atliekami prieš spausdinant galutinį variantą.

Puslapio apipavidalinimas:

Norint, kad puslapis gražiai atrodytų popieriaus lape, reikia apgalvotai pasirinkti puslapio parametrus: dydį, formatą, paraštes. Geriausia tai padaryti prieš pradedant rinkti tekstą.

Puslapio dydis dažniausiai esti parinktas jums įprasto rašomojo popieriaus lapo matmenų, vadinamojo A4 formato (210×297 mm), jis orientuotas stačiai, nurodomos paraštės.

Rengiant dokumentus standartiniame popieriaus lape turi būti paliekamos paraštės: apie 20 mm iš kairės, viršaus ir apačios ir bent 10 mm iš apačios.

Puslapio parametrai nustatomi komanda Page Setup (puslapio parametrai), kuri būna meniu komandų grupėje File. Tuomet atsiveria langas su standartiniais parametrais.

Lapo dydis nurodomas laukelyje Paper Size (lapo dydis), jo padėtis – Orientation (status lapas – Portrait, gulsčias – Landscape). Paraštės nustatomos laukelyje Margins: viršutinė – Top, apatinė – Bottom, kairioji – Left, dešinioji – Right.

Dokumentas skirstomas į puslapius automatiškai. Yra priemonių, kuriomis galima nutraukti puslapio formatavimą.

Negražu, jei antraštė atsidurs puslapio apačioje, belikus vienai ar dviem eilutėms teksto. Taip pat negerai, jei į kitą puslapį perkeliama tik viena ar dvi tteksto eilutės ir po to eina nauja antraštė. Kad to išvengtume, kartais prireikia teksto eilutes šiek tiek išretinti arba suglausti.

Paveikslėlių įterpimas:

Nėra sudėtinga įterpti paveikslėlį į tekstą, kai pasirenkamas paprasčiausias būdas: paveikslėlis užima visą puslapio plotį, tekstas aplink jį neapibėga ir pan.

Paveikslėliai įterpiami susiradus atitinkamą komandą, kuri būna meniu komandų grupėje Insert (įterpti).

Dažniausiai naudojami dvejopi paveikslėlių šaltiniai: teksto redaktoriaus pateikiamas standartinis paveikslėlių rinkinys (pvz. Microsoft Clip Art) ir paties vartotojo sukomplektuotos grafinių vaizdų bylos (From File).

Teksto redaktoriumi Microsoft WordPad galima įterpti paveikslėlius, lenteles, formules, diagramas, sukurtas specialiosiomis programomis, t.y. čia įterpiamas objektas. Galima netgi pasirinkus kurį nors grafikos redaktorių piešti pačiam ir tuoj pat įkelti į dokumentą.

Jeigu norėtume įterpti iš bylos, pakaktų pažymėti atitinkamą laukelį ir gautume esamų kompiuteryje bylų sąrašą – iš jų beliktų pasirinkti norimą.

Paveikslėlis bus įterptas į tą vietą, kurioje buvo žymeklis prieš atliekant įterpimo komandą. Įterptą paveikslėlį galima didinti ar mažinti, perkelti į kitą vietą. Tam pelės žymekliu spragtelime ties paveikslėliu – aplink jį atsiranda rėmelis su mažais kvadratėliais. Jeigu norime paveikslėlį didinti arba mažinti, pelės žymeklis (rodyklė) nuvedama ant kvadratėlio ir tada jau galima tempti. Rėmelis su kvadratėliais išnyksta, kai pelės žymekliu spragtelime už paveikslėlio ribų.

Kitas būdas bet kuriomis pasirinktomis programomis parengties paveikslėliams įterpti – naudotis

krepšiu. Pažymėjus objektą (paveikslėlį, tekstą, lentelę ir pan.) bet kurios programos lange, jis nukopijuojamas į krepšį ir, grįžus į teksto redaktoriaus langą, įterpiamas panaudojus Edit meniu komandą Paste (įdėti). Taip įterpti objektai nebus susieti su programa, iš kuros jie buvo paimti.

