Informacijos technologijos ir inovacijos

1. Įvadas

Pastaruoju metu susidomėjimas informacijos technologijomis ir įvairaus pobūdžio inovacijomis nepalyginamai išaugo. Šiuos pokyčius iššaukė nuolat besikeičianti aplinka dėka atsiradusių naujų informacijos visuomenės kūrimosi prielaidų. Naujas visuomenės lygmuo pagreitino informacijos naudojimo, apdorojimo bei perdavimo sąlygas informacijos technologijų pagalba.

Todėl ne kas kita, o inovacijos vis labiau tampa vienu iš pagrindiniu konkurencinio pranašumo atributu gamybos, verslo, mokslo, kultūros ir kitose veiklos bei gyvenimo sferose.

Konkurencinio pranašumo pavidale inovacijos yra ne kas kita, o naujų produktų, paslaugų rezultatas, padidinantis gamybos ir paslaugų llygį, šiuolaikinių informacijos technologijų taikymą bei nulemiantis žmonių tarpusavio santykius ir jų santykius su informacija bei naujomis žiniomis.

Istorijos glūdumoje bet kokia technologinė pažanga vyko naudojant ginklus, prievartą, pažeidžiant kito garbę, laužant normas ir tradicijas, tačiau galiausiai, išrandant naujas ir tobulesnes priemones. Daugelis technologinių inovacijų ilgus šimtmečius laukdavo savo pripažinimo valandos ar likdavo menka improvizacija senai dogmai ar įsigalėjusiai taisyklei.

Tačiau neišvengiamai visuomenės, mokslo, meno ir tame tarpe technologijų atsinaujinimas vyko ir vyksta nuolat, tarsi pati istorija skatintų šį vyksmą ir transformacijas.

Šiandien aateities visuomenė įsivaizduojama kaip informacijos visuomenė, kuri yra „atvira, išsilavinusi ir besimokanti“ (Informacijos visuomenė Lietuvoje – Programos projektas: 1999, 40).

Iš principo sukurianti palankias sąlygas ir prielaidas inovacijoms ir atradimams bei jų platesniam panaudojimui ir spartesniam įsisavinimui.

Visuomenė besiremianti informacija nuolat atsinaujina ddėka išradybos rezultatų, todėl valstybė nenorinti likti technologinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio progreso kelkraštyje, turėtų atsižvelgti į inovacijas, jų skleidimą ir diegimą pačiose įvairiausiose srityse.

Į turinį

2. Pagrindinės sąvokos

2.1. Informacijos visuomenės sąvoka

Pastarąjį dešimtmetį sparti informacijos, komunikacijos ir informacinių technologijų plėtra ir pažangos rezultatai užplūdo rinką ir įvairius pasaulio regionus naujų gyvenimo ir veiklos priemonių pavidalu, taip sudarydami palankias sąlygas visuotinai plėtoti informacijos visuomenės idėją.

Dažniausiai informacijos visuomenė suprantama kaip ta, kurioje informacija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį, kurioje laisvai ir intensyviai keičiamasi informacija ir ji vertinama, o šie informacijos mainai vyksta dėka informacijos technologijų. Naudojantis informacijos technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis, informacija sklinda nekliudomai ir prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui.

Naujai kuriamoje Informacijos visuomenės Lietuvoje programoje atrandame informacijos vvisuomenės sąvoką įvardinamą kaip “atvira, išsilavinusi ir besimokanti, kurios nariai gali ir sugeba visuose savo veiklos srityse efektyviai veikti šiuolaikinių informacijos technologijų aplinkoje, naudotis šalies bei pasaulio informaciniais resursais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą” (Informacinė visuomenė Lietuvoje – Programos projektas: 1999, 40).

2.2. Informacijos technologijos

Naujas informacijos visuomenės lygmuo ir pobūdis galėtų būti apibrėžtas įvairiai, tačiau efektyvus ir veiksmingas visos valstybės ir pavienių asmenų veiklos funkcionavimas neišvengiamai susijęs su informacijos technologijų taikymu.

Šiuolaikinės informacijos technologijos – priemonės, leidžiančios efektyviai apdoroti, ssaugoti ir perduoti informaciją.

Informacijos technologijos užtikrina spartų informacijos plitimą į visas mokslo, gamybos, veiklos, kultūros bei privataus gyvenimo sritis.

Duomenų perdavimo tinklai sujungti dėka informacijos technologijų (kompiuterių ir telekomunikacijų) padeda įgyvendinti vieną iš pagrindinių informacijos visuomenės programos tikslų: visi visuomenės nariai moka ir gali ir sugeba efektyviai veikti informacijos technologijų aplinkoje.

Tačiau informacijos technologijų funkcionavimas ir sąveika su aplinka didžia dalimi priklauso nuo informacijos infrastruktūros visuomenėje: duomenų rinkimo, kaupimo bei platinimo sistemų, kompiuterių tinklų, informacijos sistemų ir reguliuojančių įstatymų.

2.3. Inovacijų sąvokos apibrėžimas

Visuomenėje vykstančius procesus įprasta įvardinti permainomis, o permainas – inovacijų pasekmėmis. Tiksliai įvardinti inovacijas, tame tarpe ir informacijos technologijų inovacijas yra gana sudėtinga. Pasąmonėje greičiau iškyla sudėtingos konstrukcijos kūrimas, mokslinis ar technologinis išradimas. Tačiau tik nedaugelis išradimų tampa inovacijomis.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. III leidimas: 1993) žodžio “inovacija” nerandame, kalbininkai išskiria tik žodį “naujovė – kas nors nauja ar tiesiog naujybė”.

Tarptautinių žodžių žodynas (1993) iš viso neturi žodžių: “inovacija”, “naujovė”, “išradimas” reikšmės. Taigi, lietuvių kalboje kol kas yra tik vienas terminas “naujovė”.

Anglų, vokiečių ir prancūzų kalbose ši sąvoka išskiriama į atskirus terminus: “inovacija” ir “naujovė”. Tiek “inovacija”, tiek “naujovė” turi skirtingas prasmes bei aiškinamos priklausomai nuo konteksto.

2.4. Inovacijų sąvokos kilmė

Ieškant “inovacija” sąvokos kkilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą, XV amžių. Šis žodis kildamas iš Vidurio Prancūzijoje tuo metu vartoto žodžio “inovacyon”, kuris pažodžiui verčiant reiškia “atsinaujinimas” arba “naujo pavidalo suteikimą esančiam daiktui”. (Inovacijų apžvalga: 1999, Nr. 1.)

Pačia bendriausia prasme inovacija yra idėja. Graikų kalboje žodis “idėja – tai, kas matoma” (Plėšnys: 1996, 53).

Taigi inovacija kaip idėja informacijos visuomenėje neturėtų likti vien Platono idėjų pavidale: “Be mūsų juntamo daiktų pasaulio egzistuoja visiškai atskiras amžinų ir nekintamų idėjų pasaulis, o pažinimas esąs jo prisiminimas” (Plėšnys: 1996, 53), o taptų žmogaus veiklos sukurta naujove, kuriai įgyvendinti bei padaryti tą veiklą efektyvesne esti realios ekonominės sąlygos.

2.5. Inovacijų sąvokos vartojimas ir reikšmės

Pastebėtina, kad mokslininkų, gamybininkų, verslininkų ir kitų visuomenės narių inovacijos apibrėžimo formulavimas, tikslų iškėlimas bei jo supratimas iš esmės skiriasi. Kiekviena suinteresuota žmonių grupė įvardina inovacijas tik jai reikšmingame kontekste, kuris gali iš esmės skirtis nuo kitos grupės apibrėžimo, nes formuluojama pagal kitą kontekstą. Todėl diskusijų metu gana sudėtinga suprasti vienam kitą ir atrasti bendrą atskaitos tašką, jei nėra iš anksto susitarto bendro apibrėžimo konteksto.

Pateikiamos kai kurios inovacijai mokslo, gamybos, technologijos ir vadybos kontekste suteikiamos reikšmės:

• Mokslinės inovacijos – sėkmingas mokslinių naujovių kūrimas, jų pritaikymas ir panaudojimas įvairiose srityse;

• Gamybinės inovacijos – naujų gamybos, tiekimo, pplatinimo ir kitų metodų įtvirtinimas;

• Technologinės inovacijos – naujų technologijų sukūrimas ir senų atnaujinimas bei praplėtimas, diegiant jas įvairiose srityse;

• Vadybinės inovacijos – vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas ir įgyvendinimas.

Šiuo metu vienas iš dažniausiai vartojamų ir gana tiksliai visus, tame tarpe ir informacijos technologijų, inovacijų tipus apibūdinantis terminas taikomas tiek mikroekonomikoje, tiek makroekonomikoje, yra:

Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus.

Apibendrinant, inovacijų apibrėžimas ir jų vartojimas yra labai platus. Mokslinėje literatūroje, gamybos, technologijų, vadybos ir kitose srityse esama įvairių nuomonių, todėl iki dabar nėra nusistovėjusio vieno inovacijų apibrėžimo. Tačiau galima įvertinti inovacijų įvairovę, praktikoje egzistuojančias klaidingas inovacijų apibrėžimo interpretacijas, kurios didžia dalimi apsunkina jų supratimą ir pritaikymą.

