Informatika ir informacija
INFORMATIKOS MOKSLAS
Terminas informatika atsirado Prancūzijoje 1950 – 1960 m. Informatika – automatizuotas informacijos apdorojimas arba informacijos apdorojimas kompiuteriu (pranc.). Informatika – mokslas apie kompiuterius (angl.).
Informatikos objekto ribos nėra griežtos ir šį terminą įvairūs šaltiniai apibrėžia labai įvairiai. Informatika – tai mokslo sritis nagrinėjanti informacijos savybes bei struktūrą taip pat informacijos sukūrimo, kaupimo, saugojimo, apdorojimo, perdavimo, panaudojimo procesus bei metodus ir priemones jiems sukurti, atlikti.
Informatika kaip atskira žmogaus veiklos sritis susiformavo kompiuterinės technikos išsivystymo dėka. Todėl pastaruoju metu informatika traktuojama kaip žžmogaus veiklos sritis, susijusi su informacijos apdorojimu, naudojimu ir perdavimo procesais kompiuteriu bei telekomunikacijos priemonių pagalba.
Informatiką sudaro 3 tarpusavyje susijusios priemonės:
o Techninės priemonės – hardware
o Programinė įranga – software
o Algoritminės priemonės
Tiek visą informatiką tiek kiekvieną jos dalį atskirai galima nagrinėti įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kaip ūkio šaką, kaip vieną iš tiksliųjų mokslų, kaip taikomąją discipliną.
Informatika, kaip ūkio šaka, suprantama kaip įvairių ūkininkavimo formų, įmonių visuma, kur gaminama technika, programinės priemonės bei šiuolaikinė informacijos apdorojimo technika. Šiuo atveju informatikos kaip ūkio šakos reikšmė yra ta, kkad nuo jos išsivystymo priklauso kitų ūkio šakų klestėjimas, nes šiuolaikinėje visuomenėje žmonėms būtina informacija apie įvykius, reiškinius, kurie turi įtakos jų veiklai. Jei informatika vystytųsi lėtai, tai ir visų ūkio šakų našumas sumažėtų.
Informatika, kaip vienas iš tiksliųjų mokslų, kuria vvisuomenės informacinio aprūpinimo metodus. Informacija reikalinga įvairiems objektams valdyti ir ji gaunama kompiuterių ir informacinių sistemų technologijų pagalba, todėl vienas iš pagrindinių informatikos kaip mokslo uždavinių yra nagrinėti kas yra informacinės sistemos ir technologijos, kokią vietą jos užima, kokia jų struktūra, kokie bendrieji dėsningumai jai būdingi. Lietuvoje priimtoje mokslų klasifikacijoje teorinė informatika priskiriama matematikos mokslų sričiai ir apima labai įvairią tematiką.
Techniškoji informatikos kryptis vadinama valdymo ir informacijos sritis ir priskiriama technikos mokslų sričiai. Informatika, kaip taikomoji disciplina, užsiima šiais dalykais:
o Nagrinėja informacinių procesų dėsningumus (informacijos kaupimas, apdorojimas, perdavimas)
o Kuria komunikacijų informacinius modelius įvairiose žmogaus veiklos srityse
o Kuria informacines sistemas ir technologijas konkrečiose veiklos srityse
Pagrindiniai informatikos uždaviniai:
o Bet kokios kilmės informacinių procesų tyrimas
o Informacinės technikos bei naujausių informacijos apdorojimo technologijų kūrimas panaudojant informacinių procesų tyrimo rezultatus
o Kompiuterinės ttechnikos ir technologijų kūrimas, įdiegimas bei panaudojimas įvairiose žmogaus veiklos ir gyvenimo srityse
o Susijusių mokslinių bei inžinerinių problemų sprendimas
Informatika yra kompleksinė, mokslinė, techninė disciplina, nes ji kuria naują techniką ir technologijas kitų ūkio šakų problemoms spręsti. Ji teikia savo tyrimo metodus ir priemones kitoms šakoms. Informatika tampa vedančiaja ūkio šaka informacinėje visuomenėje. Visuomenės virtimas informacine visuomene priklauso nuo informatikos kaip mokslo bei gamybos vienybės progreso.
INFORMACINĖ VISUOMENĖ
Informacinis produktas platinamas tais pačiais būdais kaip ir kitas produkas, kitaip sakant, teikiama informacinė paslauga. Informacinė ppaslauga – tai procesas, kurio metu gaunamas ir pateikiamas vartotojui informacinis produktas. Teikiant paslaugą sudaroma dvišalė sutartis tarp teikiančio paslaugą ir ją naudojančio. Biblioteka – tai šalies informacinių išteklių kaupimo vieta. Bibliotekoje gali būti tokios informacinių paslaugų rūšys: pateikiami dokumentų tekstai, pateikiami bibliografinės paieškos rezultatai, analitinės informacjos apdorojimo rezultatai, organizuojama mokslinė, techninė reklama. Teikti informacines paslaugas galima tik esant duomenų bazėje.
