Akmenys – mūsų kultūros atspindis

Turinys

Įvadas

Akmenų reikšmė

Akmenų grupės

Akmenys su gamtinėmis įvairių dydžių bei formų įdubomis

Akmenys su „pėdomis

„Stovintieji akmenys“

Akmenys su lygia viršutine plokštuma

Laumių akmenys

Akmenys su ženklais

Akmenų užmetimai

Išvados

Literatūra

Įvadas

Senoji Lietuvos gyventojų religija domino ir tebedomina daugelį tyrinėtojų ir šiandien. Čia ypatingai svarbią vietą užima archeologiniai šaltiniai, kurių dėka pakankamai tiksliai galima rekonstruoti lietuvių religines formas senovėje bei jos (pagoniškos religijos) perėjimą į krikščionybę, suvokiant tai kaip gana ilgą ir sudėtingą procesą.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, senasis tikėjimas atsirado veikiant tam tikrom gamtinėm ir socialinėm sąlygom- t.y. žmogus tikėjo įįvairiais gamtiniais reiškiniais- lietumi, perkūnu, upių potvyniais, kuriuos tuometinis žmogus galėjo suprasti tik kaip antgamtinių jėgu, t.y. dievų pasireiškimą, kuris, beje, dažniausiai gąsdino žmogų. Visa tai po truputi formavo žmonių pasaulėžiūrą- t.y. žmogaus poreikį palaikyti kuo geresnius ryšius su dievais aukojant jiems įvairias aukas- šiandien interpretuojant tai kaip žmogaus gamtos stebėjimą bei prisitaikymą prie jos.

Kiekvieno kulto pagrindinė apeigų dalis yra auka. Aukas senovės lietuviai aukojo kulto ir aukojimo vietose, vadinamose alkais, alkomis arba alkavietėmis. Tiek aukos formų, tiek ir aukojimo bbūdų būta gana įvairių. Žmonės aukojo maisto produktus, darbo įrankius, papuošalus, manydami, kad viso to reikės ir po mirties. Reikia pažymėti, kad ankstyvajame ir viduriniajame neolite aukos dažniausiai buvo skandinamos kokiame nors vandens telkinyje (tai galėjo būti ir pelkė), tik ddažnai sunku nustatyti ar vandenyje rasti daiktai buvo paaukoti, ar šiaip pamesti. Vėlyvojo neolito kultui būdingos deginamosios aukos. Ugnis kulto apeigose taip pat turėjo užimti svarbią vietą. Tai, kad aukos buvo deginamos rodo keletas neabejotinų alkaviečių bei aukoms naudotų gyvenviečių židinių. Aukos buvo deginamos ne tik specialiai padarytuose židiniuose, bet ir ant aukurų.

Akmeninius aukurus įrengdavo alkuose, kurie dažniausiai būdavo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai, nedideli laukeliai arba pievelės prie upelių ar jų santakų, o aukurais buvo akmenys su įdubimu. Šiuos bei kitus akmenis, kurie neretai siejami su pagonišku tikėjimu ir aptarsiu savo darbe. Bandysiu paanalizuoti, kokią reikšmę jie turėjo senovės- pagonių ir vėlesniame- krikšioniškame lietuvių gyvenime.

Akmenų reikšmė

Šventviečių tradicijoje akmenims tenka didelė reikšmė, dažnai jie yra atskiros šventvietės ar platesnių šventviečių ssudedamosios dalys. Senosios šventvietės (sakraliniai objektai)- tai ikikrikščioniškojo tikėjimo apeiginės, kulto, įsivaizduojamos dievų, mirusiūjų buvimo ar pasireiškimo vietos, paprastai dėl tos preižasties išskirtos, šventos. Palyginti su kitais mitologinio pobūdžio paminklais, apie Lietuvos šventuosius akmenis yra nemažai darbų. Čia reikėtų paminėti P.Tarasenką, V.Urbanavičių, J.Mickevičių, A.Tautavičių, B.Dakanį, V.Daugulį ir kt.

