Aleksandras Makedonietis
Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. Pr. M. E. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris. Jo tėvas, karalius Pilypas II, buvo tikrai nepaprastų sugebėjimų žmogus. Pilypas perorganizavo Makedonijos armiją, įvykdė karinę reformą ir sukūrė įžymiąją falangą. Jis pirmasis pasinaudojo savo armija užkariaudamas aplinkinius šiaurės Graikijos regionus, o po to patraukė į pietus ir užkariavo didžiąją pačios Graikijos dalį. Vėliau Pilypas sukūrė Graikijos miestų – vvalstybių federaciją bei tapo jos vadovu. Jis planavo stoti į karą su didžiule Persijos imperija Graikijos rytuose, tačiau 336 m.pr.Kr. prasidėjus invazijai, 46 m. Pilypas buvo nužudytas.
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą. Pilypas rūpestingai rengė sūnų tapti jo įpėdiniu, ir jaunasis Aleksandras jau turėjo karinės patirties. Tėvas neignoravo sūnaus intelektualinio lavinimo. Aleksandro mokytojas buvo puikus filosofas Aristotelis, turbūt didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas.
Ir Graikijos, ir šiaurinių teritorijų Pilypo užkariauti žmonės, jam mirus, mmatė gerą progą nusimesti makedoniečių jungą, tačiau į sostą atsisėdęs Aleksandras per dvejus metus sugebėjo pažaboti abu regionus. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Persiją. Persai 200 metų valdė milžinišką teritoriją, kuri driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Indijos. Nors Persija nebebuvo ssavo galybės viršūnėje, ji vis dar buvo didžiausia, stipriausia ir turtingiausia pasaulio imperija. 334 m.pr.Kr. Aleksandras įsiveržė į Persijos imperiją. Kadangi dalį armijos jis turėjo palikti namuose, kad kontroliuotų nuosavybę Europoje, Aleksandras turėjo su savimi tik 35 000 karių. Tai buvo labai mažos pajėgos palyginti su persų armijomis. Nepaisant to, Aleksandras laimėjo daug svarbių mūšių su persais. Jam sekėsi dėl 3 pagrindinių priežasčių. Pirma, Pilypo jam palikta armija buvo geriau apmokyta bei organizuota nei persų pajėgos. Antra, Aleksandras buvo genialus, turbūt geriausias visų laikų vadas. Trečia – paties Aleksandro drąsa. Nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais ppavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.
Iš pradžių Aleksandras vedė savo karius per Mažąją Aziją, sutriuškindamas mažesnes ten išsidėsčiusias persų armijas. Po to, patraukęs į Šiaurės Siriją, jis sumušė didžiulę persų armiją prie Isos. Toliau pajudėjęs į pietus, po sunkios 7 mėn. Apgulties, Aleksandras užkariavo Finikijos miestą – salą Tirą, dabartiniame Libane. Apgulęs Tirą, Aleksandras gavo iš Persijos karaliaus žinią, siūlančią Aleksandrui pusę jo imperijos mainais į taikos sutartį, tačiau Aleksandras nesutiko. <
Po Tiro žlugimo Aleksandras toliau žygiavo į pietus. Po 2 mėn. Apgulties buvo paimta Gaza. Egiptas pasidavė be kovos. Aleksandras kurį laiką apsistojo Egipte, kad pailsėtų kariai. Ten, nors dar tik 24 m., jis buvo karūnuotas faraonu ir paskelbtas dievu. Po to jis vedė savo armijas atgal į Aziją ir 331 m.pr.Kr. lemiamame mūšyje prie Gaugamelų galutinai sutriuškino daug didesnę persų armiją.
Po šios pergalės Aleksandras vedė savo karius į Babiloną bei Persijos sostines Sūzus ir Persepolį. Kad nepasiduotų Aleksandrui, Persijos karalius Darijus III, 330 m.pr.Kr. buvo nužudytas savo pareigūnų. Tačiau Aleksandras vis tiek sumušė bei nužudė Darijaus įpėdinį, po 3 metų kovos pavergė visą Rytinį Iraną ir prasiveržė į Centrinę Aziją.