Duomenų bazė – tai tarpusavyje susijusių duomenų sistema, kurios organizavimo taisyklės remiasi bendrais duomenų aprašymo, saugojimo bei manipuliavimo principais. Duomenų bazės skiriamos į 2 grupes:
o Bibliografines
o Nebibliografines
Bibliografinėse duomenų bazėse saugoma antrinė informacija apie dokumentus įskaitant referatus ir anotacijas. Nebibliografinės duomenų bazės gali būti įvairų rūšių:
o Informacinės, kuriose saugoma įvairi informacija apie objektus ar reiskinius (pvz.: adresai)
o Tekstinės, kuriose yra pirminė informacija (pvz.: straipsniai)
o Skaitmeninės, kuriose yra objektų bei reiškinių kiekybinės charakteristikos ir parametrai (pvz.: statistiniai ir demografiniai duomenys, ekonominiai rodikliai)
o Tekstinės skaitmeninės, kuriose aprašomi objektai ir charakteristikos
o Finansinės, saugančios bankų, firmų, biržų finansinę informaciją
o Juridinės, kuriose yra visi teisiniai dokumentai
Informacinė krizė pasireiškia tokiais požymiais:
o Atsiranda prieštaravimai tarp milžiniško informacijos kiekio ir ribotų žmogaus galimybių ją priimti ir apdoroti. Dabar žinių kiekis dvigubėja kas metai
o Yra labai daug perteklinės informacijos, ji trukdo žmogui rasti ir naudoti jam naudingą informaciją
o Egzistuoja tam tikros ekonominės, politinės ar kitokios kliūtys, kurios trukdo naudotis informacija
Dėl šių ppriežasčių gali susidaryti keista situacija, pasaulyje sukauptas milžiniškas informacijos potencialas, bet žmonės negali ja naudotis dėl ribotų savo galimybių. Šiuolaikinių informacijos apdorojimo ir perdavimo priemonių bei kompiuterių dėka prasidėjo naujas žmonijos vystymosi procesas, kuris vadinasi visuomenės informatizavimas. Informatizavimas prasidėjo 1960 m. JAV, 1970 m. Japanijoje, vėliau Vakarų Europoje.
Terminas informatizavimas yra platesnis nei kompiuterizavimas. Visuomenės informatizavimas reiškia, kad didžiulis dėmesys skiriamas kompiuterių techninės bazės vystymui ir diegimui, o jų dėka žmogus gali greitai gauti informaciją ją apdoroti ir kaupti. Visuomenės informatizavimas – tai kompleksas priemonių, kurios užtikrina žmogaus poreikių žinioms tenkinimą. Čia reikėtų akcentuoti ne tiek technines priemones, kiek bendrą socialinę techninę pažangą ir tas priemones leistų žmogui tikrą, pilną, savalaikę informaciją. Norint sėkmingai vykdyti informatizavimo procesus reikėtų laikytis bendrų principų:
o Atsisakyti siekio pirmiausia užtikrinti ekonominį šalies vystymąsi
o Pramonę reikėtų keisti tokia strukūra, kuri remiasi mokslui imliomis šakomis
o Pripažinti informacinio sektoriaus prioritetą bei sukurti naują informacinę infrastruktūrą bei paslaugų sektorių, kurie sugebėtų padėti nacionalinei ekonomikai
Informatizavimo proceso rezultatas bus informacinės visuomenės, manipuliuojančios nematerialiais objektais, bet idėjomis, intelektu ir žiniomis, sukūrimas.
Dabartiniu metu žmonija žengia nuo industrinės visuomenės prie informacinės visuomenės.
INFORMACIJA IR JOS SAVYBĖS
Informatikos negalima įsivaizduoti be pagrindinio jos išteklio informacijos. Informaciją suprantame kaip vieną iš pagrindinių visuomenės strateginių išteklių, nes ji turi savybes būdingas kitiems iištekliams t.y. ją galima pirkti, parduoti, apdoroti. Ji aktyviai naudojama vertę kuriančiuose procesuose. Todėl reikia įvertinti jos kokybę. Dėl nematerialios informacijos prigimties ir skirtingų individų ją vertinančių savybių gali iškilti įvairių problemų.
INFORMACIJA, DUOMENYS, ŽINIOS
Terminas informacija kilęs iš lotynų kalbos, o tai reiškia išaiškinimą, išdėstymą, supažindinimą. Informacijos apibrėžimų yra daug. Filosofine prasme informacija yra realaus pasaulio atspindys įvairių pranešimų pavidale. Pranešimas – tai informacijos pateikimo forma, kuri gali būti kalba, tekstas, vaizdas, skaitmeniniai duomenys, grafikai, lentelės.
Informacija vadiname tai, ką priimame regėjimu, klausa, stebėdami gamtoje ar visuomenėje vykstančius reiškinius, procesus ir pan.
Informacija – duomenys apie mus supančius aplinkos objektus ir reiškinius, jų savybes, parametrus ir būklę.
Informacija gali būti faktai ar iki tol nežinomi ryšiai tarp jų ar nauji duomenys.
Informacija – tai naujos žinios, leidžiančios įtakoti materialius procesus ir susijusios su realių objektų ir pačios informacijos būkle ir kitimu.
Informatika nagrinėja informaciją kaip tarpusavyje susietus duomenis, žinias, supratimą apie tam tikrą objektą ar reiškinį, ir tos žinios keičia mūsų požiūrį ir supratimą apie tą objektą ar reiškinį. Informacijos apibrėžimuose greta termino informacija dažnai naudojami terminai duomenys ar žinios. Duomenys – tai tam tikru būdu, ženklais, jų sekomis, paveikslėliais, garsais išreikšti faktai, kurie gali būti arba nebūti reikalingi, atitinkamam tikslui pasiekti ar darbui atlikti. Iki
šiol nėra griežtai susitarta dėl esminių skirtumų tarp žinių ar duomenų, jie dažnai naudojami kaip sinonimai.
Duomenis suprantame kaip tam tikrus požymius ar užrašytus stebėjimus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nėra naudojami, o tik saugomi. Tik tuo atveju kaip pasitaiko proga šiuos duomenis panaudoti tam, kad sumažinti nežinią apie tam tikrą objektą ar reiškinį, jie virsta informacija. Todėl galima sakyti, kad informacija yra išanalizuoti duomenys, kurių forma ir turinys tinkami naudoti, o konkretus vartotojas, interpretuodamas šiuos duomenis jiems suteikia specifinę jam žžinomą prasmę.
