internetas

Kas yra internetas ir kaip jis atsirado

Kas yra internetas? Daugelis internautų šį klausimą laiko kvailu ir nereikalaujančiu atsakymo, nes internetas yra internetas, ir nieko čia daugiau nepasakysi. Tai neseniai prasidėjusio Informacijos amžiaus pagrindinis atributas, naujas pasaulis, bet jau ne atrastas, o sukurtas žmonių, kasdien aplankomas milijonų smalsuolių, tačiau neturintis jokio konkretaus fizinio pavidalo, nes tėra milžiniška ir netvarkinga informacijos sankaupa. Daugeliui iš tų milijonų tai tarsi antrieji, jei ne pirmieji, namai (manau tai puikiai supranta tėvai tų, kurie ištisomis vvalandomis sėdi prie savo kompiuterių ir minko klavišus visiški nekreipdami dėmesio į jų prašymus ar reikalavimus „grįžti namo“. Naujojo pasaulio gyventojai ir lankytojai dabar gali pirkti, parduoti, eiti į koncertą ar mokytis nekeldami kojos iš namų ir tokiu būdu sėkmingai išspręsdami, rodos, neišsprendžiamą kelių tiesimo ir remonto bei patalpų mokykloms, parduotuvėms, bankams ir įstaigoms problemą. Internetas suteikia papildomo peno psichologams, dabar šnekantiems apie interneto maniją, asmenybės susidvejinimą, naudojantis internetu, ir kitas šio naujojo amžiaus ligas ir manijas.

Tinklų tinklas

Internetas yra visuotinai nnaudojamas žodis, reiškiantis pasaulinį kompiuterių tinklą. Žodį „internet“ galima versti kaip „tinklų tinklas“. T.y. internetas susideda iš tūkstančių mažesnių, dažniausiai regioninių tinklų, išbarstytų po visą Žemės rutulį. Taigi „Internet“ – tai begalė kompiuterių ir kabelių, išmėtytų po visą pasaulį.

Internetas neturi ssavo šeimininko, nė vienas kompiuteris nėra pagrindinis tinkle ir todėl vieno iš jų gedimas ar „dingimas“ visiškai nereiškia, kad Jūsų pasiųsta informacija užstrigs kažkur pusiaukelėje, kaip dažnai nutinka pašte, nes internetas panašus į didelį miestą su begale gatvių: jei viena iš gatvių uždaryta, mes, žinoma, truputį nusivilsime, jei tai buvo pats trumpiausias kelias norint nuvažiuoti pas draugus, bet be didelių svarstymų ir laukimo pasirinksime kitą gatvę ir toliau sau riedėsime tikslo link.

Ir taip prasidėjo revoliucija.

Visa interneto istorija yra tokia pat žemiška ir militarizuota kaip ir dauguma paskutinio šimtmečio mokslinių atradimų. Taigi pradžioje buvo 1957-ieji, šaltojo karo metai. Visas pasaulis pasinėręs į pavojingą žaidimą: kas greičiau ir geriau apsiginkluos. TSRS paleido į orbitą pirmą dirbtinį žemės palydovą. Virš Amerikos miestų periodiškai ppradėjo skraidyti priešiškos valstybės aparatas. Kilus panikai ir siekiant greito ir efektingo atsako į virš galvos vis praskrendančią grėsmę, JAV sukuria Perspektyvių tyrimų tarnybą arba ARPA (Advanced Research Projects Agency), kurioje suburia visus žymiausius to meto Amerikos protus. Pirmasis šios tarnybos projektas – per 18 mėnesių sukurtas amerikietiškas kosminis palydovas. Bet vėliau ARPA nutarė pasukti kitu keliu: daugiausiai dėmesio ėmė skirti informacinio tinklo kūrimui, kuris sėkmingai veiktų net atominio karo metu. Taigi tiesioginio tikslo šis projektas kaip ir nepasiekė, bet ggreičiausiai net pačiose fantastiškiausiose svajonėse projekto autoriai negalėjo numatyti, kad jų „kūdikis“ apvers aukštyn kojomis visą pasaulį ir taps Informacijos eros pradininku. 1962 metais Dr. J. C. R. Licklideris išrinktas ARPA kompiuterinės technologijos diegimo karinėje sistemoje vadovu. Jo dėka 1969 sukurtas „ARPANET“ – pirmasis 4 kompiuterių tinklas, jungęs UCLA, Stenfordo tyrimų institutą (Standford Research Institute, SRI), Santa Barbaros UC (UC Santa Barbara, UCSB) ir Jutos universitetą Solt Leik Sityje (Utah University Salt Lake City). Vienas pirmųjų bandymų atrodė taip:

Informatikos (computer science) profesorius Kleinrockas su nedidele doktorantų grupe iš UCLA bandė prisijungti prie Stenfordo instituto kompiuterio ir nusiųsti į jį duomenis. Viskas turėjo prasidėti maždaug taip: prieš įvedant raides reikėjo parašyti logwin, ir stovintieji prie Stenfordo kompiuterio turėjo pamatyti tas pačias raides.

„Mes paskambinome telefonu į Stenfordo institutą.“, – pasakoja Kleinrockas interviu metu.

„Mes parašėme L ir paklausėme telefonu, – „Ar jūs matote L ?“

„Taip, mes matome L“, – atsakė mums telefonu.

„Mes parašėme O ir paklausėme, – „Ar Jūs matote O?“

„Taip, mes matome O.“

„Tada mes parašėme G ir ryšys nutrūko.“

Ir taip prasidėjo revoliucija.

Interneto vaikystė

Truputį vėliau „kūdikis“ pristatytas visuomenei: 1972 metais tarptautinėje kompiuterinių komunikacijų konferencijoje vadovaujant Bobui Kahnui pademonstruotas 40 mašinų (kompiuterių) jungiantis „ARPANET“. Sulaukta milžiniško pasisekimo, „ARPANET“ pasisekimas išaugo. Netrukus, 1973 metais, „ARPANET“ ttapo tarptautiniu – prisijungė Londono universitetinis koledžas ir Royal Radar Estabilishment Norvegijoje. Tačiau kurį laiką „ARPANET“ vis dar buvo griežtai militaristine organizacija, kuriai universitetai ar civiliai asmenys – nepageidautini.

1976 metais Anglijos karalienė Elžbieta II pasiuntė savo pirmąjį karališkąjį elektroninį laišką. Įprastas mūsų protams ir akiai, toks nepakeičiamas materialusis paštas, gavo elektroninį konkurentą. O 1977 metais Tomas Truscottis ir Jimas Ellis, du Duke universiteto studentai, ir Steve’as Bellovinas, Šiaurės Kalifornijos universiteto studentas, sukūrė pirmąsias „USENET“ sritis. Nuo tada žmonės iš viso pasaulio gali drauge įvairiose grupėse diskutuoti apie tinklus, politiką, naujienas ir visa kita, kas iki tol paprastai buvo aptariama draugų rate kavinėje, darbe ar namie, tik pašnekovų ratas tapo „truputį“ platesnis.

1981 metais „ARPANET“ dalių skaičius pasiekė 213 ir maždaug kas 20 dienų prie tinklo buvo prijungiama vis po vieną naują kompiuterį. 1982 metais šis naujas ir keistas procesas gavo savo vardą – „Internetas“. 1984 metais Williamas Gibsonas novelėje „Neuromancer“ pradėjo vartoti terminą „kibererdvė“ taip savo vardą gavo ir naujas, dar nedaug gyventojų turintis, bet sparčiai besivystantis pasaulis, besilaikantis ant interneto pamatų ir susidedantis tik iš informacijos. 80-ųjų metų viduryje prasidėjo asmeninių ir superminikompiuterių bumas – kiekviena įstaiga ar įmonė stengėsi įsigyti kompiuterį ir tada dažnai klausimą „Ir ką dabar su jjuo daryti?“ išspręsdavo panaudodama kompiuterinių tinklų siūlomas galimybes. Vis daugiau ir daugiau kompiuterių buvo įrengiama ir namuose. Vienas po kito kūrėsi specializuoti tinklai: „NSFNET“, „BITNET“ ir kiti; atsirado jų ir Europoje, tačiau visi jie jungėsi vieni su kitais, sudarydami kasdien vis augantį pasaulinį tinklą. 1987 metais, sujungus komercinius, savanoriškus, atvirus, universitetinius ir kitus tinklus, kompiuterių, turinčių prieigą prie pasaulinio tinklo, skaičius pasiekė 10 000.