Turėdamas po savo kojomis visą Persijos imperiją, Aleksandras dabar galėjo grįžti namo ir perorganizuoti savo naująsias dominijas. Tačiau užkariavimų troškulys vis dar nebuvo numalšintas, ir jis žygiavo toliau, į Afganistaną. Iš ten jis vedė savo armijas per kalnus į Indiją. Po daugybės pergalių Vakarų Indijoje jis ketino žygiuoti į Rytų Indiją. Tačiau po ne vienerius metus trukusių mūšių išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau, ir Aleksandras nenoromis grįžo į Persiją.
Grįžęs į Persiją, maždaug metus Aleksandras praleido perorganizuodamas savo imperiją bei armiją. Perorganizavus armiją, Aleksandras ketino tęsti užkariavimus. Yra žžinoma, kad jis planavo pulti Arabiją ir regionus į šiaurę nuo Persijos imperijos. Galbūt jis ketino dar sykį atakuoti Indiją ar užkariauti Romą, Kartaginą ir vakarinį Viduržemio jūros baseiną. Kokie jo planai bebūtų, tolimesni užkariavimai neįvyko. 323 m.pr.Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo ir po 10 d., būdamas 33 m. Mirė, greičiausiai nuo maliarijos arba virusinio encefalito.
Aleksandras nebuvo įvardijęs savo įpėdinio, ir netrukus po jo mirties prasidėjo kova dėl valdžios. Tuo laikotarpiu buvo išžudyti Aleksandro vaikai, motina, žmonos ir imperiją pasidalino jo karvedžiai.
Aleksandras turbūt dramatiškiausia figūra istorijoje, o jo karjera bei asmenybe buvo žavimasi visais laikais. Jis buvo užsimojęs tapti didžiausiu visų laikų karžygiu, ir, atrodo užsitarnavo šį titulą. Kaip karys, jis buvo talentingas ir drąsus, kaip karo vadas, jis buvo nepralenkiamas – per 11 kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Tuo pačiu jis buvo intelektualas, mokytas Aristotelio ir branginęs Homero poeziją.
Manoma, kad Aleksandras buvo labai gražus ir dažnai itin gailestingas sumuštiems priešams. Antra vertus, jis buvo ir žiauraus būdo egomaniakas. Kartą būdamas girtas, jis susiginčijo ir nužudė artimą savo bendrą Kleitusą, kuris anksčiau buvo išgelbėjęs jo gyvybę.
Aleksandro užkariavimai buvo labai reikšmingi, suartinant Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras. PPer Aleksandro žygius ir tuoj po jų graikų kultūra greitai plito į Iraną, Mesopotamiją, Siriją, Judėją bei Egiptą. Be to, Aleksandro dėka plito graikų įtaka į anksčiau nepasiektas sritis – Indiją bei Centrinę Aziją. Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos – ypač religinės paplito graikų pasaulyje. Būtent ši helenizmo kultūra – iš esmės graikiška, bet su ryškiais rytietiškais bruožais ilgainiui paveikė Romą.
Kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip 20 naujų miestų. Garsiausias buvo Aleksandrija Egipte, kuris greitai tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų ir reikšmingu mokslo bei kultūros centru. Svarbiais tapo ir kai kurie kiti miestai, tokie kaip Heratas ir Kandaharas Afganistane. Visus užkariautus miestus jis pavadino savo vardu pvz. Aleksandropolis, Makarinės Aleksandropolis. Vieną miestą pavadino savo kritusio žirgo vardu Bucefalija. Pagal Plutarcho pasakojimą (greičiausiai taip pat legendą) vaikystėje Aleksandras sutramdęs savo žirgą Bucefalą, su kuriuo vėliau keliavo iki pat Indijos, nors niekas be jo šio žirgo sutramdyti negalėjo.
Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę.