Senieji mitiniai įvaizdžiai ir apeigų, aukų pobūdis rodo šventųjų akmenų sąsają su Velnio ir Perkūno pasireiškimo erdve- kitaip sakant, su požemio ir dangaus erdvėmis. Tai reiškia, kad jau tada žmogus pasaulį dalino vertikalėje įį tris dalis- dangų, kuriame gyveno perkūnas, žemę, kur buvo pats žmogus ir požemį, kuriame tūnojo velnias. Su akmenimis susiję ir senieji vaizdiniai apie pomirtines sielų keliones, jų buvimą akmenyse, po jais. Akmenys tikėjimuose artimi augalams, žmogui. Buvo sakoma, jog jie augo. Ryški akmenų sąsaja su derlumu, vaisingumu, šventųjų akmenų įdubimuose susirinkęs vanduo esąs gydantis. Šventviečių akmenys, kaip jau buvo minėta, yra vietos, jungiančios skirtingas žemės, požemio, dangaus erdves, mirusiųjų, dievų ir žmonių pasaulius. Tai iliustruoja pėduotieji akmenys: dievai atsiranda žemėje ten, kur akmuo, nuo akmens jie nužengia į dangų, dingsta po akmeniu ar vandenyje.

Svarbu yra tai, kad šventieji akmenys išsiskiria iš visų mitologinių bei sakralinių objektų. Galbūt todėl reikėtų juos vertinti platesniame šventos vietos kontekste ir neretai kaip turinčius tam tikrą funkcinę paskirtį šventvietėje. Ne veltui akmenys apipinti įvairais padavimais ir legendomis- t.y. siejami su mitologija.

Šventųjų akmenų ir jų aplinkos identifikacija su šventvietėmis visada kelia daug klausimų ir abejonių. Reikia turėti omenyje ir dar vieną aplinkybę- diegiant krikščionybę, lengviausia buvo naikinti medžius, akmenis. Apie tai ne tik spėliojama, bet šį faktą mini ir jėzuitų pranešmai, o taip pat tai galėtų liudyti ir plačiai P.Tarasenkos aprašyti užkasti Kluonalių akmenys. Be to, akmenys dažnai nukentėdavo nuo ūkininkų, statybininkų veiklos- jie jjuos užkasinėjo, skaldė sprogdino.

Šventieji akmenys grupuojami, skiriamaisiais požymiais pasirenkant akmenų padėtį kraštovaizdyje, vietą konkrečioje šventvietėje, išvaizdą, mitinį įprasminimą ar kt. Kiekvieną akmenų grupę trumpai aptarsiu.

Akmenų grupės

Kalbant apie akmenis, svarbu nustatyti jų buvimo vietą kraštovaizdyje, nes tai taip pat nusako akmenų svarbą bei priskiria juos prie tam tikros grupės. Dažniausiai matyti jų ryšys su vandenimis: upeliais, upėmis, ežerais, pelkėmis, pelkėtomis daubomis, šaltiniais. Kai kurie akmenys guli tiesiog upelių vagose ar kyšo upelių krantuose. Bet yra akmenų ir ant kalnų viršūnių, kalnų šlaituose, laukuose bei pasitaiko ir ežero dugne. Akį patraukia ir kai kurie akmenys, gulintys nuošaliose vietose, tokiose kaip gudūs miškai ar sunkiai pereinamos pelkės; šiais atvejais, matyt, lemiamos reikšmės turėjo tai, kad šventvietės gyvavo po krikščionybės įvedimo. Tai iliustruoja ir dauguma vadinamųjų cilindrinių aukurų su plokščiadugniais dubenimis.

Yra aprašomi pavieniai akmenys, kartais jų poros, bet yra ir didesnių grupių. Dažniausiai akmenys būna didžiuliai, didingi rieduliai, šalia kurių yra ir nedideli, gerokai mažesni už greta aptinkamus akmenis. Dažnas iš tų šventųjų akmenų nėra ar nebuvo didesnio nei maždaug 1,5-2,5m skersmens. Galima būtų išskirti tokias akmenų grupes: akmenys su gamtinėmis įvairių dydžių bei formų įdubomis (aukurai su plokščiadugniais dubenimis, akmenys su smailiadugniais dubenimis, akmenys su mažais dubenėliais), akmenys su „pėdomis“ arba „pėduotieji“ akmenys, „„stovintys akmenys“ (menhirai), akmenys lygia viršutinia plokštuma ( „stalai“, „krėslai“, „lovos“), Laumių akmenys, akmenys su ženklais.

