Pasaulinis tinklas Internet, jo veikimo principas

Pasaulinis tinklas Internet

Kasdien milijonai žmonių dirba internete: naršo, ieško informacijos, naudojasi elektroniniu paštu, dalyvauja naujienų grupėse. Internetas sukūrė ir pakeitė įvairiausias gyvenimo sritis. Pasaulyje patrauklus komunikacijos tinklas suteikia galimybes pasikeisti informacija ir idėjomis, peržengianti įprastinio gyvenimo ribas. Interneto pagalba įveikiami geografiniai nuotoliai ir laiko skirtumai, trukdantys komunikacijai. “World Wide Web” kiekvienam besinaudojančiajam suteikia galimybę pačiam dalyvauti interaktyviam pasikeitime.. Taigi internetas tampa globalizacijos simboliu.

Internetas ir jo istorija

ARPA susikūrimas

Interneto istorija prasideda 1957 metais. Tai buvo Tarptautiniai Geofizikos metai paskirti žemutinių atmosferos ssluoksnių intensyviam tyrinėjimui. 1955 metais Amerikos mokslininkas Eizenhoueris paskelbė sudėtingą trijų lygių programą, kurios pasekoje turėjo būti paleistas į žemutinius atmosferos sluoksnius nedidelis satelitas. TSRS paskelbė, kad irgi siekia to paties tikslo. Rusų pasirinktas metodas buvo sėkmingesnis ir 1957 metų spalio 4 dieną TSRS paleido pirmąjį dirbtinį žemės palydovą SPUTNIK I, jis svėre 70 kg.

Amerikoje tai sukėlė šoką. Per vieną naktį buvo sunaikintas šalies nepažeidžiamumas, efektas prilygo pirmos atominės bombos sprogimui prieš trylika metų. Nedelsiant prie gynybos ministerijos buvo įkurta AARPA (Perspektyvių projektų tyrimų agentūra). Jos tikslas buvo sukurti šalies gynybos sistemą, išvengti netikėtų priešų technologinių pasiekimų. ARPA vykdė JAV palydovų programą iki NASA sukūrimo 1958 m.

ARPA tapo smegenų centru, kuriame dirbo šimtai geriausių Amerikos mokslininkų. Svarbiausios ARPA mokslinių tyrinėjimų kkryptis buvo – kosmosas, balistinės raketos, atominiai ginklai. Nuo pat savo įsikūrimo ARPA labiausiai domėjosi ryšių užmezgimu tarp bazių ir valdymo centrų, ypač pastoviais ryšiais tarp kompiuterių.

1962 metais ARPA pradėjo kompiuterių tyrimo programą, kurios vadovu tapo MIT mokslininkas Džonas Liklideris. Liklideris tuo metu buvo publikavęs pranešimą „Galaktikos ryšiai“, kuriame išdėstė futuristine mintį, kad ateityje kompiuteriai galės tarpusavyje turėti ryši nesvarbu kur jie bebūtų. ARPA –oje dirbo ir Leonardas Klienrokas, kurio tyrimo objektas – pranešimą „sudėti paketus“ ir išsiųsti juos, bei iš gautų „paketų“ sudėti pranešimą. Šitoks informacijos perdavimo būdas daug lankstesnis – informaciniai failai negali būti sugadinami ištisai, paprasčiau užtikrinti perduodamos informacijos slaptumą. 1965 metais Berklyje ir MIT buvo sukurta pirmoji eksperimentinė kompiuterio ryšių sistema panaudojanti telefono liniją WAN (Wide AArea Network).

Pirmasis kompiuterinis ryšys

1966 – 1967 metais tyrimai šiomis kryptimis buvo vykdomi sėkmingai, jie rėmėsi ir naujausiais kompiuterių kūrimo pasiekimais, Leonardas Robertsas paskelbė naują kompiuterių ryšio planą, pavadindamas jį ARPANET. Kai šis planas buvo paskelbtas, tapo aišku, kad nežiūrint to, kad įvairios mokslininkų komandos: MIT, Nacionalinė fizikos laboratorija (UK), RAND korporacija dirbo atskirai, įvairiomis kryptimis, visos jų geriausios idėjos įeina į ARPANET projektą. Taip 1968 metais buvo sukurtas projektas, leidžiantis kompiuteriams siųsti ir gauti pranešimus bei duomenis, žinomas kaip IMP ((interface message processor). Laikas buvo teorines žinias pritaikyti praktikoje. 1969 metais IMP buvo instaliuotas UCLA ir Stanforde. UCLA studentai galėjo „naudotis“ Stanfordo kompiuteriais, prieiti prie jų duomenų, siųsti pranešimus. Eksperimentas buvo sėkmingas ir ryšys – „Junior“ pradėjo egzistuoti. 1969 m. Gruodžio mėnesi ARPANET apėmė keturias pagrindines kompiuterių darbo stotis su papildomais tyrimo centrais Santa Barbaroje ir Utahe. Mokslininkai toliau dirbo tobulindami programinę įrangą, kuri išplėtė ryšio galimybes ir dar daugiau kompiuterių apjungė y tinklą. 1971 m. Gruodžio mėn. ARPANET tinklas apjungė 23 kompiuterius.