Aleksandro Makedoniečio veikla buvo gana prieštaringa. Jo rūmuose įvestos Rytų apeigos ir tradicijos buvo apgalvota it tikslinga politika, įtvirtinanti valdovo pozicijas tarp pavergtų tautų. Kita vertus, galima teigti jį buvus pirmąjį „internacionalistą“, skelbiantį tautų lygybės, brolybės, asimiliacijos idėjas. Tai rodo kad ir masinės Makedoniečių
karų vedybos su persų merginomis Sūzuose 324 m. Per. Kr., paties Aleksandro Makedoniečio santuoka su Roksana, Statyra ir Perisatide. Makedoniečio kariuomenė nešė vergiją ir mirtį, griovė miestus, kaimus, girtaudami sudegino įžymųjį Persepolį. Tačiau kita vertus, žygių metu pasaulio žemėlapyje atsirado ne mažiau kaip 34 naujos Aleksandrijos. Žymiausi jų, be abejo, Egipto Aleksandrija, tapusi mokslo ir kultūros žininiu. Rytų pasaulis helenizavosi, Graikija davė jam savo kalbą, literatūrą, didelį filosofinių minčių lobį. Bet kartu galima sakyti, kad helenizmas orientalizavosi ir subyrėjo. Rytai pparodė graikams, kas yra organizuota imperija, supažindino su imperijos vadovo – „viešpaties“- kultu. Jie atskleidė graikams savo mistiką ir perdavė religinį entuziazmą.
Galima teigti, kad Aleksandro Makedoniečio žygiai pavergė Rytus. Teisybė bus ir tai, jog Rytai nukariavo ir asimiliavo Aleksandro imperija. Lygiai taip pat galima sakyti, kad Aleksandro žygiai pradėjo naują – heleninę – epochą antikos istorijoje. Kita vertus , istorijos duota galimybė politiškai sujungti heleninę civilizaciją nebuvo realizuota. Rytų civilizacijų elementai graikų dvasiai suteikė neigiamą atspalvį, o ir pati pasaulio iimperija neišlaikė laiko išbandymų. Po Aleksandro Makedoniečio mirties tarp valdančiojo elito prasidėjo kova dėl grobio.
Mitas
Senovės graikų padavimuose pasakojama, kad Gordijus buvo paprastas frygų žemdirbys.
Vieną dieną jam beariant jaučiais žemę, ant jungo nutūpė erelis. Tai buvo ženklas, kad šio
yro laukia didi, karališka ateitis.
Neilgai trukus frygiečiai neteko karaliaus. Orakulas jiems patarė karaliumi išrinkti tą, kurį pirmą sutiks važiuojantį vežėčiomis į Dzeuso šventyklą. Taip jau atsitiko, kad pirmasis keliu važiavo Gordijus.
Tapęs valdovu, jis įkūrė sostinę Gordioną. Dzeuso garbei Gordijus paaukojo savo vežėčias, kurios taip pakeitė jo gyvenimą. Vežėčias patalpino Dzeusui skirtoje šventykloje. Prie vežimo grąžulo ypatingai sudėtingu mazgu buvo pririštas jungas, ant kurio kadaise tupėjo erelis. Legendos pasakoja, kad mazgas buvęs surištas iš laukinės vyšnios karnos ir niekas negalėjęs jame įžvelgti nei galo nei pradžios.
Orakulai skelbė, kad tas, kuris sugebės atrišti šį mazgą, gavusį gordijaus pavadinimą, valdys visą Aziją.
400 metų bandyta atrišti mazgą, tačiau įminti jo paslaptį niekam nepavykę. Apie 350 metus prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis keliavo pper Frygiją. Išgirdęs apie gordijaus mazgą, jis, stebimas smalsios minios, irgi pabandė įminti šią mįslę. Tačiau ir jam nepasisekė. Tuomet, netekęs kantrybės, jis ištraukė kardą ir mazgą perkirto pusiau.
Orakulų pranašystė išsipildė – Aleksandras Makedonietis tikrai tapo Azijos valdovu, tik neilgam. Daugelis žynių įžvelgė ryšį tarp trumpo Makedoniečio gyvenimo ir jo žaibiško „gordijaus mazgo“ problemos sprendimo.
