Antras pasaulinis karas

Įvadas

Kaip pastebėjau, į prašymą išvardinti Antrajame pasauliniame kare dalyvavusias valstybes, žmonės paprastai atsako taip: „Vokietija, Italija, TSRS, JAV, Prancūzija, Anglija, Japonija..“ (nebūtinai tokia tvarka) ir čia užstringa. Na dar pasako Lenkiją, gan dažnai Lietuvą, ir viskas. Doresni prisipažįsta daugiau nežiną, kiti tiesiog spėlioja. Ir gana dažnai pataiko, nes kare visgi dalyvavo dauguma to meto valstybių. Skaičius skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingas. Netikslumų atsiranda dėl to, kad kai kurių valstybių dalyvavimas kare yra kvestionuotinas, pagaliau ir kai kurių karo „veikėjų“ valstybingumas yyra klausimas. Pavyzdžiui, Indija. Ji laikoma sąjungininkų koalicijos nare, tačiau nepriklausomybę gavo tik 1947 m.

Vienaip ar kitaip, karo dalyvių geografija daugeliui tebėra terra incognita, tad pabandysiu apžvelgti mažiau žinomas karo dalyves.

II. Australija ir Okeanija

Australija buvo Didžiosios Britanijos dominija ir pasauliniame kare palaikė metropoliją – karą Vokietijai paskelbė 1939 m. rugsėjo 3 d. kartu su Didžiąja Britanija, Naująja Zelandija, Indija ir Pietų Afrikos Sąjunga. Australų 6-oji divizija kovėsi Egipte, kartu su britų ir indų daliniais saugojo SSueco kanalą, ruošdamasi kanalo gynybai, jei italams pavyktų prasiveržti iki Sueco. Kaip ir kitos italų operacijos, bandymas užgrobti Suecą žlugo, ir B.Mussolinis nusprendė atsigriebti užpuldamas Graikiją. Ir čia vokiečiams teko jį gelbėti. Sąjungininkų pagalbą Graikijai sudarė 3 britų, 2 australų iir 1 Naujosios Zelandijos karių divizija, kurios iš Atikos buvo evakuotos 1941 m. balandžio 29 d.

Kartu su britų, indų ir laisvosios Prancūzijos daliniais, 1941 birželį australai kovojo vaduojant Sirijos ir Libano mandatines teritorijas iš Viši vyriausybės valdžios. Šiaurės Afrikoje australų ir Naujosios Zelandijos daliniai kovėsi iki pat 1943 m., vėliau jie veikė Italijoje, bet patiems australams šios operacijos buvo antraeilės.

Antrasis Pasaulinis karas – vienintelis karas, kada australams teko ginti savo tėvynę. Viena australų divizija kovėsi Malajoje ir, kapituliavus generolui Percivaliui, pateko į japonų nelaisvę. Praradę Birmą ir Malają, britai pradėjo evakuoti Singapūrą. Australai tai laikė išdavyste ir atšaukė transportinį laivą, gabenusį australų karius į Rangūną, motyvuodami, kad kariai reikalingi ginti pačią Australiją. Be to, nepasitikėdami britais, aaustralai kreipėsi pagalbos į JAV. Dėl to buvo suformuotas Ramiojo vandenyno pietvakarių regiono (RVPR) štabas, kuriam vadovauti pavesta generolui MacArthurui.

Australijoje buvo pradėta formuoti Australijos Imperinė armija ir pirmą kartą paskelbtas visuotinis šaukimas į armiją. Sunerimti tikrai buvo ko. Japonai įžengė į Naujosios Gvinėjos salą (iki 1975 m. dabartinė Papua Naujosios Gvinėjos teritorija priklausė Australijai) ir užėmė šiaurinę jos dalį. Tapo aišku, kad jeigu japonai užims Port Morsbį, jiems atsivers kelias bombarduoti pačią Australiją.

Australija Japonijai karą paskelbė 11941 m., po Perl Harboro atakos, tačiau dabar karas jau įžengė į pačią Australiją. 1942 m. vasario 19 d. japonai subombardavo Darvino uostą. Grėsmė Port Morsbiui iškilo, kai į Bunos ir Ganos miestus išsilaipino generolo Hodžio vadovaujamos XVIII armijos daliniai.

Manau čia reiktų kiek nušviesti karo veiksmų Naujojoje Gvinėjoje geografiją. Rytinėje salos dalyje tolyn į jūrą išsikiša pusiasalis, kurį Vakarų-Rytų kryptimi į dvi dalis skiria Oveno Stenlio kalnų grandinė. Vienintele Templtono perėja eina vadinamasis Kokodos kelias, jungiantis Buną ir Port Morsbį. Generolas Hodis kaip tik ir planavo Kokodos keliu nusigauti į Port Morsbį, tačiau Templtono perėjoje rugsėjo 23 dieną australai ir amerikiečiai pradėjo kontrpuolimą ir nustūmė japonus atgal į šiaurę. Japonai įsitvirtino užimtuose miestuose ir kietai gynėsi.

Gana paimta gruodžio 9 d., o Buna – tik 1943 m. sausį. Kitas svarbus japonų centras Naujoje Gvinėjoje – Lae miestas (120 mylių į vakarus nuo Ganos, Houn įlankos pakrantėje) paimtas tik rugsėjo 16 d.

Vėliau australų ir Naujosios Zelandijos armijos kartu su amerikiečiais kovėsi visose RVPR operacijose. Naujosios Zelandijos laivynas ir 8-oji divizija ypač pasižymėjo kovose dėl Saliamono salų.

Europoje Naujosios Zelandijos kariai taip gerai nepasirodė. Naujosios Zelandijos generolas majoras B.C.Freibergas buvo paskirtas dalinių Kretos saloje vadu. Per garsųjį KKretos puolimą Naujosios Zelandijos brigada padarė klaidą, gegužės 20 d. atsitraukdama iš Malėmės oro uosto, kur įsitvirtino vokiečių desantininkai. Naujosios Zelandijos karių ataka bandant vokiečius iš ten išvyti gegužės 22 d. baigėsi nesėkmingai, ir 26-ąją gen. Freibergas buvo priverstas pradėti evakuaciją.

Po karo Australija ir Naujoji Zelandija dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje (1946 m. liepos 29 d.- spalio15 d.). Australija pasirašė vadinamąsias Paryžiaus taikos sutartis su Italija, Suomija, Bulgarija, Rumunija ir Vengrija, o Naujoji Zelandija – su Italija ir Suomija (1947 m. vasario 15 d.).

III. Amerikos

Tai, kad nepavyksta išvardinti nė trečdalio karo dalyvių, nereikėtų laikyti neišprusimu. Dauguma įstojimą į karą deklaravusių valstybių nenuveikė nieko, dėl ko jas derėtų prisiminti kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai ypač ryšku kalbant apie Pietų Amerikos valstybes.

Pavyzdžiui – Argentina, kuri karą Vokietijai ir Japonijai paskelbė 1945 m. kovo 9 d. Tiesa, karo metu vokiečiai dėjo daug pastangų, kad Argentina neįsitrauktų į karą.

Čilė pasielgė taip pat – palaukė karo pabaigos ir prisijungė prie nugalėtojų – karą Vokietijai paskelbė 1945 m. vasario 15 d., o Japonijai – balandžio 11 d.

Paragvajus karo pradžioje buvo provokiško nusistatymo, tad kaip ir Venesuela į nugalėtojų tarpą suskubo tik 1945 m. vasarį.

Taip ppat ir Urugvajus karą Vokietijai ir Japonijai paskelbė tik 1945 m.

1941 m. karą Vokietijai, Italijai ir Japonijai paskelbė Dominika, Haitis, Nikaragva, Gvatemala, Salvadoras, Panama ir Kuba. Pastaroji ( karą paskelbė 1941 m. gruodžio 9 d.) buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių Karibų jūros baseine, ką rodo ir tai, kad po karo Kubai buvo leista savo požiūrį išdėstyti Paryžiaus taikos konferencijoje.

Panama 1942 m. gegužę sudarė sutartį su JAV, pagal kurią šiai buvo leista Panamos teritorijoje steigti savo bazes. Beje, dauguma Lotynų Amerikos valstybių būtent tuo ir prisidėjo prie koalicijos, kad leido JAV steigti savo bazes ir tiekdavo žaliavas. Dosniausiai pasielgė Gvatemala, kuri perdavė JAV savo jūrų ir aviacijos bazes, be to konfiskavo savo teritorijoje buvusį vokiečių turtą, kurio didžiąją dalį sudarė kakavmedžių plantacijos.

Meksika pirmiausia paskelbė karą Japonijai (1941 m. gruodžio 9 d.) ir tik beveik po pusmečio (kai povandenininkai nuskandino kelis meksikiečių krovinius laivus) – Vokietijai ir Italijai. Meksikai kaip ir Kubai buvo leista savo požiūrį išdėstyti Paryžiaus taikos konferencijoje.

Ekvadoras 1942 m. nutraukė diplomatinius santykius su Ašies šalimis ir leido JAV savo teritorijoje steigti laivyno bazes. Kažką dar nuveikti koalicijos labui Ekvadoras nelabai ir turėjo laiko, nes 1941-1942 m. kariavo su Peru.

O Peru,

savo ruožtu, karo pradžioje buvo labiau užsiėmusi karu su Ekvadoru, ir tik 1942 m. nutraukė diplomatinius ryšius su Ašies šalimis.

Bolivija prieškario laikotarpiu buvo provokiška šalis, mat jos diktatoriumi 1937-1939 m. buvo vokietis generolas leitenantas Germanas Buschas. Tačiau po jo savižudybės naujoji vyriausybė vėl ėmė orientuotis į JAV ir 1942 m. nutraukė diplomatinius santykius su Ašies valstybėmis, o 1943 m. balandžio 7 d. oficialiai paskelbė Vokietijai ir Italijai karą.

Hondūras prisijungė prie koalicijos 1942 m., leisdamas JAV Svano ssaloje įkurti karinę bazę.

Į koalicijos narių sąrašus įtraukta ir Kolumbija, bet neradau jokių duomenų apie šios šalies veiklą karo metu. Nieko ypatinga nenuveikė ir Kosta Rika. Jos vyriausybė tik apribojo Kosta Rikoje gyvenančių vokiečių veiklą.

Kaip matome, dauguma Pietų Amerikos valstybių apsiribojo oficialia karo deklaracija ir leidimu JAV kariuomenei naudotis savo teritorija. Tokia jų politika buvo orientuota daugiau į pačią JAV, negu Ašies šalis.

Ir tik viena Pietų Amerikos šalis yra įnešusi realų indėlį į kovą ssu Ašimi. Tai Brazilija. Karą Vokietijai ir Italijai ji paskelbė 1942 m. rugpjūčio 22 d. (Japonijai, tiesa, tik 1945 m. birželio 6 d.).

Neapsiribojęs deklaracijomis ir leidimu JAV kariuomenei naudotis savo bazėmis, Brazilijos diktatorius G.D.Vargas ėmė organizuoti karinį korpusą. AAnot legendos (nes nežinau, kiek tame tiesos), išgirdęs apie tai, vienas italų generolas replikavo, kad greičiau jau gyvatės ims rūkyti pypkes, nei kad brazilai vyks kariauti į Europą. Ir štai, pirmosiomis 1944 m. liepos dienomis, JAV laivu „General Mann“ į Italiją išplaukė 5081 karys su rūkančios gyvatės emblema.

BEP emblema

Antrasis ir trečiasis brazilų ešelonai (10 369 kariai) liepos 22 d. į Italiją išsiųsti laivais „General Meigs“ ir „General Mann“. Ketvirtasis (4722 kariai) ir penktasis (5128 kariai) ešelonai į Italiją išvyko paskutiniosiomis 1944 m. lapkričio ir pirmosiomis 1945 m. vasario dienomis. Iš viso Brazilijos ekspedicines pajėgas (BEP) sudarė 25 300 karių.

Pirmiausia BEP kariai buvo perginkluoti ir perrengti pagal JAV standartus, nes braziliška ginkluotė buvo pasenusi, o uniformos netinkamos kkovos veiksmams Europoje. BEP buvo įtrauktas į 4-osios JAV armijos, vadovaujamos generolo Crittenbergerio sudėtį, ir dislokuoti Tarkvinijoje, 350 km nuo Neapolio.

Brazilai sėkmingai užėmė Serčio upės slėnį ir Monte Prano vietovę, bet čia trims mėnesiams buvo sustabdyti žiemos ir vokiečių, įsitvirtinusių Gustavo bei Bernardo linijose. Čia įvykusios kautynės dėl Monte Kastelo buvo kruviniausios, kokiose tik brazilams yra tekę kovoti. BEP užduotis buvo kartu su 10-ąja JAV kalnų divizija, kuri čia gavo kovos krikštą, užimti Monte Belvederį, dėl ko jiems tteko sunkiai pakovoti. Tačiau 1945 m. vasario 21 d. sąjungininkai įžengė į Monte Kastelą. Kovo 5 d. BEP užėmė Kastelnuovo.

Vėlesniame, ir paskutiniame, karo Italijoje etape, “Pavasario ofenzyvoje”, brazilams teko užduotis užimti Montesės miestą, ką jie sėkmingai padarė, bet vėliau miestas vos neprarastas vokiečių kontrpuolimo metų.

