1831 m sukilimas

Tadas Locaitis

1831 m. lapkričio mėnesį Varšuvoje prasidėjo sukilimas dėl Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo. Sėkmės atveju valstybę norėta atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Formaliai autonominės Lenkijos Karalystės sukilimą galima laikyti ir Lenkijos-Rusijos karu, nes iš Lenkijos pusės veikė legalios valdžios struktūros bei reguliari kariuomenė.

Lietuvoje tuo metu jokių slaptųjų draugijų nebuvo. Buvo tik opozicinių grupių ir negausių studentų būrelių. Tačiau žinia apie Lenkijos Karalystės sukilimą tuoj pat sukėlė politinę įtampą. Gruodžio 13 d. Lietuvos Vilniaus gubernijoje, taip pat iir Lietuvos Gardino, Minsko, Podolės, Voluinės gubernijose bei Balstogės srityje Rusijos valdžia įvedė karo stovį. Buvo varžomas susisiekimas su Lenkijos Karalyste, suimami politiškai įtartini asmenys. Ginklai iš Vilniaus arsenalo išgabenti į Daugpilio tvirtovę. Lietuvos bajorų vadai, matyt, spaudžiami Rusijos administracijos pareigūnų ir išgąsdinti stiprėjančių represijų, netrukus suorganizavo vadinamuosius bajorų ištikimybės sostui adresus. Tačiau įvykiai rutuliojosi nepriklausomai nuo nenuoširdžių ištikimybės pareiškimų.

1831 m. sausio mėnesį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas sukilimui Lietuvoje (Lietuvos generalgubernijoje) rengti. Jis bandė sudaryti sukilimo apskričių komitetus, tačiau apskritai eenergingesnės veiklos neišplėtojo.

1831 m. kovo mėnesį sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir iš pradžių apėmė Žemaitiją, po to plito ir į rytus. Į sukilėlių būrius stojo daugiausia smulkieji bajorai ir valstiečiai. Pastarieji Žemaitijoje, pasak kai kurių istorikų, sudarė apie 80 sukilėlių. VValstiečius į sukilimą, matyt, patraukė vietos sukilimo organizatorių pažadas, kad „sumušę maskolius, visi būsime laisvi ir lygūs“, nors Lenkijos Karalystės sukilimo vadai šito nežadėjo. Tarp žemaičių sukilėlių netgi atsirado daina: „Dabar lenkai naprapulę, kol žemaitiai gyvi.“

Naudodamiesi tuo, kad diduma Rusijos kariuomenės iš Lietuvos vasario pradžioje buvo perkelta į Lenkijos Karalystę, kad tik Vilniuje ir Kaune liko gausesnės įgulos, sukilėliai pavasarį trumpam užvaldė beveik visą Lietuvą, išskyrus didžiuosius miestus. Jie privertė pasitraukti į Prūsiją ir iš Kauno į Žemaitiją pasiųstą Rusijos karinę rinktinę, turėjusią daugiau kaip 1000 žmonių ir 4 patrankas, bet sukilėlių bandymas balandžio pradžioje užimti Vilnių ir Kauną baigėsi nesėkme. Į pavasario pabaigą Rusijos kariuomenės Lietuvoje padaugėjo iki 31 000 žmonių. O prastai ginkluotų sukilėlių galėjo būti apie 25–30 ttūkstančių. Taigi jėgos buvo nelygios. Sukilėliams teko rinktis partizaninę kovą, vėl užleisti rusams apskričių centrus. Sukilėliams buvo sunkiau ir dėl to, kad nebuvo vieningo karinio vadovavimo. Vyriausiojo komiteto Vilniuje ryšiai su apskričių komitetais buvo silpni, tarpais visai nutrūkdavo.

Varšuva suprato, kad strateginiu ir politiniu požiūriais itin svarbu, jog sukilimas apimtų ir Rusijos prisijungtas buvusios Abiejų tautų Respublikos žemes. Todėl gegužės antrojoje pusėje į Lietuvą pasiuntė dalį Lenkijos reguliariosios kariuomenės – bemaž 13 000 karių. Vyriausiasis šios armijos vadas buvo generolas Antanas GGelgaudas, kaip vėliau paaiškėjo, narsus karys, bet nevykęs vadas. Prie jo štabo susidarė Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, kuriai, be atvykusių lenkų aukštųjų kariškių, priklausė ir keli Lietuvos aristokratai, stambūs žemvaldžiai. Ši vyriausybė savo konservatyviais socialiniais šūkiais iš esmės atstūmė valstiečius nuo sukilimo.

A. Gelgaudas iš pradžių užėmė Kauną ir metė savo jėgas į Žemaitiją. Vėliau, generolo D. Chlapovskio įtikintas, pasuko į Vilnių. Iki to laiko Rusijos vadovybė čia spėjo sutelkti apie 26 000 karių ir 87 artilerijos pabūklus (A. Gelgaudas jų teturėjo 28). Tad birželio 19 d. Panerių kalvose, vakariniame miesto pakraštyje, vykęs mūšis tarp Rusijos ir Lenkijos karinių junginių baigėsi pirmųjų pergale. Patyręs didelių nuostolių A. Gelgaudas turėjo trauktis. Jo kariuomenė dar bandė ginti vidurio ir vakarų Lietuvą ir išsiskleidė Kauno-Jonavos-Ukmergės ruože, bet, atvykus rezervinei Rusijos armijai, turėjo trauktis į vakarus.