Žinios – tai idėjų, taisyklių, instinktų bei procedūrų kombinacija, kurių dėka atliekami atitinkami veiksmai bei priimami sprendimai. Yra daug metodų duomenis paversti informacija tinkama sprendimams priimti (pvz., galima surinkti duomenis apie kokią nors situaciją, o vėliau iš jų papildomai atrinkti tuos duomenis, kurie tenkina tam tikras sąlygas).
Viena iš svarbiausių informacijos rūšių yra ekonominė informacija, jos skiriamasis bruožas – ryšys su įvairių kolektyvų ir organizacijų valdymo procesais. Ekonominė informacija susijusi su materialinių gėrybių bei paslaugų gamybos, paskirstymo bei mainų procesais. EEkonominė informacija – tai informacija, kuri atspindi socialinius, ekonominius procesus ir naudojama šiems procesams ir žmonių kolektyvams valdyti tiek gamybinėje tiek negamybinėje sferose.
INFORMACIJOS TIKRUMAS
Dirbant su informacija visada yra jos šaltinis ir vartotojas. Informacijos vartotojui labai svarbi ypatybė yra informacijos tikrumas. IInformacijos tikrumas – tai tam tikras gautos informacijos dėka sukurto vaizdo atitikimo realiam procesui ar reiškiniui lygis. Realiame gyvenime vargu ar gali būti pasiekta situacija kada būtų galima teigti apie visiškq informacijos tikrumą. Visada yra tam tikras tikrumo laipsnis. Nuo informacijos tikrumo labai priklauso žmogaus priimtosprendimo teisingumas. Gyvenime ir ūkinėje veikloje susiduriama su dvejopa informacija. Duomenys, kurie turi nustatytą formalų pavidalą, formą, laikmeną ir dažniausiai vieną aiškią prasmę, vadinami formaliais duomenimis (pvz.: prekės kodas, kaina).
Ekonominėje informatikoje daugiausiai yra kalbama apie tokius formalius duomenis, tačiau vien jų efektyviai veiklai nepakanka, todėl dažnai naudojama neformali, intuityvi informacija, kuri papildo formalius duomenis profesine ir bendrąja patirtimi. Formalūs duomenys sudaromi ir saugomi formaliose informacinėse sistemose, o neformalūs duomenys gaunami dažniausiai neformaliais kanalais asmeniškai bendraujant, pper žiniasklaidą. Niekas negali užtikrinti, kad neformali informacija yra tikra, tačiau ji daro didžiulį poveikį formuojant žmonių pasaulėžiūrą, priimanr valdymo ir kitokius sprendimus.
Informacijos tikrumas gali būti išreikštas trejopai:
o Sintaksine forma
o Semantine forma
o Pragmatine forma
Sintaksinis tikrumas parodo struktūrines informacijos charakteristikas neatsižvelgiant į turimos informacijos prasmę. Sintaksiniame lygyje įvertinamas informacijos šaltinio tipas, informacijos vaizdavimo būdas, perdavimo ir apdorojimo sparta, informacijos kodavimo būdas. Tik sintaksiniu požiūriu nagrinėjamą informaciją paprastai ir vadiname duomenimis. Jų prasmė šioje formoje nėra svarbi. Šioje formoje tikslumas dažniausiai nusakomas maksimaliai leidžiamų klaidų sskaičiumi standartiniame duomenų kiekyje. Ypač daug techninio pobūdžio klaidų atsiranda atliekant rankines informacijos apdorojimo operacijas. Tikrumas gali būti prarandamas ir tyčia, tokiu iškraipymu gali būti suiteresuoti asmenys, kurie nori nuslėpti esamą padėtį ar pateikti neteisingą informaciją ir gauti iš to naudos.
Semantinis tikrumas parodo tam tikro objekto vaizdo atitikimo realiam obejktui laipsnį. Ši forma jau įvertina informacijos turinį jos prasmės atžvilgiu ir naudojama išsiaiškinant informacijos prasmę, ją apibendrinant, formuluojant supratimq apie tam tikrą procesą, objektą, reiškinį.
Pragmatinis tikrumas parodo santykį tarp informacijos ir jos vartotojo, informacijos tikrumą valdymo sprendimams priimti. Pragmatinė tikrumo forma susijusi su informacijos naudingumu vartotojui, kai jis turi tam tikrus sprendimus savo tikslui pasiekti. Ši forma yra tiesiogiai susijusi su praktiniu informacijos panaudojimu.
INFORMACIJOS MATAVIMO VIENETAI
Pastaruoju metu galima pastebėti audringą duomenų vaizdavimo formų kompiuteryje vystymąsi. Čia galima paminėti trimatę ir dinaminę grafiką, kompiuterių animaciją ir virtualią realybę. Tačiau ekonominėje informatikoje iki šiol dominuoja simbolinis duomenų pateikimo pavidalas, specifinės duomenų vaizdavimo terpės (pvz.: multimedia platesnio naudojimo kol kas neįgyja). Taigi ekonominėje informatikoje duomenys užrašomi simboliais. Vartotoją paprastai domina tokie ženklų deriniai, kurie turi ekonominę prasmę.
Nors informacija yra nemateriali jos kiekis ir apimtys turi būti kokiu nors būdu išmatuotos ir įvertintos. Toks įvertinimas reikalingas daugeliu atžvilgiu: įvertinant informacijos srautų savybes, nustatant informacinių ttechnologijų pajėgumus, galiausiai atsiskaitant už informacines paslaugas. Vartotojo aplinkoje ir vidiniuose kompiuterio informacijos procesuose struktūriniai informacijos vienetai yra skirtingi. Vartotojo aplinkoje dažniausiai naudojami tokie informacijos vienetai: rekvizitai, rodiklis, įrašas, failas, pranešimas ir duomenų bazės.
Rekvizitas arba pavienis duomuo – tai logiškai nedalomas informacinės visumos elementas (pvz.: mėnuo, pavardė). Skiriami:
o Rekvizitai požymiai
o Rekvizitai pagrindai
Rekvizitas požymis savo reikšme apsprendžia kokios nors veiklos aplinkybes (pvz.: data, vieta). Rekvizito pagrindo reikšmė – apspręsti kokios nors veiklos dydį (kiekį).