Balandžio pabaigoje karas virto besitraukiančių vokiečių persekiojimu. 1945 m. balandžio 28 d. prie Fornovos brazilams pasidavė 148-oji vermachto pėstininkų divizija, 80-oji šarvuotoji divizija bei kelios italų divizijos. Buvo paimta daugiau nei 16 tūkstančių belaisvių ir per tūkstantį įvairių transporto priemonių, tankų ir t.t. Gegužės 5 d., BEP įžengė į Turiną, kur susitiko su prancūzų daliniais. Maždaug tuo pačiu metu Italijoje sužinota apie A. Hitlerio mirtį, kas privertė vokiečius nuleisti ginklus.

Kare Italijoje dalyvavo ir Brazilijos karo lakūnai. Jie buvo priskirti 350-ajai JAV oro pajėgų naikintuvų grupei. Iš brazilų lakūnų buvo sudaryta viena iš XXII oro taktinės komandos eskadrilių. Jie skraidė modifikuotais P-47D.

Apibendrinant galima pateikti tokią statistiką: per aštuonis dalyvavimo kare mėnesius, BEP paėmė 20 573 priešo belaisvius (iš jų 2 generolai, 892 – karininkai) ir prarado 2000 žmonių (į ši skaičių įeina ir Brazilijos oro pajėgų, karo laivyno ir vokiečių povandenininkų Brazilijos prekybiniam laivynui padaryti nuostoliai). Brazilija vienintelė iš LLotynų Amerikos šalių Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo kaip pilnateisė narė (taikos sutartį Brazilija pasirašė tik su Italija).

Iki šiol buvo kalbama apie Lotynų Amerikos valstybės. Šiaurės Amerikoje įsikūrusios JAV ir Kanada. Kadangi čia kalbama apie mažiau žinomas karo dalyves, tai JAV indėlio į karą, bent jau kol kas, neaptarinėsiu.

Kiek mažiau žinoma apie šiaurinio JAV kaimyno Kanados veiksmus Antrajame pasauliniame kare. O ji buvo pirmoji abiejų Amerikų šalis, paskelbusi karą Vokietijai (1939 m. rugsėjo 10 d.).

Daugelis lakūnų, kovojusių mūšyje dėl Britanijos, buvo kanadiečiai. Žymiausia kanadiečių operacija – nesėkmingas bandymas užimti Djepą Prancūzijoje 1942 m. rugpjūčio19 d. Iš 5000 kanadiečių 1000 žuvo, o 2000 pateko į vokiečių nelaisvę.

Atidarius antrąjį frontą, Normandijoje išsilaipino ir I kanadiečių armija, kovojusi Europoje iki pat karo pabaigos.

III. Afrika

1939 m. Afrika vis dar tebebuvo kolonijų žemynas. Laisvomis valstybėmis ten tebuvo Liberija, Egiptas, Etiopija ir Didžiosios Britanijos dominija – Pietų Afrikos Sąjunga (dab. Pietų Afrikos Respublika)(PAS). Šioje šalyje visada buvo labai stiprios rasistinės nuotaikos (juodaodžių getai ten buvo įsteigti dar trečiajame dešimtmetyje), taigi ir palankumas nacistinei Vokietijai, todėl PAS didelio noro kariauti nerodė ir tik kelių balsų persvara 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.

Pietų afrikiečių ddaliniai kovėsi šiaurės Afrikoje, Europoje (pvz., generolo Alano Cunninghamo pajėgose, 1941 m. kovojusiose Etiopijoje, veikė ir pietų afrikiečių divizijos), bet labai nepasižymėjo, juolab, pakankamai problemų buvo tėvynėje – provokiškos jėgos rengė diversijas, netgi ruošė sukilimą.

Rasistinių pažiūrų afrikanieriai visada reiškė savo susižavėjimą tiek nacionalsocializmu, kaip ideologija, tiek jo praktika Vokietijoje. Naciai taip pat neslėpė savo palankumo PAS rasistams ir tikėjosi jų atėjimo į valdžią (šios viltys išsipildė, bet tik 1948 m., kai naciams jokios naudos iš to jau nebebuvo ). Beje, išlikusiuose nacistų pokarinio pasaulio perdalijimo planuose į PAS žiūrima labai palankiai, jai buvo planuota atrėžti keletą piečiausių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Po karo, dar nerasistinės vyriausybės valdoma, PAS dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė taikos sutartis su Italija ir Suomija.

Kitoje valstybėje – Liberijoje, XIX a. įkurtoje iš JAV emigravusių juodaodžių, JAV karo metu buvo įsteigusi karinių bazių, remti veiksmams šiaurės Afrikoje. Pati Liberija į karą nesikišo ir tik 1944 m. sausį formaliai paskelbė karą Vokietijai.

Anksčiausiai karas prasidėjo Etiopijai. 1935 spalio 3 d. ją užpuolė italų pajėgos, vadovaujamos maršalo Pietro Badoglio. Nepaisant aršaus etiopų priešinimosi, 1936 m. gegužės 5 d. italų pajėgos įžengė į sostinę Adis Abebą. Imperatorius Haile Selassie I (tikr. Tafaris Makonnenas) buvo

priverstas emigruoti. Po sunkios pergalės prieš menkiau ginkluotą priešą, iš Etiopijos ir seniau Italijai priklausiusių Eritrėjos ir Italų Somalio buvo sudaryta Italijos Rytų Afrikos kolonija (1936 m. birželio 1 d.).

Kita Somalio dalis, tuomet vadinta Somalilendu, priklausė Didžiajai Britanijai. Šią teritoriją Italija užpuolė ir prie Italijos Rytų Afrikos prijungė 1940 m. rugpjūtį, bet ilgai tuo nesidžiaugė, nes 1941 m. sausio 19 d. britai iš Sudano (vadovaujami generolo Williamo Platto) ir Kenijos (vadovaujami generolo A.Cunninghamo) pradėjo Italijos kolonijų puolimą ir vvos per keturis mėnesius, padedami etiopų sukilėlių, išvijo italus iš visos Italijos Rytų Afrikos. 1941 m. balandžio 4 d. generolas A.Cunninghamas įžengė į Adis Abebą. Tuo pačiu britai išvijo Viši administraciją iš Prancūzijos Somalio (dab. Džibutis).

Nepriklausomybę atgavusi Etiopija daugiau kare nieko nenuveikė, tačiau kaip pilnateisė narė dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė taikos sutartį su Italija.

Egiptas nepriklausoma valstybe buvo pripažintas 1922 m. Į karą buvo įtrauktas ne savo noru – Italijos 10-oji armija iš rytų Kirenaikos (Libijoje) ppuolė Egipte dislokuotą britų armiją „Nilas“, siekdama užimti Sueco kanalą ir atkirsti vieną svarbiausių britų tiekimo arterijų, tačiau britai pradėjo kontrpuolimą ir 1941 m. vasarį įžengė į Kirenaiką.

Įstrigusiems italams į pagalbą atėjo vokiečiai. Hitleris pasiuntė generolo Erwino Rommelio vvadovaujamą Afrikos korpusą, kuris pradėjo sėkmingai stumti britus atgal. Rommelis mušė britus, kol prieš jį nebuvo mestas gabesnis ir talentingesnis karo vadas – generolas Bernardas Montgomery’is. Bet šiuo atveju mums rūpi Egiptas.

Viena reikšmingiausių to meto Egipto politinių jėgų buvo vafdistų partija, praktiškai ir iškovojusi Egiptui nepriklausomos valstybės statusą. Visgi visiško suverenumo vafdistai nepasiekė ir vienintelė karinė jėga Egipte tebebuvo britai. Egiptas, aišku, turėjo savo kariuomenę, bet realios atsvaros britams ji nesudarė. Nepaisant jų nuopelnų, vafdistų įtaka karo pradžioje buvo sumenkėjusi, atitinkamai sustiprėjo aplink karalių Farouką I (valdė 1936-1952 m.) ir tuometinį ministrą pirmininką Ali Maherą susispietusi nacionalistinių pažiūrų karininkija.

Suprasdami, kad egiptiečiams jie visų pirma yra Britanijos priešai, vokiečiai žadėjo įtvirtinti Egipto nepriklausomybę, bet tik aukštiems Ašies vvaldininkams prieinamuose dokumentuose Egiptą buvo planuojamą perleisti Italijos valdžiai.

Tarp Egipto karininkų ir vokiečių buvo užmegzti slapti kontaktai. Rommelio pajėgoms vis labiau artėjant prie Egipto, pats karalius Faroukas slapta susisiekė su vokiečiais ir išreiškė savo palankumą Vokietijos atžvilgiu. Beje, provokiškai grupuotei tuo metu priklausė ir Gamalis Abdelis Nasseras bei Anwaras Sadatas. Britai, aišku, negalėjo pakęsti tokios situacijos. Jiems teko užgniaužti savo išdidumą ir atsigręžti į vafdistus.

Įsitikinę, kad dabartinė vyriausybė su karaliumi priešakyje bet kada gali paremti vokiečius iir gavę vafdistų pažadą karo metu nerengti ir neremti jokių antibritiškų veiksmų, anglai veikė grubiai, bet efektyviai – 1942 m. vasario 2 d. Didžiosios Britanijos ambasadorius Egipte Milesas Lampsonas įsakė Faroukui I paprašyti vafdistų lyderio Mustafos an-Nahho suformuoti naują vyriausybę. Nahhas tapo premjeru, bet tuo pačiu pasirašė nuosprendį vafdistų judėjimui – bendradarbiavimas su britais (be to – vien tik siekiant prasimušti į valdžią) gerokai sumažino jų populiarumą, vėliau dar buvo išleista vieno eksvafdisto knyga, demaskuojanti M.Nahho korupciją, tad, nepaisant britų paramos, 1944 m. M.Nahho vyriausybė žlugo. Galutinai vafdistus pribaigė sprendimas boikotuoti 1945 m. rinkimus – po jų partija paprasčiausiai suskilo. Susidaręs vakuumas leido iškilti radikalioms dešiniosioms grupuotėms, tokioms kaip „Jaunasis Egiptas“ ir „Islamo brolija“, ilgainiui tapusiomis teroristų kalvėmis.

Kaip jau turbūt tapo aišku, gyvendamas tokį aktyvų vidaus gyvenimą ir beveik neturėdamas kariuomenės, karo veiksmuose Egiptas nedalyvavo. Visgi Egiptui buvo leistą savo požiūrį išdėstyti Paryžiaus taikos konferencijoje.

IV. Azija

Pagaliau priėjome kontinentą, kuriame ir Ašis turėjo sąjungininkų. Tačiau pradėkime nuo šalių, kovojusių kitoje pusėje.

Subyrėjus Osmanų imperijai, Artimieji Rytai kuriam laikui liko kaip ir be šeimininko. San Remo konferencijoje (1920 m.) ši problema (europiečių požiūriu) buvo išspręsta taip – Libanas ir Sirija buvo paskelbti Prancūzijos, Palestina (vėliau nuo jos aatskirta Transjordanija (dab. Jordanija) ir Irakas – Didžiosios Britanijos mandatais. Galima sakyti, kad buvusioms Osmanų valdoms dar pasisekė – jos tapo A grupės mandatais, t.y. bent formaliai buvo pripažintas jų valstybingumas, o štai buvusios Vokietijos kolonijos tapo B ir C grupės mandatais, o tai beveik nekeitė jų faktinės padėties.

1926 m. buvo paskelbta Libano nepriklausomybė (šalies gynybą ir ryšius su užsieniu paliekant Prancūzijos kompetencijai), po keturių metų Sirija buvo paskelbta respublika, paliekant galioti Prancūzijos mandatą.

Paryžiui kapituliavus, abi šios teritorijos pateko Viši administracijos žinion. 1941m. birželį jungtinės Laisvosios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pajėgos užėmė Libaną ir Siriją. 1943 m. lapkričio 8 d. panaikinti Libano nepriklausomybės apribojimai (Prancūzijos pripažinimas gruodžio 22 d.), po mėnesio panaikintas Prancūzijos mandatas Sirijai (naujoji vyriausybė valdžią perėmė 1944 m. sausį). Libanas dar spėjo prisijungti prie sąjungininkų koalicijos, 1945 m. vasarį paskelbdamas karą Vokietijai ir Japonijai.

Palestina ir Transjordanija kare nedalyvavo. Palestina buvo užsiėmusi žydų klausimu, ten veikė kelios ginkluotos žydų organizacijos, arabų opozicija žydams ir visi buvo pasiryžę kovoti su britais, todėl dar iki italų kampanijos šiaurės Afrikoje pradžios Palestinoje buvo dislokuoti 27 tūkstančiai Didžiosios Britanijos karių. Transjordanijoje buvo suformuotas arabų legionas, kuris į karą buvo įtrauktas tik per Rashido Ali maištą Irake. <

Irako nepriklausomybę Didžioji Britanija pripažino 1930 m., tačiau, kaip ir Egipto atveju, britų armija šalyje liko. Vokiečiai šią savo ištekliais svarbią šalį įvertino ir tikėjosi išnaudoti jos antibritiškas nuotaikas. 1939 m. Irako vyriausybė nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija, tačiau tai buvo 1930 m. sutarties su Didžiąja Britanija sąlygotas žingsnis.

Tuometiniame Irake susidūrė dvi politinės grupuotės – probritiška grupuotė, vadovaujama regento Abd al-Ilaho ir ministro pirmininko Nuri as-Saido. Deja, pastarasis turėjo užleisti savo postą aršiam britų priešui Rashidui Ali. Nepaisant to, as-Saidas ir regentas išliko griežtoje opozicijoje, kuri gerokai pykdė Rashidą Ali. Vokiečiams laimint vieną pergalę po kitos, veiksmų nutarė imtis ir provokiškos (tiksliau – antibritiškos) pajėgos. Tapęs ministru pirmininku, Rashidas Ali pasiūlė apriboti britų pajėgų judėjimą Irako teritorijoje. Vėliau, 1941 m. balandžio 2 d., R.Ali ir jam ištikima karininkija surengė perversmą ir suformavo naują iš radikalių nacionalistų sudarytą kabinetą, o Abd al-Ilahas ir Nuri as-Saidas pabėgo į Transjordaniją.