Tai buvo pirmasis tikras kompiuterinis ryšys. Jo veikimo principai, nežiūrint į tai, kad pasikeitė veikimo greitis, kompiuterių išvaizda, liko tiepatys – kompiuteriai sujungti kabeliu, naudojamos vienodos programos ir komandos, todėl galima prieiti prie bet kurio kompiuterio, pajungto į ryšio tinklą failų, juos keisti, spausdinti.

Kad gauti informaciją iš kito kompiuterio, mes pirmiausia turime jį pasiekti, tam šiuo metu daugiausiai naudojama buvo telefono linija, be to abu kompiuteriai turi „elgtis“ taip pat t.y. juose turi būti tokie pat IPM procesoriai. Tam, kad išsaugoti konfidencialumą, naudojami slaptažodžiai.

1972 spalio mėnesį ARPANET „išėjo“ į viešumą. Pirmojoje tarptautinėje kompiuterių ir ryšių konferencijoje Vašingtone ARPA mokslininkai pademonstravo veikiančią sistemą, kuri apjungė 40 skirtingų vietovių kompiuterius. Tai įkvėpė mokslininkus toliau dirbti, tyrimų koordinavimui buvo įkurta IWG (( Internet Working Group). Greitai atsirado naujų tinklų, buvo plečiamos ryšio galimybės. 1972 sėkmingai buvo įdiegta nauja programa, leidžianti siųsti elektronines žinutes (e-mail).

Atvertos tikros interneto galimybės

1974 m. ARPA mokslininkai sukūrė kalbą, leidžiančią įvairių tinklų kompiuteriams susisiekti. Tai vadinama TCP/IP ( Transmison Control Protocol/ Internet Protocol). Tobulinant TCP/IP lemiama buvo koncepsija, kad sistema turi būti “atviros struktūros” – pagal Likliderio “Galaktinio ryšio” idėja. Kompiuteriai vystėsi toliau, 1974 m. Stanforde atidaryta Telenet linija – komercinė ARPANET versija. 1979 metais įkurtas USENET – atvira ryšio sistema, apimanti elektroninio pašto ryšį ir daugiausia skirta žinioms, ši sistema klęsti ir šiandien. Tačiau, tai dar nebuvo internetas kuriuo mes naudojames šiuo metu. Pirmosios užuominos apie “World Wide Web“ siekia 1989 metus, kai CERN labaratorijos bendradarbis Timas Bernersas Lee išspausdino pirmuosius sakinius apie savo projektą: apie hipertekstinės tinklinės aplinkos sukūrimą. Oficiali WWW gimimo data yra 1991 metų gegužės 17 dieną, kai CERN kompiuteriuose atsirado pirmoji narsyklė buvo pavadinta „World Wide Web“, kuria sukūre pats Timas Bernersas Lee 1990 metų gruodį. WWW resursams didėjant interneto puslapių skaičius išaugo iki to kad keli milijardai IP adresu, prieinamų šiuo metu, yra nepakankamas skačius, todėl svarstoma būtinybė įdiegti naują tinklinės adresavimo sistemą.

Dabartinis internetas

Internetas yra pasaulinis kompiuterių tinklas, kuriame kompiuteriai ttarpusavyje bendrauja TCP/IP protokolo (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) pagalba.

Internetas – tai pasaulinis kompiuterinis tinklas, jungiantis vyriausybines organizacijas, mokslo, mokymo įstaigas, komercines firmas, pavienius kompiuterių vartotojus. Tai didžiausias kompiuterių tinklas pasaulyje, sudarytas iš daugybės mažesnių nacionalinių ir komercinių kompiuterių tinklų ir apimantis daugiau nei 160 šalių.

Internete rasite politinių įvykių, įvairiausių mokslo sričių pasiekimų apžvalgą, informacinių agentūrų pranešimus, verslo, finansinę informaciją, sporto naujienas, literatūros kūrinius, periodinius leidinius, galėsite prieiti prie specialių duomenų bazių ar informacijos archyvų, užsisakyti keliones, surasite oro prognozę, netgi horoskopus bei valgių receptus.

