Wordas

1. EKONOMINĖ IR EKOLOGINĖ RIZIKA 3

1.1 Rizikos įvertinimas 6

1.2 Ekonominės ir ekologinės rizikos mažinimo metodai 8

2. RIZIKOS DRAUDIMO PAGRINDAI BEI DRAUDIMO FORMOS 10

2.1 Rizikos draudimo ekonominė esmė 11

2.2 Rizikos draudimo ekologinė esmė. 15

2.3 Ekologinės rizikos draudimo organizavimas ir jo rūšys. 17

2.4 Atsakomybės už aplinkos teršimą draudimas 21

2.5 Draudimo verslas Lietuvoje 23

LITERATŪRA 271. EKONOMINĖ IR EKOLOGINĖ RIZIKA

Sąvoka rizika reiškia vieno laukiamo reiškinio nepalankios baigties pavojų. Tai nuostolių atsiradimo hipotetinė galimybė. Rizika, ne tik kaip filosofinė samprata, bet ir kaip gyvenimo realija, egzistuoja beveik kiekviename žingsnyje. Vystantis pramonei, diegiant naujas technologijas, svarbus uždavinys –– užtikrinti pramonės įmonių, transporto priemonių bei inžinierinių įrenginių saugumą. Dabartinė socialinė – ekonominė plėtra atvedė prie to , kad tradicinė rizika palaipsniui yra išstumiama šiuolaikinės rizikos, kurios atsiradimą nulėmė modernizuotos technologijos, kurių naudojime savaime slypi tikras pavojus pažeisti gamtinę aplinką. Šiuo metu didėja technologiniai parametrai: temperatūra, slėgis, pavojingų medžiagų kiekiai, vienetinis agregatų galingumas. Kartu auga ir galimas pavojus: naujose technologijose paprastai jau slypi užprogramuota milžiniškų avarijų galimybė, o esamos techninės ir organizacinės sistemos dažniausiai yra nepajėgios garantuoti tokių technologijų nnorimą saugumo laipsnį. Ilgai šiuolaikinės mokslinės sampratos apie pramoninį saugumą formavimui buvo skiriamas aiškiai nepakankamas dėmesys. Daugelis avarijų buvo laikomos negalimomis, ir į jas nebuvo kreipiama reikiamo dėmesio. Bet po didelių avarijų taip jau nebegalvojama. Vis geriau suprantama, kad visuomenė įįžengė į “technologinės rizikos civilizaciją”. Technogeninių ir gamtinių katastrofų potencialus pavojus greitai didėja augant ūkinės veiklos apimtims, plečiantis miestams, koncentruojantis pramonei bei augant didelių techninių sistemų sudėtingumui ir atskirų agregatų galingumui. Be to, kuo sudėtingesnė techninė sistema, tuo sunkiau užkirsti kelią katastrofų kilimo galimybei, nes daugelio jų priežastis yra ne tiek organizacinės bei techninės

klaidos ar nukrypimai nuo teisingų darbo režimų, kiek nenumatyta daugelio veiksnių ir nepalankių sąlygų sąveika.

(Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p.169-170)

Žmogui paprastai sunku numatyti būsimų įvykių eigą. Tai rodo jo samprotavimas:

 Aš galiu visiškai išvengti rizikos;

 Blogi rizikingų situacijų rezultatai yra blogų sprendimų pasekmė;

 Kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo situacijos linkęs arba rizikuoti, arba išvengti rizikos.

Visiškai išvengti rizikos negalima, nes, siekiant išvengti vienos rizikingos situacijos, galima patekti į kitą iir pan.

Riziką galima suskirstyti į dvi stambias grupes:

1. grynoji rizika – kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą.

2. spekuliatyvioji rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą, tiek neigiamą rezultatą.

Analizuojant riziką , reikėtų laikytis principų, kuriuos pasiūlė amerikiečių ekspertas B. Berlimeras:

 rizikos nuostoliai nepriklauso vienas nuo kito;

 vienos krypties “rizikos portfelio” nuostoliai nebūtinai didina kitų rizikos nuostolių tikimybę;

 maksimalūs galimi nuostoliai neturi viršyti veiklos dalyvio finansinių galimybių.

Atsižvelgiant į rizikos lygį , skiriamos tokios rizikos sritys:

• sritis be rizikos. Nuostoliai šioje srityje yra lygūs nuliui;

• leistinos rizikos sritis. ŠŠioje srityje firma patiria nuostolius, tačiau jie yra tokio lygio, kuriam esant gaunamas laukiamas pelnas ir veikla finansiniu požiūriu dar yra tikslinga;

• kritinės rizikos sritis. Šiuo atveju nuostoliai gali viršyti laukiamą pelną ir pajamos nebepadengia kaštų;

• katastrofiška rizikos sritis. Į šią sritį pakliuvusios firmos dažniausiai bankrutuoja.(Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I., 1998, p.210-214)