Gegužės 2 d. Rashidas Ali įsakė savo pajėgoms pulti britų pajėgas Basroje ir Habanijahe. Britai reagavo nedelsdami. Basroje išsikėlė indų daliniai, iš vakarų į šalį įžengė Transjordanijos arabų legionas. Rashidas Ali kovėsi iš paskutiniųjų, bet gegužės 30 d. britai įžengė į Bagdadą. Vokiečiai tuo metu buvo sutelkę dėmesį į

Kretos operaciją ir ruošimąsi „Barbarosos“ įgyvendinimui, tad jų pagalbą Rashido pajėgoms tesudarė keli lėktuvai.

Gegužės 30 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp Irako ir Didžiosios Britanijos. Rashidas Ali ir keturi jam ištikimi generolai pabėgo į Vokietiją. Irake jie už akių buvo nuteisti mirties bausme. Generolai grįžo į Iraką ir jiems buvo įvykdytas nuosprendis, o Rashidas Ali pasiliko tremtyje.

1943 m. Nuri as-Saido vyriausybė paskelbė karą Ašies šalims. Irakas sąjungininkams buvo reikalingas, kaip žaliavų (visų pirma – naftos) tiekėjas, bbe to, tai buvo placdarmas veiksmams Artimuosiuose Rytuose ir įsiveržimui į Iraną (Persiją).

Šiai šaliai vokiečiai prieškariu skyrė daug dėmesio ir turėjo ten nemažą įtaką, tačiau Iranas paskelbė neutralitetą (ir tuo remdamasis atmetė Didžiosios Britanijos prašymą išvyti iš šalies vokiečius). Prasidėjus SSRS – Vokietijos karui, Iranas įgijo strateginės svarbos, kaip sąjungininkų pagalbos SSRS tiekimo arterija, bei stambus naftos šaltinis, tad 1941 m. rugpjūčio 26 d. sovietai ir britai, o 1942 m. ir amerikiečiai į Iraną įvedė savo pajėgas.

Reza Shahas Pahlevis buvo priverstas atsisakyti sosto (1941 m. rugsėjo 16 d.) savo sūnaus Mohammado Rezos Shaho Pahlevio naudai. Nuverstasis šachas britų buvo išgabentas į Johanesburgą (PAS), kur 1944 m. liepą jis mirė.

Naujoji vyriausybė sudarė su SSRS ir DDidžiąja Britanija sąjungos sutartį (Iranas pasižadėjo teikti sąjungininkams nekarinę pagalbą, pvz., praleisti konvojus į SSRS, sąjungininkai pasižadėjo gerbti Irano nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą bei išvesti savo karius per šešis mėnesius po karo veiksmų pabaigos) ir 1943 m. rugsėjo 9 d. paskelbė karą Vokietijai, bet karo veiksmuose Irano pajėgos nedalyvavo.

Visgi sąjungininkų okupacija Iranui neišėjo į naudą. Šalyje prasidėjo ekonominė krizė. Pašalinus senąjį šachą, atgijo partijų ir spaudos veikla. Tame tarpe – ir komunistinės Tudeh partijos veikla. Tačiau didžiausios problemos prasidėjo karo pabaigoje. 1944 m. rugsėjį SSRS pareikalavo naftos gavybos koncesijos šiauriniuose šalies rajonuose. Irano parlamentas (medžlisas) uždraudė aptarinėti naftos koncesijos klausimą nesibaigus karui. Aiškus atsakymas buvo sovietinės propagandos pradėta kompanija prieš Irano vyriausybę ir Tudeh propaganda už koncesiją.

Nieko nepešusi tokiomis priemonėmis, SSRS pradėjo naudoti rimtesnes priemones. Pirmiausia, skirtingai nuo Didžiosios Britanijos ir JAV, SSRS kariuomenė „pamiršo“ pasitraukti iš užimtų Chorasano, Gorgano, Mazandarano ir Gilano provincijų. Antra, 1945 m. gruodį šalies šiaurėje kaip pagal užsakymą išdygo keletas autonominių respublikų – Kurdų respublika Mahabadas ir Azerbaidžano respublika. Sovietiniai daliniai saugojo šias „respublikas“ nuo galimos Irano „agresijos“.

Tokiomis sąlygomis Iranui neliko nieko kito, kaip tik nusileisti. 1946 m. balandį ministras pirmininkas Ahmedas Qavamas pasirašė sutartį dėl naftos koncesijos. Gegužę ssovietiniai daliniai ėmė trauktis iš Irano teritorijos. Tiesa, Qavamas buvo priverstas į savo ministrų kabinetą įtraukti tris Tudeh atstovus.

Gruodį Qavamas pasiuntė kariuomenę, kuri be vargo sunaikino sovietų nebeginamas „respublikas“. Tą patį mėnesį išrinktas naujas medžlisas panaikino naftos koncesiją sovietams ir sudarė karinės pagalbos sutartį su JAV. 1946 m. Iranui ir Irakui buvo leista išsakyti savo požiūrį Paryžiaus taikos konferencijoje.

Saudo Arabija stengėsi laikytis nuošaliai ir į karą įsitraukė lėtai – 1941 m. nutraukė diplomatinius ryšius su Vokietija, 1942 m. su Italija, 1943 m. užmezgė diplomatinius ryšius su JAV, leido amerikiečiams Al Zahrane įsteigti karo aviacijos bazę ir tuo apsiribojo. Tiesa, tai buvo strategiškai svarbi naftos tiekėja.

Turkija gi buvo linkusi laikytis provokiškos pozicijos. Tiesa, ji paskelbė neutralitetą, tačiau pasirašė draugystės ir nepuolimo sutartį su Vokietija (1941 m. liepos 18 d.), tiekė šiai strategines žaliavas, leido Ašies karo laivams plaukioti po savo teritorinius vandenis (svarbiausia – leido naudotis Bosforo sąsiauriu – vartais į Juodąją jūrą). Visgi, reali situacija vertė keisti poziciją. 1944 m. rugpjūtį Turkija nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija ir, galiausiai, 1945 m. vasario 23 d, paskelbė Vokietijai ir Japonijai karą.

Tolimuosiuose Rytuose prieš Ašį kovojo keturios valstybės.

Filipinai buvo JAV kolonija nuo 1901 mm., 1934 m. jiems buvo suteikta autonomija, sudaryta vietinė vyriausybė. Amerikiečiai pažadėjo 1944 m. pripažinti Filipinus nepriklausoma valstybe ir iki 1946 m. išvesti savo kariuomenę. Tačiau 1941 m. gruodį į Filipinus įsiveržė japonai. Po atkaklaus priešinimosi, gynybai nepasirengę amerikiečiai kapituliavo balandžio 9 d.

Japonai Filipinuose sudarė vietinę, jiems paklusnią vyriausybę, vadovaujamą Jose P.Laurelio. Beje, į šią vyriausybę įėjo ir Manuelis Roxas, kuriam bendradarbiavimas su japonais nesugadino santykių su generolu Douglasu MacArthuru. Ši vyriausybė iš esmės tebuvo priedas prie japonų okupacinės administracijos, nors stengėsi elgtis kaip tikroji Filipinų vadžia ir 1944 m. rugsėjo 23 d. paskelbė karą JAV ir Didžiajai Britanijai.

Lygiagrečiai nuo 1942 m. pradžios veikė pogrindinė Hukbalahopo armija, vienijusi per 100 000 sukilėlių. Tiesa, ši kariauna didžiąja dalimi buvo kontroliuojama komunistų ir su amerikiečiais, nuo spalio pradėjusiais Filipinų atkovojimo operaciją, bendros kalbos nerado. 1945 m. sausį išsikėlę Lusono saloje, Hukbalahopo veiklos centre, amerikiečiai ėmė suiminėti šios organizacijos vadus. Kad šioje armijoje nebuvo nieko gero, rodo ir tai, kad jos pagrindu vėliau buvo suformuota Hukbangu armija, kuri 1948-1956 m. kariavo su jau nepriklausomų Filipinų vyriausybe, siekdama įtvirtinti komunistinį režimą. Tačiau, kad ir koks bebūtų, Hukbalahopas buvo vienintėlė tikrai galinga pasipriešinimo organizacija japonų okupuotoje teritorijoje.

Kita valstybė, Mongolija, ddar 1924 m., nusprendė peršokti kapitalizmą ir tiesiai iš feodalizmo žengti į socializmą (faktiškai šitą „sprendimą“ padarė rusai, gyvenę Mongolijos miestuose). Į karą Mongoliją buvo įtraukta 1939 m. gegužės 11 d., kai Japonija pradėjo puolimą šiaurės vakarų kryptimi, siekdama atkirsti Sibiro geležinkelį ir prisijungti pačią Mongoliją. SSRS, aišku, stojo ginti, tais laikais vienintelės broliškos socialistinės valstybės ir gegužės 29 d. japonai buvo nustumti atgal prie sienos.

Vasarą japonai sutelkė didesnes pajėgas ir iš jų suformavo VI armiją (apie 75 tūkst. žmonių, 500 pabūklų, 182 tankai, 300 lėktuvų ). Rugpjūčio 17 d. japonai atnaujino puolimą, tačiau per ateinančias 11 dienų VI armija buvo apsupta ir sunaikinta. Rugsėjo 15 d. Maskvoje SSRS ir Japonijos atstovai pasirašė susitarimą nutraukti kovos veiksmus.

Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, Mongolija, aišku stojo SSRS pusėn. Nors oficialiai karo Vokietijai ir nepaskelbė, Mongolija išreiškė paramą SSRS ir parėmė ją savo išteklių siuntomis (turbūt visi atsimena V.Suvorovo „Paskutinės Respublikos“ 8 skyrių „Kieno sąjungininkai geresni?“). Už mongolų surinktas lėšas buvo suformuota tankų kolona „Revoliucinė Mongolija“ ir aviacijos eskadrilė „Mongolijos aratas“.

Pagrindiniams veiksmams persikėlus į Tolimuosius Rytus, Mongolija paskelbė karą Japonijai (1945 m. rugpjūčio 10 d.) ir jos daliniai dalyvavo kovose Mandžiūrijoje.

Didžiosios Britanijos dominija Indija į karą įsitraukė

kartu su metropolija. Iš visų Didžiosios Britanijos valdų ji siuntė daugiausia karių. Indai kovojo visur – nuo Birmos iki Kirenaikos. Be to, Indija buvo viena svarbiausių žaliavų tiekėjų. Nepaisant to, britai nesileido į kalbas apie Indijos autonomijos plėtimą. Tai, aišku, kėlė indų nepasitenkinimą. Šalia Mahatmos Gandhi vadovaujamo pacifistinio judėjimo egzistavo ir radikalesnė nacionalistų grupuotė, vadovaujama Subho Chandros Bose’o. Karo pradžioje jis buvo išvykęs į Vokietiją, vėliau Japoniją, kur ieškojo pagalbos Indijos išlaisvinimui. Iš Singapūre į nelaisvę paimtų indų jis pradėjo fformuoti Indijos nacionalinę armiją, su kuria tikėjosi išlaisvinti savo tėvynę, tačiau iš jo planų nieko neišėjo.

Na, ir Kinija. Pradžiai būtina pasakyti, kad nereikia jos įsivaizduoti kaip kažkokios vieningos valstybės – 1927 m. skilus Gonimdano partijai, kartu suskilo ir visa Kinija. Pvz., Sidziango (Šiaurės Vakarų Kinija) vyriausybė, vadovaujama generolo Shen Shih-tsai, buvo SSRS įtakoje, Čaharo ir Sujuano provincijos (pietrytiniai Mongolijos kaimynai) taip pat tvarkėsi savarankiškai nuo Nankino, Juaną valdė Lung Yungo karinė administracija, Huaną – Ho Chieno karinė administracija, SSečuanas (kuriame yra Čungcino miestas – Kinijos sostinė 1938-1945 m.) iki 1934 m. egzistavo išvis be centrinės valdžios. Prie to dar pridėkim iš šiaurės besiveržiančius japonus ir po visą Rytų Kinija pasklidusias gausias ir karingas komunistų grupes (svarbiausias komunistų centras &– garsusis Šensi-Gansu-Ningsia rajonas su Jenano miestu) ir tai bus daugmaž tas politinio chaoso, kuriame tuo metų gyveno Kinija, vaizdas.

Antra, kalbant apie Kiniją, reikia grįžti į daug ankstesnius laikus nei 1939 m. Japonai į Kiniją pradėjo veržtis dar 1895 m., 1910 m. prisijungė Korėją. 1932 m. iš užkariautų žemių suformavo marionetinę Mandžiūrijos valstybę.

Pačioje Kinijoje taip pat buvo neramūs laikai – 1912 m. buvo panaikinta monarchija, prasidėjo pertvarkymai, kuriems vadovavo Gomindano partija. Tačiau ji nepajėgė kontroliuoti visos Kinijos teritorijos, ir šalis suskilo (1927 m. skilo ir pats Gomindanas). Vieną jos dalį sudarė Chiang Kai-sheko Nankine sukurta vyriausybė (1927 m. balandžio 12 d.), kuri stengėsi suvienyti šalį (bent iki 1937 m. jam tai gana neblogai sekėsi). Chiang Kai-sheko vvyriausybė pasaulyje buvo pripažinta kaip teisėta Kinijos vyriausybė ir naudojosi tuo pripažinimu. Chiang Kai-sheko kariuomenės instruktoriais buvo vokiečiai (kol pasipiktinę japonai nepareikalavo jų atšaukti), vėliau amerikiečiai. Generolas Josephas Stilwellas netgi buvo tapęs Kinijos armijos štabo viršininku ir vadovavo dviem kinų armijoms, kurios kartu su britais nuo 1943 m. spalio kovojo prieš japonus Birmoje.

