Antikinė Roma
ROMOS MIESTO PRADŽIA
Patricijai – laisvieji Romos piliečiai, turintys politines teises.
Plebėjai – laisvieji Romos piliečiai, ilgą laiką neturėję politinių teisių.
Oligarchija – turtingiausių piliečių valdžia.
Ochlokratija – minios valdžia.
III – II tūkst. pr. Kr. Š. Italijoje pradėjo kurtis nauji gyventojai. Išmokę išgauti geležį, perėjo prie ariamosios žemdirbystės, o vėliau – gyvulininkystės, prekybos. Nuo 1200m. pr. Kr. įsikuria indoeuropiečiai iš Maž. Azijos (lotynai, sabelai, umbrai, venetai, keltai, lygūnai ir kt.). Tik VIII a. pr. Kr. atsiranda pirmieji miestai.
I. Etruskai:
Jų laikotarpis prasideda VIII a. pr. KKr., kai graikai buvo pradėję savo kolonizaciją. Nors etruskų ir graikų miestai varžėsi, bet ir raštą, ir mitologiją, ir meno detales etruskai perėmė iš graikų. Bendros valdžios jie neturėjo. 12 miestų susijungė į laisvą federaciją religiniu pagrindu. Kai kuriuos miestus vienijo deivės Voltumnos kultas. Pradžioje miestus valdė karaliai. VI a. pr. Kr. Kuriasi oligarchinės respublikos. VIIa, pr. Kr. etruskai pradeda užkariavimus Italijoje. Sustiprėjo jų laivynas, todėl jie ėmė siekti didžiosios valstybės padėties Antikos pasaulyje. VIIIa. pr. Kr. jie įkūrė Romos mmiestą. Vis didesni Romos statiniai pastatyti karalių laikais. Legendą apie Romos įkūrėjus romėnai irgi pasisavino iš etruskų. Senovės Roma įkurta kairiajame Tiberio upės krante. Miestas įkurtas ant 7 kalvų, iš pradžių apgyvendinta Palatino kalva. Naujojo miesto centru tapo Kapitolijaus kalvos, oo susirinkimai, religinės šventės vyko Forume.
II. Romos karaliai:
II – I a. pr. Kr. filosofas Poseidonijus paliko senovės valdžių kaitos schemą: karalių valdžia -> tironija -> aristokratija -> oligarchija -> ochlokratija.
1. Romulas (Lotynas) – suskirstė piliečius į patricijus ir plebėjus, įkūrė senatą, suorganizavo kariuomenę.
2. Numa – Pompilijus (Sabinas) – įkūrė nemažai kultų, sudarė amatininkų, žynių kategorijas, įvedė 12 mėn. kalendorių.
3. Tula – Hostilijus (Lotynas) – prijungė prie Romos Albą.
4. Ankas – Marcijus (Sabinas) – įkūrė Ostijos uostą.
5. Tarkvinijus Senasis (Etruskas) – pastatė cirką, pradėjo Kapitolijaus statybą, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.
6. Servijus Tulijus (Etruskas) – sulygino patricijų ir plebėjų teises, suskirstė piliečius pagal turtą, įkūrė certurijų komicijų.
7. Tarkvinijus Išdidusis (Etruskas) – užbaigė šventyklą ant Kapitolijaus, bet buvo žiaurus, nesiskaitė su senatu, todėl 509m. pr. Kr. išvytas.
III. Visuomeniniai santykiai:
Pagrindinį vienetą sudarė giminė. 110 giminių – kuriją, 10 kurijų – tribą. Kurijų atstovai rinkosi į kuriatines komicijas. Šios tvarkė reikalus dėl religinių kultų, šeimos ir bendruomenės gyvenimo. Vadovavo karalius, o giminės vadai sudarė senatą (300 narių). Senovės Romoje senatas buvo karaliaus patariamasis organas, respublikos laikais – aukščiausioji
valstybės taryba, tvarkanti vidaus ir užsienio politiką; imperatorių laikais – tvirtino imperatoriaus sprendimus. Karalių epochos pabaigoje atsiranda renkamas pareigūnas, kuris, išvykus karaliui, valdydavo šalį.
Ekonominį pagrindą sudarė žemės ūkis, etruskų laikotarpiu amatai ir prekyba buvo svetimšalių bbei plebėjų rankose.
IV. Servijaus Tulijaus reformos:
Piliečiai suskirstyti pagal turtą į 5 klases, kiekviena klasė sudarė tam tikrą centurijų skaičių (centurija Senovės Romoje 100, vėliau 60 kareivių būrys). Centurinėse komicijose kiekviena klasė turėjo tiek balsų, kiek buvo sudariusi centurijų. Pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti turtas, o ne giminė.
V. Romos respublika 509 – 27 m. pr. Kr.:
Romos gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, amatais. Gyvenimo centru tampa Forumas. Atsirado piniginė sistema. Tarp plebėjų vyksta turtinė diferenciacija. V – IV a. pr. Kr. tarp plebėjų ir patricijų vyksta kova dėl ekonominės ir politinės lygybės. 494 m. pr. Kr. plebėjai gali rinkti tribūnus, kurie senate turėjo veto teisę.
