Informacijos ir informatikos samprata

Informatika – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti. Informaciją nuolat gauname iš aplinkos. Ji mus pasiekia per jutimo organus. Pav., pažvelgę pro langą, matome, koks lauke oras. Pirmąją informaciją žmogus gauna jau gimdamas, tai tėvų paveldėta genetinė informacija. Visą kitą informaciją žmogus gauna iš aplinkos, daugiausia iš kitų žmonių. Vaikai mokosi iš tėvų, vyresniųjų ir daugiau žinančių draugų. Turimą informaciją žmogus perduoda kitiems, bet ir naudoja ją.

Informacijos apykaita vyksta ne tik tarp žmonių, bet iir visoje gyvoje gamtoje. Net paprasčiausi vienaląsčiai organizmai geba justi aplinkos veiksnius – šviesą – ir į juos reguoti. Tačiau kitaip negu kitos gyvos būtybės, žmogus perduoda, priima, įsimena ir netgi apdoroja informaciją – naudojasi ne tik jutimo organais, bet ir dirbtinėmis priemonėmis. Jau gilioje senovėje žmonės svarbiausiais žinias iškaldavo akmenyje, užrašydavo molinėse plytelėse, kad tos žinios išliktų ir būtų perduotos ateities kartoms. Laikius bėgant rašto reikmenys tobulėjo: atsirado papirusas, popierius.

Didžiulį perversmą saugant informaciją padarė spausdintas žodis. Spausdintose knygose kkaupėsi labai daug informacijos. Tai – žmonijos atmintis. Informacijos perdavimą labai pagreitino elektrinės ryšio priemonės – telefonas, radijo, televizija. Tačiau elektrinis ryšys turi savo trūkumų – brangiai kainuoja, neišvengiamas informacijos iškraipymas, klaidos. Todėl šio šimtmečio viduryje atsirado naujas mokslas, vadinamas iinformacijos teorija.

Žmogus stengiasi automatizuoti ne tik fizinį darbą, bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo sukurtos elektorinės skaičiavimo mašinos. Pastaruoju metu jos vadinamos kompiuteriais. Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą ir, svarbiausia apdorojimą – vadinamas informatika.

Informacijos kaupimo, saugojimo ir apdorojimo priemonės

Kitaip negu kitos gyvos būtybės žmogus perduoda, priima, įsimena ir netgi apdoroja informaciją – naudojasi ne tik jutimo organais, bet ir dirbtinėmis priemonėmis. Jau gilioje senovėje žmogus svarbiausiais žinias iškaldavo akmenyje, užrašydavo molinėje lentelėje, kad tos žinios išliktų ir būtų perduotos ateities kartoms.

Didžiulį perversmą saugant informaciją padarė spausdintas žodis. Spaudiniuose kaupėsi labai daug informacijos. Raštas tinka ne tik informacijai saugoti, bet ir jai perduoti. Vieno žmogaus parašytą tekstą perskaito kitas žmogus. TTai jau informacijos perdavimas. Informacijos perdavimą labai pagreitino elektrinės ir elektroninės ryšio priemonės – telegrafas, telefonas, radijo, televizija. Tačiau šios priemonės turi ir trūkumų – brangiai kainuoja, klaidos bei informacijos iškraipymai. Todėl imta ieškoti ekonomiškesnių bei patikimesnių priemonių.

Gautą ir įsimintą informaciją nuolat lyginame, gretiname. Žmogus stengiasi automatizuoti ne tik vizinį, bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui buvo sukurtos skaičiavimo mašinos. Pastaruoju metu jos vis dažniau vadinamos kompiuteriais. Pastaraisiais metais ištobulėjo elektronika. Kompiuterio sukūrimą ir visuomenės kompiuterizaciją ddaug kas laiko antrąja technikos revoliucija. Kompiuteris išvaduoja žmogų nuo nuobodaus protinio darbo.

Skaičiavimo mašiną sudaro penkios pagrindinės dalys:

1) Įvesties įrenginys – informacijai įvesti.

2) Atmintis – informacijai saugoti.

3) Aritmetinis įrenginys – vykdantis skaičiavimo procesą.

4) Valdymo įrenginys – programos vykdymui kontroliuoti.

5) Išvesties įrenginys – rezultatams matyti.