Pasaulinis kompiuterinis tinklas šiuo metu jungia apie daugiau kaip 62 000 tūkstančius TCPIP ryšio protokolų dirbančių tinklu ir virš 60 milijonų vartotojų. Prie Internet tinklo prijungtų kompiuterių skaičius kasmet padidėja 2 kartus. Apie 10 % tarptautinio telefoninio srauto yra susiję su informacijos perdavimu Internet tinkle. Internet tinklo abonentai tarpusavyje bendrauja elektroniniu paštu (E-MAIL), turi galimybę tiesiogiai prisijungti prie bet kurio tinklo kompiuterio ir naudotis jo resursais bei gali tiesiogiai kalbėtis per kokią nors programą (mIRC, ICQ etc.).

Klientams Internet tinklas siūlo plačią informacinių ir ryšio paslaugų įvairovę:

• Elektroninis paštas ( e- mail)- galima labai greitai persiųsti informaciją visame pasaulyje;

• Faksogramų siuntimas- patogus, pigus ir saugus faksogramų siuntimas.

• Failų persiuntimas (FTP)– suteikiama vartotojams galimybė prieiti prie

kito kompiuterio Interneto tinkle bylų, bei atlikti kai kuriuos veiksmus: pažiūrėti, atsisiųsti, nusiųsti, ištrinti (jei suteikta teisė).

• Prisijungimas prie nutolusio kompiuterio (TELNET)- galima naudoti kito kompiuterio Interneto tinkle resursus.

• Pokalbis Internete (Talk)- Interneto naudotojams galima susirašinėti realiame laike.

• Interneto konferencija (IRC)– skirta grupės Interneto vartotojų, turinčių tuos pačius interesus, bendravimui.

• Interneto telefonija- sudaryta galimybė perduoti Internetu balsą.

• Interneto videokonferencija- galima bendrauti Internete, ne tik keičiantis tekstine informacija, bet ir matant vaizdą.

• Vietinių tinklų sujungimas- pasinaudojant Internetu galima įrengti ryšio kanalus ttarp keliuose miestuose išsidėsčiusių objektų.

Dažniausiai naudojamos paslaugos atsispindi toliau pateiktame grafike.

Interneto adresai

Pagrindinius Interneto adresavimo principus reikia žinoti, kad kiekvienu metu suprastumėte, iš kurios šalies, organizacijos kompiuterio naudojatės informacija. Internete kiekvienas kompiuteris yra identifikuojamas vieninteliu skaitmeniniu IP adresu A.B.C.D. formoje, kur A, B, C ir D yra skaičiai nuo 0 iki 255. Tokiam adresui skiriami 4 baitai. Pvz.: kompiuterio adresas yra 193.219.53.20. Pirmas skaičius nusako šalį, antras – sritį, trečias – mazgo numerį srityje, ketvirtas – to mazgo kliento nnumerį. Šiose skaičių sekose egzistuoja tam tikros išimtys, kurių negalima vartoti kompiuterių identifikavimui. Lietuvai skirti tokie adresai (pirmi 3 baitai): 193.219. 192-223 194.176. 205.244. 196-199

TCP/IP tinklas remiasi mažų informacijos paketų perdavimu. Kiekviename pakete yra IP siuntėjo ir gavėjo aadresas. Šio tinklo veikimo principas nėra grįstas tiesioginiu susijungimu . Tai reiškia, kad priešingai nei telefonų tinkle, prieš pradedant bendravimą nereikalingas joks preliminarus dviejų įrengimų sujungimas. Tai taipogi reiškia, kad tuo pačiu metu galima bendrauti su dideliu skaičiumi partnerių.

DNS (Domain Name System) yra mechanizmas, kurio pagalba kompiuteriams, turintiems savo IP adresus, yra suteikiamas pavadinimas. Šie pavadinimai yra sudaromi iš daugelio dalinių simbolių eilučių, atskirtų taškais (pvz., “aaa.bbb.ccc”). Šios dalinės simbolių eilutės žymi hierarchinę domenų struktūrą (didėjimo tvarka), kur paskutinė simbolių eilutė (pavyzdyje tai yra “ccc”) žymi aukščiausio lygmens domeną. Tai gali būti tam tikrą klasę apibūdinantis domenas. Pagrindiniai domenai:

-com – komercinė organizacija. Pvz.: yahoo.com.