V a. pr. Kr. jie išsireikalavo, kad būtų užrašyta veikiančioji teisė „12 lentelių įstatymai“. IV a. pr. Kr. vienas konsulas renkamas iš plebėjų. Draudžiama pavergti plebėją už skolas, visiems suteikiamos lygios į valstybės žemes. Apie 300m. pr. Kr. plebėjai gavo teisę tapti vyriausiais dvasininkais.
RESPUBLIKOS SANTVARKA V – III a. pr. Kr.
Visa valdžia priklausė tautai, kuri atstovaujama kuriatinėse komicijose, centurinėse tributinėse komicijose, plebėjų susirinkimuose.
Centurinės komicijos rinko aukščiausius pareigūnus, svarstė baudžiamąsias bylas, sprendė karo ir taikos klausimus.
Tributinės komicijos III a. pr. Kr. gavo teisę leisti
įstatymus. Ši sistema nebuvo demokratiška. Tautos susirinkimus šaukia tik magistratai – 1metams renkami valstybinės valdžios pareigūnai. Atlyginimo negaudavo, aasmuo neliečiamas.
Konsulai – jų buvo 2 ir jiems priklausė visa karinė bei civilinė valdžia.
Cenzoriai – buvo 2, renkami kartą per metus 18 mėnesių. Kas 5 metai turėjo surašyti visus piliečius ir nustatyti turtinę padėtį.
Pretoriai – buvo 8. Pirmininkavo teismų komisijoms, pavadavo nesantį konsulą ir senato pavedimu vadovavo legionams.
Edilai- jų buvo 4. Organizavo viešąsias šventes, rūpinosi miesto tvarka, saugumu.
Kvestoriai – buvo 20. Tvarkė iždą, rinko mokesčius, saugojo archyvą, vėliavas.
Magistratūros buvo ekstraordinarinės, skiriamos tik ypatingais atvejais, ir ordinarinės. Aukščiausia valstybės institucija – senatas. Senato narius iš buvusių magistratų skyrė cenzoriai. Nariu gaėjo būti ne jaunesnis kaip 45m. turįs tam tikrą turtą ir atlikęs karo prievolę. Senatas tvirtino nutarimus, tvarkė finansus, karinį gyvenimą, vadovavo užsienio politikai. Senato nutarimams turėjo pritarti centurijų komicijos.
Visiems aukščiausiems magistratams taip pat priklausė religinės funkcijos, nes žynių luomo nebuvo. Buvo įkurta pontifikų kolegija. Senato narių buvo 900.
Vykstant luomų nelygybei, ryškėjo turtiniai skirtumai. Visos valstybinės pareigos prieinamos tik nedaugeliui šeimų. Atsiranda jauna aristokratija – nobiliai.
ROMĖNŲ UŽKARIAVIMAI
Iki 265 m. pr. Kr. užėmė visas tautas, gyvenančias Apeninų pusiasalyje. 390 m. pr. Kr. Romą užpuolė Galai. 6 mėnesius Romoje galai išbuvo, bet Kapitolijaus nepaėmė. Iki III a. pr. Kr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurio Italiją. 272 m. pr. Kr. užėmė ir visą PPietų Italiją. Naujoji valstybė vadinama Romos ir Italijos sąjunga. Italija padalinta į mažus vienetus, jiems sudarytos skirtingos sąlygos, kad nesusivienytų kovai prieš Romą. Kolonijos titulą gavo tie miestai, kuriuose gyveno Romos kolonistai, turintys visas piliečių teises.
Municipalijos – steigė savo institucijas, bet vykdė įsipareigojimus Romai. Galėjo tuoktis ir prekiauti su Romos piliečiais.
Lotynų miestai (kolonijos) – balsavimo teise naudojosi tik nuvykę į Romą.
Miestai – sąjungininkai – kur galiojo jų pačių institucijos. Turėjo teisę į santuoką ir prekybą su romėnais.
Nuo III a. pr. Kr. vidurio Roma įsitraukė į daugybę karų, o 30 m. pr. Kr valdė visą Viduržemio jūros baseiną.
PIRMASIS PUNŲ KARAS 264 – 241 m. pr. Kr.
Šį karą sukėlė kova dėl Sicilijos, Didžioji vakarinė dalis priklausė Kartaginai, o mažesnioji – Sirakūzams. Romos sausumos kariuomenė pasiekė didelių laimėjimų, bet neturėdama laivyno, pralaimėjo jūrų kautynes. Buvo pastatytas laivynas ir 260 m. pr. Kr. netoli Milų miesto patyrė pergalę. Po to romėnai kariavo pačioje Kartaginoje, tačiau audros metu žuvo beveik visas laivynas. Vėl
pastatytas naujas, kuris sumušė Kartaginos laivyną. Pagal 241 m. pr. Kr. sutartį Kartagina turėjo atiduoti Siciliją, grąžinti belaisvius, sumokėti kontribuciją. Kadangi Kartagina nusilpo, 238 m. pr. Kr. Roma užėmė Siciliją ir Korsiką. Kartagina stiprino viešpatavimą Ispanijoje.
ANTRASIS PUNŲ KARAS
218 – 201 m. pr. Kr.
