Informacija

Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys. Galime

įvardyti, kad tai žinios, kurias žmogus gauna, įsimena, perduoda; galime

suprasti ir abstrakčiau: tai žmogaus suvoktas objekto turinys. Informacija

daro įtaką žmonių santykiams, ji pasireiškia žmonių bendravime –

komunikacijoje.

Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami

televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus,

aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą

mums suteikia tam tikros informacijos.

Apibrėžti informacijos sąvoką nėra lengva. Pirmiausia todėl, kad ji

abstrakti, pirminė, vartojama daugėliui kitų savokų apibūdinti. Antra,

informacijos turinys daugiareikšmis, įgyjantis įvairiausių prasmių.

INFORMACIJA – ttai žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžių arba

žiniasklaidos priemonėmis: perspaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių

tinklus. Ji kilusi iš lotynų kalbos žodžio informatio , reiškiančio

“iškaiškinimmas, pranešimas, pavaizdavimas”.

Šitaip informacija nusakoma daugėlyje populiarių knygų, enciklopedijų. Tai

konkretesnė apibrėžtis, ji pabrėžia žmogaus atliekamą intelektinį darbą –

žinių skleidimą. Informacija apibrėžiama per žinias, tačiau informacija

nėra visiškai tas pats, kas ir žinios.

Informacijos ir žinių palyginimas

|Informacija |Žinios |

|Informacija paprastai nesiejama su |Žinios dažniausiai siejamos su |

|konkrečiu žmogumi, ji – objektyvi. |konkrečiu žmogumi, jos – subjektyvios.|

| | |

|Informacija – ppirminis produktas, |Žinias žmogus kuria iš gaunamos |

|medžiaga žinioms. |informacijos. |

| | |

|Informacija tampa žiniomis paprastai |Žinios virsta informacija bendraujant |

|tuomet, kai to nori žmogus, kai ją |– komunikacijos procese. |

|priima ir suvokia. | |

Kompiuteriuose saugomą ir apdorojamą informaciją vadiname dduomenimis.

Svarbi sąvoka – informacijos vertė. Ji priklauso nuo žmogaus požiūrio, t.y.

esti subjektyvi: kas vienam atrodo labai svarbu, kitam tai gali būti

nereikšminga.

Žmogus informacijos vertę sieja su įgyjamu naujų žinių kiekiu. Vertiname

tokią informaciją, kuri sako ką nors nauja, dar mums nežinoma, kai ji

pradeda spręsti iškilusius klausimus, problemas.

Informacija – sudėtingas pasaulio reiškinys. Labiausiai mums rūpi

klausimas, iš kur gauti informacijos, kaip ją atrinkti, pertvarkyti,

panaudoti, kaip perteikti, paskleisti kitiems. Taigi, mus domina atkyvi

informacija, -tokia, kuri atsiranda bendraujant ir kuri reikalinga žmonių

ryšiams palaikyti.

Informacija ir komunikacija – du neatsiejami dalykai, glūdintys pačioje

gyvenimo ir viso pasaulio egzistencijos esmėje. Kiekvienas individas

sąveikauja su aplinka, o kiekviena sąveika tam tikru požiūriu yra individų

ryšys bei keitimasis informacija. Ryšiai tarp žmonių turi ypatingą prasmę

ir nusakomi komunikacijos sąvoka.

Kadangi informacija įvairi, tai ir jos savybių gali būti labai daug.

Būdingiausios:

1. Informacijos pokyčiai ( senėjimas, nuvertėjimas ) laikui bėgant.

2. Informacijai netinka adityvumo ( sudėties ) principas, t.y. jei gauname

tą pačią informaciją iš dviejų šaltinių, jos nebus dvigubai daugiau.

3. Informacijai netinka komutatyvumo ( perstatymo ) principas, t.y. jei

apdorojame informaciją A, o paskui – informaciją B, tai gauti rezultatai

gali nesutapti su rezultatais, gautais, jei pirma apdorotume informaciją

B, po to – A.

4. Informacijos turinys nepriklauso nuo jos saugojimo būdų (laikmenų ),

taip pat nuo pateikimo formos.

Informacija ggyvuoja pagal tam tikrus dėsnius – esminius sąryšius, glaudžiai

susijusius su informacijos savybėmis. Dažniausiai kalbama apie tris

dėsnius: informacijos kiekio augimą, senėjimą ir sklaidą.

Informacija sparčiai gausėja. Kasdien pasaulyje išleidžiami tūkstančiai

laikraščių, žurnalų, knygų, per radiją, televiziją nuolat transliuojamos

žinios, įvykių apžvalgos, kompiuterių tinklais siunčiami laiškai, vyksta

diskusijos.

