rašto atsiradimas

Turinys:

1. Įvadas 2psl.

2. Iš rašto istorijos 3psl.

3. Pagrindiniai rašto tipai 5psl.

4. Abėcėlės 12psl.

5. Skaitmenų ženklai 14psl.

6. Išvados 15psl.

7. Naudota literatūra 16psl.

ĮVADAS

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Kitas galingas žmogaus įrankis, kultūros ir pažangos laidas yra raštas. Kalba yra gamtos dovana žmogui. Ji atsirado kartu su žmogumi. Raštą sukūrė pats žmogus. Buvo laikai, kai žmonės dar nemokėjo rašyti. Kaip jie išmoko rašto? Juk taip tobulai rašyti, kaip mes dabar rašome, žmonės išmoko nne staiga, bet palengva, per ilgą laiką, per ištisus tūkstantmečius.

Dabar sunku tiksliai nustatyti, kada žmonėms atsirado reikalas rašyti. Tačiau sunku, kad tai atsitiko labai seniai. Mokslininkai nustatė, kad tikrojo rašto pradžios, jo užuomazgų reikia ieškoti priešiniuose. Nes nuo seniausių laikų žmonės mėgdavo visokiais įrankiais ant uolų ar kitų daiktų piešti juos supančius objektus. Piešdavo įvairiais tikslais:ir pagražinimui, ir todėl, kad tikėjo jog piešinys juos apsaugos nuo nelaimių. Ilgainiui piešiniuose imti vartoti ir kaip minties išreiškimo priemonė. Tačiau paveikslėliais rašyti žžmonėms buvo nepatogu, nes sugaišdavo daug laiko. Todėl paveikslėlius ėmė prastinti ir per daugelį šimtmečių taip juos supaprastino, kad jie virto ženklais. Su raštu susijęs ir rašymo būdai, kurie taip pat buvo nepanašūs į dabartinį. Senovėje niekas nežinojo nei plunksnos, nnei pieštuko, nei rašalo, nei popieriaus. Vienose šalyse buvo rašoma ant molio plytelių specialiu pagaliuku, egiptiečiai piešė hieroglifais ant papiruso lakštų arba iškaldavo ant pastatų sienų. Senovės Romoje buvo rašoma ant vaško lentelių smailiu pagaliuku, vadinamu stiliumi. Vėliau žmonės ėmė rašyti ant tam tikru būdu išdirbtos odos, vadinamos pergamentu. Tik daug vėliaus atsirado ir paplito popierius. Dėl skirtingų rašymo būdų ir priemonių ir knygos senovėje atrodė ne taip, kaip dabar. Knyga buvo ir molio plytelių rinkinys, pergamento ritinys. Tik viduramžiais atsirado knygos. Tad rašto kilmė ir raida turi seną ir įdomią istoriją.

IŠ RAŠTO ISTORIJOS

Garsinė žmonių kalba paskutiniaisiais tūkstantmečiais susijusi su rašto ir raštijos istorija. Susipažinti su raštu (koks jis buvo ir koks jis yra dabar) patogiausia pradėti nnuo terminų. Dabartinis kalbos mokslas raštą apibūdina taip: raštas- tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti kitoms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tačiau nereikia painioti su raštija, žyminčia rankraščių, kokiu nors raštu spausdintų veikalų, dokumentų visumą. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.

Raštas daug vėlesnis už garsinę kalba. Nuo rrašto atsiradimo mus skiria vos keli tūkstantmečiai, o nuo garsinės kalbos atsiradimo-ne mažiau kaip 400-500 tūkstančių metų. Rašto atsiradimą lėmė žmonių poreikis vis daugiau bendrauti per laiko ir erdvės atstumą. Nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi Europoje piešiniai, rasti ant uolų, dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20000 ir 10000m. pr. Kr.. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII—VI tūkstantm. pr. m. e.). Lietuvių kalbos raštas atsirado XVI amžiuje.

Vienoje 1503 metais išleistoje lotyniškoje knygos paskutiniame puslapyje buvo atrastas lietuviškas poterių tekstas, parašytas nežinomo asmens. Tyrinėtojai nustatė, kad rašyta XVI amžiaus pradžioje. Tai pats seniausias iš visų iki šiol žinomų lietuvių kalba tekstų. Pirmoji lietuviška knyga išleista Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547m. Karaliaučiuje.