Savo mastu, reikšme, tikslais šis karas vienas reikšmingiausių senovės karų. Hanibalas užėmė Sagunto miestą, o
gyventojus pardavė į vergiją. Romėnai planavo kariauti 2 frontais. Hanibalas perėjo Alpes ir pasirodė Šiaurės Italijoje 216 m. pr. Kr. įvyko mūšis prie Kanų, romėnai pralaimi, bet Romos užimti Hanibalui nepavyko. Romėnai paskelbė visuotinę mobilizaciją, vengė atvirų mūšių, rėmė sąjungininkus miestus, trukdė Hanibalui gauti paramą iš Kartaginos, tai padėjo romėnams užimti Sirakūzus.
I. Makedonijos karas 215 – 205 m. pr. Kr.:
Makedonija – HHanibalo sąjungininkė. 209 m. pr. Kr. romėnai įžengė į Naująją Kartaginą, 206 m. pr. Kr. užkariauta Pietvakarinė Pirėnų pusiasalio dalis. Makedonija visiškai pralaimi. Tada romėnai atsiėmė kai kuriuos miestus Italijoje, o 202 m. pr. Kr. vadovaujami Scipiono, ties Zamos miestu, sumušė Hanibalo kariuomenę. 201 m. pr. Kr. sudaryta taika:
1. Miestas neteko valdų už Afrikos ribų:
2. Kariauti gali tik Romai leidus;
3. Turėjo sumokėti kontribuciją;
4. Neteko laivyno;
5. Turėjo Romai duoti įkaitų.
Abu karai buvo grobikiški, nes ir vieni, ir kiti siekė naujų
teritorijų. Romėnai pradės plataus masto grobiamuosius kkarus, sustiprės kontrolė sąjungininkams. Miestai, padėję Hanibalui, prarado autonomijos teises ir tapo Romos valdiniais.
II. Antrasis Makedonijos karas 200 – 197 m. pr. Kr.:
Nors Makedonija buvo sudariusi koaliciją, bet 197 m. pr. Kr. Tesalijoje pralaimi. Makedonija neteko sričių M. Azijoje, Egėjo jūroje iir Graikijoje, turėjo atiduoti laivyną, sumokėti kontribuciją, sumažinti kariuomenę, pripažinti graikų miestų laisvę, tačiau Roma kišasi į miestų vidaus reikalus, o kai kuriuos atiduoda valdyti draugiškoms sąjungoms. 190 m. pr. Kr. sutriuškinta ir Sirija.
III. Trečiasis Makedonijos karas 171 – 168 m. pr. Kr.:
Makedonijoje dalis diduomenės pasisakė už sąjungą su Roma, dalis visuomenės prieš. Bandyta sudaryti koaliciją, bet nesėkmingai. Po pralaimėjimo Makedonija padalinta į 4 izoliuotas viena nuo kitos dalis, kurios paskelbtos respublikomis, bet santykiai tarp jų gyventojų uždrausti. Dėl to smuko amatai, prekyba. 149 m. pr. Kr. Makedonija tapo Romos provincija. Nuo 146 m. pr. Kr. graikų miestai pajungti romėnų valdžiai.
TREČIASIS PUNŲ KARAS 218 – 201 m. pr. Kr.
Kadangi Kartagina atsigavo, Roma pradės 3-ąjį karą. Karą sukėlė konfliktas tarp Numidijos ir KKartaginos. Numidija pradėjo veržtis į Kartaginos teritoriją. Senatorius Katonas nuolat kartodavo, kad ją reikia sugriauti. 146 m. pr. Kr. Kartagina sugriauta. Apie 133 m. pr. Kr. buvo nukariauta Ispanija.
Buvo sukurta didžiulė pasaulinė valstybė, nors neaišku, kodėl romėnai plėtė savo valdas. Vieni aiškino, kad romėnai veikė
iš ekonominių paskatų, kiti aiškino politinės santvarkos tobulumu, dar kiti – kad tai atsitiktinio pobūdžio pergalės. Tačiaiu romėnai visada atsisakydavo savo papročių, jeigu matydavo, kad gali pakeisti geresniais. Sėkmę lėlė ir priešų susiskaldymas.
SOCIALINIAI EKONOMINIAI SANTYKIAI IIV –II A. PR. Kr.
IV a. pr. Kr. patricijų giminės kartu su plebėjų viršūne sudarė nobilitetas (privilegijuota grupė). Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, amatai augo lėtai. Nuo 268 m. pr. Kr. romėnai kaldina sidabrines monetas – denarijus. Visas teises turėjo tik romėnai:
• Teisę tuoktis su romėne;
• Teisę dalyvauti politiniame gyvenime;
• Teisę turėti, parduoti turtą, paduoti ką nors į teismą
• Magistrato nuteisto piliečio teisę paduoti apeliaciją.
Lotynai turėjo santuokos teisę ir turtinį teisnumą. Tik tada, kai pereidavo cenzą Romoje, tapdavo visateisiais. Vergai beteisiai. Kai kurie pavieniai vergai išsikovodavo laisvę. Jie vadinami „atleistiniais“. Augant vergų skaičiui, pigi darbo jėga išstūmė smulkius žemdirbius. Dėl karų savininkai irgi nuskurdo. Padėtį pablogino ir tai, kad rinkose pasirodė pigių grūdų iš Sicilijos ir Afrikos. Kai kur net sumažėjo gyventojų skaičius. Nemažai žemdirbių išsikėlė į miestus ir tapo liumpenproletarais (nuskurdę žemdirbiai miestuose). Likusias laisvas žemes nupirko stambieji žemvaldžiai ir nobiliai. Amatininkai taip pat specializuojasi. Pagrindiniai prekybiniai centrai rytuose. II a. pr. Kr. Roma tapo stipriausia vergovine respublika.