Sąjungininkų pagalba kinų kovai prieš japonus buvo gana menka. Labiausiai išgarsėjo amerikiečių savanoriai lakūnai, žinomi kaip „Skraidančio tigro“ būrys, nuo 1941 m. Kinijoje kovojęs su Japonijos kkaro aviacija.

Komunistai, 1927 m. nuslopinus jų surengtus sukilimus keliuose miestuose, pradėjo ilgą partizaninį karą. Kariavo jie iš esmės su visais nekomunistais ir siekė to paties, kaip ir Chiang Kai-shekas, tik turėjo kitokią suvienytosios Kinijos viziją. Dar buvo karinės provincijų administracijos, bet tai buvo lokalinio pobūdžio objektai. Beje, visi šie konkurentai į Kinijos valdovus, įskaitant ir japonus, grūmėsi dėl rytinės ir centrinės Kinijos dalies. Vakarinėje, kaip minėta, veikė prosovietinė Shen Shih-tsai vyriausybė.

1937 m. liepą japonai atnaujino Kinijos puolimą. Tai privertė Nankino vyriausybę ir komunistus sudaryti paliaubas ir bendrą frontą prieš japonus. Tiek tuomet, tiek dabar komunistai kaltina Chiang Kai-sheką, jo šalininkai visą kaltę verčia komunistams, bet faktas lieka faktu – iš šito aljanso nieko gero neišėjo. Vien 1944 m. japonai užgrobė apie 2 milijonus kvadratinių kilometrų Kinijos teritorijos.

Dėl nuolatinių karinių pralaimėjimų, korupcijos ir slaptų ryšių su japonais smuko Chiang Kai-sheko vyriausybės autoritetas ir galia. Jau minėti generolo Stilwello daliniai buvo pavadinti armijomis, bet kiekybine sudėtimi buvo artimesni divizijoms. Japonų užimtoje Chiang Kai-sheko sostinėje Nankine buvo sudaryta projaponiška, Wang Ching-wei vadovaujama, Kinijos nacionalinė centrinė vyriausybė. Japonai 1940 lapkričio 30 d. ją pripažino kaip tikrąją Kinijos vyriausybę, bet iš tikrųjų tai buvo visiškai neįgalus organas, neturėjęs jokios ffaktinės valdžios ir tarptautinio pripažinimo (be Japonijos Wang Ching-wei vyriausybę tepripažino Suomija 1943 m. gegužės 9 d.). Tačiau tai nesutrugdė Wang Ching-wei 1943 m. sausio 9 d. paskelbti karą JAV ir Didžiajai Britanijai. 1944 m. lapkričio 10 d. po sunkios ligos Wang Ching-wei mirė. Vadovavimą vyriausybei perėmė Chen Gongbo, bet greitai ši vyriausybė buvo paleista, nes japonams iš jos nebebuvo net minimalios naudos.

Spekuliuodami laisvės troškimu, panašią vyriausybę japonai sudarė ir Birmoje. Jai vadovavo Ba Maw (karą JAV ir Didžiajai Britanijai paskelbė 1943 m. rugpjūčio 26 d.). Dar 1941 m. buvo pradėta kurti Birmos Nepriklausomybės Armija (1942 m. pervadinta Gynybos Armija, 1943 m. – Nacionaline). Tačiau ši armija pasirodė esanti ištikima ne japonams, o savo tėvynei ir 1945 m. kovą įsijungė į antijaponišką sukilimą.

Gana įdomus Indonezijos (tuometinės Olandijos Rytų Indijos) atvejis. Japonai ją okupavo 1942 m. Ir, karui pasisukus jiems nepalankia linkme, siekdami patraukti vietinius į savo pusę, liepė sudaryti Nepriklausomybės Klausimo Tyrimo Komitetą. Jame būsimasis Indonezijos prezidentas Sukarnas paskelbė politinę Indonezijos nepriklausomybės programą – garsiuosius “penkis principus”. Nebeturėdami ką prarasti, japonai pažadėjo paskelbti Indonezijos nepriklausomybę rugpjūčio 24 d., bet savo pažado neištęsėjo, nes rugpjūčio 14 d. kapituliavo.

Stipriausias Japonijos vasalas buvo Mandžukas (Mandžiūrija). Šią teritoriją jjaponai užgrobė 1931 m. ir 1932 vasario 18 d. ji buvo paskelbta nepriklausoma nuo Kinijos valstybe. Sostine tapo Čangčungo miestas, pervadintas Sindziangu („Naująja sostine“). Naujosios valstybės valdovu 1932 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Pu Yi, paskutinysis Kinijos imperatorius iš Cingų dinastijos, kurios šaknys buvo mandžiūriškos. 1934 m. Pu Yi tapo „Didžiosios Mandžuko Imperijos“ imperatoriumi Kangde. Jo įpėdiniu buvo paskelbtas brolis Pujie, vedęs tolimą Japonijos imperatoriaus Hirohito giminaitę. Imperijos premjeru tapo Cheng Hsiao-Hsu, 1935 m. jį pakeitė Chang-Ching Hui. Tačiau tikrieji imperijos valdovai buvo japonų „politiniai patarėjai“ Seichiro Itagakis, Kenji Doihara, Yasunori Yoshioka ir Hisao Wataris. Be to visų Mandžiūrijos ministrų pirmieji pavaduotojai buvo japonai, kurie iš esmės ir priiminėjo visus sprendimus.

Naujoji valstybė buvo gana plačiai pripažinta – be Vokietijos, Italijos, Viši Prancūzijos, SSRS, ją pripažino Danija, Kosta Rika, Salvadoras ir net Vatikanas. Tačiau faktiškai Madžiūriją valdė japonai. Japonų kalba tapo valstybine, šintoizmas buvo paskelbtas valstybine religija. Japonai leido Manžiūrijoje veikti septynioms partijoms, iš kurių dvi buvo nacionalistinės mandžiūrų partijos, kitos dvi – žydų partijos (Betarimo žydų sionistų judėjimas ir Tolimųjų Rytų žydų taryba), bei trims rusiškoms partijoms (Rusų fašistų organizacija, Baltųjų rusų fašistų partija ir Monarchistų partija).

Imperija turėjo ir nemažas karines pajėgas. Jas sudarė:

1-oji apygardos armija (dislokuota Fangtienge). Į jos sudėtį įėjo 6 mišriosios (Mandžiūrijos brigados buvo žymimos numeriais, į 1-osios apygardos armijos sudėtį įėjo brigados, pažymėtos nuo 1-osios iki 6-osios) ir viena kavalerijos (1-oji) brigada (iš viso – 12 321 žmogus);

2-oji apygardos armija (dislokuota Džiline). Ją sudarė keturios mišriosios brigados (nuo 7-sios iki 10-osios) ir trys kavalerijos brigados (nuo 2-osios iki 4-osios) (iš viso – 13 185 žmonės);

3-oji apygardos armija (dislokuota Kvikihare). Ją sudarė penkios mišriosios (nuo 111-osios iki 15-osios) ir viena kavalerijos (5-oji) brigada (iš viso – 13 938 žmonės);

4-oji apygardos armija (dislokuota Harbine) susidėjo iš aštuonių mišriųjų (nuo 16-osios iki 23-osios) ir vienos kavalerijos (6-oji) brigados (iš viso – 17 827 žmonės);

5-oji apygardos armija (dislokuota Čengde) buvo sudaryta iš trijų mišriųjų (nuo 24-osios iki 26-osios) ir vienos kavalerijos (7-oji) brigados (iš viso – 9294 žmonės).

Be to, dar buvo penkios gvardijos armijos – Rytų Higalingo gvardijos armija (929 žmonės), Vakarų HHigalingo gvardijos armija (858 žmonės), Šiaurės Higalingo gvardijos armija (656 žmonės), Pietų Higalingo gvardijos armija (1052 žmonės) ir Seino gvardijos armija (2769 žmonės). Sindziango kavalerijos brigadą sudarė 2311 žmonių, upių flotilę – 719 žmonių. Greta šių dalinių 1934 m. buvo ssuformuotos dar dvi mišriosios brigados (pažymėtos raidėmis – A (2414 žmonių, 817 arklių) ir B (1515 žmonių, 700 arklių)), dvi kavalerijos brigados (A – 1500 žmonių, 1500 arklių, B – 1075 žmonės, 1077 arkliai), pėstininkų pulkas (899 žmonės, 117 arklių), kavalerijos pulkas (458 žmonės, 484 arkliai) ir mokomasis dalinys (1614 žmonių, 717 arklių). Visa ši kariuomenė 1945 m. be kovos pasidavė sovietams. Imperatorius nespėjo pabėgti ir buvo perduotas Kinijai, kur buvo teisiamas už karo nusikaltimus.

Dar viena į karą įsivėlusi valstybė Azijoje – Tailandas. 1935-1946 m. Tailandą valdė karalius Rama VIII Ananda Mahidolas iš Chakri dinastijos, bet realiai politiką formavo maršalas Phibulas Songkhramas. Japonai į Tailandą įsiveržė 1941 m. gruodžio 8 d., tačiau pasipriešinimas tęsėsi vos kelias valandas, nes vvyriausybė laikė tokį žingsnį beprasmišku.

Sąjungininkai paskelbė Tailandą okupuota teritorija ir laikė japonų agresijos auka. Bet Phibulas Songkhramas turėjo ir savų planų. Jau gruodžio 9 d. jis pasirašė antibritiškos koalicijos sutartį su japonais, dar po penkių dienų slaptą sutartį dėl Tailando karių dalyvavimo invazijoje į Birmą, gruodžio 21 d. buvo oficialiai pasirašyta sąjungos su Japonija sutartis, o 1942 m. sausio 25 d. Tailandas oficialiai paskelbė karą Didžiajai Britanijai ir JAV (tiesa, Vašingtone apie tai buvo sužinota pavėluotai, nes Tailando aambasadorius Senis Pramojus, protestuodamas prieš savo vyriausybės veiksmus, atsisakė įteikti karo paskelbimo deklaraciją JAV valstybės sekretoriui).

Susidėjęs su Japonija, Songkhramas tikėjosi atgauti teritorijas, kurias iš Tailando (tuomet dar Siamo) 1909 m. atėmė britai. Tokius Tailando veiksmus paskatino ir tai, kad su japonų pagalba iš Prancūzų Indokinijos 1941 m. buvo gautos kelios provincijos. Be to, Songkhramui kilo planas užgrobti ir dalį Birmos – vadinamąją Šano valstiją, esančią į Rytus nuo Salveno upės. Tailandas buvo pareiškęs pretenzijas ir į kaimyninę Kareno valstiją, bet japonai apribojo jo apetitą, juolab ir Ba Maw vyriausybė buvo nepatenkinta Tailando planais.

Šano sostinėje Kengtunge nuo 1942 m. pradžios stovėjo 93-oji Kinijos armijos (Chiang Kai-sheko) divizija, kuri saugojo tiekimo kelią, jungiantį Rangūną ir Čunkingą. Šano nukariavimui buvo sudaryta Šiaurinė armija, vadovaujama Luang Seri Roengrito. Kovo 3 d. Tailando aviacija pradėjo bombarduoti Kengtungą ir privertė kinus atsitraukti, o po kelių savaičių maršalo Pino Chunhavano vadovaujamos pajėgos įžengė į miestą. Songkhramas džiaugsmingai paskelbė Šano prijungimą prie Tailando, o 1943 m. rugpjūtį sutartimi su japonais Šano, taip pat keturių Malajos provincijų – Kelantano, Tranganu, Perlio ir Kedaho prijungimas prie Tailando buvo įteisintas juridiškai.

Visgi nebuvo viskas taip gražu. Pirmiausia iškilo problemų su tiekimu. Geležinkelis ėjo tik iki Čiangmajaus mmiesto, o toliau kariams teko viską per kalnus pernešti savo rankomis. Tokios sąlygos lėmė, kad ilgą laiką Šano okupacinės pajėgos gyveno beveik negaudamos atsargų papildymo, kuris buvo labai reikalingas – trūko ne tik maisto, bet ir vaistų, todėl maliarija ir karštligė paguldė daugiau kareivių, nei kinai, kurie atsitraukę į džiungles pradėjo partizaninį karą. Dar viena problema – žema karių moralė, nes motyvacijos kariauti jie neturėjo, o sunkumai galutinai nusmukdė karių nuotaiką.

Tuo tarpu Songkhramas buvo užsiėmes tokiais dalykais kaip tajų kalbos reforma, pradėjo naują kultūrinės politikos programą, siekdamas sulieti skirtingas Tailando kultūras, įvedė aprangos kodeksą. Ir tik po pusės metų, 1943 m. sausį jis prisiminė savo Šiaurinę armiją ir įsakė pasiųsti jai chinino (tai pagrindinis vaistas nuo karštligės). Po kelių savaičių jis pats apsilankė Šiaurėje ir, reikia pripažinti, padarė tinkamas išvadas. Jis pasiuntė į Bankoką įsakymą atsiusti viską, kas reikalinga Šiaurinei armijai (nuo bananų iki karininkų korpuso papildymo) ir liepė nutiesti kelią, jungianti Čiangmajų ir Kengtungą.