Informacinių technologijų raida

Ryškiausi istoriniai informacinių technologijų šuoliai yra kalba, raštas, spauda, tolimieji ryšiai, kompiuteriai. Kompiuteriai – paskutinis mados klyksmas informacijų technologijų istorijoje – taip pat pretenduoja padaryti ženklią įtaką.

Pirmuosius mechaniniu skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Vieną iš tobuliausių mechaninių kalkuliatorių sukūrė prancūzų mokslininkas. Pagrindinė yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Tolesnis skaičiavimo mašinų raidos periodas lyg ir neturėjo nieko bendro su skaičiavimo procesu.

Babilono nuopelnas yra tas, kad analizinėje mašinoje jis pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir šiuolaikiniame kompiuteryje.

Vokiečių mokslininkas 1934 m. ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną. Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971 m.

Informacinė visuomenė

Informacinė visuomenė tai, ką turi pasaulis, prie ko einame ir mes Lietuvoje. Informacinėje visuomenėje milijonai žmonių dirba kaip informacijos apdorojimo ir komunikacijos profesionalai: programuotojai, vadybininkai, maketuotojai. Visi informacijos paslaugų ir kompiuterių vartotojai naudoja savo asmeninių kompiuterių informacinius išteklius bei technines galimybes darbe ir namuose.

Pramonėja ir prekyboje kompiuteriai jau naudojami jau kkeletą dešimčių metų. Duomenis ir informaciją dabar apdoroja informacijos vadybininkai ir specialistai. Duomenų apdorojimo specialistai kuria naujas informacijos sistemas, kad patenkintų vis didėjančius kokios nors organizacijos poreikius informacijai ir gamybos ar kitoms operacijoms valdyti. Šiuolaikinėse įmonėse šie žmonės atsako už gamybą, kiekvieną produktą.

Šie darbuotojai gali papildyti darbo vietoje turimą informaciją, kompiuterio tinklais prisijungdami prie išorinių duomenų bazių. Naujausi kompiuteriai skaitmeninę informaciją gali pateikti grafiškai – spalvotos lentelės ir diagramos lengviau suvokiamos ir panaudojamos. Kompiuterio naudingumas priklauso nuo darbuotojo sugebėjimo juo naudotis. Kompiuteriai paplito kasdieniniame gyvenime, buityje. Daugelyje šalių jau dabar žmonės turi namuose kompiuterius. Informacijos technologijų skverbimasis į namų aplinką sukelia gausybę naujų pokyčių visuomenėje.

Ištraukos iš prof. Algirdo Avižienio pranešimo

Informacinė visuomenė ir su ja susijęs žinojimas yra vienas iš svarbiausių faktorių užtikrinti Lietuvos gerbūvį bei jos ateitį žengiant į plačią Europos tautų bendruomenę. Kad galėtume įgyvendinti informacinę visuomenę, visų pirmiausiai turime parengti patį aukštųjų mokyklų personalą, kad jie suprastų visą informacinės technologijos trijų stadijų aspektą. Pirmas žingsnis: būdami šios srities vadovai, mes patys turime atitinkamai pasirengti. Antrasis žingsnis, tai ką esame pasirengę daryti, turime mokėti perduoti mūsų studentams ir ypatingai mokytojams, kurie jau dirba profesinį darbą. Yra įvairių būdų kaip juos pasiekti. Amerikoje dažnai ruošiami kursai vasaros metu mmokytojams. Tai leidžia jiems sugrįžti į universitetą ir įsigyti aukštesnę kvalifikaciją, arba net ir per kelias vasaras įsigyti magistro laipsnį. Svarbu, kad jie įsisamonintų tą informacinės visuomenės koncepta, ir sugebėtų jį perduoti savo mokiniams. Mokiniai, tapę mokytojais ar produktyviais informacinės visuomenės nariais, jau skleis šitą supratimą. Trečias žingsnis, per mokytojus pasiekti moksleivius. Reikia informacijos visuomenės koncerną labai sąmoningai ir giliai skiepianti jaunimui. Negalima paimti 8-10 metų moksleivius, pamokyti dirbti su kompiuteriu ir tikėtis, kad jau už penkiolikos ar dvidešimties metų turėsime informacinę visuomenę.