Reikia pažymėti , kad paprastai rizikos valdymas – labai svarbi problema rinkos ekonomikos sąlygomis, nes su įvairiomis rizikos rūšimis rinkoje susiduria praktiškai visos verslininkų grupės bei valstybė. Apibūdinant ekonominę riziką reikia skirti: 1)pavojus, netikrumą, neapibrėžtumą, kurie yra būdingi pačiai rinkos ekonomikai bei jos gamtinei techninei aplinkai bei 2) sąmoningą rizikingą veikimą, tikintis ekonominės sėkmės. Rinkos mechanizmui kaip tik ir būdinga savybė realizuoti rinkos dalyvių ekonominę riziką. Jis skatina pastaruosius imtis .rizikingų sumanymų, kuriems būdinga gana didelė nesėkmės tikimybė. Bet, kita vertus, rizikingi veiksmai konkurencinėje ekonomikoje ir brangiau apmokami bei geriau atlyginami. Aišku, verslas pats savaime dar nėra nepamatuota rizika. Rizika, susijusi su tam tikrais galimais veiksmais, yra tik vienas iš verslo veiksnių, į kurį įmonių vadybininkai visuomet turėtų atkreipti ypatingą dėmesį priimdami sprendimus. Ir skaičiuojantis verslininkas savo veiklą gali organizuoti taip, jog rizika tampa valdoma ir pateisinama. O ekonominės veiklos skirtingų dalyvių rizikos pasiskirstymas yra viena iš svarbiausių rinkos ekonomikos savireguliacijos mmechanizmo sudedamųjų dalių. Vieno iš žymiausių VFR bankininkų V. Rolerio nuomone, visiškas rizikos pašalinimas šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis ne tik negalimas, bet ir nereikalingas. Juk kaip tik rizika suteikia galimybę pasiekti ekonominę sėkmę. Be noro imtis rizikos nebūtų sėkmingo verslo, ir laisvos verslo įmonės sistema neegzistuotų. Rizikavimas tiesiog būtinas visuomenės pažangai. Nedaug tepasiektume, jeigu niekas nedrįstų imtis naujų sumanymų realizavimo rizikos. Rizika – tai kartu ir galimybė, bet ją realizuoti verslininkams pavyksta tik esant profesionaliam rizikos valdymui. Reikia subalansuoti versle slypinčias galimybes ir riziką. Be to, kam rizikuoti pačiam, jeigu rizikos valdymą bent iš dalies galima perduoti kitiems – specialistams. Juk komerciniais pagrindais organizuotas draudimo paslaugų teikimas ir sudaro palankesnes sąlygas rizikingam verslui.

Taigi rizikos pasireiškimo formų įvairovė, dažnumas ir nepageidaujamos pasekmės sudarė sąlygas draudimo organizavimui, kadangi neįmanoma absoliučiai pašalinti jų tikimybės.

Šiuo metu jau yra sukurta daug konkrečių priemonių, leidžiančių padidinti pramonės objektų darbo stabilumą bei sumažinti techninių katastrofų sukeliamas neigiamas pasekmes. Bet šios priemonės nepasižymi sisteminiu charakteriu, neįjungtos į vieningą kompleksą ir nėra integralinė ekonominio mechanizmo dalims. Be to, kai kurie objektai, pvz., atominės elektrinės, esant bet kokiam finansavimo dydžiui, negali būti pakankamai saugios. Ir nors pagal tikimybių teoriją buvo bandoma įrodyti, kad didelės atominės avarijos tikimybė tokia maža, jog jos nnereikia paisyti, tenka pripažinti, kad visuomenė niekada netoleravo rizikos argumento ir kėlė klausimą iš esmės: ar iš viso tikslinga turėti atomines elektrines, jeigu egzistuoja baisios katastrofos tikimybė? Todėl ekologinės rizikos įvertinimui reikalingi metodai, leidžiantys prognozuoti galimas neigiamas socialines – ekonomines bei ekologines pasekmes diegiant naujas technologijas techninių sistemų sudėtingumo augimo ir stambių avarijų įvykimo rizikos didėjimo sąlygomis. Neigiamos pasekmės, tiek ekonominės, tiek ir socialinės, būna labai ilgalaikės.(Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p.171-172)1.1 Rizikos įvertinimas

Aplinkos rizika, su kuria susiduria įmonės, gali būti labai didelė: jei įvyksta draudimo įvykis ir padaroma žala aplinkai, nuostoliai gali būti milžiniški.

Specifiniai veiksniai , kurie nusako rizikos lygį:

 Sąlygos, kai yra emisijų šaltiniai:

 Laikomų medžiagų, žaliavų, prekių kiekis bei rūšis, perdirbimas, tvarkymas;

 Darbo proceso tipas bei procedūros;

 Naudojamų įrengimų rūšis bei techninė būklė;

 Išmetamų medžiagų rūšis, kiekis bei kontrolė;

 Monitoringo įrengimų rūšis, apsaugos galimybės, veiklos vykdymo programos.

 Galimos žalos padarymo rūšis bei dydis, atsižvelgiant į eksploatuojamą teritoriją:

 Populiacijos dydis, dažnis;

 Pastatų rūšis, pajėgumai, instaliacijos;

 Infrastruktūra.

 Sąlygos, susijusios su emisijų nešiotojais ( oras, dirvožemis, vanduo, ):

 Situacija, susijusi su teršalų šaltiniais, eksploatuojama aplinka, apibrėžta geologinių, hidrologinių bei oro sąlygų.

 Bendroji situacija:

 Teisinė, politinė, su rizika susiję subjektyviniai aspektai, kuomet atsižvelgiama į patį draudėją bei jo riziką padaryti žalą aplinkai.

Vertinant riziką, reikia atsižvelgti į esamą situaciją, tačiau reikia pripažinti, kad įvertinti išlaidas,

kurios bus reikalingos žalos padariniams pašalinti, yra labai sunku, ypač dirvožemio, vandens užteršimo atveju, kai žala galėjo būti padaryta seniau, vykdant kitą veiklą, kurią dabar jau sunku įvardyti. Sunku įvertinti ir draudimo sutarties periodą, kadangi kartais žalos padariniams likviduoti reikia labai ilgo laiko.

( Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p. 178-179)1.2 Ekonominės ir ekologinės rizikos mažinimo metodai

Skiriami tokie rizikos mažinimo metodai:

1) rizikos apjungimas’

2) rizikos paskirstymas.

Rizikos apjungimas. Šio metodo prasmė ta, kad apjungus daugelio žmonių riziką galima sumažinti kiekvieno iš jjų tikėtinus nuostolius ( riziką ). Kaip taikomas šis metodas? ( Gronskas V., 1997, p. 13)

Įsivaizduokime tokią paprastą situaciją. Pilietis turi turtą, kurio vertė 20.000 lt. Tikimybė, kad turtas bus pavogtas vienerių metų laikotarpyje yra 1/20. vidutiniai metiniai spėjami piliečio nuostoliai dėl turto vagystės yra 1000 lt.