Šriftas ir jo dydis:

Prieš pradedant rinkti tekstą, reikėtų pasirinkti šriftą ir jo dydį. Spustelėję pelės žymekliu ties šrifto dydžio langeliu esantį mygtuką su trikampiuku, gausime langelį, kuriame surašyti įvairūs šrifto dydžiai. Pasirenkame norimą. Patogiausias raidžių dydis – 12 arba 11 ppunktų. Beje, jūs galite ne tik pasirinkti langelyje nurodytus dydžius, bet ir įrašyti kokį norite skaičių.

Analogiškai pasirenkame ir šrifto rūšį. Dažniausiai vartojami Times New Roman arba Arial šriftai. Šriftas Courier vartojamas tuomet, kai norima, kad visų raidžių plotis būtų vienodas. Tai praverčia, pavyzdžiui, renkant algoritmų tekstus – tuomet eilutės tvarkingai sulygiuojamos vertikaliai.

Šriftas bei jo dydis nustatomas renkamam tekstui, pradedant nuo žymeklio. Tokiu šriftu bus renkamas tekstas tol, kol pakeisime šriftą arba perkelsime žymeklį į kitą teksto vietą, kur bus nnustatytas kitoks šriftas. Nauja pastraipa (paspaudus įvesties klavišą) turės tą patį šriftą kaip ir prieš tai buvusi. Kai reikia pakeisti kurios nors teksto dalies, pavyzdžiui, antraštės, šriftą ar jo dydį, pirmiausia reikia tą dalį pažymėti ir tik tada pasirinkti norimą ššriftą.

29. Dokumento spausdinimas

Paskutinis dokumento rengimo kompiuteriu etapas – jo spausdinimas. Jeigu nėra ypatingų reikalavimų, spausdintuvas prijungtas prie kompiuterio ir įjungtas, įdėtas popierius, tai tereikia paspausti spausdinimo komandą arba parinkčių juostos spausdinimo mygtuką.

30. Dokumentų saugojimas

Teksto bylos įrašymas:

Surinktą tekstą, kaip ir bet kurį kompiuteriu parengtą dokumentą, reikia įrašyti į diską arba diskelį. Tam meniu juostoje reikia atverti File (byla) ir pasirinkti komandą Save (įrašyti) arba Save As (įrašyti vardu). Pirmoji komanda įrašo tekstą į diską, bylos vardas lieka koks buvęs. Šią komandą atitinka parinkčių juostos bylos įrašymo mygtukas. Jeigu norime pakeisti bylos vardą arba įrašyti į kitą vietą, tuomet reikia vartoti Save As komandą. Atsivėrusiame langelyje galima nurodyti ne tik bylos vardą, bet ir tipą, taip pat pasirinkti diską bei katalogą. Norint įįrašyti dokumentą, kuriam dar nesuteiktas joks vardas, komanda Save veikia taip pat kaip Save As.

31. Skaitmeninės informacijos tvarkymas skaičiuokle

Ypatingas teksto pavidalas – informacija, pateikta skaičiais. Tokia informacija vadinama skaitmenine informacija.

Skaitmeninė informacija dažnai pateikiama lentelėmis. Tada ji esti aiškesnė, vaizdesnė, ją greičiau ir lengviau galima suvokti.

Kompiuterinės programos, skirtos lentelėms kurti ir tvarkyti, vadinamos skaičiuoklėmis.

Skaičiuokle kuriamą objektą galima vadinti elektronine lentele, arba dinamine lentele

Mokykloje dažniausiai reikia labai paprastų lentelių, kuriose pateiktieji duomenys nekinta, t.y. statinių lentelių. Tačiau pamėginkime įsivaizduoti, kas būna, kkai duomenis tenka pakeisti.

Vadinasi, didžiausias skaičiuoklės privalumas – jos priemonės dinamiškoms lentelėms apdoroti. Kitaip sakant, pakeitus lentelėje bent vieną duomenį, skaičiuoklė pati atlieka visus su pakeitimu susijusius veiksmus.

Mažiausias lentelės elementas, skirtas kokiai nors informacijai įrašyti, vadinamas lentelės langeliu.

