Darbo su asmeniniu kompiuteriu pagrindai

TURINYS

Ką ir kaip kompiuteriu galima padaryti geriau ir greičiau negu be jo?

Kas yra bylos ir katalogai?

Kas yra ir kaip naudojamas kompiuterio darbalaukis?

Kaip kompiuteriu nurodome, ką daryti?

Kas yra meniu, kaip juo naudotis?

Kokios programos ir kaip padeda tvarkyti kompiuterio “ūkį”?

Kas yra taikomosios programos, kam jos naudojamos?

BYLOS IR KATALOGAI

Kiekviena programa, pradiniai duomenys, koks nors tekstas, atskirai sukurtas paveikslėlis ar bet kuris kitas duomenų rinkinys, kuris sudarytojo požiūriu ir pageidavimu yra vieninga visuma, apiforminamas kaip byla (angi. file; vartojami ir lietuviški terminai failas, rinkmena). AApiforminti – reiškia suteikti vardą ir įrašyti į duomenų saugyklą (atmintinę). Galvojant apie duomenų saugyklą (diskų įtaisą, diskelį, CD-ROM ir kt.), galima pateikti tokį bylos apibrėžimą:

Byla –tai įvardyta atmintinės sritis, kurioje saugoma porcija duomenų.

Visą bylos vardą sudaro bylos vardas ir prievardis (priesaga, plėtinys; angl. extension), kuris paprastai nurodo bylos tipą. Gali būti tik vardas (be prievardžio), bet tam tikrus standartizuotus prievardžius rašyti naudinga. Bylos vardo rašybai kartais taikomi apribojimai, bet jų vis mažiau. Pavyzdžiui, senesnėms programoms tikdavo tik ne ilgesni kkaip 8 simbolių vardai. Patartina vartoti neilgus, prasmingus vardus, sudarytus iš lotyniškų raidžių, skaitmenų ir žemutinio brūkšnio.

Prievardį paprastai sudaro trys raidės, kurios nuo bylos vardo atskiriamos tašku. Kai kurie prievardžiai turi iš anksto apibrėžtą prasmę, yra rezervuoti, todėl juos reikia vvartoti tik atitinkamo tipo bylų varduose, pavyzdžiui:

mano_programa.pas – Paskalio programa;

tekstas_13u.txt – tekstinis dokumentas;

gerai_veikia25.exe – vykdomoji programa;

redaguoti.doc – Word priemonėmis tvarkomas dokumentas;

atlyginimai.xls – Excel knyga.

Nepatartina savo sukurtoms byloms suteikti prievardžius .bak, .bat, .hlp, .ini, .rar, .com, .zip, .bas, .tif, .gif, .psd, .bmp tuo atveju , jei byla nėra šiems prievardžiams rezervuoto tipo. Tiesą sakant, standartinių prievardžių sąrašas ura gana ilgas ir nedaugelis žino visų prievardžių prasmes.

Didžiosios ir mažosios raidės bylų varduose paprastai laikomos sutampančiomis, pavyzdžiui, NiekoSau.pas ir niekosau.pas vardai yra vienodi. Kai kurios programos (pavyzdžiui, Norton Commander) visus bylų vardus ekrane rodo mažosiomis raidėmis, o katalogų vardus – didžiosiomis.

Bylos kompiuteryje paskirstomos į loginius diskus ir katalogus.

Vartotojui visa kompiuterio atmintinė pateikiama suskirstyta į loginius diskus, kurių vardai žymimi didžiosiomis raidėmis A, B, CC ir t.t. Po vardo raidės rašomas dvitaškis.

Kas yra loginis diskas? Specialistas, ruošiantis naują kompiuterį darbui, padalija visą diskų įtaiso talpyklą į sritis ir pavadina jas loginiais diskais. Pavyzdžiui, 1,3 gigabaito talpos diskų įtaise galima sukurti tris loginius diskus: 700 MB talpos C: diską, 300 MB talpos D: diską ir 300 MB talpos G: diską.

Paprastai laikomasi susitarimo, kad A: diskas – tai 3,5 colio skersmens išimamasis diskelis. Kitų diskų vardai parenkami laisvai, pavyzdžiui, E: diskas – išimamasis magnetooptinis diskas (jei ttokių diskų įrenginys kompiuteryje yra), F: diskas – CD-ROM.