Į turinį

3. Informacijos visuomenė – informacijos technologijų ir IT inovacijų vaidmuo

3.1. Informacijos visuomenės ištakos

Informacijos visuomenė yra atvira ir demokratijos principais paremta visuomenė, kurios demokratines užuomazgas atrandamos Antikos epochoje, kai Senovės Graikijoje kiekvienas pilietis galėjo laisvai reikšti savo mintis ir idėjas, nieko nevaržomas skleisti informaciją.

Juo dabar, daugelis pasaulio valstybių pripažįsta, kad žmogus yra pagrindinė visuomenės vertybė, turinti žodžio laisvę ir piliečių teisių apsaugą. O valstybė, kaip organizuotos visuomenės struktūra, gina ir prižiūri žmogaus ir visuomenės teises bei laisves

kiekvienoje gyvenimo sferoje bei sudaro visiems piliečiams lygias galimybes gauti ir platinti informaciją.

Informacijos visuomenės sukūrimo idėja kilo iš troškimo surasti naują ekonomikos tobulėjimo formą. Pirmą kartą ši idėja buvo suformuluota 1970 metų pradžioje krizės metu.

Europoje informacijos visuomenė pradėjo kurtis Europos Sąjungos pagalba. 1980 m. Europos Sąjunga pradėjo finansiškai remti naujų informacinių ir komunikacinių technologijų kūrimą. Tačiau informacijos visuomenės kūrimas Europoje turėjo savitą specifiką, nes daugelis šalių buvo nevienodai pasirengusios priimti šią idėją ir naujai atsiradusias galimybes bei paslaugas. IInformacijos visuomenės kūrimas turėjo sudaryti realias sąlygas padidinti ekonomikos augimą, darbingumą ir teisingumą kiekvienoje šalyje.

Oficialia informacijos visuomenės kūrimo pradžia laikomas Europos Komisijoje 1993 m. gruodžio mėnesį pristatytas pranešimas “Growth, Competitivness and Employment: The Challenges and Ways forward in to the 21st Century”.

Ši sąvoka itin plačiai buvo pradėta vartoti po Europos Komisijos komisaro M. Bangemano pranešimo 1994 m. Europos Tarybai – “Europe and Global Information Society. Recommendation to the European Council”.

Istorinė dimensija Lietuvoje: šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nnepriklausomybę, Lietuva valstybės pamatinius teisinius principus grindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis. 1991 m. atgimusios Lietuvos valstybės konstitucijoje remiantis ankstesniu mūsų ir kitų valstybių patyrimu buvo padėtas pamatas valstybės kūrimui. Šis troškimas kurti demokratinę visuomenę sudarė puikias sąlygas pristatyti iinformacijos visuomenės idėją bei principus ir Lietuvoje.

Konstitucinė-juridinė dimensija: paremtas istoriniu, konstitucinis-juridinis pamatas yra itin aktualus Lietuvai, siekiančiai įsilieti į Europos, NATO ir viso pasaulio šalių bendriją bei tapti pilnateise šios bendrijos nare. Europos Komisija jau paruošė ir išleido Žaliąją knygą “Gyvenimas ir darbas informacijos visuomenėje: pirmiausiai žmonės” (Green Paper. Living and working on the Information Society: People First. European Commision, Belgium, 1996). Šiame dokumente akcentuojama žmogaus teisių ir laisvių apsauga, ypač asmeninio gyvenimo neliečiamumas. Atkreipiamas dėmesys į faktą, kad naujos informacijos ir komunikacijos technologijos turi milžinišką potencialą įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse, todėl neišvengiamai reikalinga teisinė reglamentacija.

Komunikacinė-informacinė dimensija: neatsitiktinai žmonių ir visos valstybės veikla tampa vis mažiau priklausoma nuo atstumo tarp jų, nes greitėjantis komunikavimas atneša ryškias permainas rrinkoje. Visuotinis globalizacijos procesas pasaulyje tik sustiprina tarp šalių konkurenciją, todėl galimybės konkuruoti didžia dalimi priklauso nuo priimamų sprendimų efektyvumo, nuo sugebėjimo pasinaudoti informacija. Todėl žinios ir informacija bei priemonės jas skleisti naudojant informacijos technologijos bei diegiant ir įsisavinant IT inovacijos tampa svarbiausiais naujos visuomenės plėtros prioritetais.

3.2. Informacijos visuomenės principai ir vaidmenys

1998 m. rugsėjo 12 d. Bristolyje buvo priimta deklaracija “Demokratijos dalyvavimas informacijos visuomenėje” (Bristol declaration. Democratic participation in the Information Society).

Deklaracijoje buvo išskirti principai, tapę pamatiniais kuriant iir tobulinant informacijos visuomenę:

• lygybės;

• demokratijos;

• informacinės laisvės principai

bei

• atvira informacija;

• išvystyta infrastruktūra;

• išsilavinę piliečiai.

Pagrindiniai vaidmenys:

Valstybės vaidmuo – valstybė turėtų sudaryti visiems piliečiams vienodas galimybes ir realias sąlygas gauti, naudoti ir platinti aktualią informaciją, laisvai reikšti savo idėjas ir nuomonę.

Piliečių vaidmuo – įgyvendinant Deklaracijos principus tampa itin reikšminga veikla ir aktyvus piliečių dalyvavimas joje, nepriklausomai nuo jų lyties, rasinės ir etinės kilmės, religinių bei politinių įsitikinimų, socialinės padėties ar pajamų.

Pagrindinės kryptys:

• Piliečių poreikių tenkinimas;

• Informacijos infrastruktūros vystymas;

• Verslo aplinkos gerinimas;

• Tarptautinių informacijos mainų plėtojimas.

3.3. Informacijos technologijų ir IT inovacijų funkcijos informacijos visuomenėje

• Komunikacinė funkcija: informacijos visuomenėje informacija tampa visapusiškų mainų objektu. Valstybei ir jos piliečiams atsiranda plačios galimybės perduoti, priimti ir skleisti informaciją, skirstyti žinių ir idėjų srautus. O žmonių veikla vis mažiau darosi priklausoma nuo atstumų tarp jų, nes informacijos perdavimas ir komunikacija dėka informacijos technologijų ir IT inovacijų diegimo nelyginamai greitėja.

• Informacinė funkcija: kompiuteriai, Internetas, mobilios ryšio priemonės, multimedia tampa įprastine ir būtina namų ūkio, darbo vietos, laisvalaikio aplinka. Naujos informacijos technologijos keičia įprastines darbo sąlygas, profesijas, atsiranda visiškai naujos darbo vietos, keičiasi rinkos ir konkurencinės sąlygos. Informacijos technologijos tampa visos šalies ir kiekvieno piliečio ypatingo dėmesio objektu, prioritetine sritimi, kai jų įsisavinimas ir panaudojimas apsprendžia ateities ssąlygas ir rezultatus.

• Švietimo, mokslo, kultūros: informacijos technologijos tiesiogiai yra susijusios su visos šalies infrastruktūros plėtojimu bei integracija į tarptautinę aplinką. Ir tai pasiekiama vystant švietimo sistemą, mokslinių tyrimų vykdymą ir jų rezultatų panaudojimą, formuojant šalies įvaizdį pasaulinėje visuomenėje. Sėkmingam IT inovacijų atėjimui ir įsisavinimui reikalinga palanki kultūrinė terpė kiekvienoje šalyje.

• Socialinė: IT inovacijų skleidimas ir jų įsisavinimas yra visuomeninio pobūdžio, kai IT inovacijų skleidimas išreiškia procesą, kurio metu IT inovacija perduodama įvairiais komunikacijos kanalais socialinėje visuomenės narių sistemoje (aplinkoje). Tai specifinis komunikacijos tipas, kuriame žinios (pranešimai) susilieja su naujomis idėjomis (inovacijomis) perduodamais įvairiais kanalais. Piliečiai gali lengviau ir greičiau įsijungti į visuomeninį gyvenimą ir tapti neatskiriama valstybės dalimi.

• Ir kitos funkcijos.

3.4. Psichologiniai faktoriai įtakojantys informacijos technologijų ir IT inovacijų plėtrą

IT inovacijos iš dalies formuoja elitinį, išskirtinį visuomenės sluoksnį, kurio veikla bus grindžiama išskirtiniu informaciniu aprūpinimu, o galimybės realizuoti savo tikslus bus gerokai didesnės negu likusios visuomenės dalies. Daugelis IT ir kitų inovacinių projektų taip ir lieka idėjų pavidale, nes susiduriama su nenumatytomis kliūtimis ir barjerais, kuriuos dažniausiai lydi psichologinis nepasitenkinimas ir atmetimo reakcija. Todėl kai kurių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas gali trukdyti informacijos visuomenės kūrimosi procesui vystytis ir plėtotis. Inovacijų teoretikai atkreipia dėmesį į psichologinį inovacinio proceso aspektą. <

Visuomenė yra sudaryta iš įvairaus pobūdžio ir veiklos organizacijų, kurios vienas iš pagrindinių elementų – žmogus. Būtent visuomenės nariai, besistengdami per savo emocinių, psichologinių, saugumo, socialinių, pagarbos, įvertinimo bei savęs realizavimo poreikius pasireikšti grupėse, gali sukurti nenumatytas situacijas IT inovacijų paplitimui ir jų diegimui visuomenėje, taip trukdydami informacijos visuomenės idėjos įgyvendinimui.

