Informacinė visuomenė Europos sąjungoje

Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. septintojo

dešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 m. pirmą

kartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijos

teoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šio

termino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesorių

J.Chajaši. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo

vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus. Informacinės visuomenės

idėjos sparčiai plito JAV ir Europoje.(1)

1993 m. Europos komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas,

konkurentabilumas ir užimtumas: iššūkiai ir mokymasis žengiant į XXI

amžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės rreikšmė Europos

šalims. Remdamasi Baltąja knyga, Europos Taryba sukvietė aukšto lygio

ekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinę

visuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 m. Konfu saloje

vykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos viceprezidentas

Martinas Bangemanas perskaitė pranešimą „ Europa ir globali informacinė

visuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmų

planas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymą

siekiant sudaryti naujas galimybes visuomenėms, naujas darbo vietas

piliečiams, naujas prekes ir paslaugas. Tais pačiais metais M.Bangemano

vadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą ((An

Action Plan), kuriame buvo suformuluota Europos kelio į informacinę

visuomenę strategija. 1994 m. pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenės

plėtros įstaiga. (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO).

Viena pirmųjų į veiksmų planą sureagavo Suomija – 1995 m. paskelbė

programą „ Suomijos kelias į informacinę vvisuomenę“. Analogišką programą

1996 m. paskelbė Vokietija. Dabar nacionalines informacinės visuomenės

plėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą,

pavadintą „ Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija“,

patvirtino 2001 m.

1995 m. liepos 12-13 dienomis Briuselyje įvyko pirmasis Europos

sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo

misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinės

visuomenės raidą visose Europos valstybėse.

2000 m. buvo priimtas Europos sąjungos dokumentas „ Europos veiksmų

planas“, kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimo

Europos sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „

Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti Lietuvos

Respublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt) . Vėliau buvo parengtas

papildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėms

kandidatėms į Europos sąjungą.(4)

Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimą

atsirado po Europos sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojo

informacinės technologijos forumo 11995 m. Tuomet Lietuvos kompiuterininkų

sąjunga pradėjo daugiau apie tai pasakoti visuomenei.

3. Informacinė visuomenė Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 m. Lietuvos ekonominiame ir

socialiniame gyvenime vyksta spartūs pokyčiai. Lietuvos siekis įsijungti į

tarptautines organizacijas (Europos sąjunga, NATO ir k.t.) paskatino imtis

aktyvių veiksmų informacinės visuomenės plėtros srityje. Buvo parengta

keletas informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 28d. priėmė ir

patvirtino „ Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“, 2001

m. rugpjūčio 10d.- „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginį

planą“ (planas patikslintas 2002 m. birželio 6 dd.), o 2003 m. vasario 3 d.

patvirtino „ Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodiką“, kurios

svarbiausias tikslas – nustatyti informacinės visuomenės plėtros planavimo

ir stebėsenos tvarką bei priemones.

Minėtuose dokumentuose nusakytos svarbios gairės:

„ Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, ji darosi vis

globališkesnė, ryškėja specializacija. Labai aktualu bendradarbiauti

konkuruojant atviros rinkos sąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualių

įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros

plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija,

gebėjimas naudotis infoemacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.“

Informacinės visuomenės Lietuvoje koncepcija buvo pradėta rengti dar

apie 1990 m. Tuomet buvo paskelbtas informatikos vystymo kompiuterizavimo

pagrindu projektas, kuriame buvo numatyta sukurti šalies informacinę

infrastruktūrą atsižvelgiant į pasaulinę rinką. Aktyvi informacinės

visuomenės kūrimo kryptis buvo patvirtinta 1990 m. rengiant dar pirmąją

Lietuvos visuomenės informacinės visuomenės infrastruktūros programą.

Nuo 2001 m. pradedamos vykdyti informacinės visuomenės kūrimo

Lietuvoje koncepcijos nuostatos, pabrėžiama informuotumo svarba.

„ Nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ numatyti

šie informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje uždaviniai, susiję su

švietimu:

– sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis įgytų mokykloje

reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias;

– suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo, kultūros

darbuotojams naudotis informacinėmis technologijomis;

– sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų, ,

naudojant informacines technologijas, sistemą;

– plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės

visuomenės plėtros svarbą.

Informacinės visuomenės plėtrai švietimo, ypač bendrojo lavinimo,

srityje didelę įįtaką daro „Informacijos ir komunikacijos technologijos

diegimo Lietuvos švietime strategijos“ parengimas ir patvirtinimas 2001-

2004 metams (strategijos dokumentą galima rasti Švietimo informacinių

technologijų centro svetainėje: www.ipc.lt) . Jos vizijoje numatytos 7

svarbiausios sritys, apimančios:

1) švietimo ir visuomenės santykį,

2) gyvenimą mokykloje,

3) ugdymo turinį ir metodus,

4) aprūpinimą kompiuterine įranga ir mokymo priemonėmis,

5) mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją,

6) švietimo ir mokslo sanglaudą,

7) informacijos ir komunikacijos diegimo valdymą ir finansavimą.