Visgi, karas jau pradėjo suktis kita linkme ir Songkhramo valdžios dienos buvo suskaitytos. Bankoke vis stiprėjo opozicija, kuri ėmė garsiai reikštis, kai 1944 m. pradžioje britai pradėjo bombarduoti Bankoką. 1944 m. liepos 24 d. Phibulas Songkhramas buvo priverstas atsistatydinti. Naujoji vyriausybė slapta ssusisiekė su sąjungininkais ir pažadėjo atsitraukti iš visų užimtų teritorijų, taip pat anuliavo karo deklaraciją.

Traukiantis japonams, iš Šiano ėmė trauktis ir tailandiečiai. Japonams kapituliavus, Šiaurinė armija galutinai pasitraukė į Šiaurės Tailandą. Tiesa, pasitaikė, kad per okupacijos laikotarpį kai kurie tailandiečių kariai gana neblogai įsikūrė Kengtunge ir netgi sukūrė šeimas, todėl liko gyventi Šane.

Iš Azijos šalių tik Indija ir Kinija 1946 m. dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje.

V. Europa: Ašis

Galiausiai priėjom paskutinį kontinentą, kuriame ir įvyko pagrindiniai karo veiksmai. Pagrindinės Ašies šalys Europoje buvo Vokietija ir Italija. Kadangi straipsnis skirtas mažiau žinomoms karo dalyvėms, tai trumpam atkreipsiu dėmesį tik į Italiją, tiksliau – Italijas, kadangi po Benito Mussolinio pašalinimo iš Italijos ministro pirmininko pareigų (1943 m.) lygiagrečiai egzistavo dvi Italijos vyriausybės.

Dar 1941-42 m. kilo nepasitenkinimas karu, kuris vis stiprėjo. Mussolinis (pilnas vardas – Benito Amilcare Andrea Mussolinis), regis, stengėsi tik sustiprinti tautiečių nepasitenkinimą savo siaubinga kadrų politika – kartas nuo karto jis nekompetetingus ministrus ir partijos vadovus pakeisdavo dar nekompetentingesniais. Italų moralę galutinai nusmukdė imperijos Afrikoje praradimas ir oro antskrydžiai. Pačioje fašistų partijoje susiformavo opozicija Mussoliniui, vadovaujama karaliaus Viktoro Emanuelio III ir generolo Pietro Badoglio.

1943 m. liepos 25 d. Didžioji fašistų taryba nubalsavo už Mussolinio

suėmimą. Naujasis ministras pirmininkas P.Badoglio ėmėsi žygių užbaigti Italijos dalyvavimą kare, bet, kaip ir įprasta Mussolinio karvedžiams, viskas baigėsi blogiausiu įmanomu variantu – po kapituliacijos akto pasirašymo (1943 m. rugsėjo 3 d.) Italijos pietinę dalį okupavo sąjungininkai, o centrinę ir šiaurinę – vokiečiai.

Karalius ir Badoglio buvo priversti atsitraukti į pietus ir praktiškai iš naujo sukuti valdymo sistemą. Viena didžiausių vyriausybės problemų buvo ta, kad ji tebebuvo fašistinė, kai tiek sąjungininkai, tiek ir italai reikalavo, kad į vyriausybę įeitų iir kitų partijų atstovai. Badoglio teko nusileisti ir 1944 m. birželį buvo sudaryta Ivanoe Bonomi vadovaujama vyriausybė. Pats karalius, kaip artimai susijęs su fašistais, nuo tų pačių metų birželio buvo pavaduojamas regento princo Umberto Savojiečio, o 1946 m. gegužę ir galutinai atsisakė sosto.

1943 m. rugsėjo 12 d. Mussolinį išvadavo Otto Skorzenio vadovaujami desantininkai. Po dviejų dienų dučė buvo pristatytas į Regensburgą, kur jo jau laukė jam ištikimi generolai. Rugsėjo 23 d. Mussolinis viešai paskelbė apie Italijos Socialistinės Respublikos ssu sostine Salo mieste (todėl dažnai vadinamos tiesiog Salo Respublika) įkūrimą ir tapo laikinuoju valstybės vadovu ir ministru pirmininku.

Faktiškai naująją valstybę valdė vokiečių įgaliotinis Rudolfas Rahnas kartu su karinės administracijos vadovu Karlu Otto Gustavu Wächleriu ir vokiečių armijos IItalijoje (Pietvakarių karinės zonos) vadais, kurių buvo penki – Erwinas Rommelis (1943 m. rugsėjo 8 d. – lapkričio 10 d.) kartu su Albertu Kesselringu (1943 m. rugsėjo 8 d. – 1945 m. kovo 9 d.), Heinrichas Gottfriedas von Vietinghoffas-Scheelas (1945 m. kovo 10 d. – balandžio 30 d.), Hansas Röttigeris (ėjo pareigas 1945 m. balandžio 30 d.) ir Friedrichas Schulzas (1945 m. balandžio 30 d. – gegužės 2 d.). Tiesa, pati Italijos Socialistinė Respublika iki gegužės neišgyveno – ji buvo likviduota balandžio 28 d.

Pašalinus Mussolinį, Italijos armija faktiškai subyrėjo, iš dalies dėl to kad Badoglio paliko ją be vadovavimo, iš dalies dėl to, kad dauguma kareivių tik ir svajojo baigti karą. Ištisi daliniai, pavyzdžiui, Korsikos įgula, pasiduodavo sąjungininkams. VVokiečiai žiauriai susidorojo su italų kariais – tūkstančiai buvo išžudyti arba kaip karo belaisviai išsiusti į Vokietiją. Visgi atsirado tokių dalinių, kurie savo noru perėjo į vokiečių pusę – tai daugiausia buvo Rytų fronto veteranai, kaip 10-ojo arditų (tai itališkas komandosų atitikmuo) pulko kuopa, įsijungusi į 2-ąją desantininkų diviziją, kurios sudėtyje iš pradžių buvo dislokuota Pratica di Mare aerouoste prie Romos o vėliau kovėsi Olandijoje. Šie kariai buvo perrengti vokiškomis uniformomis ir galutinai įjungti į divizijos sudėtį.

Tuo tarpu RRytų fronto veteranai iš juodmarškinių „M“ šturmo legiono „Tagliamento“ (M – tai garbės titulas, suteikiamas pasižymėjusiems daliniams, panašiai kaip gvardijos vardas SSRS) sudarė SS policijos batalionus „Gorica“ (miestelis, kuriame jie buvo apmokyti) ir „Vendeta“ (it. – „kraujo kerštas“). Vadovaujami vokiečių, jie pasižymėjo kovose prie Ancijaus.

Tikrąsias respublikos pajėgas sudarė armija, laivynas, aviacija, juodosios brigados ir nacionalinė gvardija. Respublikos armija buvo formuojama iš savanorių Italijoje ir karo belaisvių stovyklose užverbuotų italų. Per palyginti trumpą laiką buvo surinkta 150 000 karių, kuriuos apmokė vokiečių instruktoriai. Sakoma, kad tai buvo puikiai parengti, aukštos moralės ir labai kovingi daliniai, bet kiek tame tiesos, pasakyti sunku, nes vokiečiai jais nepasitikėjo ir į frontą beveik neleido, patikėdami italams tik antipartizanines ir pakrančių apsaugos užduotis. Tai neigiamai veikė karių moralę ir greitai dezertyravimas tapo kasdieniniu reiškiniu. Todėl beveik viskas, ką galima pasakyti apie šią armiją – tai, kad jos daliniai turėjo romantiškus pavadinimus.

Armiją sudarė keturios divizijos:

1-oji Alpių divizija „Monterosa“ („Rausvasis kalnas“). Į jos sudėtį įėjo atskirasis 1-asis žvalgybos batalionas „Fimme Rosse“ („Rausvoji liepsna“), 1-asis Alpių pulkas „Monterosa“ (visi divizijų pulkai turėjo tą pati pavadinimą kaip ir divizija), kurį sudarė trys Alpių batalionai, pavadinti miestelių vardais („Aostra“, „Intra“ ir „Basano“ ) ir mulais „„ginkluota“ tiekimo kolona, bei 101-oji darbo tarnybos kuopa.

2-asis Alpių pulkas buvo tokios pat sudėties, tik darbo tarnybos kuopos numeris buvo 102, o batalionai vadinosi „Brescia“, „Morbegno“ bei „Tirana“ ir šis pulkas priedo turėjo 101-ąjį papildymo batalioną „Ivreja“.

1-ąjį Alpių artilerijos pulką sudarė keturi batalionai (jie buvo ir sunumeruoti nuo pirmo iki ketvirto) „Aosta“, „Bergamo“, „Verona“ (vėliau pervadintas į „Vicenza“) ir „Mantova“.

Divizijai taip pat priklausė 1-asis komunikacijų inžinierių batalionas, 1-asis kalnų šturmo batalionas, 1-asis transporto batalionas, 1-oji ir 101-oji medikų kuopos, 1-oji lauko skerdyklos kuopa, 1-oji lauko kepyklos kuopa, 1-oji logistikos kuopa, 1-oji veterinarijos kuopa, 1-oji karo policijos sekcija ir 1-oji medicinos transporto sekcija.

2-ąją pėstininkų diviziją „Littorio“ (vėl vietovardžiai) sudarė: 2-asis žvalgybos batalionas, 2-oji sunkiųjų darbų tarnybos kuopa, 3-iasis pėstininkų pulkas „Littorio“, (susidedantis iš trijų bevardžių, sunumeruotų nuo vieno iki trijų, pėstininkų batalionų ir 103-osios darbo tarnybos kuopos), 4-asis Alpių pulkas (trys batalionai, iš kurių pavadinimą, „Edolo“, turėjo tik 3-iasis, mulų tiekimo kolona, 102-asis papildymo batalionas „Littorio“ ir 104-oji darbo tarnybos kuopa), 2-asis artilerijos pulkas (keturi batalionai) bei 2-asis komunikacijų inžinierių batalionas, 2-asis kalnų šturmo batalionas, 2-asis transporto batalionas, 2-oji ir 201-oji medikų kuopos, 2-oji lauko skerdyklos kuopa, 2-oji lauko kepyklos kuopa, 2-oji logistikos kkuopa, 2-oji veterinarijos kuopa, 2-oji karo policijos sekcija ir 2-oji medicinos transporto sekcija.

3-iosios laivyno divizijos „San Marco“ („Šv. Morkus“), kuri, nepaisant pavadinimo, priklausė armijai, batalionai pavadinimų neturėjo. Ją sudarė 3-iasis žvalgybos batalionas, 5-asis laivyno pėstininkų pulkas (trys batalionai), 6-asis laivyno pėstininkų pulkas (trys batalionai, trys darbo tarnybos kuopos ir 53-iasis papildymo batalionas), 3-iasis artilerijos pulkas (keturi batalionai), taip pat jau aukščiau vardintos papildomos dalys, pažymėtos trečiuoju numeriu.

4-ąją bersaglierių (itališkas jėgerių atitikmuo) diviziją „Italia“ sudarė 2-asis žvalgybos batalionas, 7-asis bersaglierių pulkas (trys batalionai ir 107-oji darbo tarnybos kuopa), 8-asis Alpių jėgerių pulkas (trys batalionai, 108-oji darbo tarnybos kuopa, 4-oji žvalgybos kuopa, 4-oji sunkiųjų prieštankinių ginklų kuopa ir 104-asis papildymo batalionas „Italia“), 4-asis artilerijos pulkas ir papildomos dalys, pažymėtos ketvirtuoju numeriu.

Taip pat armijai priklausė antipartizaninė komanda (viena kavalerijos kuopa ir viena 155 mm artilerijos baterija), specialiųjų dalinių rengimo centras (1-asis grenadierių batalionas, 2-asis Alpių batalionas „Codore“, 2-asis ir 3-iasis Respublikos nacionalinės gvardijos batalionai bei kavalerijos kuopa (tiesa, be žirgų)), antipartizaninių užduočių pajėgos (trys batalionai), Fiumės savanorių pulkas „Tagliamento“ (trys batalionai ir 1-asis juodmarškinių batalionas), bersaglierių savanorių pulkas (trys batalionai, 15-asis pakrančių apsaugos batalionas ir 101-asis papildymo batalionas), pakrančių apsaugos daliniai, kurie susidėjo iš keturių (1-ojo, 3-iojo

ir 11-ojo) bersaglierių batalionų, septynių pėstininkų batalionų (7-ojo – 9-ojo, 12-ojo – 13-ojo ir 16-ojo – 17-ojo), septynių pakrantės artilerijos batalionų (1-ojo, 3-iojo, 5-ojo, 9-ojo, 13-ojo, 15-ojo ir 17-ojo) ir po vieną kalnų (10-ojo) ir juodmarškinių (14-ojo) batalionų, lauko fortifikacijos konstrukcijų inžinierių daliniai (14 batalionų: 116-asis, 122-asis – 126-asis, 132-asis, 134-asis, 138-asis, 140-asis, 142-asis, 143-iasis, 145-asis ir 146-asis), šeši lauko inžinierių batalionai, kelios šarvuotosios dalys (1-oji atskiroji kavalerijos kuopa, ginkluota šarvuotaisiais automobiliais, šarvuotasis batalionas „M“ ir 3-iasis šarvuotasis batalionas 31-ojo ppulko sudėtyje).

Be to buvo dar kelios atskirosios dalys – tai 44 atskirieji garnizonai, 221-asis „Italiani all’Estero“ („Užsienio italų“) legionas (į jį stojo iš užsienio grįžę savanoriai), 6-asis artilerijos batalionas (3 baterijos), 1-asis šturmo inžinierių batalionas „Forli“ (vietovardis), „Alpių muškietininkų“ ir „Sardinijos savanorių“ batalionai.