Loginių diskų atmintinę galima perskirstyti, bet tai – sudėtinga. Toliau loginius diskus vadinsime tiesiog diskais. Suskirsčius diskų atmintinę vartotojui nebereikia rūpintis, kur “fiziškai” bus įrašomos (“padedamos”) jo bylos ir iš kur jos skaitomos (“paimamos”) – vartotojas tik nurodo disko vardą. Pavyzdžiui, jei nurodomas A: diskas, tai kompiuteris paprašo įdėti diskelį į jam skirtą plyšį (“kišenę”).

Jei visas bylas į atmintinę įrašytume tik nurodydami disko vardą, tai jos ten būtų tarsi sąvartyne: daugybė įvairiausių daiktų ir jokios tvarkos. Kad taip neatsitiktų, diskuose sukuriami katalogai (angl. directories) ir aplankai (angl. folders). Katalogų ir aplankų sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai.

Katalogas – tai įvardyta grupė bylų, katalogų ar vienų ir kitų.

Iš apibrėžimo matome, kad kataloge gali būti kiti katalogai (pakatalogiai) ir “palaidos” bylos. Taip sukuriama hierarchinė (daugiapakopė) struktūra, kuri vadinama katalogų medžiu. Rašant katalogų vardus patartina laikytis tų pačių taisyklių, kaip rašant bylų vardus.

Katalogas iš kurio “išauga” medis, vadinamas pagrindiniu katalogu (kamienu, šaknimi; angl. root directory). Katalogas, su kuriuo šiuo metu dirbame, vadinamas darbiniu (veikiamuoju; angl. current directory).

Norėdami rasti bylą, nurodome visą jos vardą ir kelią iki bylos katalogų medyje.

Kelias – tai disko ir katalogų vardų, atskirtų simboliais, seka.

Pavyzdžiui užrašai

C:DOKUMENTAIkasten.txt

C:PROGRAMOSPASKALISrikiuok.pas

aiškiai parodo , kur yra katalogų medžio bbylos. Jei kelias nenurodomas, kompiuteris ieško bylos darbiniame kataloge.

Įvairiomis programomis tvarkant duomenis kompiuteryje, dažnai tenka “laipioti” po katalogų medžius.

Bylų vardai ir katalogų sistema vienareikšmiškai nustato, kur kokia informacija saugoma, o kreipinys į bylą nurodant kelią suprantamas tiek žmogui, tiek kompiuteriui. Toliau aptarsime priemones, kuriomis tvarkomas “bylų ūkis”.[1]

OPERACINĖ SISTEMA

Ką pamatote vaizduoklio ekrane po pradinės įkrovos įjungus kompiuterį? Pradine įkrova laikysime daugeliui asmeninių kompiuterių būdingus veiksmus pasirengiant darbui. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai kompiuteriu naudojasi keli žmonės, gali būti numatytos papildomos procedūros: poasirinkti konkretaus vartotojo terpę, įvesti slaptažodį ir kt. Kaip elgtis tais atvejais, su sistemos parengėju turi išsiaiškinti pats vartotojas, o dabar kalbame apie standartinę įkrovą.

Įkrovos pabaigoje kompiuteris automatiškai (jei numatyta kitaip) pasirenka operacinę sistemą (angl. operating system, OS) ir ekrane vartotojui parengia darbalaukį (angl. desktop).

Operacinė sistema – tai standartinių programų rinkinys, sukuriantis kompiuterio darbo programinę terpę.

Operacinių sistemų yra įvairių, kartais net viename asmeniniame kompiuteryje yra kelios operacinės sistemos, bet dažniausiai vartotojas pasirenka vieną OS ir iš jos pradeda visus darbus. Populiariausia ankstesnės kartos IBM PC tipo asmeninių kompiuterių operacinė sistema buvo MS DOS (Microsoft Disk Operating System). Dabar dažniausiai naudojama kuri nors Windows versija (95, 98, 2000, NT) sparčiai populiarėja nemokamai platinama Linux operacinė sistema.

Priemonės, kurias kompiuterį valdantis vartotojas mato vvaizduoklio ekrane, vadinamos vartotojo sąsaja. Sąsajos būna dviejų tipų: tekstinės arba grafinės. Pavyzdžiui, MS DOS vartotojo sąsaja yra tekstinė. Tai reiškia, kad visa tai, ką matome ekrane, yra sudaryta iš fiksuoto dydžio tekstinių simbolių: raidžių, skaitmenų, skyrybos ženklų ir įvairių specialios paskirties ženklų. Kitaip sakant, tekstinė sąsaja gali rodyti bet kurį ženklą iš ASCII kodų lentelės. Pavyzdžiui, FAR Manager programos sąsaja yra tekstinė. Suprantama, kad tokios sąsajos galimybės gana ribotos, nes viso ekrano suskirstymas stačiakampėliais fiksuotiems simboliams rodyti neleidžia ekrane laisvai piešti, rašyti įvairiais šriftais.