Jeigu draudimo kompanija sutinka piliečiui padengti pavogto turto vertę, tai draudimo polisas metams kainuos mažiausiai 1000 lt, neskaitant draudimo kompanijos išlaikymo išlaidų. Tačiau jeigu piliečio turtas bus pavogtas, draudimo kompanija turės jam išmokėti 20. 0000 lt, nors pati kompanija už draudimo polisą galėjo gauti tik 1000 lt. Išvada elementari : drausti vieno savininko turtą draudimo kompanijai neapsimoka.

Tačiau problema išsprendžiama, jeigu atsiranda daug norinčių sumažinti savo riziką draudimo būdu: jų rizika apjungiama. Ir tai daro ddraudimo įmonės. Kuo didesnis apdraustų objektų skaičius, tuo tiksliau galima numatyti nuostolį dėl sunaikinto turto. Analogiškai : kuo daugiau kartų metama moneta, tuo tiksliau galima nustatyti, kiek kartų kuria puse – herbu ar skaičiumi – ji nukris ant žemės. Nes veikia vadinamasis didžiųjų skaičių dėsnis, kuriuo remiasi draudimo kompanijos, apjungdamos daugelio žmonių riziką.

Rizikos paskirstymas. Tačiau kai kurių rizikos rūšių negalima efektyviai apjungti. Pavyzdžiui, atskira draudimo kompanija nenorėtų drausti stambių tanklaivių – naftą pervežančių laivų. Jai tai būtų nenaudinga. Kodėl? Nes tokių tanklaivių nėra tiek daug, kad galima būtų efektyviai apjungti jų katastrofų riziką. Be to, šie draudžiami objektai labai brangūs, didelis aplinkos užteršimo pavojus avarijos atveju. Ir visas šias išlaidas įvykus avarijai turėtų padengti draudimo kompanija. Tokios didelės rizikos draudžiamos ttaikant rizikos paskirstymo metodą. Kokia šio metodo prasmė?

Pavyzdžiui, draudimo asociacija gali parduoti draudimo polisą tanklaivio savininkui, norinčiam padengti naftos išsiliejimo iš tanklaivio išlaidas. Šiuo atveju tanklaivio avarijos rizika paskirstoma tarp daugelio draudimo kompanijų, įeinančių į draudimo asociaciją. Kiekviena draudimo kompanija gaus tam tikrą dalį turto savininko draudimo įmokų. Savo ruožtu ji įsipareigos atitinkama proporcija padengti apdrausto turto savininko nuostolius , jeigu įvyks nelaimingas draudiminis įvykis. Tokiu atveju didelė rizika paskirstoma tarp daugelio draudimo kompanijų. Todėl atsitikus nelaimingam įvykiui nei viena ddraudimo kompanija kaip tokia nepatirs didelių nuostolių. Nes jie bus paskirstyti tarp daugelio draudimo įmonių. ( Gronskas V., 1997, p. 14)

3) Draudimas.

4) Firmose sudaromi piniginiai rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai .

5) Papildomos informacijos gavimas apie veiklos rezultatus ir sprendimų pasirinkimą.

( Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I., 1998, p. 214)2. RIZIKOS DRAUDIMO PAGRINDAI BEI DRAUDIMO FORMOS

Pirmieji rizikos draudimo elementai pastebimi dar antikos laikais. Jau tada buvo ieškoma , kaip ekonominėmis priemonėmis sumažinti gaisrų , laivų avarijų nuostolių riziką atskiriems žmonėms . žymų postūmį rizikos draudimui davė didieji geografiniai atradimai, paskatinę tarptautinės prekybos, laivininkystės raidą. Tačiau pirmąsias savitarpio draudimo bendrijas kūrė ne profesionalūs draudikai ( tokių tada dar nebuvo) , o patys turto savininkai: pirkliai, laivų savininkai ir kiti. Kaip rašoma draudimo istorijoje, pirmosios profesinės draudimo nuo ugnies bei gyvybės draudimo kompanijos kūrėsi XVII amžiuje – XVIII amžiaus pradžioje. XVIII-XIX amžiuje pradėtos taikyti naujos rizikos draudimo rūšys:

 Turto draudimas vagysčių atvejui;

 Gyvulių draudimas;

 Paskolų draudimas;

 Finansinių nuostolių draudimas;

 Keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir kitos.

( Gronskas V., 1997, p. 71)

Rizikos veikla yra draudimo veiklos pagrindas. Šios veiklos metu draudikas perima iš draudėjo pastarojo riziką, kitaip tariant, nuostolių atsiradimo tikimybę. Tai yra įteisinama draudimo sutartimi, kurią pasirašydamas draudikas pasižada draudiminio įvykio atveju išmokėti sutartyje numatyto dydžio išmoką, o ddraudėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nurodyto dydžio draudimo įmoką – draudiminės apsaugos kainą. Draudikas perima didelį skaičių nuostolių atsiradimo tikimybių ir paskirsto visą perimtą riziką kolektyve ir laike.

( Čepinskis J., Raškinis D., ir kiti, 1999, p. 95)

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Yra išskiriamos šios draudimo rūšys, skirtos verslo struktūroms:

 Nuo visų rizikų – draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių nelaimių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo.

 Jūrų draudimas;

 Civilinės atsakomybės draudimas;

 Finansinių nuostolių draudimas – draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo;

 Negautų arba sumažėjusių pajamų draudimas – atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas.

( Čepinskis J., Raškinis D., ir kiti,1999, p. 151-153)

Dabartiniu metu draudimo verslas labai išvystytas rinkos ekonomikos šalyse. Taigi kas yra rizikos draudimas? Kokia jo esmė ir vaidmuo mažinant ekonomikos riziką?2.1 Rizikos draudimo ekonominė esmė

Rizikos draudimo ekonominė esmė ta, jog speciali draudimo įmonė iš daugelio draudėjo įmokų sudaro draudimo fondą, iš kurio padengiami nuostoliai, kuriuos patiria atskiri draudėjai esant draudiminiam įvykiui.