Dalis italų armijos buvo dislokuota užsienyje- Vokietijoje – penki „dūmų uždangos batalionai“, saugoję Baltijos jūros uostus, bei 92-asis juodmarškinių batalionas, stovėjęs Vienoje. Graikijoje stovėjo artilerijos pulko „Piemonte“ 8-asis kulkosvaidininkų batalionas, kai kurios 7-ojo pėstininkų ppulko dalys ir 24-asis juodmarškinių legionas „Carroccio“, Kroatijoje – 49-asis juodmarškinių legionas „Marche“, Juodkalnijoje – 72-asis ir 86-asis juodmarškinių legionai bei septyni atskirieji batalionai (33-iasis, 40-asis, 49-asis, 81-asis, 82-asis, 111-asis ir 114-asis), Rusijoje – 834-oji lauko ligoninė.

Mussolinio suėmimo mmetu Italijos karo laivynui vadovavo admirolas Carlo Bergaminis, kuris, regis, šokiruotas įsakymo pasiduoti, bandė kažkur plaukti. Kur – neaišku. Iš laivyno judėjimo matyti tik, kad ne į Maltą, kur jam buvo įsakyta. Vokiečiai užpuolė jo laivus ir pats admirolas žuvo per atpuolį. Uoste likusius laivus perėmė vokiečiai ir pasilaikė juos sau iki karo pabaigos.

Respublikos laivyno branduolį sudarė „Divisione Decima“ („Decimos divizija“. Decima – romėnų karinis dalinys), kuri į Mussolinio laivyno sudėtį įėjo daugiau teoriškai, ir, tiesą sakant, tai buvo sausumos pajėgos. Jas suformavo povandeninio laivo vadas princas Junio Valerio Borghese 10-osios torpedinių katerių flotilės pagrindu. „Divisione Decima“ kovėsi su sąjungininkais prie Ancijaus, vėliau buvo permesta kovoti su Italijos ir Jugoslavijos partizanais. Ją sudarė dvi kovinės grupės ir atskirieji ddaliniai.

1-osios kovinės grupės sudėtyje buvo:

fuzilierių (vėlgi grynai itališkas pavadinimas, kilęs nuo ginklo pavadinimo) batalionas „Barbarigo“ (viduramžių Venecijos admirolo pavardė). Šį dalinį sudarė Ancijaus kautynių veteranai;

fuzilierių batalionas „Lupo“ („Vilkas“). Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 tarnavę karo laive „Lupo“;

batalionas „Nuotatori-Paracadutisti“ („šturmo plaukikai-desantininkai“). Pavadinimas apibūdina sudėtį – batalioną sudarė dvi kuopos šturmo plaukikų ir trys desantininkų;

artilerijos batalionas „Colleoni“ (XVI a. kondotjero pavardė, kondotjerais buvo vadinami karo samdinių dalinių vadai). Šį dalinį sudarė kkariai, iki 1943 m. tarnavę karo laive „Colleoni“;

inžinierių bataliono „Freccia“ („Strėlė“) 1-oji kuopa.

2-osios kovinės grupės sudėtyje buvo:

fuzilierių batalionas „Fulmine“ („Žaibas“), kuris iš pradžių vadinosi „Maestrale“ (jūrininkų žargonu – Pietvakarių vėjas). Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 m. tarnavę karo laive „Maestrale“;

fuzilierių batalionas „Sagittario“ („Lankininkas“). Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 m. tarnavę karo laive „Sagittario“;

kalnų šturmo inžinierių batalionas „Valanga“ („Lavina“);

rekrutų batalionas „Castagnacci“ (vieno iš „Divisione Decima“ vadų pavardė);

artilerijos batalionas „Da Giussano“ (XVI a. kondotjero pavardė). Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 m. tarnavę karo laive „Da Giussano“;

kalnų artilerijos batalionas „San Giorgio“ („Šv. Jurgis“);

Inžinierių bataliono „Freccia“ 2-oji ir 3-ioji kuopos.

Atskirieji daliniai:

fuzilierių batalionas „Risoluti“;

fuzilierių batalionas „Giobbe“ (vieno iš 10-osios torpedinių katerių flotilės vadų pavardė), iš pradžių vadinęsis „Ardimento“ („Narsa“);

fuzilierių batalionas „Longobardo“ (žymaus Italijos povandeninio laivo pavadinimas);

fuzilierių batalionas „Pegaso“ („Pegasas“). Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 m. tarnavę karo laive „Pegaso“;

fuzilierių batalionas „San Giusto“ („Šv. Žiustas“);

fuzilierių batalionas „Scire“ (taip vadinosi J.V.Borghesės povandeninis laivas);

fuzilierių batalionas „Serenissima“ (neoficialiai taip vadinama Venecija);

fuzilierių batalionas „Vega“. Šį dalinį sudarė kariai, iki 1943 mm. tarnavę karo laive „Vega“;

fuzilierių batalionas „D’Annunzio“ (poeto, Pirmojo pasaulinio karo didvyrio, fašizmo ideologo, pavardė);

fuzilierių kuopa „Sauro“ (Pirmojo pasaulinio karo laikų Italijos jūrų laivyno didvyrio pavardė);

fuzilierių kuopa „Adriatica“;

fuzilierių kuopa „Mai Morti“ („Nemirtingieji“);

kuopa „Operativa“;

pagalbinė moterų tarnyba.

Taip pat į „Divisione Decima“ įėjo keli laivyno junginiai:

„Comandante Todaro“ („Komandoras Todaras“) jūrų desanto mokykla;

Povandeninio nardymo mokykla;

Povandeninių operacijų grupė;

„Gamma“ grupė (šturmo plaukikai);

„Comandante Moccagatta“ (Moccagatta ir Todaras buvo vieni iš 10-osios torpedinių katerių flotilės vadų) antvandeninių laivų dalinys.

Tikrasis Italijos Socialistinės Respublikos laivynas, palyginus su šia jėga, atrodė menkas, bet, skirtingai nuo „Divisione Decima“, jis turėjo laivų: minų tralerių flotilę Venecijoje, priešpovandenininkų flotilę ir povandeninių laivų flotilę „Longobardo“, be to Bordo povandeninių laivų bazę saugojo „Jūrų laivyno fuzilierių Atlanto divizija“ (greičiau jau pulkas – vienas artilerijos batalionas ir trys jūrų fuzilierių kuopos).

Skirtingai nuo kitų kariuomenės rūšių, beveik visa karo aviacija liko ištikima dučei ir tapo Respublikos karo aviacijos pagrindu. Daugiausia tai buvo naikintuvai, kovoję su sąjungininkų bombonešiais. Iš pradžių lakūnai buvo ginkluoti itališkais MC205, G55 ir Re2005, bet vėliau persėdo į vokiškus Bf109s. Naikintuvai buvo padalyti į trys eskadriles, kurių kkiekviena buvo padalinta į tris grupes, pavadintas Italijos aviacijos didvyrių vardais (skliausteliuose pateikiamas neoficialus pavadinimas).

1-oji naikintuvų eskadrilė:

1-oji grupė „Larismont“;

2-oji grupė „Guido Bobba“ („Vespa Incacchiata“ – „girta vapsva“);

3-oji grupė „Dante Ocarso“ („Incocca, tende, scaglia“ – „Pakelk, įtemk, paleisk“ – veiksmai, atliekami šaunant iš lanko).

2-oji naikintuvų eskadrilė:

1-oji grupė „Gigi Caneppelle“ („Gigi tre Osei“ – „Trys Gigio paukščiai“, lakūnas Gigis nešiojo mėlyną ženkliuką su trimis baltais paukščiais);

2-oji grupė „Nicola Magaldi“ („Diavoli Rossi“ – „Raudonieji velniai“);

3-oji grupė „Gianni Graffer“ („Gamba di Ferro“ – „Geležinė koja“, vado kapitono Boto pravardė).

3-ioji naikintuvų eskadrilė.

Į karo aviacijos sudėtį taip pat įėjo torpedinių bombonešių komanda, naikintuvų komanda, transporto komanda, priešlėktuvinės artilerijos komanda, oro pajėgų akademija, mokomoji naikintuvų eskadrilė, penki rekrutų ir devyni antiparašiutininkų batalionai, 101-oji atskiroji naikintuvų eskadrilė, atskiroji naikintuvų grupė „Montefusco“, mokomoji grupė „Francesco Baracca“, torpedinių bombonešių eskadrilė „Faggioni & Buscaglia“, oro transporto eskadrilės „Terracciano“ ir „Trabucchi“, 1-oji bombonešių grupė „Ettore Muti“, sklandytuvų grupė bei arditų desanto pulkas „Folgore“ („Žaibas“), sudarytas iš trijų batalionų: 1-ojo „Folgore“, 2-ojo „Nembo“ („Audros debesis“) ir 3-iojo „Azzurro“ („Žydrynė“).

Į Respublikos karines pajėgas buvo įtraukta ir Nacionalinė gvardija, sudaryta iš buvusių karabinierių,

kolonijų policijos tarnautojų ir juodmarškinių. Jai buvo patikėtos antipartizaninės užduotys.

Šalia armijos egzistavo ir virš penkiasdešimt juodmarškinių brigadų (savo apimtimis jos siekė maždaug armijos bataliono dydį), kurios taipogi buvo naudojamos kovai su partizanais. Tačiau šių dalinių jau neaptarinėsiu, nes tai greičiau policija, negu armija.

Baigiant apie Italijos fašistus, reikia pridurti, kad tūkstančiai Respublikos armijos veteranų pirmaisiais pokario metais žuvo nuo tautiečių rankos. Ypač aktyviai jie buvo medžiojami iškart po kapituliacijos tose srityse, kurių dar nekontroliavo sąjungininkai ar tikrieji ppartizanai.

Politinis to meto Italijos žemėlapis bus nepilnas, nepaminėjus partizanų respublikų, kurios susikurdavo šiaurės Italijoje, partizanams atkovojus iš vokiečių kažkokią teritoriją. Bendras jų bruožas – trumpas gyvavimo laikotarpis, mat vokiečiai gana greitai atsiimdavo prarastas teritorijas. Svarbiausia iš šių respublikų – Osola, egzistavusi nuo 1944 m. rugsėjo 10 d. iki spalio 23 d. Jos premjeras Ettore Tibaldis buvo pasiekęs Šveicarijos, su kuria ribojosi jo respublika, ir sąjungininkų vietinių atstovų pripažinimo.

Kitos partizanų respublikos buvo (visos jos egzistavo 1944 m.): AAlto Monferrato (rugsėjis – gruodžio 2 d.), Alto Tortonese (rugsėjis – gruodis), Bobbio e Torriglia (liepos 7 d. – rugpjūčio 27 d.), Cansiglio (liepa – rugsėjis), Carnia (liepa – spalis), Friuli Orientale (birželio 30 d. – rugsėjis), Imperia (rugpjūtis – sspalis), Langhe (rugsėjis – lapkritis), Montefiorino (liepos 17 d. – rugpjūčio 1 d.), Val Ceno (birželio 10 d. – liepos 11 d.), Val d’Enza e Val Parma (birželis – liepa), Val Maira e Val Varaita (birželis – rugpjūčio 21 d.), Val Taro (birželio 15 d. – liepos 24 d.), Valli di Lanzo (birželio 25 d. – rugsėjis), Valsesia (birželio 11 d. – liepos 10 d.) ir Varzi (rugsėjis – lapkričio 29 d.).

Kitas Ašies šalis galima suskirstyti į dvi grupes – Vokietijos sąjungininkes ir jos vasalines valstybes. Antrajai grupei priskirtinos Vokietijos užimtoje teritorijoje sukurtos valstybės, tokios kaip Chorvatija (Kroatija), Serbija, Slovakija, Bohemijos ir Moravijos protektoratas bei jau aptarta Italijos Socialistinė Respublika.

Anksčiausiai iš jų susikūrė Slovakija. Apskritai, slovakai bbuvo nepatenkinti čekų vyravimu Čekoslovakijos Respublikoje, todėl gana palankiai žiūrėjo į Čekoslovakijos priešus. Siekiant išsaugoti Čekoslovakiją, 1938 spalį slovakams buvo suteikta autonomija, tačiau 1939 m. kovo 14-ąją, paskutinę nepriklausomos Čekoslovakijos gyvavimo dieną, buvo paskelbta nepriklausoma Slovakijos Respublika, kurios vadovu tapo Jozefas Tisas, titulavęs save vodca (vadu), o valdančiąja partija tapo Slovakijos liaudies partija. Kad ir ko tikėjosi Slovakijos patriotai, tačiau jau nuo pat pradžių naujoji valstybė tapo aiškiu Vokietijos satelitu.

Slovakija ir SSRS buvo vienintelės Vokietijos sąjungininkės kare su LLenkija. Šiam karui iš 1-osios ir 3-iosios pėstininkų divizijų buvo suformuotos dvi grupės. Pirmoji, vadovaujama Antono Pulaničiaus, susidėjo iš šešių pėstininkų batalionų, dviejų artilerijos batalionų ir karo inžinierių komandos. Antrąją grupę, vadovaujamą Gustavo Malaro, sudarė du jungtiniai kavalerijos ir motožvalgybos (motociklininkų) batalionai ir devynios motorizuotos artilerijos brigados. Jos kovėsi Pietvakarių Lenkijoje, bet žymesnio vaidmens nesuvaidino.