Vienas rekvizitas pagrindas su keliais jį charakterizuojančiais rekvizitais požymiais sudaro rodiklį. Iš rekvizitų sudaromi įrašai. Skirtingi rekvizitai, esantys įraše, drauge apibūdina kokį nors ūkinį veiksmą, reiškinį.
Vienodų įrašų visuma sudaro failą.
Pranešimas paprastai tapatinamas su informacijos kiekiu esančiu viename materialiame dokumente. Pranešimą gali sudaryti vienas arba keli įrašai.
Duomenų bazė – tai pagal nustatyas sąlygas organizuotų duomenų visuma. Sąlygos numato bendruosius aprašymo, saugojimo ir operavimo duomenimis principus. Kompiuterių aplinkoje naudojamoje dvejetainėje skaičiavimo sistemoje duomenų matavimo vienetas yra bitas. Baitas = 8 bitai.
DUOMENŲ APDOROJIMO VEIKSMAI, PROCESAI, SISTEMOS
Su apdorojama ekonomine informacija atliekami veiksmai, operacijos ir procedūros, kurių tikslas – pateikti vartotojui reikiamo turinio ir formos rezultatą. Rezultatų gavimo mechanizmas yra įvairialypis, ta prasme, kad jame galima išskirti įvairaus pobūdžio veiksmus. Nagrinėjant ar projektuojant šį mechanizmą tam tikrą hierarchijos lygį nulemia šiame lygmenyje atliekamų veiksmų objektai. TTokie objektai gali būti atskiras rezvizitas ar rodiklis, duomenų įrašas, įrašų grupė ar failas, failų grupė ar duomenų bazė. Veiksmus atlieka kompiuteriai pagal iš anksto nustatytas programas, o veiksmų tvarką nusako apdorojimo algoritmas.
Elementariame duomenų apdorojimo lygyje mažiausias duomenų vienetas yra atskiras rekvizitas arba duomuo. Su pavieniu rekvizitu gali būti atliekami elementarūs loginiai veiksmai jei tai kokybinis rekvizitas ir elementarūs aritmetiniai bei loginiai veiksmai jei tai kiekybinis rekvizitas.
Kitame apdorojimo mechanizmo hierarchijos lygyje yra operacijos atliekamos su duomenimis, kurie sudaro vieną duomenų įrašą (pvz.: įvedus tiekėjo kodą, prekės kodą ir kiekį reikia patikrinti ar saugomuose duomenyse yra toks tiekėjo kodas ar jam priklauso šių prekių tiekimas. Po to saugomuose duomenyse pagal prekės kodą reikia surasti prekės vieneto kainą, suskaičiuoti sumą). Visos šios operacijos sudaro vieno įrašo apdorojimo procedūrą. Apdorojant grupę vienodos strukūtos įrašų tokia procedūra kartojama kiekvienam įrašui. Apdorojant tam tikrą baigtą duomenų aibę, pranešimų ar įrašų grupę reikiama gauti konkretų tarpinį ar galutinį rezultatą. Tai jau naujo turinio arba naujos formos duomenų aibė. Tai dažniausiai atlieka viena programa, kurioje aprašytos visos situacijoje reikalingos elementarios operacijos. Šiam reikšmių hierarchijos lygiui taip pat priklauso tokios standartinės failų apdorojimo procedūros kaip rūšiavimas, sujungimas, išskyrimas, kopijavimas, naikinimas. Šias procedūras vykda standartinės aptarnaujančios programos, sprendžiant
didelės apimties sudėtingesnius informacinius uždavinius reikiamos apdorojimo operacijos ir procedūros sujungiamos į apdorojimo procesus, kuriuose iš pradinių duomenų (falių bei jų grupių, duomenų bazių), tam tikra tvarka juos apdorojus, gaunami uždavinių sprendimo rezultatai. Kiekvienas informacinis uždavinys turi nustatytą savo sprendimo procesą arba apdorojimo technologiją, kuri nusako galimą veiksmų tvarką. Griežtai iš anksto nustatyta apdorojimo tvarka daugiausiai būdinga valdymo ir informacinių sistemų uždaviniams, kur rezultatų forma ir gavimo tvarka yra iš anksto žinoma. Asmeninėse informacinėse sistemose naudotojas pats pasirenka veiksmų tavrką. VVisi neviename objekte egzistuojantys apdorojimo procesai kartu su apdorojimo priemonėmis bei duomenimis sudaro duomenų apdorojimo sistemą. Sistemos darbo pobūdis labai priklauso nuo objekto specifikos. Vienokia sistema veikia naftos perdirbimo įmonėje, kitokia prietaisų gamykloje, dar kitokia bibliotekoje.
INFORMACIJOS SAVYBĖS
Informacija turi specifinių savybių vienaip ar kitaip svarbių su ja dirbantiems vartotojams. Galimybė efektyviai panaudoti informaciją priklauso nuo įvairių jos kokybės rodiklių.
Visų pirma informacijos tikrumas susijęs su jos atrinkimo ir formavimo teisingumu, siekiant kuo tiksliau pavaizduoti objekto savybes. Antras, tai informacijos turiningumas.
Informacijos naudingumas, aktualumas, rreikšmingumas – tai savybės, kurios parodo kiek informacija yra reikalinga jos panaudojimo metu. Aktualumas nėra pastovi informacijos savybė laiko atžvilgiu. Kitaip tariant buvusi ilgai aktuali informacija gali prarasti savo aktualumą ir atvirkščiai – net ir aukštos kokybės informacija gali būti nnenaudojama jei ji sunkiai prieinama arba tada, kai ją nusako veiksmų ar procesų realizuoti, arba tada kai to daryti aiškiai neapsimoka. Informacijos reikšmingumas yra specifinė savybė, priklausanti nuo vartotojo. Tai kas vienam asmeniui atrodo reikšminga, kitam asmeniui gali būti beprasmiais duomenimis. Vienos dalykinės srities informacija gali nieko nesakyti kitos srities specialistui. Jeigu pačią informacija kai kurie vartotojai gali neteisingai suprasti, tuomet ji nebus nei reikšminga nei naudinga.