Internetas – pasaulinis tinklas

Kibererdvė sukūrė naują veiksmų areną pasaulio „plieninėms žiurkėms“. Atsirado pirmieji „hakeriai“, „crakeriai“, elektroninio pašto vagys ir visi kiti, kurie pasisavindavo tai, kas ne ten ar ne taip padėta, perduota ar pasiųsta. Šių nekviestų svečių galybės pavyzdys – 1988 metų lapkričio 1 dieną į internetą prasiskverbusi programa „Interneto kirminas“ (Internet Worm) „pragraužė“ ir laikinai sugadino 6 000 iš 60 000 tuometinių interneto centrų. 1 iš 10 – gana neblogas laimėjimas. Kaip atsakomasis smūgis sukurta nauja centrų adresų sistema ir įkurta „Computer Emergency Response Team“ (CERT), turinti apsaugoti interneto vartotojus nuo panašių „siurprizų“.

1990 metais baigėsi interneto pradininko „ARPANET“ egzistavimo laikotarpis, jis suskilo į daug atskirų tinklų ir pirmaujančiu tapo „NSFNET“, prie jo jungėsi vis daugiau pasaulio šalių: Airija, Argentina, Austrija, Brazilija, Belgija, Čilė, Graikija, Indija, Ispanija, Pietų Korėja, Šveicarija. Taigi internetas galutinai ir negrįžtamai „pabėgo“

iš Amerikos prieglobsčio ir tapo tarptautiniu, kol kas vis dar aplenkdamas Lietuvą. Bet neilgam.

1991 metais, įrengus pirmąjį X.25 palydovinio ryšio kanalą tarp Oslo universiteto ir Matematikos ir informatikos instituto Vilniuje, savo veiklą pradėjo Lietuvos Mokslo ir studijų kompiuterių tinklas „LITNET“. 1992 metų balandžio mėnesį sukurtas tarpmiestinis kanalas Kaunas – Vilnius, trys organizacijos (Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus universitetas ir Kauno technologijos universitetas) sujungtos į vieną tinklą.

1991 metais internetas tapo dar labiau komercinis: jei iki šiol šia privilegija daugiau naudojosi studentai bbei mokslininkai, tai nuo 1991-ųjų kiekvienas, kuris turi pakankamai noro ir pinigų, gali „įsilieti“ į vis stiprėjančią interneto upę ir panaudoti ją savo tikslams. Todėl sparčiai kuriamos naujos ir tobulinamos senos interneto bendravimo priemonės: internete pasirodė įvairiausių duomenų bazių, „padedančių“ tiek naujokui, tiek ir prityrusiam vartotojui rasti tai, ko jis ieško, nes internetas vis labiau panašėja į didelę biblioteką, kurioje gerai pasiautė išdykėliai: informacijos lyg ir yra, bet va vis sunkiau darosi ją rasti, nes jos kiekis internete auga vos nne geometrine progresija. Vis daugiau „neprofesionalių“ vartotojų be didelio vargo ima naudotis šiuo efektyviausiu šiuolaikiniu ryšiu.

Pasaulinio voratinklio ir naršyklių karų era

Minesotos universiteto programuotojų komanda, vadovaujama Marko MaCahillo išleido naują priemonę internetui naršyti, pavadintą „Gopher“. Tai pirmoji sistema, leidžianti keliauti po iinternetą pagal principą „suradai-paspaudei“: ekrane vartotojas mato sąrašą vietų ar bylų, išsirenka vieną iš jų ir spustelėjęs vieną klavišą atsiduria ten, kur reikia. M. MaCahillas savo kūrinį pavadino „pirma interneto programa, kuria gali naudotis ir mano mama“. Po metų per internetą pradėta transliuoti garso ir vaizdo medžiagą. Kompiuterių, prijungtų prie interneto tinklo, skaičius pasiekė milijoną ir kasdien vis augo. Pagaliau 1993 metais pasaulį išvydo programa „Mosaic“, skirta WWW puslapių peržiūrai, jau nuo 1991 kurta Marco Anderseno ir grupės programuotojų iš NCSA (the National Center for Supercomputing Applications). Nuo tada kiekvienas, kuris moka paspausti klavišą ir skaityti ar bent jau suprasti paveiksliukus, gali drąsiai žengti į internetą, nes jį visą apraizgo Pasaulinis voratinklis arba WWW (World Wide Web). Vėliau „Mosaic“ kūrėjai ppasuko komerciniu keliu, nors naujasis, komercinis „Mosaic Netscape“ vis tiek buvo platinamas nemokamai akademinei visuomenei.