Atsižvelgiant į strategijos prioritetus mokyklos aprūpinamos

kompiuteriais, programine įranga, interneto ryšiu, perkamos, lokalizuojamos

ir užsakomos sukurti mokomosios programos, rengiama mokymo metodika,

mokytojams organizuojami įvairūs kursai, į tiriamuosius darbus įtraukiami

mokslininkai. Ši strategija nukreipta į tai, kad Lietuva pagal moksleivių

skaičių vienam kompiuteriui priartėtų prie Europos sąjungos šalių vidurkio,

t.y. 10-12 moksleivių vienam kompiuteriui (2002 m. duomenimis šis vidurkis

Lietuvoje 3 kartus didesnis).(3)

2000 metų žiemą-2001 vasarą buvo atliekama apklausa atitinkanti ES

taikomus standartus. Buvo apklausti 15 metų ir vyresni 3329 Lietuvos

gyventojai. Apklausos duomenys parodė, kad:

Vertybinės Lietuvos gyventojų nuostatos yra dvilypės: viena vertus, jos

palankios kraštui informuoti, nes informacijos visuomenės plėtra siejama su

optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva, kita vertus,

pernelyg pesimistinis esamos padėties ir kritinis valdžios veiksmų

vertinimas, linkęs tokią perspektyvą sieti tik su tolimesne ateitimi. Net

95 proc. apklaustųjų nori, kad jų vaikai mokėtų naudotis internetu, 73

proc. respondentų mano, kad informacijos visuomenės plėtra palankiai

paveiks LLietuvos ūkį, 69 proc. galvoja, kad Lietuvos vyriausybė neskiria

pakankamai dėmesio informacijos visuomenės plėtrai. Lietuvoje itin ryški

naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija –

atotrūkis tarp, viena vertus, turinčių naująsias informacines priemones ir

jomis besinaudojančiųjų, kita vertus – tarp norinčių jas vartoti ir

galinčių tai daryti. Nors 70,1 proc. dirbančių ir besimokančių, arba 37,9

proc. visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, darbuojasi

kompiuterizuotose darbo ir mokymo vietose, tačiau tik kas antras pats

naudoja kompiuterinius įrenginius. Namuose interneto prieigą turi tik 6

proc., internetą yra vartoję 19,5 proc., o kasdien internetu naudojasi vos

4 proc. Optimistinę Lietuvos gyventojų pažiūrą ir norą automatizuotis

patvirtina tai, kad 32 proc. visų dirbančių ir besimokančiųjų norėtų nors

dalį dienos dirbti namuose naudodami kompiuterį ir internetą. Namuose

kompiuterį turi tik 12,9 proc. respondentų, daugiau kaip 82 proc.

turinčiųjų juo naudojasi patys. Daugumą tokių – 60 proc. – tai daro dažnai

– kiekvieną dieną arba kelis kartus per savaitę. 61,1 proc. besinaudojančių

kompiuteriu namuose juo žaidžia, beveik tiek pat – apdoroja tekstus, kiek

mažiau nei kas antras – naršo po internetą, beveik kas trečias – dirba su

duomenų bazėmis, kas penktas – atlieka grafikos darbus ir apskaitą. 39,3

proc. nebaigę viduriniojo mokslo ir 92,6 baigę aukštąjį mokslą žino, kas

yra internetas. 11,2 proc. respondentų, kurių pajamos siekia iki 200 Lt ir

48,1 proc., gaunančių daugiau nei

501 Lt, moka naudotis internetu. Iš viso

internetu kada nors naudojęsi yra 19,5 proc. respondentų. Kiekvieną dieną

naudojasi 21,4 proc. iš jų, kelis kartus per savaitę – 22,2 proc. mokančių

tai daryti respondentų arba 4,2 proc. ir 4,3 proc. visų 15 metų ir vyresnių

Lietuvos gyventojų. Kartą per savaitę internetu naudojasi 15,1 proc.

respondentų. Retai – kelis kartus per mėnesį, kartą per mėnesį ar rečiau –

internetu naudojasi 40,5 proc. mokančių juo naudotis, arba 7,9 proc. visų

respondentų. Laidinį telefoną namuose turi 81,2 proc. 15 metų ir vvyresnių

Lietuvos gyventojų, kas trečias – mobilųjį telefoną, o 1,9 proc. – ir

pranešimų gaviklį (iešką). Mobilųjį telefoną turi 29 proc., o ketina

įsigyti 22 proc. respondentų. (2)

4.Išvados

Lietuvos informatizavimo lygis žemas, palyginti su pažengusiomis

valstybėmis ir ES vidurkiu. Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos

palankios informatizavimo plėtrai – informacijos visuomenės plėtra siejama

su optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva. Lietuvos

informacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis,

išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaug

trečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasaulio

vidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos LLietuvos kaimynės, t.y.

šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. Tarp

Baltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.