Liepos 9 d. sukilėlių karo taryba nutarė padalyti savo kariuomenę į tris dalis; kiekviena jų turėjo bandyti savarankiškai veržtis atgal į Lenkijos Karalystę. Tai pavyko tik vienam junginiui, apėjusiam Vilnių iš rytų. A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio junginiai buvo priversti pereiti Prūsijos sieną ir internuotis. Prie sienos vienas lenkų karininkas, nepakęsdamas gėdos, A. Gelgaudą nušovė. Pasitraukus Lenkijos kariuomenei, nutraukė savo veiklą ir Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, netrukus iširo iir sukilėlių apskričių valdžia. Jau po šių įvykių į Lietuvos Baltijos jūros pakrantę atplaukė du laivai su ginklais, pirktais Anglijoje ir Prancūzijoje. Bet pagalba buvo pavėluota. Patikėję žadėtąja amnestija iš sukilimo pasitraukė diduma dvarininkų. Tik keletas partizanų būrių veikė iki 1832 m. pavasario. Sukilimo atrojo etapo kovose galėjo dalyvauti apie 15–20 tūkstančių Lietuvos žmonių. Gyva šio sukilimo legenda tapo grafaitė Emilija Pliaterytė (1806–1831), kuri, nors ir būdama smulkaus kūno sudėjimo, persirengė vyriškai ir kovėsi daugelyje mūšių nuo sukilimo pradžios iki pabaigos. Traukdamasi į Lenkiją, jau Užnemunėje, netoli Kapčiamiesčio, ji susirgo ir gruodžio 23 d. mirė.

Sukilimą Lietuvoje sukėlė Lenkijos sukilėlių veiksmai. Pastarųjų vadovybė neturėjo vienos nuomonės apie būsimos nepriklausomos valstybės santvarką. Kairiojo sparno atstovai svajojo įkurti centralizuotą Lenkijos valstybę. Joje buvusios LDK žemės turėjo virsti paprastomis vaivadijomis. Dalis šio sparno atstovų, turėdami omenyje Lenkijos Karalystę, siūlė lažą valstiečiams pakeisti činšu, o paskui leisti išsipirkti ir žemės sklypą. Dešinysis konservatyvusis sparnas, kuriam atstovavo ir į Lietuvą atsiųstos Lenkijos kariuomenės vadovybė, siekė konstitucinės monarchijos, senosios „abiejų tautų“ federacijos ir nenorėjo keisti valstiečių padėties.

Dauguma Lietuvos sukilėlių taip pat buvo federacijos su Lenkija šalininkai. Istoriografijoje kartais teigiama, kad kai kurie Žemaitijos sukilėliai kalbėjo apie savarankišką Lietuvos valstybę. Ką tai konkrečiai reikštų, sunku pasakyti (neaišku, kokios ssavarankiškumo ribos: visiškas suverenumas ar autonomija? Kokios Lietuvos valstybės sienos?).

Lietuvos sukilėlių vadai valstiečiams žadėjo tokią tvarką, kokia jau buvo Lenkijos Karalystėje, t. y. žadėjo asmens laisvę. Kai kurie dvarininkai per sukilimą taip ir padarė. Vienas kitas atsišaukimas žadėjo valstiečiams ir žemės nuosavybę.

Tarp sukilimo dalyvių ir rėmėjų Lietuvos Vilniaus gubernijoje, teismų medžiagos duomenimis, bajorų buvo 47, valstiečių – 36, dvasininkų – 7, miestelėnų ir kitų – 10. Teismo atsakomybėn čia buvo patraukta 8500 žmonių. Kiek sukilėlių žuvo, tikslių duomenų nėra. Ne visi sukilėliai, ypač valstiečiai, buvo savanoriai. Sukilimo kulminacijoje, kai sukilėliai kontroliavo bemaž visą Lietuvą, buvo nustatyta šaukimo į sukilėlių karines pajėgas norma: 1 ginkluotas žmogus nuo 5–10 vyrų. Bajorai vyrai, galį nešioti ginklą, buvo šaukiami į kavaleriją. Pėstininkai daugiausia buvo valstiečiai. Per sukilimą būta ir aštrių socialinių konfliktų. Prie 1831 m. balandžio mėnesį kai kuriuose Telšių apskrities dvaruose prasidėjusių valstiečių bruzdėjimų prisidėjo ir valstiečiai sukilėliai. Bruzdėjimams slopinti sukilėlių vadovybei teko siųsti kitas savo karines dalis. Apskritai nenoras spręsti valstiečių klausimą buvo viena iš sukilimo nepakankamo pajėgumo priežasčių. Buvęs sukilėlis Jonas Goštautas, bajoras ir demokratas, jau emigravęs į Prancūziją, 1839 m. rašė, kad pirmiausia naujo sukilimo vadovybė turėtų be išpirkos panaikinti baudžiavą ir skirti žemės valstiečiams.