Informatikos špera egzaminui

1.1. EK INF-KOS SĄVOKA. (1.2.KODAVIMO SIS, KODŲ PROJ).

Informatika – mokslas apie informatiką, jos susidarymą, kaupimą, saugojimą,

perdavimą,

apdorojimą bei naudojimą. Šiems procesams taikoma skaičiavimo technika.

Informatikoje susipažįstama su pagr. inf-jos apdorojimo dėsniais,

procesais, vykstančiais kompe, programuojami užd.taip, kad juos suprastų ir

išspręstų kompas. Informacija – žinios, kurias galima perduoti, priimti,

įsiminti – vienas iš visuomeninio turto resursų.

Ek.informatika yra sudėtinė informatikos dalis. EI – mokslo šaka,

nagrinėjanti visuomenės kom.ūk.veikloje egzistuojančios inf-jos susidarymo,

judėjimo, apdorojimo ir naudojimo procesus bei skaičiavimo techn.taikymą

šiems proc. EI daugiausia rūpi priemonės ir metodai, kuriais apdorojama

ek.inf-ja. Priemonės :

1)Techninės – kompai, ryšio priemonės, terminaliniai įreng., duomenų

paruošimo techn. 2)Programavimo metodai ir programinės priemonės –

op.sistemos, prog.kalbos, taikomoji bei pagalbinė programinė įranga.

3)Organizacinės priem. – duomenų apdorojimo technologiniai proc.,

apdorojimo kontrolės metodai, kom.technikos naudojimo organizacinės formos.

Kom.ūk.veiklos specialistai – kom.ar vyriausyb.org. asmenys , valdantys

kitus asmenis arba dirbantys savo prof.darbą (gamybos, apskaitos,

konsultavimo srityse). Ne visi spec. plačiai naudoja informatyvias sist.

Jie nėra inf.technologijų ir sistemų ekspertai, tačiau jie turi pripažinti

ir vertinti šias sistemas tokiais lygiais.

1)Turi suprasti pagr.inf.technologiją, sąvokas, idėjas.

2)Turi matyti istor.perspektyvą, nes kitaip perdaug bus susikoncentruojama

į šiuol.techn.detales ir neįvertinamos ateities kryptys.

3)Turi sugebėti galvoti apie komp.techn-jas sąryšyje su konkrečiu žmonių

atliekamu darbu, nes kitaip negalima bus įvertinti, kaip IS veikia žmonių

ar org.darbą.

1.2.KODAVIMO SISTEMOS, KODŲ PROJEKTAVIMAS.

Suklasifikuota inf-ja (susijusių objektų aibė – pagal tt klasif.požymius)

turi būti koduojama. Kodas – tai atskiro klasifikacijos (nomenklatūros)

objekto sąlyginė žymė, kompaktiškai ir patogia var-jui forma išskirianti tą

objektą iš kitų.kodų naudojimas supaprastina duom-ų registravimą, jų

įvedimą į kompų atmintį, saugojimą, apdorojimą, perdavimą, mažina

apdorojimos inf apimtis ir įgalina automatizuoti duom-ų paiešką.

Kodavimo sistemos: 1)Eilės 2)Serijų 3)Kartojimo 4)Pozicinė 5)Mišri.

*Eilės kodai suteikiami paprastų, stabilių, vieno požymio nomenklatūrų

objektams (teritoriniams adm. vnt., darbuotojų kategorijoms, tautybėms.).

Šie kodai l apsunkina objektų grupavimą, jų sistema suyra atsiradus naujam

objektui. Apsisaugoti nuo irimo padeda *serijų kodai, kai tos pačios

klasifikacinės gr. objektams suteikiami eilės nr. iš grupei skirtos numerių

serijos (joje t.b. numatytas numerių rezervas). Serijos tinka sąlygiškai

pastovioms nomenklatūroms (įm. padaliniams, turto ir vertybių judėjimo

operacijoms, darbo apmokėjimo rūšims.).

Pagal *kartojimo sistemą koduojami tokie objektai, kurių savybės jau yra

apibūdinamos raidėmis ir skaičiais (nominalų reikšmėmis, mase-svoriu,

gabaritais, ryšių kodais) grynieji kartojimo kodai naudojami gana retai,

tačiau jie dažnai įeina į mišrių kodų struktūrą (į LR piliečių asmens kodą

įeina gimimo data).

Populiariausi ir dažniausiai naud. yra *poziciniai kodai, kuriais

koduojamos daugiapožyminės nomenklatūros. Kiekvienam klasifikaciniam

požymiui skiriamas tam tikras fiksuotas kodo pozicijų (skirsnių) skaičius.

Kodo pozicijų išdėstymas atitinka hierarchinę klasifikaciją (požymiai

išdėstyti keliais lygiais), pvz. vertybių, gamybos išlaidų, gatavos

produkcijos. Sudėtingesnėms daugiaaspektėms klasifikacijoms koduoti

naudojami *mišrūs kodai, sudaryti pagal kelias kodavimo sistemas.

(Pvz. pagal eilės ir kartojimo s. g.b. sudaryti matavimo bienetų kodai.

Kodą sudaro 3 skirsniai:

1) Vyriausias – matavimo rūšis ir pagr. jo vienetas ((pagal eilės sistemą:1-

ilgis, metras; 2-plotas, kv.metras; 3 tūris, kub.m,.;9-pinigų suma,lt).

2)Vidurinis – matavimo vieneto postūmio kryptis (nulis reiškia pagr.

vieneto dešimtainio taško pozicijos postūmį į dešinę, t.y. mat.vienetų

mažėjimo kryptimi, o vienetas – atv.)

3)Jauniausias – pagal kartojimo sis. nurodo postūmio žingsnį (dešimtainių

pozicijų skaičių arba pagr. mat. vieneto laipsnio rodiklį be ženklo).

Taigi sudaromi tokie konkrečių mat.vienetų kodai: 100-m, 101-dm., 102-cm.,

103-mm.)

Inf var-jui l. svarbu, kad kodavimo klaidos neiškraipytų klasifikacijų ir

objektų grupavimo. Todėl dažnai sudaromi spec. klaidų suradimo kodai, kurie

papildomi kontroliniu skirsniu, apskaičiuojamu pagal tam tikrą algoritmą iš

kitų kodo skirsnių.

Automatizuotam duomenų skaitymui iš dokumentų vartojami grafiniai šriftai,

kurie skaitomi įv.optiniais skaitymo įrenginiais ir įvedami į kompą.

Remiantis aptartomis sistemomis sudaromi įv. kodifikatoriai, registrai,

naudojami visose verslo įmonėse išoriniams ryšiams palaikyti (finansiniams

atsiskaitymams, statistinėms atskaitomybėms,..). Pvz. prekėms koduoti

plačiausiai naud.brūkšniniai kodai UPC. Vidiniams valdymo objekto

poreikiams sudaromi patogesni vidiniai kodifikatoriai (universalieji kodai

per dideli), parengiant jų pervedimo į universaliuosius kodus priemones.

2.1.EK INF-JOS SAVYBĖS. (2.2. AUTOM-TO DB SĄVOKA DALYS)

Galimybė efektyviai panaudoti inf-ją priklauso nuo įv.jos savybių.

Pagr.sav.- inf-jos vertingumas. Inf.vertinga tiek, kiek ji leidžia pasiekti

užsibrėžtus tikslus, taupyti kitus resursus ir gauti teigiamą ek.efektą.

Inf.- tai resursas gamybos produktui realizuoti. Vertingumas suprantamas

kaip skirtumas tarp inf-jos naudingumo ir kainos. Inf-jos surinkimas,

saugojimas, tvarkymas, pateikimas kainuoja (kompai, ryšių priem.,

programinė įranga, mašininės laikmenos, elektros en., darbo užm.).Visos

sąnaudos: vienkartinės (kap.įdėjimai) ir eksploatacinės.

Naudingumas rodo, kiek ji reikalinga, ar padeda tų f-jų efektyviam

vykdymui. N. gali būti absoliutus, kai be tos inf-jos tos f-jos iš viso

negalima vykdyti ir sąlyginis, kai inf-ja padeda tą f-ją įvykdyti. N.

skirstomas į objektyvų (priklauso nuo valdymo f-jų cherakteristikų) ir

subjektyvų (prikl.nuo tas f-jas realizuojančio personalo sav.).

Objektyvios sav.: reikšmingumas, pilnumas, aktualumas, patikimumas.

Valdymo f-jai atlikti reikalinga inf-ja ne apie vieną objektą, o apie visą

jų aibę ar poaibį. Inf-jos apie kiekvieną objektą reikšmingumas

g.b.skirtingas.

Pilnumas susijęs su reikšm.: kuo inf. reikšmingesnė, tuo ji t.b.pilnensė.

Aktualumas parodo, kiek inf. apie procesą atsilieka nuo paties proceso.

Patikimumas susideda iš tikslumo, tikrumo ir nepažeidžiamumo.

Tikslumas parodo, kiek ženklų neudojama kiekybinei objekto

charakteristikai. Išvestinė inf niekada nebus tikslesnė už pirminę.

Tikrumas parodo, kiek inf atitinka tikrąją objekto charakteristiką

(g.b.iškraipyta).

Ek. Sistemose inf eidama per atskiras jos dalis iš viršaus žemyn ir atv.

Yra iškraipoma. Nepažeidžiamumas-savybė išlaikyti tas inf pradines savybes

per laiko intervalą.

Subjektyvios sav.: svarbumas, akivaizdumas, savalaikiškumas, atitinkamumas.

Aukšto lygio vadybininkas tą pačią f-ją gali vykdyti panaudodamas

skirtingus metodus, kuriems tam tikra inf turi skirtingą svarbumą.

Sprendimo priėmimui reikia išanalizuoti daug inf, todėl ji t.b.akivaizdi.

Savalaikiškumas: inf t.b. pateikta tuo momentu, kada ji reikalinga.

Inf atitikimo laipsnį užklausoje nustato pertinentiškumas, kuris susideda

iš 2 komponentų: išsamumo ir nepertekliškumo. Pagal užklausą reikia

pateikti visą, tačiau tik reikalingą inf. jeigu su reikalinga inf

pateikiama ir nereikalinga inf, padidėja inf ppertekliškumas. Jei pateikiama

ne visa reikalinga inf, sumažėja išsamumas.

2.2. AUTOMATIZUOTO DUOMENŲ BANKO SĄVOKA IR SUDĖTINĖS DALYS.

Duomenų banku vadinama programa, kuri teikia duomenų saugojimo paslaugas ir

leidžia vartotojui atlikti paiešką. D bankai leidžia dirbti su didele inf

apimtimi, atlikti inf paiešką, papildyti inf-ą, išduoti inf-ą var-jui

patogia forma, o darbas pasižymi paprastumu. Naudojant šias programas,

galima greitai į kompą įvesti įv. Duomenis (pavardes, vardus, adresus,

kainas, kiekius, atstumus ir tt), juos apdoroti (surūšiuoti, suskaičiuoti,

apskaičiuoti pagal formules), įvairiai išdėstyti, atspausdinti ir kt. DB-as

susideda iš: 1)Duomenų bazės. 2)Duomenų bazės valdymo sistemos. 3)Duomenų

žodyno.

Duomenų bazė – tai spec. būdu organizuotų duomenų rinkinių (failų) visuma,

saugoma išorinėje kompo atmintyje.

DB valdymo sistema – tai programa, užtikrinanti centralizuotą duomenų bazių

valdymą. Valdymą suprantame kaip Dbazės schemos sukūrimą (ty jos loginė

ir/arba fizinė struktūra) ir naudojamąsi duomenimis (papildymas,

atnaujinimas, išrinkimas, šalinimas..)

Norint sukurti pačią Dbazę, naudojama duomenų aprašymo kalba (paprastai

dialogo forma), o manipuliavimui su duom-is skirta manipuliavimo duom-is

kalba.

Duomenų žodynas – tai spec. informacinė struktūra, atspindinti duom-ų banko

resursus. Džodyną sudaro: 1)Dbazės struktūros aprašymas 2)D-ų pateikimo

formatai 3)D-ys apie var-jų teises d-nų valdyme 4)D-ų šaltiniai 5)Kt.

Informaciniai d-ys.

Tarp Dbazių valdymo sistemų MS DOS terpėje labiausiai paplitę: DBASE

IV(Ashon Tate), Parodox Borland International, R:base (Microrim), FoxPro

(Fox Sotware), Cliper (Nantucket), db VISTA III (Raima).

Anksčiau buvo l. pop. DBASE programa, turinti komandinį ir meniu tipo var-

jo interfeisą; naudojanti

QBE (Query By Exemple – užklausa pagal pvz-į),

SQL (Stuctured Query Laguage – struktūrizuota užklausų kalba), C Pascal,

Assembler progr. kalbas. FoxPro yra DBASE analogas su geresnėm kai kuriom

sav.

Šiuo metu populiaresnės Windows terpės progr: FoxPro for Windows, Borland

Paradox for Windows ir Microsoft Access.

4.1 EK INF KLASIFIKAVIMAS. (4.2. IS EKSPL, PRIEŽ, DEMN)

Komerciniuose–ūkiniuose procesuose susidaranti informacija – tai žinios

apie šių procesų eigą, t.y. apie įvairius jų eigos aspektus, pavyzdžius,

apie gamybą, žaliavų, medžiagų judėjimą ir kt. Šios žinios reikalingos tam

tikroms valdymo funkcijoms atlikti. Todėl žinias (informaciją) reikia

surinkti, perduoti, apdoroti, saugoti. Asmeniui, vartojančiam šią

informaciją valdymo sprendimams priimti, reikalinga apdorota ir tinkamai

apiforminta informacija.

Pagal apdorojimo stadijas informacija yra skirstoma į: pradinę, tarpinę,

rezultatinę. Pradinė informacija susidaro tiesiogiai kom.–ūkinėje veikloje

ir fiksuoja įvykusį šios veiklos faktą – pagamintą ar parduotą produkciją,

sudarytą sutartį ar kt. Apdorojus pagal tam tikras taisykles pradinę

informaciją, gaunam tarpinė ar rezultatinė informacija. Tarpinė informacija

gali būti apdorojam toliau arba saugoma tam, kad naudoti ją vėliau, be to

ją galima naudoti daugelį kartų. Rezultatinė informacija yra galutinis

apdorojimo produktas, kuris ir ppateikimas vartotojui.

Pagal apdorojamos informacijos turinį galima išskirti mokslinę, techninę,

ekonominę ir socialinę informaciją. Didžiausia informacijos dalį, kuri

apdorojama kompiuterinė technika, sudaro techninė ir ekonominė informacija.

Ekonominė informacija pagal sąryšį su įvairiomis valdymo fukcijomis

skirstoma į direktyvinę, planinę, faktinę, analitinę ir normatyvinę.

Direktyvinė – tai aukščiau sstovinčių organizacijų (pavyzdžiui, vyriausybės,

ministerijos) priimti nutarimai, nurodymai, atskiri rodikliai, kainos.

Planinė – daugiau įmonės viduje esanti informacija (planiniai rodikliai).

Faktinė – tai tam tikram objekte esanti tikra informacija (faktiniai

rodikliai). Analitinė – tai įmonės padalinio informacija, skirta tam tikros

veiklos, situacijos analizei, įvertinimui ir pan. Normatyvinė – tai įvairūs

normatyvai (darbo, laiko, medžiagų, piniginių lėšų ir kt.), normos,

įkainiai, koeficientai ir t.t.

Be to informacija dar gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė susidaro,

apdorojama ir vartojama objekto viduje, o išorinė susijusi su išorinėmis

funkcijomis, t.y. susidaro arba vartojama už objekto ribų.

4.2. IS EKSPLOATACIJOS IR PRIEŽIŪROS BEI DEMONTAVIMO STADIJOS

Eksploatacijos ir priežiūros stadijoje reikia įgyvendinti visus IS

numatytus tikslus; stebėti kaip tenkinami vartotojų poreikiai; stebėti

darbą ir šalinti atsirandančius trūkumus. Šioje stadijoje nuolat tobulinama

sis. išaiškinti trūkumai fiksuojami specialiai tam vedamame žurnale.

Sprendžiama ar reikalinga nauja specifikacija naujos sis. tobulinimui.

Eksploat. ir priež. metu taip pat šalinami pasenę Duom. Bazių duomenys;

gali būti keičiamos pačios DB ir pan. Šioje stadijoje dalyvauja ir

projektuotojas.

IS demontavimo stadija prasideda, nusprendus pakeisti senąją sis. nauja

versija (nauja sis). Pagr. šios stadijos tikslas – pertvarkyti

organizacijos darbą taip, kad galima būtų palaipsniui nutraukti senos sis.

darbą. Senoji sis. g.b. pradėta demontuoti bandomosios eksploatacijos metu.

Demontavimo stadijos 3 etapai: 1.) IS demontavimo planavimas; (turi b.

sudaromas demontavimodarbų grafikas. Grafike atsispindi visi darbai, kurie

būtų atliekami tiek nuosekliai, tiek lygiagrečiai ir darbai, kurie gali

vykti tiek naujoje, tiek senoje sis).

2) Demontavimo priemonių rengimas. (reng-os tada, kai norima pereiti nuo

vienos IS prie kt.)

3) Eksploatacijos pabaiga. (kai baigiama ekspoatuoti senoji IS ir pilnai

pereinama prie naujos).

5.1 INF IR DUOMENYS (5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI)

INF paprastai vadinama tai, ką priimame regėjimu, klausa, stebėdami

vykstančius reiškinius. Ji lydi materialinės gamybos ir kt. Žmogaus veiklos

ypatumus, todėl ši sąvoka atrodo savaime suprantama. Pradėjus vystytis

kibernetikai, informatikai, atsirado būtinumas matuoti informacijos kiekį

ir kokybę. K.Šenonas inf. Siūlė vadinti tai, kas jo gavėjui padeda sužinoti

kas naujo, sumažinti neapibrėžtumą, suvokti, kad pranešime yra tiek inf. ,

kiek jos gavėjas sužino daugiau apie tuo pranešimu nusakomą reiškinį,

daiktą, procesą ar įvykį.praktikoje priimantiems sprendimus, inf. Naudinga

kiek padeda priimti efektyvius valdymo objektui sprendimus.

Ūk. Sprendimams formuojamos inf. Vertinimą galima sieti su tais

tiesioginiais atitinkamų inf. Pranešimų poveikiais, kurie gali padėti

priimant ir realizuojant valdymo sprend.

Inf. charakteristikos:

Pilnumas – rodo informacija nusakomos esmės aprašo pakankamumo laipsnį.

Vald.inf. g.b. nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė.

Savalaikiškumas – rodo kaip inf. gavimo momentas sutampa su jos panaudojimo

momentu priimant vald.sprend. jis svarbus inf. kai vald. sprend.

efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai gaunama inf. apie įvykusį

nuokrypį nuo normalaus.

Tikrumas – atitikimas objektyvioms vald. situacijoms, kuriose priimami

sprend. Ji g.b. netikra nuo atsiradimo momento, ar perduodant, apdorojant,

g.b. prarandamas tyčia. Daug dėmesio skiriama jos išlaikymui taikant

kontrolės ir aapsaugos metodus.

Optimalumas – kaip ir operat. Opt. – kuri gainama naudojant optimizavimo

metodus, reikalaujančius daug komp. laiko.

Vald. aprūpinimas informacija ir veiklos tobulinimas susiję su inf. srautų

racionalizavimu ir komp-u.

Duomenys į komp. Įrašomi pagal t.t. tikras išdėstymo schemas. Duom. str. –

tai duom. elementų, jų aparašų ir ryšių tarp jų visuma. Ją nusako duom.

tipai ir tarpusavio ryšiai(susieja elementus ir jų grupes). D.tipas –

apibrėžia t.t. jo reikšmių ir operacijų , kurias galima atlikti su tom

reikšmėm, aibę(užrašymo būdą). Dažn. kalbama apie duom. nusakančius

rodiklių požymius ir konkrečias reikšmes – pagrindus. Pož.gali turėti

nustatytas arba standartizuotas santrumpas, sulyginus žymenis(kodus) ir

pan. Duomenų reikšmės apibendrintai nusakomos vardais – konstantos,

kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Duomenų tipai : sveikasis

ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi

vaizdavimu kompiuteriuose. Sveikojo tipo duomenys – sveikieji sk., realiojo

– pateikiami parodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskirtas kableliu arba

tašku; loginio – dydžiai su dviem galimom reikšmėm ‘taip’ ir ‘ne’ naudojami

loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir procesų eigai valdyti; eilutės –

tekstai, rašomi kompiuterio simboliais.

Paprasčiausią duomenų str. turi jau minėtos konstantos ir kintamieji.

Kitos duomenų struktūros : įrašai – jungiami keli vieno arba įvairių tipų

duomenys, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas susideda iš

duomenų, talpinami laukuose, turi savo vardą; masyvai – kintamųjų aibė,

turinti vardą. Masyvo savybė – galimybė kreiptis į jo elementus. Kaip 1-

mačiai ir 2-mačiai masyvai komp. naudojami verktoriai ir matricos; lentelės

– įrašo tipo duomenų sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, bet gali būti

skirtingų tipų. Jos gali būti laikomos ir failais su vieno tipo įrašais;

failai – vienodo arba kelių tipų įrašų sekos, pavadintos vienu vardu.

Skiriama loginė(nusako inf. vartotojus dominančius ryšius tarp failų įrašų)

ir fizinė failo struktūros. Skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo

išrinkimo failai.

5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI

Klasifikatorius –t.t. srities klasifikavimo objektų ir klasių bei kodų

susistemintas rinkinys. Be klas. dar naudojami ir registrai, kurie skiriasi

tuo, kad juose yra ne tiktai t.t. tikros srities obj. pavadinimai ir kodai,

bet ir svarb. obj. atributai.

Kiekv. inf. sistema turi turėti klasif. Jų sudarymo, tvrkymo, diegimo,

vystymo ir kontrolės visuma vad. klas. ir kodavimo sistema. Čia klas. – jų

visumos skaidymas t.t. metodu į klases pg. t.t. požymius.tai daroma

taisyklių visuma.

Klas. pg. charakteristikas, pg. kurias turi būti nustatomi bendrumai ir

skirtumai su kt. klasif. obj.

Naud. Hierarcinis ir aspektinis klas. met. Hier. – obj. visuma suskirstoma

į pavaldžias klases etapais, po kurio gaunama t.t. klasių visuma, asp.- į

nepriklausomas klases pg. klasif. aspektą.

Kodu vad. Ženklas ar jų seka obj. žymėti. Kodavimas – kodo priskyrimas. Kod-

ma naudojant t.t. ženklus, kurių visuma vad. kodo ženklynu(sud. Iš

skaitmenų ar abėcėlės raidžių arba ir tų, ir tų – t.y. būti skaitmeninis

arba mišrusis),

o kodo ženklyno skaičius – kodo pagrindu. Kodo ženklų sk. –

kodo ilgis, ženklo vieta kode – kodo ženklaviete.

Kodavimo met. – eilinis – kodai sud. iš natūrinių sk. ir priskiriami

objektui. Visi elementai surašomi į eilę pg. vieną bendrą pož. ir kiekv.

priskiriamas kodas – natūrinis sk. atitinkantis ei. nr. sąraše. tai

trumpiausi ir paprasčiausi kodai. Trūkumas – el. koduojami tik pg. 1 pož.,

o tarp el. nepaliekami tarpai. jis taikomas paprastoms ir stabilioms

nomenklatūroms koduoti.

Serijinis – kod. el. surašomi eilės tvvarka, juos suskirsčius į grupes. Jos

dkiriamos pg. 1 pož., o el. surašomi į eilę pg. kt. Kiekv. grupei skiriama

natūrinių sk. serija, o elementams jos eilės nr.kodai sud. iš nat. sk. Šis

metodas pranašesnis už eilinį met. nes galima papildomai koduoti naujus

tinkamos aibės elementus, neišardant nustatytos skirstymo į grupes tvarkos.

Laisvi nr. gali likti neišnaudoti, todėl kod-jant galima palikti laisvus

nr. vienos gr. Pabaigoje, o kt. Pradžioje.

Nuoseklusis – visi el. suskirstomi pg. vieną pož. Į grupes ir jos

sunumeruojamos eilės tvarka. Kiekv. gr. el. vėl skirstomi į pogrupius,

kurie numeruojami eilės tvarka atskirai kiekv. gr. Kiekv. pogr. el.

skirstomi į dar smulkesnius pogr.-ius.

Lygiagretusis – kodai sud. naudojantis nepriklausomų gr. kodais. Inf.

kodavimui pradėti naudoti įv. grafiniai šriftai (graf. Pažymos, stilizuoti

šriftai, kodavimo šriftai).

Šriftai yra stilizuoti – ženklo vaizdą suskaido į atskiras dalis ir jas

lygina ssu etalonais, kurie saugomi komp. Atmintyje; magnetiniai – skaito

specialios magnetinės galvutės. Kodas identifikuojamas pg. skaitymo

galvutės signalo formą; kodavimo – jų ženklai g.b. skersmenų taškai,

skirtingų pločių koncentriniai apskritimai, skirt. Pločių ir aukščių

brūkšniai.

Prekėms koduoti gamyboje ir prek. dažn.naud. brūkšniniai kodai UPC(JAV) ir

EAN(Europa).jie panašūs, nes naud. tiems patiems simboliams koduoti –

skaitmenims nuo0 iki9 ir 5 pagalbiniams simboliams. EAN kode 13 ženklų –

12 skaitmeninių ir 1 kontrolinis.

Kiekv. klasifikatorius yra įteisinamas ir registruojamas, patvirtinant

nustatyta tvarka. Jam suteikiamas registravimo numeris ir surašomi

informaciniai duomenys klasifikatorių ir registrų sąraše. Jis yra tvarkomas

metodais, priemonėmis, tarnybų.

Skiriamos 3 klasifikatorių kategorijos: valstybiniai, specializuotieji ir

įmonių.

Klas. ir registrų rengimo ir vedimo tvarka Liet. reglamentuota LRV 1992 10

23 d. nutarimu.

6.1 EK INF-JOS YPATUMAI (6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOM)

Pereinant iš komandinio valdymo į rinkos ekonomiką, iš esmės keičiasi ne

tik verslo ir ūkinės, komercinės bei finansinės veiklos principai. Kitą

reikšmę įgyja ir ek. bei verslo informacija. Siekiant strateginių,

taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais

duomenimis, pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo objekto būseną,

išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Inf. kartu su

finansais, medžiagomis, mašinomis ir įrengimais, personalu bei vadybos

priemonėmis priklauso prie 6 pagrindinių verslo ir gamybos išteklių rūšių,

tačiau šiame sąraše užima ypatingą vietą, nes visi kiti ištekliai gali būti

reguliuojami ir valdomi tik per informaciją ir ja remiantis. Nuo pakankamos

inf. buvimo, jjos tikrumo, tikslumo, operatyvumo labai priklauso bet kokios

veiklos sėkmė ir verslo rezultatai. Vadovavimo procesas, apimantis

planavimą, planų įgyvendinimą ir jo kontrolę taip pat susijęs su

informacija. Taigi ekonomikoje turi būti tiriama ek. konjuktūra –

konkrečiam laiko momentui susiklosčiusių ek. sąlygų visuma, kurią gali

apibūdinti tokia inf. – BNP dinamika, pr. ir medž. Atsargų dydis, kainų,

pelno, palūkanų, vertybinių popierių dinamika, infliacijos tempas, valiutų

kurso dinamika, valstybės skolos dydis ir kt.

6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS

Siekiant automatizuoti personalo apskaitą, reikia siekti, kad duomenys

turi būti patikimi, nuolat vykdoma personalo apskaitos kontrolė, reikia

tobulinti pačią apskaitą, jos metodus.

Personalo apskaitos sistema susideda iš daugelio apskaitos barų, kurių

kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai, kurie realizuoja t.t. funkciją.