12 LENTELIŲ ĮSTATYMAI
Tai originalus Ankstyvosios Romos respublikos ekonominių santykių, socialinės struktūros, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis. Įstatymai leidžiami patricijų ir plebėjų kovos laikotarpiu. 451 m. pr. Kr. buvo sudaryta 10 decendirų komicija teisės normų surašymui. Įstatymai iškalti 12 varinių lentelių ir iškabinti Forume. Originalo neišliko, įstatymai atkurti pagal įįvairių tautų autorių citatas ir atpasakojimus. Įteisintas vergų beteisiškumas.
I. Skolinė teisė:
Kreditorius turėjo teisę parduoti savo skolininką visam laikui į svetimą šalį. Jog baudžiamas mirtimi už skolą nepatvirtina kiti šaltiniai.
II. Straipsniai, skirti vergams:
Vergais tapdavo jaunesnieji giminės nariai ir karo belaisviai. Už vergo tyčinį sužalojimą skiriama dvigubai mažesnė bausmė nei už laisvojo. Neginami nuo šeimininko savivalės.
III. Įstatymai, ginantys nuosavybę:
Straipsniai gynė pilietinę, žemės produktų, kilnojamo turto nuosavybę. Žemė ir kilnojamas turtas paveldimi. Bendruomenės žemės naudojimas ginamas. Sklypo savininkai savavališkai nieko negalėjo keisti. Po 2 m. sklypo naudojimosi, pilietis tapdavo jo savininku.
KLASINIAI KARAI ROMOJE
Patronas – šeimininkas, globėjas.
Klientai – nuo patrono priklausantys žmonės.
Optimatai – dalis žmonių, siekusių išlaikyti esamą tvarką.
Populiarai – aristokratai, siekę duoti bežemiams žemės.
Proliatarai – žemiausias visuomenės sluoksnis.
Proskripcijos – nuteistųjų mirti sąrašai.
Imperatorius – iki Cezario laikų – karvedžių titulas, o nuo Cezario laikų – valstybės vadovas (nuo 49 m. pr. Kr.)
I. Karų priežastys:
1. Karo grobis leido Italijos piliečius atleisti nuo žemės nuosavybės mokesčio;
2. Užgrobę didžiulius turtus, piliečiai nebedirbo;
3. Dėl vergų gausybės nuskurdo žemdirbiai, amatininkai;
4. Sparčiai augo bedarbių skaičius;
5. Kariai ir karvedžiai karų metu prasigyvenę nebenorėjo dirbti bei įvertinti savo galimybių;
6. Žema Romos kultūra.
135 – 121 m. pr. Kr. – Grachų reformos
107 m. pr. Kr. – Konsulo Marcijaus reforma kariuomenėje
74 – 71 m. pr. Kr. Spartako vergų sukilimas
49 – 44 m. pr. Kr. Cezario vvaldymas
II. Tiberijaus Gracho reformos:
1. Perdalijamos vergvaldžių žemės;
2. Iš valstybinių sandėlių kiekvieną mėnesį nemokamai arba už žemą kainą dalijami grūdai;
3. Organizuojami viešieji darbai;
4. Tiesiami keliai.
Į atskirą luomą susiformavo raiteliai, bet pilietinių teisių suteikimas sąjungininkams. Kolonijų už Italijos ribų steigimas prieštaravo jų interesams, dėl to raiteliai prisidėjo prie Grachų priešininkų.
II a. pr. Kr. vyko kova ne tik Romos viduje, bet ir karai su pasienio tautomis. Roma kariavo su Numidija, bet romėnams pralaimint Gajus Marcijus reorganizuoja kariuomenę. Įarmiją pradėti imti vyrai iš visų sluoksnių, išskyrus vergus. Karo tarnyba tampa mokama ir virsta amatu. Materialinis aprūpinimas priklausė nuo vadų. Įvedus griežtą drausmę, Š. Afrika buvo nugalėta.
Marcijus 6 kartus iš eilės išrinktas konsulu, nesilaikant įstatymų. Senatas neteko savo autoriteto. 91 – 88 m. pr. Kr. prasidėjo sąjungininkų karas. 90 m. pr. Kr. tiems miestams, kurie liko ištikimi Romai, suteikta Romos pilietybė. Po metų pilietybę žada suteikti visiems miestams, kurie per 2 mėn. nuo įstatymo paskelbimo sudės ginklus. Karą laimėjo Roma, bet beveik visi laisvieji Italijos gyventojai gavo piliečių teises, miestuose palikta vidinė savivalda.