Dabar posakis „gordijaus mazgas“ vartojamas norint apibūdinti neišsprendžiamą, beviltišką problemą. „Perkirsti gordijaus mazgą“ – reiškia surasti išeitį (dažnai drastišką) iš sudėtingos situacijos.
Aleksandrija
Dabar iš Egipto,
Apie ttai, kiek laivas gali nuplaukti per dieną
Jei žvalus palankus vėjas
Ten yra sala vardu Pharos
Ji turi gerą uostą
Iš kurio laivai patenka į atvirą jūrą
Kai nuleidžiami į vandenį.
Gerokai prieš Aleksandrą Didįjį apsilankęs Aleksandrijoje, Homeras parašė šį paragrafą savo “Odisėjoje”. Faroso salos, dabar Ras-El-Tin pusiasalis, krantuose iš priešistorinio uosto buvo aptikta tik likučiai.
Tiesiai priešais Farosą, Egipto žemyninėje dalyje, buvo nedidelis kaimelis, susispietęs aplink vietovę, kur dabar stovi “Pompėjaus kolona”. Miestelis vadinosi Rhakotis. Archeologiniai radiniai teigia, kad jis egzistavo jau XIII a.p.m.e. Kadangi senoji Egipto civilizacija klestėjo išskirtinai pagal Nilą, tuo metu buvo labai mažai žinoma apie Farosą ir Rhakotį. Ar tai buvo strateginė gynybinė bazė atremti užpuolikus iš Vakarų? Ar tai svarbus miestas 30-tosios dinastijos valdymo metu, kur karalius Nektanebas II (Nectanebo) planavo, kad bus palaidotas? Tikriausiai visą senovinės istorijos laiką Rhakotis buvo paprasčiausias žvejų kaimelis.
Tada atėjo Aleksandras Didysis.
Kai jis pasiekė Memfį Egipte, žmonės jį sutiko palankiai, kadangi nekentė persų valdžios. Jam buvo dvidešimt penkeri. Dar jis buvo Makedonijos karalius. Jis buvo pripažintas užkariautojas, pradėjęs savo ilgą kelionę per Graikiją, Mažąją Aziją ir Siriją, savo kelyje nušlavęs graikų ir persų armijas. Bet pirmiausia jis turėjo apsilankyti Sivos (Siwa) oazėje esančioje Aghurmi šventykloje, kad gautų JJupiterio Amuno orakulo (Darius) patarimą.
Savo kelyje Aleksandras susižavėjo čia plytinčiomis žemėmis tarp Viduržemio jūros ir Mareočio (Mareotis) ežero ir šalia esančia sala. Jis įsakė įkurti čia miestą, kuris būtų regiono sostine. Vieta buvo ideali, kadangi tai buvo vidurys tarp Graikijos per Viduržemio jūrą ir likusio Egipto. Tuo metu Nilas buvo sujungtas su Raudonąja jūra kanalu ir Aleksandrija galėjo būti vartais į Indijos vandenyną. Miesto planą sukūrė graikų architektas Dinokratas (Dinocrates). Miesto sienų kontūrus pažymėjo pats Aleksandras.
Naujoji Egipto sostinė gimė 331 m.p.m.e. balandžio 7 d. Ji buvo pavadinta pagal Aleksandrą, nors jis pats niekada nematė savo akimis čia nei vieno pastato. Tiktai jam mirus, jis sugrįžo į Aleksandriją, kad būtų ten palaidotas.
Vienas iš svarbiausių karų Pasaulio istorijoje
Mūšis prie Gaugamelų vyko 331 m. Pr. M. E. Spalio 1 d. Tarp Aleksandro Didžiojo vadovaujamos makedoniečių kariuomenės ir Persijos karaliaus Darijaus III-ojo kariuomenės. Mūšis laikomas vienu iš didžiausių ir svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje. Mūšį, kuris buvo makedoniečių žygio į Persiją kulminacija, triuškinamai laimėjo makedoniečiai.