Prasidėjus karui su SSRS (Slovakija karą paskelbė 1941 m. birželio 23 d.), buvo suformuota Ekspedicinė Slovakijos armijos grupė, vadovaujama Slovakijos gynybos ministro Ferdinando Katloso. Dėl transporto priemonių trūkumo slovakai nepajėgė žygiuoti į priekį greta vokiečių, todėl dar 1941 m. Ekspedicinė grupė buvo išskaidyta į keturis mažesnius vienetus.

Iš motorizuotų dalių buvo sudaryta Slovakų (mobilioji) komanda, vadovaujama Rudolfo Pilfuseko, todėl plačiau žinoma Pilfuseko brigados vardu. Jau 1941 m. liepos 8 d. brigada buvo įjungta į vokiečių 17-osios armijos sudėtį ir iš Vinicos žygiavo į Lipovecą (čia susidūrė su aršiu sovietų priešinimusi), po to per Berdičevą ir Žitomirą buvo pasiusta į Kijevą.

Žymiausias slovakų dalinys buvo Pirmoji mobilioji pėstininkų divizija (dar žinoma kaip Greitoji divizija), vadovaujama Gustavo Malaro. Naujoji divizija kovos krikštą gavo 1941 m. rugsėjį kovose dėl Kijevo. Vėliau buvo įjungta į Armijų grupės „Pietūs“ rezervą ir judėjo palei Dnieprą, atlaikydama aršias kautynes KKremenčiuge ir Magdalinovkoje. Nuo spalio Greitoji divizija 21-osios šarvuotosios armijos sudėtyje kovėsi prie Golubovkos ir Pereščino, o žiemą praleido pozicijose prie Miuso upės. 1942 m. pavasarį dalyvavo įsiveržime į Kaukazą ir pasižymėjo paimant Rostovą. Netrukus kelis kartus buvo pakeistas divizijos vadas – vasarą juo tapo Jozefas Turanekas, o 1943 m. sausį vietoje jo buvo paskirtas generolas leitenantas Štefanas Jurechas. Vadovaujant Turanekui, divizija perkirto Kubanės upę ir nusigavo iki Taupzes rajono bei gavo papildymą – iš 2-osios slovakų divizijos jai buvo pervestas 31-asis artilerijos pulkas.

Tačiau po Stalingrado katilo situacija rimtai komplikavosi, pajėgoms Kaukaze ėmė grėsti atkirtimas ir apsupimas, todėl pradėta skubiai trauktis. Slovakų divizija buvo apsupta prie Saratovskajos, bet sugebėjo ištrūkti, o jos likučiai buvo evakuoti oru. Tiesa, dėl to teko palikti visą sunkiąją ginkluotę (nedidelis lietuviškas momentas – tarp paliktų tankų buvo ir LT vz.40, kurie Lietuvos užsakymu buvo pagaminti Čekoslovakijoje kaip CKD LLT, bet dėl Vokietijos okupacijos Lietuvos nepasiekė, ir pakeistu pavadinimu buvo įtraukti į Slovakijos armiją).

LT vz.40

Vėliau divizija dar buvo panaudota pridengti atsitraukimą Sivašo ir Perekopo sausumos tiltais. Divizija trumpam buvo atitraukta, bet neilgai trukus, vadovaujama jau naujo vado – Elmiro Lendvajaus, vėl stojo į mūšį prie Melitopolio. Po sėkmingo sovietų puolimo du ttūkstančiai slovakų pateko į nelaisvę. Po šio sutriuškinimo divizija nebeatsigavo ir galiausiai buvo performuota į statybų brigadą bei išsiusta į Rumuniją.

Antroji Slovakų pėstininkų divizija dar buvo vadinama „saugumo“ ir vykdė antipartizanines operacijas. Iš pradžių Žitomiro rajone, o vėliau, po Stalingrado pralaimėjimo, buvo perkelta prie Minsko, bet dėl smunkančios moralės ir gausėjančių dezertyravimo atvejų 1943 m. lapkričio 1 d. divizija buvo performuota į statybų brigadą ir išsiusta į Raveną Italijoje.

12-asis slovakų statybų batalionas Armijų Grupės „Pietūs“ užnugaryje atstatinėjo partizanų sunaikintus geležinkelius, o 1944 m. buvo sujungtas su 1-ąja divizija, performuota į statybų brigadą.

Tuo tarpu pačioje Slovakijoje kilo nepasitenkinimas nacių režimu ir aiškiai pralaimėtu karu, kuris prasiveržė kaip Slovakijos nacionalinis sukilimas 1944 m. rugpjūčio 29 d. Jame dalyvavo 60 000 sukilėlių. Komunistai turėjo gana stiprias pozicijas – jie dominavo Slovakijos nacionalinėje taryboje ir disponavo partizanų daliniais, kurių sudėtyje buvo 15 000 kovotojų. Jau antrąją sukilimo dieną minėta taryba susirinko Banska Bistricoje ir paskelbė, kad perima valdžią Slovakijoje. Vokiečiai reagavo nedelsdami ir trečiąją sukilimo dieną vermachtas įžengė Slovakiją. Slovakai įnirtingai priešinosi kelis mėnesius, tačiau spalio antroje pusėje vokiečiai numalšino slovakus. Toliau vokiečiams priešinosi tik į kalnus atsitraukę komunistų partizanai, kurie 1945 m. sausį prisijungė prie į šalį

įžengusios Raudonosios armijos.

Slovakijos nacionalinė taryba, vadovaujama Milano Hodžos, buvo sudaryta 1939 m. lapkričio 22 d. Paryžiuje, vokiečiams okupavus Čekoslovakiją. 1940 m. vasarį ši taryba susijungė su Čekoslovakijos nacionaline taryba tremtyje.

Likusi buvusios Čekoslovakijos dalis tapo Bohemijos ir Moravijos protektoratu. Oficialiai išliko valstybės prezidento pareigybė, egzistavo ministrų kabinetas, tačiau tai buvo tik priedanga po kuria slėpėsi vokiečiai. Protektorato ekonomika buvo pajungta Vokietijos naudai, bet koks pasipriešinimas žiauriai slopinamas (ypač reichsprotektoriaus pareigas einant Reinhardui Heydrichui).

Nukariautos Jugoslavijos teritorijoje bbuvo sudarytos dvi vasalinės valstybės – Serbija ir Chorvatija (Kroatija).

1918 m. gruodžio 1 d. paskelbta serbų, kroatų ir slovėnų karalystė buvo iš esmės dirbtinis junginys, kuriame greit įsivyravo serbai. Savo valdžią jie įtvirtino 1929 m., kai karalius (serbas) Aleksandras I paskelbė naują konstituciją, kuri įtvirtino karaliaus diktatūrą ir pervadino šalį į Jugoslaviją (tuometinėje Lietuvoje ji buvo vadinama Pietų Slavija). Tai akivaizdžiai sukėlė kitų tautų nepasitenkinimą.

Tais pačiais metais Kroatijoje susikūrė pasipriešinimo organizacija „Ustaša“ (kroatiškai – „maištas“, „sukilimas“, ššis terminas atsirado XIX a. pabaigoje), vadovaujama teisininko dr. Ante Paveličiaus (jis visą laiką gyveno tremtyje, nes dar 1929 m. Jugoslavijos teismas jam paskelbė mirties nuosprendį). Pagrindinis ustašių siekis buvo nepriklausomos Kroatijos valstybės sukūrimas. Gaudami finansinę pagalbą iš Vokietijos ir IItalijos, ustašiai užmezgė artimus ryšius su Makedonijos nacionaliniu komitetu, intensyviai rengė maištus, sprogdinimus ir t.t. Garsiausias jų prieškario veiklos epizodas – kartu su makedoniečiais surengtas pasikėsinimas į karalių Aleksandrą. Rezultatas buvo tik toks, kad kroatų rezistentų organizacijos buvo uždraustos visoje Europoje.

Vėliau ši partija ėmė mėgdžioti nacius – valstybinę vėliavą papuošė savo simbolika, o Paveličius tapo Kroatijos poglavniku (vadu – aiški aliuzija į fiurerį ir dučę).

Nepriklausomos Kroatijos valstybės vėliava 1941-1945 m.

Tuo tarpu jų pasisveikinimas – „Za dom“ („Už namus“, t.y. tėvynę) – „Spremni“ („Pasiryžę“), naudotas kaip vokiškojo „Zieg“ – „Heil“ atitikmuo, atsirado dar XIX a., bet šiandien Kroatijoje asocijuojasi tik su ustašiais.

Vokiečių puolimas 1941 m. balandžio 6 d. Kroatijoje buvo sutiktas džiaugsmingai. Vokiečiai buvo ssutinkami su gėlėmis kaip išvaduotojai. Pulkininkas Slavko Kvaternikas, artimas Paveličiaus bendražygis, balandžio 10 d. Kroatijos sostinėje Zagrebe paskelbė apie „Nepriklausomos Kroatijos valstybės“ įkūrimą. Paveličius tapo valstybės poglavniku, o Kvaternikas – armijos vadu. 1941 m. gegužės 14 d. Kroatija buvo paskelbta monarchija, o karaliumi – Tomislavu II – parinktas Aimone Savojietis, Spoleto kunigaikštis, kuris net nebuvo atvykęs į Kroatiją ir 1943 m. liepos 31 d. atsisakė sosto.

Valstybės teritorija apėmė dabartinę Kroatiją bei kelias provincijas, dabar priklausančias Italijai ir Vengrijai. UUstašiai įvedė griežtą diktatūrą, išvaikė visas kitas partijas ir po to bandė sušaukti Kroatijos parlamentą, bet po trijų sesijų jį teko paleisti. Eiliniai kroatai nepriklausomybės paskelbimą sutiko palankiai, bet ustašių veiksmai greitai juos atstūmė. Tiesa, karo pradžioje valstybę faktiškai kontroliavo vokiečiai ir italai. Tik kiek vėliau kroatai sukūrė savo armiją, kuri 1943 m. jungė 300 000 karių.

Jau 1941 m. balandį buvo pasirašytas „Hrvatsko domobranstvo“ („Kroatijos tėvynes gynimo armijos“ – KTGA) steigimo aktas. KTGA susidėjo iš sausumos pajėgų, laivyno, oro pajėgų, žandarmerijos, geležinkelių apsaugos ir darbo tarnybos. Šalia dar buvo sukurtas kroatiškas SS variantas – „Ustaška vojnica“ („Ustašių kariuomenė“ – UK), kuris pasižymėjo tiek beribe drąsa, tiek ir žiaurumu. Jie drąsiai kovėsi ir nėra žinoma, kad kada būtų prašę priešo pasigailėti, lygiai kaip ir patys niekada nėra nieko pasigailėję.

Kadangi karo pabaigoje KGTA karių moralė krito, 1944 m. lapkričio 20 d. KGTA ir UK buvo sujungtos į „Hrvatske oruzane snage“ („Kroatijos ginkluotąsias pajėgas“ – KGP).

KGTA buvo silpnai ginkluota, nuolat truko amunicijos ir apskritai visko, be to, ji buvo nuolat perorganizuojama. Čia pateikiu tik KGTA armijos pirminę struktūrą (1941 m. balandžio 11 d. – lapkričio 1 d.) ir struktūrą karo pabaigoje (1944 m. lapkričio 21 d. – 11945 m. gegužės 6 d.).

Karo pradžioje sausumos pajėgos buvo organizuojamos teritoriniu principu.

Savos teritorinė divizija (štabas Zagrebe):

1-asis pėstininkų pulkas (Bjelovare);

2-asis pėstininkų pulkas (Zagrebe);

3-iasis pėstininkų pulkas (Karlovacuose).

Osijeko teritorinė divizija (štabas Osijeke):

4-asis pėstininkų pulkas (Osijeke);

5-asis pėstininkų pulkas (Pozegoje);

6-asis pėstininkų pulkas (Vinkovcuose).

Bosnijos teritorinė divizija (štabas Sarajeve):

7-asis pėstininkų pulkas (Sarajeve);

8-asis pėstininkų pulkas (Tuzloje);

9-asis pėstininkų pulkas (Travnike).

Vrbo teritorinė divizija (štabas Banja Lukoje):

10-asis pėstininkų pulkas (Banja Lukoje);

11-asis pėstininkų pulkas (Sisake);

12-asis pėstininkų pulkas (Otocace).

Jadrano teritorinė divizija (štabas Mostare):

13-asis pėstininkų pulkas (Mostare);

14-asis pėstininkų pulkas (Trebinjuje);

15-asis pėstininkų pulkas (Knine).

Taip pat buvo kelios atskirosios dalys: „Zagrebo“ kavalerijos pulkas (Zagrebe ir Viroviticoje), atskirasis kavalerijos batalionas (Sarajeve) 1-asis ir 2-asis motorizuotieji pėstininkų batalionai (atitinkamai Zagrebe ir Sarajeve).

Karo pabaigoje sausumos pajėgas sudarė penki korpusai: Poglavniko asmens sargybos korpusas (Poglavniko asmens sargybos divizija, 1-oji šturmo divizija, 2-oji šturmo divizija, 5-oji pėstininkų divizija, 16-oji ustašių apmokymo ir papildymo divizija bei mobilioji brigada) II ustašių korpusas (12-oji pėstininkų divizija, 14-oji pėstininkų divizija, 18-oji pėstininkų divizija), III ustašių korpusas (3-ioji pėstininkų divizija, 77-oji pėstininkų divizija, 8-oji pėstininkų divizija, 9-oji pėstininkų divizija), IV ustašių korpusas (4-oji pėstininkų divizija, 6-oji pėstininkų divizija, 15-oji pėstininkų divizija) ir V ustašių korpusas (10-oji pėstininkų divizija, 11-oji pėstininkų divizija, 13-oji pėstininkų divizija).