Vykstant karams su sąjungininkais, pačioje Romoje tarp Marcijaus ir kito vado Sulos prasideda kova dėl vyriausiojo vado pareigų. 82 m. pr. Kr. valdžią paima Sula. Senatas jį paskelbė diktatoriumi neribotam laikui. Sula:
1. Įvedė proskripcijas;
2. Laikomas klasikinės diktatūros pradininku Romoje;
3. Svarbiausia
institucija paskelbė Senatą;
4. Padidino magistratūrų skaičių;
5. Konsulų valdžią apribojo;
6. Kariuomenės naudai įvykdyta italikų miestų žemių konfiskacija;
7. Įkurtos kolonijos, kuriose apgyvendinti Sulos veteranai.
Sulos diktatūra nusmugdė respublikos autoritetą, bet tai buvo pavyzdys kitiems karvedžiams, kaip ginklu paimti valdžią.
EKONOMINIAI IR SOCIALINIAI SANTYKIAI I a. pr. Kr.
Auga vergovė, toliau skursta smulkieji gamintojai. Nuskurdę kaimo gyventojai papildo samdomąją armiją. Pagrindinė ekonomikos šaka – žemės ūkis. Vyrauja smulkioji amatų prekyba. Prekyba vystosi lėtai. Importuojami javai, vergai, metalai ir prabangos prekės. Išaugo palūkanininkų reikšmė. Didėja provincijų išnaudojimas. 74 m. pr. Kr. pprasidėjo Spartako sukilimas. Plinta gladiatorių kautynės. 71 m. pr. Kr. Spartako sukilimas numalšintas, o vergvaldžiai stiprina savo pozicijas. Teigiama buvo tai, kad sukilimo eigoje žlugo Sulos oligarchija. Daug Romai teko kovoti su jūrų piratais. Žlugus Sulos oligarchijai, vėl padidėjo politinė kova.
PIRMASIS TRIUMVIRATAS
Triumviratas – Kraso, Pompėjaus ir Cezario sąjunga.
I a. pr. Kr. 7 deš. tiek Romoje. Tiek už jos sienų kilo ne vienas karas. Sustiprėjo Cezario įtaka. 59 m. pr. Kr. jis tapo konsulu. Cezaris sutaikė Pompėjų ir Krasą ir kkartu su jais sudarė neoficialią sąjungą – triumviratą. Kiekvienas iš jų siekė savo tikslų:
• Pompėjus – kad būtų patvirtinti jo nutarimai Rytiniame Viduržemio jūros krante ir duota žemės jo veteranams.
• Cezaris- gauti valdyti naudingą provinciją, teisę verbuoti kariuomenę ir sustiprinti politinę įtaką.
• Krasas –– gauti prokonsulo vietą ir naujų naudingų operacijų provincijose galimybes.
Pompėjus rėmėsi veteranais, Krasą palaikė raiteliai, o Cezarį plebėjai. Visi 3 gavo tai, ko norėjo. Cezaris, sustiprinęs politinę įtaką Romoje, išvyko valdyti Galijos.
CEZARIO KARAI GALIJOJE
Dabartinę Prancūziją, Belgiją, dalį Olandijos, dalį Šveicarijos, teritoriją į Rytus iki Reino romėnai vadino transalpine Galija. Galijoje vienybės nebuvo, o diduomenė rėmė romėnus tam, kad išsaugotų pozicijas. 558 – 56 m .pr. Kr. Cezaris nukariavo didžiulę teritoriją. 55 – 54 m. pr. Kr. įsiveržė į Britaniją, bet nepajėgė nugalėti. Pačioje Romoje sustiprėjo kova tarp senato ir įvairių partijų. Krasas nesutarė su Pompėjumi ir Cezariu, stiprindamas triumviratą, juos vėl paskyrė konsulais. Siekdamas karinės garbės, Krasas planavo sutriuškinti Partą ir užkariauti buvusias Makedoniečio teritorijas. Priš partus Krasus pralaimėjo ir ttuo pačiu sustabdytas romėnų veržimasis iį Rytus. Triumviratas iširo. Pačioje Galijoje prieš romėnus kilo judėjumas, kuris numalšintas, o kraštas romanizuojamas. Romoje tarp populiarų ir optimatų kyla kova dėl valdžios. Senatas Pompėjų paskiria vienvaldžiu valdovu.
RESPUBLIKOS ŽLUGIMAS
49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę ir pradėjo karą prieš Pompėjų ir senatą. Cezaris užėmė Romą ir, sutvarkęs miesto valdymą, išvyko į Ispaniją, kur sutelktos pagrindinės Pompėjaus pajėgos. 49 m. pr. Kr. prie Herdos sumušė Pompėjaus armiją. Grįžęs įRomą, paskelbtas diktatoriumi. 48 m. pr. KKr. prie Parsalo Cezaris
laimi, o Pompėjus nužudytas prie Egipto krantų.
Vėliau Cezaris įsivelia į politinį karą Egipte, veda Kleopatrą (tampa Egipto valdovu). 45 m. pr. Kr. sutriuškino Pompėjaus sūnus. 44 m. pr. Kr. paskelbtas amžinuoju diktatoriumi. Jo rankose sutelktos magistratų teisės, jo valdžia neribota. Tautos susirinkimai netenka reikšmės. Cezaris pasiliko imperatoriaus titulą.
I. Cezario reformos:
1. Išaugo gyventojų, gavusių piliečių teises, skaičius;
2. Įstatymais griežtai baudžiami asmenys, pasinaudoję tarnybine padėtimi;
3. Paskelbtas municipinės savivaldos įstatymas;
4. Plečiami prekybiniai ryšiai;
5. Denaras tampa vieninga Romos moneta;
6. Reglamentuojamas mokesčių rinkimas;
7. Įvestas kalendorius.