Vėlesniu „Netscape“ dominavimo internete laikotarpiu, maždaug 1995 metų pabaigoje, gimė universalios programavimo kalbos „Java“ ir „JavaScript“, leidusios „įkvėpti“ internetui judesio ir bendravimo iliuzijos; saugaus duomenų perdavimo technologija SSL, padėjusi pagrindus saugiam duomenų perdavimui per internetą bei elektroninei komercijai ir, žinoma, „RealAudio“, leidęs internetui prabilti. Kitais metais pasirodžius „Internet Explorer 3.0“, absoliutus „Netscape“ dominavimas internete pasibaigė. Naršyklė IE 3.0, pritaikyta „Windows“ sistemai, su stilių lentelėmis ir metaduomenimis bbuvo visa galva aukštesnė už „Netscape 3.0“ versiją. „Microsoft“ pristatė „ActiveX“, konkurentą „Java“, ir „JScript“ – ginklą prieš „JavaScript“. Žinoma, kad prasidėjus karams prireikė ir taikos sergėtojo, savotiškos JTO internetui.

Aš ieškau tavęs

Kol naršyklės kariavo tarpusavyje, reikalai vietoje nestovėjo. Atsirado virtualios realybės kūrimo kalba VLML(Virtual Reality Modeling Language), interneto televizijos standartas „WebTV“ ir nauja interaktyvaus interneto technologija PUSH, kuri leido integruoti internetą į kompiuterio sistemą ir ateityje pamiršti naršykles. Tačiau naršyklės nė nemanė pasiduoti ir pristatė channel technologiją, kuria naudojantis buvo galima gauti informaciją tiesiai į savo kompiuterį reguliariais laiko intervalais ir naršyti atsijungus nuo interneto. „Microsoft“ su savo „Internet Explorer 4“ nuėjo dar toliau – pristatė „Aktive Desktop“, priemonę, leidžiančią paversi savo kompiuterio ekraną tikru langu į internetą.

Internetui „atgijus“ informacijos ėmė nebepakakti, žmonės pasigedo glaudesnio bendravimo ir 1997 metais atsirado ICQ(I Seek You) – priemonė, skirta bendrauti ir keistis informacija. Jei „Mosaic“ atsiradimas buvo naujos informacinės eros pradžia, tai ICQ – naujos bendravimo eros pradžia.

Ketvirtoji naršyklių karta irgi turėjo ką parodyti ir informaciniu, ir bendravimo požiūriu. Atsirado taip vadinamasis DHTML(dinaminis HTML). Lyg mostelėjus burtų lazdele, HTML puslapiai atgijo. Tiesa, kiekvienoje naršyklėje jie elgėsi skirtingai ir teisingai visose naršyklėse veikiančių tinklapių kūrimas tapo tikru galvos skausmu WWW dizaineriams. O laikas ir pprogresas nė nemanė sustoti.

Visi į internetą

1997 metų pabaigoje atsirado XML(Extensible Markup Language) – universali kodavimo kalba, kurios tikslas – įtraukti į internetą visus įmanomus elektroninius prietaisus, sukuriant kiekvienam jų atitinkamą informacijos pateikimo kalbą.

1998 metų sausio 23 dieną, matyt siekiant išgelbėti „Netscape“ nuo pralaimėjimo, buvo pradėtas projektas „Mozilla “, kurio tikslas buvo bendradarbiaujant visiems norintiems sukurti naują naršyklę, kurios programa būtų prieinama visiems. Tai tapo atviro kodo visuomenės gimimo diena.

Tačiau naršyklių rūpesčiai nepasibaigė. Tais pačiais metais į internetą įžengė mobilieji telefonai – „iMode “ Japonijoje ir WAP– Europoje. Dabar kiekvienas turintis tinkamą mobilųjį telefoną gali prisijungti prie interneto.

O kas bus toliau?