Žodis “langelis” kompiuterijoje dažnai vartojamas kitomis prasmėmis nei šnekamojoje kalboje, todėl kai kas jį siūlo vadinti ląstele arba cele.

Gulsčia vienas greta kito esančių langelių juosta vadinama eilute, o statmena juosta – stulpeliu. Susitarta eilutes numeruoti natūraliaisiais skaičiais: 1, 2, 3, ., stulpelius pažymėti lotyniškomis raidėmis bei jų kombinacijomis: A, B, C, ., Z, AA, AB, ..

Labai svarbu nusakyti kiekvieno lentelės langelio vietą – vadinamąjį adresą. Langelio adresas sudaromas iš dviejų dalių: raidės, žyminčios stulpelį, ir skaičiaus, žyminčio eilutę, pavyzdžiui, A2.

Su skaičiuokle pradedama dirbti kaip ir su bet kuria kita programa – pirmiausia ji iškviečiama darbui. Atveriamas pagrindinis skaičiuoklės langas, kuriame formuojama lentelė.

Tarkime, reikia sudaryti lentelę, vaizduojančią moksleivių informatikos olimpiados rezultatus. Prieš pradėdami skaičiuokle pildyti lentelę, turime susidaryti lentelės projektą: kokios bus antraštės, kiek stulpelių ir pan.

Toliau pradedame dirbti kompiuteriu. Pirmiausia surašome stulpelių ar eilučių pavadinimus – dirbama panašiai kaip ir su tekstų redaktoriumi. Langelis, į kurį norime įrašyti informaciją, vadinamas aktyviuoju. Jeigu norime redaguoti langelyje esančią informaciją, reikia jame du kartus spragtelėti ppelės žymekliu.

Norint gražiai sutvarkyti tekstus lentelėse, reikia nemažai praktinių įgūdžių. Tai, jei norėsite, išmoksite dirbdami kompiuteriu.

Į lentelės langelius galima rašyti ne tik tekstą ir skaičius, bet ir formules. Formulės lentelėje rašomos, kai reikia atlikti skaičiavimus. Štai čia ir pasireikš lentelių dinamiškumas – pakeitus duomenis, skaičiuoklė pagal pateiktas formules automatiškai perskaičiuoja atitinkamų langelių turinius.

Sudarant formulę pirmiausia langelyje užrašomas formulės pradžios ženklas (lygybė =). Po to panaudojant langelių adresus bei konstantas rašomi reiškiniai arba specialūs kreipiniai į skaičiuoklės funkcijas su parametrais. Pagal formulėje nurodytą reiškinį skaičiuoklė apskaičiuos naują reikšmę. Šią reikšmę matysime langelyje, o formulę – formulių įvedimo eilutėje. Formulėje įrašytos operacijos ir funkcijos nusako, kokius veiksmus reikia atlikti. Renkant formulę, langelių adresus galima įterpti automatiškai pažymėjus juos pele. Tada jų adresai iš karto įrašomi į formulę.

Formules galima taisyti, redaguoti, keisti langelių adresus ir pan. Tam reikia pažymėti lentelės langelį, kurio formulę norime keisti. Tuomet formulių įvedimo eilutėje atsiranda taisytina formulė – ties ja nuvedę pelės žymeklį galime taisyti taip pat, kaip bet kurį tekstą. Šitaip galite įsitikinti skaičiuokle sukurtos lentelės dinamiškumu: pakeitę, pavyzdžiui, lentelės langelio B2 turinį, ir spragtelėję pele išvysite, kad iš karto pasikeičia langelio D2 turinys, t.y. pasikeičia atsakymas.

Dažniausiai kompiuteriu parengta lentelę tenka spausdinti. Analogiškai kaip ir spausdinant tekstą, rreikia nustatyti lentelei spausdinti skirto lapo parametrus. Tam File meniu pasirenkama komanda Page Setup (lapo parametrai). Atveriamas langas. Jame ir nustatome visus reikiamus parametrus.

32. Grafikai ir diagramos

Diagrama yra viena vaizdžiausių duomenų pateikimo formų. Ji labai dažnai vartojama, kai norima palyginti įvairius dydžius ar parodyti kitimo spartą.