Todėl diegiant IT inovacijas kreiptinas ypatingas dėmesys į šalies piliečių poreikių, nuostatų, profesinio ir psichologinio pasirengimo klausimus, nes kiekvienas asmuo turi tik jam būdingą ir savitą supratimą bei požiūrį į inovacinius procesus. Individuali adaptacija prie nuolat besikeičiančios aplinkos ir atsirandančių IT inovacijų yra ypatinga socializacijos forma bei galėtų būti pristatoma kaip puiki galimybė asmeniškai tobulėti, rodyti iniciatyvą ir kūrybiškumą.

3.5. Nacionalinės informacijos politikos bruožai

Nacionalinės informacijos politika formuojama atskirų lygmenų pavidalu, išskiriant:

• Technologinį;

• Organizacinį;

• Socialinį.

Atitinkamai informacijos technologijos ir IT inovacijos turėtų būti nukreiptos į šiuos lygmenis taip pat. Šiuos lygmenis sieja bendrieji veiksniai:

• informacinė infrastruktūra;

• informacijos rinka;

• žmonių resursai;

• teisinio reguliavimo aplinka ir kt.

Pagrindiniai Nacionalinės informacijos politikos programos uždaviniai:

• užtikrinti laisvą ir atvirą informacijos prieinamumą bei naudojimą;

• plėtoti šalies informacinę infrastruktūrą;

• sudaryti palankias sąlygas šalies piliečiams gauti reikiamą išsimokslinimą ir profesinį pasirengimą, atitinkančius šiuolaikinius reikalavimus;

• sudaryti galimybes šalies piliečiams persikvalifikuoti;

• sudaryti galimybes šalies piliečiams įsigyti šalies rinkai reikalingas

profesijas ir kt.

Į turinį

4. Informacijos technologijų ir IT inovacijų plėtra

4.1. Informacijos technologijų ir IT inovacijų plėtros prielaidos

Informacijos visuomenė remiasi atviros, išsilavinusios ir besimokančios visuomenės principais, kai visi visuomenės nariai sugeba naudotis informacijos technologijomis ir taiko savo veikloje, o inovacijų pritaikymas jiems garantuoja daugiau galimybių ir geresnių rezultatų tikimybę.

Ir tai neišvengiamas procesas, nes IT pažanga vis geriau užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą, plėtoja šalies informacinę infrastruktūrą, padeda integruotis į pasaulinę bendriją.

Sukurta palanki dirva šalyje IT inovacijoms, skatins mmokslinius, gamybinius, technologinius tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą. Kiekvienas šalies gyventojas turės geresnes sąlygas realizuoti savo sugebėjimus ir teises, tapti lygiaverčiais savo ir viso pasaulio visuomenės nariais. Būtų sukurtą daugiau darbo vietų ir išsprendžiamos užimtumo problemos. Visapusiškas informacijos technologijų ir IT inovacijų diegimas visose šalies gyvenimo ir veiklos srityse padėtų sumažinti dviejų lygių visuomenės formavimąsi (kai viena visuomenės dalis naudojasi visais informaciniais šalies resursais, o kita lieka nuošalyje) bei tarptautinę izoliaciją.

4.2. Informacijos technologijų ir IT inovacijų plėtrą įtakojantys veiksniai

Išskiriami pagrindiniai vveiksniai galintys įtakoti informacijos technologijų ir IT inovacijų plėtrą:

• Politinis – demokratinis – politinis klimatas šalyje ir šalies integracija į pasaulinę bendriją;

• Techninis – šalyje palaikomos ir plėtojamos naujausios informacijos technologijos;

• Juridinis – kaip užtikrinamos piliečių teisės, derinami darbo santykiai, įįstatymai;

• Rinkos-ekonominis – šalies prisiderinimas ir įsisavinimas naujausių technologijų, kai žinios tampa modernios šalies ekonomikos pagrindu. Pagrindinės ekonominės veiklos kryptys siejamos su informacinių paslaugų teikimu;

• Organizacinis – verslo – organizacijų inovatoriškumo lygis ir prisitaikymas prie naujų rinkos sąlygų;

• Socialinis – kiekvieno šalies piliečio sugebėjimas naudotis naujausiomis informacijos technologijomis, kurios garantuoja geresnį piliečio aprūpinimą informacija, plėtojant švietimą, mokslinius tyrimus bei kultūrines programas;

• Profesinis – naujos darbo sąlygos ir naujų profesijų susikūrimas susijęs su informacijos kaupimu, apdorojimu ir paskirstymu;

• Kultūrinis, švietimo, mokslo – kultūrinio palikimo išsaugojimas (pavyzdžiui, lietuvių kalbos) ir jo atskleidimas bei pristatymas visuomenei naudojantis naujausiomis informacijos technologijomis, tarptautinė integracija, kultūrinės ir kalbinės įvairovės užtikrinimas;

• Individualus – individuali reakcija ir adaptacija prie naujų sąlygų.

Sėkmingai IT inovacijų plėtrai reikalinga deramai suformuota iir priima nacionalinės politikos kūrimo programa, kurioje būtų suderinti informacijos politikos tikslų realizavimo planai ir informacijos technologijų panaudojimo galimybės, šalies informacinės infrastruktūros plėtojimo procesai, švietimo ir mokslo tobulinimo programos.

4.3. Informacijos technologijos ir IT inovacijos informacinės infrastruktūros plėtroje

Europos Sąjunga pabrėžia būtinybę sutelkti Centrinės ir Rytų Europos valstybių pastangas, kuriant bendrą informacinę erdvę ir ragina jau nuo jau nuo 1994 m. Europos Sąjungos šalis ruošti nacionalines programas informacijos visuomenės srityje. Europos Komisijos dokumente “Europe’s rolling action plan for information society” pabrėžiama, kad iinformacijos visuomenės procesai koncentruojasi ties informacinės infrastruktūros vystymu, plačiai panaudojant informacijos technologijas:

• kuriant integralias duomenų bazes ir plėtojant jų turinį;

• plečiant informacines paslaugas piliečiams;

• vystant elektroninę prekybą;

• gerinant šalies informacinių resursų panaudojimą;

• tobulinant jų apsaugą.

Šalies informacinė infrastruktūra:

• techninės priemonės (duomenų rinkimo, kaupimo ir platinimo sistemos, informacijos sistemos);

• intelektualiniai resursai;

• tiesinio reguliavimo mechanizmas (reguliuojantys įstatymai);

• ir kita.

Informacijos infrastruktūros plėtojimas – prioritetinė išsivysčiusių valstybių ekonominės ir socialinės politikos kryptis. Naujausios informacijos technologijos yra ne kas kita, kaip informacijos technologinės inovacijos, besiskverbiančios į visas kasdieninio gyvenimo sritis, keisdamos įprastas profesijas, darbo organizavimą, valdymą, kontrolę, sukuriant naujas darbo vietas.

Liberalizacija tarp šalių, atveria IT inovacijoms neribotas galimybes sklisti ir jas diegti įvairiose gyvenimo ir veiklos srityse.

Pagrindinis valstybės uždavinys turėtų būti sukurti ir įgyvendinti efektyvų IT inovacijų panaudojimo procesą ir infrastruktūrą savo šalyje.

Į turinį

5. Valstybinės inovacijų politikos formavimo bruožai informacijos technologijų ir IT inovacijų kontekste

Spontaniškas įvairių inovacijų tipų atėjimas į visuomenę ir jų pritaikymas užtrunka gana ilgą laiko tarpą dėl:

• neišplėtotos inovacijų perdavimo infrastruktūros;

• nepalankios teisinės;

• ekonominės aplinkos;

• kultūrinės sąlygos;

• menkų organizacinių resursų;

• patyrimo stoka sukelia nepageidaujamas konfliktines situacijas piliečių ar konkrečios organizacijos darbuotojų nepasitenkinimą vykdomais pokyčiais.

Todėl greitų sprendimų ir pokyčių reikalaujanti aplinka verčia ieškoti geresnių bei efektyvesnių IT ir kitų rūšių inovacijų aatėjimui ir įsisavinimui metodų ir priemonių.

Valstybė kaip “tarpininkas” ar “savotiška terpė” sukurianti įsisavinimo metodų ir priemonių diegimo sąlygas.

5.1. Valstybės prioritetiniai lygmenys (informacijos technologijų ir IT inovacijų atžvilgiu)

Valstybinė inovacijų politika daugelyje šalių yra plėtojama atskirų prioritetinių lygmenų atžvilgiu.

Pirmasis lygmuo:

• Smulkusis verslas;

• Vidutinis verslas;

• Stambus verslas.

Antrasis lygmuo:

• Valstybės mastu;

• Regiono mastu;

• Tarptautiniu mastu.

Į atskirų lygmenų veiklą įtraukiami valstybės valdymo organai, atskirų regionų (Lietuvoje atskirų apskričių) ir tos aplinkos organizacijos, į kurių darbo ir veiklos funkcijas įeina darbas su IT inovacijomis.(Rits&Guidebook / Regional Actions for Innovation. Second Edition: July, 1996)

Į politikos įgyvendinimo procesą įtraukiami:

• regionų (apskričių) sistema;

• valstybinis ir vietinis valdymas;

• finansai;

• komercija;

• mokslo ir technologijų perdavimo įmonės ir kt.