44 m. pr. Kr. kovo 15 d. Cezaris buvo nužudytas. Savo įpėdiniu Cezaris buvo paskelbęs giminaitį Oktavijų.l Prieš jį sukilo cezario draugas Markas Antonijus. Tarp jų prasidėjo kova, kuri baigėsi naujo triumvirato sudarymu (Antonijus, Oktavianas, Lepidas). Italijoje, Vakarinėse Romos provincijose ir Romoje valdžią paėmė Cezario šalininkai, o Rytinėje Viduržemio jūros dalyje – respublikonai. Buvo susidorota su Cezario žudikais, bet skilo triumviratas. Antonijus Kleopatrai pradėjo dalinti Rytinių provincijų dalis. Kilusiu nepasitenkinimu pasinaudojo Oktavianas ir 31 m. pr. Kr. prie Akcijaus kyšulio nugalėjo Antonijų. Oktavianas užima Egiptą.
II. Respublikos žlugimo priežastys:
1. Kol kareiviai buvo piliečiai, tol padėtis stabili. Užgrobus daug teritorijų, vadai pajuto savo galią,
kariai prarado patriotizmą.
2. Kai Roma tapo „pasaulio ¬¬¬¬¬¬¬¬¬viešpačiu“, pilietinių teisių ginklu reikalauja visi sąjungininkai.
3. Anarchija.
4. Galų karas.
5. Klasiniai karai.
6. Nobiliteto žlugimas.
7. Papirkinėjimai rinkimų metu.
RESPUBLIKOS LAIKOTARPIO RELIGIJA IR KULTŪRA
Garbinami dangaus dievai pperimti iš etruskų. Didelis dėmesys namų židinio globėjai Vestai. Vyriausias žynys – pontifikas. Buvo augūnų kolegija, pranašavusi iš paukščio skrydžio ir klyksmo, gyvūnų vidurių, perkūnijos, žaibo, lietaus. I a. pr. Kr. pastatytas Panteonas (visų dievų šventykla). Plinta graikų mitologija. 201 m. pr. Kr. įvestas Didžiosios Motinos Kibelės kultas. Pradžioje senatas draudė garbinti svetimų šalių dievus.
I. Poetai:
1. Anetronikas III a. pr. Kr. – išvertė Homero „Odisėją“.
2. Nevijus III a. pr. Kr. – „Punų karas“ – tautinės romėnų poezijos pradininkas.
3. Enijus III – II a. pr. Kr. – „Analai“ – Romos istoriją sakė hegzametru.
4. Publijus Vergilijus Maronas I a. pr. Kr. – „Bukolikas“, „Georgikas“, „Eneida“ – aprašė Romos istoriją, orientavosi į Homerą.
5. Slakas I a. pr. Kr. – „Poezijos menas“ – iškėlė graikų pavyzdį poezijai.
6. Ovidijus Naksonas I a. pr. Kr. – „Metamorfozės“ – poetiškai užrašyti liaudies padavimai.
7. Titas Lukrecijus Karas I a. pr. Kr. – „Apie daiktų prigimtį“ – Epikuro atomistinė teorija.
8. Ciceronas I a. pr. Kr. – „Brutas“, „Apie valstybę“, „Apie oratorių“.
II. Buitis:
Moterys tampa savarankiškesnės, daugėja išsilavinusių žmonių, išplito prostitucija, berniukai mokėsi nuo 7 metų. Mokyklose mokėsi muzikos, geometrijos, astronomijos, literatūros ir retorikos. Rašoma stiliumi. 312 m. pr. Kr. nutiestas pirmas vandentiekis ir pradėas tiesti kelias iš Romos į Kapują. Statomi akviadukai. Po miestu veikė 7 kanalizacijos kanalai. Veikė didžiausios KKarakalo ir Diokletiano pirtys (termos). II a. pr. Kr. pradėti statyti daugiaaukščiai namai (insulos). Pastatytas Koliziejus.
ROMOS IMPERIJA 27 m. pr. Kr. – 476 m.
I. Principatas 27 m. pr. Kr. – 193 m.:
Oktavianas įvedė naują valdymo formą. – principatą (pirmas tarp lygių). Princepsui atiteko visa valdžia. Oktavianas reorganizavo valstybę, palikdamas respublikos bruožus, bet kurdamas monarchiją. Vienas procincijas valdė jis, kitas – senatas. Už nuopelnus Romai suteiktas Augusto šventinis vardas. Aukščiausia valstybės institucija tebebuvo senatas. Greta valstybės iždo atsirado imperatoriaus iždas – fiskas. Vis dėlto senatas tik patvirtindavo Augusto sprendimus. Išliko magistratūros, tautos susirinkimas, bet politinės reikšmės neturėjo. Reikšmės neteko ir cenzura. Didėjo biurokratinio aparato reikšmė. Sustiprėjo vergovė. Plebėjams ir toliau dalijami grūdai bei pinigai.