Labai svarbus informacinės visuomenės aspektas yra suaugusiųjų mokymas. Yra daug žmonių, kurie turi nedidelį, silpną informacinės visuomenės supratimą. Jie neatitinka pilno, esminio technologijos supratimo koncepto, silpnai naudojasi kompiuteriu, nors ir labai norėtų tapti pilnais informacinės visuomenės nariais. Jie turi tą intelektualinį potencialą, bet yra klausimas kaip jie prie to prieis. Čia pasidaro labai svarbus sistematinis suaugusiųjų švietimas. Negalime nurašyti sulaukusio 25 metų žmogaus, kuris neišmoko pirmųjų žingsnių ir priimti, kad jis jau netinkamas visam gyvenimui. Tačiau nereikia tuo bandyti pavėluotai parengti dar vieną programuotojų kadrą. Reikia juos pervesti per tuos sistematinius žingsnius, kuriuos mes esame paruošę moksleiviams, bet suaugusiems tinkamu būdu. Žinoma, čia pats distancinis mokymas, kompiuterių tinklai, pasidaro ta pati priemonė tobulinti ne tik apie ką

žinai, bet ir toliau mokytis tą sistemą naudojant. Tokiu būdu, galima pakelti ne tik tą pirmąjį kompiuterių raštingumą, kuris reikalingas kiekvienam asmeniui, bet taip pat pakelti ir esminį technologijos supratimą. Pagaliau bus galima privesti žmogų prie to, kad jis galėtų naudoti savo pilną kūrybinį potencialą ir jį stiprinti naudojantis kompiuteriu. Ir už tai šis žingsnis yra be galo svarbus.

Kompiuterio paskirtis ir klasifikacija

Žmogus, sukūręs kompiuterį, nemanė kompiuterį išmesti, o tik sugalvojo padaryti jį universalesniu informacijos tvarkymo įrenginiu. Numatė ir ssukūrė ne tik techninę dalį, bet ir įvairius nurodymus tam kompiuteriu. Kompiuterio kalba užrašyti veiksmai pateikti kompiuteriui suprantama kalba. Kompiuterine kalba užrašyti veiksmai vadinami programa. Programų gali būti įvairių, todėl ir kompiuteris gali atlikti visokiausius darbus, apdoroti įvairi informaciją. Programų, naudojamų asmeninio kompiuterio informacijai tvarkyti, visuma bei įvairių tipų dokumentai sudaro programinę įrangą. Pagal paskirtį programos skirstomos į dvi didelius dalis: Operacinę, kuri tarnauja kompiuterio paleidimui ir palaiko taikomosios įrangos darbą. Taikomąją, kuri padeda tvarkyti informaciją, pateiktą tekstu, vaizdu ir ppan.

Operacinė programinė įranga kartais dar vadinama sistemine. Tai programų rinkinys, kuris: organizuoja dialogą su vartotojais; valdo kompiuterio dalių darbą; padeda vartotojui palaikyti ryšį su jomis; kontroliuoja įvedimą, išvedimą ir saugomą informaciją; palaiko naudojamą programinę įrangą; palaiko procesoriaus darbą. Operacinės ssistemos: WINDOWS, MS-dos.

Taikomoji programinė įranga padeda vartotojui rašyti laiškus, organizuoti turto apskaitas, piešti grafikus ir t.t. Pagal taikomosios informacijos tipą, jos taikymo sritį taikomosios programos dažniausiai skirstomos į: tekstų tvarkymo programos; grafinės informacijos taikymo programos. Teksto apdorojimo programos vadinamos teksto redaktoriais. Jų sukurta įvairių: WORD, WRITE ir kitos. Redaktoriai skiriasi viens nuo kito pagal tai kokioje terpėja naudojami. Teksto tvarkymo sistemos, skirtos reklaminiams bukletams, knygoms ir kitiems leidiniams leisti. Jos vadinamos leidyklinėmis sistemomis. Grafinės informacijos tvarkymo programos. Grafinė informacija, tai įvairūs žemėlapiai, diagramos, piešiniai ir kiti grafiniai dokumentai, padedantys aiškiau suvokti mus supantį pasaulį. Šios programos skirstomos į verslo, inžinerijos, mokslines ir iliustracinius grafikos programas.