Iki krikščionybės įvedimo (XVI a.pab.- XV a.pr.) Lietuvoje buvo vartojami tik tam tikri žženklai laikui ar nuosavybei žymėti. Lietuviškas raidynas buvo sudarytas lotynų alfabeto pagrindu. Tačiau sektasi, kai kuriomis lenkų, iš dalies vokiečių, o vėliau ir čekų rašybos manieromis. Todėl lietuvių abėcėlė XVI a. gerokai skiriasi nuo dabartinės.

PAGRINDINIAI RAŠTO TIPAI

PIKTOGRAFIJA. Terminas sudarytas iš lotynų kalbos žodžio pictus “pieštas” ur graikų grapho “rašau. Piktografiniu vadinamas toks raštas, kurio ženklai (vadinami piktogramomis) yra schematiniai piešiniai, akivaizdžiai rodantys tikrovės daiktus ir reiškinius (žmogaus, paukščio, žuvies, medžio, lūšnos ir t.t. piešiniai. Įvairios tokių ženklų kombinacijos perteikdavo įvairius pranešimus apie ženklais pavaizduotus daiktus ir reiškinius. Iš tokių piktogramų ilgainiui išsirutuliojo visi rašto ženklai, net raidės. Tačiau tam reikėjo labai daug laiko, ištisų šimtmečių, net tūkstantmečių.

Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams:

Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje — jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje — „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).

Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos eelemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartotojų kalbos ypatybes.

Piktografinį raštą geriausiai yra išlaikę Amerikos indėnai (pvz., yra išlikęs 1849 m. šiuo raštu ant medžio žievės rašytas JAV prezidentui indėnų genčių laiškas, kuriame prašoma leisti tos šeimos gentims persikelti į kitą vietą ir žvejoti kituose ežeruose).

Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojama, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemaža laiko, antra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia — ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais (plg. bato, garuojančio puodelio ir kt. piešinėlius vitrinose). Piktografinio pobūdžio yra ir kai kurie kelio ženklai (pvz., žymintys posūkį, tarpukalnę, sankryžą ir kt.).

Piktografija turi dvi ypatybes:

· Piktogramų grupė perteikia daugmaž išsamų pasakymo turinį, bet neperteikia jo kalbinės struktūros (žodžių tvarkos, jų formos, jų skambėjimo ir t.t.)

· Juo abstraktesnis pasakymo turinys, juo sunkiau “pavaizduoti” jį piktogramų rinkiniu; abstrakčiomis idėjoms reikšti piktogramos netinka.

IDEOGRAFIJA. Terminas sudarytas iš graikiškų žodžių idea “idėja, sąvoka” ir grapho “rašau”. Jis vis dažniau pakeičiamas terminu logografija (gr. logos “žodis” ir grapho). Ideografija tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografijos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas,

kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvoką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.

Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliojo ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų, kurie jau nebeprimena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hieroglifais („šventas“ + „raižinys“).

Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet iir abstrakčias sąvokas. Be to, ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tikros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai. Pavyzdžiui, Pekino tarmės atstovai „žmogų“ vadina žodžiu žen’ Kantono — jan’, o Šanchajaus — ning. Tačiau rašte „žmogaus“ sąvoka žymima vienu hieroglifu . Ši pastaroji aplinkybė, be kita ko, matyt, nemaža lėmė tai, kad ideografinio rašto kai kurios tautos (kinai, japonai) neatsisakė dar ir mūsų laikais.

Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kkitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvokas reiškiantys ženklai (l, 2, 3, 5.), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( + , =, ≠ ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specialioms sąvokoms žžymėti, be to, suprantamos įvairių tautų atstovams.

Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Naujoms sąvokoms grafiškai reikšti buvo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visaip kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografinio rašto sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo — fonografijos elementų.

FONOGRAFIJA. Terminas sudarytas iš graikiškų žodžių phone “garsas” ir grapho “rašau”. Toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus — skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „„skiemuo“), ir foneminis.

Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra SKIEMENIMS raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.

Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms ssąvokoms kinai vartoja 5 — 6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, aš „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).

Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai — molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.

Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra FONEMINIS (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje — I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius ((kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai). Šis finikiečių išradimas žmonijos kultūros istorijoje turėjo didelę reikšmę; užuot vartojus tūkstančius ženklų, šis išradimas leido mintis užrašyti naudojantis visai nedideliu raidžių skaičiumi. Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėję priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef „a“, bet „b“, gimel „g“ ir kt.) ir tam tikrą seką (po alef ėjo bet, po bet — gimel ir t. t.). Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma. Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef „jautis“, ir savo forma priminė ant šono apverstą jaučio galvą , raidė, pavadinta šin „dantis“, savo forma priminė dantį ir t. t.

Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš ddešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidurio Europą,

Plisdamas po įvairius vakarų ir vidurio Europos kraštus, lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos fonologinės sistemos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių, be kitų, vartojo čekai, lenkai, o vokiečiai net ligi XX a. vidurio (jie dažnai vadinami švabachiniais, fraktūriniais rašmenimis). Gotikiniu šriftu buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos XVI —XVII a., tačiau nuo XVIII a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų (gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose spaudiniuose).

Pirmųjų mūsų raštų autoriai (M.Mažvydas, M.Daukša ir kt.), kurdamiesi lietuviškąjį raidyną, daugiausia nusižiūrėjo į savo kaimynų — vokiečių ir lenkų vartotus rašmenis. Tačiau, norėdami geriau atvaizduoti specifinių lietuvių kalbos fonemų tarimą, jie stengėsi kūrybiškai pritaikyti tuos rašmenis arba prireikus susidaryti ir naujų rašmenų (pvz., M.Daukša susidarė dviaukštį e plačiajam „e“, taip pat ų, į nosiniams „u“, „i“ žymėti). Pirmųjų lietuviškų raštų autorių susikurto raidyno atskiri rašmenys vėliau buvo ne kartą

kaitaliojami, kol XIX a. pabaigoje jau nusistojo toks raidynas, kokį ir dabar vartojame.

Nors mūsų laikais lotyniškojo rašto pagrindu sudaryti daugelio Europos, Amerikos ir Afrikos tautų raidynai (iš viso tuo raštu naudojasi apie 33 % pasaulio gyventojų), bet nemaža yra ir kitų fonografinio rašto sistemų. Antai graikų, o ne lotynų, raidynu remiasi du slavų raidyno tipai – kirilica ir glagolica (kirilica vadinamas tam tikras slavų rašto tipas pagal jo sudarytojo (gyv. IX a.) Kirilo vardą, o glagolica – pagal s. sl. kkalbos veiksmažodį glagolati „kalbėti“). Kirilicą dabar vartoja rusai, baltarusiai, ukrainai, bulgarai, serbai, o glagolica seniau buvo paplitusi Moravijoje, Chorvatijoje, Dalmatijoje, bet ją paskui išstūmė kirilica. Savotišką raidyną, savo pradine kilme susijusį su finikiečių raštu, turi arabai. Originalią rašmenų sistemą (vienų tyrinėtojų kildinamą iš graikų, kitų — iš persų raidynų) turi armėnai, gruzinai ir kai kurios kitos tautos.

Baigiant trumpą pagrindinių rašto tipų apžvalgą, reikia pažymėti, kad foneminis raštas yra ne tik jauniausias, bet ir patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios struktūros kalboms. Ir jjeigu kai kurios tautos (kinai, japonai ir kt.) dar nėra priėmusios šio rašto, tai daugiausia dėl to, kad jo priėmimas, kaip ir bet kurios kitos rašto sistemos pakeitimas, būtų tam tikra revoliucija, nutraukianti ryšius su įsisenėjusia rašytine tradicija, su ankstesniuoju kkultūriniu palikimu.

ABĖCĖLĖS

Abėcėlė reiškia tam tikra tvarka išdėstytų garsinio rašto ženklų (raidžių) visumą. Pirmąją mūsų abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo raidyno raidės. Ten dar nėra mums įprastų č, š, ž, ą, ę ė, į, ų, ū.

Lotyniškoji abėcėlė (raidynas ar alfabetas) Lietuvoje įsitvirtino XVIII a. pabaigoje. Mūsų abėcėlę sudaro 32 raidės.

Kol įvairių įvairiausi rašto ženklai (paveikslėliai, piešiniai) įgavo dabartinį raidžių pavidalą, praėjo amžiai. Juk kadaise raidė A buvo jaučio galvos piešinys, E vaizdavo aukštyn rankas iškėlusį žmogeliuką, M – jūros bangą, P išsirutuliojo iš arklio galvos piešinėlio, T priminė kryželį.

Kaip manote, ar pirmoji abėcėlės raidė (visose abėcėlėse) yra ir pati seniausia? Vaikų rašytojo Stepono Zobarsko žodžiais, A atrodo kaip ,,du broliai suspirti, o trečiasis per vvidurį“. Bet seniausioji ne A, o raidė 0. Ji jau buvo senovės finikiečių abėcėlėse dar 1300 m. prieš Kristų! Ir išriedėjo iš piešinio, vaizdavusio žmogaus akį.

Abėcėle vadintos, o kartais ir dabar dar pavadinamos tokios knygos kaip elementoriai. Vieno iš jų – Juozo Damijonaičio elementoriaus – net pavadinimas buvo sudarytas iš mūsų abėcėlės trijų pirmųjų raidžių – ,,ABC“ (1906 m.).