Draudimui rinkos ekonomikoje būdingas dvejopas pobūdis. Pirma, jis yra verslininkų bei kitų žmonių ekonominės rizikos mažinimo priemonė. Kitaip tariant , jis yra verslo ir žmonių ggerbūvio apsaugos priemonė. Antra, rizikos draudimas yra specifinė ūkinė veikla , teikianti pelną. Draudimo įmonių pelno šaltinis yra jų pajamos, gaunamos teikiant draudimo paslaugas, o taip pat investuojant laikinai laisvas pinigines lėšas: perkant kitų įmonių akcijas, obligacijas, laikant indėlius bankuose ir kiti. Draudimo sutartis ( tarp draudimo įmonės ir draudėjo) sudaroma tik esant šioms sąlygoms:

1. įvykis, kuris numatomas draudimo sutartyje , turi būti galimas – kitaip draudimas neturėtų prasmės.

2. įvykis turi būti atsitiktinis, netikėtas, t.y. nei draudimo įmonė , nei draudėjas iš anksto negali žinoti , ar tikrai tas įvykis ( draudiminis ) įvyks, kada jis įvyks ir kokia jo veikimo galia.

3. nors pavojus ( rizika ) atsitiktinis konkrečiam objektui, bet jį galima statistiškai ( vidutiniškai ) įvertinti tam tikrų vienarūšių objektų visumai . Pavyzdžiui, gaisras atskiram apdraustam pastatui yra atsitiktinis ( gali įvykti arba ne ) .Bet tam tikrai pastatų visumai statistiškai galima nustatyti gaisrų tikimybę. Be šito draudimo įmonė negalėtų efektyviai organizuoti savo verslo: nustatyti draudimo įmokų bei išmokų nukentėjusiajam.

4. draudiminis įvykis neturi priklausyti nuo draudėjo ar kito suinteresuoto asmens valios. ( Gronskas V., 1997, p. 71-71)

Rizikos draudimo sutartyje dalyvauja mažiausiai du dalyviai – draudikas ir draudėjas.

Draudikas – įmonė, vykdanti draudimo veiklą ir įsipareigojanti draudėjui sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo

išmokas.

Draudėjas – tai juridinis ar fizinis asmuo, sudaręs su draudimo įmone sutartį ir privalantis mokėti draudimo įmokas bei atsitikus draudiminiam įvykiui gaunantis draudimo išmoką.

Kai kuriose rizikos draudimo sutartyse be draudiko ir draudėjo gali dalyvauti dar du asmenys: apdraustasis ir naudos gavėjas. ( Gronskas V., 1997, p. 72)

Sudarant rizikos draudimo sutartis siekiama pateikti apibrėžtą sąrašą galimų įvykių , kuriems esant draudikas privalo išmokėti draudimo išmokas.

Pagrindinės draudimo rūšys ir formos. Vyraujanti draudimo rūšis išsivysčiusiose šalyse – asmens draudimas. Jam tenka daugiau kaip 552 % pasaulinių draudimo įmokų . Kaip minėjome , asmens draudimas apima gyvybės draudimą, pensijų draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų , medicininį draudimą.

Šalia turto draudimo nuo ugnies , vagysčių , kitokios žalos plačiai paplito technikos rizikos draudimas. Jis apima: statybos montavimo darbų, mašinų bei įrengimų rizikos draudimą. Dabartiniu metu plačiai paplitęs jūrinis draudimas, apimantis laivų , krovinių ir frachto draudimą. Be to, plėtojantis mokslo ir technikos pažangai atsirado ir vystosi naujos draudimo rūšys: (rūšys pateiktos 1 lentelėje)

 komercinių ryšių palydovų ;

 atominės rrizikos;

 elektroninės skaičiavimo technikos ir robotų;

 aplinkos teršimo rizikos;

Rizikos draudimo rūšys

1. lentelė

Ūkinės veiklos dalyvių atsakomybės rizikos draudimas Atskirų rizikos rūšių draudimas

1. profesinės atsakomybės rizikos draudimas

1. technikos rizikos draudimas

2. kai kurių specifinių atsakomybės formų rizikos draudimas.

2.1. įmonių civilinės atsakomybės rizikos draudimas

2.2. avio transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės rizikos draudimas

2.3. laivų ssavininkų atsakomybės rizikos draudimas

2.4. autotransporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas

2.5. atsakomybės už aplinkos taršą ( ekologinės rizikos ) draudimas 2. nuostolių dėl pertraukų gamyboje rizikos draudimas

3. komercinės rizikos draudimas

4. valiutinės rizikos draudimas

( Gronskas V., 1997)

Kiek procentų užima ki.ekviena rizikos draudimo rūšis

Rūšis Procentai

komercinės rizikos draudimas 60

valiutinės rizikos draudimas 30

technikos rizikos draudimas 102.2 Rizikos draudimo ekologinė esmė.

Kiekvienais metais Žemėje užfiksuojama daugybė gamtos reiškinių: šimtai tūkstančių audrų, dešimtys tūkstančių potvynių, tūkstančių žemės drebėjimų, žemės nuslinkimų, uraganų, šimtai vulkanų išsiveržimų, tropinių ciklonų. Avarijos ir katastrofos nusineša daug žmonių gyvybių ir atneša nemažus materialinius nuostolius.