Akmenys su gamtinėmis, įvairių dydžių bei formų įdubomis

Akmens kaip aukuro paskirtį patvirtina didesnės ar mažesnės gamtinės, retkarčiais kiek žmogaus padailintos, pagilintos įdubos. Tokių akmenų yra daugiausiai ir jie dažniausiai aptinkami. Didelės pailgos gamtinės įdubos šventųjų akmenų viršuje, atrodo, atliko jau vėlesnę akmenyse iškalamų dubenų paskirtį. Svarbūs čia Kunigiškių Šv.Jono akmens aplinkos tyrinėjimai, parodę, kad akmuo sietinas su Pakisio piliakalnio naudojimu, o šventvietė čia gyvavo dar ilgai po oficialaus krikščionybės įvedimo. Analogiškos įdubos yra ir Senosios Įpilties, Mačiūkų, Kaušų, Lembo akmenyse. Nustatyti šventviečių su akmenimis, turinčiais įvairių dydžių bei formų įdubas gyvavimo laiką- sunku.

Aukurų su plokščiadugniais dubenimis Žemaitijoje žinoma 23 (Rytų Lietuvoje- 11, Vidurio Lietuvoje- 1). Šie Žemaitijos aukurai nebūna aukštesni kaip 90-100cm, viršutinės jų plokštumos- ne didesnė kaip 100-130cm. Dubenys yra plokščiais dugnais, jų skersmuo nuo 18 iki 57cm, gylis- iki 17cm.

Katalikų Bažnyčia neturėjo akivaizdžios įtakos cilindrinių aukurų su plokščiadugniais dubenimis formai ir paskirčiai. Apie tai byloja ir pirmi patikimi duomenys apie bažnyčiose, koplyčiose XVII- XVIIIa. buvusius akmenis švęstam vandeniui laikyti: XVIIa. viduryje pastatytos ketūnų koplyčios akmuo yra vos 46cm skersmens, 35cm aukščio, 17cm skersmens (viršuje) ir 6,5cm (dugne)- t.y. siaurėjančiu 14cm dubeniu. Vieninteliu Katalikų

Bažnyčios sugestijos cilindriniams aukurams požymiu galbūt galima būtų laikyti tik faktą, kad šiuose akmenyse imama kalti kiek siauresnius dubenis, ir aukurai tampa šiek tiek mažesni. Tai iš esmės iliustruoja gausiausias šių akmenų spiečius Mosėdžio apylinkėse.

Aukurai su plokščiadugniais dubenimis yra būdingi šiam kraštui po oficialaus krikščionybės įvedimo, bet tokios tradicijos ištakų reikėtų ieškoti dar ankstesnėje- kuršiškoje šventviečių tradicijoje.

Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonuose žinomas vienas kitas akmuo su smailiadugniu dubeniu. Tai vieno iš pagrindinių šių paminklų spiečiaus, paplitusio Pakruojo, Pasvalio, Joniškio rajonuose, vakarinis- ppietvakarinis pakraštys. Tarp akmenų su smailiadugniais dubenimis yra šiek tiek besiskiriančių forma ir išvaizda- tokio pat dydžio, plokščiu, kartais nulygintu viršumi akmenys turi kitokį iškaltą ar išsuktą dubenį.

Akį patraukia ir akmenys su mažaisiais dubenėliais. Tokių akmenų atsiranda jau I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ar antroje pusėje Estijoje, kurių atsiradimas siejamas su „germaniškos kultūros apraiškomis“ ar įtakomis. Aprašytus bei paminėtus Pelėkių, Ankštakių, Imbarės akmenis su dubenėliais reikėtų sieti su Vakarų baltų pilkapių kultūros I tūkst. pr. Kr. pilkapynais. Šie, taip pat kkai kurie kiti duomenys apie Lietuvos akmenis su dubenėliais leistų juos datuoti naujuoju žalvario- ankstyvuoju geležies amžiumi (I tūkst. pr. Kr.), kai kurie akmenys su dubenėliais siejami su senojo geležies amžiaus (I- IVa.) paminklais ar jų kompleksais.