Dažniausiai vartojamos stulpelinės ir skritulinės diagramos. Jos savo ruožtu gali būti dvimatės (plokštuminės) arba trimatės (erdvinės). Dabar paplitusios pastarosios, jos vaizdesnės, gražesnės.

Populiariausios yra stulpelinės diagramos – kai duomenys išreikšti vienodo pločio stačiakampių plotais. Tokios diagramos netgi turi atskirą pavadinimą – histogramos. Histograma sudaroma išdėstant greta ant gulsčios tiesės vienodo pločio stačiakampius. Kiekvieno stačiakampio plotas proporcingas vaizduojamam dydžiui. Analogiškai gaunamos ir erdvinės histogramos: duomenys vaizduojami stačiakampių gretasienių tūriais.

Neretai prireikia viena diagrama pavaizduoti duomenis, pavyzdžiui, tuos pačius rodiklius, skirtingais laikotarpiais. Tokios diagramos vadinamos serijinėmis. Tam neblogai tinka erdvinė stulpelinė diagrama, bet dar geriau, ypač kai rūpi santykinis duomenų pasiskirstymas, – stulpelinė santykinė diagrama, kur stulpelių grupės atspindi vienarūšių duomenų pasiskirstymą.

Diagramomis patogiausia vaizduoti diskrečius duomenis. Tolydžiai kintamų reikšmių duomenis patogiau vaizduoti linija – grafiku, kartais dar vadinama linijine diagrama.

Diagramos paprastai braižomos iš lentelėje pateiktų duomenų, taigi pirmiausia reikia duomenis suvesti į lentelę.

Pirmiausia aptarkime diagramos struktūrą apibūdinančius elementus. Svarbiausi yra šie: duomenų sekos ir duomenų grupės.

Duomenų seka

– tai reikšmės, kurias pageidaujama pavaizduoti grafiškai. Duomenų grupės nurodo atskirų reikšmių pozicijas sekoje. Ši sąvoka artima funkcijos argumento sąvokai.

Diagramas galime braižyti naudodamiesi skaičiuokle arba tekstų rengimo sistema (didesnių galimybių, pavyzdžiui, Microsoft Word). Braižymo principai panašūs, ypač nesudėtingų diagramų. Trumpai aptarsime diagramos kūrimą naudojant skaičiuoklę Microsoft Excel.

Pirmiausia reikia pažymėti lentelės fragmentą, kurį norima pavaizduoti diagrama. Jeigu norima, kad diagramoje būtų įrašyti duomenų sekų bei grupių pavadinimai, juos taip pat reikia pažymėti lentelėje.

Pradedame konstruoti diagramą. Paprastai tam pakanka 5 žingsnių – ttiek būna dialogo langų, į kurių pateikiamus klausimus reikia atsakyti. Priklausomai nuo skaičiuoklės tipo langai gali šiek tiek skirtis, tačiau esmė lieka ta pati.

Nuo vieno žingsnio (dialogo lango) prie kito pereinama ekrano mygtukais Next (tolesnis) ir Back (buvęs prieš).

Diagramą pradedame kurti paspaudę tam skirtą mygtuką arba atitinkamą meniu komandą (ieškokite Chart – diagrama).

Paprastai skaičiuoklė dar pasitikslina, ar gerai nurodytas lentelės fragmentas diagramai kurti.

Dialogo langelyje Chart Wizard (diagramų meistras) reikia išsirinkti norimą diagramos rūšį. Čia jų yra visokių, tad reikia pagalvoti, kkuri vaizdžiausiai perteiks turimą informaciją. Pasirinkime, pavyzdžiui, stulpelinę diagramą.

Patikslinę stulpelinės diagramos vaizdą, gauname būsimos diagramos vaizdą. Jeigu jis nepatinka, galima grįžti atgal (mygtukas Back) ir pasirinkti kitokią. Jeigu diagrama tinka, belieka patikslinti joje pateikiamą informaciją: kaip formuoti duomenų sekas ((Data Series) – iš eilučių (Rows) ar stulpelių (Columns), kurią lentelės eilutę panaudoti duomenų grupėms (X ašyje) įvardyti, kuris lentelės stulpelis apima jų sekas.