-edu – mokslo ir švietimo organizacija. Pvz.: ktu.edu

-gov – vyriausybinė organizacija. Pvz.: www.whitehouse.gov

-net – kompiuterių tinklų koordinavimo oorganizacija. Pvz.: omnitel.net

-mil – karinė (daugiausia JAV).

-org – dažniausia nevalstybinė organizacija, netinkanti nei vienai iš minėtų kategorijų.

Šios santrumpos pradžioje buvo naudojamos tik JAV, dabar plinta visame pasaulyje. Vardus iš simbolinių į skaitmeninius verčia specialūs kompiuteriai – vardų serveriai (Domain Name Server).

DNS yra mokama paslauga, ir kompanijos ar atskiri asmenys, norintys gauti domeno pavadinimą, turi save identifikuoti. Kai kurie vieši instrumentai internete leidžia nustatyti ryšį tarp domeno pavadinimo ir kompanijos, o taipogi tarp IP adreso ir domeno pavadinimo. Pats domeno ppavadinimas nėra būtinas, norint prijungti kompiuterį prie interneto. Domeno pavadinimai yra dinamiški. Vienas prie interneto prijungtas kompiuteris gali turėti vieną ar daugiau domeno pavadinimų, arba visai neturėti pavadinimo – tačiau vienas konkretus domeno pavadinimas visuomet nurodo vieną konkretų IP adresą.

Maršrutizatorius yra svarbus įrenginys, nukreipiantis duomenų srautus TCP/IP tinkluose. TCP/IP maršrutas yra dinaminis, priklausantis nuo kai kurių maršrutų ar jungčių gedimų ar perkrovimų.

Svarbu pabrėžti tai, kad duomenų perdavimo greitis yra vienintelis labiausiai vertinamas kriterijus maršruto parinkimui TCP/IP tinkluose. Kadangi informacija yra perduodama beveik šviesos greičiu, būtų efektyviau nukreipti TCP/IP informacijos paketus iš Londono į Madridą per Niujorką, jeigu kartais atsirado kamštis tinkle Paryžiuje. Kai kurie instrumentai leidžia tinklo vartotojui sužinoti maršrutą tarp dviejų taškų, tačiau teoriškai jis gali keistis kiekvieną sekundę, netgi perduodant tik vieną Interneto puslapį.

Sudėtingesni protokolai, naudojantys TCP/IP

Kai kurie protokolai yra skirti tam tikroms paslaugoms “virš” TCP/IP teikti. Pagrindiniai, dažniausiai naudojami protokolai, yra šie:

– HTTP (HyperText Transport Protocol) – naudojamas naršymui;

– FTP (File Transfer Protocol) – naudojamas bylų persiuntimui;

– NNTP (News Network Transport Protocol) – naudojamas norint prieiti prie naujienų grupių;

– SMTP (Simple Mail Transport Protocol) ir POP3 protokolai – elektroninio pašto žinutėms siųsti ir gauti.

Kompiuteris, teikiantis paslaugą, yra vadinamas SERVERIU (tarnybine stotimi). Kompiuteris, besinaudojantis paslauga, yra vadinamas KLIENTU. Techninių paslaugų tteikimui ir klientas, ir serveris naudojasi tuo pačiu protokolu, t.y. tomis pačiomis komunikacijos taisyklėmis. Internetas dažnai yra vadinamas kliento/serverio tinklu.

Interneto vartotojas

Interneto vartotoju gali būti atskiras asmuo, prisijungiantis prie interneto namuose, paprastai naudojant laikiną TCP/IP prisijungimą (naudojamas dinaminis IP adresas) per įprastą ar ISDN modemą, arba pastovų prisijungimą (todėl naudojamas pastovus IP adresas) per ADSL, kabelinę TV, t.t. Prisijungimas per mobilų telefoną yra brangesnis, tačiau taip pat įmanomas.

Tuo atveju, jeigu abonentas pateikia klaidingus asmens duomenis arba naudojasi kito vartotojo asmens duomenimis (paprastai pateikiant kokio nors kito vartotojo identifikacinį vardą/pavadinimą ir slaptažodį), yra įmanoma atsekti tos linijos savininką, kuriai buvo suteiktas konkretus IP adresas, palyginus šią informaciją su informacija, esančia Prieigos prie Interneto teikėjo registre. Būtent tai ir daro policijos pareigūnai, norėdami susekti nusikalstamus įsibrovimus į kompiuterius, prijungtus prie interneto.