Per dvejus metus po Isos mūšio Aleksandras Didysis užėmė Viduržemio jūros pakrantę ir Egiptą. Tuomet jis pajudėjo per Siriją į Persijos imperijos centrą. Be jokio pasipriešinimo Aleksandro Didžiojo kariuomenė kirto Tigro ir Eufrato upes. Siekdamas nutraukti karą, Darijus III-asis ssiūlė Aleksandrui visas Persijos žemes į vakarus nuo Eufrato, didelę išpirką už savo prie Isos prarastą haremą, taip pat dukters ranką, tačiau Aleksandras pasiūlymą atmetė.
Karinės pajėgos
Graikai, vadovaujami Aleksandro – 7000 kavalerija ir 40 000 pėstininkų (pagal Arianą).
Persai – apie 40 000 kavalerija, 200 000 pėstininkų ir 6000 graikų samdinių (Arianas nurodo aiškiai perdėtą 1 000 000 pėstininkų skaičių).
Mūšis prasidėjo, kai persai jau buvo pasiruošę mūšio lauke.
Iš savo rytinių satrapijų ir skitų genčių Darijus buvo surinkęs rinktinę kavaleriją. Darijus taip pat turėjo karinių vežimų, kuriems buvo paruošęs lygų lauką priešais savo pajėgas. Į mūšį taip pat buvo atvesti 50 Indijos dramblių.
Prieš mūšį Darijus buvo įsakęs išvalyti iš mūšio lauko krūmynus ir stambesnę augmeniją, kad galėtų efektyviau panaudoti karinius vežimus.
Pats Darijus stovėjo savo geriausių pėstininkų centre (graikų samdiniai ir jo asmeninė apsauga). Abiejuose flanguose buvo išdėstyta kavalerija. Besas vadovavo kairiajam flangui su savo baktrais ir skitais, o Mazaejus vadovavo dešiniajam flangui su sirų ir medų kavalerija.
Aleksandras Didysis pats vadovavo dešiniajam makedoniečių flangui, o Parmenidas – kairiajam flangui su tesaliečių ir graikų sąjungininkų kavalerija. Abu flangai buvo saugomi lengvai ginkluotų karių. Viduryje stovėjo dviejų eilių falanga, suformuota į “dvigubą falangą”. Antra eilė galėjo būti apgręžta, jei persai apeitų makedoniečius iš flangų.
Makedoniečiai pradėjo puolimą,
lyg ir užkibdami ant jiems pateikto jauko. Staiga visa armija pakeitė kryptį ir pradėjo judėti į dešinę, pasitraukdama iš persų paruošto mūšio lauko.
Darijus įsakė savo kairiojo flango kavalerijai apsupti makedoniečius iš dešinės ir sustabdyti jų judėjimą į dešinę. Jie susidūrė su Aleksandro Didžiojo graikų samdinių kavalerija. Kai didesnė dalis persų kavalerijos bandė apsupti makedoniečių dešinįjį flangą, Aleksandras metė visus savo kavalerijos rezervus į tašką, kur pagrindinė persų linija susijungė su flango kavalerija. Taip persų eilėse atsirado tarpas. Aleksandras Didysis pasuko ssavo eiles ir metė savo kavaleriją į tą tarpą, o tada pasuko tiesiai į Darijų.
Darijus dabar matė žlungantį savo kairįjį flangą ir puolančius makedoniečius, kurie siekė jį nužudyti arba paimti į nelaisvę. Jis apsuko savo vežimą ir pabėgo iš mūšio lauko. Kairiojo flango kavalerija pasekė jam iš paskos.