Paskutiniame dialogo langelyje galima nurodyti papildomą informaciją: diagramos pavadinimą (Chart Title), įvardyti koordinačių ašis (X ir Y), pridėti ar ne diagramos stulpelių paaiškinimus (Legend). Paspaudę ekrano mygtuką Finish (baigtis) gauname užbaigtą diagramą.

Ir tekstą, ir sukurtą diagramą galime redaguoti: keisti jos mastelį, padėtį, įvairių elementų reikšmes ir pozicijas diagramoje.

Norėdami pakeisti diagramos mastelį bei padėtį, turime “sužadinti (suaktyvinti)” diagramą – spragtelėti kairiuoju pelės klavišu. Aplink diagramą atsiranda rėmelis su dydžio valdymo taškais (stačiakampiukais). Kai ties šiais taškais atsiduria pelės žymeklis, jo forma pakinta (tampa dviguba rodykle) – tuomet tempdami galime keisti diagramos dydį (laikome nuspaustą kairįjį klavišą).

Panašiai diagrama perkeliama į kkitą vietą. Tačiau šiuo atveju pelės žymeklis turi būti diagramos viduje, ir tempti galima tuomet, kai žymeklis tampa tuščiavidure rodykle.

33. Duomenų bazės samprata

Duomenų bazė – pagal kokį nors požymį susijusių duomenų, apdorojamų kompiuteriu visuma. Duomenų bazes apdorojančios programos vadinamos duomenų bazių valdymo sistemomis (DBVS).

Duomenų bazės pagrindiniai elementai yra įrašas ir laukas.

Duomenų įrašu vadinamas atskiro objekto aprašų rinkinys, lauku – tam tikros objekto savybės aprašas.

Duomenų bazėse dažniausiai kaupiama informacija apie objektus, reiškinius bei procesus.

Duomenų bazių valdymo sistema turi atlikti keletą pagrindinių ffunkcijų:

1.Duomenų kaupimas. Sistemoje turi būti aiškiai apibrėžta duomenų įvedimo procedūra, jų kaupimo struktūra, turi būti galimybė apžvelgti, papildyti duomenis.

2.Duomenų paieška. Sistemoje turi būti vartotojui patogios galimybės rasti ir atrinkti reikalingus duomenis (pagal pateiktus požymius).

3.Duomenų apdorojimas. Be abejo, sistemoje turi būti priemonės duomenims redaguoti, keisti jų išdėstymo tvarką, aprašyti naujas savybes ir pašalinti nereikalingas.

4.Ataskaitų kūrimas. Ataskaita – tai rezultatų, išvadų pateikimas apie turimą informaciją. Kuriant didžiules duomenų bazes ataskaitos sudaro galimybę apžvelgti jose esamą informaciją.

Pasaulyje sukurta ir vartojama daugybė specialių duomenų bazių valdymo sistemų: Clarion, FoxPro, Oracle, Informix. Drauge su kitais Microsoft produktais plačiai naudojama programa Microsoft Access. Ši programa gana sudėtinga, todėl pažinčiai su duomenų bazės kūrimu rekomenduotina integruotą paketą Microsoft Works. Nedideles duomenų bazes galima kurti naudojant tekstų redagavimo ar skaičiuokles sistemas

Duomenų bazės kūrimo etapai:

1)Duomenų bazės struktūros projektavimas.

2)Duomenų bazės pildymas.

3)Duomenų bazės taisymas.

Naudojimasis duomenų baze – tai jos arba jos įrašų peržiūra – pageidaujamos informacijos paieška. Duomenų įrašų peržiūra (paieška) yra vienas svarbiausių duomenų bazės veiksmų. Daugelio kitų operacijų (įrašų įterpimų, panaikinimo, keitimo) neįmanoma atlikti be peržiūros. Vartotojui svarbu atlikti paiešką patogiai ir greitai. Pagrindinis paieškai keliamas reikalavimas yra jos atlikimo greitis. Peržiūrėdami įrašų turinį, kartais norime matyti tik tam tikrus požymius atitinkančią informaciją. Tuomet vartojami vadinamieji filtrai – priemonė ppaslėpti informacijai, kuri netenkina suformuluotų sąlygų.