Vartotoju taipogi gali būti organizacija, viešoji įstaiga arba kompanija. Ji gali naudotis internetu ne vien tik tam, kad galėtų siųsti laiškus ar surasti informaciją, bet ir tam, kad surinktų duomenis, reikalingus jos uždaviniams ar veiklai vykdyti (administracinės procedūros, prekių pardavimas arba paslaugų teikimas, žinynų spausdinimas, nedidelės reklamos, anketų išsiuntimas, t.t.).

Bet kas, turintis priėjimą prie interneto, gali pasinaudoti įvairiais bendravimo ir informacijos paieškos metodais. Populiariausi jų yra:

o interneto naršymas

o elektroninis paštas

o naujienų grupės ir pokalbių ssvetainės.

Geriausiai žinoma bendravimo per internetą priemonė yra interneto (www – World Wide Web) naršymas, kuri leidžia vartotojams atrasti informaciją, saugomą nutolusiuose kompiuteriuose. Internetas sudarytas iš didelio skaičiaus dokumentų, saugomų skirtinguose kompiuteriuose visame pasaulyje.

Naršymas internete yra gana nesudėtingas. Vartotojas gali arba įrašyti žinomo puslapio adresą, arba nurodyti vieną ar daugiau raktažodžių “paieškos serveriuose” ir taip surasti dominančio dalyko adresus. Vartotojai dažniausiai tyrinėja turimą tinklapį arba pereina prie kito tinklapio spausdami kompiuterio “pelės” klavišą, kai pelės žymeklis stovi ant kurios nors puslapio piktogramos ar nuorodos. Todėl internetas iš skaitytojo pusės gali būti palyginamas su didele biblioteka su milijonais prieinamų ir indeksuotų leidinių.

Ko reikia, norint įsijungti į Internetą?

Norint prisijungti prie Interneto, reikia:

• Modemo (vertiklio), jei jungiamasi telefono linija;

• Programinės įrangos, kuri leistų naudotis Internetu;

• Susirasti Interneto paslaugų teikėją

Naršymo tinkle procesas

– Telekomunikacijų tiekėjai. Norint prisijungti prie svetainės, interneto vartotojas paprastai susisiekia telefonu su Interneto paslaugų teikėju. Telekomunikacijų tiekėjas užregistruoja skambutį Interneto paslaugų teikėjui (IPT).

– Prieigos prie Interneto teikėjas. Įėjimo į IPT taškas yra tinklo prieigos tarnybinė stotis. Ši stotis paprastai įrašinėja prisijungimo linijos identifikacinius duomenis. Dauguma Prieigos prie Interneto teikėjų registruoja užsiregistruojančiųjų vardus, užsiregistravimo ir išsiregistravimo laiką bei duomenų, persiųstų per vieną seansą, kiekį. Reikia paminėti, kad kai kuriais atvejais telekomunikacijų tiekėjas taipogi gali

būti Prieigos prie Interneto teikėju.

– IP adresų skyrimas. Kai jau yra užmegztas ryšys su Prieigos prie Interneto teikėju, pastarasis skiria dinaminį IP adresą tokiam laiko tarpui, kurį užtrunka interneto vartotojo seansas. Todėl visas komunikacinis procesas seanso metu vyksta į ir iš šio IP adreso. IP adresas yra nurodomas visuose IP paketuose, kuriuos siunčia arba gauna interneto vartotojas. Vertėtų pabrėžti, kad skirtas IP adresas visuomet yra tam tikros adresų skalės ribose, skirtos atitinkamam Prieigos prie Interneto teikėjui. Todėl išorinėms šalims yra ganėtinai llengva atsekti Prieigos prie Interneto teikėją, iš kurio siunčiami IP paketai.

Kitas būdas yra taip vadinamas IP adresų keitimas iš vidinių į išorinius. Tuomet interneto srautai yra rūšiuojami pas IPT pagal taip vadinamą porto numerį, kuris nurodo duomenų perdavimo ypatumus.. Užklausimas apsilankyti svetainėje paprastai atliekamas per HTTP protokolą. Pas IPT šis srautas yra atpažįstamas pagal atitinkamą porto numerį. Šis užklausimas taip pat gali būti tiesiogiai perduodamas maršrutizatoriui, kuris sujungia interneto vartotoją su norimomis išorinėmis svetainėmis. Užklausimas dažnai yra perduodamas proxy sserveriui. Šis serveris užregistruoja užklausimą apsilankyti tam tikrose svetainėse. Proxy serveryje yra saugomas dažniausiai lankomų svetainių turinys. Jeigu svetainės puslapis, kurio užklausė interneto vartotojas, jau yra proxy serveryje, šiam serveriui belieka tik pasirūpinti, kad atitinkama svetainė būtų atnaujinama nuo to mmomento, kai jos kopija pateko į proxy serverį. Tai žymiai sumažina duomenų, kuriais pasikeičiama tarp IPT ir svetainės, kiekį, kadangi yra perduodami tik pakeitimai, o ne pilni puslapiai. Proxy serveryje gali būti saugomas detalus apsilankymų svetainėse, tam tikru laiko momentu prisijungusiose prie IP adreso, sąrašas. Taip galima būtų atsekti atskirą vartotoją pagal IP adresą ir seansų laiko registravimą.