Persai prarado apie 40 000 karių. Darijus pabėgo su savo apsauga ir dalimi baktrų kavalerijos. Aleksandras Didysis vijosi jį iki pat Arbelos – maždaug 120 km nuo mūšio lauko
Aleksandro asmenybė
Tik gimęs Aleksandras MMakedonietis turėjo viską, kas žmogui reikalinga: maisto, namus, linksmybių ir net pokalbių su Aristoteliu. Vis dėl to jis metėsi prieš Beotiją, Iliriją ir Trakiją vien todėl, kad tos nenorėjo jam padėti kare prieš Persiją, nes jis atseit troškęs atkeršyti už ssugriovimus, persų padarytus karuose su graikais, apie kuriuos jie patys jau buvo pamiršę. Paskui, įveikęs persus, jis užpuolė Vidurinę Aziją ir Indiją, ir pastarojo karo beprasmybė papiktino pačius makedoniečius. Po nuostabios pergalės ties Poru „nuolankesnieji tik apverkė savo dalią, užtat kiti tiesiai pareiškė, kad paskui Aleksandrą nebeis.“ (Arianas. V. 26). Galų gale Kenas, Palemokrato sūnus, įsidrąsinęs tarė: „Pats matai, kiek makedoniečių bei graikų su tavimi išėjo ir kiek liko. Net graikai, apgyvendinti tavo įkurtuose miestuose, nepasiliko visai savanoriškai. Vieni žuvo mūšiuose, kiti. liko išblaškyti kažkur Azijoje. Dar daugiau mirė nuo ligų; liko nedaugelis, jie nebeturi pirmykščių jėgų, o dvasia jie pavargo dar labiau. Visi, dar turintys tėvus, jų ilgisi; ilgisi žmonų ir vaikų, ilgisi gimtosios žemės, ir jos ilgesys suprantamas: jjie iškeliavo kaip vargšai, o dabar, tavo pakylėti, jie trokšta išvysti ją tapę žymiais ir turtingais žmonėmis. Nevesk karių prieš jų valią“ (Arianas. V. 27). Tai protingo, dalykiško, įžvalgaus ir armijos nuotaikas išreiškiančio žmogaus požiūris. Neįmanoma nepripažinti, kad visais realios politikos požiūriais Kenas buvo teisus, bet ne jo sveikas protas, o Aleksandro elgsenos iracionalumas suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant reiškiniui, kurį mes vadiname „helenizmu“, ir pastarojo vaidmuo Artimųjų Rytų etnogenezėje yra neabejotinas.
Todėl mums įdomi paties karaliaus kalba ir argumentai, kkuriais jis bandė sugundyti karius tęsti žygį. Vardydamas savuosius užkariavimus Aleksandras pareiškė: „Saldu gyventi šauniems žmonėms, dėl didžio tikslo atlaikiusiems sunkumus bei pavojus, ir mirti po savęs paliekant amžiną šlovę. Ką didaus ir puikaus būtume pasiekę sėdėdami Makedonijoje ir manydami, kad mums pakaks vien ramaus gyvenimo: tik saugoti savo žemes ir vyti nuo jos priešiškus kaimynus?“ (Arianas. V. 26–27). Štai programa, žmogaus šlovę keliančio aukščiau savosios gerovės ir savosios šalies interesų. Beje, „jis niekino prabangą, šykščiai leido pinigus savo malonumams, bet dosnia ranka dalijo gėrybes kitiems“. Ir puotas, pasak liudytojo Aristobulo, jis rengė draugams, o pats gerdavo mažai. Bet juk dėl malonumo į karą neinama! Jo kareiviams visai nesinorėjo kariauti su indais, juo labiau, kad prisiplėštų gėrybių tų laikų transporto priemonėmis pargabenti namo buvo neįmanoma. Tačiau jis kariavo, ir dar kaip!
Vargu ar verta manyti, kad priežastis, pastūmėjusi makedonų karalių į žygį, buvo siekis įgyti naujų rinkų pirklių miestams arba finikiečių konkurencijos panaikinimas. Ką tik ginklu pavergti Atėnai ir Korintas liko Makedonijos priešais, o aukotis priešo labui visiškai beprasmiška. Vadinasi, Aleksandro elgsenos motyvų reikia ieškoti jo charakteryje. Dvi kraštutinumą pasiekusias Aleksandro savybes pažymi ir Arianas, ir Plutarchas – tai garbės troškimas ir išdidumas, t. Y. Mūsų aprašyto pasionarumo apraiškos. Šios eenergijos pertekliaus pakako ne tik pergalei, bet ir priversti savuosius valdinius kovoti kare, kuris jiems buvo nereikalingas.