Dabar žymiai populiaresnė grafinė vartotojo sąsaja (GUI – Graphical User Interface). Windows ir Linux sąsajos yra grafinės. Tai reiškia, kad bet kuris ekrano taškas (angl. pixel) gali būti bet kurios spalvos, matomas arba nematomas. Turėdami ekrane, pavyzdžiui, 800  600 taškų, GUI kūrėjai gali vaizdžiai, spalvingai ir patogiai pateikti informaciją.

Bandant palengvinti darbą ne GUI terpėje, buvo sukurtos programos-tarpininkės, kurios padeda tvarkyti bylas ir katalogus, papraščiau atlikti tai, kas anksčiau buvo atliekama tiesiog užrašant MS DOS komandas. Vartotojams ypač patiko dviejų ekrane matomų “langų” principas, būdingas daugumai programų-tarpininkių: viename lange pasirinkus vieną loginį diską ir jo katalogą, antrame – kitą, lengva perkelti duomenis, surasti reikiamą bylą ir kt. Milijonai žmonių naudojo ir tebenaudoja Norton Commander, Volkov

Commander, FAR Manager ir kitas panašios paskirties programas. Jas kuriant ir naudojant sukaupta patirtis pritaikyta grafinės sąsajos programoje Windows Commander, kuri išversta į lietuvių kalbą, platinama nemokamai.

Ką atlieka operacinės sistemos? Tai priklauso nuo OS sudėtingumo ir paskirties, bet galima paminėti keletą funkcijų, būdingų daugumai operacinių sistemų.

1. Pateikia vartotojui bylų ir katalogų sistemos kūrimo bei tvarkymo priemones.

2. Suteikia galimybes keisti kompiuterio darbo rėžimus (pritaikyti ekrano raišką, nustatyti ekrano saugą (užsklandą; angl. screen saver) ir darbalaukio foną (wallpaper), įjungti ir išjungti garsus, keisti reakcijos įį klavišų paspaudimus trukmę ir kt.).

3. Per tvarkykles (angl. driver) palengvina vartotojo darbą su kompiuterio įtaisais.

Tvarkylė – tai specialios paskirties programa konkrečiam kompiuterio įtaisui valdyti. Kiekvienas išorinis įtaisas (spausdintuvas, pelė, skaitytuvas ir kt.) turi savo tvarkyklę.

Standartinių įtaisų (klaviatūros, vaizduoklio, diskų įtaiso) tvarkyklės sudaro vadinamąją bazinę įvesties ir išvesties sistemą BIOS (Basic Input- Output System), kuri pradinės įkrovos metu skaitoma iš kompiuterio pastoviosios atmintinės. Prijongiant naują įtaisą (pavyzdžiui, spausdintuvą), į kompiuterį įdiegiama to įtaiso tvarkyklė, jei jos ten dar nėra.

4. Prižiūri vykdomas programas, ppraneša apie sutrikimus ir klaidas. Vartotojui ypač patogus daugiaprogramis (angl. multitasking) rėžimas, kai vienu metu kompiuteris vykdo kelias programas. OS vykdomoms programoms paskirsto kompiuterio išteklius

5. Tinklo OS, pavyzdžiui, Novell NetWare, Windows NT suteikia galimybę bendrai naudoti kompiuterių tinklo išteklius: iš visų įį tinklą sujungtų kompiuterių pasiekti visus to tinklo spausdintuvus, bet kuriuo tinklo kompiuteriu vykdyti visas tinkle esančias programas, lengvai perduoti duomenis iš vieno kompiuterio į kitą.

Vos ne kasmet vieną operacinę sistemą pakeičia kita kita, todėl svarbiau išmokti bendruosius OS principus, o ne konkrečią sistemą.[2]

KOMPIUTERIO DARBALAUKIS – WINDOWS 98

Įjungus kompiuterį ekrane matome Windows 98 darbalaukį. Dažniausiai ekrano apačioje yra yrankių juosta, kurios kairiajame krašte matyti mygtukas Start, o šalia jo – sparčiosios paleisties (Quik Start) mygtukų atkarpa. Be to, darbalaukyje matyti keletas nedidelių piktogramų (paveikslėlių) su parašais po jais. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurių piktogramų apatiniame kairiajame kampe yra kvadratėlis su lenkta strėlyte viduje. Tos piktogramos – tai nuorodos (santrumpos; angl. shortcuts) į programas, dokumentus, katalogus ir kt. Kitos piktogramos yra ttiesiog “durelės’ į kompiuterio programų ūkį.