Išskiriami tokie uždaviniai: 1)personalo žinynų(sąrašų) tvarkymas; 2)

personalo judėjimo apskaita;3) personalo priėmimo ir atleidimo apskaita; 4)

duomenų apie darbuotojus pakeitimas.

Visi šie užd sprendžiami naudojant pirminius dok ir į šiuos klausimus turi

būti gauta inf.

Apskaitoje g b gauti tokie rezultatiniai dokumentai: personalo priėmimo ir

atleidimo rezultatiniai dok.; personalo judėjimo apskaitos dokumentai;

ataskaitų ir formų mašinogramos. 1 gr. mašinogramos – kaip vykdo personalas

įsipareigojimus, ar nėra darbo sutarties pažeidimų (sutartys). 2 gr. –

kontroliuoti personalo sąrašus, pareigybinius žiniaraščius. 3 gr.

-kontroliuoti jo darbo rezultatus(darbo laiko ir kiekio apskaita). 4 gr. –

darbo ataskaitų formų sudarymas.

Personalo apskaitos tikslas – gauti operatyvius duomenis apie personalo

skaičių, pareigybes, išdirbtą laiką, pagamintų vienetų skaičių.

Periodiškumas – sprendžiamas kkaupiant visus pirminius dokumentus kasdien.

Kokie dokumentai naudojami – darb. Sarašų, dirbto laiko, pagamintų vienetų

apskaitos dokumentai.

9.1. DUOMENŲ ORGANIZAVIMO BŪDAI (9. 2. Pr ir rez inf kontrol metd, projekt

ek užd )

Sprendimo argumentų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokia informacinė

medžiaga naudojama šiems argumentams gauti. Visą reikalingą sprendimams

informaciją galima suskirstyti į 2 dideles grupes:

1) Pirminiai duomenys (PD) – jie renkami būtent šiam tikslui nuo pradžių iš

originalių pirminių šaltinių. 2) Antriniai duomenys (AD) – jau surinkti

kitų asmenų ar organizacijų kitiems tikslams.

Yra 3 duomenų organizavimo būdai: 1) Rankinis 2) Kompiuterizuotas (online

režimas) 3)Kombinuotas

Rankinė paieška. Daugybė reikiamos informacijos dar egzistuoja tik

nekompiuteriniu pavidalu, arba kompiuteriniu neorganizuotu (ar organizuotu

ne taip, kaip patogu naudotis esant konkrečiai situacijai) pavidalu.

Paprastai paieška prasideda nuo vietos, kur gali būti ieškomi duomenys,

nustatymo. Tai gali būti indeksai, bibliografinės rodiklės, katalogai ir

t.t. reikiami duomenys gali būti vidiniai ir išoriniai organizacijos

atžvilgiu. Vidiniai duomenys savo ruožtu galima suskirstyti į unikalius

(specifinius) ir bendruosius.

*Unikalūs duomenys – duomenys apie pačios kompanijos veiklą: apskaitos,

personalo, pardavimų; šie duomenys nėra prienami išoriniams vartotojams ir

nėra vieši.

*Bendrieji duomenys – duomenys, kurie charakterizuoja išorinius objektus,

tačiau buvo surinkti ir saugomi pačios organizacijos pastangomis. Jie gali

būti popieriniu ar kompiuteriniu pavidalu. Problema gludi tame, kad dažnai

šie duomenys nestandartizuoti, nevienodo formato, nekategorizuoti.

Išoriniai duomenys. Jų apimtys yra milžiniškos. Egzistuoja daug paiešką

lengvinančių priemonių: *Bibliografiniai rinkiniai *Enciklopedijos,

žinynai, vadovai *Indeksai *Statistiniai šaltiniai *Individuali kompanijų

informacija *Kompiuterizuotos duomenų bazių rodyklės ir indeksai *Kt.

Šaltiniai.

Kompiuterizuota paieška – paieška, kurioje naudojamos kompiuterinės

informacijos technologijos. Pliusai: 1)taupomas laikas 2) nuodugnumas 3)

atitinka paieškos tikslą 4) pigumas

9. 2. Pradinės ir rezultatinės informacijos kontrolės metodai,

projektuojant ekonominių uždavinių sprendimą.

Svarbūs procesai yra – inf surinkimas, perdavimas bei saugojimas. Inf

surinkime didelis dėmesys kreipiamas vidinei inf. Tai darbui imlus

procesas, kai kur automatizavimo lygis žemas, o jam keliami reikalavimai

aukšti: inf turi būti surinkta fiksuotu laiku, pilnoje apimtyje ir turi

būti tiksli.

Surinkus inf vykstant tolimesniems procesams svarbus vaidmuo tenka inf

paieškai. Ji turi vykti sparčiai be klaidų ir pvz. šią procedūrą spartinti

galima naudojant įvairias programines priemones, pvz. tokias kaip DBVS.

Perdavimo operacija atsiranda dėl to, kad: 1)nesutampa inf atsiradimo,

apdorojimo bei vartojimo vietos 2)operacijos yra technologiškai susietos ir

vyksta skirtingose vietose. Yra žinoma eilė duomenų perdavimo būdų.

Populiariausias – kurjerinis duomenų perdavimas techninėmis priemonėmis ir

distancinis perdavimas charakterizuojamas tuo, jeigu perduodamos laikmenos

su inf, tai inf siunčiama signalo pavidalu. Inf perduodama įvairiomis

kryptimis, adresais – el.paštas ir pan.

Saugojimo operacija atsiranda dėl: 1)daug kartų panaudojama ta pati inf

2)atotrūkis laike tarp atskirų technologinių procesų ir apdorojimo

operacijų. Inf saugojimo pobūdis priklauso nuo to, kokiuose laikmenose ji

yra įrašyta. Inf yra saugoma suskirstyta pagal jos pobūdį, naudojimo

dažnumą ir pan. Saugojimo trukmė priklauso nuo inf rūšies. Vykstant inf

saugojimui

reikia užtikrinti jos patikimumą. Tam yra eilė būdų: inf gali

būti dubliuojama, nors tai didina informacijos vieneto saugojimo kaštus,

tačiau didina ir patikimumą.

10.1. EI APDOROJIMO VEIKSMAI IR PROCESAI. (10.2. BENDR PROJ STAD)

EI apdorojimą lemia 2 priežastys: 1) specifinės inf savybės 2) panaudojimo

specifika

EI charakteringa didelės pradinės ir rezultatinės informacijos apimtys,

aukšti reikalavimai informacijos patikimumui, daugkartinis informacijos

panaudojimas. Ei apdorojimas vyksta pagal labai nesudėtingus algoritmus.

Tuo tarpu mokslinė informacija apdorojama labai sudėtingais algoritmais. EI

charakteristikos: *inf t b apdorota per trumpą laiką *nustatyti

rezultatinės inf pateikimo terminai

Rezultatinė informacija gaunama iš pirminės, o kad vyktų apdorojimo

procesas, turi būti pateiktos priklausomybės tarp pirminės ir rezultatinės

informacijos arba turi būti suformuotas matematinis modelis. Pvz., prekių

likutis tam tikrai datai nustatomas įvedant pradinį likutį, parduotą kiekį.

Turint matematinį modelį nustatomas rezultatinio rodiklio skaičiavimo

nuoseklumas. Jei matematiniame modelyje figūruoja EI rodikliai, tai

algoritmui nusileidžiama iki rezultato.

EI gali būti apdorojama rankiniu būdu arba automatizuotai (naudojant

kompiuterius). 1) atveju pagrindiniai analizės vykdytojai yra žmonės

(projektuotojai ar vartotojai) ir jie analizuoja objekto organizacines

struktūras, veiklos funkcijas, jų procedūras ir įvairius dokumentus, juos

aprašo vartotojams įprasta kalba, naudodami lenteles, grafikus, įvairias

struktūros ir kitas schemas. Panašiai galima aprašyti ir duomenų srautus ir

atlikti rankinę (nekompiuterizuotą) duomenų srautų analizę: – makroanalizę

(atliekama sudarant dokumentų sąrašus ir lenteles, jų kartotekas,

struktūros schemas, taip pat operacijų su dokumentais schemas) ir

mikroanalizę (atliekant rodiklių sąrašus ar kartotekas, o taip pat

grafiškai vaizduojant informacinių srautų struktūrų komponentus). 2)

kompiuterizuota analizė naudojant tinklinius, matricinius, vienkriterio ar

daugiakriterio optimizavimo, analitinio ar imitacinio modeliavimo bei kitus

matematinius metodus. Pastariesiems darbams galima jau dabar naudoti

žinomus taikomųjų programų paketus ir kitą esamą programinę įrangą.

10.2. BENDROJO PROJEKTAVIMO STADIJA.

Kiekviena IS (inform.sist.) turi būti projektuojama keliomis stadijomis

(pereina kelias stadijas). Kiekvienoje stadijoje analizuojami, rengiami ir

priiminėjami projektiniai sprendimai, kurie aprašomi atitinkamos paskirties

dokumentuose.

Laiko požiūriu stadijos paprastai viena kitą perdengia Jos išskiriamos

taip, kad kiekvienoje iš jų sistema būtų nagrinėjama skirtingų specialistų

(investitorių, projektuotojų, vartotojų) požiūriu. Kiekvienoje stadijoje

sistema gali būti nagrinėjama keliais aspektais: *informaciniu (kokia

informacija apdorojama ir kokia formuojama), *procedūriniu (kas su

informacija daroma), *valdymo personalo (vartotojišku – kas ir kokiuose

padaliniuose formuoja, laiko, apdoroja ir naudoja informaciją), *laiko (

kada turi būti gaunama, apdorojama ir perduodama vartotojams informacija).

Šie aspektai yra aprašomi naudojant to specialisto, kurio požiūriu

atitinkamoje stadijoje yra nagrinėjama kuriamoji sistema, sąvokas.

Bendru atveju galima išskirti šias projektavimo stadijas: 1)sistemos

strateginis ir taktinis planavimas; 2) bendras (koncepcinis, pradinis,

eskizinis, loginis, makro, išorinis) projektavimas; 3) detalus (funkcinis,

fizinis, mikro, vidinis) projektavimas ir diegimas.

Bendrojo projektavimo tikslai: 1) detalizuoti ir patikslinti jau sukurtos

IS specifikaciją 2) konkretizuoti specifikacijoje pateiktą informacinę

sampratą ir sudaryti sistemos koncepcinį modelį (eskizą) 3) išanalizuoti IS

realizavimo variantus ir parinkti vieną iš jų, tą kuris būtų ekonomiškai,

techniškai ir kitaip pagrįstas 4) parinkti sistemos aprašą (bendrąjį

techninį projektą)

Projektuojant sudėtingas sistemas jos gali būti nagrinėjamos hierarchiškai,

taigi ir eskizai, arba koncepciniai modeliai gali būti pateikti įvairiems

hierarchijos lygiams. Aukščiausiame hierarchijos lygyje turi būti pateikta

atskirų posistemių ar kompiuterizuojamų objektų sąveika.Kompiuterizuotiems

objektams turi būti rengiamas savas koncepcinis modelis ir specifikacija.

Metodiniuose nurodymuose nėra pateikiamas hierarchijos lygių skaičius,

reiškia jis neribojamas. Jeigu IS nesudėtinga, koncepcinio modelio galima

nerengti, šiuo atveju būtų tik patikslinta (detalizuota) specifikacija.

Visi IS projektavimo klausimai, tikslai, etapai yra nustatyti 1998 m.

Valstybės žiniose LR Ryšių ir informatikos ministro įsakyme.

Bendrojo projektavimo stadijos etapai:

1) IS specifikacijos detalizavimas ir patikslinimas. Šio etapo metu

aprašoma kuriamų ar numatomų kompiuterinių duomenų bazių struktūra,

informaciniai srautai, duomenų apdorojimo procesai. Jeigu specifikacijoje

buvo pateikti bendri IS reikalavimai, šio etapo metu formuojami konkretūs

reikalavimai atskiroms programų sistemoms, duomenų bazėms, kt.komponentams

(techn.įrangai), o taip pat IS ir vartotojų sąveikai.

2) IS koncepcinio modelio (eskizo) sudarymas. Aprašomos kompiuterizuojamos

funkcijos, darbo vietos, jų tarpusavio ryšiai, išdėstymas, reikalavimai

išdėstymui ir pan. Koncepcinis modelis gaunamas detalizuojant ir papildant

IS specifikaciją. Šio projektavimo etapo meu, jeigu yra galimybė, patariama

naudotis jau kitose sistemose sukurtuose projektavimo ar kt.paketais.

Koncepcinį modelį būtina aptarti su užsakovo ar vartotojo atstovais.

3) IS komponentų specifikavimas. IS komponentai – tai naudotinos aparatūros

komplektai, programų sistemos, taikomosios programos ir kt. Šio etapo metu

rengiamos specifikacijos kiekvienam komponentui. Šiose specifikacijose

aprašomos komponentų funkcijos, formuojami reikalavimai, o taip pat

pateikiamai komponentų projektavimo, įsigijimo ir instaliavimo darbų

planai.

4) IS bendrojo projekto (aprašo) rengimas. Šio etapo metu išsamiai aprašoma

IS koncepcija, koreguojamo jos tikslai, detalūs reikalavimai ir jų

įgyvendinimas. Parengtas IS bendras projektas turi būti suderintas su

kompiuterizuojamo objekto vadovybe.

16.1 UŽDAVINIO DIEGIMAS EKSPOATACIJAI (16.2. Drb užmok sk laik auto)

Kiekv. IS t.b. projektuojama keliomis stadijomis, kuriose analizuojami ,

rengiami, priiminėjami projektiniai sprend., kurie aprašomiatitink.

paskirties dok. Yra šios projekt. stadijos: 1. Poreikių nust; 2. Bendras s-

mos projektav; 3, s-mos įvertinimas ir parinkimas; 4. Detalus s-mos

pojektavimas; 5. S-mos diegimas; 6. S-mos eksploat. ir priežiūra; 7. S-mos

demontavimas.

Diegimas (realizavimas) – jo metu yra patikrinama. kaip s-ma veikia

realiomis sąlygomis, pasiruošiama darbui veikaint naujai sistemai ir

apmikami būsimieji jos vartotojai. Po bandomojo eksploat. Pašalinami

pastebėti defektai, s-mos proj. patikslinamas, atsižvelgiant į eksploatav.

metu sukauptą patirtį ir s-ma naudojama, t.y. pradedamas s-mos

eksploatavimas.

16.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų laikininkams automatizavimas

Darbo užmokesčio skaičiavimas: 1. d. val. pgl apmokėjimo kategorijas

skaičiavimas: 1.1. pagrindinių darbo valandų skaičiavimas; 1.2.

viršvalanžių skaičiavimas; 2. Bendrojo darbo užmokesčio skaičiavimas: 2.1.

Pagrindinio DU skaičiavimas; 2.2. DU už viršvalandžius skaičiavimas; 3.

Grynojo DU skaičiavimas: 3.1. Bendrų mokesčių skaičiavimas; 3.2.

Valstybinių mokesčių sk; 3.3. Mokesčių skirtumo skaičiavimas.

Atlyginimų sk. ir mokėjimas ūk. operacija, kurią tenka suskaidyti į keletą

atskirų dalių.

Naudojant Microsoft Excel skaičiuoklės formules ir f-jas, g.b. sudarytas DU

apskaitos algoritmas. Algoritmo sudarymo eiga:

Sudaromas darbuotojų sąrašas. Skaičiuojama kiek DU yra priskaičiuota

darbuot.: nnustatoma kiek faktiškai dirbta val. per mėn., šie duom. g.b.

paimti iš darbo laiko apsk. žiniaraščio; (Viso) sumuojama skola

darbuotojams, darbas švenčių d.ir kt.

Skaičiuojama kiek iš viso atlyginimo turi gauti darb.: koeficientas X

faktiškai dirbtų val. skaič ir gaunama suma, kuri skiriama atlyginimui.

Priemoka už viršvalndžius sk.: koeficientas X tarifo 0.5 ir viršvalandinių

val. skaičius; priemoka už naktinį darbą apsk.: koeficientas X tarifo 0.5

ir iš val.dirbų naktį; darbas poilsio dienomis apsk.: darbo val. sk.

poilsio d. X iš koeficiento; už darbą kenksmingomis, l. kenksmingomis ir

pavojingomis sąlygomis – koeficientas X val. sk. dirbtų t. t. sąlygomis ir

X iš numatyto tarifo, t.y . 0.5, 1.5, 2. Apsk. kt priedai, premijos.

Susumuojami Visi priskaitymai. Toliau skaič. 30 proc. Sodrai; po to

išskaitomas pajamų mokestis 33 proc. bei 1 proc. Sodrai. Sumuojami “Visi

išskaitymai”. Ir gaunama “Mokėtina suma” , kurią gauna darbuotojas ir kuri

buvo apskaič. sumuojant praeito laikotarpio sumą ir iš “visų priskaitymai”

atimant “viso išskaitymus”.

17.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL APTARNAUJAMUS VALDYMO LYGIUS (17.2. Inf įr)

IS g.b. klasifik. pgl požymius: 1. Užd. Struktūrizavimą, formalizavimą; 2.

F-nį požymį; 3. Aptarnaujamus valdymo lygius; 4. Automatizavimo laipsnį.

Pvz., svarb. valstybės valdymo f-ja yra info apie šalies būseną įv.

aspektais kaupimas, apdorojimas bei pateikimas vartotojams. Ši f-ja t.

apimti visus valdymo lygius, pirmiausia du lygius- respublikinį ir

teritorinį. Info kaupimas ir pirminis apdorojimas t.b.

vykdomi teritoriniu

lygiu, tačiau būtina numatyti ne tik sąveikos su centralizuotomis duom.

bazėmis, bet ir tiesioginio ryšio su terit. s-momis arba atskirais obj.

galimybę. Tai galima pasiekti suderinus info. s-mų, duom. bazių, registrų

ir pan. funkcinę struktūrą, taikant vieningas klasifikavimo s-mas, turint

atitinkamą tech bei programinę įrangą ir esant kvalifik. person. tos s-mos

grandyse.

17.2. INFORMACINĖ ĮRANGA

IĮ – tai inf. apie ek. obj. visumą, inf. pasikeitimo, saugojimo, perdirbimo

būdai. IĮ (fondą) sudaro svarb. elementai: 1. Duomenys; 2. Jų formuluotas

aprašymas; 3. Pateikimo, apdorojimo, saugojimo priem. 4. Duomenų sudarymo

metodai iir pan.

IĮ, kuri naud. skaičiavimuose laikoma mašininėje įr., o IĮ iki skaič.

mašinų – ikimašinine ar praktine. Ikimašininė įr., duomenys t.b.

identifikuoti, t.y. t.b. suteiktas vienareikšmis duomenų pavadinimas,

duomenys t.b. formuluoti, aprašyti, t.y. pats trumpiausias duomenų

rekvizitas t.b. vienareikšmiai aprašytas. Kita vertus bet kokia įm. turi

ek. ryšius su kt. įm, visos tos įm. t.b. aprašyti ir pan.

IĮ kūrimas. Šiuolaikinių įm. trūkumai: 1. Didelė dalis rankinio duomenų

apdorojimo elementai; 2. Tie patys rodikliai dubliuojasi įv. dokumentuose;

3. Kartais dok. Paskaičiuojami rezultatiniai rodikliai, bet jie niekur

nenaudojami; 4. Jei įįm. daug rankinio dok. apdorojimo, tai spec. nedirba

savo tiesioginio darbo, bet dirba techninį darbą.

18. 1. IS KŪRIMO PRINCIPAI (18.2. TECHN. INF APD PRIEM KOMPLX)

Kompiuterizuota IS kaip ir kiekv. dirb. objektas pereina t.t būdingas

gyvavimo stadijas (ciklus). Ciklas susideda iš: IS kūriama; veikia;

aptarnaujama (palaikoma); tobulinama; naikinama.

IS kūrimas-tai procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą, realizavimą.

Kuriant IS daug dėmesio skiriama projektavimui, (IS projektavimas- tai

procesas, kuriuo apibrėžiamos s-mos, tech ir programinės įrangos

architktūra, dalys, moduliai, duomenys ir jų sąveika, tenkinantys

specifikuojamus reikalavimus. Kuriant IS reikia vadovautis taisyklėmis. Jos

apibūdinamos kaip IS kūrimo principai. Jais apibendrinami reikalavimai,

keliami sprendimams, projektavimo organizavimui, pačioms IS. Principų g.b.

l. daug. Svarbiausi, padedantys racionalizuoti projektavimo darbus ir

sukūrti kokybiškenes s-mas yra suskirstyti į 4 grupes:

1) sąryšis su kompiuterizuojamu obj. principai: a. tikslingumo prin.

Reikalauja, kad IS būtų kuriama konkrečiais tikslais, t.y reikia numatyti

tikslus, o kuriant juos realizuoti. b. sistemiškumo projektuojant IS t.b.

įsivaizduojama visa s-ma, susisteminami jos kūrimo tikslai, numatoma bendra

struktūra, svarb. darbai, kad ir s-ma ir jos dalys tarpusavyje būtų

susietos. c. nepriklausomumo ir organizacinių struktūrų būtina išskirti

pagr. objekto vveiklos f-jas ir joms kompiuterizuoti sukurti IS kiek galima

labiau nepriklausomos nuo organizacijų pavaldumo ir esmos organ.

struktūros. d. išskirstymo IS t.b. plėtojamos vietiniu, teritoriniu,

kartais valstybiniu lygmeniu, kaip išskirstyta info s-mų visuma.

2) projektavimo metodologijos a. projektavimo kompleksiškumo principas.

Projektuojant s-mą, t.b. išsamiai analizuojami, vertinami ir išlaikomi visi

svarbiausieji ryšiai valdymo objekte, s-moje, tarp IS ir išorinės aplinkos.

Kompleksiškumas leidžia geriau įvertinti atskirų elementų sąveikas. b.

dekompozicinis -tai visumos išskaidymas į dalis, siekiant analizuoti,

vertinti kiekvieną iš jų nepriklausomai nuo kitų. c. hierarchinis- tai

objekto ir IS vertikalus struktūrizavimas ir analizavimas. Kuo

sudėtingesnis objektas, tuo daugiau g.b. lygių, todėl projektavimas vyksta

keliais detalumo lygiais. Iš pradžių realizuojai bendresni tikslai, poto

konkretesni, priimami detalesni sprendimai. S-ma skaidoma į posistemius,

kompleksus. Analizuojama kiekv. dalies įtaka s-mai. Detalesni spr. Vėliau

apibendrinami. D. Iteracinis- t.b. projektuojama, taip, kad kiekv. to

proceso etape naud. prieštai gauti rezultatai, ir tai dažniausiai daroma

labiau detalizuotai. e. adaptacijos- jis rodo, kad s-ma t.b. pakankamai

gera, kad galima būtų modernizuoti. Plėsti, tobulinti. Ji svarbi dėl mokslo

ir technikos pažangos.

3) Info išteklių formavimo bei naudojimo princ. A. Info išteklių kaupimo ir

laisvo jų panaudojimo- duomenys t.b. surinkti, laikomi komp. d.b, kad visi

pgl t.t. tvarką galėtų jais naudotis. B. duomeų vienkartinio įrašymo ir

daugkartinio panaudojimo- padeda taupyti s-mos atmintį, išvengti

iškraipymų, netikslumų. C. bazių, registrų privalomo naudojimo principas.

D. Registrų ir klasifikatorių integravimo.

4) Kiti principai. A. Standartizacijos ir unifikacijos-t.b. kuo plačiau ir

racionaliau naudojami tipiniai, unifikuoti ir standartiniai elementai. B.

Laisvos konkurencijos visi ūkio subjektai turi turėti lygias teises

naudotis stat. Duomenimis, eko. Prognozėmis, kt. valst. institucijų info.

C. Duomenų apsaugos d.b t.b. kuriamos ir naud. taip, kad būtų garantuota

komercinio pobūdžio duomeų ir valst. paslapčių apsuaga. D. Technologinės

pažangos kuraint IS pirmenybė teikiama moderniausiom ir efektyviausiom

technologijom.

18.2. TECHN. INFO APDOROJIMO PRIEMONIŲ KOMPLEKSAS

Techn. įranga (tį) – techn. priem. kompleksas funkcionalinis inf, sist. bei

šių priemomnių dokumentacija. Ją sudaro. įv. modelių kompiuterių iir duomenų

rinkimo, kaupimo, perdavimo, pateikimo įrengimai. Tį naudojama

centralizuotai ir decentralizuotai (kai techn. prie naudoj. Betarpiškai

darbo vietose). Iš pradžių buvo decenr., paskui didelis centr. Dabar

dalinai centralizuota, dalinai decentr., orientuotas į duomenų paskirstymo

apdorojimą.

Tį – tai fiziniai įrengimai duom. apdoroti. Priklauso techn. priem.

Komleksai, kurie naudojami info registruoti (klaviatūra, brūkš. Kodų

skeneris, garso įrašymo įtaisas), laikyti, kaupti (popierius, lankstus,

kietas, optinis diskai), perdirbti (komp. ir programinė įranga), vaizduoti

(spausdintuvas, komp. ekranas, garsiakalbis), įvesti, išvesti. Taip pat jų

naudojimo instrukcijos, techn. ir kt. dokumentacija. Kompleksus g. sudaryti

vid. Ar galingos sk. mašinos, turinčios terminalinius įrenginius, PK,

eksplotuojami centralizuotai, arba t.t. darbo vietose. Kompleksų mašinos

g.b. sujungtos į tinklus. Kuriant IS visa tai parenkama, o ne

projektuojama, rengiami įrangos išdėstymo projektai.

Programinė įranga (PĮ)- kt. komp. IS komponentas. Jį sudaro progr.,

procedūros ir su jomis susiję dok., reikalingi duom. apdorojimo darbui. PĮ

g.b. taikomoji, skirta konkr. darbui ir rezultatui; sisteminė, palaikanti

atitink. taikomosios progr. įrangos veikimą.

34. 1. DIALOGO FORMOS IR SCENARIJAI (34. 2. DB struktūr analizė ir apraš)

Dialogas – tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su informacine

sistema (IS) (kompu): vartotojas klausia, sistama į tą užklausą reaguoja,

vėl seka vartotojo veiksmai ir t.t. Taip vyksta reglamentuota sąveika –

žmogus keičiasi info su kompu. Dialogo metu žmogus gali naudotis bet

kokiomis IS f-jomis. Dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta

pats žmogaus bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias

vartotojui bendraujant su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo

forma (DF). Vartojamos direktyvinė, lentelinė, frazinė ir orientuota į

konkretų objektą DF. Direktyvinė – esmė: žmogus, kuris yra dialogo

iniciatorius, norimas kompo darbo operacijas keičia direktyvomis. D – ės DF

žodynas susideda iš raktinių šnek. Kalbos žodžių, santrumpų, skaičių.

Komandų vidiniai formatai fiksuoti, info kadre yra išdėstoma eilutėmis. Ši

DF taikoma tekstams redaguoti, dokumentams formuoti, eksperimentų

dialoginiam valdymui. Lentelinė DF (LDF) vartojama norimų vykdyti operacijų

iškvietimui maniu, duomenų blanko pildymui ar redagavimui ir rezultatų

išvedimui lentelėmis. Ji yra paprastesnė ir greičiau išmokstama nei

direktyvinė, nes labiau yra orientuota į taikomuosius (IS) vartotojus –

neprogramuotojus. Frazinė dialogo forma vartoja ribotą šnek. Kalbos žodžių

kiekį. Vartojami liepiamieji, pasakomieji ir klausiamieji sakiniai (laisva

ir fiksuota forma). Objektiškai orientuota DF – tai direktyvinės ir

lentelinės DF sintezė, leidžianti maximaliai panaudoti displėjų bei

intelektualizuoti žmogaus ir kompo sąveiką. Čia žmogus turi galimybę kurti

dominančius jį objektus (realios sistemos ar realių procesų modelius,

duomenų bazes, programas), veikti juos, keisti juos bei jų atributus ir

ryšius su kitais objektais. Dialoginio bendravimo eigą aprašo dialogo

scenarijus. DS ) tai detalus D struktūros ir turinio aprašas, kurio pakanka

ja suvokti ir automatizuoti. S susideda iš būsenų aibės, operacijų aibės,

sąlygų aibės, D struktūros D informacinio modelio, D operacinio modelio. S

gali būti aprašomas lentelėse, spec kalba arba

grafiškai.