Duomenų bazės skirtos dideliems struktūrizuotų duomenų kiekiams kaupti, saugoti ir apdoroti pagal vartotojo pateikiamus reikalavimus.

Iš DB duomenų gali būti greitai išrinkti pagal įvairius paieškos kriterijus ir pateikti vartotojui ataskaitų forma, atspausdinti arba perduoti ryšių kanalais į kitų informacijos sistemų (IS) duomenų bazes.

34. Internetas

Internetas – pasaulinė kompiuterių tinklų sistema, apimanti milžinišką kiekį duomenų, programų, dokumentų bei kitokios informacijos ir įgalinti naudoti asmeninį kompiuterį tos informacijos paieškai. Internetas teikia daugybę paslaugų, iš kurių populiariausios: hipertekstinių dokumentų skaitymas – pasaulinis Voratinklis (WWW – World Wide Web), keitimasis laiškais – elektroninis paštas, informacijos siuntimas bylomis, konferencijos bei pokalbiai Internete.

Šiandien Internetas jau tapo įprasta informacijos gavimo priemone.

Internetas – tai ne atskiras didelis tinklas, tai tinklų tinklas. Tūkstančiai vietinių tinklų jungiasi į didesnius tinklus, pastarieji vėl susieti su kitais ir t.t. – tikra tinklų raizgalynė.

Joks asmuo, grupė, įstaiga ar organizacija nekoordinuoja Interneto. Internetas remiasi grynų gryniausia elektronine savitvarka. Vienintelis susitarimas – tinklai viena su kitu palaiko ryšius laikydamiesi tam tikrų taisyklių – protokolų.

Protokolas – susitarimas (taisyklės), leidžiantys skirtingiems kompiuteriams keistis informacija.

Kad galėtume naudotis Internetu, turime prijungti savo kompiuterį prie vieno iš Internetą sudarančių tinklų. Tai galima padaryti naudojantis įprastinėmis telefono linijomis, skirtinėmis linijomis, radijo ryšiu ir pan.

Norint prisijungti prie interneto, reikia:

1.Interneto ppaslaugų teikėjo (tinklų tarnybos, teikiančios paslaugas norintiems prisijungti prie Interneto).

2.Vertiklio, jei jungsitės telefonine linija, arba tinklo plokštės, jei naudojatės skirtine linija.

3.Programinės įrangos, kuri leistų įsijungti į Internetą ir juo naudotis.

35. Informacijos paieška Internete

Interneto tinklą – voratinklį – galima palyginti su didžiule biblioteka, kurioje esama gausybė knygų su daugybe puslapių – tinklalapių. Tinklalapiai saugomi įvairiose pasaulio šalyse esančiose tinklo stotyse. Taigi vienas tinklalapis gali būti gretimo kambario kompiuteryje, kitas – naujojoje Zelandijoje ar Australijoje.Vartotojui norinčiam pereiti iš vieno tinklalapio į kita, kompiuterius skiriantis atstumas visiškai nėra svarbus. Paprastai jis net nežino, kur yra vienas ar kitas kompiuteris. Paspaudę naršyklėse esantį mygtuką search, galime pradėti paiešką pagal siūlomas temas arba pagal pačių įrašytus žodžius. Paieškai sukurta daugybė programų, vadinamų informacijos paieškos sistemomis.Patikusius tinklalapius galima pasižymėti – panaudoti skirtukus. Skirtukas yra ne kas kita kaip Interneto adresas ž tiesiog jį įsimename į savo kompiuterį, kad kitą kartą reikiamą tinklalapį greitai rastume.

Skirtukus įdėti labai paprasta- atsivertus patikusį tinklalapį reikia spragtelėti atitinkamai add bookmark (įdėti skirtuką) arba Add to favourites (mane domina), ir šis puslapis bus pažymėtas , t.y. įrašytas jo adresas.

Paieškos sistemos – Voratinklis – tai didžiulis menkai organizuotas informacijos lobynas, kurį galėtume palyginti su biblioteka, kai knygos būtų sudėliotos bet kaip ir net

daugelis knygų suardyta, jų lapai pažerti aplink.