Valstybinės inovacijų politikos strategija kuriama inovacijų politikos veiksmų programos ir regionų (apskrities) infrastruktūros lygio rėmuose. Didžiausias dėmesys būtų skiriamas mažų ir vidutinių įmonių (ir kitų įmonių) reikmėms tenkinti:

• Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės;

• Verslo informaciniai centrai;

• Verslo inkubatoriai;

• Mokslo technologijų parkai;

• Regioninės plėtros agentūros;

• Rizikos kapitalo įstaigos;

• Fondai;

• Ministerijos ir kt.

Daugelyje Vakarų Europos šalyse IT inovacijų politika formuojama atskirų programų rėmuose, kurios yra susietos geografiškai, pavyzdžiui Lietuvoje būtų susieta pagal atskirus regionus.

Valstybė turėtų nustatyti:

• Mokslo, technikos, gamybos ir kitų šakų prioritetus;

• Konkrečius tikslus, kurie būtų pagrįsti prioritetais, nukreipiant į skirtingus politikos lygius; <

• Paruošti programą ir veiksmų planą tikslams įgyvendinti;

• Suburti atitinkamo lygio organizacijas ir žmones, kurie įgyvendintų šiuos tikslus ir kt.

5.2. Valstybės vaidmuo informacijos technologijų ir IT inovacijų atžvilgiu

Valstybė šiame procese yra savotiška terpė tarp mokslo (mokslininkų, išradėjų) ir gamintojų, potencialių vienos ar kitos IT inovacijos įsisavintojų. Pagrindinis valstybės rūpestis turėtų būti užtikrinti kiek įmanoma palankesnes sąlygas IT inovacijų atėjimui į visuomenę. Bendros Valstybinės inovacijų politikos (VIP) formavimas turėtų apimtų įvairias visuomenės gyvenimo ir veiklos sferas, kurias galima būti išskirti į atskirus lygius:

• Teisinis;

• Ekonominis;

• Finansinis;

• Technologinis;

• Socialinis;

• Kultūrinis;

• Informacinis ir kt.

IT inovacijų skleidimas ir įsisavinimas apima visų formų inovacinės informacijos kaupimo, tvarkymo, saugojimo ir platinimo procesus. Taip pat valstybė turėtų užtikrinti IT inovacijų laisvą ir nevaržomą atėjimą iš užsienio šalių ir IT inovacijų sklidimą iš Lietuvos.

Šis platinimo – skleidimo procesų globališkumas užtikrintų šiuolaikinės informatikos bei ryšio priemonių visuotiną įsisavinimą. Tai padėtų valstybės piliečiams įsijungti į nepertraukiamą visuomenės narių apmokymą bei kvalifikacijos kėlimą, visuomenės narių aprūpinimą IT inovacijų srityje naujausią informaciją, reikalinga teisinės, ekonominės ir kitokios aplinkos sukūrimui.

Šie procesai tiesiogiai susiję su tolimesnę demokratijos, ekonomikos, naujos gyvenimo kokybės plėtrą. IT inovacijos ir jų įsisavinimas, tai – informacija ir žinios tampančios vienu iš svarbiausių naujos ir globalios visuomenės resursais. Todėl

naujai kuriama informacinė visuomenė Lietuvoje kartu su IT inovacijomis kaip neatsiejamu atributu įgalins Lietuvos gyventojus lygiomis teisėmis su kitų valstybių piliečiais įsijungti į vieningos Europos bendriją.

5.3. Kai kurios priemonės

• Centralizacija: centralizuotas IT inovacijų skleidimas ir įsisavinimas pagal pramonės šakas įmanomas tik iš dalies. Ypatingai gerų rezultatų sunku tikėtis, nes rinkos sąlygomis, kurios yra neišvengiamos progresyviai visuomenei, esti skirtingos. Kiekviena organizacija, mokslo įstaiga yra skirtingo dydžio, struktūros, strategijos ir tikslų atžvilgiu, tai – visas kompleksas išskirtinių savybių, identifikuojančių konkrečią organizaciją. TTodėl centralizuotas IT inovacijų skleidimas, informavimas visuomenės nėra pats efektyviausias būdas šiandien.

• Decentralizacija arba dalinė decentralizacija: IT inovacijas turėtų iššaukti konkretus organizacijos ar institucijos poreikis, tobulinti ar keisti konkrečios organizacijos valdymą, išleisti naują produktą ar paslaugą bei pan., atitinkantis savarankiškumo, decentralizacijos bruožus.

Į turinį

6. Informacijos technologijų ir IT inovacijų skleidimas ir įsisavinimas (santykis su įvairiomis institucijomis)

6.1. IT inovacijos ir mokslo-technologijų kūrimo įmonės

Daugelis mokslinį darbą dirbančių žmonių sukuria didesnę dalį visų IT inovacijų. Informacijos visuomenėje mokslo sričių darbuotojų bei technologijų vvaidmuo keičiasi iš esmės.

Kiek anksčiau, nedaugelis mokslininkų įsivaizdavo kaip nauji išradimai, naujovės potencialios inovacijos yra skleidžiamos ir įsisavinamos visuomenėje, kaip įteisinama intelektualinė nuosavybė bei randamos konkrečios organizacijos IT ar kitoms inovacijoms įgyvendinti.

Daugelis atradimų ilgus dešimtmečius laukdavo savo pripažinimo valandos aar likdavo menka improvizacija senai dogmai ar įsigalėjusiai taisyklei. Tačiau dabar tiek mokslo, tiek pačių mokslininkų vaidmuo keičiasi iš esmės, nes visa aplinka ir joje vykstantys pasikeitimai paremti labai sparčiu atsinaujinimu, naujų paslaugų, produktų kūrimu, dinamiška pramonės plėtra bei mokslo, meno, technikos, išradybos rezultatų panaudojimu.

Visuomenė paremta informacija sukuria aibes pasirinkimo galimybių, įteisinančių žinias, kurios pasitarnauja tiek valstybės, tiek bet kurios organizacijos ar asmeniškai žmogaus labui. Todėl mokslas tampa savotišku visuomenės gamintoju, kai mokslininkai, išradėjai ir novatoriai yra ne kas kita, o žinių tiekėjai. Jie parduoda savo idėjas, pažangesnes mintis potencialiems gamintojams, o šie vartotojams.

Mokslininkai dirbdami ties problema jau atsižvelgia į problemos aktualumo laipsnį ir pritaikymą. Jie domisi rinkos tyrimais ir jų rezultatais, kurie parodo kokių reikia technologijų, gamybos iir valdymo tyrimų bei naujų priemonių. Konkretus poreikis iš gamintojų ar vartotojų yra itin svarbi informacija moksliniams tyrimams. Taigi IT ir kitos inovacijos įgauna prekės pavidalą. Todėl inovacijų skleidimas ir jų įsisavinimas postmodernioje visuomenėje tik sustiprina darbo jėgos paskirstymą skirtingose pasaulio šalyse, padidina atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Kai pati visuomenė reikalauja išankstinio tikslo kuriant IT inovacijas.

6.1.1. IT inovacijų atskleidimo ir skleidimo formos

Pateikiamos populiariausios IT ir kitų inovacijų atskleidimo ir skleidimo formos informacijos visuomenėje:

• Straipsnio publikavimas;

• Pranešimas renginyje (konferencijoje, sseminare, parodoje ir pan.);

• Raštiškai pateikiamas išradimas inovacijų, technologijų perdavimo įmonėms kaip potenciali intelektualinė nuosavybė;

• Patentinės paraiškos;

• ir priemonės kt.

Pagrindinis valstybės uždavinys šiuo atveju – apjungti mokslininkų, gamybininkų ir verslininkų pastangas skleidžiant ir diegiant IT inovacijas.

6.2. Finansinės institucijos

Inovacinis procesas yra itin sudėtingas ir gana komplikuotas, todėl nedaugelis organizacijų galėtų diegti IT inovacijas ir projektus be valstybės ar kitų organizacijų paramos ir pagalbos. Įprastai organizacijos pradiniame etape neturi pakankamo kapitalo įsigyti reikalingą įrangą ar apmokyti personalą diegti naują IT inovacinį projektą. Šiuo atveju gali pasitarnauti kitos išorėje esančios organizacijos.

Paramos ir pagalbos funkcijas gali suteikti finansinės institucijos:

• Komerciniai bankai;

• Finansiniai tarpininkai;

• Fondai;

• Paramos organizacijos remiančios įvairius projektus;

• ir kt.

Finansinė parama suteikiama tuomet, kai turimos pakankamos garantijos paskolai susigrąžinti. Tačiau inovaciniame procese kartais labai sunku prognozuoti rezultatus ir esti didelė rizika.

Rizikos faktorius dalyvauja nenumatytų aplinkybių pavidalu, kai organizacijos diegia inovacinius projektus neturėdamos pakankamo vadybinio patyrimo inovacijų diegimo atžvilgiu.

Finansinės institucijos esti dvejopo pobūdžio:

• Vienos suteikia kreditus ir paskolas vystyti organizacijos veiklą (komerciniai bankai);

• Kitos iš dalies garantuoja kredito ir paskolos grąžinimą.