34. 2. DUOMENŲ BAZIŲ STRUKTŪROS ANALIZĖ IR APRAŠYMAS.

Duomenys į kompą įrašomi pagal tam tikras jų išdėstymo schemas. Kompe yra

įv. str. duomenų. D struktūra – tai D elementų, jų aprašų ir ryšių tarp

aprašų visuma. Atitinkamą D str. nusako elementų tipai ir tarpusavio

ryšiai.. Efektyviai apdorojant D reikia žinoti atskirų D ir sutvarkytų jų

rinkmenų įrašymo kompe būdus ir struktūras, žinoti ir tinkamai parinkti D

tipus. Duomens tipas apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias

galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D reikšmės apibendrintai

nusakomos D vvardais. Duomens vardas – tai konstantos kintamojo, procedūros

ar funkcijos pavadinimas. Paprasčiausi D tipai yra sveikasis, realusis,

loginis ir eilutės. Vykdant programas, keičiama kintamojo reikšmė, tačiau

jo tipas išlieka pastovus visą kintamojo gyvavimo laiką. Sveikojo ir

realiojo tipų duomenys – tai teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai.

Sveikojo tipo D – tai sveikieji skaičiai, kurių galimų reikšmių dydis

priklauso nuo konkretaus kompo bei kalbos realizavimo jame. Realiojo tipo D

– tai skaičiai, kurie mašinoje paprastai vaizduojami nurodant jų mantises

ir eiles, o pateikiami nurodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskiriamas

kableliu aarba tašku. Loginio tipo D – tai dydžiai su dviem galimomis

reikšmėmis “taip” arba “ne” , “tiesa” arba “melas” . LTD naudojami loginių

sąlygų reikšmėms nusakyti ir skaičiavimo procesų programose eigai valdyti.

Eilutės tipo duomenims priklauso tekstai, rašomi programavimo kalbos

simboliais. Tokį rinkinį paprastai sudaro bendrinės kalbos raidės,

dešimtainiai skaitmenys ir spec. simboliai. Paprasčiausią D str-ą turi

minėtos konstantos ir kintamieji. Kitos D str. – įrašai, masyvai, lentelės

ir failai (aprašomų ir apdorojamų D struktūros). Masyvas – baigtinė

fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. M elementą nurodo M

vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Svarbi M savybė – galimybė

kreiptis į jo elementus, greitai juos rasti ir apdoroti. M struktūra

plačiai naud organizuojant žmogaus dialoginį darbą su kompu. Į įrašus

jungiami keli vieno arba įv. tipų D, masyvai, ar atskiri smulkesni įrašai.

Kiekvienas Į susideda iš D, talpinamų žymėtuose laukuose.. Į sekos gali

sudaryti lenteles, jie g b jungiami į failus. Lentelės – tai Į tipo D

sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, tačiau įrašų D g b skirtingų tipų.

Jos g b laikomos ir failais su vieno tipo įrašais. Failais paprastai

vadinamos vienodo arba kelių tipų Į sekos, pavadintos vienu vardu. Skiriamo

loginė ir fizinė failo struktūros. Loginė str. nusako info vartotojus

dominančius ryšius tarp failo Į, jų rašymo mašininėje laikmenoje ir

skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai ir skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir

laisvo išrinkimo failai. Kelios duomenų rinkmenos, kurios tarp savęs g b

susietos tam tikrais ryšiais vad duomenų bazėmis. Jų tvarkymui ir

apdorojimui vartojamo spec. programos, vad duomenų bazių valdymo sistemomis

. D bazių struktūra ( ryšiai tarp D) nusakoma atitinkamais modeliais.

Plačiausiai žinomi hierarchinis ir tinklinis modeliai. Sparčiai plintant

PC, plačiai naud programavimo priemonės, kurios atlieka ir D bazių valdymo

sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų f-jas. Jos padeda projektuoti

sąryšinės struktūros reliacines D bazes. Reliacinės D bazės – Jų

strutūrizavimas susideda iš esybių, ryšių ir atributų, jų sąryšio schemų.

Esybėmis aprašomi organizacijos materialūs ir nemat objektai. E požymis –

gramatinė forma daiktavardis. Kiekvienas objektas gali turėti skirtingų

egzempliorių. E pvz.: žaliavos, kurių egzemplioriai žaliavų grupės ar

konkrečios ž. Įmonės IS-je esybių kategorijos: žmonės – darbuotojai,

pirkėjai, pardavėjai, paslaugų teikėjai; buvimo vietos – paslaugų teikimo,

gamybos operacijų, detalių, žaliavų ir pan. saugojimo vietos, darbuotojų ir

užsakovų buvimo vietos; kiti materialūs objektai – org. gaminiai, fizinė

nuosavybė, paskolos, sumos banke; nematerialūs ir juridiniai objektai –

teikiamos paslaugos, prekių realizavimo ir ž įsigijimo rinkos;

organizacijos padaliniai. Ryšiais susiejamos esybės. Jie nusakomi

veiksmažodinėmis formomis ( žaliava GAUNAMA, IŠDUODAMA..). Atributas nusako

E savybę. Tai E apibūdinantis požymis: ž kodas, kaina. Objektų atributų

kategorijos: fiziniai obj duomenys (dydis, forma, svoris, spalva.);

chronologiniai D (gimdienis, priėmimo į darbą data); puvimo vieta (gimimo

ir darbo vieta); ekonominiai D (kaina.); objektą identifikuojantys D

(vardas, pavadinimas); kvalifikacija (pareigos, išsilavinimas). Skiriamos

ir pagrindinės ryšių atributų kategorijos: chronologiniai D (santuokos

įregistravimo, pardavimo, pirkimo data); buvimo vieta (pirkimo, darbo

vieta).

35. 1. INF SIST IR VARTOTOJŲ DIALOGINĖ SĄVEIKA (35.2. KOMP-ZVIMO EK EF

ŠALT)

Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, ddialoginis bendravimas)

– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant

realizuoti tam tikrus tikslus gauti norimą inf. Pagal naudojimo

struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones g b

abstraktus (bendras) ir konkretus lygis.

1) Abstraktus – išryškinamos tik pagr dialoginio bendravimo skiriamosios

savybės, aprašomi veiksmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika,

atsižvelgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo

galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo reikšmingumą. Dialogą ir

dialoginę sąveiką g vertinti tiek vartotojo,tiek IS, tiek jų tarpusavio

bendravimo, vykdant atitinkamas f-jas, požiūriu. Vartotojas

vienareikšmiškai formuluoja užd, konkrečiai klausia ir ko nors

ieško.Sistema siūlo pasirinkti alternatyvų sąrašus. Kompo veiksmai – konkr

ats į užklausas, alternatyvų siūlymas ir t.t.

2) Dialogas konkretizuojamas apibūdinant dialoginio bendravimo pranešimus

ir priemones. Tam svarbūs pateikiamų pranešimų elementai (abc, žodynai), jų

struktūra (vid ir išor formatai) bei pranešimo turinys. Dialogo priemonės

susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu

(išrinkimu).

Dialoginio bendravimo ef-mas priklauso nuo racionalaus veiksmų ir darbų

pasiskirstymo tarp vartotojo ir IS. Svarbu dialogo partnerių suderinamumas.

Suderinamumas g b a) fizinis b) sintaksinis c) semantinis.

a) fiz – naudojamų kompų ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumas, klaviatūrų

suderinimas.

b) sintaksinis – vienodų ir susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų

vartojimas, suvienodinta el pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumas.

c) semantinis – skirtas dialogo partnerių pateikiamai inf ir pirmiausia

tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.

Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų vykdant

konkrečias IS f-jas, sekas. Kiekv dialogo žingsnis apima šias fazes:

įeinančio pranešimo įvedimą, įvestos pranešimų inf apdorojimą, išeinančio

pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompo analizę.

35.2. KOMPIUTERIZAVIMO EKONOMINIO EFEKTO ŠALTINIAI

Taikomųjų kompleksų projektavimo procesą g įsivaizduoti kaip preliminaraus

jų sąrašo, turinio, ryšių tarp jų analizės ir parinkimo procesą.Tam reikia

nustatyti ir įvertinti tų kompleksų alternatyvų tinkamumo kriterijus ir

apribojimus, kurie padėtų išrinkti efektyviausius. Ekonominį efektą g gauti

šiais veiksniais: 1) inf srautų tobulinimo ir pirminės inf tikrumo didinimu

2) aprūpinimo inf, formuojama sprendžiant atitinkamus taikomuosius

kompleksus, gerinimu, inf naudingumo valdymo f-joms didinimu 3) atitinkamų

f-jų vykdymo tobulinimu, taikant naujus metodus ir patobulinus darbo

organizavimą.Būdingesnės šio efekto kryptys ir šaltiniai lentelėje:

7.1.INFORMACIJOS LAIKMENOS (7.2.EI maš apdoroj auto reikšm ir kryptys)

Duomenys fiksuojami (užrašomi, laikomi) įvairiose laikmenose. Plačiausiai

tam naudojamas popierius, magnetinės terpės (juostos, diskeliai, diskai),

taip pat techninės priemonės, kurios atlieka ir duomenų laikmenos vaidmenį.

Laikmenos gali būti klasifikuojamos pagal duomenų įrašymo (talpinimo) ir

skaitymo būdus bei priemones, jų pildymo (formavimo, duomenų rašymo)

nuoseklumą bei vietas, įrašomos jose informacijos turinį, pobūdį ir pan.

Duomenų apdorojimo organizavimo požiūriu bene svarbiausia yra laikmenų

klasifikacija pagal tinkamumo kompiuterizuotam (automatiniam) apdorojimui

laipsnį. Pagal tai skiriamos tokios laikmenos: 1)visai netinkančios

kompiuterizuotam apdorojimui, 2)tiek žmogaus, tiek kompiuterio (jo įvedimo

įrenginių) skaitomos (dokumentai, kurie kartu yra ir mašininės laikmenos,

t.y. iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomos), 3)mašininės –

automatiškai formuojamos ir skaitomos.

1) tik žm. grupei priklauso

valdymo objekte sudaromi, taip pat mašininiu

būdu rengiami dokumentai. Tai pagr. laikmenos, tinkančios naudoti žmogui.

Pagal pildymo nuoseklumą dokumentai skirstomi į pirminius, tarpinius ir

rezultatinius.

2) žm ir komp. (iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomų) dokumentų

grupei priklauso prekių lydimieji dokumentai, prekių etiketės ir įpakavimai

bei popieriuje parengti dokumentai. Juose duomenys registruojami žymėmis,

stilizuotu ar magnetiniu šriftu arba brūkšniniais kodais. Kai kur naudojami

popieriniai dokumentai su magnetinėmis juostelėmis. Tačiau jie nėra labai

paplitę. Pvz., tokiu būdu parengtos taupomosios knygelės, kreditinės

kortelės turinčios magnetines juosteles, automatiškai nuskaitytiems

duomenims registruoti. Kitais atvejais daug pigiau naudoti dokumentus,

suformuotus lanksčiuose magnetiniuose diskeliuose (“elektroninius

žiniaraščius”), perdavinėti “kompiuteriniu paštu”, naudoti “elektroninius

pinigus” ir pan.

3) Mašininės laikmenos labai priklauso nuo naudojamų kompiuterių, todėl per

paskutiniuosius dešimtmečius bene daugiausiai ir greičiausiai buvo

keičiamos tobulinamos. Jei dar ne taip seniai buvo paplitusios perfokortos,

perfojuostos ir magnetinės juostos, tai dabar – įvairūs magnetiniai diskai

ir diskeliai. Tiesa, daugiausiai kito fizinės tų mašininių laikmenų

charakteristikos. Informacijos išdėstymo (duomenų organizavimo) jose

principai ir metodai suformuoti anksčiau ir yra bendri daugeliui laikmenų.

7.2.EKONOMINĖS INF MAŠININIO APDOROJIMO AUTOMATIZAVIMO REIKŠMĖ IR KRYPTYS.

EI pertvarkoma ir gauti rezultatai nnaudojami personalo darbe jau seniai.

Valdymo personalas skaičiavimo technikos priemones naudoja įvairiai: 1)kaip

instrumentines priemones savo darbo palengvinimui, operacijas paspartinti;

2)kaip įvairias taupykles arba automatizuotai atlikti įvairius darbus

imlius skaičiavimams, naudojant sudėtingus matematinius metodus;

3)vartotojams kompai tarnauja kaip intelektualios priemonės. jų pagalba

galima geriau vertinti, analizuoti ttam tikras situacijas.

IS koncepcija formavosi keletą dešimtmečių. Intensyviausiai buvo kuriamos

tai vadinamos automatizuotos valdymo sistemos (AVS) (žmogus, mašina,

sistema), kuriose informacija renkama, perduodama, apdorojama naudojant

įvairias automatizavimo bei skaičiavimo priemones. Gautas produktas –

rezultatinė informacija panaudojama priimant įvairius valdymo sprendimus.

Kuriamos AVS buvo skirtos įmonės planavimui ir valdymui automatizuotai,

t.y. jas kuriant buvo bandoma naudotis skaičiavimo technikos priemonėmis

tam, kad būtų galima patobulinti valdymo funkcijas. Tai buvo nerealu,

kadangi techninėmis priemonėmis valdymo f-jų tobulinti negalima.

Lietuvoje AVS buvo pradėtos kurti 7dešimtmetyje. Pradžia-1962m.

Sparčiausiai jos buvo diegiamos pramonėje. Diegiant technines skaičiavimo

priemones buvo naudojamas kiekybinis žingsnis. Jis buvo naudojamas

neefektyviai. Valdymas buvo automatizuojamas aukščiausiame valdymo lygyje,

neapimant žemesnių grandžių. Vėliau buvo pereita prie kokybinio žingsnio,

tai sąlygojo tokios priežastys: 1)pirminė informacija atsirasdavo

žemutiniame lygyje, ji buvo fiksuojama dokumentuose, perduodama

neautomatizuotai į aukštesnį lygmenį, vėliau buvo fiksuojama pirminės

informacijos mašininėse laikmenose, ir tik tada buvo atliekami

skaičiavimai. Todėl praeidavo daug laiko kol būdavo gaunamas galutinis

rodiklis, o gauta informacija tik fiksuodavo jau įvykusius procesus.

Rezultatinė informacija nebuvo naudojama valdymo sprendimuose (pavėluota

inf.), todėl buvo būtina pradėti tvarkyti informaciją kompleksiškai,

apimant įvairius lygius, bei bandyti automatizuoti ir duomenų perdavimą.

2)techninė bazė buvo netobula, nedidelis našumas, todėl pereinant prie

kokybinio žingsnio buvo akcentuojama, kad sparčiai reikia tobulinti

skaičiavimo techniką. 3)tikslinga yra automatizuoti visus valdymo lygius,

t.y. kurti įvairių žinybų, ministerijų AVS, aišku, perduodant informaciją

iš žemutinio į aukščiausią lygį su informaciniais ryšiais su gretutinėmis

įmonėmis, nes informacija turi cirkuliuoti ir vertikaliai ir horizontalia

kryptimi. Buvo numatyta sukurti respublikos AVS, kurioje turėjo būti ryšiai

tarp atskirų sukurtų AVS (ministerijų, susivienijimų ir pan.). Vyko

decentralizuotas informacijos apdorojimas – didesnis darbo našumas, geriau

sutvarkoma informacija, t.y. ekonominis efektas tam tikram informacijos

vienetui yra didesnis.

AVS kūrimas savęs nepateisino, nors privalumų yra daug: 1)bet kurioj

sukurtoj sistemoj visa valdymo f-jų informacija buvo kaupiama vieningoje

informacinėje bazėje. Buvo kaupiama informacija apie tos įmonės gamybinę,

ūkinę veiklą, apie reikiamų išteklių normas, veiklos rezultatus ir pan. Tos

informacijos tvarkymui buvo naudojamos duomenų bazių valdymo sistemos. 2)

buvo įgytas patyrimas, taip pat išryškėjo valdymo veiklos sritys, kur

tikslinga naudoti skaičiavimo techniką, kur būtina palengvinti personalo

darbą, palengvinant nekūrybinius skaičiavimus. 3)pralaužtas psichologinis

barjeras; 4)įrodyta, kad skaičiavimo techniką negalima naudoti vien tik

centralizuotai, t.y. vienais atvejais būtina taikyti informacijos

apdorojimą centralizuotai, kitais-decentralizuotai.

Pagrindiniai AVS trūkumai: 1)nekompiuterizuotas pirminių duomenų tvarkymas;

2)techninės priemonės negalėjo patobulinti valdymo, organizacinės

struktūros.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991m. lapkričio 13d. LR Aukščiausia

Taryba ir Vyriausybė patvirtino Pagrindinę ryšių ir informatikos plėtojimo

strateginę nuostatą, kurioj numatyta sukurti vientisą Lietuvos valstybinę

informacinę struktūrą. Buvo numatyti tokie etapai: 1etapas – iki 1995m.

Kryptis – kompiuterinio tinklo architektūros bei duomenų perdavimo tinklo

sukūrimas, taip pat savivaldybių kompiuterinių tarnybų sukūrimas. 2etapas

(tarpinis) – 1996-2000m. Kryptis – duomenų perdavimo tinklo plėtra,

vyriausybės informacinės sistemos realizavimas. 3etapas (perspektyvinis) –

iki 2005m. Kryptis – tolimesnis informacinės infrastruktūros įsisavinimas

ir plėtojimas.

8.1.MAŠININĖS INFORMACIJOS LAIKMENOS (8.2. D rink, reg, pareng, perd auto

priem)

Inf saugojimo priemonės nuolat kinta. Dar neatmenamais laikais pirmykščiai

žmonės piešdavo ir rašydavo olų sienose, akmenyse, molinėse plokštelėse.

Vėliau atsirado papirusas, pergamentas, popierius. Sukūrus kompiuterį

prasidėjo nauja informacijos laikmenų era. Dabar naudojamos informacijos

saugojimo priemonės savo informacijos talpa gerokai pranašesnės nei

naudotos prieš keletą metų. Dar prieš porą metų plačiai naudoti 3,5 colio

1,44 MB talpos lankstūs diskeliai atrodė talpūs ir greiti, bet jie jau

sensta ir jau laikas galvoti, kuo juos pakeisti. Mes esame prie naujojo

diskelių standarto slenksčio. Nuo 1981-ųjų buvo trys standartai: 360 KB

diskeliai, 5,25 colių 1,2 MB talpos diskeliai ir 3,5 colių 1,44 MB talpos

diskeliai.Dabar iki 250 MB talpos laikmenos vadinamos mažos talpos, nuo 250

iki 650 MB – vidutinės, o daugiau nei 650 MB talpos – didelės talpos

laikmenos.

Naujesnės informacijos laikmenos pagal informacijos saugojimo būdą

skirstomos į magnetines (M), optines (PD) ir magnetines optines (PD).

„Iomega firmos kaupikliai „Zip“: Jei ne suderinamumo su 1,44 MB talpos

diskeliais problemos, šio tipo diskeliai jau būtų rinkos šeimininkais. Jų

magnetinė laikmena labai panaši į 1,44MB diskelį, tačiau joje telpa net

100MB, o skaitymo/įrašymo įrenginys yra 30 kartų spartesnis.Vienintelis

„Zip“ įrenginio trūkumas yra tas, kad jis nesugeba perskaityti 1,44MB

diskeliuose įrašytos informacijos. Tačiau šio tipo laikmenos vis tiek yra

laikomos rimčiausiomis pretendentėmis pakeisti 1,44MB diskelius. „Iomega“

firma ttaip pat gamina 2GB talpos magnetinius kaupiklius „Jaz“.

Naujausia ir didelė firmos „Iomega“ „Zip“ laikmenos konkurentė Sony HiFD

laikmena. Jos talpa 200 MB, spartus duomenų perdavimas.

Firma „Compaq“ pagamino lazeriu valdomą magnetinį 3,5 colio skersmens

diskelių kaupiklį LS 120, kurio laikmenoje telpa 120MB ir kuris skaito

standartinius 1,44MB talpos diskelius. Šia savybe „Compaq“ gaminys

pranašesnis negu „Iomega“ „Zip“, bet už „Zip“ jis yra lėtesnis ir

brangesnis.

Firma „Swan“ pagamino 3,5 colio skersmens diskelių skaitymo įtaisą UHC

3130. Jo laikmenos talpa 130MB. Šis įrenginys sugeba skaityti ir

standartinius 1,44MB talpos diskelius ir yra maždaug 10 kartų spartesnis už

įprastą kaupiklį.

Mažos talpos magnetinio tipo laikmenas siūlo ir kompanija „SyQuest“ – „EZ

135 SCSI“ (talpa 135MB) ir „EZFlayer 230″ (talpa 230MB).

„Fujitsu“ kompanija gamina gana paplitusias MO tipo laikmenas, kurių talpa

128MB ir 230MB.

Kompanija „Philips“ taip pat gamina SCSI MO tipo laikmenas ir jų skaitymo

įrenginius. Jų gaminamų laikmenų talpa 230 MB – 640 MB.

Iš naujesnių vidutinės talpos informacijos laikmenų reikia paminėti

įrašomus kompaktinius diskus (CD-R). Jie yra 650 MB talpos. Šie diskai yra

patogūs tuo, kad juose įrašytą informaciją gali skaityti tiek pigūs, lėti,

tiek brangūs, didelio greičio CD-ROM kaupikliai, kurie yra beveik

kiekviename naujesniame personaliniame kompiuteryje. Didžiausias

kompaktinių diskų trūkumas yra tas, kad į juos informacija įrašoma tik

vieną kartą ir negali būti keičiama.

Didelės talpos laikmenas ir jų skaitymo įrenginius siūlo kompanija

„SyQuest“.

Jos gaminamos didelės talpos laikmenos yra „SparQ 1.0″ (talpa

1GB), „SyJet“ 1.5″ (talpa 1,5GB) ir „Quest 4.7″ (talpa 4,7GB).

Iš beveik kiekviename naujame kompiuteryje naudojamų kietų diskų reikia

išskirti SCSI tipo diskus. Šie diskai atsirado visai neseniai. Jie yra daug

talpesni ir spartesni už senstančius IDE arba EIDE tipo kietuosius diskus.

Neseniai pradėti gaminti ir DVD (Digital Versatile Disks) įtaisai ir

diskai. Jie labai panašūs į dabar plačiai naudojamus CD (Compact Disc),

tačiau yra daug talpesni. DVD diskuose telpa 3GB informacijos (planuojama

gaminti 4,7GB talpos DVD diskus). Visai nesenai pasirodė ir DVD su

daugkartinio įrašymo galimybe, bet vis dar nėra susitarta dėl standarto

(DVD+RW ar DVD-RAM).

Duomenims saugoti naudojami kaupikliai su magnetine juosta (Streamer).

Jiems skirtose laikmenose (kasetėse) telpa nuo kelių šimtų megabaitų iki

kelių gigabaitų. Tokiose laikmenose santykinė kaina už vieną megabaitą yra

mažiausia, tačiau dėl lėtos informacijos paieškos šie kompiuterių

įrenginiai nėra paplitę.

„StorageTek“ kompanija gamina magnetinių juostų saugojimo bibliotekas.

Didžiausiame šios kompanijos pagamintame tokio tipo įrenginyje galima

įrašyti iki 4000 TeraBaitų duomenų (tiek užtektų viso pasaulio gyventojų

skaitmeninėms nuotraukoms saugoti). Perdavimo greitis 6 MB per sekundę.

Tokio įįrenginio kaina yra apie 300 tūkstančių JAV dolerių.

Panašų į „StorageTek“ informacijos saugojimo įrenginį naudoja ir

„Microsoft“ korporacija. Pastarasis pavadintas TerraServer’iu. Jame saugoma

žemės paviršiaus skaitmeninės nuotraukos darytos iš palydovo. Prie šiame

serveryje saugojamos informacijos gali prieiti visi interneto vartotojai.

Nors naujausios informacijos laikmenos yra didelės talpos, greitai

skaitomos, tačiau jas po kiek laiko vis tik pakeis dvigubai talpesnės ir

spartesnės, nes sparčiai tobulėjant kompiuterinei įrangai auga darbo

sparta, informacijos kokybė, o taip pat ir informacijos dydis. Dabar

gaminamų laikmenų talpa yra didelė, tačiau kiekviena kompanija planuoja

gaminti dar talpesnes.

8.2. DUOMENŲ RINKIMO, REGISTRAVIMO, PARENGIMO IR PERDAVIMO AUTOMATIZAVIMO

PRIEMONĖS.

Kintamosios pradinės inf rinkimo priemonės. jos skiriamos pradiniams

duomenims rinkti nustatytu laiku. Pagal paskirtį skirstoma: gamybinė tara,

svarstyklės, laikrodžiai, matavimo prietaisai, davikliai, skaitikliai,

registratoriai. Gamybinė tara tarnauja pagamintoms arba siunčiamoms

vienodoms detalėms skaičiuoti. Ji skirstoma į kasetes, dėžutes, padėklus ir

pan. Svarstyklės: bendrosios paskirties, spec. paskirties, kraninės,

konvejerinės, dozuojančios ir t.t. Laikrodžiai bendrosios ir spec.

paskirties.

Pastoviosios informacijos registravimo priemonės. Jos efektyviai

naudojamos, kai ta pati informacija registruojama keliuose dokumentuose.

Prie jų priskiriamos adresavimo mašinos, hektografinės atrankinės

priemonės.

Duomenų parengimo automatizavimui priemonės – tai duomenų ruošimo

perfokortose įrenginiai, duomenų ruošimo perfojuostose įrenginiai,

įrenginiai duomenims ruošti magnetinėse laikmenose.

Duomenų perdavimo automatizuotos priemonės: modemas, teleksas, telegrafas,

teletaipas, faksimilinis prietaisas ir t.t.

15.1. DUOMENŲ SRAURAI IR JŲ VAIZDAVIMAS. (15.2. TARPBANKINIŲ OP EL SIS)

Valdymo objekte susidaro jo informacinės sistemos dokumentų, pranešimų bei

kitokių informacinių objektų srautai. Tais srautais cirkuliuoja konkretūs

duomenys, todėl ir atitinkami srautai vadinami duomenų srautais. Tie

srautai valdymo objektą sieja su kitais objektais (susidaro išoriniai

ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis) ir

vienos (tos pačios) organizacijos skirtingus padalinius, jų darbuotojus

(susidaro vidiniai srautai tarp padalinių, ddarbuotojų ar jų darbo vietų,

formuojamų bei naudojamų duomenų bazių bei pan.). Viename valdymo objekte

galima išskirti vieną ar kelis išorinius ir vidinius duomenų srautus.

Duomenų srautas (DS) ( tai sistemos vidinis arba išorinis informacinių

objektų (dokumentų bei kitaip pateikiamų duomenų) perdavimas (judėjimas) iš

jų šaltinių į laikymo vietas (duomenų bazes), atliekant atitinkamas jų

apdorojimo procedūras. Srauto šaltinis ir adresatas ( tai valdymo objektas,

procesas ar laikomi duomenys, iš kur ateina ir kur išeina tas srautas.