URL – tinklalapių adresai

36. Elektroninis Paštas

Elektroninis paštas yra seniausia ir populiariausia Interneto paslauga. Jis buvo pradėtas naudoti nuo pat kompiuterių tinklų atsiradimo ir tebėra paklausus šiandien. Didžiausias jo privalumas – greitis. Pasiųsta žinutė greitai pasiekia pasiekia adresatą, nesvarbu, kurioje žemės rutulio vietoje jis būtų. Naudotis elektroninio pašto programomis gana paprasta.Norint rašyti elektroninius laiškus, reikalinga pašto programa. Bet kuri pašto programa teikia galimybe atlikti šiuos pagrindinius darbus:

1)parašyti ir išsiųsti laiškus

2)pasiimti iš pašto dėžutės laiškus ir jjuos perskaityti

3)atsakyti į laiškus

4)gautus laiškus peradresuoti ir išsiųsti kitam

5) išmesti nereikalingus laiškus

6)siųsti laiškų kopijas

7)drauge su laišku išsiųsti ir gauti priedus – bet kurio tipo bylas

8)tvarkyti laiškus: juos skirstyti į katalogus, kopijuoti, spausdinti ir pan.

Pašto programa yra skirta komunikuoti su pašto stoties programa, nuolat veikiančia kompiuteryje, kuris yra įjungtas į internetą. Ši programa persiunčia iš klientų gautus laiškus nurodytais adresais, o klientams atsiųstus laiškus sudeda į jų pašto dėžutes.

Pašto dėžutė- tai kompiuterio (stoties) diske išskirta vieta, kurioje laikomi kliento laiškai. JJa naudotis gali tik pats klientas, žinantis slaptažodį.

37. Hipertekstas

Atsiradus galimybei apdoroti kompiuteriu tekstinę informaciją, pasikeitė tradicinio teksto struktūra. Nuo vienos paskui kita nuosekliai einančią pastraipų jungimo įvairiais būdais, šokinėjant iš vienos teksto vietos į kitą kuo nors susijusią teksto vietą. DDažnai tampa neaišku nei kur tekstas prasideda, nei kur baigiasi. Tai ir yra hipertekstas.

Hipertekstu vadinama hierarchinė teksto struktūra su nuorodomis į teksto fragmentus, kurie gali būti tame pačiame arba kitame dokumente. Hipertekstu išreiškiamas lankstus informacijos pateikimo būdas, kai informacija (tekstas) išdėstoma ne nuosekliai, bet pagal tam tikrą autoriaus parinktą sistemą, nurodant galimus perėjimus.Vienareikšmiškai apibrėžti hipertekstą sunku. Vieni autoriai apibūdina jį kaip rašytinę medžiagą, susietą ryšiais, kurių neįmanoma tinkamai pavaizduoti popieriuje, kiti hipertekstą supranta kaip tam tikrą kompiuterinio teksto kūrimo principą, dar kiti mano, jog tai yra ypatingai struktūrizuotas, sudėtingastekstas.

Pagrindinės hiperteksto charakteristikos – tai nuorodos ir rodmenys. Nuorodos yra pagrindiniai hipertekstinio dokumento elementai, jais galima pasiekti daugybę kitų dokumentų.Informacijos fragmentai, į kurios rodoma, vadinami rodmenimis.

Dažniausiai minimi du hiperteksto privalumai:

1)greitai surandama informacija;

2)skatinamas ttiriamasis mokymasis.

Nuorodomis galima greičiau pasiekti mus dominančią informaciją. Besimokantys visą laiką turi būti aktyvus, galvoti, k ieško, kur eiti – šitaip skatinama tiriamojo veikla.

Be privalumų hipertekstas turi ir trūkumų. Dažniausiai minimas paieškos netobulumas, kai skaitytojas tarytum susipainioja tekste ir nebežino nei ko ieškoti, nei kur toliau eiti. Taip pat opi informacijos pertekliaus problema: visą laiką reikia vertinti informaciją, atsirinkti reikalingą, atmesti nebūtiną.