Informacijos pilnumas nusako, kiek pakankamai turima informacija aprašo tam tikro objekto ar reiškinio esmę. Jei sakome, kad informacija yra pilna, tai reiškia, kad ji turi minimalų bet pakankamą teisingam sprendimui priimti rodiklių rinkinį. Informacijos pilnumas susijęs su jos prasminiu turiniu bei vartotojiškomis savybėmis. Valdymo informacija gali būti nepakankama, pakankama ir perteklinė. Tiek nepilna tiek pperteklinė informacija mažina sprendimų priėmimo efektyvumą.
Informacijos savalaikiškumas rodo, kaip informacijos gavimo momentas sutampa su jos poreikia momentu. Savalaikiška informacija turi būti gauta ne vėliau nustatyto laiko, kuris yra suderintas su tam tikro uždavinio sprendimo laiku. Ši charakteristika ypač svarbi informacijai, kuri naudojama priimant strateginus ir taktinius valdymo sprendimus, kaip būtent greita ir pagrįsta reakcija į pasikeitusias veiklos sritis. Taip pat ši charakteristika labai svarbi operatyvios veiklos informacijai. Kai reikiama kaip galima greičiau pranešti apie įvykusį nuokrypį nuo normalios procesų eeigos.
Informacijos prieinamumas susijęs su jos gavimo bei apdorojimo procedūromis.
INFORMACIJOS APSAUGA
Informacija yra nematerialus produktas ir gali būti lengvai dauginama, perduodama ir paskirstoma. Dėl šių priežasčių informacinių produktų gamyba, paslaugų tiekimas sparčiai plinta visame pasaulyje. Investicijos šiai veiklai yra nežymios lyginant jas su materialiai gamybai reikalingomis investicijomis. Pagrindinė varomoji šios veiklos jėga – kvalifikacija ir žinios. Tačiau nematerialus informacijos pobūdis sukelia ir problemų, svarbiausia iš kurių laikytina tai, kad problema liečia daugelį sričių ir jose dirbančius žmones: įvairius autorius, programuotojus t.y. kiekvieną, kurio intelektualinio darbo pobūdis yra pateikti informacinę formą. Nors intelektualinės nuosavybės kūriniai yra teisinės apsaugos objektai. Lietuvoje 1996 m. priimtas LR kompiuterių programų ir duomenų bazių apsaugos įstatymas.
INFORMACIJOS KLASIFIKAVIMAS
Klasifikacija – tai objektų pagal tam tikrus jų požymius suskirstymo į klases sistema.
Objektas – tai bet koks nematerialus ar materialus daiktas, procesas, reiškinys.
Klasifikacijos sistema leidžia sugrupuoti objektus į tam tikras klases, kurioms būdingos bendros savybės. Jeigu klasifikacijos objektas yra informacija, tai išskirtosios klasės vadinamos informaciniais objektais. Informacinio objekto savybės nusakomos rekvizitų pagalba. Klasifikacija padeda išryškinti bendrąsias objekto savybes. Įvairiose šalyse taikomi įvairūs klasifikatoriai. Klasifikatorius – tai susiteminta grupių pavadinimų suvestinė (pvz.: klasifikuotos pramonės šakos, įrengimai, profesijos). Klasifikuojant naudojami terminai kaip klasifikacinis požymis ir klasifikacinio požymio prasmė. Jie padeda nustatyti įvairių objektų pranašumus bbei skirtumus (pvz.: klasifikacinis požymis – amžius, jo reikšmės nuo 20 iki 50 m., virš 50 m.). Sukurti 3 objektų klasifikacijos metodai: hierarchinis, lentelinis arba facetinis, aprašomasis (diskriptorinis). Jie skiriami įvairių klasifikacinių požymių naudojimo strategijai, šių metodų pagrindu sukurtos atitinkamos klasifikacinės sistemos:
o Hierarchinė klasifikacijos sitema kuriama taip:
• Pradinė elementų visuma sudaro nulinį lygį ir pagal pasirinktą klasifikacijos požymį skirstoma į klases sudarančias pirmą lygį
• Kiekviena pirmojo lygio klasė pagal savąjį jai būdingą klasifikacinį požymį skirstoma į antrojo lygio klases
• Kiekviena antrojo lygio klasė analogiškai skirtoma į klases, kurios sudaro trečiąjį lygį ir t.t.
Naudojant hierarchinę klasifikavimo sistemą svarbu teisingai nustatyti kokiomis savybėmis turi pasižymėti jungiami į klases objektai. Šios savybės ir bus klasifikacijos požymiai, jie priklauso nuo remantinio (prasminio) tos klasės turinio.
Hierarchinės klasifikacijos sistemos privalumai – paprastumas, galimybė taikyti atskirus klasifikacijos požymius įvairiose hierarchinės struktūros šakose. Trūkumai – nelanksti struktūra, todėl ją sunku keisti, nes tenka perskirstyti visas grupes, taip pat negalima grupuoti objektų pagal iš anksto nenumatytą požymių derinį.
o Lentelinėje (facetinėje) klasifikacijos sistemoje galima pagal klasifikacinius požymius pasirinkti vienas nuo kito ir nuo remantinio objekto turinio. Čia objekto klasifikacija pateikiama lentelės forma. Stulpelis atitinka klasifikacinius požymius (pvz.: spalva, amžius, išsilavinimas), lentelės eilutės numeruojamos (1, 2.). Kiekviename lentelės langelyje saugoma konkreti reikšmė (pvz.: stulpelis – spalva, llangeliuose gali būti reikšmės – raudona, geltona, balta, o stulpelios išsilavinimas – pradinis.)