Pavyzdžiui, daugelis Europos valstybių, remiančios inovacijų kūrimą ir diegimą yra sukūrusios specialius fondus. Šiose valstybėse apie 80% rizikos dėl kredito negrąžinimo prisiima šie fondai, o 20% – komerciniai bankai. Šie sspecialūs fondai inovacijų diegimo procese vaidina itin svarų indėlį. Tai ne tik finansinių lėšų investicijos, bet visapusiška parama vadybiniu, organizaciniu pobūdžiu. (Inovacijų apžvalga: 1999, Nr. 1.)

6.3. Užsienio šalių patyrimas IT inovacijų srityje

Daugelis užsienio šalių kuria specialiai naujas organizacines struktūras, galinčias padėti greičiau naujiems inovatyviems pasikeitimams plisti visuomenėje. Skirtingose šalyse yra skirtingos struktūrinės organizacijos, atliekančios šią funkciją. Kai kurie inovacijų teoretikai jas įvardina kaip inovatyvius metodus.

6.4. Rizikingo verslo įmonės

Tai mažos organizacijos, užsiimančios mokslinių idėjų kūrimu, vystymu bei jų pavertimu naujomis technologijomis ir produktais. Šių organizacijų veikla susijusi su mokslui imliomis šakomis: elektronika, informatika, ryšių priemonėmis ir kt. sritimis.

Organizacijų pagrindą sudaro nedidelės mokslininkų, inžinierių, vadybininkų grupės. Kūrybinis procesas vyksta be biurokratinių apribojimų, kurie neišvengiamai atsiranda didelių organizacijų laboratorijose.

Toks inovacinio proceso organizavimo metodas leidžia puikiai išnaudoti kadrų mokslinį potencialą, apsaugo nuo praradimų pradinėse inovacinio proceso pakopose, kai mokslinių ir techninių idėjų naujumas yra nepriimtinas organizacijos vadovams. Tokios organizacijos yra itin lanksčios bei sugebančios greitai persiorientuoti, keisti ir išbandyti naujas idėjas.

Dėmesys sutelkiamas į fundamentalius tyrimus ir veiklos analizę bei masinės gamybos ar inovacijų skleidimo galimybes visuomenėje. Šios organizacijos glaudžiai bendradarbiauja su stambiomis gamybinėmis organizacijomis. Jos sukuria mokslinių idėjų pagrindu vieną naujo produkto prototipą ir jei turi pakankamai resursų jį gaminti, pačios jį ir rrealizuoja. Tačiau dažniausiai vis dėlto parduoda stambioms organizacijoms.

6.5. Mokslinės tiriamosios asociacijos

Šis organizacinis modelis plačiausiai yra taikomas Japonijoje. Tai vienos ar kelių korporacijų pagrindu sukurtos mokslinės-tiriamosios asociacijos, apjungiančios mokslininkus-teoretikus ir praktikus. Jų uždavinys – mokslinių idėjų plėtra prioritetinėmis kryptimis ir bazinių technologijų kūrimas jų pagrindu. Vėliau šios technologijos perduodamos korporacijoms, asociacijos dalyvėms, kur savarankiškai pritaikoma bazinė technologija galutinam pramoniniam produktui.

Pagrindinė dalis – pastovus dvipusis ryšys tarp fundamentaliųjų ir taikomojo pobūdžio tyrimų. Inovacinio proceso organizavimas yra pagrįstas mokslinėmis-tiriamosiomis asociacijomis, turintis daug pranašumų ir leidžiančių sutrumpinti terminus tarp fundamentalios idėjos sukūrimo ir jos įgyvendinimo.

6.6. Kūrybinės grupės organizacijoje

Savarankiškos kūrybinės grupės funkcionuoja kaip organizacijos padalinys. Tai visiškai savarankiškos kūrybinės grupės didelės organizacijos viduje. Dažnai atlieka specifines užduotis, tačiau bendradarbiauja tarpusavyje ir su išorine aplinka.

Šios kūrybinės grupės gali generuoti idėjas, teikti naujus pasiūlymus organizacijai bei bendradarbiauti su kitomis organizacijomis ieškant naujų problemų sprendimo būdų. Kiekvienoje organizacijoje idėjų atsiradimas ir koncepcijų parengimas vyksta skirtingai.

Tokio pobūdžio grupės gali būti susikūrusios smulkaus verslo įmonėse kaip vienas kolektyvas. Valstybės parama smulkioms įmonėms yra itin reikalinga pradiniame darbo etape. Statistika rodo, kad Europos Sąjungoje kas antra naujai įsteigta smulkiojo verslo įmonė nesulaukia savo antrų įkūrimo metinių. Tai vyksta nepasvertos rizikos dėka, kai įmonė mėgina įgyvendinti pažangią ar

naują idėją, paslaugą ar produktą, tačiau neturi pakankamai finansinių, vadybinių ir kitų resursų (Inovacijų apžvalga: 1999, Nr. 1). Žinoma, net jei valstybė sudarytų pačias palankiausias sąlygos verslui, ji liktų bejėgė be verslininko. Nes daug kas priklauso nuo jo pačio, – ar žmogus turi verslumo dvasią, tinkamą vadybos žinių ir įgūdžių lygį.

6.7. Tarptautinių firmų kooperacija

Šis būdas dažniausiai taikomas Europos valstybėse. Tai tarpinis variantas tarp klasikinių JAV ir Japonijos inovacinio proceso organizavimo modelių, nors jis panašesnis į japoniškąjį. Tai lemia rregioninės aplinkybės, nes Europos stambios firmos, kaip mokslinio techninio progreso nešėjas, turi palyginti siaurą nacionalinę rinką (palyginus su JAV).

Kapitalo įdėjimai į mokslinius tiriamuosius darbus yra dideli, nes vėliau siekiama plačios gamybos ir didelės realizacijos rinkoje. Antra, Europos firmų tarptautinė integracija vyksta dėl didelės Amerikos ir Japonijos firmų konkurencijos.

6.8. Tarptautinės kooperacijos formų strateginiai aljansai

6.8.1. Bendra mokslinė techninė ir gamybinė organizacija

Tradiciniai susitarimai tarp korporacijų dėl licencijų pirkimo – pardavimo pakeičiami ilgalaikiais dvipusiais (daugiapusiais) susitarimais dėl keitimosi “know-how” (gamybinė paslaptis), technine iinformacija ir technologine dokumentacija.

6.8. 2. Konsorciumai

Stambios korporacijos numato mokslinių techninių darbų bendrą finansavimą.

6.8.3. Bendros įmonės

Kuriamos ne tik naujoms technologijoms kurti ir gaminti, bet ir bendrai realizuoti gatavą produkciją.

6.9. Konsultaciniai centrai

Vystant inovacijų politiką organizacijoje buvo siūloma turėti nemažą mokslininkų ir specialistų ggrupę, kuri pastovai kūrybiškai perimtų užsienio mokslo rezultatus ir patyrimą, konsultuotų, apmokytų gamybos specialistus bei dalyvautų fundamentaliuose (brangiai kainuojančiuose) tyrimuose. Tačiau nedaug organizacijų gali sau tą leisti.

Lietuvoje inovacinė politika dar tik formuojama, kuriami įvairūs projektai, kurių pagrindu turėtų būti suformuota ir įgyvendinta vientisa nacionalinė inovacinė politika. Todėl “bandoma nustatyti mokslinės-techninės-technologinės plėtros prioritetus, remiantis jų atitikimu svarbiausiems valstybės strateginiams tikslams” (Rits&Guidebook / Regional Actions for Innovation. Second Edition: July, 1996).

Lietuvoje mokslo ir inovacijų potencialas yra didelis ir neapsiribojantis tik keliomis siauromis šakomis.

Inovacinės veiklos skatinimas neatsiejamas nuo organizacinių mokslo ir gamybos integravimo formų. Todėl steigiami autonominiai mokslo ir technikos vystymo centrai, vykdantys svarbius mokslinius bei techninius tyrimus.

Skirtingose pasaulio šalyse jie vadinami skirtingais terminais:

• Mokslo parkas – JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje; <

• Griunderinis technologinis parkas – Vokietijoje, Suomijoje;

• Technopolis – Japonijoje, Prancūzijoje, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. (Naudžius, 1997).

JTO leidiniuose, tarptautiniuose simpoziumuose ir konferencijose vis plačiau įsigali terminas technopolis.

Tokių centrų atsiradimą skatina naujas reiškinys: akademinė verslininkystė, jos atsiradimas ir plėtra. “Akademiniu verslu yra siūloma vadinti veiklą tų mažojo verslo įmonių, kurias sukuria mokslininkai ūkio subjektų užsakymams vykdyti savo mokslinio darbo rezultatų pagrindu” (Rudokas: 1998, Nr. 5). Tai naujų ir sudėtingų technologijų panaudojimas iš principo naujos produkcijos gamybai.

Anksčiau minėtų mokslo pparkų bazinė koncepcija yra labai paprasta: mokslo ir pramonės sąveikai siekiama suteikti techninę ir gamybinę infrastruktūrą. Papildomai sukuriami inkubatoriai, palaikoma tam tikra darbo aplinka, prižiūrimas naujų techniškųjų (žinioms imli produkcija ar paslaugos) verslo įmonių augimas, skatinimas, jų atradimas, kontroliuojamas iškilimas.