Beje, žinome dar ir kitą – Morzės abėcėlę. Raides joje atstoja kiti sutartiniai ženklai, kuriuos stuksenant susišnekama per nuotolį.

SKAITMENŲ ŽENKLAI

Kalbant apie rrašto kilmę, negalima pamiršti ir apie skaiktmenų, ženklų atsiradimą Dabar daugelyje šalių vartojami tokie ženklai skaitmenims žymėti: 0; 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7; 8; 9. Šie ženklai taip pat turi savo atsiradimo istoriją. Senų senovėje daugelyje šalių skaičiams žymėti buvo vartojamos paprastos abėcėlės raidės. Pavyzdžiui, slavai senovėje vienetu žymėti vartojo tą patį ženklą, kaip ir raidei a, skaičių 3 žymėjo g raidės ženklu. Kad nebūtų painiojamasi skaitmenys su raidėmis, virs ženklų, žyminčių skaitmenis, paprastai būdavo dedamas tam tikras ženklelis. Panašiai elgėsi senovėje graikai ir kai kurios kitos tautos. Dabar vartojami ženklai skaitmenims žymėti yra atkeliavę į Europą iš tolimosios Indijos. Senovėje indai buvo pasiekę palyginti aukštą kultūros lygį ir buvo nemažą nuveikę matematikoje. Iš indų skaitmenų ženklus pasisavino arabai, kurie, viduramžiais nukariaudami daugelį šalių, išplatino skaitmenų ženklus, atnešė juos net į Europą. Užtat šiuos ženklus vadiname arabiškais, nors arabai patys jų nesugalvojo, bet tik perteikė europiečiams. Skaitmenų ženklai, bekeliaudami iš Indijos į Europą gerokai pakito. Šalia vadinamųjų arabiškų skaitmenų (1,2,3,4,5,6,7,8,9) dar neretai vartojami ir vadinamieji romėniški skaitmenys: I; II; III; IV; V; VI; VII; VIII; IX;X; L;C;D;M. šie ženklai yra paveldėti iš senovės romėnų. Kai kurie iš jų paprasčiausiai atvaizduoja skaičius:

I-vienas

II-du

III-trys

IV-keturi

V-penki

VI-šeši

VII-septyni

VIII-aštuoni

IX-devyni

X-dešimt

L-pusė šimto

C-šimtas

D-pusė tūkstančio

M-tūkstantis

Kiti ženklai kilo iš anksčiau vartotą ttam reikalui reikalingų ženklų.

Išvados:

Iš istorijos žinome, kad senų senovėje raštas nebuvo taip lengvai prieinamas žmogui, koks jis yra dabar. Šiandien Lietuvoje kiekvienas vaikas palyginti neilg1 laik1 išmoksta skaityti ir rašyti. Rašto dėka mes daug sužinojome apie žmonių gyvenimą senovėje ir kaip jis kito iki mūsų dienų. Todėl drąsiai galima daryti išvadas, kad:

· Raštas yra galingas žmogaus įrankis, kultūros ir pažangos laidas;

· Senovės raštų perskaitymas turėjo didžiausią reikšmę istorijos mokslui;

· Raštas atsirado daug vėliau negu kalba;

· Raštą sukūrė pats žmogus;

· Nustatyta, kad rašto pradžios, jo užuomazgų reikia ieškoti priešiniuose-piktogramose;

· Foneminis raštas yra ne tik jauniausias, bet ur patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios struktūros kalboms;

· Atsiradus raštui, atsirado pirmosios knygos, spauda.;

· Raštas Lietuvą pasiekė tik XVI amžiuje;

· Lietuvių raidynas sudarytas lotynų abėcėlės pagrindu.

Naudota literatūra:

1. Enciklopedija, 1982m, Vilnius

2. Jučas M., I.Lukšaitė, V.Merkys “Lietuvos istorija”. 1988m., Vilnius

3. Špokas A. “Lietuvos istorija”. 1990m., Vilnius

4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 1987m. Vilnius

5. Vaikų enciklopedija. 1994m., Vilnius

6. Zinkevičius Z. Kalbotyros pradmenys. 1980m., Kaunas

7. Golovinas B., Kalbotyros įvadas. 1982m., Vilnius

7. http://www.ssp.lt/?cid=772877468&page=6

8. http://ualgiman.tinklapis.lt/pagrindiniai_rasto_tipai.htm

9. http://www.ssp.lt/?cid=772877468&page=8