Akmenų su dubenėliais Lietuvoje iišvaizda, dubenėlių dydis, skaičius skirtingi. Jie yra labai paprasti, niekuo neišsiskiriantys rieduliai, arba plokšti, didelėmis kartais nuolaidėjančiomis viršutinėmis plokštumomis. Dubenėliai ant akmenų aptinkami ir viršutinėse, ir šoninėse plokštumose. Nėra galutinai aišku, ar dubenėliai buvo išgręžti, išsukti ar išgludinti. Dubenėliai būna kaip „lėkštelės“ ir gilesni- kaip „skylutės“. Atrodo, kad abiejų tipų dubenėliai gali būti sutinkami ir ant to paties akmens. Dažniausiai akmenys su dubenėliais buvę prie vandens (upių ir upelių), jų slėniuose, slėnių aukštumose, taip pat laukuose.

Akmenys su „pėdomis“

Tarp vadinamųjų akmenų su „pėdomis“ yra „pėduotų“ akmenų, nors jie jolkių pėdų neturi. Taip pat yra akmenų kurių „pėdos“ mažos, gražios duobutės, labiau panašios į mažuosius dubenėlius ar įdubimus, negu į žmonių ar gyvulių pėdų atspaudus. „Pėduotų“ akmenų grupėje bus akmenys su suaugusių žžmonių, vaikų pėdomis, gyvulių, dažniausiai kanopinių galvijų- karvių, jaučių pėdomis. Labai daug akmenų su „pėdomis“ yra sunaikinta, apie juos liko tik skurdžių žinių arba žinomas tik jų buvimo faktas.

Absoliuti dauguma akmenų su „tikrais“ gyvulių, žmonių, pėdų atspaudais, dažniausiai kaip ir kaimyniniuose kraštuose, neturi ryšio nei su priešistorinių paminklų kompleksais, nei netgi su kaimavietėmis ir sodybomis. Jie paprastai yra nuošaliose, pelkėtose, negyvenamose vietovėse, bet vienas kitas iš jų susijęs su laidojimo paminklais. Tolkie akmenys neretai siejami su padavimais- tai mitologinių objektų ggrupė.

„Stovintieji akmenys“

Žemaitijos „stovinčiuosius akmenis“ (menhirus) gali reprezentuoti vadinamieji stabakūliai. Stabakūlio varde išliko senasis pavadinimas „stabas“ ar „stabis“, Vakarų baltams reiškęs akmenį ir vėlesnis- žemaitiškas „kūlis“, kuris, beje, laikomas kuršių kalbos palikimu žemaičių tarmėje. Kitas klausimas, ar „stabiu“ kadaise vadinti vien šventais laikomi akmenys, tam tikra akmenų grupė. Taip leidžia manyti faktas, jog daugelis šiandien žinomų vietovardžių su šaknimi stab- – tai šventų akmenų vietovių, kur tie akmenys guli, pavadinimai. Kunigo A.Kašarausko pranešimu, liaudies garbinami stabakūliai dar XIXa. Buvo bažnyčios naikinami. Beje, apie juos yra mažai žinoma, tad sunku ką nors daugiau apie tai pasakyti. Aišku tik viena, kad į mūsų akiratį patekęs toks objektas yra gana įdomus. Pasakojimuose bene apie visus tokius akmenis akcentuota, kad tai suakmenėję žmonės. Išlikusiems Žemaitijos menhirams atstovauja tik Krakių akmuo, žinoma ir Repšių, Kluonalių akmenų išvaizda, iš aprašymų- Padievyčio, Petrikaičių ir kt. Žinomos kelios pirmiausia rūpimos šių akmenų (ryškiai atspindinčių tikėjimus apie sielų- „dūšių“ buvimą, atgailavimą akmenyse) sąsajos su laidojimo paminklais. Žemaitijos menhirų pavadinimas „stabakūliai“ juos suartina su analogiškais paminklais Baltarusijoje, rodos , jotvingiškose žemėse. Čia taip pat pasitaiko beveik niekuo neišsiskiriantys akmenys, apie kuriuos yra žinomi padavimai, jog tai- suakmenėję žmonės.