Kitos charakteristikos, kurios pilniau apibūdina srautą ( tai srauto tipas

(dokumentų, duomenų srautas ir pan.), srauto perdavimo būdas (tiesioginis,

per kurjerį, ryšio kanalais, kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.),

srauto perdavimo greitis, srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą,

periodiškumas, sąlygos ar situacijos, kuriomis susidarius yra perduodamas

srautas. Kai išskiriami keli duomenų srautai, jie tarpusavyje susiejami ir

kalbama apie visų nagrinėjamų srautų bendrą struktūrą. Bendru atveju yra

išskiriami trys DS ir struktūrų aprašymo lygiai: koncepcinis, išorinis ir

vidinis, o tuo pačiu ir atitinkami modeliai. Koncepciniame yra išskiriamos

ir nusakomos objektyvios (nepriklausomos nuo konkrečių taikymu) dalykinės

srities informacijos savybės. Koncepcinio l. apraše paprastai naudojamos

specialiai tam skirtos koncepcinio modeliavimo kalbos. Jos gali būti

grafinės, tekstinės ar mišrios. Išoriniame l atspindimi objektyvūs

vartotojų požiūriai į informaciją. Vidiniai l orientuoti į konkrečius

kompiuterius ir fizinį duomenų pateikimą, kuris reikalingas rengiant

duomenų apdorojimo programas. Tai pagrindinės priemonės, naudojamos

aprašant kompiuterizuojamą objektą ir IS.

Modelius dažnai ppatogu yra vaizduoti schemomis. Jos gali būti fizinių ir

loginių duomenų srautai, paprastos ar objektiškai orientuotos. Pateikiant

srautų aprašą duomenų srautų schema, rodomi šie pagrindiniai elementai:

išorinių d šaltiniai ir adresatai; DS; procesai; laikomi d (laikmenose,

konkrečioje duomenų b). procesai tai įėjimo DS transformavimai į išėjimo

DS. Laikomi d ( tai duomenys kartotekose, kontorinėse knygose,

dokumentuose, kompiuterizuotos ar ne DB (duomenų bazės).

Fizinių DS schemose procesai vaizduojami kaip juos supranta vartotojai (

valdymo objekto personalas, ir vartojami tam personalui įprasti terminai

(skyrių pavadinimai, pavardės, dokum pav ir pan.), struktūriniai

padaliniai.

Loginių DS schema ( tai apibendrintas duomenų srauto vaizdas, pateiktas

nesigyvinant į jų fizinį išdėstymą, konkretų vaizdavimą ir pan. Tokia

schema gali būti gaunama iš fizinių DS schemos , ją transformuojant

(vartotojo suvokiamus procesus ir naudojamas sąvokas keičiant jų loginiais

ekvivalentais). Loginių DS schemos aprašomas projektuojamos IS modelis. Šis

darbas paprastai atliekamas koncepciniu lygiu, t. y. aprašoma tik procesų,

DS esmė, o ne jų realizavimo būdas (neišskiriami konkretūs dokum, duomenys,

jų saugojimo būdai, apdorojimo procesai ir t.t.). informacija apie realaus

pasaulio objektus neskaidoma, t.y. kiekvienas toks objektas modeliuojamas

vienu informaciniu objektu, saugomu vienoje DB.

Valdymo objektų kaip sudėtingų sistemų DS struktūroms vaizduoti gerai tinka

hierarchinė aprašo struktūra, kai išskiriami apibendrinti duomenų

apdorojimo procesai ir aprašomi juos siejantys informaciniais srautai, o po

to detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai inf srautai.

Pradedama nuo abstrakčiausios schemos, kkuri palaipsniui yra detalizuojama.

Nulinio lygio schemoje vaizduojamas vienintelis procesas, sutapatintas su

visa sistema, ir išoriniai DS. Tokia schema vadinama kontekstine schema.

Pirmo lygio schema gaunama ją detalizuojant. Detalizuojama tol, kol yra

prasmė išskirti procesų dalis.

Modeliuojamos srities objektams, inf srautams ir DB aprašyti patogu naudoti

ERA schemas (angl. „Entity-Relationship-Attribute“ ( Esybė-Santykis-

Atributas). Jos trys pagrindiniai elementai yra: 1) esybės, kuriomis

aprašomi srities objektai; 2) ryšiai, kuriais aprašomi santykiai tarp

objektų; 3) atributai, kuriais aprašomos objektų arba santykių savybės.

15.2. TARPBANKINIŲ OPERACIJŲ ELEKTRONINĖS SISTEMOS.

Elktroninės banko operacijų sistemos (EBOS) skirstomos į dvi grupes: 1)

banko pranešimų perdavimo; 2) atsiskaitymų. Banko pranešimų sistemose

operatyviai persiunčiami ir saugomi bankų dokumentai, o mokėjimus

reguliuoja bankai-dalyviai. Atsiskaitymų sistemos funkcijos siejamos su

narių tarpusavio reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymu. 1) pirmajai grupei

priklauso SWIFT (Society for Worgwide Interbank Financial

Telecommunication) tarptautinių tarpbankinių atsiskaitymų per

telekomunikacijų tinklą organizacija ir Bankwire ( bankų komunikacijos

tinklas, aptarnaujantis privatų sektorių, sistemos. 2) antrajai grupei

priskiriamos tokios sistemos: JAV valstybinės rezervinės sistemos tinklas

FED Wire; Niujorko elektroninė tarpbankinio kliringo ( atsiskaitymų ir

užskaitų ( sistema CHIPS (Clearing House Interbank Payments System);

Londono automatizuota atsiskaitymų rūmų mokėjimo užskaitymo sistema CHAPS

(Clearing House Automated Payment System). Japonijoje yra tarpbankinių

pervedimų sistema ir kolektyvinis banko automatų-kasininkų tinklas, kuris

vykdo depozitines ir mokėjimo operacijas. Elektroninės sistemos taip pat

skiriasi pagal dalyvių, dalyvaujančių pervedimuose ir atsiskaitymuose,

kiekį. Pvz., SWIFT organizuoja dvišalį banko pranešimų persiuntimą,

t.y.

tarp dviejų dalyvių. Sistemose FED, Wire, CHIPS, CHAPS persiuntimai yra

daugiašaliai. Kai kurios sistemos yra specializuotos. Pvz. FED Wire tinklas

aptarnauja valstybinių vertybinių popierių rinką JAV. Svarbiausią vaidmenį

piniginių pervedimų sistemose vaidina ESM ir skaičiavimo centrai bankuose,

kurie automatiškai tvarko bankų sąskaitas. Elektroninėmis priemonėmis

atsiskaitymai vykdomi tiesiogiai per bankus arba per automatinių

atsiskaitymų rūmus.

Procentinių įkainių didėjimas pinigų rinkoje sąlygoja didelę finansinių

lėšų vertę. Finansų įstaigoms, norinčioms laiku perduoti ir panaudoti

pinigines lėšas, iškilo poreikis naudotis telekomunikacijų priemonėmis. JAV

bankai naudoja keturis pagrindinius telekomunikacijos tinklus duomenims

apie pervedimus telegrafu perduoti: 11) FED Wire ( FRS (Federal Reserve

System) pervedimų sistema; 2) Bankwire ( analoginė sistema, aptarnaujanti

privatų sektorių; 3) CHIPS; 4) SWIFT.

1) FED Wire yra pirmoji pervedimų telegrafu sistema, sukurta JAV. Ryšių

linijų sistemą valdo ESM, esančios kiekviename iš 12 rezervinių sričių.

Visos ESM turi tarpusavio ryšį per centrinio kompiuterio komutatorių,

esantį Kalpeperyje. Šia sistema yra perduodami 3 rūšių pranešimai: finansų

įstaigų pervedimai iš rezervinių sąskaitų; valstybės VP pervedimai; FRS

administracinė ir tyrimų informacija. Atsiskaitymo operacijos pervedant

pinigines lėšas šia sistema vykdomos per FRS bankų-narių federalines

rezervines sąskaitas.

2) Bankwire sistema aptarnauja privatų sektorių. Ją valdo vienas

skaičiavimo centras, o informacija iki jos perdavimo adresatams saugoma

kitame centre, į kurį ji patenka greitojo ryšio linijomis. Ši sistema

teikia tokias paslaugas: patvirtina VP pirkimą ir pardavimą; pateikia VP

saugojimo instrukcijas; perduoda akredityvus arba informaciją apie įvykdytą

inkasavimą; siunčia ir priima bankų paštą; gauna informaciją apie klientų

sąskaitų būklę; patvirtina operacijas su užsienio valiutą.

4) informacijai perduoti naudojamos arba nacionalinės ryšių sistemos, arba

atskirų bankų komunikacijų tinklai, taip pat tarptautinės bankų

atsiskaitymų automatizuotos sistemos. Pasaulyje plačiai žinomi įvairūs

tarpbankiniai tinklai, tarp jų žinomiausias yra tarptautinis tarpbankinių

finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos tinklas SWIFT. Sistemos techninę

infrastruktūrą sudaro kompiuterių centrai, esantys visame pasaulyje. Šie

centrai sujungti greitojo duomenų perdavimo linijomis, kurios priklauso

valstybinių, nacionalinių arba komercinių ryšių tinklams. Sistemos širdį

sudaro du apdorojimo centrai, esantys Olandijoje ir JAV, kurie jungiami su

automatiniais regioniniais procesoriais, esančiais dažniausia kiekvienoje

iš įstojusių į SWIFT šalių. Šios sistemos privalumai yra perduodamų duomenų

saugumas, didelis perduodamų duomenų greitis (dėl mažesnio tarpinių stočių

skaičiaus), specialaus banko dokumentacijos standartų panaudojimas, be to

šioje sistemoje nustatyta atsakomybė už pranešimų perdavimą, kas garantuoja

duomenų gavimą. Be pranašumų yra ir trūkumų: didelės išlaidos norint

naudotis šio tinklo paslaugomis bei didelė SWIFT vidinės organizacijos

priklausomybė nuo labai sudėtingos techninės sistemos.

21.1. VARTOTOJO VIETA DUOM APDOROJIMO SIS. (21.2 MAT VERTYB APSK AUTO)

Inf vart subjektas, kurio veiklai reikalinga tam tikra info. Svarbus

kriterijus vertinama sistemų veikla ir jos efektyvumas, yra vartotojų

poreikių tenkinimo efektyvumas, kuris savo ruožtu priklauso nuo to , kaip

operatyviai vartotojui pateikiami rezultatai, kiek jie tikri, reikšmingi,

vaizdūs ir pilni. Sistemos darbo efektyvumą lemia dar ir tai, kokiu būdu

vartotojas gali pasiekti apdorojimo pajėgumus ir jais naudotis.jei

vartotojų veikla susijusi su operatyvių duomenų įvedimu ir rezultatų

analize, tai sąveikos kelyje turi būti kuo mažiau tarpininkų. Čia dirbama

dialogo režimu ir tarpininko vaidmenį atlieka tik programinės priemonės. ei

pradiniai duomenys surenkami centralizuotai ir palaipsniui kaupiami ir

saugojami duomenų apdorojimo sistemoje, o jų apdorojimo rezultatai

pateikiami vartotojams tik po kurio laiko, tai tarpininkų skaičius

padidėja, nes į sąveikos procesą įtraukiamos papildomos grandys.

Tarpininkai nereikalingi, ei vartotojas turi duomenų apdorojimo priemones

savo darbo vietoje. Tam tikrais atvejais iškyla būtinybė keistis duomenimis

su kitais objekto padaliniais ar kitais objektais. Šiuo atveju vartotojas

įgyja galimybę kreiptis į kitas apdorojimo priemones, programas, tačiau tam

vartotojo kompiuteris turi turėti ryšį su kitais kompiuteriais objekte ar

už o ribų. Tokią galimybę suteikia konfigūracijų skaičiavimo tinklai.

Vartotojai pagal kvalifikaciją skiriami: 1) profesionalūs vartotojai, 2)

neprofesionalūs. ei vartotojo ir sistemos darbas vyksta per tarpininkus,

vartotojui nereikia žymiai kelti kvalifikacijos, tačiau informacinės

funkcijos vykdomos neoperatyviai. jei vartotojas gali tiesiogiai naudotis

apdorojimo priemonėmis, aktualiais tampa jo kvalifikacijos kėlimo būdai.

Šioje aplinkoje formuojasi vartotojo ir apdorojimo priemonės sąveikos

principai, būdai, apribojimai, kurių visumą sudaro vartotojo interfeisą,

kurį nusako tokios jo savybės: 1) galimybės, kurias interfeisas teikia

vartotojui, 2) šių galimybių naudojimo paprastumas ir racionalumas.

Vartotojui teikiamos interfeiso galimybės turi leisti atlikti tokias

pagrindinių veiksmų grupes: 1) sankcionuotas kreipimasis į duomenis, 2)

operatyvus reikiamos veiksmų ir procedūrų sekos pasirinkimas, 3) lanksti

vartotojo veiksmų ir įįvedamų duomenų kontrolė, kuri leidžia kiek įmanoma

atmesti klaidingus vartotojo veiksmus ir klaidingus įvedamus duomenis.

21.2 MATERIALINIŲ VERTYBIŲ APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS.

Tiriant materialių vertybių (turto) apskaitos sistemą reikia:

1) būtų užtikrintas duomenų patikimumas; 2) materialių vertybių apskaitos

kontrolė; 3) būtų galima tobulinti pačią apskaitą, metodus, formas; 4)

racionalizuoti darbuotojų darbą.

Materialaus turto apskaita susideda iš daugelio apskaitos barų, kurie ir

sudarytų sistemos funkcinį posistemį. Kiekvienos sistemos barą sudaro

funkciniai uždaviniai, o šie realizuoja tam tikrą funkciją. Gali būti

iškirti tokie funkciniai uždaviniai ar kompleksai:

1) Materialių vertybių (turto) normatyvų žinynų tvarkymas, normatyvinių

failų formavimas, koregavimas.2) Materialių vertybių pajamų ir išlaidų

informacinės bazės tvarkymas. 3) Materialių vertybių judėjimo apskaita.

4)Materialių vertybių paruošimo ir įsigyjimo apskaita. 5) Materialių

vertybių inventorizacijos duomenų nustatymas. 6) Materialių vertybių

sunaudojimo gamyboje apskaita. 7) Duomenų pateikimas pagal užklausas.

Šie uždaviniai sprendžiami naudojant sąskaitas – faktūras, važtaraščius ir

kt. Firminius dokumentus. Visose firmoje t.b. atsakyta į tokius klausimus:

kas, kada, kiek ir kam išduoda vertybių.

Apskaitoje gali būti gauti tokie rezultatiniai dokumentai: *Materialinių

vertybių paruošimo ir įsigyjimo rezultatiniai dokumentai. * Materialinių

vertybių esamumo ir judėjimo apskaitos dokumentai *Sunaudojimo apskaitos

dokumentai *Įvairių ataskaitų ir formų mašinogramos.

I gr. mašinogramos – kaip tiekėjai vykdo sutartis, turi sekti atsiskaitymo

su tiekėjais procesus. Tiekėjų sutarčių vykdymo žiniaraštis, atsiskaitymo

žiniaraštis ir kt

II gr. mašinogramos – kontroliuoti medžiagų atsargas sandėliuose, jų

išdavimą gamybai ir t.t. Materialinių vertybių gavimo žiniaraštis ir kt.

Inventorizacijos palyginimo žžiniaraštis.

1.Požymiai ir pagrindai – kaip rekvizitai išdėstomi antroje dalyje:

pavadinimas ir kiti rekvizitai. Rekvizitai – pagrindai pradiniai, o už jų

apskaičiuojamieji, t.y prekės kiekis kaina, vertė arba suma.

2.Rezultatinių formų projektavimas – apskaičiuojama visų rekvizitų suma,

kokie bus rezultatiniai rodikliai ir dokumentai, jų struktūra (mašinogramų,

videogramų, formų sąrašas)

3.Pavadinimų ir kodų ar identifikatorių suteikimas, periodiškumo

nustatymas, paskirtis, naudojimo vieta ir vartotojai. Mašinogramos

naudojamos ir kt. Valdymo grandyse, todėl eskizai turi būti derinami ir su

jais.

4.Formų sudarymo šaltinių nustatymai (įstatymai)

5.Rezultatinių formų technologinių procesų schemų sudarymas

6.Formų derinimas, koregavimas, tvirtinimas

III gr. mašinogramos – apskaityti ir kontroliuoti medžiagų iždavimą iš

sandėlių bei naudojimą. Išdavimo gamybos padaliniams žiniaraštis, sunaudotų

medžiagų paskirstymas pagal kryptis ir kt.

IV gr. įv. Ataskaitos formų sudarymas. PVZ: Materialinių vertybių judėjimo

apskaita:

Tikslas paskirtis – gauti operatyvinius duomenis apie medžiagų gavimą,

išdavimą, likučius tam tikram laikui.

Periodiškumas – sprendžiamas sukaupus visus pirminius dokumentus; operatyvi

apskaita vykdoma iškart. Korekcija – likučiai koreguojami iškart gavus

informaciją.

Kokie dokumentai naudojami – sandėlių apskaitos kortelės, likučių, medžiagų

gavimo ar pardavimo duomenys.

Rezultatiniai rodikliai – medžiagų likučių, tam tikrai datai suma; pajamų

suma; išlaidų suma, medžiagų likutinis kiekis tam tikrai datai, bendra

pajamų suma; bendra išlaidų suma, bendra taros suma

Pradiniai rodikliai medžiagos gautas kiekis, kaina, likutis išduotas

kiekis.

Apskaičiuojamieji rodikliai: i-tos medžiagų bendras kiekis, vertė ir t.t.

Failai: 1)medžiagos klasifikatorius, kuriame gali pavadinimas (PAV),

medžiagų grupė (MG), medž kodas (KODAS), matavimo vnt. (MV), balanso

sąskaita

(BSAS), kaina (KAINA) ir kt rekvizitai. 2)medžiagų pajamos –

medžiagos kodas, materialiai atsakingas asmuo (MASM), dokumento nr (DOKNR),

data (DATA), tiekėjo – gavėjo kodas (TGK), balansinė sąsk, kiekis (KIEKIS),

kaina(KAINA), pajamų orderio nr ir operacija. 3) medžiagos išlaidų failas,

4 )medžiagos likučių failas – medžiagos kodas, materiasl atsakingas asmuo,

data kiekis, 5) medžiagų grupės (gr pavadinimas ir kodas), 6) įmonių

klasifikatorius (teikėjo, gavėjo kodas, požymis, teik ir gavėjo

pavadinimai, banko pav, banko kodas, adresas, sąsk 1 ir 2).

Sprendžiant materl. vertybių apskaitos uždavinius iš pirminių dokumentų

formuotini kintamos informacijos failai, kuriuose turi būti visi

materialines vertybes charekterizuojantys požymiai. Pagr užd keliami mater.

vertybių apskaitai:

Pateikti info apie konkrečių mater vertybių likutį; pateikti duomenis apie

konkrečių medžiagų gavimą , judėjimą per ataskaitinį laikotarpį.

Informacija skiriama apskaitos, komercijos ir kt sričių darbuotojams.

Pirminiai duomenys imami iš mater vertybių judėjimo pirminių dokumentų.

Pastovios info failai formuojami normatyvai, žinynai, kurie uždavinio metu

nuolat koreguojami. Pirmą kartą sprendžiant uždavinį, naudojamos sandėlių

apskaitos kortelės, likučių ir inventorizacijos dokumentų duomenys.

Sprendžiant šį uždavinį, formuojami likučių bei pajamų, išlaidų failai. Jie

turi būti koreguojami programiškai. Esant sistemos sutrikimui, gali būti

kaupiami pajamų ir išlaidų dokumentai.

Pateikiami tokie rezultatiniai rodikliai: medž likutis mėnesio pradžioje;

pajamų suma; išlaidų suma; medž likutis mėn pabaigai (natūra, prekių suma ,

verte, taros suma); bendra medžiagos likučio mėnesio pradžiai suma; bendra

pajamų suma; bendra išlaidų suma.

Pradiniai rodikliai: medžiagos kaina, mmedžiagų likutinis kiekis, išduotas

medžiagų kiekis, gautų medžiagų kiekis.

20.1. INF PROCESO ORGANIZAVIMAS (20.2 IŠORINĖ INF, NAUD IS)

Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai,

pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų

pasekmių įvertinimu, remiasi inform. ir yra susiję su jos apdorojimu.

Nagrinėjant inform., duomenų, žinių organ. (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą,

saugojimą, perdavimą, naudojimą) valdymo objekte, didž. dėmesys skiriamas

tradiciniams inform. srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir

analizės inform. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip

racionalių inform. srautų formavimas, pagrįstų inform. poreikių nustatymas,

efektyvus inform. išteklių naudojimas.

20.2 IŠORINĖ INF IR JOS NAUDOJIMAS IS

Įmonės prognozuojamos veiklos sprendimams naudojama joje kaupiama pačios

įmonės techninė, ekonominė ir kita informacija – tai vidinė inf. Be jos,

vis svarbesnė darosi informacija apie realizacijos rinkas, jų poreikius ir

galimybes – tai išorinė inf. Jai gauti reikia papildomų pastangų bei

sąnaudų. Pirmiausia tai oficiali informacija, kurią rengia ir pateikia

valdžios institucijos. Tai įstatymai, poįstatyminiai aktai, potvarkiai ir

kita direktyvinė informacija, kuri leidžiama įprastu spausdintu pavidalu

arba pateikiama kompiuterinio ryšio kanalais. Lietuvoje tokia info gali

būti gaunama per kompiuterinius tinklus. Tą info valdymo objektams reikia

rankioti iš įvairiausių šaltinių, kartais kaupti, o prieš priimant

sprendimus dar pakankamai apdoroti.

Iš viso to matome, kad kiekvieną organizaciją galima įsivaizduoti apsuptą

inf srautų, ateinančių iš išorės (aplinkos). Ją sudaro valstybės valdymo,

ūkinės, finansinės įstaigos, visuomeninės organizacijos, ryšių, transporto

ir kitų paslaugų įm, rrinkos infrastruktūra. Iš tų srautų reikia išrinkti

informaciją, padedančią daryti geriausius valdymo sprendimus. Savo ruožtu

organizacija išorinei aplinkai teikia info apie savo veiklą ir papildo

bendruosius išorinius info srautus.

22.1 KOMPIUTERINĖS INF APDOROJIMO TECHL SĄVOKA. (22.2 SK TECH NAUD ORG.

FORM)

Anksčiau technologijos sąvoka buvo siejama vien su gamybine veikla. Tačiau

pastaraisiais metais jos vartojimo sritys vis labiau išplečiamos. Neretai,

technologiniu vadinamas kiekvienas procesas, kuriam vykdyti reikalinga tam

tikrų priemonių, žinių, įgūdžių arba meistriškumo. Tokie yra ir visi

kompiuterinės informacijos apdorojimo skaičiavimo mašinomis (SM) procesai.

Kompiuterinės informacijos apdorojimo technologija – tai seka veiksmų,

kuriuos atliekant iš anksto nustatyta eile realizuojamos konkrečios

kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos. Tie veiksmai jungiami į

grupes – technologinio proceso operacijas. Šios operacijos, kurias trumpiau

galima vadinti technologinėmis operacijomis, yra pagrindiniai technologijos

elementai. Jos gali skirtis sudėtingumu, turiniu, vaidmeniu bendrame

kompiuterinės informacijos apdorojimo procese, atlikimo būdais ir pan.

Kompiuterinės informacijos apdorojimo SM technologinės operacijos susideda

iš kelių paprastų operacijų, pavyzdžiui, duomenų įvedimo, aritmetinių

skaičiavimo ir rezultatų skaitymo operacijų, o skaičiavimų operacija – iš

visų aritmetinių operacijų ir pan. Todėl šios operacijos yra sudėtinės.

Valdomojo objekto pirminiai normatyvų, žinynų, apskaitos ir kiti duomenys

rašomi popieriuje; taip sudaromas pirminis dokumentas. Naudojant

skaičiavimo techniką, tie duomenys įrašomi į mašinines laikmenas, t.y.

sudaromi duomenų failai (masyvai), ir poto apdorojami. Formuojant dokumentą

ar failą, duomenys į laikmeną gali būti įrašomi nepertvarkyti, gali būti

papildomai redaguojami ar kitaip apdorojami. Bendru atveju visą

rezultatinių duomenų formavimo procesą galima laikyti duomenų judėjimu

laikmenomis nuo duomenų šaltinio iki vartotojo. Duomenys iš vienos

laikmenos į kitą perrašomi tik įrašymo operacija arba dar papildomai

atlikus redagavimo, aritmetines, logines ir kitas duomenų apdorojimo

operacijas. Operacijos atliekamos su duomenimis arba jų laikmenomis.

Technologinio proceso operacijos apima duomenų apdorojimo operacijas, taip

pat operacijas, kurios atliekamos paruošiant duomenis apdoroti ir baigus

juos apdoroti.

Apdorojant duomenis skaičiavimo mašinomis, kiekvienoje operacijoje gali

atsirasti klaidų. Klaidas gali padaryti su mašinomis dirbantys operatoriai,

pačios mašinos, jų gali būti darbo programose, programinėje ir kitoje

dokumentacijoje. Klaidos ieškomos kontroliuojant apdorojimo procesų

rezultatus, kol dar neatlikta apdorojimo operacija arba ją atlikus, t.y.

atliekant atskirą kontrolės operaciją.

22.2 SKAIČIAVIMO TECHNIKOS NAUDOJIMO ORG. FORMOS

Skaičiavimo technikos naudojimo formos savo vystymosi eigoje įgavo daug

pavidalų pvz. įprastinis skaičiavimo centras, vietinis skaičiavimo centras,

automatizuotos darbo vietos. Visa tai gali būti laikoma paskirstyta duomenų

apdorojimo sistema. Pagal atliekamas funkcijas ir vartotojo aptarnavimo

pobūdį, išskiriamos tokios organizacinės formos: 1. Skaičiavimo centras 2.

Grupinis skaičiavimo centras 3. Kompiuterių tinklas 4. Automatizuota darbo

vieta.

1. skaičiavimo centras – tai seniausia ir labiausiai paplitusi 2-os ir 3-os

kartos kompiuterių naudojimo laikotarpiu organizacinė forma. SC buvo

kuriami stambiose įm ir org, kuriose veikė ar kūrėsi įvairios

automatizuotos valdymo sistemos. Buvo vykdomi stambūs mokslinės ar ūkinės

inf apdorojimo darbai. SC kaip atskiro padalinio kūrimą įtakojo būtinybė

išdėstyti skaičiavimo techniką bei sudaryti darbo sąl aptarnaujančiam

personalui. Ind SC veiklai būdinga 1) inf apdorojimo centralizacija,

apdorojimo pajėgumų koncentravimas viename padalinyje 2) išimtinai vidinių

įm ar įstaigos vartotojų aptarnavimas. Greta SC kurį laiką veikė ir tokios

org formos, kaip mašininio skaičiavimo skaičiavimo stotys, biurai,

naudojantys perforancinę ir klavišinę sk techniką. Ilgainiui plečiantis SC

funkcijoms ir daugėjant vartotojų, šių padalinių veikla buvo nutraukta, o

jų funkcijos perduotos SC.

2. Grupinis SC – tai skaičiavimo centras, kurį kolektyviai naudoja kelios

įm ar įstaigos, susijungusios į vartotojų grupę teritoriniu ar šakiniu

principu. Jie kuriami ten, kur 2 ar daugiau įm netikslinga turėti savus SC

dėl nedidelės info apdorojimo darbų apimties.

3. Kolektyvinio naudojimo SC – tai didelė info apdorojimo įm, aprūpinanti

skaičiavimo technikos kompleksu, duomenų perdavimo priemonėmis iš vartotojų

tinklų, abonentai gali kolektyviai naudotis šio centro pajėgumais,

programine įranga ir informacijos fondais. KNC sąlygomis info apdorojimas

įgauna pramoninį pobūdį.

4. Kompiuterių tinklas – tai tarpusavyje susietų kompiuterių ir ryšio

priemonių kompleksas, kurio vartotojams yra prieinami tinklo techniniai,

programiniai ir informaciniai ištekliai. Tinklas turi turėti ne mažiau kaip

2 kompiuterius, ryšių sistemą ir specialią programinę įrangą, kuri valdo

tinklo komponentų sąveiką.