Atstatytos 82 šventyklos. Vakaruose stengėsi užkariauti kuo daugiau žemių ir įsitvirtino Pirėnų pusiasalyje bei įkūrė provinciją Germaniją. Provincijose kildavo sukilimai. Vėliau Oktavianas įvedė vietininkų kontrolę. Visoje imperijoje įsigalėjo romėniškoji taika. Prasidėjo provincijų romanizacija. Remiama vietinė aristokratija. Augusto valdymas buvo sėkmingas. Imperiija kklestėjo. Jėga nesistengiama vykdyti reformų. Vis didesnė diduomenės dalis stiprina ryšius su Roma.
II. Julijų – Klaudijų dinastijos valdymas:
Visi 17 – ka valdovų laikėsi tos pačios strategijos:
• Derino miesto autonomiją su centralizacija;
• Neleido sumažėti imperijai.
Pirmų 3 – jų dinastijų laikais miestai tapo administraciniais vienetais. Miestų valdininkai ieškojo bendros kalbos
su senatu. Netgi didikų dvarai tapo administraciniais vienetais. Senatą papildė žmonės iš provincijos. Valdant Antoninams, pasiekta visų valdančiųjų konsolidacija (vienybė). Vienas žymiausių dinastijos valdovų – Trajanas, kuris užkariavo dabartinę Rumuniją. Valdant Neronui, Visi valstybės reikalai buvo perduoti senatui. Dėl jo neįgyvendinamų projektų ištuštėjo iždas. Antoninų dinastijos laikais stiprinama imperatoriaus valdžia, biurokratijos aparatas, tęsiama „duonos ir žaidimų“ politika. Nuo II a. įlegionus priimami pilietybės neturintys asmenys. Romoje prasideda maro epidemija, sustoja augti ekonomika, dažniau suskyla provincijos. Vienas šviesiausių imperatorių Markas Aurelijus. PParašė knygą „Sau pačiam“, kurioje aptarė valdymo problemas ir iškėlė mintį, jog kiekvieno pareiga daryti viską, kad pasaulyje būtų tvarka.
III. Imperijos santvarka I – II a.:
Buvo apie 1200 miestų ir 16 000 000 gyventojų. Būdingas miestų bruožas – nebuvo izoliuoti nuo žemės ūkio. Tik žemės valdos leido įsigyti privilegijuotą padėtį. Vakarinės dalies miestai buvo dalijami į keletą kategorijų: kolonijos, municipijos, įvairių rangų miestai – sąjunginiai, laisvieji, duokliniai. Pagrindinę dalį sudarė vergai. Dėl dažnų sukilimų vergams pradėta nuomoti žemę (kolonai).
IV. Krikščionybės atsiradimas:
Fariziejai – ggriežtai laikosi ir menkiausių įstatymų.
Gadukėjai – ieško kompromiso su viešpataujančiomis tautomis.
Esenai – tarpinė srovė tarp judaizmo ir krikščionybės.
Krikščionybė atėjo iš Palestinos. Žydai neaukojo imperatoriui, dėl to romėnai 70 m. pr. Kr. sugriovė Jeruzalę. Valdant Tiberijui (14 – 37 m.) Judėjoje aatsirado mokytojas, raginęs atsisakyti turto . Jėzus skelbė, kad žydai išrinktoji tauta ir visos tautos turi būti lygios. Vyriausieji dvasininkai paprašė romėnų vietininko nubausti Jėzų. I a. dar vadinamas apaštalų amžiumi. II a. pab. Krikščionių bendruomenėms ima vadovauti vyskupai. Jų persekiojimą pradėjo Neronas. 313 m. Konstantinas grąžino atimtus turtus ir suteikė visišką tikėjimo laisvę. IV a. kilo ginčai dėl Dievo pobūdžio. Arijonai tegė, kad Kristus mažiau nei Dievas, o tvinitoriai, kad Tėvas, sūnus ir Šv. Dvasia skirtingi asmenys. Konstantinas 325 m. Nikėjoje sušaukė bažnyčios konsiliumą. Laimėjo tvinitoriai. IV a. Kristaus mokslą skelbė evangelijos. Atsirado dekanų, vyskupų ir kunigų organizacijos. Su universalia bažnyčia atsiranda teocentrizmas. Konstantinas neleido tikintiesiems skaldytis ir iš jo bažnyčia perėmė autokratijos idėją. Teodosijus I uždraudė arijonų sektas, ssugriovė pagonių šventoves ir 394 m. uždraudė olompines žaidynes. IV – V a. šv. Augustino knygoje „Apie Dievo valstybę“ siūlo bažnyčią paversti pasaulio tautų ir valstybių valdove. 392 m. krikščionybė tampa valstybine religija.
I – asis ROMOS ŽLUGIMAS
Valdant Komodui (180 – 192 m.) imperija pradeda byrėti. Imperatoriaus vardas ir titulas parduodami.
I. Imperijos netvarkos priežastys:
1. Vergovė;
2. Duonos ir žaidimų politika;
3. Provincijų plėšimas;
4. Provincijų sukilimai;
5. Barbarų puldinėjimai;
6. Kovos dėl valdžios;
7. Finansų krizė;
8. Krikščionybės maišymasis su kitomis religijomis.
II. Dominantas (284 – 476 m.):
Dominus – ponas, viešpats.