Internetas tampa panašus į atgijusią spalvotą vaikišką knygą su paveiksliukais, tik va puslapių vartyti jau nebereikia, užtenka paspausti klavišą, be to, knygutės turinys nebūtinai vaikiškas: WWW galima rasti praktiškai viską: oficialios šalių vyriausybių informacijos ir įstatymų, įmonių katalogų ir universitetų mokymo bei tyrimų programų, informacijos apie vaikų auklėjimą, muzikos naujienų, anekdotų, informacijos apie seksą ar religiją. Vis daugiau ir daugiau įmonių, organizacijų ar įstaigų kuria savo „rezidencijas“ internete ir vis daugiau žmonių perka, parduoda, renkasi prekę ar paslaugą, sužino naujienas ir pasakoja apie jas kitiems neišeidami iš kambario, kuriame stovi kompiuteris su prieiga prie interneto. Daugiau nei 300 milijonų žmonių visame ppasaulyje naudojasi internetu. Ateina interneto era, milijonai žmonių ryte visų pirma sėda prie savo kompiuterių, palinki labos nakties kolegoms iš Amerikos, perskaito internete paskutines pasaulio žinias, asmeninį elektroninį paštą ir tik tada imasi darbo.

1994 metais „Roling Stones“ transliavo savo Voodoo Lounge turne koncertus per internetą, kiekvienas norintysis galėjo kartu su jais padainuoti „.Love is strong and you so sweat.“; „Pizza Hut“ pradėjo priiminėti picos užsakymus per internetą, o Japonijos Ministrą pirmininką tapo įmanoma pasiekti adresu www.kantei.go.jp, tiesa, kol kas ne angliškai o japoniškai. 1995-aisiais Vatikanas irgi nepamiršo naujųjų žemių ir įkūrė savo rezidenciją – www.vatcan.va.

Internetas Lietuvoje visiems

1994 metų sausio mėnesį Kauno Technologijos universitete įkurtas „LITNET“ valdymo centras (LVC). Nuo 1994 m. kovo mėn. tarptautiniam ryšiui „LITNET“ pradėjo naudoti palydovinį kanalą Vilnius – Oslas. „LITNET“ informacijų srautai siunčiami per „UNINET“ tinklą į pagrindinį „NORDUNET“ centrą Stokholme. Ryšio eksploatacijos išlaidas apmoka Oslo universitetas. „LITNET“ prisijungė prie pasaulinio kompiuterių tinklo, tačiau neteikė komercinių interneto tinklo paslaugų, todėl daugumai Lietuvos interneto entuziastų teko dar truputį palaukti.

Nuo 1995 m. liepos mėn. Vilniaus universitetas turi tiesioginį ryšį su komerciniu „TaipNet“ tinklu. Kelios „LITNET“ organizacijos šį kanalą naudoja transportuojant tarptautinį duomenų srautą į internetą. 1995 metais įrengti duomenų perdavimo kanalai Kaunas-Klaipėda ir Kaunas-Panevėžys. 1996 metais penkiuose didžiuosiuose

Lietuvos miestuose įrengti „LITNET“ centrai. („LITNET“ centras – tinkamai techniškai įrengtas ir tinklo paslaugas vartotojams teikiantis akademinės įstaigos padalinys).

1994 m. bendra Lietuvos ir JAV įmonė „Omnitel“ sukūrė duomenų rinkinių perdavimo X.25 protokolu tinklą, kuris yra visuotinio tinklo „Global One“ neatskiriama dalis. 1995 m. rugsėjo mėnesį „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pradėjo teikti komercines kompiuterių tinklo interneto paslaugos. Dabar interneto paslaugų tiekėjų ratas Lietuvoje gana sparčiai plečiasi. Tokias paslaugas teikia visa aibė organizacijų: „Omnitel“, „Elnet“, „Vainagis“, „Taide“, „Aiva“, „Infostruktūra“, „Lanteka“, „Penki kontinentai“, „TDD CCommunications“. Be to, Atviros Lietuvos fondas suteikia galimybę tam tikromis sąlygomis naudotis internetu nemokamai. Taigi interneto rinka ir jo panaudojimas Lietuvoje sparčiai plečiasi ir tas, kas nenori likti paskutinis, skuba užimti savo vietą naujajame Informacijos pasaulyje