6.9.1. Inovacijų centrai, mokslo ir technologijų parkai

Visų mokslinių atradimų galutinis veiklos rezultatas – naujovės, inovacijos masiškas pritaikymas praktikoje, jos skleidimas visuomenėje ir diegimas organizacijoje. Inovacijų centrai, mokslo ir technologijų parkai bei kitos organizacijos dirba ties mokslo, pramonės, gamybos, naujų technologijų pasiekimų skleidimu, tokiu būdu palengvinančios ir sutrumpinančios inovacinio proceso laiką.

Šios įmonės inovacijas pasiūlymų pavidalu pateikia visuomenei kaip:

• Patentuotą išradimą;

• Nepatentuotą išradimą, kuris atitinka naujumo reikalavimus;

• Gamybinę paslaptį – išradimą, naujovę, kurios viešas paskleidimas (kaip antai vyno, kvepalų receptai) neduotų teigiamo efekto;

• ir kt.

6.9.2. Pagrindinės veiklos kryptys

Išskiriamos keturios strateginės veiklos kryptys, kurios yra būdingos panašia inovacine veikla užsiimančioms organizacijoms:

• Technologijų perdavimas, šios veiklos paskirtis yra rengti ir perduoti pramoniniam panaudojimui Lietuvos mokslininkų ir pramonės įmonių rezultatus bei sukurtas technologijas. Tai procesas, kurio metu vykdoma išradimų paieška, įvertinimas, rinkos tyrimai, derybos su partneriais ir licencijavimas.

• Susipažinimas su inovacijų komercija – paskirtis, informuoti Lietuvos mokslo bendruomenę ir verslo pasaulį apie technologijų perdavimo ypatumus. Šie centrai organizuoja seminarus, konferencijas ir kitus mokomojo pobūdžio renginius. <

• Informacinės paslaugos, – teikiama informacija apie Europos Sąjungos tyrimų ir plėtros programas, kuriose gali dalyvauti Lietuvos įmonės bei inovacinių projektų realizavimo galimybės.

• Inovatyvios verslininkystės skatinimas – organizuojami tarptautiniai technologijų renginiai bei padedama užmegzti kooperacijos ir strateginės partnerystės ryšius, suteikiama techninė pagalba technologijų verslininkystės ir inovacijų vadybos klausimais.

6.10. Technologijų skautai

Inovacijų skleidimo procese dalyvauja ir taip vadinami technologijų skautai – mokslo ir studijų įstaigų darbuotojai, bendradarbiaujantys su inovacijų centrais ir teikiantys jiems informaciją apie naujausius, perspektyviausius išradimus.

Tai žmonės, gerai žinantys tam tikros srities mokslinį potencialą bei darbus, kuriuos dirba kiti tos srities mokslininkai. Vienas iš vertingiausių skautų veiklos bruožų, “neformalūs ryšiai su žemutine ir vidurine mokslo įstaigų grandimi. Informacijos gavimas įprastai būna nepakankamas ir pavėluotas”. (Inovacijų apžvalga: 1999, Nr. 1).

Pavyzdžiui, Danijos inovacijų centras daug dėmesio skiria skautams – paskutiniųjų kursų studentams, kurie jau dirba laboratorijose su dėstytojais ir yra pakankamai įsigilinę į pasirinktą mokslo sritį. Tai ypač aktualu, kai išradimo ar inovacijos atskleidimas visuomenėje yra visiškai nenaudingas reiškinys. Kol išradimas ar inovacija yra nežinomi plačiajai auditorijai, tol ji išlieka potenciali prekė, galinti atnešti nemažą pelną.

6.11. Programos ir projektai

Daugelyje užsienio šalyse ir Lietuvoje veikiančios inovacijų perdavimo įmonės dirba projektų vadybos principo pagrindu. Savo veikla jos siekia skatinti inovacijų komercializavimą Lietuvoje iir užsienyje. Tikslinga projektų vadyba padeda apjungti įvairias žmonių organizavimo formas inovacinio proceso metu.

Mokslo ir technologijų parkai suburia daug smulkiojo verslo įmonių po bendru mokslo ir technologijų parko stogu. Ir tai leidžia ekonomiškiau panaudoti programų ar projektų gamybinius išteklius ir žmonių galimybes.

Kiekvienoje šalyje yra diegiamos skirtingos inovacijų perdavimo programos ir projektai. Dažniausiai programų ir projektų įgyvendinimo rezultatyvumą apsprendžia tos šalies valstybinė inovacijų politika bei pačių organizacijų, projektų ar programų įgyvendinimo grupės narių profesionalumas, vadybiniai, komunikaciniai ir kt. įgūdžiai.

6.12. Žiniasklaida

Naujų IT inovacijų skleidimas ir pristatymas vyksta per masines komunikacijos priemones ir jų tarpusavio sąveiką. Šios sąveikos rezultate yra formuojama visuomenės ir kiekvieno individo atskirai nuomonė inovacijų atžvilgiu. Inovacijų skleidimas ir idėjų pristatymas per masines komunikacijos priemones apeliuojama į visuomenės ir individo socialinius poreikius.

Tai specifinis komunikacijos procesas, kuriame žiniasklaida vaidina itin reikšmingą vaidmenį. Jos dėka sukuriami mąstymo stereotipai, veikiant žmonių nuostatas ir nuomones, kurie lemia sprendimus priimti ar atmesti vieną ar kitą naujovę. Daugelis periodinių leidinių, televizijos laidos apie naujus atradimus ir juos atradusius žmones, skatina visuomeninį susidomėjimą bei inovacinę veiklą.

Toks inovatyvios informacijos plitimas per masines komunikacijos priemones dažnai yra planuotas ir ilgalaikis informacijos perdavimas formuojantis visuomenės nuomonę. Tačiau kai kuriais atvejais toks inovacijų pristatymas gali būti nepageidautinas

arba ankstyvas.

6.13. Specializuoti renginiai

• Parodos, mugės: vienas iš svarbiausių informacijos šaltinių apie inovacijas yra lankymasis įvairaus pobūdžio mugėse. Būtent inovacijų ir naujovių IT srityje skleidimas vyksta specializuotose parodose pristatant inovacinius projektus potencialiems klientams, įmonėms ir organizacijoms. Pavyzdžiui, Vokietijoje organizuojamos inovacijų mugės Miunchene, Frankfurte, Diuseldorfe, Leipcige yra sukurtas Rytų-Vakarų kontaktų centras, kurio būstinė yra pačios mugės teritorijoje. (Inovacijų apžvalga: 1999 Nr. 1). Mugių metu vyksta daug seminarų bei paskaitų, susijusių su kokybės vadyba, technologijų kūrimu bei perdavimu, patentine praktika.

• Technologijų perdavimo aar verslo kontaktų dienos – specializuotas renginio tipas kai vyksta technologijų perdavimas, kurio pagrindinė paskirtis yra užmegzti įmonių technologinius partnerystės ryšius. Todėl nuolat organizuojamos tarptautinės technologijų perdavimo ar verslo kontaktų dienos, kurios atveria daugiau galimybių sėkmingam inovacijų skleidimui bei įmonių veiklos plėtrai.

• Konferencijos: inovacijų perdavimo įmonės organizuoja įvairias konferencijas, kurios padeda plėtoti bendradarbiavimą.

• Mokslo rezultatų propagavimas: inovacijų centrai, technologijų perdavimo įmonės bei kitos organizacijos nuolat propaguoja mokslo komercializavimą. Tiek Europos šalyse, tiek Lietuvoje yra leidžiami specialūs leidiniai (periodiniai leidiniai, žurnalai, bbrošiūros, informaciniai bukletai ir t.t.), skirti plačiam skaitytojų ratui: mokslininkams, pramonininkams, verslininkams, intelektinės nuosavybės vadybininkams. Šie informuoja visuomenę apie inovacinius procesus ir technologijų perdavimą Lietuvoje ir pasaulyje.

6.14. Internetas ir elektroninės informacijos tinklas

Šiuo metu visame pasaulyje ir Lietuvoje yra plačiai ppaplitęs Internetas. Daugelis Interneto vartotojų negalėtų įsivaizduoti nei dienos be šios universalios darbo priemonės.

Būtent Internetas yra viena iš efektyviausių priemonių, padedančių skleisti informaciją apie IT inovacijas ir naujoves įvairiose veiklos srityse. Ši universali priemonė suteikia galimybę ne tik skelbti informaciją, bet ir sulaukti greitos grįžtamojo ryšio reakcijos. Informacija yra nuolat atnaujinama, todėl didžioji dauguma įmonių bei visi besidomintys IT inovacijomis turi nuolatinę galimybę skleisti, analizuoti naujausią informaciją ir priemones bei panaudojimą Internete.

Internetas – efektyvus būdas skleisti informaciją IT inovacijų tematika, “milžiniškas informacijos srautas, judantis uždaru, “abonentiniu” tinklu Internete Europos Komisijos inicijuotas ir remiamas Inovacijų perdavimo centrų tinklas. Šis inovacijų perdavimo tinklas, veikia visoje Europoje. Jis leidžia mokslo įstaigoms, įmonėms gauti ir keistis technologine informacija. Iš viso tinklą sudaro 63 ((IRC – Inovacijų perdavimo centro tinklas) IRC centrai (Inovacijų apžvalga: 1999 Nr. 1.).