Akmenys su lygia viršutine plokštuma

Akmenys lygia viršutine plokštuma tarp šventųjų akmenų palyginti dažni. Tai lleidžia kalbėti apie akmens- altoriaus paveikslą. Šiaurės Vakarų Lietuvoje žinoma akmenų nedidelėmis, maždaug 80- 100cm ilgio, 40- 60cm pločio lygiomis viršutinėmis plokštumomis. Yra kelis kartus didesnių akmenų lygia plokštuma, kai kurie akmenys turi į akmens kraštą nueinančius latakus, gamtines ar žmogaus padirbtas pakopas. Iš pirmo žvilgsnio į tokius akmenis panašūs keli žinomi „stalai“. Žmonės „Velnio stalu“ vadina vieną iš Vaitimėnų akmenų, „Dievo stalu“- didingą Šašaičių akmenį. Atrodo, kad tokie epitetai minimiems akmenims kliuvo pirmiausia ne dėl jų išvaizdos (kad ir kaip keista), bet dėl jų paskirties- Šašaičių „stalas“ lygios plokštumos nė neturi! Galima manyti, kad bent paskutiniuoju tų šventviečių gyvavimo laikotarpiu ant jų buvo dedamos aukos (siejama religiniais pagrindais).

Apie akmenis- „krėslus“ Žemaitijoje nėra daug žinių. Išskirtinis visos Lietuvos mastu- Padievaičio Velnio sostas su išgludinta patogia įduba sėdėti ir pasidėti rankomis. Akmens aplinkos tyrinėjimai leidžia manyti jį buvus vienu Padievaičio šventvietės elementų. Ši šventvietė sunyko XIVa. Apleidus piliakalnį. Yra akmenų, apie kuriuos pasakojama,kad ant jų sėdėdavo Velnias, bet ne visada tie akmenys turi ryškesnę įdubą. Šiuo atveju reikėtų paminėti Plauskinių akmenį, kurio šone yra įduba, bet žmogus ten šiaip sau neišsėdės- per aukštai nuo žemės, ir Mačiūkų akmenį, kurio įduboje sėdėti patogu, net atrodo, kad tai gamtinė, kiek pagilinta, sėdėjimui ppritaikyta įduba.

Akmenys- „lovos“- didelė Šiaurės Vakarų Lietuvos įdomybė. Iš esmės tų akmenų įdubos panašios i aukščiau aprašytų akmenų didelės gamtinės įvairių formų įdubas. Galbūt akmenys- „lovos‘ galėtų būti aptariami būtent tos akmenų grupės kontekste. Bet Laukžemės apylinkėse, Senosios Įpilties politinio administracinio centro ribose bei netolimoje Benaičių šventoje vietovėje žinoma šių akmenų grupelė rodo savitų šventviečių tradiciją. Visi tie akmenys vadinti „lovomis“, nors tai ne lovos ir ne gultai. Žemaitijoje kai kurie akmenys lygiu paviršiumi- „tikros lovos“, tačiau tokio pavadinimo jie neturi. Panašu, jog, kaip ir „stalų“, taip ir akmenų „lovų“ pavadinimai žymi apeiginę (arba net mitinę) jų paskirtį. Svarbu, kad apie visas šiandien žinomas „lovas“ pasakojama, jog ten gulėjusios moteriškos dievybės (Ragana, Laumė) ar mitinės būtybės (Ponia, Karalienė), kurio išguki įdubas akmenyse.

Laumių akmenys

Paminėtos „lovos“ iš dalies susijusios su Laumių akmenų grupe- padavimai byloja, kad „lovose“ gulėjo arba netoliese skalbė savo skalbinius laumės. Kitas bendras visiems šiems akmenims požymis- išskirtinė jų sąsaja su upeliais, upėmis, šlapiomis, pelkėtomis vietomis. Lyginant su visa Lietuva, Žemaitijoje didelis Laumių akmenų spiečius, ypač įspūdinga akmenų grupelė Salantų apylinkėse. Į Laumių akmenis panašūs ir pavieniai Žemaitijos šventieji akmenys upeliuose, nors Laumių vardu nevadinami.