Kompiuterių tinklas priklauso aukštesnei skaičiuojančių sistemų

architektūros pakopai, palyginti su pavieniu kompiuteriu. Svarbiausias

kompiuterių tinklo privalumas – teikiama abonentams galimybė kolektyviai

naudotis tinklo techniniais, programiniais ir informaciniais pajėgumais.

Tinklą apibrėžia jame esantys pajėgumai bei vartotojų skaičius, taip pat

vartotojų topologija, priemonės ir metodai. Pagal ryšių hierarchiją tinklai

gali būti

centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuotų tinklų pajėgumus

valdo 1 centrinis kompiuteris. Decentralizuoto tinklo mazgai veikia

nepriklausomai ir lygiomis teisėmis. Egzistuoja mišrūs tinklai, kurių

valdymas gali būti laikinai centralizuojamas. Pagal paplitusius ryšių

topologijos tipus tinklai skirstomi į 1) magistralinius 2) žiedinius 3)

radialinius 4) hierarchinius ir 5) sudarytus pagal principą “kiekvienas su

kiekvienu”.

Žvaigždinis tinklas – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo

konfigūracijų. Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai

vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl

kokių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes

tinklo mazgai tiesiogiai tarpusavy nesujungti.

Magistralinis tinklas – dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba

žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungti viena

magistrale. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethnet.

Tokio tinklo privalumas yra tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir

nepriklauso vienas nuo kito, todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo

darbas nenukenčia.

23.1 TECHNOLOGINĖS OP, JŲ TURINYS. (3.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DRB IS)

Veiksmų, atliekamų su duomenimis nustatyta tvarka nuo pradinių duomenų

atsiradimo iki rezultatų perdavimo vartotojui, aibė vadinama informacijos

apdorojimo technologiniu procesu. Šis procesas susideda iš atskirų

technologinių ooperacijų. Techn operacija-tam tikrų informacijos apdorojimo

veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. Operacijos gali būti:

duomenų rinkimo, perdavimo, saugojimo, paieškos, apdorojimo ir kontrolės.

Pagal automatizavimo lygį operacijos skirstomos į rankines (atliekamas

nenaudojant techninių priemonių), automatizuotas (atliekamas techninėmis

priemonėmis, tačiau pats apdorojomas valdomas rankiniu būdu), automatines

(vykdomos praktiškai nedalyvaujant žmogui). Technologinės apdorojimo

operacijos sujungiamos į procedūras, t.y., nuoseklių operacijų grupes,

kurias įvykdžius duomenys įgyja tam tikrą baigtinę pateikimo formą

(pradinio dokumento, failo magnetiniame diske ir t.t.). Įmonėje ar

įstaigoje renkama ir registruojama informacija, atspindinti jos ūkinę

veiklą. Nuo operatyvaus ir tikslaus pradinės informacijos surinkimo

priklauso ūkinio objekto veiklos efektyvumas. Informacijos rinkimas ir

registravimas, kuriems tenka nemaža dalis informacijos apdorojimo sąnaudų,

gali būti atliekamas įv būdais, pasižyminčiais skirtingu automatizavimo

lygiu:

1) rankiniu arba mechanizuotu; info renka ir registruoja žmogus,

naudodamasis paprasčiausiais prietaisais: skaitikliais, svarstyklėmis,

matavimo tara ir kt. Info ranka užrašoma pirminiuose dokumentuose;

2) automatizuotu, kai naudojami dokumentų skaitymo įrenginiai,

programuojami duomenų skaitymo automatai, gamybos registravimo įrenginiai,

formuojantys pirminius dokumentus ir kartu įrašantys info į mašinines

laikmenas; tai tieisoginis info įvedimas terminaliniais įrenginiais į

kompiuterį iš darbo vietų;

3) automatiniu, kai info renkama, registruojama ir perduodama nedalyvaujant

žmogui ir naudojant įvairius daviklius, skaitiklius, automatinio ryšio

linijas; šiuo būdu naudojamasi sistemose, apdorojančiose info realaus laiko

režimu (dažniausiai valdančiose technologinių gamybos procesų eigą).

Kai reikai perduoti didelį kiekį info, užfix –ą dokumentuose ar mašininėse

laikmenose, info tarp vartotojų ir skaičiavimo technikos kanalų perduodama

ryšių kanalais, t.p. paštu, kurjeriais.

Kai kurių rūšių info prieš apdorojimą tam tikrą laiką saugoma. Pirmiausia

tai pasakytina apie nevienkartinio naudojimo info.

Info apdodrojimo proc. yra pagr IATP grandis. Apdorojimo procedūra apima

info įvedimą ir išvedimą iš kompiuterio, aritmetines ir logines operacijas

su duomenimis pagal programinės įrangos algoritmus, taip pat tokias

tarnybines operacijas kaip duomenų rūšiavimas, grupavimas, kopijavimas

sistemos atmintyje, duomenų bazės aktualios būsenos palaikymas. Galutinis

apdorojimo procedūrosrezultatas-vartotojui reikalinga rezultatinė info,

pateikta patogiu naudoti pavidalu.

Tradicinis IATP skirstomas į tokius etapus: 1) pradinis-pirminių duomenų

rinkimas, registravimas ir perdavimas toliau apdoroti; rezultatas-tai

pirminiai dokumentai ar mašininės info laikmenos, į kurias info įrašyta jos

atsiradimo veitose; 2) parengiamasis- duomenų priėmimas apdorojimo vietoje,

patikrinimas ir paruošimas apdoroti, rezulatas-įrašyta laikmenose ir

patikrinta pirminė info, kuir gali būti apdorojama.; 3) pagrindinis- info

apdorojimas kompiuteriu ir vartotojams reikalingų funkcinių uždavinių

sprendimo rezultatų gavimas; 4) baigiamasis- info perdavimas vartotojams ir

jos naudojimas valdymui. Info neikeičia turinio ir pavidalo, tačiau

remiantis ja priimami reikalingi valdymo sprendimai.

Apdorojimo technologija pasirenkama įvertinus ją pagal vartotojui aktualias

charakteristikas: 1)techninės galimybės (apdorojimo našumas); 2)info

apdorojimo patikimumas ir rezultatų tikrumas; 3) info apdorojimo sąnaudos.

Vystantis info apdorojimo technologijai, keičiasi ir kontrolės operacijų

turinys. Technologiniuose procesuose, kurių pagrindas –trečios kartos

skaičiavimo technika, info kelias nuo jos atsiradimo iki pateikmo

kompiuteriui pasižymėjo dideliu rankinių operacijų skaičiumi. Tai sąlygojo

ir kontrolės opercijų turinį: buvo vykdomos tokios kontrolės operacijos

kaip vizuali kontrolė, kontrolinių sumų apskaičiavimas, pakartotinis

rankinis info įrašymas ir tt. Apdorojimo technologijoms, pagrįstoms

apdorojimų pajėgumų decentralizacija ir technikos priartinimu prie

vartotojo, reikia ir specifinių kontrolės metodų. Esant tokioms

technologijoms, info apdorojimo kontrolė atliekama daugiausia programiniais

metodais, kurių pagrindas yra įvairios loginės duomenų priklausomybės.

Kontrolės metodai:1)įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė; 2)ribinių

duomens reikšmių kontrolė; 3)semantinė(prasmės) kontrolė; 4)kontrolė,

naudojant informacinę bazę; 5)kombinuoti metodai. Įrašo ir atskiro duomens

formato kontrolė g. b. atliekama nurodžius pastovų įrašo ar duomens ilgį ir

tipą (aritmetinis, tekstinis, alfabetinis ir tt).Įvedant datą pagal šabloną

(metai, mėnuo, diena), g. patikrinti tokias sąlygas: ar bendras duomens

ilgis lygus 8 ženklams; ar duomuo sudarytas iš 2 skaitmenų, taško, 2

skaitmenų, taško ir dar 2 skaitmenų. Trūkumas: nekontroliuojamos atskiro

ženklo reikšmės, t.y. 89,03,15 ir99,03,15 formato požiūriu teisingos.

Ribinių duomens reikšmių kontrolė g. b.derinama su formato kontrole., kai

kitokio tipo loginė duomenų priklausomybė yra nepakankama kontrolės

operacijai atlikti. Tam pasinaudojama ta aplinkybe, kad kai kurių duomenų

realios reikšmės negali būti didesnės už ribines. Pvz., paros valanda

negali viršyti 23. Trūkumas: neaptinkama klaidingų duomenų, kurių reikšmės

lieka leidžiamų reikšmių diapazone. Semantinė(prasmės) kontrolė efektyvi

tik tada, kai duomens turinys gali įgyti tik kelias fix-tas reikšmes .

Tokiu atveju tikrinama ar duomuo atitinka kurią nors iš reikšmių. Kontrolė,

naudojant informacinę bazę. Efektyviausias būdas. Esmė ta, kad įvedamas

įrašas ar jo segmentas susiejamas su analogišku duomenų elementu info

bazėje. Nustačius, kad įvedami ir saugomi duomenų elementai atitinka,

laikoma, kad įvedama info teisinga. Šis metodas g.b. naudojamas tik

sistemose, kurių programinė įranga efektyviai atlieka paiešką.

23.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DARBAS INFORMACINĖJE SISTEMOJE.

Galima išskirti dvi informacinių sistemų taikymo koncepcijas:

1) informacija (duomenys) kaupiama, apdorojama ir vartotojui teikiami

reikalingi jo veiklai informaciniai pranešimai iš anksto reglamentuota

tvarka, t.y vartotojas jam reikalingą informaciją gauna tiesiogiai pats

nedalyvaudamas jos formavimo procese;

2) vartotojas jam reikalingą informaciją iš informacinės sistemos pasiima

pats, ir tai jis daro aktyviai veikdamas jos formavimo procesus, t.y

vartotojas gali su sistema bendrauti keisdamasis tarpiniais rezultatais

nurodymais ir kita informacija, ir taip gali daryti ne vieną kartą.

1) koncepcija paprastai realizuojama tokiose duomenų apdorojimo sistemose,

kai naudojamasi specializuotų mašininio (kompiuterizuoto) skaičiavimo

įmonių, kuriose kompiuteriai eksplotuojami centralizuotai, paslaugomis.

Tokių skaičiavimų pagrindinės technologinės operacijos yra: pirminės

informacijos rinkimas, jos įrašymas į mašinines laikmenas ir įrašymo

teisingumo patikrinimas; informacijos kaupimas ir laikymas (tvarkymas)

sistemos atmintyje; rezultatams gauti reikalingos informacijos

komplektavimas, grupavimas rūšiavimas ir apdorojimas; ataskaitų formavimas

ir išvedimas. Tai paprastai daroma pagal iš anksto parengtus grafikus,

taikant paketinio informacijos apdorojimo technologijas.

2) koncepcija siejasi su informacinių sistemų personalizavimu bei

dialoginėmis technologijomis, o kartu ir su personalinėmis informacinėmis

sistemomis. Konkrečiam valdymo personalui skirtos (personalinės)

informacinės sistemos gali būti kuriamos atskiroms valdymo funkcijoms, jų

dalims ar procedūroms, taip pat gali apimti kelias iš jų. Jos gali būti

aktyviai taikomos priimant sprendimus. Be to tokios informacinės sistemos

yra patogios personalinės informacinės kaupyklės, kuriose laikomi įvairūs

įsakymai, nutarimai, priminimai apie tai, ką reikia daryti, padarytų darbų

aprašai, kasdieninei veiklai reikalingos normatyvų ir kitos lentelės,

organizacijų, su kuriomis palaikomi komerciniai ir kitokie ryšiai, adresai,

telefonai, klientų charakteristikos ir pan.

Dialoginės technologijos esmę sudaro tai, kad kiekvienas vartotojas

tiesiogiai dirba su personaliniais

kompiuteriais, keisdamasis su jais

nurodymais ir informacija. Tiesa, patys kompiuteriai gali būti nuolatinių

ar komutuojamų ryšių kanalais sujungti į tinklus. Tačiau tai jau tinklų

problemos, kurios nelemia esminių dialogo organizavimo klausimų .

Naudojantis tokiais tinklais, rengiamos kompiuterizuotos darbo vietos

(KDV), o dalis informacijos laikoma viename (valdančiojo asmens)

kompiuteryje (duomenų bazėje), o dalis – kitame, t.y. vienas vartotojas

gali naudotis keliomis kitomis sistemomis. Tada jau galima nagrinėti

išskirstytąsias sistemas.

Vartotojui reikalingos informacijos gavimo formavimo procese dialoginė

technologija gali būti daug kuo panaši į paketinę: taip pat reikai

įrašinėti, laikyti, perdirbinėti ir kitaip tvarkyti informacinius

pranešimus ir sistemos atmintyje laikomą informaciją (duomenų bazes),

ieškoti reikiamų duomenų ir pan. Tačiau atsiranda ir naujos – žmogaus

(valdančio asmens) tiesioginio keitimosi informacija ir nurodymais veikti

(komandomis) su kompiuteriu ( informacinėmis sistemomis) – procedūros. Tai

realizuojama informacijos vartotojui (žmogui) tiesiogiai sąveikaujant su

informacine sistema (kompiuteriu).

Informacinių sistemų ir vartotojų dialoginė sąveika

Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas)

– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant

realizuoti tam tikrus tikslus (gauti norimą informaciją). Pagal naudojamas

struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones

gali būti abstraktus ((bendras) ir konkretus lygis.

Abstrakčiai nusakant dialogą, išryškinamos tik pagrindinės dialoginio

bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veikmai ir reakcijos į juos, taip

pat sąveika, atsiželgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio

veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo

vienareikšmiškumą. Būdingesni kompiuterio veiksmai yra: konkretūs atsakymai

į užklausas; pasirenkamųjų uuždavinių alternatyvų siūlymas, užklausa laisvai

išrinkti ir uždaviniui specifikuoti, kai reikia atsakymo, pateikiamo

atsižvelgiant į sintaksinius apribojimus.

Dialogas konkretizuojamas apbūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir

priemones. Tam svarbūs yra pateikiamų pranešimų elementai (abėcėlės ir

žodynai), jų struktūra (vidiniai ir išoriniai formatai) bei pats pranešimo

turinys. Vidinis formatas nustato įeinančio pranešimo sintaksę (ilgio

ribojimus, atskyrėjų naudojimo taisykles, pranešimo elementų specifikavimo

tvarką ir pan.) o išorinis – pranešimo išdėstymą, jo eilučių pateikimą

ekrane. Dialogo priemons susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių

programų rengimu (išrinkimu).

Suderinamumas gali būti fizinis, sintaksinis ir semantinis.

Fizinis suderinamumas reiškiasi naudojamų kompiuterių ir jų dalių

tarpusavio pakeičiamumu, klaviatūrų suderintumu (vienodu klavišų išdėstymu,

vienodų funkcijų priskyrimu tiems patiems pagalbiniams klavišams ir pan.)

Sintaksinis suderinamumas susijęs su vienodų arba vienareikšmiškai susietų

elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimu, suvienodinta elementų

pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumu ir pan.

Semantinis suderinamumas skirtas pačiai dialogo partnerių pateikiamai

informacijai ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.

Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų įvykdant

konkrečias informacinės sistemos funkcijas, sekas. Kiekvienas atskiras

dialoginis pasikeitimas, kaip elementarus dialogo žingsnis, apima šias

fazes: įeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompiuterio

analizę.

24.1 KOMPO NAUDOJIMO REŽIMAI. (24.2 IS SAMPRATA)

Režimas nustatomas toks, kad kompiuteris būtų naudojamas efektyviai.

Režimai: 1)vienprograminis; 2)daugiaprograminis-paketinis; 3)paskirstyto

laiko; 4)dialogo; 5)realaus laiko. Dirbant vienprograminiu režimu,

kompiuterio pajėgumai skirti vienai programai vykdyti. Kompiuteris dirba

tiesioginio apdorojimo režimu. Šis režimas neefektyvus, ypač didelėse

mašinose. Vartotojo reakcijos greitis yra per didelis.

Daugiaprograminis &– paketinis režimas paplitęs didesnio galingumo ESM. Šio

režimo sąlygomis lygiagrečiai vykdomų programų aibė nurodoma užduočių

pakete. Paketo programų darbą valdo operacinė sistema.

Paskirstyto laiko režimas yra tada, kai tam tikras vartotojų skaičius turi

nuolatinį lygiagretų ryšį su skaičiavimo mašina. Šis ryšys palaikomas per

terminalus, sprendžiant kelių vartotojų uždavinius vienu metu. Jų programos

vykdomos nuoseklumu, kurį valdo operacinė sistema. Kiekvienas vartotojas

užduočiai vykdyti gauna mašininio laiko intervalą.

Dialogo režimas pagrįstas kompiuterio ir vartotojo sąveika apdorojimo

proceso metu. Dialogui palaikyti reikia terminalinio įrenginio

(klaviatūros, displėjaus) ir specialios sisteminės programinės įrangos.

Vartotojas gali daryti tiesioginę įtaką apdorojimo procesui. Dialogas gali

vykti įvairiomis formomis. Paplitusios dialogo formos: meniu, klausimai-

atsakymai, šablonas, piktogramos.

Realaus laiko režimu kompiuteris valdo kokio nors objekto ar technologinio

proceso darbą. Svarbiausia šiame procese-tam tikrų parametrų kontrolė, o

jiems nukrypus nuo normų-operatyvus gautos informacijos apdorojimas.

Kompiuteris, dirbantis realaus laiko režimu, pasižymi greita reakcija į

objekto pokyčius. Jis nuolat fiksuoja ir seka objekto būklę, yra pasirengęs

ją apdoroti, ir dėl tokio greito reagavimo užtikrinamas sprendimų

operatyvumas.

24.2 INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA.

Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs

yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).

Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir

dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz.,

gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo

struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai

tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą,

imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro

ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas

turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.

kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama

nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių

elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės

(arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms

tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų

bruožų.

Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai

reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos

laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba,

tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info

laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.

koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai

stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra

žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose

info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos

kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių

vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.

Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir

apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info

daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai

daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros

paskirties tam tikros paskirties duomenų ((įvesties, apdorojimo, laikymo ir

kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios

yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš

darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti

kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų

priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).

. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką),

sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)

informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar

atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir

jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)

info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO

(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas,

vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų

aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios

kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.

25.1 PAKETO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS. (25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA

VISUOMENEI)

Valdymo uždavinių sprendimas g.b. atliekamas įvairiuose komp. panaudojimo

režimuose (monoprograminiame arba multiprograminiame) ir įvairiuose

santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus laiko ir

dialogo). Konkretūs režimai parenkami priklausomai nuo uždavinių ypatumų,

naudojamos komp. technikos ir programinės įrangos.

Paketinis režimas charakteringas tuo, kad duomenų apdorojimas atliekamas,

kai sukauptas t.t duomenų kiekis ir atėjo tų duom. apdorojimo laikas pgl iš

anksto sudarytą tvarkaraštį. Naudotojas neturi galimybiį reguliuoti duom.

apdorojimo procesą, todėl t.b. sudaryti detalūs ir tikslūs mat. modeliai ir

algoritmai, kas praktiškai neįmanoma.

Dirbdamas paketiniu režimu, var-jas įveda užklausą arba jų seką. Kiekviena

užklausa spausdinama

tokiu pavidalu, kokiu buvo įvesta. Aptikus klaidą,

sistema išveda pranešimą ir perreina prie kitos apklausos apdorojimo. Jei

apklausa korektiška, po jos teksto spausdinamas atsakymas.

Paketinio režimo privalumas tame, kad galima iš karto įvesti kelias

užklausas (uždavinių paketą) ir nuosekliai jas išspręsti be operatoriaus.

Paketinis apdorojimas automatizuoja operatoriaus darbą, o kartu sprendžiant

paketo vieną uždavinį ir įvedant kitą, iš dalies suderinamas lietaeigių ir

greitaeigių ESM įtaisų darbas ir kartu padidinamas ESM darbo našumas.

25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA VISUOMENEI.

Žmogus būdamas valdymo objektu savo darbe naudojasi įv. techn. priemonėmis,

padedančiomis geriau atlikti jam pavestas f-jas. Tokios priemonės yra

kompiuteriai, kuriais dirba gamybos, paslaugų ir kt. sričių specialistai.

Vieniems kompai – tik tokios techn. priemonės, kuriomis atliekamos

aritmetinės bei kai kurios duomenų apdorojimo ir tvarkymo operacijos.

Kitiems – jie yra duomenų kaupyklės ir priemonės, kuriomis galima

automatizuotai atlikti sudėtingus matemat., ekonom ir kitus darbui imnlius

skaičiavimus. Jie kompą naudoja kaip papildomą atmintį, kurioje laiko

reikalingą normatyvų, žinių ir kt. info, kurią galima greitai rasti.

Tretiems – tai intelektualios priemonės, kuriomis naudojantys galima

analizuoti ir vertinti valdant susidariusias situacijas, kurios reikalauja

greitų ir ssudėtingų skaičiavimų; vertinti ir lyginti tarpusavyje sprendimų

alternatyvas ir pan.

Kompiuterinės techn. panaudojimas yra susijęs su naujausiomis techn.,

garantuojančiomis aktyvią žmonių sąveiką su kompais, greitą ir patikimą

valdymo personalo aprūpinimą reikalinga jo veiklai info. Tai daroma

panaudojant kompus, turinčius talpius atminties įrenginius ir greitaeigius

skaičiavimus.

IInformacinių sistemų koncepcija mūsuose formuojama jau keli dešimtmečiai.

Aktyviausiai buvo dirbama kuriant automatizuotas valdymo sistemas (AVS).,

kurios garantavo efektyvų valdomo objekto funkcionavimą, ir kuriuose info

reikalinga valdymo funkcionavimui renkama ir apdorojama naudojant

automatizacijos priemones ir skaičiavimo techniką. Didžiąją įdegtų AVS dalį

sudarė tos, kurios buvo skirtos įmonių veiklos planavimui ir apskaitos

kompiuterizavimui.

Dabartiniu metu informacinės sistemos ir technologijos naudojamos visose

veiklos srityse. IS padeda: rasti racionalius valdymo uždavinių sprendimo

variantus; išlaisvinti darbuotojus nuo techn. rutininio darbo –

automatizuoti kai kuriuos proc.; gauti patikimą savalaikę info;

racionalizuoti info apdorojimą; tobulinti info srautus; mažinti produkcijos

savikainą; surasti ir įvertinti naujas prekių rinkas; parinkti tiekėjus bei

racionalius prekių pervežimo maršrutus; spręsti optimizavimo uždavinius.

3.1 EK INF SAMPRATA, JOS STRUKTŪRA (3.2. DB struktūrai keliami reikalv)

Pgl. grynąją informacijos teoriją pranešimas, kurį gauna info. vartotojas,

turi info tik tada, jei pprieš tai nebuvo tikslių žinių apie jos šaltinių

būseną, t.y. buvo neapibrėžtumas. Kai bandymo ar įvykio g.b. tik viena

baigmė, ir ją stebėtojas žino iš anksto, tai jokio neapibrėžtumo nėra. Kai

galimi 2 baigmių variantai ar daugiau ir iš anksto nežinoma, kokia baigmė

bus konkr. atveju, tada stebėtojas, gavęs pranešimą apie bandymo rezultatą,

gauna ir t.t. info kiekį. Info galima vadinti tai, kas padeda sužinoti jos

gavėjui kažką naujo, sumažinti neapibrėžtumą.

Verslo info – visos vadybos pagrindas. Siekiant strateginių, taktinių ir

operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duom.,

pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo obj. būseną, išteklius,

rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Visi ištekliai reguliuojami ir

valdomi tik per info. Nuo pakankamo info buvimo, jos tikrumo, tikslumo,

operatyvumo l. priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir ypač verslo

rezultatai.

Valdymo aprūpinimas reikiama jo personalo funkcijoms info ir jos paieškos

tobulinimas susijęs su info (duomenų) srautų racionalizavimu ir

kompiuterizavimu.

3.2. Duomenų bazės struktūrai keliami bendri reikalavimai

Kompe laikomi įvairių struktūrų duomenys (toliau D). D struktūra – D

elementų (jų grupių), jų aprašų ir ryšių tarp tų aprašų visuma. D tipas –

apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su

tomis reikšmėmis, aibę. D vardas – tai konstantos, kintamojo, procedūros ar

funkcijos pavadinimas. D tipai – sveikasis, realusis, loginis ir eilutės.

Sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie

skiriasi tik vaizdavimu kompe. Loginiai D – dydžiai, su dviem galimomis

reikšmėmis “taip” arba “ne”. Eilutės D – tekstai, rašomi kompiuterio

(progr. kalbos) simboliais. Kitos kompe laikomų duomenų struktūros –

įrašai, masyvai, lentelės ir failai. Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo

kintamųjų aibė, turinti savo vardą. Masyvo konkretų elementą nusako masyvo

vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Masyvo savybė – galima

kreiptis į elementus ir juos greitai rasti ir apdoroti. Į įrašus jungiami

keli vieno arba įvairių tipų D, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai.

Kiekvienas įrašas susisdeda iš duomenų, talpinamų žymėtuose laukuose.

Įrašams ggali būti suteikiami vardai. Lentelės – įrašo tipo D sekos.

Panašios į dvimačius masyvus, bet įrašų D gali būti skirtingų tipų. Failas

– vienodo ar kelių tipų įrašų seka, pavadinta vienu vardu. Skiriamos loginė

ir fizinė failų struktūros. Loginė struktūra nusako info vartotojus

dominančius ryšius tarp failo įrašų, jų įrašymo mašininėje laikmenoje ir

skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir

laisvo išrinkimo failai. D bazės – vienoje informacinėje sistemoje

formuojamos ir vartojamos kelios duomenų rinkmenos, tarp savęs susietos

arba nesusietos tam tikrais ryšiais. D bazių struktūra (ryšiai tarp

duomenų) nusakoma atitinkamais modeliais, iš kurių žymiausi hierarchinis ir

tinklinis. Paskutiniu metu imta plačiai naudoti programavimo priemones,

kurios atlieka ir duomenų bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio

programavimo kalbų funkcijas. Jos padeda projektuoti sąrišinės struktūros

reliacines duomenų bazes. Jų struktūrizavimo klausimai siejami su esybių,

ryšių ir atributų sąvokomis. Esybėmis aprašomi organizaccijos materialūr ir

nematerialūs objektai. Skiriamasis esybės požymis – jos gramatinė forma –

daiktavardis (pvz., žaliavos). Pagr. esybių kategorijos info sistemoje:

žmonės, buvimo vietos, materialūs objektai, nematerialūs ir juridiniai

objektai. Ryšiais susiejamos esybės, jie nusakomi veiksmažodžiais.

Atributas nusako esybės savybę. Tai esybę apibūdinantis požymis, pvz.,

žaliavos kodas arba kaina. Pagr. objektų atributų kategorijos: fiziniai D,

chronologiniai D, buvimo vieta, ekonominiai D, objektą identifikuojantys D,

kvalifikacija, tarpiniai arba galutiniai objekto veiklos rezultatai, D apie

esamą, ankstesnę arba būsimą objekto būseną, D apie objekto dalyvavimą

kokioje nnors veikloje dabar, praeityje ar ateityje. Sąryšis matematiškai

apibrėžiamas taip: tegu yra “N” aibių S1, S2, ., SN, tada R yra sąryšis

tarp tų aibių, jei R yra n ilgio sutvarkyta kortežų aibė .

Čia s1 – S1elementas, s2 – S2 elementas, . ir sn yra SN elementas. S1,

S2,., SN vadinamos sąryšio sritimis (domenais). Reliacinė D bazė – visuma

sąryšių su duomenimis, kuriuos reikia laikyti D bazėje. ERA schemos.