Paprastai kiekviena stichinė nelaimė ar nelaimingas atsitikimas nagrinėjamas kaip pavojus gamybos priemonėms ( dėl to atsirado draudimo santykiai), kiekvienas pavojus yra draudimo objektas. Taigi rizika turi įtakos draudimo santykių atsiradimui. Kai nėra rizikos, nėra ir draudimo, kadangi nėra draudimo intereso. Draudimo poreikis atsiranda dėl rizikos veiksnio bei galimo nuostolio padengimo būtinybės. Rizikos turinys ir tikimybės laipsnis nustato ir draudimo turinį bei ribas. O patį ekologinės rizikos draudimą dabar suprantame kaip įstatymo ar sutarties pagrindu kilusį teisinį santykį, kurio turinį sudaro tam tikrų įvykių sukeltos ekonominės žalos finansinis padengimas tretiesiems asmenims: fiziniams ar juridiniams, dėl avarinio ir netikėto aplinkos užteršimo. Aišku , ekologinis draudimas galimas tik esant pakankamai daug draudėjų, kuriems gresia panaši tikimybė patirti žalą ir kurie nori sumažinti galimų nuostolių rriziką, sudarydami atitinkamus draudimo fondus, bei atsiradus draudimo organizacijų, sutinkančių apdrausti ekologinę riziką.

Tiesa, prieš dešimtį metų atsakomybė už aplinkai daromą žalą buvo nesvarbi atsakomybės rūšis, kurią dengė vos keli draudikai, orientavęsi į mažą rinkos segmentą. Po to ėjo daugybė žalos aplinkai atvejų, kas įrodė, jog šis draudimas buvo be reikalo nuvertintas ir kad į tai turi būti pažvelgta su ypatingu dėmesiu. (Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p.168)

Per pastaruosius 10 metų atsakomybės už žalą aplinkai dengimo mastai ženkliai išsiplėtė. Dabar jie įtraukia: išvalymo kaštus, asmens bei nuosavybės atsakomybę už žalą, kaštus už atstovavimą teisme, laikino verslo nutraukimo nuostolius, vertės sumažėjimą, rangos atsakomybės dengimą. Be to , šis draudimas pasidarė labiau prieinamas, o įkainiai vertinami kaip labai konkurenciški, lyginant su praeitimi.

Draudimo agentams yra labai svarbu suprasti, kad draudimas už žalą, padarytą aplinkai – tai ne tik rizika, su kuria susiduria stambios komercinės ar gamybinės korporacijos. Visi verslo subjektai daugiau ar mažiau rizikuoja. Pvz., dėl vienos komercinės organizacijos požeminės kuro saugyklos nesandarumo naftos produktai nutekėjo į kaimyno daržą ir sunaikino retus krūmokšnius, kuriuos žmogus turbūt puoselėjo ne 1 metus.

Baudos už žalą aplinkai gali lengvai sužlugdyti net ir didesnę įmonę, jeigu nesiimama atitinkamų draudiminių priemonių, dėl šios priežasties draudikai turi kruopščiai apžiūrėti kkiekvieną vietovę, kurią jie planuoja drausti nuo rizikos pakenkimo aplinkai.

Ekologinės rizikos draudimas yra specifinė rūšis, reikalaujanti atitinkamos kompetencijos.( Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p.169)2.3 Ekologinės rizikos draudimo organizavimas ir jo rūšys.

Technologinių procesų metu kylančią ekologinę riziką bent iš dalies turėtų prisiimti draudimo organizacijos, kurios imdamos metinius draudimo įnašus, išlaisvintų verslininkus nuo minėtos naštos. Ekologinio draudimo proceso dalyvių įnašų sąskaita būtų sukuriami piniginiai draudimo fondai, iš kurių lėšų apsidraudusiesiems būtų padengiama materialinė žala bei išmokamos kitos piniginės sumos, nulemtos draudimo sutartyje apdraudus, o taip pat specialios premijos, jeigu nebuvo apsidrausta. Draudimo mokesčio dydžio svyravimas priklausomai nuo technogeninių ar gamtinių katastrofų kilimo tikimybės leistų bent iš dalies pagerinti ir teritorinį gyventojų bei gamybinio kapitalo pasiskirstymą. Be to, draudimo įnašų augimas priverstų draudimo kompanijų klientus imtis veiksmingų priemonių maksimaliai apsaugoti savo turtą nuo galimų avarijų ir katastrofų. Šį procesą galima būtų dar labiau paskatinti sukūrus specialų fondą tokių priemonių finansavimui, panaudojant ekologinio draudimo fondo rezervus.

Draudimo kompanijos susiduria su iš dalies nedidele šio verslo rizika, nes jos jungia daug rizikingų operacijų į draudimo fondus ir pasiremia didžiųjų skaičių dėsniu, sakančiu, kad nors atskiri vienetiniai įvykiai gali būti atsitiktiniai ir iš esmės nenuspėjami, vidutinis daugelio analogiškų įvykių rezultatas gali būti prognozuojamas. Taigi draudimo kkompanijos gali garantuoti , kad, esant dideliam įvykių skaičiui, bendras surinktų įnašų kiekis bus lygus ar mažesnis už išmokėtų draudimo sumų kiekį.

Ekologinės rizikos draudimo rūšys:

 įprastinis – šis draudimas yra pagrįstas rizikos sujungimu, kai, drausdamos labai didelį analogiškose situacijose esančių nepriklausomų dalyvių rizikų skaičių, draudimo kompanijos gali gana tiksliai žinoti nepalankių joms įvykių tikimybę.

 Ekologinis – šis draudimas gali būti pagrįstas tik rizikos paskleidimu, kai tam tikra vienetinė rizika paplinta tarp daugelio draudimo kompanijų.

 Savanoriškas atsakomybės draudimas – ypač paplitęs užsienio šalyse . tai draudimas už žalos aplinkai padengimą įvykus avarijoms bendro įmonių civilinės atsakomybės draudimo ribose. Naudojamos ir specialios draudimo rūšys: radioaktyvių šaltinių, ekologiškai pavojingos transportinės veiklos ir panašių veiksnių sukeliamos grėsmės draudimas.

 Privalomas ekologinis draudimas – šį draudimą taiko daugelyje šalių esančios privačios draudimo kompanijos. Bet, kaip parodė Belgijos patirtis, privalomam ekologiniam draudimui yra būdingas nemažas trūkumas – nepakankamas lankstumas, neleidžiantis apsidraudusiose įmonėse susidaryti papildomiems stimulams, kurie mažintų ekologinių avarijų riziką. Todėl šalia privalomo ekologinio draudimo turėtų būti naudojamas ir savanoriškas draudimas.