Akmenys su ženklais

Nedaug žinoma akmenų su ženklais. Plačiai žinomas Paparčių, Skuodo r. „Saulės“ akmuo

su rašmenimis, nors tas runų įrašas labai primena griovelius girnų akmenų viršuje. Apuolės akmenys rodo, kaip vėlesniais laikais šventi akmenys virsdavo riboženkliais ar įgydavo kitą panašią paskirtį. Dapšių akmuo su „Saulėmis“ panašus į tokios išvaizdos akmenis Vakarų Europoje, siejamas su specialia paskirtimi- ankstyvaisiais malūnais arjų pirmtakais. Neretai tokie akmenys vadinami velnio akmenimis (nors dažniau tik tie, kurie turėdavo įdubimą primenantį gyvulio pėdą).

Akmenų užmetimai

Žemaitijoje, be visų minėtų akmenų grupių, pasitaiko susidūrimų ir su vadinamaisiais akmenų užmetymais, kuriuos paprastai sudaro didžiulės, nuo 22 iki 4m skersmens, akmenų krūvos. Akmenys būna išsidėstę plokštumoje ir nesudaro jokio sampilo. Kartais vienoje vietoje šitokių akmenų krūvų yra net kelios dešimtys. Pavyzdžiui, Tauzuose (netoli mosėdžio) buvo priskaičiuota net 40 tokių akmenų krūvų. Žmonės tvirtina, kad tose vietose, kur susiduriama su akmenų užmetimais, yra randami net radiniai, tačiau tyrinėtojams šių radinių nei gauti, nei pamatyti nepavyko.Yra pastebima tokių užmetimų ir alkakalniuose- pvz. Salantų alkakalnio šiauriniame gale yra žymios tokios akmenų krūvos.

Nors tokių vietų su akmenų užmetimais Žemaitijoje yyra gana daug (priskaičiuojama apie 40), tačiau yra abejojama ar juos (akmenų užmetimus) galima laikyti kaip archeologinius paminklus. Manoma, kad tai galėjo būti vėlesnių laikų, bet dar iki šiol neaiškios paskirties, padarinys.

Išvados

Akmenys užima reikšmingą vietą ne tik archeologijoje kaip radiniai, bbet ir istorijoje, kaip paminklai menantys apie gilia praeitį, kultūroje, kaip mūsų protėvių papročių atspindys. Jie (akmenys), apipinti įvairiais žmonių pasakojimais, padavimais, legendomis, nurodo tuometinio žmogaus pasaulėžiūra- pasaulį jis suvokė kaip sudėtingą, bet sistemingai sutvarkytą, valdomą antgamtinių jėgų. Svarbu tai, kad net įsivyravus krikčioniškai religijai, nauji papročiai bei tradicijos dar ilgą laiką ėjo greta senųjų- pagoniškųjų. O ir dabar mūsų bažnyčiose yra naudojami akmenys su įdubomis (aukurai) švęstam vandeniui laikyti. Reikėtų pažymėti ir tai, kad aukojimas buvo paplitęs ne tik tarp Lietuvos pagonių bet taip pat ir Europoje bei Azijoje. Be to religijos negalima būtų išskirtyti kaip tarp atskirų genčių- dar esnt pirmykštei bendruomenei ji egzistavo kaip viena, o tik vėliau, irstant bendruomeninei santvarkai, atskirų genčių religija įgavo savitą atspalvį.

Nepaisant tto, kad daugelis akmenų buvo išnaikinta, siekiant stabmeldystę išrauti su šaknimis ir kuo daugiau žmonių patraukti į naujos religijos pusę, iš likusių dar daug ką galima pasakyti apie praeities kulto apeigas, nes daugelis akmenų dar nėra pilnai ištyrinėti ir, nėra abejojama, kad dar daug panašių radinių bus surasta.

Literatūra

1. Dundulienė P. Apie senovės lietuvių tikėjimą.- „Komunistas“//LKP CK teorinis ir politinis žurnalas.-1977.

2. Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija.- Vilnius. 1990.

3. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje.- Vilnius. 1996.

4. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės Žemaitija.- Vilnius. 1998.

5. Vaitkunskienė LL. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m.e. I tūkstantmečio viduryje.- Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A.Serija. 1985. t.3.

6. Volkaitė- Kulikauskienė R. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai.- Vilnius. 1958.