Informacija sensta: ji atsiranda, būna ir pranyksta. Dažnai ne visai

sunyksta, o tampa bazinėmis žiniomis kitai pakopai. Dauguma žinių bėgant

laikui tampa nereikalingos, praranda savo vertę. Tačiau, mokslinei

informacijai tai ne visuomet būdinga, – nors prabėgo daug laiko, iki šiol

nepaseno nei Archimedo, nei Niutono dėsniai.

Informacijos sklaidos dėsnį 1934 metais suformulavo anglų

mokslininkas

S. Bredfordas. Jis nagrinėjo mokslinę literatūrą ir pastebėjo, kad tik 50%

straipsnių, kuriuose aptariamos elektrotechnikos problemos, buvo publikuoti

specialiuosiuose tos mokslo šakos žulnaluose. Kiti 25% straipsnių buvo

išspausdinti įvairių kitų mokslo šakų žurnaluose, likusieji 25% buvo

pateikti daugelyje kitų žurnalų. Paaiškėjo, kad panašiai yra ir su kitomis

temomis – informacija išsisklaido, maždaug tik pusė jos paskelbiama toms

temoms skirtuose leidiniuose.

Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą,

daugiausia pasitelkus kompiuterį, vadinamas informatika. Terminu

“informatika”, pradėtu vartoti prieš trejetą dešimtmečių įvairiose šalyse,

buvo įvardytas mokslas, susijęs su informacija. Prancūzijos akademija

1966m. patvirtino terminą “informatique”, kuris atitiko anglišką terminą

”computer science” ( kompiuterių mokslas, tiksliau – skaičiavimai

kompiuteriu ) . Vokietijoje apie 1968m. prigijo terminas “Informatik”,

nusakantis informacijos tvarkymą panaudojant kompiuterius.

Beveik tuo pat metu šį terminą ėmė vartoti rusai ( informatika ),

lenkai

( informatyka ), ispanai ( informatica ), italai ( informatica ),

austrai ( Informatik ).

Lietuvoje informatikos terminas ypač paplito nuo 1986m., kai bendrojo

lavinimo mokyklose atsirado toks kursas. Iki tol šį terminą vartojo

bibliotekininkai.

Lietuvoje dar vartojamas žodis “kompiuterija” – juo apibūdinamas grynai

praktinis darbas su kompiuteriu. Tačiau informatikos terminas apima ir

teorinį , ir praktinį darbo su informacija pobūdį, taip pat ir kimpiuterių

taikymą.

Informatikos raida

|Metai |Įvykiai |

|1945 |Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas |

| |Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete |

| |sukonstravo elekroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos ) |

| |uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical |

| |Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis |

| |intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). |

|1947 | |

| | |

| |Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų |

|1948 |rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. |

| | |

| |Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos |

|1952 |perdavimo matematinė teorija”. |

| | |

| |Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, |

|1965 |verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio |

| |dvejetainius kodus. |

| | |

| |T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą |

|1976 |programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose |

| |Symbolic Instruction CCode ). |

|1979– 1980 | |

| |JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. |

|1981 | |

| |Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. |

|1981 | |

| |IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. |

|1986 | |

| |Lietuvoje įkurta neakyvaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla. |

|1989 | |

| |Informatikos kursas pradėtas mokyti visose Lietuvos mokyklose. |

|1996– 1997 | |

| |Pradėtos organizuoti tarptautinės moksleivių informatikos |

| |olimpiados. |

| | |

| |Lietuvoje vykdomas mokyklų kompiuterizavimo projektas: visos |

| |vidurinės mokyklos gauna bent po vieną kompiuterį su išversta į |

| |lietuvių kalbą įranga ( OS/2 operacinė sistema ). |

Informacija klasifikuojama pagal tai,kas, koks šaltinis perduoda

informaciją. Šiuo požiūriu skiriamos penkios informacijos rūšys:

1. Elementarioji – tai seniausia ir paprasčiausia informacijos rūšis.

2. Genetinė – sudėtinga informacijos rūšis, kurią tiria atskiras mokslas

genetika.

3. Biologinė informacija. Ji reikalinga gyvojo organizmo egzistencijai,

išlikimui bei giminės pratęsimui.

4. Semaninė, arba socialinė informacija. Tai informacija, kurią skleidžia

bei vartoja žmogus arba visuomenė.