Jie apjungia Europos Sąjungos, Rytų ir Vidurio Europos šalis, Islandiją, Norvegiją ir Izraelį. Šie centrai – operatyvios organizacijos, disponuojančios pačia naujausia ir aktualiausia technologine informacija. Toks informacijos paskirstymo būdas leidžia pasiekti efektyvų greitį ir taiklumą skirtingo išsivystymo ir tradicinio mentaliteto aplinkoje.

Šis tinklas padeda smulkaus verslo įmonėms:

• rengti verslo planus;

• surasti reikiamus kontaktus;

• konsultuoja įvairiais verslo planavimo klausimais;

• padeda surasti reikiamą projekto finansavimą.

Tai labiau kompleksiškas, besiorientuojantis į verslo iinkubaciją, inovacijų perdavimo būdas. Šia efektyvia priemone naudojasi greičiausiai visos inovatyvia veikla užsiimančios organizacijos.

Šiuo metu kuriamos duomenų bazės bei katalogai atlieka inovacijų skleidimo funkciją taip pat. Susidomėjimas šia informacijos perdavimo priemone tarptautinėse ir regioninėse duomenų bazėse auga ypač sparčiai, nes informacija tiksliau pasiekia galimus pirkėjus.

6.15. Permainų agentai

Pasaulinėje praktikoje egzistuoja ir taikomi įvairūs IT inovacijų skleidimo ir diegimo modeliai. Permainų agento vaidmuo čia itin reikšmingas.

Būtent organizacinėje plotmėje egzistuoja permainų agento vaidmuo. Tai organizacijoje dirbantys itin imlūs naujovėms žmonės, kurie remdamiesi ilgais aplinkos stebėjimais ir analize, teorinėmis ir praktinėmis žiniomis bei darbais siūlo diegti naujoves, tobulinti organizacijos darbą dėka IT inovacijų.

Iš esmės šią funkciją galėtų atlikti kiekvienas organizacijos darbuotojas, tačiau tai ypatingai liečia paramos tarnybos darbą (informacijos-koordinavimo padalinį), kuri tiesiogiai atlieka inovatyvios informacijos rinkimo, analizavimo ir skleidimo funkcijas.

Permainų agentais neformalioje aplinkoje galėtų būti šeimos nariai, draugai, pažįstami, tiesiogiai veikiantys tuos, kurie nežino ar neturi informacijos apie vykstančius reiškinius.

Į turinį

7. Informacijos technologijos ir IT inovacijos organizacinėje plotmėje

IT inovacijos tampa inovacijomis tik tuomet, kai yra pritaikomos ir diegiamos organizacijoje. Tai nepaprastas procesas, kai į organizacijos veiklą diegiama nauja IT inovacija.

IT inovacijas organizacijoje apsprendžia organizacijos kaip sistemos bruožai, atskleidžiantys įvairaus pobūdžio veiklą ir ryšius:

• Tarnybiniai ryšiai (vadovas- padaliniai); <

• Technologiniai ryšiai (komandos ir jų darbas);

• Funkciniai ryšiai (įvairių funkcijų valdymas);

• Informaciniai ryšiai;

• ir kt.

IT įsisavinimą apsprendžia organizaciniai ištekliai, išorinės aplinkos poveikis bei organizacijos sąveika su išorine aplinka; horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas kai atskiri asmenys ar jų grupė atliekanti dalį darbų.

7.1. Pagrindinės IT inovacijų diegimo charakteristikos organizacijoje

IT inovacijai priskiriamos dvi charakteristikos:

• inovacija – idėja, paslauga ar produktas, orientuotas į esamą objekto pakeitimą;

• inovacija – tai procesas.

Šių charakteristikų aktualumas išryškėja diegimo momentu, kai jų pažinimas padeda lengviau pritaikyti ir diegti inovacinius veiksmus į organizacinę aplinką. (Rogers, 1983).

IT inovacijų diegimo charakteristikos:

• Giminingas pranašumas – požymis, kuris IT inovaciją pristato, paaiškina geriau negu idėjos pateikimas ją diegiant. Giminingumo pranašumo laipsnis gali būti įvertintas ekonominiu pagrindu, tačiau kai kuriais kitais atvejais iškyla socialinis – prestižo (pranašumo) faktorius, patogumas ir kt. IT inovacijos turėtų išlaikyti “objektyvumo” pranašumo.

• Suderinimas – požymis, kuris priimamas atitinkamai su esančiomis vertėmis (pvz.: kaina, potencialiais vartotojais ar kt.). Idėjos, kurios tiesiog nesuderintos su esamomis vertybėmis bei nustatytomis socialinėmis normomis sistemoje nebus priimtinos ir greitai įsisavintos. Dažniausiai nesuderinamumas susietas su priimtina, iš ankščiau pirmaujančia vertybių sistema.

• Sudėtingumas – požymis, pagal kurį inovacijos nebūna priimtinos kaip sunkiai suprantamas ir sudėtingai panaudotinas dalykas. Kai kurios inovacijos yra jau iš pat pradžių ppriimtinos bei suprantamos dėl savo paprastumo daugeliui žmonių ir skirtinguose socialiniuose sluoksniuose. Paprastai IT inovacijos suprantamos ir įsisavinamos greičiau kai informacija pateikiama kaip greičiau jas galima pritaikyti.

• Išbandymas – kiekviena inovacija tame tarpe ir IT inovacija yra bandoma, eksperimentuojama su jau esančiais produktais ar paslaugomis, todėl tolimesnis jos paplitimas priklauso ir nuo tos srities specialistų ir nuo vartotojų atsiliepimų.

• Stebėjimas – tai IT inovacijų stebėjimas individualiai ir kolektyviai, kai perspektyvos aiškumas stimuliuoja diskusiją apie ją su kolegomis, draugais ir kitais asmenimis.

7.2. IT inovacinio proceso aplinka

IT inovacijos turi kompleksiškumo ypatybę, todėl skirtingose aplinkose veikiant individualiems ir kolektyviniems aspektams skirtingi aplinkos komponentai veikia nevienodai kiekvieną iš šių procesų.

Išskiriamos šios aplinkos rūšys:

• Veiklos aplinka, kurią sudaro organizacijos viduje dalyvaujantys arba ją lemiantys aplinkos elementai (vartotojai, konkurentai arba panašią produkciją gaminančios organizacijos; produktų pakaitalų gamintojai; tiekėjai).

• Bendroji aplinka, kuri apibūdinama netiesiogiai organizacijos veiklą veikiančiais bruožais (demografiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, technologiniai, išsilavinimo, politiniai, teisiniai, gamtiniai faktoriai ir kt.).

• Vidinės aplinkos faktoriai (vadovavimo sistemos, žmonės, finansiniai ir materialiniai ištekliai, informacijos sistemos, struktūra, kultūra ir kt.).

7.3. Inovatoriškumo ir pritarimo kategorijos

Individualus ir kolektyvinis IT inovacijoms pritarimas ir visas inovacinių projektų diegimas priklauso nuo inovatoriškumo laipsnio, kiek kiekvienas darbuotojas ar visa organizacija yra atvira permainoms, naujovėms ar

inovacijoms.

Pagal naujumo laipsnį yra skiriamos trys inovacijų klasės:

• Radikalios (kurių šiuo metu įmonės ir organizacijos stengiasi išvengti);

• Modifikuojančios (instituciniai ir evoliuciniai pakeitimai);

• Tektoninės (palaipsniui diegiamos procesas).

Inovatoriškumas yra proporcingas pritarimo kategorijai vien dėl to, kad inovatoriški žmonės žymiai greičiau ir lengviau pastebi, supranta ir priima inovatorišką pasiūlymą.

Išskiriamos penkios pritarimo kategorijos:

1. Inovatoriškumas;

2. Ankstyvas pritarimas;

3. Ankstyvas svarbumas;

4. Vėlyvas svarbumas;

5. Nepakeičiamumas.

7.4. 0rganizaciniai bruožai įtakojantys informacijos technologijas ir IT inovacijas

Informacijos technologijos ir IT inovacijos bei jų diegimas organizacijoje yra specifinis procesas. Jį sudaro skirtingi kkomponentai priklausomai nuo organizacijos bruožų.

• Organizacijos vizija: apima organizacijos misiją (paskirtį), filosofiją ir kultūrą. Organizacija, siekianti diegti savo veikloje naujoves, pirmiausia kuria būsimos organizacijos įvaizdį inovatyvios organizacijos kontekste ir numato priemones bei būdus, kaip pasieks tai ateityje. Daugeliu atveju vizija yra idealistinė, nukreipta į kuriamą ateitį. Inovatoriškos vizijos kaip ir misijos (paskirties), filosofijos kūrimo pagrindas yra nuostata, kad išorinė aplinka yra dinamiška, neapibrėžta ir kompleksinė. Efektyvi komunikacijos ir informacijos vadyba padeda integruoti viziją, išryškinant naujas galimybes organizacijos viduje. Kiekviena nauja iidėja ar inovacija turėtų sietis su organizacijos vizija, turėti giminiškumo pagrindą.