 Įmonių Tarpusavio draudimas – šis draudimas egzistuoja rinkos šalyse. ( Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p. 173-175)

Norint, kad veiksmingai funkcionuotų ekologinio draudimo sistema, ją reikalinga glaudžiai susieti su rizikos pasiskirstymu bei draudimo įnašus padalinti objektams priklausomai nuo tikėtinų nuostolių.

Palaipsniui draudimo sistema taptų svarbiausia techninio saugumo kontrolės grandis, perimanti šias funkcijas iš valstybės, panašiai kaip jau vyksta JAV. Draudimo kompanijos, rizikuojančios savo pinigais, bus suinteresuotos veiksmingai kontroliuoti pramonės įmonių techninį saugumą, nes joms avarijos bus finansiškai nenaudingos. Todėl jos imsis visų priemonių, kad šių avarijų nebūtų. Draudimo kompanijos gali operatyviai reaguoti į tai, kad situacija keičiasi, mažindamos ar didindamos draudimo įnašus priklausomai nuo avarijų tikimybės kitimo.

Kalbant apie ekologinio draudimo organizavimą svarbu paminėti dar vieną momentą, būdingą visoms draudimo rūšims –– asimetrinį informacijos, būtinos priimant draudimo sąlygų sprendimus, pasiskirstymą tarp šio sandorio agentų. Ir jei besidraudžiantis asmuo disponuoja gausesne informacija apie savo įmonės būklę bei galimą avarijų tikimybę, tai gali skatinti neteisėtą pasipelnymą draudimo organizacijų są.skaita, taupant būtinas išlaidas įmonės saugumui užtikrinti. Todėl draudimo kompanijoms būtina disponuoti pakankama informacija, norint sudaryti diferencijuotas skirtingų įmonių draudimo schemas ir taip išvengiant pavojaus, kad, esant vidutiniams draudimo mokesčiams, savo noru bus likę draustis tik tie, kurie tikisi pasipelnyti iš tokio draudimo.

Ekologinis draudimas galėtų vveiksmingai pasitarnauti ir sprendžiant tarptautines aplinkosaugos problemas.

Kaip rodo pasaulinė patirtis , vykdant ekologinį draudimą , labai svarbu maksimaliai konkretizuoti sudėtį ir ribas žalos, kurią patiria tretieji asmenys. Pagal civilinės atsakomybės įstatymus, žalą padariusioji pusė privalo atlyginti nuostolius kitai pusei. Norint išvengti nuostolių, kyla būtinybė turėti civilinės atsakomybės draudimą, kuris apimtų ekologinę riziką. Verslininko tikslas yra apsaugoti save nuo:

 Finansinių žalos padarinių, kurie buvo sukelti kitiems;

 Įsipareigojimų išvalyti taršą , jeigu jo patirs turtas tampa užterštas ir sukelia pavojų tretiesiems asmenims.

Tam, kad būtų užtikrinti verslininkų poreikiai, ir buvo sukurti įvairūs draudimo produktai, kurie gali būti dviejų rūšių:

1) Pakenkimo aplinkai civilinės atsakomybės draudimas, kuris apima verslininko civilinę atsakomybę už nuostolius ir žalą, padarytus tretiesiems asmenims;

2) Taršos išvalymo draudimas, kuris apima kompensaciją už žalą, kuri buvo padaryta verslininko nuosavam turtui.

Nors šios dvi draudimo rūšys ir skiriasi, tačiau draudikai siūlo jas abi sujungti ir turėti du polisus, kadangi verslininkui aktualu tiek atlyginti nuostolius už žalą tretiesiems asmenims , tiek pačiam gauti išmoką iš draudimo bendrovės bei tiesiogiai nepatirti nnuostolių.

Toliau aptarsiu dvi draudimo rūšis.

• Pakenkimo aplinkai (ekologinės rizikos) civilinės atsakomybės draudimas. Paprastai ekologinės rizikos draudimas yra Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sudedamoji dalis, kuri dengia aplinkai padarytą žalą kilus netikėtam, staigiam įvykiui. Taip pat šis draudimas leidžia įtraukti ne tik įvykius, kilusius staiga ir netikėtai, bet ir įvykius, kuriems įvykti reikėjo ilgesnio laiko. Draudimas dengia visas žalas, jei įvykis įvyko per draudimo sutarties galiojimo laiką, atsižvelgiant į žalą, padarytą asmeniui, žalą padarytą turtui, bei specialius finansinius nuostolius , susijusius su aplinkai ppadaryta žala.

Pakenkimas aplinkai yra suprantamas kaip dirvožemio , oro ar vandens natūralių sąlygų pasikeitimas per ilgesnį laiką, kurį sukėlė emisijos, nutekėjimai, skysčių dispersijos ir pan., susijusios su įmonių veikla.

Draudimo sumą įmonės pasirenka pačios, atsižvelgdamos į savo veiklos pobūdį, į tai, kokia žala gali būti padaryta, bei į finansinius rodiklius, parodančius, kiek finansinių išteklių reikėtų, norint išvengti galimos padaryti žalos. Draudimo suma gali būti ribojama visam draudimo sutarties periodui arba vienam įvykiui. Bet kokiu atveju yra taikomos iš dalies didelės frančizės žalos aplinkai padarymo atveju. Frančizė – tai nuostolių dalis , kurią atlygina pati įmonė, kilus draudimo įvykiui.

Žalos atlyginimas gali būti suskirstytas į kelias rūšis:

 Išlaidų, susijusių su žalos padarinių ištaisymu, likvidavimu, dengimas, įskaitant žalos apžiūrėjimą, įvertinimą bei planavimo kaštus;

 Išlaidos, susijusios su antra išvalymo stadija, įskaitant išvalymo, transportavimo, laikymo kaštus.