Klasifikuojant pagal lentelinę sistemą kiekvienam objektui priskiriamos atitinkamos langelių reikšmės. Atskiriems objektas gali būti panaudotos nevisos arba visos reikšmės. Lentelinės klasifikacijos privalumai – didelė klasifikacijos talpa t.y. galima naudoti daug klasifikacijos požymių bei jų reikšmių ir sukurti įvairias jų grupuotes, lengvai galima modifikuoti visą visą klasifikacijos sistemą. Sistemos trūkumas – jos sudėtingumas, nes reikia įvertinti visą klasifikacinių požymių įvairovę.
o Aprašomoji (deskriptorinė) klasifikacijos sistema efektyviai naudojama informacijos paieškai organizuoti, žodynams sudaryti, ypač plačiai ši sistema naudojama bibliotekininkystėje. Aprašomosios klasifikacijos sistemos esmė yra:
• Atrenkami baziniai žodižiai ar raidžių junginiai, kurie apibūdina tam tikrą dalykinę sritį ar vienos rūšies objektų visumą. Tarp bazinių žodžių gali būti ir sinonimai.
• Atrinkti baziniai žodžiai normalizuojami t.y. iš jų visuomos išrenkamas vienas ar keli labiausiai tinkami.
• Sudaromas deskriptorių žodynas t.y. bazinių žodižių ar jungiamų žodžių (junginių) žodynas
• Tarp deskriptorių numatomi ryšiai, kurie gali būti trijų rūšių:
Parodantys bazinių žodžių kaip sinonimų visumą
Giminingai atskleidžiantys tam tikros klasės objektų hierarchiją
Susiejantys ryšiai sujungia deskriptorius pasižyminčius vienodomis savybėmis.
INFORMACIJOS KODAVIMAS
Kodavimo sistema naudojama norint pakeisti objektą sąlyginiu vardu – kodu. Taip galima efektyviau ir patogiau informaciją apdoroti. Kodavimo sistema – objekto kodinių žymėjimo taisyklių visuma. Kodas sudaromas iš raidžių, skaitmenų ir kitų simbolių. Kodą apibūdina jo ilgis,
pozicijų kiekis ir struktūra, simbolių išdėstymo tvarka. Kodo suteikimas tam tikram objektui vadinama kodavimu. Yra naudojami 2 kodavimo būdai:
o Klasifikacinis metodas orientuotas į išankstinę objektų klasifikaciją hierarchiniu arba lenteliniu būdu.
o Registracinis metodas nereikalauja išankstinės objektų klasifikacijos.
Klasifikacinis metodas. Atlikus hierarchinę objetų klasifikaciją taikomas nuoseklus kodavimas. Iš pradžių užrašomas pirmo lygio grupės kodas, po to antros, trečios ir t.t. (pvz.: 1 lygis – specialybė. Jas galima numeruoti eilės tvarka. 2 lygis – amžius, 3 lygis – lytis). Lygiagretus kodavimas naudojamas tada, kai objektai klasifikuojami ppagal lentelinę sistemą. Visi stulpeliai koduojami nepriklausomai vienas nuo kito. Kiekvieno stulpelio reikšmėms skiriamas tam tikras kodo skilčių skaičius.
Registracinis kodavimas taikomas iš anksto nesuklasifikuotiems objektams. Eilinis registracinis metodas yra toks, kai objektai nuosekliai numeruojami eilės tvarka, kuri gali būti atsitiktinė arba objektai iš anksto gali būti sutvarkyti (pvz.: abėcėlės tvarka). Šis metodas naudojamas tada, kai objektų nėra daug. Serijinis eilinis metodas yra toks, kai iš anksto sudaromos objektų grupės, o kiekvienos serijos (grupės) objektai numeruojami eilės tvarka. Kiekvienai grupei yra iišskiriamas numerių serija.
INFORMACIJOS KLASIFIKAVIMAS PAGAL ĮVAIRIUS POŽYMIUS
Informacijos klasifikavimas yra sąlyginis dalykas. Tas pats objektas gali būti priskirtas įvairioms grupėms priklausomai nuo išorinės aplinkos sąlygų. Galima informacijos klasifikavimą pateikti tokia schema:
Kilmė. Įeinanti informacija yra ta, kuri patenka į organizaciją ar jos ppadalinius. Išeinanti informacija – išeinanti iš organizacijos į kitą organizaciją, iš vieno padalinio į kitą. Ta pati informacija gali būti įeinanti vienai organizacijai ir išeinanti kitai. Vidinė informacija – tai informacija, kuri atsiranda pačioje organizacijoje, išorinė – už objekto ribų.
Stabilumas. Kintama informacija parodo faktorius, kokybinius ir kiekybinius organizacijos veiklos rodiklius. Jie gali keistis tam tikrais laiko momentais (pvz.: pagamintos produkcijos kiekis per parą). Pastovi informacija nekinta naudojant ją ilgą laiką (pvz.: darbuotojo tabelinis numeris).
Apdorojimo laipsnis. Pirminė informacija – tai informacija, kuri atsiranda objekto veiklos procese ir tokioje pradinėje būklėje yra. Antrinė informacija – tai informacija, kuri gauname apdorojus pirminę. Ji gali būti arba tarpinė, arba jau rezultatinė. Tarpinė informacija naudojama tolesniam apdorojimui. Rezultatinė informacija gaunama apdorojus pradinę arba tarpinę informaciją iir naudojama valdymo sprendimams priimti.