Standartinis darbalaukio fonas yra tamsiai žalias, bet yra daugybė mėgėjų jį pakeisti įmantresniu. Ir jūs galėsite pabandyti tai padaryti, bet pradėkime nuo Start mygtuko.

Nuveskite pelės žymeklį ties Start mygtuku ir spustelkite kairįjį klavišą. Atsiverčia meniu. Pamatysite, kad tai pagrindinė veiksmų pasirinkimo dirbant su kompiuteriu priemonė.[3]

MENIU TIPAI IR DARBO STILIUS

Išvardinsime pagrindinius grafinės sąsajos elementus.

1. Langas arba mažas laukelis, kuriame klaviatūra reikia įrašyti kokius nors duomenis: dokumento tekstą, programos ar katalogo vardą, slaptažodį ir kt.

2. Ekrano mygtukai ir meniu ppunktai, ties kuriais vieną ar du kartus sragtelėjus pele iškviečiama programa, atliekamas koks nors veiksmas, atverčiamas naujas meniu ir kt. Jei mygtukas ar meniu skyrius rodomas neryškiai, ta priemone pasinaudoti nepasirengta. Jei prie pavadinimo yra daugtaškis arba trikampėlis, bus atverčiamas naujas meniu.

3. Pasirinkčių rodymo mygtukai.

4. Reikšmių įrašymo laukeliai su reikšmių didinimo ir mažinimo mygtukais.

5. Šliaužtės, slinkties juostos, naudojamos ką nors keisti tolydžiai.

6. Ekrano liniuotės.

7. Pasirinkčių fiksavimo langeliai. Pele bakstelėjus vieną ar kelis kvadratinius laukelius, “varnele’ pažymimos tos priemonės, kurias išsirinkote (antrą kartą bakstelėjus – pasirinktis atšaukiama). Taškas skritulėlyje rodo, kad vartotojas gali pasirinkti tik vieną iš kelių variantų.

8. Informaciniai laukai, kuriuose kompiuteris pateikia duomenis apie tvarkomą dokumentą, sistemos būseną ir kt.

Priminsime, kad su grafinės sąsajos priemonėmis galima dirbti keliais būdais.

1. Vieną arba dukart paspausti kairįjį arba dešinįjį pelės klavišą, kai pelės žymelis ekrane yra ties norimu objektu. Be to, galima stumti pelę, prilaikant paspaustą jos klavišą. Tada objektas ekrane “velkamas” kartu su pelės žymekliu. Pravartu prisiminti ir nuo žymeklio vietos priklausančius kontekstinius meniu, kurie pasiekiami paspaudus dešinįjį pelės klavišą.

2. Paspausti vieną arba kelis valdymo klavišus. Jei sakoma vienu metu paspausti, pavyzdžiui,Ctrl ir F klavišus, tai nereiškia, kad reikia tiksliai tuo pačiu momentu paspausti abu klavišus – taip sunku pataikyti. Paspauskite Ctrl ir, jo neatleisdami, F klavišą – kompiuteris ssupras.

3. Paspausti tos raidės klavišą, kuri yra pabraukta norimo pasirinkti meniu skyriaus pavadinime.

Trečiuoju būdu dirbama bene sparčiausiai, bet ir įgūdžių reikia daugiausia. Daugelis vartotojų dirba “kombinuotai” visais trimis būdais, palaipsniui surasdami trumpiausius ir patogiausius kelius atlikti užduotis.

Ne viską dirbant kompiuteriu reikia žinoti mintinai. Standartinės klavišų kombinacijos yra užrašytos prie meniu skyrių pavadinimų. Visada galima atsiversti ir paskaityti programų saugyklose esančius žinynus (help).[4]

LITERATŪRA:

1. “Kompiuterija” mokymosi knyga studentams, moksleiviams, entuziastams; Kaunas 2000; 104-107 psl.

2. “Kompiuterija” mokymosi knyga studentams, moksleiviams, entuziastams; Kaunas 2000; 107-109 psl.

3. “Kompiuterija” mokymosi knyga studentams, moksleiviams, entuziastams; Kaunas 2000; 109-110 psl.

4. “Kompiuterija” mokymosi knyga studentams, moksleiviams, entuziastams; Kaunas 2000; 119-121 psl.