• Organizacijos misija: organizacijos vaidmuo ir egzistavimo prasmė atskleidžia organizacijos misiją. Organizacijos misiją turėtų deklaruoti visapusišką ir dinamišką požiūrį į aplinką, visuomeninius interesus ir atsakomybę už inovacinį procesą.

• Organizacijos filosofija: aapibūdinama kaip organizacijos kultūrą, organizacijos elgesio standartus, pagrindines vertybes, lūkesčius, principus, kuriais vadovaujasi organizacija, siekdama savo tikslų. Filosofijos įtaka organizacinei veiklai padidėja tuomet, kai nuolat besikeičiančioje, neapibrėžtoje aplinkoje, organizacijos darbuotojai praranda veiklos ar inovacinio proceso reikalingumo ar tęstinumo prasmę bei krypties suvokimą.

• Organizacijos tikslai: organizacijos veikla tvarkoma pagal ilgalaikius, trumpalaikius, apibendrintus tikslus. Inovacinio proceso metu tikslai tampa ne vienu tikslu, o visu kompleksu darbo ir veiklos priemonių, kuriuos atlikus, pasiekiamas tikslas kaip visuma. Tikslai apsprendžia organizacijos siekius ir požiūrį inovacijų atžvilgiu.

• Organizacijos strategija: strategija apibrėžia kur ir kokia kryptimi organizacija eina, jos pagrindinius tikslus, supratimą ir kitus aspektus. Daugeliu atveju organizacijos strategija apsprendžia organizacijos struktūrą ir inovacinio proceso baigtį.

• Organizacijos struktūra: organizacija yra stabili sistema, kurioje kiekvienas darbuotojas atlieka funkcijas pper horizontalius ir vertikalius ryšius. Lanksti organizacinė struktūra bei organizacijos dydis gali apspręsti inovacinio proceso eigą.

• Komunikacinis aspektas: integruojant inovacijas į organizaciją iškyla perduodamos informacijos svarba, kanalai ir priemonės bei jų tarpusavio sąveika. Inovacijų diegimas organizacijoje yra savotiškas komunikacijos būdas, kai informacija yra pateikiama su naujomis idėjomis ar inovatyvia informacija, siekiant įdiegti į organizacijos veiklą inovaciją. Čia svarbus individualus ir grupinis pritarimas, kai inovacija sukuriama panaudojant žinias ir patyrimą.

• Technologinė būklė: inovacinio proceso pradžioje atliekama esamos technologinės būklės analizė organizacijos vviduje bei atsižvelgiama į naujoves išorinėje aplinkoje. Svarbus techninio personalo kvalifikacijos lygis.

7.5. Kūrybingumo/idėjų vadyba

Inovatika – visų pirma inovacijų kūrybos ir pritaikymo mokslas, turintis tiesioginį sąryšį su kūrybingumo/idėjų vadybą. Kūrybingumo/idėjų vadyba inovacijų atžvilgiu privalo tenkinti visuomenės poreikius, kurti naujus produktus ar paslaugas, kurie šiuo metu yra itin reikalingi visuomenės nariams. Tai produktyvioji veikla, kai idėjos tampa naujo produkto ar paslaugos rezultatu. (Henry, 1991).

Organizacijoje kūrybinis procesas išskiriamas į šias pakopas:

• Idėjos generavimas;

• Idėjos patikrinimas;

• Veiklos analizė;

• Gaminio (ar pavyzdžio) sukūrimas;

• Rinkos testavimas;

• Gamyba;

• Marketingas;

• Pardavimai;

• Reklama ir kita.

Bendras kūrybinis klimatas organizacijoje tiesiogiai siejasi su organizacijos inovaciniu procesu, kai teigiamas ar neigiamas klimatas apsprendžia proceso eigą ir įsisavinimą naujų idėjų. Teigiamas kūrybinis klimatas tarp organizacijos darbuotojų padeda išvengti daugelio nepageidaujamų veiksnių.

Į turinį

________________________________________

Literatūros sąrašas

1. Informacinė visuomenė Lietuvoje (Programos projektas). Vilnius, 1999. P. 40.

2. Informacinė visuomenė Lietuvoje (Programos projektas). Vilnius, 1999. P. 40.

3. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. III leidimas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993.

4. Tarptautinis žodžių žodynas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993.

5. Inovacijų apžvalga. – V.: Spauda, 1999 Nr. 1.

6. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.: Taura, 1996, P. 53.

7. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.: Taura, 1996.

8. Infobalt Laikas. –V.: Spauda. 1999. Nr.4. P. 10-13.

9. European Commission. Rits&Guidebook / Regional AActions for Innovation. Second Edition. July, 1996.

10. Inovacijų apžvalga. – V.: Spauda, 1999 Nr. 1.

11. Inovacijų apžvalga. – V.: Spauda, 1999 Nr. 1.

12. Dr. Naudžius K. Inovacijų takais – nuo mokslo iki verslo // Mokslas ir Technika. – V.: Spauda. 1997, Nr. 4.

13. Dr. Rudokas J. Inovacijos ir akademinis verslas // Mokslas ir Technika. – V.: Spauda. 1998, Nr. 5.

14. Inovacijų apžvalga. – V.: Spauda, 1999 Nr. 1.

15. Inovacijų apžvalga. – V.: Spauda, 1999 Nr. 1.

16. Rogers M.E. Diffussion of Innovations. Third Edition. Division of Macmilian Publishing Co., Ins New York, Collies Macmilian Publishers London, 1983.

17. Henry J. Creative management. Sage Publications. London, 1991.

Rekomenduojamos literatūros sąrašas

1. Brazaitis Z., Brazaitienė T. Verslo vadybos informacijos sistemos. –V.: pradai, 1998. P. 167.

2. Butkus F. S. Organizacijos ir vadyba. Alma Littera. Vilnius. 1996. P. 158.

3. Christensen Per. A., Lend Haunen J. Harmonija ir produktyvumas. Vilnius, Leidykla “Enciklopedija”. 1996. P. 214.

4. Dennis Everette E., Merrill J. C. Pokalbiai apie žurnalistiką. –V.: VU leidykla, 1997. P. 222.

5. Dubinas V., Radzevičius S. Technopoliai ir jų vaidmuo inovacinės veiklos plėtrai // Inovacinės veiklos vystymas. –V.: 1992.

6. Europos Komisija. Pirmasis Europos inovacinių veiksmų planas. Parengė p. Cresson. – V.: leidykla “Petro ofsetas”, 1997. P. 39.

7. Fiske J. Įvadas į kkomunikacijos studijas. –V.: Baltos lankos, 1990. P.

8. Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas.: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1998. P. 456.

9. Dr. Keras A. Inovacinių procesų valdymas // Mokslas ir Technika. –V.: Spauda, 1994. Nr. 4.

10. Lyotard Y. F. Postmodernizmo būvis. –V.: baltos lankos, 1993. P. 166.

11. Mertonas R. Socialinė struktūra ir anatomija // Sociologija. Klaipėda.: KU leidykla, 1998.

12. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai. Kaunas.: Technologija. 1997. P. 379.

13. Nietzsche F. Linksmasis mokslas. –V.: Pradai, 1995. P. 53.

14. Palubinskas G. T. Strateginio planavimo procesas. Kaunas.: technologija, 1997. P. 39.

15. Simanauskas L. Kompiuterizuotas verslo sprendimų modeliavimas. –V.: VU leidykla, 1997. P. 98.

16. Mintis ir veiksmas // Sociologija. Klaipėda.: KU leidykla, 1998.

17. Valentinavičius S. Inovacinio proceso teoriniai principai. –V.: VU leidykla, 1997. P. 27.

18. Alta technologia in Toscana // Technology driven Companies and Research Centres in Toscany 1996. Vol. II. C. D. & V. FIrenze. Cesvit High Technolgy Agency. June, 1996. P. 295.

19. Dictonary of Science and Technology. W. & R. Chambers Ltd. Edinburgh, 1971.

20. Defleur M.L. and Ball-Rohead S. Theories of Mass Communication. Fifth edition. P. 198… p. 192.

21. Drucker, P. F. Management: tasks, responsibilities, practices. -N.Y.: Harper & Row, 1974.

22. Drucker P.F. Post–capitalist Society. N.Y.: Harper Business,

1993.

23. European Commission. Ritts & Ris Guidebook / Regional Actions for Innovation. Second Edition. July, 1996.

24. Hackette Le dictionaire de Notre Temps. Paris, 1992.

25. Henry J. Creative management. Sage Publications. London. The Open University, 1994. P. 324.

26. Henry J. Walker D. Management Innovation. Sage Publications. London, 1991. P. 329.

27. Howell, Higgins Champions of chance: identifying, understanding, and supporting champions of technological innovations // Organizational dynamics. 1990.

28. Innovation and Technology Transfer, Special edition, Dec. 1996. European Commision. Luxembourg. ISSN 1021-1675.

29. March JJ.G. Exploration and exploitation in organizational learning // Organization science. P. 87.

30. Marquis, Donald G. The Anatomy of Successful Innovations // Readings in the Management of Innovations. Ed. M. L. Tushman and W. Moore. 1969.

31. Peters T. The Circle of Innovation. You can’t shrink Your way to Greatness. Hodder & Stroughton, 1997. P. 517.

32. Waren G. Bennis, D.Benne Kenneth, Chin R. The planning of Change. Fouth Edition. Saunders College Publishing. 1984

Į turinį