Žinoma, daugelis Aleksandro bendražygių – Perdikas, Klitas, Seleukas, Ptolemėjus ir kiti – taip pat turėjo pasionarumo bei nuoširdžiai pritarė savo karaliaus veiklai, todėl į žygį pavyko suvilioti eilinius makedoniečius ir graikus. Ne vienas, o visa grupė pasionarių žmonių sugebėjo palaužti Persijos monarchiją, sukurti jos vietoje kelias makedonų karalystes ir net naują sirų etnosą. Patys makedoniečiai ir persai naujomis sąlygomis pasikeitė neatpažįstamai ir tapo romėnų bei partiečių grobiu.
Tačiau galbūt Aleksandro žygius pastūmėjo kaip tik Helados ir Rytų suartinimo idėja? Ne, filosofijos jis mokėsi iš Aristotelio, o jis šito nemokė. O ir chronologiškai ta idėja atsirado ne prieš, bet po Persijos užkariavimo, kitaip Persepolio rūmai nebūtų buvę sudeginti. Naikinant nugalėtos tautos meno šedevrus kompromiso neieškoma. Vadinasi, pasionarumas, tas gebėjimas ir siekis keisti aplinką, arba, išvertus į fizikos kalbą, – pažeisti agregatinę terpės inerciją. Pasionarumo impulsas būna toks stiprus, kad turintieji tokį požymį – pasionarai – negali prisiversti apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Tai nepaprastai svarbi aplinkybė, rodanti, jog pasionarumas – ne sąmonės, bet pasąmonės atributas, reikšmingas nervinės veiklos konstitucijos specifikos požymis. Pasionarumo laipsniai įvairūs, bet tam, kad jie būtų istorijos matomi ir fiksuojami, svarbu, kad ppasionarų būtų daug, t. Y. Šis požymis ne tik individualus, bet ir populiacinis.
Atmintinė
1) Kur,kada gimė ir mirė asmenybė?Kokia ten dabar valstybė?
· Gimė 356 m. pr. m. e. liepą Makedonijos sostinėje Peloje
· Mirė: 323 m.pr.Kr. birželio 10 d., būdamas 33 m.
· Kur gimė,dabar-Graikija
· Kur mirė,dabar-Irakas
2) Išsilavinimas ir profesija,užimamos pareigos?
· Išsilavinimas: Filosofo Aristotelio mokinys
· Profesija: Karvedys,politikas.
· Užimamos pareigos: Makedonijos Imperijos Imperatorius
3) Charakteris: Teigiamos ir neigiamos savybės
· Teigiamos: Talentingas, drąsus, narsus, protingas, atsidavęs savo tėvynei, sumanus, gailestingas.
· Neigiamos: Kerštingas, žiaurus, gobšus, žudikas.
4) Kuo nusipelnė istorijai?
· Geri darbai:
i) Jo kariniai žygiai yra siejami su Rytų Helenizacijos pradžia.
ii) Gynė savo tėvynę.
iii) Įkūrė Aleksandriją
iv) Suartinano Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras.
v) Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos – ypač religinės paplito graikų pasaulyje.
vi) Kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip 20 naujų miestų.
· Blogi darbai:
i) Išžudė daugybe žmonių ir karių.
ii) Sugriovė ir sudegino daug miestų.
iii) Užgrobė daug valstybių.
5) Atminimo įamžinimas:
· Apie jį yra kuriami filmai.
· Kuriami kompiuteriniai žaidimai.
· Aleksandrija dar iki dabar egzistuoja.
· Yra įamžintas istorijis vadovėliuose.
· Kuriami paveikslai su jo asmenybe.
· Lipdomos skulptūros kuriose-jis pats.
6) Naudota literatūra :
· http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Didysis
· http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=14&KL_KODAS=7
· http://www.vtv.lt/content/view/125/134/
· http://www.cinema.lt/filmoanotacija.asp?2963
· http://www.kiveda.lt/egipt_aleksandrija.php
· http://www.google.lt/