Kroatijos laivynas buvo mažas ir atliko tik pakrančių ir sienų apsaugos funkcijas. Be to, italai buvo uždraudę kroatams naudoti didesnius nei 50 tonų svorio karo laivus. Laivynas buvo paskirstytas į tris jūrų dalinius: šiaurinį (bazavosi Crikvenicoje, vėliau – Susake), centrinį (bazavosi Makarskoje, vėliau – Splite) ir pietinį (bazavosi Dubrovnike). Be to, dar buvo upių flotilė (bazavosi Zemune), turėjusi jūrų pėstininkų batalioną, (dislokuotą Zagrebe).

Kroatų laivynui vadovavo trys vadai – viceadmirolas Djuro Jakcinas vadovavo iki 1943 m. pabaigos, iš jo vadovavimą perėmė komandoras Edgaras Angelis, o paskutiniuoju laivyno vadu 1944 m. sausį tapo viceadmirolas Nikolas Steinflis.

Karo aviacija buvo padalinta į septynis pulkus, kurie buvo dislokuoti keturiose bazėse Zagrebe, Sarajeve, Banjoje ir Mostare. Lakūnai naudojosi vokiškais, itališkais, taip pat trofėjiniais jugoslaviškais ir prancūziškais lėktuvais. Pagrindinė jų užduotis buvo paremti liuftvafę antipartizaninėse operacijose, o karo pabaigoje – dar ir kovoti su britų bombonešiais. Todėl aviacijai priklausė priešlėktuvinės artilerijos daliniai, dislokuoti strateginėse šalies vietose ir padalinti į du regionus (I – Zagrebo, II – Sarajevo), bei

1-asis desanto batalionas, naudotas kovoje su partizanais. Aviacijai vadovavo generolas majoras Vladimiras Krenas. Nuo 1943 m. rugsėjo 14 d. iki 1944 m. birželio 4 d. jį buvo pakeitęs pulkininkas Adalbertas Rogulja.

Žandarmerija, buvo sukurta kaip kaimiškų sričių policija, tačiau greitai jos pagrindine užduotimi tapo kova su partizanais. Žandarmeriją sudarė septyni teritoriniai pulkai (Zagrebo, Splito, Banja Lukos, Sarajevo, Mostaro, Knino, Zemuno).

UK iki 1943 m. birželio buvo sudaryta iš Poglavniko asmens sargybos bataliono (elitinis dalinys, nuo 1942 m. gegužės –– brigada), „apsaugos batalionų“, saugojusių koncentracijos stovyklas, trylikos „reguliariųjų batalionų“ (pagrindinė UK jėga), 1-ojo ustašių pulko („Juodojo legiono“), kovojusio su partizanais (paleistas 1942 m. rugsėjį) ir geležinkelio apsaugos būrių.

1943 m. pabaigoje UK buvo performuota. Nuo tada ją sudarė Poglavniko asmens sargybos brigada, 18 ustašių brigadų, „Zagrebo“ garnizono brigada ir „Gynybos“ brigada.

Be to, dar buvo Ustašių rezervo korpusas, suformuotas 1944 m. Vokiškas jo atitikmuo butų folksšturmo daliniai. Ustašių milicija ir Ustašių valstiečių apsaugos pajėgos ilgainiui buvo įjungtos įį „reguliariuosius batalionus“.

„Hadziefendico legionas“, sudarytas iš Kroatijos musulmonų (bosnių), 1943 m. buvo įtrauktas į Waffen-SS diviziją „Handschar“. Kitas musulmonų dalinys, „Huskos legionas“, buvo likviduotas 1944 m. vasarį, vadui Huskai Milkovičiui pasitraukus pas partizanus. Dalinio likučiai įsijungė į „Handschar“ ddiviziją.

Kroatija svarbi dėl dviejų dalykų. Pirmasis – ji paskutinė kapituliavusi Ašies šalis, antrasis – tai, kad Kroatija, po Vokietijos, buvo plačiausiai išvysčiusi genocido politiką. Ustašiai buvo užsikrėtę idėja sukurti nuo nekatalikų ir ne kroatų išvalytą Kroatiją. Pagrindinis jų taikinys, aišku, buvo serbai, bet kliuvo ir žydams bei čigonams. Daug kroatams reiškė ir religija (jie katalikai, serbai – stačiatikiai ).

1941 m. buvo paskelbtas „galutinis sprendimas“ serbams: trečdalis Kroatijos serbų turi būti katalikizuoti, trečdalis išvaryti iš Kroatijos, o likęs trečdalis – sunaikinti. Be to, simpatizuodami naciams, jie griebėsi ir žydų (tiesa su pačiais naciais kurį laiką buvo problemų, mat kroatai visgi slavai, bet šitai išsprendė greitosiomis sukurpta teorija, kad kroatai – gotų palikuonys). Galiausiai beprotybė pasiekė tokį laipsnį, kkad mišrias šeimas su žydėmis ar net serbėmis sukūrę ustašiai turėjo įrodyti savo ištikimybę, nužudydami žmonas ir vaikus.

Tuo metu serbai sudarė apie 30% Kroatijos gyventojų, katalikai – apie 50%. Apie 10% sudarė bosniai, kurie buvo musulmonai. Ustašiai juos paskelbė kroatais, priėmusiais musulmonų tikėjimą, ir jie buvo traktuojami lygiais su kroatais. Pagerbti „islamo tikėjimo broliams“ Zagrebe buvo pastatyta Poglavniko mečetė, iš bosnių buvo sudaryti ustašių dalinai, vadinti „handzari“.

Genocidui pradžią davė serbų kaimo Gudanovicų žudynės 1941 m. balandžio 227 d.

1941 m. birželio 6 d. Paveličius pirmą kartą susitiko su Hitleriu. Ir, regis, gavo gerų patarimų, nes jau tą pačią vasarą ministras pirmininkas Mile Budas pradėjo vieną po kito leisti rasistinius įstatymus, o saugumo tarnybos viršininko Vjekoslavo Luburičiaus suorganizuotos koncentracijos stovyklos atsidarė dar pavasarį. Tai buvo: Danica netoli Koprivnicos, Pagas (turėjo apie 8 500 kalinių), Jadovno netoli Gospičo, Kruščica netoli Vitezo ir Travniko, Dakovas (turėjo apie 3 000 kalinių), Loborgradas Zagorijoje ir Tenja netoli Osijeko. Šios stovyklos buvo uždarytos 1942 m. spalį. Vietoj jų buvo atidarytos: Gospičiai (turėjo apie 35 000 kalinių), Jastrebarskas tarp Zagrebo ir Karlovacų (skirta vaikams, apie 1 000 kalinių), Kerestinecas netoli Zagrebo ir Lepoglava netoli Varaždino (1 000 kalinių).

Tačiau garsiausias yra Jasenovaco kompleksas, pagal kai kuriuos skaičiavimus, trečioji pagal dydį koncentracijos stovykla per karą. Kompleksas, susidedantis iš penkių koncentracijos stovyklų, buvo pastatytas 1941 m. rugpjūtį – 1942 m. vasarį. Krapjė (Jasenovacas I) ir Bročica (Jasenovacas II) buvo uždaryti dar 1941 m. lapkritį, o Ciglana (Jasenovacas III), Kozara (Jasenovacas IV), ir Stara Gradiška (Jasenovacas V) dirbo iki 1945 m.

Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, nes ustašiai sunaikino dokumentus, bet Jasenovacų memorialo direktoriaus Slavko Goldsteino nuomone, čia buvo nužudyta apie 80 000 &– 100 000 žmonių. Tai pats mažiausias minimas skaičius. Kai kieno minimi skaičiai pašoka iki 700 000. Realiausia kalbėti apie maždaug 350 000 vien tik serbų, nužudytų Jasenovacuose.

Daugiausia išžudyta serbų (po karo jie sudarė vos apie 14% Kroatijos gyventojų) ir žydų. Kroatijoje buvo išžudyta apie 32 000 žydų, dalis išvežta į stovyklas Vokietijoje, tad karo pabaigos sulaukė tik apie 20% Kroatijos žydų. Taip pat buvo nužudyta apie 40 000 čigonų. Tiesa, kaip minėjau, visa ši statistika yra labai apytikrė, minimi skaičiai dažnai yra gana prieštaringi.

Taip pat, kaip minėjau, ustašiai daug dėmesio skyrė religijai, versdami ortodoksus pereiti į katalikybę. Kai kurie kunigai prie to prisidėjo. Pavyzdžiui, toks pranciškonas iš Petričavaco vienuolyno – Miroslavas Filipovičius – aktyviai dalyvavo naikinant serbus aplinkiniuose kaimuose 1942 m. vasario 6 d. Tada žuvo 2730 serbų, tame tarpe 500 vaikų. Vėliau jis vadovavo Jasenovaco kompleksui, kur neoficialiai buvo vadinamas „fra sotona“ („šėtono broliu“).

Zagrebo arkivyskupas kardinolas Alojzije Stepaničius po karo buvo nuteistas mirti už bendradarbiavimą su ustašiais. Kita vertus, jis nelabai turėjo iš ko rinktis – ustašiai nesibodėjo šalinti jiems neparankių tautiečių, be to, yra žinoma, kad kardinolas kiek galėdamas gelbėjo ustašių aukas (1998 m. jis net buvo beatifikuotas).

Per visą kkarą Zagrebe rezidavo popiežiaus nuncijus, po karo daugeliui ustašių pabėgti padėjo kroatų kunigai pranciškonai iš Šv. Žirolamo ilyrų kolegijos Romoje.

Akivaizdu, kad tokia politika kėlė gyventojų nepasitenkinimą, kuris buvo išreiškiamas ginkluota rezistencija. Rezistentai nebuvo vieningi – didžioji dalis buvo antifašistai, vadovaujami komunistų, kiti – vadinamieji četnikai – serbų rojalistai, kurie teoriškai buvo pavaldūs Jugoslavijos vyriausybei tremtyje. Beje, pastarieji jautė didesnį priešiškumą komunistams nei ustašiams.

Tuo tarpų komunistinis judėjimas vis stiprėjo. 1943 m. liepos 13 d. buvo paskelbta, kad partizanų išvaduotose teritorijose įkuriama Kroatijos Demokratinė Respublika, vadovaujama Andrijos Hebrango.

Situacijai vis blogėjant, nuo Paveličiaus ėmė atsimesti net artimiausi bendražygiai, kaip užsienio reikalų ministras Mladenas Lorkovičius ir karo ministras Ante Vokičius, kurie 1944 m. rugpjūtį ruošė pasikėsinimą į Paveličių.

1945 m., Josifo Broz Tito komunistinei partizanų armijai susijungus su Raudonąja armija, režimo likimas tapo visiškai aiškus. Vokiečiai iš Kroatijos galutinai pasitraukė gegužės 6 d. ir nuo tada Jugoslavijos komunistai galutinai perėmė šalies kontrolę. Ustašių armijos likučiai (apie 200 000 žmonių) traukėsi į Austriją, kur Bleiburgo mieste (Austrijos ir Slovėnijos pasienis) gegužės 15-17 dienomis kapituliavo britams (t.y. tuo metu Kroatija buvo vienintelė tebekovojanti Ašies šalis Europoje).

Britai kuo skubiausiai grąžino kroatus jugoslavų partizanams. Šie surengė vadinamąsias Bleiburgo skerdynes,

kuriose, anot kai kurių šaltinių, galėjo žūti iki 150 000 žmonių. Likę gyvi buvo parvaryti atgal. Vėliau ši belaisvių kelionė buvo vaizdžiai pakrikštyta „mirties žygiu“.

Jugoslavijoje likę ustašiai dar kuri laiką bandė tęsti partizaninį karą, tačiau greitai buvo likviduoti. Poglavnikas Paveličius sugebėjo pabėgti ir su savo draugų Romos pranciškonų pagalba išvykti į Argentiną. Tačiau, Jugoslavijos slaptosios tarnybos jį susekė ir jis buvo nušautas tiesiog Buenos Airių aerouoste.

Kita prohitlerinė valstybėlė, sudaryta buvusioje Jugoslavijoje – Serbija, tuo pačiu buvo iir mirtina Kroatijos priešė. 1941 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudaryta Serbų nacionalinio išgelbėjimo vyriausybė, vadovaujama Milano Nedičiaus, kuri veikė iki 1944 m. spalio 20 d. Tiesa, Serbijos vyriausybė nebuvo tokia stipri kaip Kroatijos, nes serbai dominavo Jugoslavijos karalystėje ir vokiečių atėjimą vertino kaip okupaciją, tad daugelis serbų rėmė arba komunistų partizanus, arba četnikus, kurie juridiškai buvo Jugoslavijos pasipriešinimo judėjimas, pavaldus Jugoslavijos karaliui ir vyriausybei tremtyje, tačiau iš esmės tai buvo grynai serbiškas judėjimas. Todėl faktiškais Serbijos šeimininkais buvo vokiečių kkariniai valdytojai, kurių buvo šeši: Helmutas Försteris (1941 m. balandžio 22 d. – 1941 m. birželio 4 d.), Ludwigas von Schröderis (1941 m. birželio 4 d. – 1941 m. liepos 29 d.), Bernhardas Danckelmannas (1941 m. liepos 29 d. – 11941 m. rugsėjo 16 d.), Franzas Böhme (1941 m. rugsėjo 16 d. – 1941 m. gruodžio 4 d.), Paulius Baderis (1941 m. gruodžio 4 d. – 1943 m. rugpjūčio 26 d.) ir Hansas Gustavas Felberis (1943 m. rugpjūčio 26 d. – 1944 m. spalio 20 d.).