Vaizdavimo būdai. Tekstinė informacija – tai iįvairių simbolių ir skaitmenų visuma fizinėse informacijos vaizdmenose (pvz.: popieriuje, magnetiniuose diskuose, ekrane). Grafinė informacija – tai įvairūs grafikai, diagramos, schemos, piešiniai įvairiose vaizdmenose.
Valdymo funkcijos. Pagal šį požymį dažniausiai skirstoma ekonominė informacija. Planinė informacija – tai informacija apie būsimus objekto valdymo parametrus (pvz.: planuojamas pelnas, laukiama produkcijos paklausa). Normatyvinė informacija – tai įvairūs normatyviai duomenys, kurie atnaujinami palyginti retai (pvz.: užmokestis). Apskaitinė informacija parodo organizacijos veiklos rezultatus už tam tikrą ppraėjusį laikotarpį. Operatyvinė informacija – tai informacija naudojama operatyviame valdyme ir apibūdinanti veiklos procesus dabartiniu laiko momentu.
INFORMACIJA IR ŪKINIŲ PROCESŲ VALDYMAS
Realioje ūkinėje aplinkoje jos subjektai, siekdami savo tikslų, atlieka konkrečius darbus. Nežiūrint į tai, kad darbų pobūdis gali būti labai skirtingas jie gali turėti tam tikrus bendrus bruožus: pradžią ir pabaigą, žaliavas ir produktus, o svarbiausia – informacinį ryšį tarp darbų etapų ir atskirų darbų. Ūkinėje veikloje atliekami įvairūs darbai vadinami ūkiniais procesais. Ūkiniai procesai – tai susietų žingsnių ar veiklos darbų grupė, kurią atlieka žmonės ar organizuotos žmonių grupės (pvz.: restoranai: užsakymų priėmimas, maisto gaminimas, sąskaitų išrašymas). Bet kuris ūkinis procesas turi būti valdomas, siekiant tam tikrų šio proceso tikslų. Tokie tikslai gali būti maksimalus pelnas, minimalios gamybos sąnaudos, visuomenės poreikių tenkinimas ir kt.
Konkrečios veiklos valdymo procese vykdomos tam tikros valdymo funkcijos. Įvairiose situacijose šios funkcijos gali būti skirtingo turinio. Ypač svarbios yra sprendimų priėmimo ir valdymo funkcijos, nes pagrįsti ar laiku priimti sprendimai lemia ne tik efektyvų valdymą ar racionalų darbo, medžiagų ir kitų išteklių naudojimą, bet gali nulemti ir organizacijos likimą aplamai. Kad būtų galima efektyviai valdyti ir spręsti būtina reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pateikta reikiamo turinio ir pavidalo informacija. Patį sprendimo formulavimo procesą gali ssudaryti tokios stadijos:
o Problemos indentifikavimas ir bendrų žinių apie situaciją rinkimas
o Spredimo kelio paieška, metodų, idėjų bei veikimo schemų tobulinimas
o Alternatyvų analizė ir sprendimo priėmimas
o Priimto sprendimo įgyvendinimas
Dažnai sprendimų priėmimo teisės paskirstomos padaliniams pagal atliekamas valdymo funkcijas (pvz.: prognozavimo, apskaitos, analizės, tiekimo, gamybos, prekybos ir kt.). Kiekvienas valdymo padalinys turi savo klausimų ir sprendimų aibę. Nuo šių klausimų, sprendimų pasiskirstymo priklauso informacijos poreikų struktūra. Patys svarbiausi sprendimai dažniausiai priimami aukščiausio ūkinio valdymo lygyje. Kiekviena įmonė – tai savarankiškai veikiantis ūkio subjektas su savo tikslais, organizacine valdymo struktūra ir valdymo personalu, vykdančiu jam paskirtas funkcijas. Ši veikla sukuria informacijos srautą, kuris ir tarnauja valdant ir koordinuojant ūkio grandžių veiklą tiek tarp vienos įmonės padalinių, tiek tarp nepriklausomų įmonių. Kiekvieną informacijos srautą charakterizuoja pagrindinės jos savybės:
o Turinys – tai kokie būtent duomenys perduodami srautu.
o Naudotojai – asmuo arba asmenų grupė, kurių veiklai šio srauto informacija reikalinga.
o Kilimo vieta – vieta, kur susidaro ir registruojama srauto informacija.
o Forma – fizinė laikmena, kurioje registruojama informacija (pvz.: dokumentas, įrašas magnetiniame diske, žodinis pranešimas).
o Perdavimo terpė – būdas, kuriuo perduodama informacija (pvz.: kurjeris, paštas, telefonas, kompiuterių tinklai).
o Galingumas – srautu perduodamas per laiko vienetą informacijos kiekis.
o Reguliarumas – kiek pastovus informacijos judėjimo sraute pobūdis. Tai gali būti iš anksto nustatytais ar atsitiktiniais laiko momentais.
o Periodiškumas – kaip dažnai ssrautu perduodama informacija. Ši savybė liečia tik reguliarius informacijos srautus.
Informacijos srautų apdorojimo technologijų bei procedūrų, informacinių santykių bei poreikių visuma galima laikyti informacine sistema, kuri egzistuoja kiekviename verslo ar kitokios veiklos darinyje nuo stambios bendrovės iki pavienio gamintojo ar prekybininko.
