Adolfas Hitleris

ADOLFAS HITLERIS

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui

buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija

Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio

– Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I

Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į

pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera

tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į

Braunan miestelį.

Johanas sûnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią kklaidą, oficialiai

isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde.

1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko

Chidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo

pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis

atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio

20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu

Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas.

Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą

dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų

miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas

Hitleris.

Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jis

pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę

mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus

bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos

nesužavėjo.

Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir

motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas

vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia,

vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su

dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau

anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir

užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir

pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo

akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir

socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į

harmoningą visumą.

Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais.

Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima

suvokti vidinius ir tuo bbūdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos

ketinimus”.

Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto

ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko

į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo

tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus.

Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte

susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo

batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų

pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnauti

senoj vokiečių kariuomenėj. 11916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos

paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą.

Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam

suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius.

1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų

patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas.

Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo

paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę.

Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo

vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio

jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai

viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo

II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė.

Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti

nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus

tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris

nusprendė tapti politiku.

1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie

pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir

neapibrėžta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas

nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko

reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši

šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos

narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas.

Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas HHitleris buvo paskirtas komisijon

revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia

Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami

kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui

vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo:

po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną

Miuncheno pulką.

Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar

nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti.

Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę

partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje

draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei

planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko

pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių

nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius

aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą

pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti

ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos.

1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji

turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat

metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato.

A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m.

liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos

vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas

komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir

balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to

laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas,

kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai

vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas

dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”.

Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo

bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas.

Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras

sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo

išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių

priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė

atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę.

Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai

išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir

kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo:

kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių

priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras

Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į

aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas

ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d.

generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet

koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis.

Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko.

1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A.

Hitlerio

darbas nebuvo nevykęs.

Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio

metai buvo dar priekyje.

1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir

draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus

tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A.

Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo

įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir

draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir

Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo.

Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip ssavo tikslą. Tai esanti būtina tautos

išlaisvinimo sąlyga.

Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų.

Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas – pašalinti nevykusį

penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje.

Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos

seimelio rinkimų daviniai:

SDP

6 040 000

Vokiečių nacionalistai 5 778

313

Centras

3 920 000

Komunistai 3

746 000

Vokiečių liaudies partija 2 640

000

Tautinė vokiečių partija 1 924

000

Vokiečių demokratinė partija 1 657 000

Bavarų liaudies partija 946

000 ir kt.

Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės

partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bbandymai sujungti į savo vadovybę

paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į

vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė

tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris

būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti

sąjūdžiui, kkurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas.

1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui

buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių

organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė

apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame

Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus

suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę

asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko

trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo

įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir

įmonėse, o ekonominiame gyvenime – boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo,

partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama,

visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj

persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus

išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija

vėl atgauna juridinį pagrindą.

Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių

aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą

susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A.

Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija,

natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo

būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo

sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios

vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam

kelią, tapdavo priešu.

Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo

veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir

medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė

masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis

gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A.

Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis.

Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija,

kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių

studentų nacionalsocializmo sąjungą”.

1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą.

Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra – kaip jo priešai

buvo linkę manyti – miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys

partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir

tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis

buvo praėjęs.

1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos

nacionalsocialistinė partija.

Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas

Hitleriui kalbėti.

Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių

žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės

minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo.

Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo

iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje.

1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę

vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą – Dr. Wilhelmą Fricą.

Tuo tarpu gatvėse mmarksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu

pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų – tai skaičiai

nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo

tapti idėjos kankiniais.

SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA

vadovavimą perėmė pats Hitleris.

Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją

sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos

vadovybė.

Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo

centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad

A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu

keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d.

Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo

būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo

kandidatūrą prezidento rinkimuose.

Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln,

už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo

nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų –

skaitant nuo reichstago rinkimų – savo balsus padidino beveik dvigubai.

Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada

nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi

kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS,

Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto

rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai

aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai

besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija.

Pagaliau ggegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš

46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30

vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.

Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo

ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho

vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su

sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams.

A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos.

1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują

kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo

ministrus.

Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas – Prūsija,

Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu

galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji

milžiniškos sąjūdžio kovos pusė – atsakingas valstybės atstatymo darbas po

dvylikos metų trukusios opozicijos.

Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę

nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio

bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves.

Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių,

t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo

nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288

atstovus.

Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo

visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip

žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs – taip stovi A. Hitleris savo

sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų

slenksčio.

Nežinomas, bevardis

išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A.

Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti

Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę.

Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė

priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio

statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos

prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu.

Kad taip įvyko – tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius.

Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus

negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę vvisą pasaulį.

1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio

tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė,

kad savo galą pasitiks čia, Berlyne.

Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti

likimui – kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris

neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas,

kad nepateks priešininkui gyvas.

Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas praneðë Hitleriui

apie rusø pasistûmëjimà á prieká. Visi ðaudmenø ir maisto sandëliai buvo

arba prieðø rankose arba smarkiai apðaudomi jø artilerijos. Po poros dienø

ðaudmenys baigsis ir kariuomenë nebegalës prieðintis. Himlerio iðdavystë

padarë galà paskutinëms Hitlerio dvejonëms. Fiureris prisipaþino kad atëjo

laikas ruoðtis blogiausiam. Jis iðsikvietë savo sekretoræ Traudæ Jungæ.

“Mano paskutinis politinis testamentas”, – iðtarë fiureris. Drebanèia ranka

sekretorë ëmë uþsiraðinëti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaiðtai.

Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorëjo karo. Karas

buvo “iðprovokuotas be iðimties tø tarptautiniø veikëjø, kurie tarnavo þydø

interesams”.

Balandþio 29d. atëjo praneðimas, kad Musolinis ir jo meiluþë suðaudyti

partizanø, o jø kûnai pakabinti þemyn galva prie degalinës Milane. Ði þinia

pastebimai paveikë Hitlerá. “Að nepateksiu á prieðo rankas nei gyvas, nei

miræs – pareiðkë jis. Po mirties mano kûnas bus sudegintas ir dël to

niekada nebus surastas”.

Liepos 30-osios pusiaudiená sovietø kariuomenë uþëmë Tigartenà, o

prieðakiniai jø daliniai pasirodë gatvëje ðalia bunkerio. Sunku pasakyti

kaip tai paveikë Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietë pas save keliatà

þmoniø. Hitleris pavedëjo á ðalá savo adjutantà Giunðæ ir pasakë kad su

þmona jie tuojau nusiþudys, ir nori kad jø kûnai bûtø sudeginti.

Spausdamas rankà savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarë – “Reikia

turëti dràsos aatsakyti uþ pasekmes – liksiu èia! Aš žinau, rytoj milijonai

mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”.

Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona

Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”.

Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką.

Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę

kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva

buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su

išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo

Hitlerio kūną įį tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į

viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą.

Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie

pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva

gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie

kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol

ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su

siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo

žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus.

Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge

su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis

reichas”.