– Maršrutizatoriai. Kelyje tarp IPT ir aplankytos svetainės duomenų srautai paprastai pereina per kelis maršrutizatorius, kurie nukreipia duomenis tarp interneto vartotojo IP adreso ir svetainės IP adreso. Asmeninių duomenų saugojimo atžvilgiu maršrutizatoriai yra laikomos neutraliais elementais, nors ir tam skirta įranga galėtų būti taikoma, siekiant perimti interneto srautus šiuose punktuose.

– Reguliariai lankomos svetainės. Kai yra prisijungiama prie svetainės, svetainė surenka visą informaciją apie apsilankiusį iinterneto vartotoją. Visi užklausimai pateikiami kartu su lankytojo IP adresu. Svetainė taip pat žino, iš kurio tinklapio interneto vartotojas buvo perkeltas (yra žinoma nuoroda į ankstesnį tinklapį). Informacija apie apsilankymus svetainėje paprastai yra saugoma “Bendrame registro faile”. Visa aukščiau minėta informacija registro analizavimo priemonėmis gali būti panaudojama informacijai kaupti apie srautus iš ir į svetainę bei lankytojų veiklas.

Prisijungus prie svetainės, papildoma informacija yra renkama komunikaciniame procese tarp populiariausios peržvalgos programos programinės įrangos, naudojamos interneto vartotojų, ir aplankytų svetainių. Tokia informacija ddažnai vadinama “pokalbių duomenimis “ (chattering data). Ji paprastai apima tokius punktus:

o Operacinė sistema

o Naršyklės tipas ir versija

o Protokolai naudojami naršymui tinkle

o Tinklapio nuoroda

o Kalbos preferencijos

o Slapukai (Cookies)

Interneto svetainė turi papildomų galimybių rinkti informaciją, jeigu ji naudoja slapukus. Tai yra duomenų dalys, kurios gali būti saugomos tekstiniuose failuose, įrašomuose į interneto vartotojo kietąjį diską, o jų kopijos laikomos svetainėje. Jie yra standartinė HTTP srauto dalis ir todėl gali būti persiunčiami be kliūčių su IP srautu. Slapukai gali turėti unikalų numerį (GUI, Global Unique Identifier – Globalinis unikalus identifikatorius), kuris leidžia geriau įasmeninti negu dinaminiai IP adresai. Tokie slapukai išplečia svetainių galimybę saugoti ir “įasmeninti” informaciją apie jų lankytojus. Slapukas gali būti reguliariai nuskaitomas svetainės, siekiant identifikuoti interneto vartotoją ir atpažinti jį/ją, kai jis/ji pakartotinai apsilanko, patikrinti galimus slaptažodžius, įrašyti ir analizuoti veiksmų seką svetainėje seanso metu, ir t.t.

Slapukai gali būti dviejų skirtingų rūšių:

o nuolatiniai

o ribotos trukmės

Pastaruoju atveju jie dar vadinami “seanso slapukais”. Slapukai gali būti naudingi teikiant tam tikras paslaugas internete arba palengvinti naršymą interneto vartotojui. Pavyzdžiui, kai kurios interneto svetainės naudojasi slapukais vartotojų, apsilankančių svetainėje pakartotinai, identifikavimui. Tuomet vartotojams nebereikia papildomai registruotis, norint patikrinti savo naujienas.

Duomenys, kuriuos surenka internetinės svetainės, dažnai gali būti persiunčiamos trečioms šalims (pvz., kompanijoms, kurios specializuojasi interneto statistikos analizėje). Šių vveiksmų tikslas gali būti sukaupti statistinius duomenis apie apsilankymus svetainėse, lankytojų veiksmus jose. To pasėkoje Papildomų paslaugų teikėjai gali susidaryti bendrą vaizdą apie interneto vartotojų pomėgius, lankomas svetaines ir panaudoti šią informaciją dedant reklamą internete.