Tiek valdymo veikla, tiek joje vykstantys informaciniai procesai ir juos aptarnaujančios informacinės sistemos turi savo hierarchiją. Joje dažniausiai išskiriami 3 lygiai pagal valdymo hierarchiją: viršutinis, vidutinis ir apatinis. Tai istoriškai susiklosčiusi hierarchija, prie kurios prisitaikė ir kompiuterizuotos informacinės sistemos. Jų tarpe skiriami keli lygiai:
o Duomenų apdorojimo sistemos, kurios aptarnauja apatinį arba elementarųjį ūkinių procesų lygį ir skiriamos paprasčiausiems pirminiems duomenims apdoroti, juos surinkti, registruoti, įsiminti, patikrinti, jų pagrindu gauti nesudėtingas ataskaitas ar kitokios formos rezultatus. Būtent šio tipo sistemos buvo pirmosios sistemos sukurtos ir įdiegtos versle (pvz.: sandėlio apskaitos sistema, kurioje registruojama bet kokios vertybės ir bet kokio jos kiekio patekimas į sandėlį ar išdavimas iš jo. Parduotuvių informacinė sistema, kuri automatiškai pagal brūkšninį prekės kodą registruoja pardavimo faktą).
o Valdymo informacinės sistemos, kurios aptarnauja vidurinį ūkinių procesų lygį, savo žaliava imdamos duomenų apdorojimo sistemose sukauptus ir saugomus duomenų bazėse duomenis. Giminingi informacijos srautai ir jų apdorojimo procedūros grupuojamos ir apjungiamos į uždavinius ar taip vadinamus taikomuosius kompleksus, pagal jų turinį, vartotojų grupes ar
funkcinį bendrumą. Šių sistemų produktai yra įvairios ataskaitos ir užklausų rezultatai, pateikiami viduriniojo lygio vadovams ir apibendrinti pagal šio lygio poreikius. Rezultatų pateikimio pobūdis dažniausiai yra reguliarus ir reglamentuotas. Tai nustatyos formos ataskaitos pateikiamos periodiškai pagal iš anksto nustatytą grafiką ar kilus poreikiui, kitaip sakant šių sistemų uždaviniai yra struktūrizuoti, dažnai iš anksto žinomas laikas kada bus reikalingi rezultatai, žinoma jų forma ir turinys, o taip pat ir procedūros bei pradiniai duomenys, reikalingi rezultatams gauti (pvz.: prekybos rezultatų suvestinės apskaitos ssistema, kurioje duomenys apie veiklą apibendrinami pagal prekių grupes, regionus, laikotarpius ar bet kokias šių požymių kombinacijas).
o Sprendimų palaikymo sistemos. Jos yra skirtos pateikti informaciją, kaip argumentą valdymo sprendimams priimti. Čia turimi omenyje daugiausiai netradiciniai, nestruktūrizuoti sprendimai, reikalingi nestandartinėse situacijose, kai liečiami svarbūs įmonės ar organizacijos veiklos momentai ar jos išnykimas. Todėl sprendimų palaikymo sistemos produktas skirtas tiek viduriniam, tiek viršutiniam valdymo lygmeniui. Svarbų vaidmenį tokio tipo sistemose vaidina išorinė informacija, kuri fomuojama ir saugoma už įmonės ar organizacijos ribų komercinėse dduomenų bazėse (viešieji įmonių registrai), operatyvi kapitalų, finansų ir kitokių rinkų informacija, informacija teikiama informacinių agentūrų kanalais ar informacija internete. Skirtingai nuo duomenų apdorojimo sistemų ir valdymo informacinės sistemos, sprendimų palaikymo sistemos neegzistuoja baigtinių pavidalu kaip uždavinių ar taikomųjų sistemų rrinkinys. Sprendimų palaikymo sistemos – tai greičiau rinkinys priemonių, kurios leidžia konkrečiu atveju kreiptis į reikiamos informacijos šaltinius, išgauti šią informaciją, ją apdoroti bei pateikti (pvz.: situacijoje kai reikia nustatyti naujo gaminio ar paslaugos kainą, sprendimų palaikymo sistemos gali padėti kur nors išgauti informaciją apie egzistuojančius analogiškus gaminius, jų savybes bei kainas).
o Vadovybės informacinės sistemos. Jos savo esme giminingos sprendimų palaikymo sistemoms, tačiau skirtos gryniai vyriausiems verslo vadovams, todėl jų rezultatas – globalūs informaciniai vaizdai, atspindintys aukščiausiąjį ūkinių procesų lygį, o pačios sistemos turi būti labai suprantamai apipavidalintos ir paprastos naudoti.
Dabartiniu metu ūkinės veiklos turinys ir formos nuolat keičiasi, įvairesni tampa ryšiai tarp ūkio subjektų, atsiranda naujos paslaugų ir produktų kombinacijos, nyksta geografiniai ir laiko apribojimai, kinta valdymo technologija. Organizacinės struktūtors ttampa plokštesnės t.y. nėra hierarchijos, auga pačių materialių gaminių informacinis turinys t.y. gaminių ar produktų savybės daugiau susietos su informacija, o ne su materialia forma ar sandara. Kadangi pati gamyba vis labiau automatinė, gaminių gyvavimo cikle ryškėja dvi fazės:
o Kūrimo fazė, kurioje kompiuterinių projektavimo technologijų pagalba sukuriamas kompiuterizuotas gaminio aprašymas.
o Gamybos fazė, tiesiogiai naudojanti gamybos aprašymą gamybos operacijoms atlikti.
Kitas dabartinės ūkinės veiklos ypatumas yra tas, kad atstumas ir laikas nebėra esminės kliūtys valdant ir koordinuojant verslo procesus. Tai įgalina informacinės technologijos. Tradiciškai įįvairios bendrovės ir organizacijos, vyriausybinės ir kitokios struktūros yra organizuotos hierarchiniu būdu, valdymo funkcijos paskirstomos tarp pavaldinių ar kitaip. Pagrindiniai sprendimai priimami aukščiausiuose lygiuose ir perduodami vykdyti žemiau. Šiuo metu mažėja hierarchijos lygių skaičius.
Šiuo metu informacinės sistemos yra svarbus valdymo lygių sumažinimo būdas. Lengvai prieinamos duomenų bazės leidžia aukščiausio lygio vadovams automatiškai apibendrinti veiklos rezultatus. Suteikiant didesnę atsakomybę dirbantiesiems įmanoma sumažinti vidurinių vadovų skaičių.