Skirtos modeliuojamos srities objektams, jų savybėms ir ryšiams tarp

objektų aprašyti. Šių schemų pagrindas yra ER modelis. Pagr. elementai yra

esybės (žymimos stačiakampiu), ryšiai (žymimi rombu) ir atributai (žymimi

apskritimu). ERA schemų sudarymo lygiai: taikymo srities lygis, esybių –

ryšių lygis, esybių – ryšių – atributų lygis bei kiekvienų iš jų (esybių ir

ryšių) atributų lygis. Dar yra naudojamas esybių – ryšių – atributų –

duomenų lygis. Taikymo srities lygiu nustatomi pagrindiniai srities

objektai – esybės ir ryšiai, nenurodant jų potipių ir sąryšių tipų. Esybių

– ryšių lygio objektai detalizuojami ir nustatomi ryšių tipai tarp jų.

Esybių – ryšių – atributų lygio schemų ryšio apibūdinimo elementas yra

ryšio laipsnis, nusakantis kiek esybės egzempliorių gali būti susieta ryšiu

su kitu esybės egzemplioriumi, kai kiekvienu konkrečiu atveju gali būti

vienas iš 1:1, 1:N, N:1, M:N tipų ryšių. Esybių ir ryšių atributų lygiu

aprašomos aukštesnio lygio nustatytų esybių ir ryšių savybės (atributai).

Esybių

– ryšių – atributų – duomenų lygiu nustatoma, kokie duomenų

elementai yra reikalingi aprašant atributus. Sudarytos esybių –ryšių –

atributų lygio schemos papildomos, prirašant atributo reikšmių aibę prie

kiekvieno atributą žyminčio apskritimo.

11.1. ALGORITMO SĄVOKA, SAVYBĖS (11.2.EK UŽD SPR ORG-MO TIPAI.)

Algoritmo sąvoka labai plati, ji sutinkama įv disciplinose: algoritmų

teorijoje, matematinėje logikoje, skaičiavimo matematikoje. Žodis

“algoritmas” sudarytas pagal Vid.Azijos matematiko al-Chorezmio vardo

lotynišką formą (Algorithmi). Algoritmą galime apibūdinti kaip

vienareikšmiškai apibrėžtą baigtinę veiksmų seką, kuria bet kokiems

duomenims (iš leistinos duomenų aibės) gaunamas prasmingas rezultatas.

Algoritmas yra (kompiuteriu atliekami) veiksmai, kuriais duomenys

transformuojami į rezultatą, o ne bet kokia baigtinė, kad ir

vienareikšmiškai apibrėžta, veiksmų seka.

Algoritmui būdinga šios savybės: 1) baigtumas – algoritmo vykdymas turi

baigtis po baigtinio žingsnių skaičiaus. 2) apibrėžtumas – kad ir kokiu

būdu apibrėžtas algoritmas, kiekvieno veiksmo duomenys ir rezultatai turi

būti vienareikšmiai 3) duomenys – tai kokie nors (kompiuteryje

atvaizduojami) objektai, imami iš tam tikros (leistinos duomenų) aibės.

Atskiru atveju algoritmas duomenų gali ir neturėti 4) rezultatai – tai

(kompe atvaizduojami) objektai, priklausantys nuo konkrečių duomenų

(pavyzdžiui, sutvarkytas didėjimo tvarka natūraliųjų skaičių masyvas).

Rezultatai tturi būti perduoti vartotojui. 5) efektyvumas – kiekvienas

algoritmo žingsnis turi būti įvykdomas per baigtinį laiką.

11.2.EK UŽD SPRENDIMO ORGANIZAVIMO TIPAI.

Inf. Sistemos (IS) gali būti klasifikuojamos pagal požymius: 1) pagal

uždavinių struktūrizavimą, formalizavimą; 2) funkcinį požymį; 3)

aptarnaujamus valdymo lygius; 4) automatizavimo laipsnį. Projektuojant IS

ekonominį uždavinį, jie turi būti aprašyti matematiškai bei algoritmiškai,

t.y. pagal kiekvieną uždavinį turi turėti matematinį aprašymo

formalizavimą. Nuo mat. aprašymo laipsnio priklauso IS efektyvumas.

Formalizavimas sąlygoja žmogaus dalyvavimą užd. sprendimo metu. Kuo

tiksliau užd. aprašytas, tuo didesnės kompo apdorojimo galimybės ir tuo

mažiau žmogus gali dalyvauti spr. priėmimo procese. Tuo sąlygojamas užd.

sprendimo automatizavimo laipsnis.

Uždaviniai skirstomi: 1) struktūrizuoti, formalizuoti; 2) neformalizuoti;

3) dalinai form. 1) uždaviniai, kuriuose žinomi visi elementai, parametrai

ir ryšiai tarp jų. Uždavinio turinys gali būti pilnai aprašytas mat.

modelių, algoritmiškai ir programiškai. Tokie uždaviniai sprendžiami daug

kartų, apdorojama daug pirminės informacijos, yra techninio rutininio

pobūdžio. Jie gali būti sprendžiami automatizuotai ar dalyvaujant žmogui.

Prie automatizuotų priklauso darbo užmokesčio skaičiavimas.

2) kai sudėtinga ar neįmanoma aprašyti matematiškai, kai sudėtinga sudaryti

uždavinių sprendimo algoritmą. Tokie užd. sprendžiami dalyvaujant žmogui,

pasitelkiant jo patirtį, iinformaciją, kt. šaltinius. Bet kokioje įmonėje

yra labai mažai visiškai formalizuojamų neform. užd. Didžioji jų dalis

dalisyra 3) dalinai formalizuoti, t.y. kai yra žinoma kokia nors dalis

elementų, parametrų, rekvizitų ir ryšių tarp jų. Išsprendus tokius užd.

gautą rezultate informaciją vartotojas toliau analizuoja, priima sprendimus

ir pan. Tokios IS laikomos automatizuotomis, kadangi joms funkcionuojant

turi dalyvauti žmogus.

12.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL FUNKCINĮ POŽYMĮ. (12.2. IS SPECIFIKAVIMO

STADIJA.)

IS gali būti pateikiamos kaip funkcinių posistemių visuma. Funkcinis

požymis gali nustatyti posistemių paskirtį (pagr. tikslus, uždavinius ir

kt.). Pvz.: gamybinių, komercinių objektų veikla gg.b. gamybinė, marketingo,

personalo, finansų ir kt. Gamybinės v. metu gaminama produkcija. Čia bus

diegiamos mokslinės, tech. naujovės. Esant marketingo v. analizuojamos

vartotojų rinkos, pardavimai, vykdoma reklamos kompanija. Finansinė v.

susijusi su įmonės finansais, kontrole, apskaita. Personalo v. vyksta

reikiamų firmai specialistų parinkimas, tarnybinės dokumentacijos

tvarkymas.

Stambioje firmoje gali būti visa minėta veikla. Jose g.b. išskirti panašaus

pobūdžio posistemiai, kurie vykdytų įv. lygio funkcijas. Būtent gam.

veiklos posistemiai, mark. veik. posistemiai ir t.t. Kiekvienas posistemis

apimtų žemesnio lygio funkcinių uždavinių kompleksų uždavinius.

Gamybinės veik. posistemių komplesai: 1) gamybinių apimčių planavimas,

kalendorinių planų sudarymas; 2) gamybos valdymas ir operatyvi kontrolė; 3)

įrengimų darbo analizė; 4) tiekėjų užsakymų formavimas; 5) arsargų valdymas

ir k.t.

Marketingo veikl. komplesai: 1) rinkos tyrimai ir pardavimų prognozavimas;

2) paradvimų valdymas; 3) naujos produkcijos gamybos rekomendacijos

sudarymas; 4) kainų analizė, naujų kainų nustatymas; 5) užsakymų apskaita.

Finansų posistemiai: 1) užsakymų valdymas; 2) kreditų politikos valdymas;

3) finansų plano sudarymas; 4) finansų analizė ir prognozavimas; 5) darbo

užmokesčio apskaita; 6) Biudžeto kontrolė.

Personalo positemis: 1) darbo išteklių analizė, poreikio prognozavimas; 2)

personalo apskaita, archyvinių įrašų vedimas; 3) personalo rengimo analizė

ir planavimas.

12.2.IS SPECIFIKAVIMO STADIJA.

Rengiant IS specifikaciją, privalu paaiškinti visus sistemos

specifikacijoje vartojamus terminus ir pasiekti, kad juos vienodai suprastų

projektų užsakovai ir vykdytojai, visi teiginiai būtų interpretuojami

vienareikšmiškai. Reikia įvertinti, ar visi išoriniai šaltiniai, į kuriuos

yra nuoroda ruošiamoje užduotyje, yra lengvai gaunami, ar visos šios

nuorodos yra būtinos, ar keliami reikalavimai yra konstruktyvūs, t.y. ar

galima patikrinti jų realizavimo laipsnį, ar siūloma koncepcinė struktūra

visur vienodai nusakoma, ar reikalavimai nėra išbarstyti po skyrius,

poskyrius, skirsnius arba straipsnius. Rengiami pagalbiniai dokumentai:

sistemos specifikacijos pagrindiniai terminai; projekto užsakovų ir

vykdytojų kritinės pastabos ir pasiūlymai dėl ruošiamos užduoties ir

numatomos sitemos.

19.1 KOMPIUTERIŲ TINKLAI

Kompiuterių tinklas apima visumą įvairių programinių bei techninių

priemonių. Tam, kad būtų patogu projektuoti ir kurti tokio tipo

architektūrą, kiekviena jo sistema suskaidoma į funkcinius lygius. To

paties lygio objektų sąveika reglamentuojama protokolu – loginės sąveikos

taisyklėmis, o tos pačios sistemos gretimų lygių sąveikos taisyklės

vadinamos interfeisu. Kiekvienas lygis turi savo veiksmo objektus ir

atlieka aukštesnio lygio aptarnavimo funkcijas. Duomenų mainai kiekviename

lygyje vyksta pagal jo protokolus. Kiekvienas lygis yra sąlygojamas tik

žemesnio lygio funkcijų ir nepriklauso nuo juose naudojamų protokolų. Yra

nustatyti tokie lygiai: 1. Taikomasis 2. Fizinis 3. Vaizdavimo 4. Seanso 5.

Persiuntimo 6. Tinklo 7. Duomenų ryšio.

Pagal naudojimo paskirtį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Uždaras 2.

Viešasis 3. Tarptautinis

Pagal naudojimo pobūdį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Vietinis 2.

Municipalinis 3. Globalus (susideda iš kelių vietinių tinklų)

*Konsultuojamųjų grandinių tinklas (principas yra tapatus 2 abonentų

pokalbiui; gali bendrauti tik identiškų tinklų abonentai)

*Konsultuojamųjų paketų tinklas (panašus į abipusį telegramų siuntinėjimą;

gali bendrauti skirtingų tinklo sistemų abonentai)

Pagal architektūrinį išdėstymą kompiuterinis tinklas gali būti: 1.

Žvaigždinis – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo konfigūracijų.

Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali

naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl kokių nors

priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklo mazgai

tiesiogiai tarpusavy nesujungti. 2. Magistralinis – visi magistralinio

tinklo kompiuteriai sujungti viena magistrale. Tokio tinklo privalumas yra

tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir nepriklauso vienas nuo kito,

todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo darbas nenukenčia. 3.

Žiedinis – tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas

taip, kad gali ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir

retransliuoti tą jos dalį, kuri skirta ne jam. Kadangi šiame tinkle vienas

kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklo darbo

patikimumą lemia monitorių darbas.

Duomenų perdavimo būdas visuose tinkluose:

1. Ether-net. Tinklo architektūra – magistralė. Kiekvieną perduodamą

pranešimą “girdi” visi kompiuteriai, tačiau priima tik tas, kuriam jis

skirtas. Jei 2 kompiuteriai bando vienu metu perduoti duomenis, kyla

konfliktinė situacija, ir duomenų perdavimas nutraukiamas. Po tam tikro

laiko vėl bandoma perduoti pranešimą. Kadangi tinklo apkrovimas 10-20 %.

Tai pakartotino konflikto tikimybė labai maža.

2. Arc net. Tinkle juda markeris – bitų eilutė, kurią sukuria vienas iš

tinklo kompiuterių. Markeris cikliškai juda kompiuterių žiedu. Gavęs

markerį eilinis tinklo kompiuteris gali perduoti 1 duomenų paketą. Paketas

perduodamas į artimiausią kompiuterį, kuris jį persiunčia toliau ar palieka

pas save. Šio metodo

privalumas – tinklo našumas gali būti prognozuojamas

pagal kompiuterių skaičių ir perduodamų pranešimų dydžius.

3. Token Ring. Tinklo architektūra – žiedinė. Tinklu juda markeris, tačiau

kompiuteris jį gavęs gali priimti paketą tik tam tikru laiko tarpu. Toliau

kadras yra perduodamas tinklu į kitą kompiuterį ir jame regeneruojamas.

Kompiuteris–adresatas kopijuoja kadrą į savo atmintį ir pažymi, kad jį

priėmė, o iš tinklo kadrą pašalina kompiuteris-siuntėjas, įsitikinęs, kad

informacija pasiekė kadrą.

36.1. IS SUDĖTINĖS DALYS (2. INF-CINĖS DALIES CHAR, FORM PRINCP)

Sistema – tarpusavyje sąveikaujančių elementų (el) visuma. Sistemoje

svarbūs yra elementai iir ryšiai tarp jų. Kiekv el g susidėti iš kelių

smulkesnių el. Kiekv toks el g b nagrinėjamas kaip sistema. Sistemose g b

išskiriamos tam tikra prasme svarbios jos el grupės, autonominiai junginiai

ar kt specialūs dariniai. Analizuojant IS, ryšio sąvoką g pakeisti

santykio, objekto – esybės sąvokomis. Pvz. IS g sudaryti 1) abstrakti

sistema yra tam tikrų teisingų teiginių (formulių) aibė 2) abstrakti

sistema yra aibė, gauta iš n aibių, sujungtų į vieną aibę, kuri yra

jungiamųjų el sandauga t.y. aibė, į kurią įeina visų jungiamųjų aaibių el ir

ryšiai tarp visų naujosios aibės el (jei šitą sak nurašysit – nepatikės.-

aut.past.). Sistema g b ir kiekvienas į ją įeinantis tikrasis

nagrinėjamosios (išskirtosios) aibės poaibis.

Didelę grupę sudaro sist, kurių el yra tam tikru būdu sutvarkyta

informacija (informacijos rinkmenos) ir jos apdorojimo priemonės arba

kuriose yra svarbūs inf-ciniai ryšiai. Tai sist, kurias įprasta vadinti

informacinėmis.

IS struktūrą lemia išskiriamų el ir autonominių jų junginių (kompleksų,

posistemių) turinys, ryšiai tarp jų ir kiti konkretūs veiksniai. IS

klasifikavimo požymiai:

1) El, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga visuma. El grupuojami,

sudaromi autonominiai junginiai, kompleksus ir posistemius. Kiekv sistema –

struktūrizuota tam tikrų tarpusavyje susietų el ir kt darinių visuma. 2)

sistema g b aukštesnės sist el, kompleksas ar posistemis. 3) sistema sudaro

ypatingą vienovę su ja supančia aplinka.

Sistemą g analizuoti kaip tam tikrą darinį su savo struktūra ir gaunamą iš

nagrinėjamos visumos pagal pasirinktus požymius, išskyrus norimą dalį arba

sukūrus tam tikriems tikslams siekti. Apie IS sandarą galima parašyti iš 38

bil (aut.past.).

36.2. INF-CINĖS DALIES CHARAKTERISTIKA, FORMAVIMO PRINCIPAI

Pati IS sąvoka susijusi su konkretaus žm veikla ir jjai reikalinga inf. Ta

inf yra tam tikros realios srities ar situacijos vaizdas, informacinis

modelis. Tą inf g surinkti stebint susidarančia situacijas ar organizuojant

konkrečią tikslinę veiklą. Inf paprastai yra laikoma žmogaus požiūrių

papildomoje ‘atmintyje’ ir daroma taip, kad prireikus norimą jos dalį g b

greitai rasti, perdirbti ir panaudoti. IS svarbi yra inf laikymo terpė –

laikmena pvz, popierius. Inf joje rašoma susitarta kalba iš anksto numatytu

būdu ir laikoma struktūrizuota. Inf rašoma konkrečia kalba, vartojant

sutartinius žymenis, arba iš anksto parengtą dirbtinę kalbą.

Duomenų (inf) apdorojimo sistemą ssudaro: 1 ar > kompų ir jiems skirtos

programinės įrangos, naudojančios bendrą, dar vadinamą sistemos, atmintį

visoms ar daliai programų, taip pat visiems ar daliai duomenų, reikalingų

toms programoms vykdyti.

IS kūrimas – procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą ir jų

realizavimą. Principai (P), kuriais reikia vadovautis siekiant sukurti

tokią IS, kokios laukia vartotojai:

1) sąryšių su kompiuterizuojamu objektu (tikslingumo p, sistemiškumo,

nepriklausomumo nuo organizacinių struktūrų, išskirstymo) 2) projektavimo

metodologijos (projektavimo kompleksiškumo,dekompozicinis, hierarchinis,

iteracinis, adaptacijos) 3) informacinių išteklių formavimo bei naudojimo

principai. Inf išteklių kaupimą, tvarkymą ir naudojimą būtina

racionalizuoti taikant informacinių išteklių kaupimo ir laisvo jų naudojimo

principą. Duomenys apie žmones, ūkio subjektus, gam priemones,

komunikacijas, tr priemones, gamtinius ir kt šalies obj t b surinkti,

susisteminti ir laikomi kompiuterizuotose duomenų bazėse. Į sistemos

atmintį duomenys t b įrašomi tik po 1 kartą, o naudojami visiems

vartotojams ir taikymams. Tai padeda taupyti sist atmintį, išvengti duomenų

dubliavimo, iškraipymo, netikslumų. Tai duomenų vienkartinio įrašymo ir

daugkartinio panaudojimo principas. Organizacijose naudojami registrai t b

bendri – baziniai (bazinių (vieningų) registrų privalomo naudojimo

principas). Valst IS registrai , kadastrai turi tikti visiems valdymo

lygmenims (registrų ir klasifikatorių integravimo principas).

Išskirstytosios duomenų bazės t b konstruojamos taip, kad kiekv jų būtų

visa inf, reikalinga valdymo lygmenų priimamiems spredimams.

4) kiti (standartizacijos ir unifikacijos, laisvos konkurencijos, duomenų

apsaugos, technologinės pažangos).

13.1.ELEMENTARIŲ ALGORITMŲ STRUKTŪRŲ TIPAI (13.2 UŽD FORMULAV)

Skaičiavimo procesai skiriasi vieni nuo kitų struktūra, operacijų rūšimi,

sudėtingumu. Skaičiavimo procesų struktūros yra 3 tipų:tiesinės, šakotosios

(alternatyvinės), ciklinės. Atitinkamai ir vad.algoritmai (skaičiavimo

procesai):tiesiniai, šakotieji ir cikliniai.

Tiesiniu vad.toks skaičiavimo procesas, kuriame operacijas galima išdėstyti

nuosekliai vieną po kitos, t.y. tiesiškai. Pvz., Y=2 A=4*Y B=A+3 A=8

B=11(rašyti vertikaliai).

Šakotasis vad.skaičiavimo procesai, kuriuose vyrauja sąlygos operacijos,

lemiančios kitų operacijų atlikimo tvarką. Pvz.: įvesti 3 tarpusavyje

nelygūs skaičiai a,b,c. Sudarome algoritmą, pagal kurį g.b.apskaičiuoti

didžiausio skaičiaus kvadratą. Algoritmo schemoje matyti, kad čia

tikrinamos trys sąlygos ir žiūrint kokios jų reikšmės (jei sąlyga

tenkinama, tai jos reikšmė “taip”, o priešingu atveju – “ne”), atliekama

viena ir kita operacija. Tiesiniai elementai, t.y.priskyrimo sakiniai

savarankiškos reikšmės neturi, o yra sąlyginių sakinių sudedamoji dalis.

Viena šaka t.p.gali turėti šakų.

Cikliniais vad. skaičiavimo procesai, turintys pasikartojančių dalių.

Kartojamos skaičiavimo proceso dalis vad.ciklu. Ciklai vartojami taip

dažnai, kad būtų nelengva rasti praktinio uždavinio algoritmą ar programą

be jų. Pvz.: 1)Y=2; 2)ATLIKTI KOL Y<=8; A=Y*2; A=A+3; C=C-2; Z=A/C; Y=Y+1;

PABAIGA (rašyti vertikaliai)

Sprendžiant uždavinius reikia atlikti aritmetines ir nearitmetines

operacijas, atitinkamai galima suklasifikuoti ir uždavinius – į aritmet.ir

nearitmet. “Grynų” aritmet.ir nearitmet.skaičiavimo procesų nebūna.

Ar uždavinys sudėtingas, dažniausiai sprendžiame iš to, kiek skirtingų

operacijų reikia atlikti. Sudėtingumą nusprendžiame patys.

Algoritmą, kuris turi tik 1 modulį, vad.elementariąja struktūra, o kuris

sudarytas bent iš 2 modulių – moduline struktūra.

13.2 UŽDAVINIO FORMULAVIMAS

1.Uždavinio esmė, charakteristika:

*uždav.sprendimo tikslas; *objektai, kuriems uždav.yra sprendžiamas;

*rezultatinės informacijos panaudojimas; *sprendimo periodiškumas ir

trukmė; *reikalavimai ssurenkant pradinę informaciją ir ją pateikiant; *ką

daryti sutrikus IS; *asmenys ar padaliniai, kurie lemia koknrečių rezultatų

gavimo sąlygas; *veiksmų paskirstymas tarp valdymo personalo ir techninių

priemonių.

2.Rezultacinė informacija:

*rezultatinių pranešimų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių pranešimų

informacijos struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių

pranešimų pavadinimas, pateikimo kodas, periodiškumas ir laikas,

rezultatinės info gavėjas ir paskirtis.

3.Pradinė informacija:

*informacinių šaltinių sąrašas ir aprašai; *pirminių pranešimų info

struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *pranešimo pavadinimas, pateikimo

forma, kodas, gavimo dažnis ar laikas, siuntėjas.

4.Algoritmo aprašas:

*paskirtis ir charakteristika(panaudojimo apribojimai, galimybės ir

sprendimų kokybės reikalavimai, bendri rezultatų ir pradinių duomenų

reikalavimai); *matematinis aprašas (matematinis modelis, priimtų prielaidų

sąrašas, pasirinkto modelio adekvatumo realiam procesui reikalavimai,

žinios apie mokslinio tyrimo rezultatus); *naudojama info (skaičiavimams

naudojamų duomenų failų, bazių ir kt.rinkmenų formuojamų realizuojant

algoritmą sąrašas); *sprendimo algoritmas (algoritmo logikos panaudojimo

rezultatų aprašas (skaičiavimo etapai, formulės), skaičiavimo tikslumas,

priklausomybės, kurios reikalingos skaičiavimų tikrumui patikrinti, ryšių

tarp algoritmo dalių ir operacijų sąrašas, nurodymai dėl reikšmių pateikimo

rezultatiniuose dokumentuose); *uždavinio sprendimo grafinis vaizdavimas.

14.1.SKAIČIAVIMO TECHNIKOS RAIDOS ISTORIJA

Senovės romėnai skaičiavo kitaip nei mes. Jie skaič.rankiniu būdu ir

naudojo lentelę su numeruotais grioveliais – abaką. 10-ainiai sk.atsirado

indijoje. Juos į europą atvežė arabai apie 1000-uosius m. Pirmas 10-ainės

sist.skaičiuotuvas buvo išrastas Kinijoje. Jis buvo padarytas iš medžio ir

rutuliukų ir priminė skaič.lentą. Tai buvo iki 1642m., kai prancūzas

Paskalis sukūrė mašiną, kuri automatiškai skaičiavo. Jo aritmetikos mašina

buvo sudaryta iš daugelio dantytų ratukų,

sunumeruotų nuo 0 iki 9, kurie

judėjo kai norėjai prodėti ar atimti sk.

1835m. anglas Babbage išvystė idėją apie sakič.mašiną, kuri galėtų apdoroti

ir saugoti info pati. Jo išradimas buvo analitinis variklis, kuris galėjo

būti pirmuoju tikru kompu (jis būtų buvęs didelis kaip futbolo aikštė ir

būtų varomas varikliu). Nors profesorius Babbage šios mašinos ir

nepagamino, tačiau daug jo idėjų buvo panaudota gaminant pirmąjį kompą.

Jacquard išrado perfokortas. 1880m. perfokortos pirmąkart buvo panaudotos

skaič. JAV gyventojus. Šiuo metu jos baigia išnykti, jas keičia magnetinės

juostos, diskai ir kt.magnetiniai įrenginiai.

Pirmasis elektr.kompas buvo sukurtas kariniams tikslams. ENIAC buvo

pagamintas Pensilvanijos universitete JAV 1946m.

Pimąjį 4 bitų mikroprocesorių 4004 sukūrė firma INTEL 1971m. Kitais metais

ji pradėjo gaminti galingesnį 8 bitų mikroproc. 8008, o 73m. dar tobulesnį

8050, kuris buvo panaudotas pirmosiose PĮ.

Bandymai sukurti nebrangų mikrokompą asmen.naudojimui prasidėjo 73m.,

tačiau tik 75m. pirkėjus sudominusį mikrokompą, kurių pagaminta ir parduota

apie 2000 egz. Tai buvo firmos MITS mikrokompas Altair8800, turintys

mikroproc.8080 ir 256B operatyviąją atmintį be klaviatūros, ekrano. Info į

jį buvo įvedama jungiklaii, o išvedama į spindulių skydelį. Netikėta MITS

sėkmė ppaskatino ir kitas firmas susidomėti PK. Šiam kompui buvo parsšytas

pirmasis 4 ir 8KB Basic’as.

77m. sukurtos Apple2 (visiškai pakeitė PK raidą). Jų atmintis žymiai

talpesnė, interfeisas magnetofonui, 8 jungčių pagrindinė plokštė,

klaviatūra, vairalazdė ir spalvotoji grafika.

78m. ATARI pradėjo gaminti pop.buitinius PK “Atari 400” ir “Atari800”.

Pastarasis turėjo klaviatūrą ir daug kitų priedų, t.p.spec.vaizdo ir

muzikinį procesorių.

“EPSON America” pagamino pop.spausdintuvą MX80, “Huston Instruments” –

pirmąjį braižytuvą “Hiplot”, “Sumagraphics” – prietaisą grafinei info

įvesti – grafinę lentą.

78m. “Hayes microcomputer” pasiūlė pirmąjį modemą “ Micromodem100”, kurio

info perdavimo greitis buvo nuo 110 iki 300bitų per sek.

80m. pasirodė firmos “Kommodore” buitinis PK VIC-20, turintis 5 kB RAM,

Basic’ą pastovioje atmintyje, nuoseklius magnetofono ir modemo interfeisus,

spalvotąjį displėjų ir jungtis išorinei pastoviąjai atminčiai. Tai buvo

pirmasis PK, parduotas >nei 1mln.egz.

81m. A.Obsorne sukonstravo pirmąjį nešiojamą PK. 82m. firma “Kommodore”

sukūrė patį populiariauią ir ilgiausiai naudotą buitinį kompą “Kommodire

64”. Jam pasirodžius prasidėjo 8 bitų buitinių kompų era, kuri baigėsi 9-

ojo 10-mečio pab.

83m. buvo pagamintas pirmasis optinis diskinis kaupiklis CD-Rom. 84m.

pagamintas pirmasis lazerinis spausdintuvas. 93m. firma INTEL pademonstravo

64 bitų mikroproc.”Pentium”.