“Skaitmeninis trečiasis pasaulis” ir jo ribos

Negalima pamiršti ir kitos interneto bei su juo susijusių technologijų augimo pusės. Dažnai sakoma, kad internetas yra globalus tinklas, prieinamas visame pasaulyje ir visiems. Žurnalistai, politikai, leidėjai ir kiti visuomenės veikėjai aukština įvairius teigiamus interneto aspektus – jis sudaro sąlygas tokiems svarbiems procesams, kaip „dalyvavimo“ demokratija, neapmuitintas pirkimas tinkle, švietimo „pristatymas“ į namus, interesų bendruomenių kūrimasis, sienų neatskirtos bendruomenės atsiradimas ir t. t. Tačiau nepaisant labai spartaus interneto augimo, bendras jį vartojančių žmonių procentas pasauliniu mastu yra labai mažas. Internetas prieinamas tik maždaug 200 mln. gyventojų iš 6 mlrd. visos planetos populiacijos, o beveik 97 % pasaulio gyventojų sudaro „skaitmeninį trečiąjį pasaulį“.

Kur egzistuoja šis paslaptingas pasaulis? 1999 m. mazgų („hosts“, t.y. prie interneto prisijungiančių kompiuterių) skaičius pasiekė 56 218 000, tačiau trečiojo pasaulio šalys vis dar sudaro tik apie 3 %, o JAV apima apie 60 % visų interneto mazgų. Beveik 81,5 % mazgų yra „didžiojo septyneto“ šalyse, kurios sudaro tiktai maždaug 10 % visos pasaulio populiacijos. Tuo tarpu labiausiai aapgyvendintos yra trečiojo pasaulio šalys (Kinija, Indija, Brazilija ir Nigerija), kurios visos kartu sudaro tik 0,6 visų mazgų, nors jose gyvena 1/3 pasaulio populiacijos. Interneto žemėlapyje vis dar yra gana tuščių vietų Afrikos ir Azijos regionuose – pavyzdžiui, 1997 m. Nigerijoje buvo tik 4 interneto mazgai. Besivystančiose šalyse interneto ryšys su visomis paslaugomis yra tik sostinėse. Dauguma trečiojo pasaulio šalių prie interneto prisijungę per palydovus, kurie perduoda interneto duomenis į JAV.

Be to, 1999 m. pasaulyje buvo apie 201 mln. interneto vartotojų (įvairiais duomenimis, nuo 3 iki 4,5 % pasaulio gyventojų). Daugiausiai vartotojų gyvena JAV ir Kanadoje (112,4 mln.), antroje vietoje – Europa (47,15 mln.), trečioje – Azijos/Ramiojo vandenyno regionas (33,61 mln.). „Neinternetizuoti“ rajonai – tai Lotynų Amerika (5,29 mln.), Afrika (1,72 mln.) bei Vidurio Rytai (0,88 mln.). Taigi dauguma turinčių priėjimą prie interneto gyventojų lokalizuoti Šiaurės Amerikoje, Europoje bei kituose gerai išvystytuose regionuose.

Kita vertus, „skaitmeninis trečiasis pasaulis“ negali būti apibrėžiamas vien tik geografine padėtimi. Apžvelgus visus pasaulio regionus matome, kad interneto vartotojai turi aukštesnes nei vidutinės asmenines pajamas bei aukštą išsimokslinimą .Šis skirtumas tarp vartotojų ir nevartotojų dar ryškesnis besivystančiuose regionuose. Įdomu, kad Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia labai panašią situaciją, kaip ir visame pasaulyje. Kaip parodė UAB „Penki

kontinentai“ Sociologijos skyriaus atliktas tyrimas, 2000 metų pradžioje Lietuvos interneto vartotojai sudarė taip pat gana aiškiai apibrėžtą grupę. Tiesa, čia pastebėta ir tam tikrų ypatumų. Tyrimo duomenimis, didžiausią dalį – daugiau nei pusę – Lietuvos interneto vartotojų sudaro 19 – 29 metų žmonės, o vyresni nei 45 metų vartotojai sudaro tik maždaug 5 procentus visų Lietuvos interneto vartotojų. Net 50 % vartotojų sudaro aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys; nemaža dalis – net 20 % – studentai, baigiantys aukštojo mokslo studijas. O vvartotojų pasiskirstymas pagal pajamas buvo tikrai įdomus – atrodo, kad didžiausią dalį – po 18 % – interneto vartotojų sudaro mažiausias pajamas (galima daryti prielaidą, kad tai studentai arba moksleiviai) bei didžiausias pajamas turintys žmonės. Didžiausia dalis interneto vartotojų gyvena Vilniuje, beveik per pusę mažiau – Kaune; Klaipėda pagal šiuos duomenis lieka trečioje vietoje. Pastebima tendencija, kad Lietuvos gyventojai dažniau naudojasi pasaulio informacijos šaltiniais nei Lietuvos, galimos dvi priežastys:

1. Jiems reikalinga verslo informacija, kurią galima rasti tik užsienio informacijos šaltiniuose (šalių, rrinkos, įmonių informacija ir t.t.);

2. Lietuvos interneto šaltiniuose jie neranda reikalingos informacijos (ji nepateikiama arba pateikiama netinkamai).

Interneto vartojimą ribojantys barjerai

Galima išskirti keletą interneto vartojimą ribojančių barjerų:

 Pirma, labai svarbus yra paties asmens noras naudotis internetu.

 Antra, tam reikalinga gana moderni telekomunikacijų infrastruktūra –– kai kuriose vietovėse infrastruktūros nebuvimas neleidžia internetu naudotis net tiems, kurie turi norą bei priemones.

 Trečia, svarbi politinė piliečių laisvė.

 Ketvirta, didelę įtaką daro ekonominiai bei išsilavinimo barjerai.

Tai, kad didelė pasaulio populiacijos dalis išlieka atskirta nuo interneto, dažniausiai lemia išsilavinimo bei technologijų prieinamumo trūkumas, taip pat didelę įtaką turi faktas, kad asmeniniai kompiuteriai, telefonų skambučiai, prisijungimas prie interneto paslaugų tiekėjų vis dar kainuoja palyginti brangiai. Jei kompiuteris ir skaitmeninė sąsaja yra kibernetinės erdvės ir kibernetinės kultūros prielaida, tai kompiuterinis raštingumas – sėkmingo naudojimosi kompiuteriu sąlyga. Šis naujas raštingumas, galimybės suprasti ir valdyti kompiuteriais vykstančios komunikacijos įrankius, savo ruožtu priklauso nuo senojo, tradicinio raštingumo, galimybės ne tik skaityti ir rašyti, bet tai daryti funkcionaliai. Šis pagrindinis įgūdis, deja, nėra pprieinamas visiems – jis priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. 1996 metais Pietų Afrikoje raštingumo lygis siekė 76 %, Egipte – 48 %. Brazilijoje gyvena 17,7 milijonai; Indijoje – 168 milijonai neraštingų žmonių, o neseniai atliktų tyrimų duomenimis, JAV „beveik 90 milijonų suaugusių, t. y. apie 47 % suaugusių amerikiečių tepasiekę du žemiausius raštingumo lygmenis“ (5). Šiems ir milijonams kitų pasaulio piliečių trūksta elementariausių vartojimo įgūdžių, ir tai lemia, kad jie lieka už „šaunaus naujojo pasaulio“ ribų.

Internetas – visą pasaulį apimanti ttransliavimo priemonė, sudaranti sąlygas informacijos perdavimui, bendradarbiavimui bei sąveikai tarp individų ir jų kompiuterių, nepriklausomai nuo geografiškai apribotos jų buvimo vietos. Šios technologijos atsiradimas atnešė tiesiog revoliucinius pokyčius kompiuterijos be komunikacijų srityje. Internetas, globalus tinklas, „UseNet’as“, elektroninis paštas, žinutės, intranetas – visa tai kuria elektroniškai išskaidytą, beveik nuolat vykstančią komunikacijos formą, kuri daugeliui žmonių pakeičia senesnius sąveikos būdus: ne tik paštą, telefoną, faksą, tradiciniu būdu veikiančius televiziją ir radiją, bet kartais net tiesioginį bendravimą. Šiandien internetas ir su juo susijusios technologijos – tai plačiai išvystyta informacinė infrastruktūra, kuri paliečia vos ne kiekvieną mūsų gyvenimo sritį.

IŠVADOS:

Internetas – tai ne atskiras didelis tinklas, tai tinklų tinklas. Tūkstančiai vienetinių tinklų jungiasi į didesnius tinklus, pastarieji vėl susieti su kitais ir t.t.

Interneto niekas nevaldo, jis remiasi grynų gryniausia elektronine savitvarka.

Vienintelis susitarimas – tinklai vienas su kitu palaiko ryšius laikydamiesi tam tikrų taisyklių – protokolų ( TCP ir IP).

Internetas- didžiausias pasaulio kompiuterinis tinklas, kurio pagrindinis tikslas–perduoti informaciją.