Draudimo bendrovės dengia nuostolius tokiu atveju, jei įvykis buvo pripažintas draudiminiu – tada draudimo įvykiai yra grupuojami:

 Specialūs įvykiai , kurie kyla natūraliai ( ugnis, sprogimas, audra, žemės drebėjimas, potvynis, sniego slėgis, skraidančių objektų ar jų dalių sudužimas);

 Bet kurie įvykiai, kurie kyla staiga, netikėtai ir kurie yra įvardijami kaip draudiminiai įvykiai;

 Įvykiai, kilę palaipsniui.

( Čiegis R., Jankauskas V., ir kiti, 2003, p. 176-179).2.4 Atsakomybės už aplinkos teršimą draudimas

Šis draudimas pradėtas taikyti JAV iir Europos šalyse septintajame dešimtmetyje . iš pradžių atlyginimas už žalą dėl užteršimo , turėjusio įtaką trečiųjų asmenų sveikatai bei turtui, buvo išmokamas tik esant netikėtam ir nenumatytam užteršimui. Draudimo išmokos nebuvo išmokamos esant pastoviems arba pasikartojantiems teršalų išmetimams į aplinką. Tačiau konkurencija draudimo rinkoje pakeitė draudikų požiūrį į ekologinės rizikos draudimą. Kaip? Pavyzdžiui, Anglijoje draudimo kompanijos iš pradžių nedraudė atsakomybės už žalą aplinkai dėl užteršimų, kurie sąlygoti valymo įrengimų defektų, o taip pat dėl užteršto vandens nuotekų, dūmų, garų ir kitų teršiančių medžiagų. Tačiau vėliau ( nuo 1968 ) sudarant draudimo sutartis buvo daroma tik viena išimtis – atsakomybė už teršimą radioaktyviomis medžiagomis. Kitos užteršimo rūšys buvo apdraudžiamos nepriklausomai nuo to, ar jie įvyko netikėtai ir nenumatytai, ar jiems būdingas pastovus ir pasikartojantis pobūdis.

( Gronskas V., 1997, p. 101-102)

Nuo 1965 m. draudikai pradėjo mokėti kompensacijas už žalą , kuri susidarė dėl laipsniško vandens užteršimo. Tačiau nuo 1978 m. jie sutiko prisiimti atsakomybę už oro ir vandens užteršimą tik su sąlyga , kad ši žala susidarė dėl netikėto įvykio ir ne dėl įmonės draudėjos kaltės.

Būdingos ekologinės rizikos draudimo ypatybės:

 griežta rizikos laipsnio apskaita sudarant draudimo sutartis ; o tai reikalauja išankstinių tyrimų, tikrinimų, draudėjams keliami reikalavimai, kad jie pateiktų papildomus dduomenis, padedančius nustatyti žalos tikimybę bei galimą dydį;

 draudimo išmokų mokėjimas tose šakose, kuriose padidintas rizikos laipsnis, tik tuo atveju, jeigu draudėjas laikosi draudimo sutartyje numatytų riziką mažinančių priemonių;

 draudimo išmokų dydžio diferencijavimas priklausomai nuo užteršimo rūšies ir priežasčių;

 draudimo išmokų dydžio apribojimas;

 draudikų atsakomybė daugeliu atvejų neapima žalos aplinkai, kuri susidarė dėl pastovaus ir pasikartojančio teršalų išmetimo į aplinką, o taip pat dėl teršalų , kurie neviršija įstatymais numatytos normos;

 draudikų atsakomybė taip pat neapima išlaidų prevenciniam atliekų valymui.

Tačiau dabartinė ekologinės rizikos draudimo rinka negali visiškai patenkinti draudėjų paklausos. Kodėl? Įmonės su padidinta ekologine rizika reikalauja, kad būtų išplėsta draudikų atsakomybė už žalą aplinkai dėl teršimo. Tačiau netgi tada, kai įmonės suinteresuotos ekologinės rizikos draudimu, jos neretai priverstos jo atsisakyti dėl aukštų draudimo įmokų tarifų. Be to, draudimo išmokų ribinės sumos už žalą aplinkai žymiai mažesnės už faktinius nuostolius.

Kaip išeiti iš tokios įmonėms nepalankios situacijos jos taiko savitarpio draudimą. Pavyzdžiui, naftos pervežėjams pradėjus taikyti atsakomybę už pakrančių vandens užteršimą, tanklaivių savininkai pradėjo sudarinėti sutartis dėl šios atsakomybės rizikos savitarpio draudimo. Antai, dar 1969 metais tanklaivių savininkai sudarė tarpusavyje savanorišką sutartį dėl atsakomybės už vandenų teršimą naftos produktais. Pagal šį susitarimą, kuriame praktiškai dalyvauja visi pasaulio tanklaivių savininkai, jie prisiėmė atsakomybę padengti šalims, nukentėjusioms nuo

jų teritorinių vandenų užteršimo naftos produktais, išlaidas vandens valymui. ( Gronskas V., 1997, p. 103)2.5 Draudimo verslas Lietuvoje

Plačiai išplėtoto išsivysčiusių šalių draudimo verslo fone rizikos draudimas mūsų šalyje atrodo kukliai. Antai, Lietuvoje draudimo įmokos 1955 m. tesudarė 0,64 procento bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu išvystytose rinkos šalyse šis santykis svyruoja apie 8-10 procentų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir vystantis rinkos ekonomikai šalyje plėtojamas ir draudimo verslas. ( Gronskas V., 1997, p. 82)

Ryškus draudimo plėtojimo Lietuvoje požymis yra draudimo įmokų augimas:1993 m. jjos tesudarė 55,4 mln. Lt, 1994 m. – 106,8 mln. Lt, 1995 m. – 152,8 mln. Lt, 1996 m. – 184,5 mln. Lt. 1996 m. draudimo santykius Lietuvoje reguliavo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 462-466 straipsniai bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, priimtas 1990 m. rugsėjo 20 d.