26.1. DDIALOGO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS.

Valdymo uždavinių sprendimas gali būti atliekamas įvairiuose kompiuterių

panaudojimo režimuose (vienaprograminiame arba daugiaprograminiame) ir

įvairiuose santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus

laiko, dialogo). Konkretūs režimai parenkami nuo uždavinių ypatumų,

naudojamos kompiuterinės technikos ir programinės įrangos.

dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika

apdorojimo proceso metu. Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą,

pasirinkti alternatyvius algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir

pan. Toks darbo organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus

uždavinius. Tai padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai

patogus vykdant įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos

įvedimas, užklausos koregavimas, eilutės įįvedimas, užklausos transliavimas,

duomenų iš dB išrinkimas ir t.t.

(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne

sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka

vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)

Kadangi vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.

kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas,

dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai

būtų minimalūs.

27.1. DIALOGO RĖŽIMO ORGANIZAVIMO FORMOS: MENIU, KL, ATS, EL LENTELĖS,

GRAFINĖ IR MIŠRI.

dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika

apdorojimo proceso metu.

Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą, pasirinkti alternatyvius

algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir pan. Toks darbo

organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus uždavinius. Tai

padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai patogus vykdant

įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos įvedimas,

užklausos koregavimas, eilutės įvedimas, užklausos transliavimas, duomenų

iš dB išrinkimas ir t.t.

(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne

sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka

vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)

dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta pats žmogaus

bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias bendraujant

vartotojui su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo forma.

Populiariausios 2 dialogo formos: klausimų – atsakymų ir meniu (jas

kombinuojant naudojama mišriojI forma). Vartotojo atsakinėjimaI į informac.

sistemos klausimus nukreipia dialogą norima kryptimi. Tokia forma dažniau

naudojama paprastesnėse duomenų apdorojimo sistemose.Tuo tarpu sprendimų

paramos sistemose, kuriose didesnę lyginamąją dalį sudaro modelinė

vartotojų sąveika, tikslinga vartoti įv. meniu variantus. Kadangi

vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.

kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas,

dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai

būtų minimalūs. Vartotojui tenka: 1) pasirinkti punktą iš pateikto meniu,

2) atsakyti į pateiktą klausimą, 3) įvesti duomenis į dB 4) nustatyti

programos parametrus. Meniu g.b. horizontalus (bar) arba vertikalus

(popup). Meniu punktai g.b. pateikiami pavadinimais arba piktogramomis.

atsakymo į klausimą organizavimas g.b. 2 būdais: 1)kai pateikti galimi

atsakymo variantai 2) kai atsakymo variantai nepateikti. Pirmuoju būdu

atsakymas parenkamas analogiškai kaip ir dirbant su meniu, antruoju, reikia

įvesti pilną atsakymo tekstą ar raktinį ženklą. duomenų įvedimas

dažniausiai atliekamas užpildant videogramos laukus, kurie g.b. išdėstyti

laisvai arba stulpeliu. ei lauko dydis yra mažesnis už atributo dydį, tai

turi būti numatytas atributo reikšmės slinkimas. ei atributų ženklų sk.

fiksuotas, tai perėjimas prie kito atributo g.b. atliekamas automatiškai.

Programos vykdymo parametrai nustatomi taip pat, kaip ir įvedami duomenys.

El. lentelių pagrindinė paskirtis – imituoti darbą su lentelinės struktūros

dok-u. Naudojant tokias lenteles g. įvesti duomenis, uos koreguoti, įvesti

formules, pagal kurias automatiškai paskaičiuojami išvestiniai atributai,

atspausdinti gautą info, išsaugoti ją atmintyje pakartotiniam naudojimui.

El. lentelės dažniausiai naudojamos automatizuojant buhalt. apskaitą,

atliekant ekonominę analizę.

29.2 ADB VIENINGAS FORMAVIMAS IR NAUDOJIMAS SPRENDŽIANT ĮMONĖS VEIKLOS

FUNKCINIUS UŽDAVINIUS

ADB panaudojimo ggalimybės sprendžiant įmonės veiklos funkcinius uždavinius

labai didelės, nes reikalinga tiek operatyvi informacija, tiek kitokia.

Dažnai prireikia duomenų, esančių kompiuterio atmintyje. Pranešti apie

tokius duomenis vartotojas prašo užklausų forma. Kiekvieną užklausą

programuoti ir rankiniu būdu formuoti neapsimoka, ADB atveju ši problema

išsprendžiama naudojant įvairius failų organizavimo metodus ir taikant

šiuolaikines informacijos paieškos sistemas arba automatizuotas. Taigi, ADB

suteikia galimybę kiekvienu momentu gauti reikalingą informaciją, reikiamai

detalizuotą arba apibendrintą.

Kalbant apie ADB formavimą reikia paminėti tokius svarbius ypatumus:

Į duomenų bazes įtraukiami daugkartinio naudojimo duomenys, t.y. tie

pirminiai ir tarpiniai duomenys, kurie naudojami spręsti keliems

skirtingiems uždaviniams arba tam pačiam uždaviniui skirtingais laiko

momentais.

Vienoje duomenų bazėje saugomi tie rodikliai ar pranešimai, kurie

uždaviniams spręsti naudojami kartu, kurie gaunami iš tų pačių pirminių

dokumentų ar failų arba kurie yra tarpusavyje taip susiję, kad, keičiant

vienus iš jų, turi būti keičiami ir kiti.

Duomenys įrašomi, keičiant pirminių failų fizines struktūras, konkrečias

rekvizitų reikšmes jų adresais ir pan.

Pirminiai duomenys atskiriami nuo uždavinių, kuriems spręsti jie naudojami,

t.y. jų sprendimo programose nereikia aprašinėti duomenų bazės ar jos failo

fizinės struktūros, o pakanka nurodyti pradinių duomenų įrašus, jų

rekvizitus.

Iš visko matome, kad sujungiant duomenis į vieningas duomenų bazes, reikia

projektuoti atskirą jų tvarkymo technologiją.

30.1. Algoritmų vaizdavimo būdai.

Yra keli algoritmų užrašymo būdai: natūralia kalba, žingsniais ir

grafiškai. Pirmieji 2 nėra vaizdūs, todėl praktikoje algoritmai dažniau

vaizduojami grafiškai, t.y. skaičiavimo procesas vaizduojamas

algoritmų

schemomis.

1)Pvz.: Uždavinys-a=2b+3, kai b=4. Jo sprendimo algoritmą galima išreikšti

tokia operacijų seka.Pirmas žingsnis: b reikšmę dauginti iš 4; rezultatą

įsiminti; pereiti prie antro žingsnio.Antras žingsnis: prie pirmo žingsnio

rezultato pridėti 3; rezultatą įsiminti.Tai žodinis algoritmo užrašymo

būdas (natūralia kalba).Trūkumai: dėl kalbos nevienareikšmiškumo gali būti

skirtingai interpretuojama, gali kilti noras kai kurių operacijų

“nepastebėti”.

2)Pvz.: 0)Y=2; 1)A=4*Y; 2)B=A+3; 3)C=8*Y; 40D=C-2; 5)Z=B/D;(rašyti

vertikaliai).Čia kiekvienas žingsnis turi savo nr., o A,B,C,D yra papildomi

kintamieji tarpiniams rezultatams išsaugoti. Nulinis žingsnis rodo, kokią

pradinę reikšmę įgyja kintamasisY.Operacijų atlikimo tvarką rodo žingsnio

nr.

3)Algoritmo schema sudaroma iš elememtų, kurie vaizduojami grafiniais

simboliais, t.y. tam tikromis geometrinėmis figūromis.Kiekvienas elementas

žymi tam tikrą operaciją, pavyzdžiui, stačiakampis- skaičiavimo, rombas-

sąlygos tikrinimo, lygiagretainis- duom. persiuntimo, ovalas- algoritmo

pradžią ir pabaigą, rodyklė- operacijų atlikimo tvarką,ir t.t. Tame pačiame

algoritme gali būti daug vienos rūšies operacijų, todėl vien tik

geometrinės figūros negalime spręsti, ką ji reiškia, todėl į jos vidų

įrašomos algoritmo operacijos- tam tikri sakiniai ar jų dalys: į

staąčiakampį – 1ar 2 priskyrimo sakiniai; į rombą rašoma tik ąslyga; į

lygiagretainį- duom. įvedimo ar išvedimo akinys. Kiekviena geometrinė

figūra yra griežtai apibrėžtos formos ir dydžio. Elementai tarpusavyje

jungiami rodyklėmis- taip nustatoma operacijų atlikimo tvarka.

Algritmo schema- tai elementų ir rodyklių rinkinys, rodantis, kaip

elementai turi būti sujungti rodyklėmis, kad pavaizduotos operacijos turėtų

prasmę ir aprašytų skaičiavimo procesą. Kad nekiltų neaiškumų, algoritmo

schemų braižymo taisykles riboja standartai.Kelios taisyklės: 1.elementai

braižomi nustatytų matmenų; 2.elementų numeriai (vardai) rašomi kairėje

pusėje, viršuje, pertraikiant figūros kontūrą; 3. rodylės (linijos)

braižomos lygiaigrečiai lapo kraštams; ir kt.

30.2 IS STRUKTŪRA.

IS kaip sudėtinga sistema susideda iš t.t. sudėtinių dalių – posistemių.

Kiekvienas posistemis g.b. skaidomas į smulkesnes dalis – funkcinius

uždavinius, jų kompleksus ir t.t IS susideda iš 2 posistemių: 1. Funkcinių

posist. 2. Funkcionavimą užtikrinančių posistemių. 2 posistemis susideda

iš:

1.informacinė įranga – tai info apie ekonom. objektą visuma, tos info

pateikimo, saugojimo, perdirbimo būdai. Info fondą sudaro šie svarbiausi

elementai: duomenys, jų formatizuotas aprašymas, pateikimo, apdorojimo,

saugijomo priemonės, duomenų sudarymo, apjungimo į failus metodai.

Informacinė įranga, kuri naudojama skaičiavimuose, laikoma mašinine

įranga, visi darbai iki info įvedimo į skaičiavimo mašiną, atliekami

ikimašininės arba praktinės įrangos.

2. techninė įranga – tai techninių priemonių kompleksas, funkcionuojantis

IS, bei šių ppriemonių dokumentacija. Ją sudaro įvairių modelių kompai ir

duomenų rinkimo, kaupimo, perdavimo ir pateikimo įrenginiai. Kaip įranga

yra naudojama: centralizuotai, decentralizuotai ir dalinai

decentralizuotai. Centalizuotai, kai egzistuoja spec. įmonės, skaičiavimo

centra ir juose naudojami didelio pajėgumo kompai. Dalinis arba pilnas

decentralizavimas, kai kompai naudojami betarpiškai specialistų darbo

vietose, o šie gali turėti ryšį su specialios įrangos forma (skaičiavimo

centru duom. bazėmis ir pan.).

3. matematinė programinė įranga – valdymo procesų modeliavimo priemonės,

tipiniai valdymo uždaviniai, įvairūs metodai (mat. programavimo, mat.

statistikos ir kt.). mat. programavimo įranga susideda iš 2 dalių: 1.

Bendroji, apimamnti OS, programavimo automatizavimo priemones ir serviso

programas. 2. Specialioji, apimanti taikomųjų programų paketus ir funkcinių

uždavinių programas. Ši įranga tarsi papildo bendrąją programinę įrangą.

4. organizacinė įranga – metodų bei priemonių visuma, kur aptariama

darbuotojų sąveikia su techn. priemonėmis, tarpusavyje funkcionuojant IS.

Organiz. įranga sprendžia šias funkcijas: analizuoja esamą valdymo sistemą,

nustato automatizuotinus uždavinius; rengia uždavinių sprendimą kompais,

apimant techn. ekonom. pagrindimą bei uždavinių sprendimo techn. užduotį.

5. teisinė įranga susideda iš bendruosios dalies, apimančios bet kokios IS

funkcionavimą ir lokalios dalies, reguliojančios konkrečios IS

funkcionavimą. Bendrąjį dalį sudaro įv. įsttaymai, įsakymai, nutarymai,

norminiai aktai, instrukcijos. Lokalią – projektotojo bei užsakovo teisės

bei pareigos, personalo teisės ir pareigos, info formavimo ir naudojimo

tvarka ir kt.

32.1 MODELIŲ TAIKYMAS INFORMACINĖSE SISTEMOSE

Modelį galima apibrėžti, kaip supaprastintą realios sistemos vaizdą,

struktūriškai jį atitinkantį ir tikslingai bei vienareikšmiškai

išreiškiantį realius sistemos elementų santykius.

Modeliavimo metodologijos ir konkrečių metodų parengimas glaudžiai susiję

su informacijos apie objektus, kurie egzistuoja už mūsų sąmonės ir

sąveikauja tarpusavyje bei su išorine aplinka, gavimo ir perdirbimo procesų

sutvarkymu.

Modelis – tai objekto pakeitimas kitu – abstrakčiu, kuris naudojamas

objekto originalo savybių tyrimui.

Modeliai sudaromi norint gauti info apie svarbiausias objekto-originalo

savybes, panaudojant supaprastintą jo modelį. Tyrinėjimas siejamas su tuo,

kad yra tyrimo subjektas, asmuo, kuris turi konkrečius tyrinėjimo tikslus,

taip pat modelis, kuris kuriamas, norint gauti info, padedančios sužinoti,

ko siekiama.

Modeliuojant visada yra 2 rūšių oobjektai: originalai, kuriuos reikia tirti,

ir modeliai, kuriuos tiesiog tiriame vietoj originalų. Originalus keičiame

modeliais norėdami supaprastinti, pagreitinti ir atpiginti originalo

tyrimą.

Tiriamas objektas g.b. bet kuri natūrali ar dirbtinė, realiai egzistuojanti

ar įsivaizduojama sistema. Objektas (tiriamoji sistema) turi savo vidinius

parametrus ir išorinius (konkrečias vartotojus dominančias

charakteristikas).

Kiekviena sistemos charakteristika priklauso ne nuo visų, o tik nuo tam

tikrų jos parametrų. Todėl tiriant sistemą, imami tik parametrai,

reikalingi nagrinėjamoms charakteristikoms įvertinti. Be to, dažniausiai

domina ne visos sistemos charakteristikos. Visa tai kaip tik leidžia

supaprastinti tiriamąją sistemą, pakeičiant paprastesniu nei pati sistema

jo modeliu.

Originalo ir modelio ne visi parametrai, taip pat ir išorinės

charakteristikos, turi sutapti. Kai kuriais parametrais ar

charakteristikomis jie gali skirtis. Objekto pakeitimas jo modeliu

priimtinas tada, kai tyrinėtoją dominančios charakteristikos nusakomos tais

pačiais parametrais, su kuriais jos susietos vienodomis priklausomybėmis.

Modeliuoti tikslinga tada, kai modelis neturi originalo požymių, trukdančių

jį tirti, arba kai yra žinomi nuo originalo besiskiriantys parametrai,

kurie padeda fiksuoti ar tirti modelio savybes. Taigi, be vidinių

parametrų, modelyje būna ir kiti, kurie imami kaip kintamieji. Kintamieji

gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Vid – tie, kurie atsiranda ne

sistemoje dėl išorinių poveikių. Endogeniniai kintamieji atsiranda dėl

sistemos vidinių būsenų poveikių.

Modeliai, kuriais keičiami originalai, g.b. realūs arba mintiniai. Realūs

g.b. natūriniai. Natūriniai modeliai – tai realūs objektai, su kuriais

atliekami tyrimai, eksperimentai, kompleksiniai bandymai, tačiau imami su

tam tikrais aapribojimais ar reikalavimais. Natūrinis modelis – tai reali

situacija.

Fiziniu modeliu vadinama sistema, kuri yra ekvivalenti originalui arba

panaši į jį ir kuri gali turėti tą pačią arba kitokią fizinę prigimtį.

Kvazinatūriniai modeliai – tai natūrinių ir kitų rūšių modelių deriniai.

Jie formuojami situacijose, kuriose kai kurias tiriamosios sistemos dalis

reikia keisti skirtingos rūšies modeliais.

Masteliniai modeliai būna tos pačios fizikinės prigimties kaip ir

originalai, bet skiriasi masteliais.

Analoginiai modeliai – tai sistemos, kurių fizikinės prigimtys gali skirtis

nuo originalų, tačiau funkcionavimo procesai yra panašūs. Būtinos sąlygos –

vienareikšmis atitinkamumas tarp tiriamo objekto ir jo modelio tų

parametrų, kurie veikai sistemos charakteristikas ir jose vykstančių

procesų matematinių modelių tapatumas.

Dažniausiai abstraktūs modeliai yra matematiniai. Matematiniu modeliu

vadinamas formalizuotas sistemos aprašas abstrakčia kalba. Modeliui

aprašyti galima naudoti gana įvairias matematines priemones: algebrines,

diferencialo ir integralinio skaičiavimo, aibių, algoritmų teorijos ir kt.

Matematinius modelius pagal jų adekvatumą originalams skirstome į pilnus,

nepilnus ir artutinius. Pagal tiriamųjų procesų pobūdį skiriami

determinuoti ir stochastiniai, statiniai ir dinaminiai, diskretiniai,

tolydiniai, diskretiniai tolydiniai. G.b. skiriami normatyviniai ir

deskriptyviniai. Pirmieji sudaromi remiantis bendrais teoriniais

samprotavimais, o antrieji – aprašant ir apibendrinant realiai veikiančias

sistemas.

Analitiniu modeliu vadinamas toks formalizuotas matematinis sistemos

aprašas, kuris leidžia gauti lygties išreikštinį sprendinį, naudojant

žinomą matematinį aparatą.

Imitacinis modelis – tai sistemos ir išorinių poveikių, sistemos

funkcionavimo algoritmų arba sistemos būsenų kitimo sąlygų, veikiant

išoriniams ir vidiniams veiksniams, aprašymų visuma.

32.2 informacijos srautai

ir jų vaizdavimas

Analizuojant kompiuterizuojamą objektą, detaliau tiriami informacijos

(duomenų) vidiniai ir išoriniai srautai, jų tvarkymo ir apdorojimo

procesai.

Informacijos srautai. Aprašoma, kokius uždavinius sprendžia kiekvienas

kompiuterizuojamo objekto informacinių srautų gavėjas, kaip jis, spręsdamas

tuos uždavinius, naudoja informaciją ir kaip iš gaunamos info. Formuoja jam

reikalingą. Aprašomi info. Sistemos, tiek dokumentuotos, tiek

nedokumentuotos informacijos srautai. Gali būti atskirai išskiriami

išoriniai ir vidiniai srautai. Aprašant kiekvieną srautą reikia nusakyti ir

jo apdorojimo procesų pobūdį (rankinis, kompiuterizuotas).

Apibūdinant išorinius inform. Srautus, aprašomi informaciniai

kompiuterizuojamo objekto ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis,

duomenų bazėmis, registrais ir kitais su organizacija susijusiais

objektais.

Apibūdinant vidinius srautus išskiriami skirtingi informacijos srautai tarp

organizacijos padalinių, darbuotojų, taip pat tarp padalinių ir laikomų

duomenų. G.b. pirma išskiriami apibendrinti informacijos apdorojimo

procesai ir aprašomi juos siejantys informacijos srautai, o po to

detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai informacijos

srautai.

Duomenų srauto aprašas:

1) SRAUTO VARDAS – identifikatorius;

2) SRAUTO ŠALTINIS – valdymos objektas, procesas ar laikomi duomenys, kur

išeina tas srautas;

3) SRAUTO TIPAS – dokumentų srautas, duomenų srautas ir pan.;

4) SRAUTO PERDAVIMO BŪDAS – tiesioginis, per kurjerį, ryšio kanalais,

kompiuterinio ryšio priemonėmis ir ppan.;

5) SRAUTO APIMTIS – srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą;

6) SRAUTO PERDAVIMO GREITIS – momentinis, praėjus tam tikram laikui,

konkrečiu laiku;

7) SRAUTO GAVIMO SĄLYGOS -srauto perdavimo periodiškumas arba sąlygos

kurioms susidarius yra perduodamas srautas.

Detalesniems srautų aprašams gerai tinka informacijos srautų schemos,

kuriomis aprašoma nnaudojama ir formuojama sistemos informacija (dokumentai,

duomenų rinkmenos), jos srautai ir apdorojimo procesai. Duomenų srautų

schemų pagrindiniai elementai: srautas, galas (duomenų šaltinis arba

adresatas), duomenys (duomenų bazė, duomenų rinkmena), procesas.

Paprasčiausia bus schema, aprašanti vieną įeities, vieną išeities srautą ir

vieną pastarojo formavimo procesą, tačiau iš tikrųjų būna sudėtingesnės,

todėl ir tos schemos turi po kelis visus elementus.

Kai kuriose duomenų srautų schemose loginiams ryšiams tarp srautų

pavaizduoti naudojamos procedūrinės žymės IR irARBA. IR pažymėti srautai

turi įeiti į procesą ar išeiti iš jo kartu; o ARBA naudojamas kai vienu

metu įeiti į procesą ar išeiti iš jo turi tik vienas iš visų šitaip

pažymėtų srautų.

Taip pat g. b. išskirtųjų informacijos srautų struktūra, nusakomi laikomi

kompiuteriuose (mašininėse laikmenose) duomenys, jų apdorojimo procesai.

Aprašant informacijos srautų struktūras, nusakoma, kokie duomenys,

dokumentai arba kt. Informac. objektai yyra perduodami kiekvienu iš išorinių

ir vidinių informacijos srautų. Išryškinama tik informacinių objektų esmė,

nedetalizuojant jų pavaizdavimo formatų ir kitų techninių detalių.

33.1. INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA. (33.2 IS KELIAMI REIKALAVIMAI)

Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs

yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).

Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir

dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz.,

gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo

struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai

tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą,

imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro

ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas

turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.

kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama

nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių

elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės

(arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms

tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų

bruožų.

Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai

reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos

laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba,

tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info

laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.

koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai

stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra

žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose

info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos

kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių

vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.

Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir

apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info

daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai

daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros

paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, aapdorojimo, laikymo ir

kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios

yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš

darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti

kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų

priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).

. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką),

sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)

informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar

atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir

jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)

info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO

(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas,

vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų

aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios

kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.

33.2 INFORMACINEI SISTEMAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Dar tik pradėjus kurti sistemą reikia nustatyti jai pagr. keliamus

reikalavimus, kad sistema padėtų pasiekti vartotojo keliamus tikslus.

Techninei įrangai keliami reikalav. – kompiuteriams, tinklų įrangai, ryšio

priemonėms, orgtechnikai. Jie g.b. nusakomi funkcinėje tech. įrangos

specifikacijoje, kurioje nurodoma, ką ta įranga privalo atlikti, pateikiami

patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav.

Programinei įrangai – operacinei sist., tinklų įr., kompiut. ryšio

sistemoms, taikomųjų programų paketams, originalių programų rengimo

priemonėms ir kt. Įr., kuri bus reikalinga, kad inf. sistema galėtų veikti

ir teikti norimus rezultatus. Jie g.b. pateikiami funkcinės programinės įr.

specifikacijose. Pagr. reikalav.: patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo,

kainų.

Komp. tinklui – vvietiniam komp. tinklui ir jo telekomunikacijos mazgui,

siejančiam viet. komp. tinklą su kt. tinklais. Jie pateikiami funkcinėje

tinklo specifikacijoje, kurioje nusakoma, ką jis turi daryti, pateikiami

patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav. Konkretūs sistemų

pavadinimai ir reikalav. g.b. nustatomi vėliau.

Duomenims laikyti – kuriamos sist. vidinėms duomenų bazėms (bazių

administrav., archyvav., kompiuterinis auditas).

Duomenų rinkimui, pirminiam apdorojimui ir kontrolei – pradinių duom.

rinkimo būdams, duom. įrašymui, teisingumui ir korektiškumui.

Duomenų apsaugai – taisyklės, reglamentuojančios vidinių duom. bazių

panaudojimą ir kt. kuriamos inf. sistemos techniniai bei organizaciniai

reikalav. Inf. į išorę turi eiti tik per telekomunikacinį mazgą, vietiniai

komp. tinklai sujungiami per spec. šliuzus, įrengtos spec. patalpos

kompiuteriams, terminalams, inf. laikmenoms saugoti, kokiais standartais

grindžiama duom. ir jų perdavimo apsauga, vartotojams t.b. leista naudotis

taikomųjų programų paketais tik savo darbo vietose, duom. bazių

administravimo priem. t.b. neprieinamos vartotojams.

Dokumentacijai – standartai ir kt. dokum., kurie t.b. paruošti kuriamai

inf. sistemai.

Personalo kvalifikacijai – vartotojų kvalifikac., į kokią reikia

orientuotis projektuojant inf. sistemą.

Juridinės ir organizacinės sąlygos, leidžiančios realizuoti, diegti ir

eksploatuoti sistemą – normatyviniai aktai, potvarkiai, nutarimai, kuriuos

reikia priimti ir organizaciniai pertvarkymai, kuriuos reikia daryti

kompiuterizuojamame objekte.

37.1. VALDYMO STRUKTŪROS VAIDMUO INFORMACINĖSE SISTEMOSE

IS kūrimą galima būtų palyginti su namo statyba. Plytos – dar ne namas.

Kompiuterinė technologija dar nėra IS.

Kuriant IS iš pradžių reikia žinoti įmonės struktūrą, funkcijas, valdymo

tikslus, priimamus sprendimus, kompiuterinės technikos galimybes ir pan.

IS (konkrečios

įmonės) yra įmonės dalis, o bet kokios įmonės pagrindiniai

elementai yra ir valdymo, organizacinė struktūra, personalas, standartinės

procedūros ir pan. Firmos padalinių darbą koordinuoja jos valdymo

struktūros. O valdymas – nustatyto tikslo siekimas realizuojant šias

funkcijas: organizavimo, planavimo, apskaitos, analizės, kontrolės bei

skatinimo.

Vykdant organizavimo funkciją sudaroma firmos organizacinė struktūra

(padaliniai), padalinių etatų struktūra (pareigos, atsakomybė, teisės ir

kt.). Visa tai turi būti aprašyta pareigybinėse instrukcijose ir

nuostatose.

Planavimo funkcijos esmė – numatytų uždavinių vykdymo planų sudarymas ir

realizavimas (verslo planas, gamybos, marketingo planai ir kt.). Kiekvienas

planas sudaromas detalizuojant mėnesiais, ketvirčiais, mmetais ir pan.

Apskaitos funkcijos esmė – sudaromi ir panaudojami veiklos apskaitos

rodikliai.

Analizės (analitinė) funkcija atspindi planų, užsakymų vykdymo planus,

nustato vystymosi tendencijas, rezervus įtakojančius veiksnius ir kt. Įmant

firmą kaip visumą analizuoja įvairaus lygio specialistai. Visos firmos

veiklą analizuoja auksčiausio lygio specialistai, padalinių veiklą –

žemesnio lygio specialistai.

Kontroliuoja paprastai vadybininkai. Yra planų vykdymo, materialinių

vertybių, finansinių lėšų sunaudojimo kontrolė ir kt.

Skatinimo esmė – įvairių skatinimo metodų sudarymas ir naudojimas. Galimi

finansinio, psichologinio skatinimo metodai ir pan.

Imant bet kokią firmą kaip visumą, valdymo struktūra nagrinėjama 3 valdymo

lygiais:

1. Žemiausias llygis (operatyvusis, operacinis)

2. Vidutinis lygis (funkcinis, faktinis)

3. Aukščiausias lygis (strateginis, ilgalaikis)

Atskiruose valdymo lygiuose skiriasi sprendžiami ekonominiai uždaviniai,

t.y. atskiruose valdymo lygiuose yra skirtingas uždavinių sudėtingumas,

t.y. kuo uždavinys sudėtingesnis, tuo aukštesniame lygyje jis yra

sprendžiamas.