5. Kompiuterinė informacija. Jos šaltinis yra žmogaus sukurtas prietaisas.

Ši informacija reikalinga žmogui, jis kuria ją ir ja naudojasi.

Pagal tai, kokia informacija saugoma laikmenose ( bet kuri priemonė –

materialus daiktas – informacijai saugoti, pvz., knyga, kasetė, diskelis,

vaizdajuostė ), kaip ji apdorojama, skiriamos keturios bendriausios rūšys:

tekstinė, skaitmeninė, vaizdinė, garsinė.

Tekstinę informaciją sudaro įvairiausi tekstai, skaitmeninę –

skaičiai,

matematinės formulės, vaizdinę – schemos, piešiniai, paveikslai, garsinę –

muzikos įrašai, kalbų tekstai, įvairūs natūralūs ar dirbtini garsai.

Informacijos šaltiniu vadiname tai, iš ko gauname informacijos. Šie

šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:

1. Gamtos reiškiniai ( saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis ).

2. Informacija, gaunama tiesiai iš žmonių bendravimo, pvz., mokinio ir

mokytojo pokalbis.

3. Informacija, gaunama iš dokumento, pvz., skaitant knygą, žiūrint filmą,

klausantis radijo įrašo.

Informacija įgyja prasmę tik tuomet, kai vartojama: vieni ją perduoda, kiti

gauna. Šitaip vyksta informacijos mainai – aktyvus procesas, kuriameturi

dalyvauti bent du dalyviai: informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Kad

mainai galėtų vykti, tarp siuntėjo ir gavėjo turi būti tam tikra terpė –

mainų kanalas. Mainų sąvoka artima komunikacijai, tik pastarosios dalyviai

– vien žmonės, o mainuose gali dalyvauti bet kas.

Svarbu suvokti, kokie veiksmai gali būti atliekami su informacija.

Dažniausiai minimi penki veiksmai – informacijos procesai: kaupimas,

saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. Visi jie labai reikšmingi

visuomenės gyvenime. Kiekvienas jų turi savo istoriją: ilgainiui kito šiame

procese naudojamos priemonės ir metodai.

Informacija perduodama pranešimu – konkrečia jo išraiška. Pranešimas

siunčiamas ttam tikru signalu. Jų gali būti įvairiausių: kalba, raštas,

šviesa, radijo bangos, elektros srove, o ši – vėl garsu. Pranešimai

siunčiami tik tokiais signalais, kuriuos gali priimti gavėjas.perduodami

pranešimai koduojami. Kodavimas – tai vienos abėcėlės ženklų keitimas kitos

abėcėlės ženklais. Kodavimas reikalingas tam, kad pranešimas būtų

perduodamas kuo tiksliau, kad jis būtų kuo mažiau iškraipomas, kad jį

suprastų gavėjas ir kad būtų galima persiųsti pasirinktu mainų kanalu.

Koduojant dvejetainiais simboliais ( tai aktualu kompiuteriams ), iš n

dvejetainių simbolių galima sudaryti 2n skirtingų kombinacijų, t.y. galima

užkoduoti abėcėlę, turinčią ne daugiau kaip 2n ženklų.

Informacija – abstrakti sąvoka. Tačiau mums rūpiją išmatuoti. Vienas

matavimo būdų – nežinojimo mažinimas. Informacijos kiekis, kurį duoda

vienas iš dviejų vienodai tikėtinų atsakymų į klausimą, pvz., “taip” arba

”ne”, vadinamas bitu. Jis taip pat yra kompiuterio mažiausias matavimo

vienetas. Aštuoni bitai subaro vieną baitą.

Kompiuteris gali būti puikus žmogaus pagalbininkas kaupiant, saugojant,

apdorojant, perduodant ar ieškant informacijos. Tačiau ir patiems reikia

išsiugdyti tam tikrus darbo su informacija įgūdžius:atskirti esminę

informaciją nuo perkeltinės, greitai ją įvertinti, mokėti naudotis

įvairiomis informacinės technilogijos priemonėmis. Kompiuteryje esančią bei

juo aapdorojamą informaciją įprasta vadinti duomenimis.

Sakoma, kad į kompiuterį įvedame ir iš jo gauname duomenis, o ne

informaciją, nes kompiuteryje informacija susijusi su konkrečiu vaizdavimu

– kodavimu. Vadinasi, konkretesniems dalykams išreikšti vartojame duomenų

sąvoką, abstraktesnius – vadinti INFORMACIJA.

Naudota literatūra:

Valentina Dagienė – “Informatikos pradmenys. Informacija”, 1998m.

Tarptautinių žodžių žodynas, 1985m.