Sutinkamai su Europos Sąjungos reikalavimais įstatyme išskirtos tokios draudimo šakos ir grupės.

Draudimo šakos – tai gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:

• sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;

• gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui;

• gyvybės ddraudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose)

Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos:

1. draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;

2. draudimas ligos atvejui;

3. sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transportą, draudimas;

4. geležinkelio transporto priemonių draudimas;

5. skraidymo aparatų draudimas;

6. laivų draudimas;

7. vežamų krovinių draudimas;

8. turto ( išskyrus 3, 4, 5, 6, 7, punktus) draudimas nnuo gaisro ar gamtinių jėgų;

9. turto draudimas nuo kitų žalų ( išskyrus 8 punktą);

10. sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;

11. skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;

12. laivų civilinės atsakomybės draudimas;

13. bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;

14. kredito draudimas;

15. laidavimo draudimas;

16. finansinių nuostolių draudimas;

17. teismo išlaidų draudimas;

18. pagalbos draudimas. ( Gronskas V., 1997, p. 83)

Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškas. Pastarasis vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi. Draudimo sutartis sudaroma rašytine forma draudimo rūšies taisyklių pagrindu. Draudimo sutartyje draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas, o draudimo įmonė įsipareigoja atsitikus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmokas draudėjui ar asmeniui, kuris įgys tokią teisę pagal draudimo sutartį. (Gronskas V., 1997, p. 84)

Vykdyti draudimo veiklą turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo įmonės negali vverstis jokia kita ūkine veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia veikla. Draudimo įmonė, vykdanti ne gyvybės draudimą, negali vykdyti gyvybės draudimo , o įmonė, vykdanti gyvybės draudimą, negali vykdyti ne gyvybės draudimo, išskyrus draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atveju. ( Gronskas V., 1997, p. 84)

Lietuvoje pirmoji ekologiniu draudimu užsiėmė uždaroji akcinė bendrovė “ Kaupa” . Jos draudimo objektas – civilinė atsakomybė tretiems asmenims už aplinkos taršos padarytus nuostolius. Draudiminiai įvykiai: aplinkos tarša virš nustatytų normatyvų sutrikus technologiniam pprocesui, sugedus įrenginiams, įvykus transporto avarijai, pervežant ekologiniu požiūriu pavojingą krovinį ir pan. Taip pat apdraudžiamos ir padarinių likvidavimo išlaidos. Buvo paruošti nuostatai ir dėl gamtosauginių objektų kaupiamojo draudimo. Draudimo suma draudėjo pageidavimu nustatoma pagal kiekvieną ekologinės taršos objektą ar jų grupę, tačiau ji negali būti mažesnė už minimalią ir didesnė už maksimalią, ekspertiniu būdu įvertinant taršos nuostolių sumą. Kompensuojama 75 . Aplinkosauginių organizacijų apskaičiuotų baudų už žalą, padarytą gamtai. Likusius 25  padengia apsidraudusieji – taip jie suinteresuojami ir patys saugotis nuo panašių nelaimių. Numatyta ir galimybė perdrausti tarptautinėse perdraudimo kompanijose. ( Čiegis. R., Jankauskas V., 2003, p. 183)

O apskritai, organizuojant ekologinio draudimo sistemą mūsų Respublikoje, būtina išspręsti šiuos metodinius uždavinius:

 išskirti objektus ir regionus, kur turi prasidėti šios sistemos diegimas. Pasaulinė patirtis rodo, kad ekologinio draudimo objektais pirmiausia turi tapti chemijos, naftos chemijos įmonės, naftotiekiai, dujotiekiai, geležinkelio objektai bei teritorijos, kur šie objektai sukoncentruoti;

 suinventorizuoti bei suklasifikuoti padidintos ekologinės rizikos šaltinius pagal ekologinės rizikos lygį. Čia reikėtų atsižvelgti į įrangos susidėvėjimą, gamtosauginių objektų būklę, galimą vienkartinių išmetimų apimtį bei teršalų sudėtį, gyventojų tankumą, gamtinės aplinkos būklę ir pan.;

 sudaryti sąrašą draudimo įvykių, būtinų privalomai bei rekomenduojamų apdrausti savo noru. Privalomas ekologinės rizikos draudimas turėtų apimti įmones ir gamybas, įtrauktas į įstatymais ppatvirtintą ypač ekologiškai pavojingų objektų sąrašą. Dėl ekologiškai pavojingų įmonių privalomo ekologinės rizikos draudimo sprendimą galėtų priimti regioniniai aplinkosauginiai organai, o likusios įmonės pačios apsidraustų;

 nustatyti draudimo premijų dydį kiekvienam ekologiniam draudimui ir rekomenduoti, esant savanoriškam draudimui. Tam būtina apibrėžti ir minimalų draudimo organizacijų dydį bei laikytis principo: kuo aukštesnė avarinio aplinkos užteršimo tikimybė, tuo didesnis turėtų būti draudimo premijos dydis.

(Čiegis R., Jankauskas V., 2003, p. 183)LITERATŪRA

1. BUŠKEVIČIŪTĖ, E., MAČERINSKIENĖ, I. Finansų analizė. Kaunas : Technologija, 1998. 246 p. ISBN 9986-13-603-2

2. ČIEGIS, Remigijus, JANKAUSKAS, Vidmantas, GRUNDEY, Dainora, PAREIGIS, Rimantas, ŠTREIMIKIENĖ, Dalia . Aplinkos ekonomika. Kaunas : 2003. 238 p.

ISBN 9955-03-150-6

3. ČEPINSKIS, J., RAŠKINIS, D., STANKEVIČIUS, R., ŠERNIUS, A. Draudimas. Kaunas : 1999. 458 p. ISBN 9986-418-12-7

4. GRONSKAS , Vladas. Prekinės verslininkystės rizika. Kaunas : Technologija, 1997. 115 p. ISBN 9986-13-567-2

5. http://www.snaige.lt/lt/?id=5