Žemiausiame lygyje yra sprendžiami paprasti uždaviniai, jie yra operatyvaus

pobūdžio, jjų yra daug, o rezultatai naudojami operatyviam darbui. Kaip

taisyklė šiame lygyje didelis atliekamų operacijų kiekis, o ir lygis

vadinamas operatyviu, kadangi reikia greitai reaguoti į besikeičiančias

operacijas. šio lygio pagrindinis uždavinys – operatyviai reaguoti į

besikeičiančias situacijas. Dominuoja operatyvios apskaitos uždaviniai.

Pvz., parduotos produkcijos kiekio apskaičiavimas, medžiagų sunaudojimo

apskaičiavimas, materialių vertybių judėjimo operatyvi apskaita ir pan.

Norint turėtu operatyvią informaciją, reikia spartinti informacijos įvedimą

(mažinti įvedamos informacijos kiekį ir spartinti jos perdavimą). šiame

lygyje dirba įvairūs menedžeriai: normuotojai, inžinieriai, priimantys

žemiausio lygio sprendimus. Jiems reikia reaguoti į tai, kad būtų reikiamos

vertybės sandėly ir pan.

Antrame funkciniame lygmenyje sprendžiami uždaviniai, kurie naudoja pirmo

lygio informaciją, kuri turi būti operatyvi, teisinga ir t.t. Dominuoja

analizės funkcija. Analizėz funkcijos sprendžiamų uždavinių apimtis mažėja,

bet didėja jų sudėtingumas. Čia taip pat tenka daugiau laiko skirti

analizei, papildomų duomenų rinkimui ir pan. Naudojantis paklausos

duomenimis, konkurentų produktų kainomis, gali būti prognozuojamas pelnas,

koreguojamas produkcijos gamybos planas įvairiems laikotarpiams.

Laikotarpiai neilgi – savaitė, dekada, mėnuo, ketvirtis. šiame lygyje

sprendimo rezultatai atsiranda praėjus tam tikram laikui, t.y. surinkus,

apdorojus papildomą informaciją. šio lygio uždavinys – firmos taktinis

valdymas ir taktinių uždavinių sprendimas.

Trečiasis valdymo lygis – strateginis. Rengiami strateginiai sprendimai

ilgalaikiams strateginiams tikslams pasiekti. Dominuoja strateginio

planavimo funkcija. Uždaviniai sprendžiami dar rečiau, jie yra dar

sudėtingesni. šiame lygyje atsakomybė už priimtus sprendimus yra labai

didelė (ekonomine prasme). Čia finansų analizės pagrindu gali būti

nuspręsta didinti, mažinti ar nutraukti tam tikro produkto gamybą, atleisti

darbuotojus, priimti naujus darbuotojus ir pan., t.y. pagrindinis veiklos

uždavinys – strateginis planavimas, koordinavimas viduje ir išorėje.

IS pelno neduoda, tačiau jų dėka galima kažką pasiekti, optimaliau

nuspręsti. Kita vertus, jei jų panaudojimo strategija buvo neteisingai

įvertinta, gali būti patirti nuostoliai.

37.2 TECHNINĖ BEI MATEMATINĖ PROGRAMINĖ ĮRANGA

Techninė įr. (TĮ) – tai tech. priem. kompleksas, funkcionuojanti IS ir šių

priemonių techninė dokumentacija.

TĮ sudaro: 1) įv. modelių kompiuteriai; 2) info. rinkimo, kaupimo,

apdorojimo, perdavimo bei pateikimo įrenginiai; 3) tech. priem. parinkimo

bei jų funkcionavimo dokumentacija;

Šiuo metu egzistuoja 2 TĮ naudojimo būdai (formos):

1) centralizuotas, kai egzistuoja spec. įm., skaičiavimo centrai ir juose

naudojami didelio pajėgumo kompiuteriai;

2) dalinis arba pilnas decentralizavimas, t.y. kai komp. naudojami

betarpiškai specialistų darbo vietose, o šie g. turėti ryšį su spec.

įrangos forma (skaičiavimo centru, duom. bazėmis ir pan.)

Matematinei progr. įr. priklauso: 1) valdymo procesų modeliavimo priem.; 2)

tipinių valdymo uždavinių programos; 3) speciali įranga (funkcinių užd.

sprendimo programos).

28.1.Individualus ir kolektyvinis kompiuterių naudojimas

Darbo grupė yra keletas asmenų, bendradarbiaujančių tarpusavyje vykdant tam

tikras funkcijas, esant fiksuotiems atskirų narių santykiams ir tam tikra

grupės narių veiksmų reglamentavimui.

Homogeninėse grupėse visi nariai atlieka tas pačias funkcijas, todėl grupės

produktyvumas priklauso nuo narių skaičiaus grupės darbą lengviau

organizuoti, o informacinių sisitemų sudarymas tokioms grupėms gan

paprastas.

Heterogeninėse grupėse atskiri jos nariai vykdo skirtingas ffunkcijas, rodėl

nėra tiesinės priklausomybės tarp produktyvumo ir narių skaičiaus, IS daug

sudėtingesnės. Grupėje darbo moralės lygis turi tendenciją kristi.

Sistemų efektyvumas darbo grupėje priklauso nuo veiksmų reglamentavimo.

Darbo grupės nariai turi dalintis tais pačiais skaičiavimo technikos

resursais. IS turi būti organizuota taip, kad atskiri nariai tarp savęs

nekonkuruotų. Atsiranda resursų dozavimo problema, pvz., kiek procesoriaus

laiko suteikti vienam nariui. Iškyla duomenų apsaugos ir įslaptinimo

problemos.

Sistemos įrengimų resursus galima dalinti panaudojant vietinius tinklus VT

arba fiziškai nešiojant duomenis mašininiuose nešikliuose nuo vieno

įrenginio prie kito.

Bendrai paėmus, VT pagrindu galima realizuoti daug įvairių apsikeitimo

duomenimis būdų tarp grupės narių. Vienas paprasčiausių – elektroninis

paštas. Kiekviena darbo vieta turi centriniame atminties įrenginyje

asmeninį skyrių – pašto dėžutę, į kurią patalpinami jam skirti pranešimai.

Tokios sistemos gali būti aktyvios arba pasyvios. Aktyviose automatiškai

displėjuje atsiranda pranešimas apie naujus siuntinius dėžutėje.

Elektroninio pašto modifikacija yra elektroninės konferencijos, kai tas

pats pranešimas siunčiamas visiems nariams. Sinchroninės konferencijos gali

vykti panaudojant videotechniką.

Tekstų tvarkymo sistemoje centralizuotai laikomos įvairių dokumentų formos

ir ruošiniai. Jų panaudojimas įgalina lengviau realizuoti duomenų

standartuzavimą ir kelia darbo našumą.

Hyperteksto panaudojimas įgalina greitai surasti reikiamus duomenis, kurie

gali būti teksto, grafikų, lentelių, paveikslų pavidale.

27.2. Valdymo personalo (VP) darbo organ-mo IS sąlygom. Kad ŪVA (ūk.

Veiklos analizė) būtų efektyvi, ji tb kompleksinė, operatyvi ir sisteminga.

Šie užd-niai įvykdomi tik tada. Kai VP aprūpnamas kompleksine, oper-via ir

pilna info. Automatizuotos buh apskaitos sąlygomis analizuojant įmonės

ūkinę veiklą, attinkamai tb organizuojamas ir VP darbas. Jis skirstomas į 4

etapus: 1) analitinio darbo programos ir plano sudarymas. Čia yra tokios

procedūros: analzės užd-nių nustatymas, ŪVA objektų parinkimas, būtinos

informacjos apimtes nustatymas, ŪVA metodų parinkimas, darbų kalendorino

grafiko sudarymas, dalyvių nust-mas, darbų jiems paskirstymas ir

instruktavimas. Būtinos info-os apimtys gb nustatytos autom-tai; 2) ŪVA

naudojamos info-os rnkimas ir patikrinimas. Labai svarbūs yra pradinės info-

os rinkimas ir registravimas. Jos atliekamos perferine techinka, tačiau

plačiai naudjama ir rezutatinė info, gauta autom-tai išspendus planavimo ir

apskaitos užd-nius. Personalas naudoja čia technines priem-es, naudojamas

pradiniams duomenms gauti, formuoti ir pazuošti analizei; 3) gautų duomenų

apdorojimas ir studij-mas. Apdor-mas atliekamas automatizuotai. VP-lui

nustatytais terminais pristatomos analtinės lentelės. Jos naudojamos

reiškiniams ir procesams analizuoti bei įvertinti. Kokias lenteles ir kada

rekia pristatyti nustatoma pimame etape. Automatizuotos buh apsk-os sąl-mis

valdymo personalas atlieka savo tiesioginies f-jas; 4) ŪVA rezultatų

apibendrinimas ir apforminimas. Svarbiausias šio etapo užd – formuoti

suvestinę analitinę inf-ją po jos autom-to apdorojimo tam, kad pilniau ją

būtų galima panaudoti pagrįstiems sprendimams priimti. Veiksminga

analizuojant įvairių faktorių įtaką reiškiniams bei procesams yra

daugiafaktorinė analizė. Šiam užd-iui spręsti panaudojami ek-niai matem-

niai modeliai ir šiuolaikinė ST visuose VP-lo darbo etapuose.

Įmonių VP techinines priem-es naudoja įvairiais aspektais: paspartinti

atlikti paprastas aritm-es opracijas; naudoja atlikti sudėtingus

matematinius ek. Skačavimus pasitelkiant iš anksto reikiamai sutvarkytus

pastovius

duomenis (normatyvus, normas, žinynus ir kt). Tokiems darbams

atlikti yra kuriamos įv sistemos; kompouteriai tarnauja kaip intelektualios

priemonės: jie padeda greitai analizuoti ir vertinti susidariusią padėtį,

pateikia įv. Variantus kaip prmti sprendimus. Šiuo atveju kuriamos inf-nės

sistemos. Automat-tos valdymo sistemos – tai “žmogus – mašina sistema”,

kuri turėjo užtikrinti (Lietuvoje iki 1995m.) valdomo ekon objekto

efektyvumą ir kai visos ek-nės inf-jos pradedant inf-os atsiradimu, iki jos

pateikimo vartotojui, būtų atlekamos autom-tai arba technnėmis priem-mis.

Tokių autom-tų valdymo sistemų kurimas buvo skirtos įmonų planavimui bei

valdymui automatizuoti. Tuo buvo siekiama per daug, nes autom-ti visas

valdym f-jas yra nerealu.

Dabar valdymo sistemų diegimo atžvilgiu yra tarpinis etapas. Perspek-nis

etapas Lietuvoje – 2001 – 2005m. Čia pagrindinis akcentas – kad reikalinga

diegti informacijnes technologijas saviv-bių inf-nėse struktūrose.

14.2 Organizacinė ekonominė uždavinio esmė. Įmonės valdymo sistema susideda

iš daugelio apskaitos barų, kurių kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai,

realizuojantys tam tikrą funkciją. Uždaviniai–viena iš įmonės ūkinės

veiklos analizės dalių. Kiekvienas uždavinys jungia keletą analitinių

lentelių. Pavyzdžiui, personalo apskaitos automatizavimas apima tokius

uždavinius: personalo žinynų (sąrašų) tvarkymo, opersonalo judėjimo

apskaitos, personalo priėmimo ir atleidimo apskaitos, duomenų apie

darbuotojus pakeitimo uždavinius. Uždaviniai paprastai skirti aiškiai

apibrėžtos įmonės valdymo srities problemų sprendimui, juos sprendžia

atitinkamos kompetencijos specialistas. Uždaviniai sprendžiami naudojantis

pirminiais dokumentais, jų tikslas – gauti operatyvius ir tikslius

duomenis, įgalinančius priimti efektyvius įmonės valdymo sprendimus.

Pavyzdžiui, personalo valdymo apskaitoje gali būti gauti šie rezultatiniai

dokumentai (analitinės lentelės): personalo pareigybiniai žiniaraščiai,

personalo darbo rezultatų kontrolės žiniaraščiai, darbo ataskaitų formos ir

pan. Detalizuojant funkcinę valdymo kontūro struktūrą susiformuoja atskiri

funkciniai vadybos uždaviniai ir taikomieji kompleksai: pvz: atsargų

planavimo uždavinys, gamybos išlaidų apskaitos užd., “portfelio” sprendimo

taikomasis užd., produkcijos realizavimo ir atsiskaitymo su tiekėjais

kompleksas, kokybės valdymo kompleksas (vartojamosios vertės lygio

nustatymo užd., konkurencingumo laipsnio įvertinimo užd.) ir kt.

Skirtinguose įmonės valdymo lygiuose yra sprendžiami skirtingi uždaviniai.

Žemiausiame (operaciniame) lygyje sprendžiami besikartojantys uždaviniai ir

juose naudojama operatyvi informacija. Šiame lygyje būtina greitai reaguoti

į besikeičiančią situaciją, todėl uždaviniai skirti daugiausia analitinei

apskaitai: 1) parduotų prekių kiekio apskaita, pagamintos produkcijos

apskaita, medžiagų sunaudojimo apskaita.

Funkciniame lygyje sprendžiamiems uždaviniams naudojama operatyviniame

lygyje generuota informacija. Šių uždavinių sprendimo periodiškumas yra

didesnis, apimtis mažesnė, tačiau didėja jų sudėtingumas. Strateginiame

lygyje sprendžiami uždaviniai, įtakojantys ilgalaikius įmonės planus,

vystymosi prioritetus bei kkryptis.

Uždaviniai realizuoja apskaitos funkciją (sudaromi ir panaudojami veiklos

apskaitos rodikliai), analizės (pardavimų struktūros ir pan.) bei kontrolės

(planų vykdymo, išteklių panaudojimo) funkcijas. Uždaviniai pagal

analizuojamus požymius grupuojami į 2 grupes: 1) išteklių analizės

uždaviniai (išteklių buvimas, aprūpinimas ištekliais, išteklių būklė,

judėjimas, panaudojimas); 2) procesų analizės uždaviniai (išaiškinami

procesų rezultatų kiekiniai parametrai, pvz. išleistos, realizuotos

produkcijos apimtys, procesų kokybinės charakteristikos)

19.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų uždavinių sprendimo technologija. Ši

programa turi apskaičiuoti įmonės darbuotojams (laikininkams ir

vienetininkams) darbo užmokestį,atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje

galiojančius įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius tvarką, atlikti

privalomus išskaitymus iš darbo užmokesčio, apskaičiuoti privalomas

kompensacijas, alimentus ir kitus priedus, paskirstyti vienkartinių premijų

fondą. Įvertinus tai, kad įstatymai Lietuvoje dažnai keičiami, siūloma

uždavinyje numatyti galimybes nesudėtingai įvesti tuos pakeitimus: sudaryti

pirminių duomenų lentelees, kurių duomenis tiesiogiai susieti su

formulėmis.

Uždavinys“Darbo užmokesčio apskaita” susideda iš 5 pagrindinių dalių:

Asmeninės darbuotojų kortelės (AsmKortele);

Darbo laiko apskaitos žiniaraštis laikininkams (LaikininkuZin);

Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštis vienetininkams (VienetininkuZin);

Vidutinio darbo užmokesčio praeitą ir užpraeitą ketvirtį apskaičiavimas

(VDU);

Darbuotojų darbo užmokesčio bei darbdavio sąnaudų apskaita (DUZiniarastis).

Priėmus darbuotoją į darbą yra užpildomi jo pradiniai duomenys asmeninėje

sąskaitoje(AS). Priklausomai, kokia laikinė ar vienetinė DU apskaitos

sistema taikoma, užpildomi duomenys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba

išdirbio apskaitos žiniaraštis (DLV; DLN). Darbo užmokesčio žiniaraštyje

formulių pagalba gaunami duomenys iš AS ir DLV/DLN ir paskaičiuojami

atitinkami darbo užmokesčio žiniaraščio rodikliai.

Asmeninėje darbuotojų kortelėje yra įvedami šie pradiniai duomenys apie

darbuotojus (vardas, pavardė,kategorija (pareigybė),tabelio numeris, darbo

apmokėjimo sistemos tipas (laikinė ar vienetinė), darbovietės tipas

(pagrindinė ar nepagrindinė), etato dydis, vaikų skaičius, lengvatinė

sąlyga pagal socialinį darbuotojo statusą, įstatymų numatyti PNM dydžiai

pagal lengvatines sąlygas, darbo sąlygos (kenksmingos, labai kenksmingos ir

normalios).

Taigi, pasikeitus norminiams aktams ir kitiems duomenims kartu pakeičiamas

ir pasikeitęs atitrinkamas rodiklis : PNM, darbo sąlygų rodiklis ir pan.

Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikininkams įvedami šie pradiniai

duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,darbo valandos kiekvieną

dieną,neatvykimai į darbą pagal sutartinius žymėjimus)

Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštyje vienetininkams įvedami šie

pradiniai duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,nustatytas vienos dienos

išdirbis ir faktinis iišdirbis kiekvieną dieną,neatvykimai į darbą pagal

sutartinius žymėjimus.

Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje yra įvedami šie pradiniai

duomenys(vienkartinės premijos sumą,minimalus pareigybinis ir valandinis

atlygis,tabelio numeris, įkainio pagrindas,įkainis,alimentai procentais.

Premijavimo darbo lauke įvedami premijavimo koeficientai, pagal kuriuos

darbuotojams proporcingai paskirstomos premijos, įvedus bendrą premijų

sumą.

Tarpinė informacija. Pirminių duomenų pagrindu galima gauti tokią tarpinę

informaciją Asmeninėje kortelėje(NMP,kategorija (pareigybė) pagal darbo

apmokėjimo tipą,Kenksmingų sąlygų daugiklis (priklausantis nuo darbo

sąlygų)

Rezultacinė informacija. Naudojantis pradine ir tarpine informacija,

laikininkų ir vienetininkų darbo apskaitos žiniaraštyje yra gaunama ši

rezultacinė informacija:

Pagrindinio atlyginimo dydis kiekvienam darbuotojui.

Apmokėjimas už darbą kenksmingomis sąlygomis,

Priemokų už viršvalandinį darbą dydis kiekvienam darbuotojui.

Priemokų už darbą poilsio dienomis dydis kiekvienam darbuotojui.

Bendras pašalpos dydis už ligą:

pašalpa už pirmas 2 ligos dienas (ją moka darbdavys);

pašalpa už likusias ligos dienas (mokama iš socialinio draudimo fondo).

1) Apmokėjimas už kasmetines atostogas.

2) Apmokėjimas už tikslines atostogas:

Mokamos mokymosi atostogos

Nėštumo ir gimdymo atostogos

Atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis vieneri metai

Atostogos vaikui prižiūrėti nuo vienerių iki trejų metų

Apmokėjimas komandiruotės dienomis.

Vienkartinė premija.

Priskaičiuotas darbo užmokestis kiekvienam darbuotojui iš viso.

30% socialinis draudimas (moka darbdavys).

Išskaitymai iš priskaičiuoto darbo užmokesčio:

fizinių asmenų pajamų mokesčio dydis (moka darbuotojas);

1% socialinio draudimo mokestis (moka darbuotojas);

alimentai pagal procentus.

Mokėtinas darbuotojui darbo užmokesčio dydis.

Darbdavio sąnaudos.

DU APSKAITAI SIŪLOMA NAUDOTI FORMULES

Modeliui naudojamos šios “Excel“ skaičiuoklės formulės:

VLOOKUP(reikšmė, matrica, stulpelis) – duomenų matricos matrica pirmame

stulpelyje ieško reikšmės reikšmė, ir suradusi grąžina atitinka reikšmę iš

nurodyto matricos mmatrica stulpelio stulpelis.

INDEX(matrica, eilutė, stulpelis) – grąžina matricos matrica nurodytos

eilutės ir nurodyto stulpelio sankirtos reikšmę.

CHOOSE(indeksas, reikšmė1, reikšmė2, ., reikšmėN) – pagal indekso indeksas

reikšmę grąžina vieną iš reikšmių (pvz., jei indeksas = 3, tai bus grąžinta

reikšmė3).

COUNTIF(intervalas, sąlyga) – grąžina intervalo intervalas reikšmių,

patenkinančių sąlygą sąlyga, skaičių.

SUMIF(intervalas1, sąlyga, intervalas2) – nustato, kurios intervalo

intervalas1 reikšmės patenkina sąlygą sąlyga, ir grąžina atitinkamų

intervalo intervalas2 reikšmių sumą.

DAY(data) – grąžina datos data dieną.

WEEKDAY(data, režimas) – grąžina datos data savaitės dieną. (Jei režimas =

2, tai pirma savaitės diena yra laikomas pirmadienis).

MONTH(data) – grąžina datos data mėnesį.

YEAR(data) – grąžina datos data metus.

ROUND(skaičius, skaičiaus_dalys_po_kablelio) – grąžina iki

skaičiaus_dalys_po_kablelio suapvalintą skaičių skaičius.

PVZ.:

VLOOKUP(C6; $C$16:$D$23; 2; FALSE) – ieško C6 reikšmės fiksuotoje matricoje

C16:D23 ir priskiria antro stulpelio reikšmę.

Pasirinkimų sąrašai sudaromi naudojant Data/Validation./Settings/List

(ir nurodoma matrica, iš kurios sudaromas sąrašas) komandą.

Mėnesio 29, 30, 31 dienos nustatomos formulėmis:

CHOOSE(MONTH($B$1);AH6+1;““;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;

AH6+1;AH6+1)

CHOOSE(MONTH($B$1);30;““;30;30;30;30;30;30;30;30;30;30)

CHOOSE(MONTH($B$1);31;““;31;““;31;““;31;31;““;31;““;31)

Savaitės dienos nustatomos priskiriant joms mėnesio dienos koordinatę ir

pakeičiant duomenų formatą į custom (ddd).

Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbtų dienų skaičius viso nustatomas

formule:

COUNTIF(G10:AK10;“=DD“)+COUNTIF(G10:AK10;“=KS“)+COUNTIF(G10:AK10;“=DP“)+COUN

TIF(G10:AK10;“=DS“)+COUNTIF(G10:AK10;“=K“)

Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbti viršvalandžiai nustatomi formule:

SUMIF(G11:AK11;“>8″;G11:AK11)-COUNTIF(G11:AK11;“>8″)*8

Nustatant vidutinį darbo užmokestį už praeitą bei užpraeitą ketvirtį,

patogu sudaryti kiekvieno mėnesio darbo dienų skaičiaus lentelę. Po to iš

šios lentelės automatiškai išrenkamas praeito ar užpraeito ketvirčio

mėnesių darbo dienų skaičius:

INDEX($D$23:$O$43;YEAR(D$6)-1989;MONTH(D$6)) – čia koordinatėmis D23:O43

nurodoma mėnesių darbo dienų skaičiaus lentelė, o funkcijos YAER ir

MONTH

nusako konkrečių metų konkretų mėnesį (jų sankirtoje paimamas darbo dienų

skaičius tais metais, tą mėnesį).

26.2.Darbo užm-čių skaičiavimų vienetininkams automatizavimas žr. 16.2.

28.2. Išskaitymų iš darbo užmokesčio skaičiavimų automatizavimas.

Be nustatyto atlyginimo už darbą pagal darbo apmokėjimo rūšis (vienetiniai

įkainiai, valandiniai ar dienos atlygiai, mėnesinės algos, akordinis

apmokėjimas ir kt.) apmokestinamos ir kitos išmokos (priedai ir priemokos

prie atlygių; apmokėjimas už viršvalandžius; apmokėjimas už darbą poilsių

ir švenčių dienomis ir kt.).

Iš priskaičiuoto DU daromi tokie išskaitymai:

1) FAPM (jei pgr. Darbovietė – 33%, jei nepgr. – 10, 220, 35% už tam tikras

atlyginimo dalis);

2)soc.dr.mok. (įmonės sąn. 30% (27% privalomas SDM, 3% sveikatos draudimo

mok.), 1% (nuo 01 01jau 4%) darbuotojo sąn.);

3)Alimentai (tam tikras %).

SODRA

30% soc. draudimas apskaičiuojamas priskaičiuotą DU (be sodros apmokamos

pašalpos už pirmas sirgtas dienas) padauginus iš 0.30. Atskirai reikia

parodyti 27% ir 3% įmokas.

SDMdarbdavio = PriskDU*0.3

PrivalSDM = PriskDU*0.27

SveikatSDM = PriskDU*0.03

Iš darbuotojui priskaičiuoto DU atskaitomas 1% (dabar 4%)SDM – tai

darbuotojo sąnaudos:

SDMdarbuotojo = PriskDU*0.04

FAPM

Jei pareigos pirmaeilės, tai DU apskaičiuojams taip (PNM – neapmokestinamas

minimumas, skirtingas priklausomai nuo invalidumo laipsnio ir vaikų

skaičiaus):

FAPM == (PriskDU – PNM) * 33%

Jeigu priskaičiuotas DU mažesnis nei neapmokestinamas minimumas, tai

mokesčiai neskaičiuojami.

Jei pareigos antraeilės, tai FAPM apskaičiuojams taip:

Taikomi šie mokesčių tarifai:

1. pajamų daliai iki 0.5 PNM pajamų neapmokestinamas minimumas (PNM) –

šiuo metu taikomas 10% tarifas;

2. ppajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesniai kaip 1 PNM – 20%

tarifas;

3. pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM – 35% tarifas.

FAPM =PNM / 2 * 10% + PNM / 2 *20% + (PriskDU -PNM) *35%

Jeigu PriskDU mažesnis už pusę neapmokestinamo minimumo, tada:

FAPM =Prisk DU *10 %

Jeigu PriskDU mažesnis už neapmokestinamą minimumą, tada:

FAPM = PNM / 2 * 10% + (PriskDU – PNM / 2) *20%

Naudojantis Excel Fizinių asmenų pajamų mokesčiui apskaičiuoti patogu

naudoti IF formulę:

IF(Darbovietė=“Pagrindinė“; (PriskDU-PNM)*0,33; IF(PriskDU<=PNM/2;

PriskDU*0,1; IF(PriskDU <=PNM; PNM/2*0,1+( PriskDU -PNM/2)*0,2;

PNM/2*0,1+PNM/2*0,2+( PriskDU -PNM)*0,35)))

ALIMENTAI

Alimentai apskaičiuojami nuo priskaičiuoto darbuotojui DU (atskaičius

sodros ir FAPM mokesčius), padauginus jį iš nustatyto alimentų mokėjimo

procento. Excel patogu naudoti round formulę:

ROUND((PriskDU-FAPM-SDM)*%;2) – skaičius 2 rodo, kad reikia imti du

skaičius po kablelio.

Mokėtinas darbuotoju DU apskaičiuojamas iš ppriskaičiuoto DU dydžio atėmus

visus išskaitymus (fizinių asm. mokestį, 4% Sodros mokestį, alimentus).

31.2. Kompiuteriniai skaičiavimo centrai.

Duomenų apdorojimas informaciniame skaičiavimo centre prasideda pirminių

duom. formavimu ir pateikimu tokiu pavidalu, kad vėliau juos būtų galima

automatiškai skaityti ir panaudoti kaip pradinius duom. atitinkamiems

rezultatams formuoti. Taip paruošti pirminiai duom.laikomi tam tikslui

skirtoje vietoje – dokumentų ir mašininių duomenų laikmenų archyve – ir

naudojami rezultatams formuoti ESM.

Būtent laiko paskirstymo režimas buvo pagrindas kolektyviniams skaičiavimo

centrams sukurti. Tai plačiai paplitusi kelių nepriklausomų vartotojų

aptarnavimo forma, kai jie gali vienu metu kreiptis į SSSM per ryšio kanalus

ir priemones. Tai, kad keli vartotojai gali kartu kreiptis į mašiną,

reiškia, kad mašinos veikimo greitis ir ryšiai yra tokie, kad ji gali kartu

apdoroti kelias programas joms tarpusavyje nesąveikaujant.