Dominatas nuo principato skiriasi tuo, kad turėjo reguliarią struktūrą. DDominato laikais buvo imperatoriai, o principato laikais teisė dar nepripažino šios pareigybės. Dominato laikais Romos valdiniai buvo Romos piliečiai. Principato laikais savo teritorijomis Roma laikė tas, kuriose nuolat dislokuoti legionai ir stovėjo pasienio kariuomenės rezidencijos.
III. Diokletiano reformos:
1. Visa imperija padalinta į 12 administracinių vienetų, o šie į 104 provincijas;
2. Kariuomenė suskirstyta į dvi kategorijas – pasienio ir judriosios dalys, o stambūs žemvaldžiai turėjo pristatyti tamtikrą skaičių rekrūtų;
3. Norint surinkti pakankamai lėšų, mokamas žemės mokestis, neatsižvelgiant į kiekį, darbo jėgą ir gyvulių skaičių;
4. Įvestas kainų maksimumas ir maksimalus darbo apmokėjimo tarifai;
5. Norėdamas atkurti senąją religiją, 303 m. uždraudė krikščionybę;
6. Iškeliamos rūmų apeigų tradicijos.
Norėdamas stabilizuoti padėtį, įvedė tetrarchijas. Vakarinę imperijos dalį valdė Maksimilianas. Įpėdiniais buvo laikomi du cezariai: Galerijus ir Konstancijus. Tikroji sostinė liko Roma, o kitos dalys valdomos iš pasienio rezidencijų. Imperija susilygino. Diokletianas išgarsėjo termų statyba. 305 m. Diokletianas ir Maksimilianas atsisakė valdžios. 323 m. imperatoriumi tapo Konstantinas. Norėdamas gauti daugiau lėšų, valstiečiams uždraudė palikti žemę, amatininkams dirbtuves, kariams tarnybą. Tuo jis pradėjo būsimą viduramžių luomų suskirstymą. Konstantinas labai mėgo prabangą ir 326 m. sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. – Konstantinopolis). Į Rytus perkelti ir didžiuliai Romos turtai.
IV. Galutinis civilizacijos suirimas:
Rytų Romos imperija buvo turtingesnė, ten gyveno daugiau žmonių, rečiau puldinėjo barbarai. Imperijos skilimas baigėsi 395 mm., kai, mirus Teodosijui I, imperiją pasidalijo jo sūnūs. Rytų Romai atiteko Balkanų pusiasalis, Egiptas ir valdos Š. Afrikoje. IV a. pab. Į Rytų Europą veržiasi hunai. Vietiniai gyventojai turėjo keltis į vakarus. Prasideda tautų kraustymasis. 410 m. vestgotai, vadovaujami Alaricho, įsiveržė į Romą ir 3 dienas ją plėšė. 455 m. 14 dienų Romą plėšė vandalai. Romos imperatoriai dovanomis papirkti barbarų nebegalėjo. 476 m. nuverstas paskutinis imperatorius Romulas Augustas.
V. Imperijos žlugimo priežastys:
1. Tarptautiniai ir pilietiniai karai;
2. Klajoklių spaudimas, niokojimas dėl tautų kraustymosi;
3. Imperatorių despotizmas;
4. Biurokratijos savivalė;
5. Finasinė priespauda;
6. Griaunamasis krikščionybės poveikis;
7. Polinkis į prabangą;
8. Romėnų pamėgti žiaurūs renginiai ir lėbavimai;
9. Nesugebėjo rūpintis gamtos ištekliais;
10. Vandentiekio sistemoje naudotas švinas pažeidė romėnų genetiką.
VI. Romėnų palikimas:
1. Europos menininkai savo kūryboje naudojo senovės mitologijos siužetus;
2. išlikę posakiai;
3. lotynų kalba;
4. architektūriniai paminklai;
5. graikų ir romėnų literatūra;
6. lotyniški mėnesių pavadinimai;
7. koliziejus;
8. įsteigė medicinos mokslo centą – asklepioną;
9. paliktos teisės normos;
10. paliktas Tito Livijaus 142 knygų kūrinys „Romos istorija nuo miesto įkūrimo“;
11. Ptolemėjas paliko geocentrinės sistemos teoriją.
VII. Atėnų ir Romos respublikinio valdymo skirtumai:
Sritis Atėnuose Romoje
1. Įstatymų leidimas Bet kuris pilietis Tik konsulai, pereigūnai, liaudies tribūnai
2. Įstatymų priėmimas Tik apsvarsčius Balsuodavo be svarstymo
3. Mokestis už einamas pareigas Mokama Nemokama
4. Atleidimas iš pareigų Šalindavo be jokio svarstymo, iš karto Tik pasibaigus terminui
5. Senato vaidmuo Senato nėra Labai svarbus, pagrindinis
VIII. Žymiausi antikos žmonės:
Seneka – romėnas, kosmopolitas
Herodotas – graikas, V a. pr. Kr., „istorijos tėvas“
Sofoklis – graikų dramaturgas, parašė 120 tragedijų
Tukididas – graikas, V – IV a. pr. Kr., veikalas „Istorija“
Strabonas – romėnas, ggeografas, parašė „Geografiją“
Plinijus vyresnysis – „Gamtos mokslas“, graikas
Plutarchas – graikas, įžymių asmenų biografijos
