Archeologijos referatas apie radinių klasifikavimą ir būtent apie buities ir kt. radinius

Įvadas

Su klasifikacija susijęs praktiškai kiekvienas pažintinis ar mokslinis procesas. Žmogus, darydamas vienus ar kitus mokslinius tyrimus, suskirsto gautus rezultatus į grupes ir jas pavadina. Archeologijoje klasifikuojama keletas dalykų, ir vienas iš jų – radiniai. Daugelis archeologų išskiria pagrinde šias grupes: darbo įrankiai, papuošalai, ginklai, buities dalykai ir kita. Iš karto kyla klausimas: „Kas tai yra – kita?“. Šiame referate pabandysiu apžvelgti buities įrankius ir kitus radinius, kurie netelpa į archeologų pateikiamus klasifikacijos rėmus. Dažnai skiriasi autorių nuomonės priskiriant vienus ar kkitus archeologinius radinius. Archeologai juos skirsto pagal naudojimo paskirtį, bet kartais atsitinka taip, kad radinio negalima priskirti nė vienai, nė kitai grupei. Aš pabandysiu apibūdinti kiekvieną iš jų, bei rasti optimaliausią variantą šių radinių suklasifikavimui. Lietuvoje šie klasifikavimo darbai nėra išsamiai atlikti, todėl ir kyla nesusipratimų.

Pradžiai norėčiau pateikti tų radinių („probleminių radinių“) sąrašą:

Amuletai-kabučiai; Sagos; Apavo, bei aprangos liekanos; Sidabriniai ilgieji; Beržo tošies dėžutės; Skiltuvai; Diržai, jų sagtys ir kitos liekanos; Spynos; Galąstuvai; Statulėlės; Geriamųjų ragų liekanos; Svareliai; Rankenos; Keramika; Svarstyklės; LLiejimo formos; Šukos; Monetos; Tigliai; Muzikos instrumentai; Trinamosios girnos; Pincetai; Urnos; Ragai su apdirbimo žymėmis; Verpsteliai; Raktai; Žirgo ir raitelio apranga.

Amuletai ir kabučiai

Amuletai ir kabučiai buvo gaminami iš stambių žvėrių dantų, kaulų, žalvario, geležies, gintaro. Daugelis archeologų mano, kad kkabučiai tūrėtų būti skiriami papuošalų grupei.

Amuletų randama įvairių formų: šukučių, miniatiūrinių kirvelių ir kt. Manoma, kad būdavo tikėta, jog amuletai turi maginės galios taip pat naudoti įvairiose religinėse apeigose. Šie radiniai dažnai nepriskiriami kuriai iš pagrindinių grupių. Manyčiau juos galima būtų priskirti taip pat papuošalams, bet papuošalų grupėje išskirti su religija susijusį pogrupį.

Apavo ir aprangos liekanos

Apie šiuos daiktus daug pasakyti negalima, dėl paprastos priežasties – jie neišlieka iki mūsų dienų. Randama tik fragmentai apavo ar audeklo. Kapuose randama lininių ir vilnonių audinių fragmentų, taip pat siūlų, kailių ir odų. Kai kurie siūlai dažyti, daugiausia ruda ir mėlyna spalva .

Apavas buvęs odinis. Siūtas iš dviejų dalių: pado ir viršutinės dalies .

Beržo tošies dėžutės

Dar vadinamos tualetinėmis dėžutėmis. Jos būdavo pagamintos iš beržo ttošies. Dėžutės būdavo apvalios formos. Kartais jos būdavo puošiamos žalvarinėmis skardelėmis. Dėžutės būdavo nuo 10 iki 20 cm. skersmens. Į šias dėžutes moterys dėdavo papuošalus.

Diržų sagtys ir kitos jų liekanos

Diržai į baltų teritoriją pateko dėl Romos imperijos įtakos . Diržus nešiojo tiek vyrai, tiek moterys. Jų būta įvairaus pločio, su geležine, žalvarine, retai sidabrine sagtimi. Diržų galai papuošti įvairios formos apkalais. Archeologiniuose paminkluose aptinkama tik įvairių jų liekanų: sagčių, galų apkalų, kitų metalinių dalių.

Adolfas Tautavičius apžvelgdamas vidurinįjį geležies amžių Lietuvoje, ssuskirstė diržus į kelias grupes pagal sagtis. Bet diržus jis priskiria papuošalų grupei.

Vienai jų priskiriamos sagtys apskritu (ovalo) formos rėmeliu. Antrai grupei priskiriamos sagtys D pavidalo rėmeliais. Trečiai – diržai turintys keturkampio formos rėmelius, kartais šie rėmeliai įgniaužtais šonais.

M. Michelbertas išskiria dar vieną grupę diržų – tai diržai, kurių sagtys susideda iš dviejų dalių (dvinarės sagtys), užpakalinėje sagties dalyje pritvirtinti dar ir apkalai.

Neretai pailgu ornamentuotu apkalu būdavo pagražinamas diržo galas. Taip pat kartais puošdavo diržą vinučių galvutėmis ir skersiniais apkalėliais.

Kadangi diržai būdavo gaminami iš odos, todėl jų pačių yra išlikę tik keli fragmentai.

Galąstuvai

Tai įrankiai gaminti iš smulkiagrūdžio akmens. Jie dažnai pailgo keturkampio formos su skylute viename iš kampų. A. Tautavičius, M. Michelbertas, R. Rymantienė šiuos įrankius priskiria darbo įrankiams, P. Kulikauskas buities įrankiams.

Geriamųjų ragų liekanos

Manoma, kad metalu kaustyti geriamieji ragai iš Pietų Europos „barbarų“ genčių išplito į šiaurę . Dažniausiai buvo kaustomas rago angos kraštas: apkalamas žalvario arba sidabro skardele, kartais šis apkalas būdavo ornamentuotas. Pagal išlikusius apkalus sprendžiama, kad ragų angos skersmuo buvo nuo 4 iki 11 cm.

Kartais ragų smaigalys būdavo apkalamas taurelės formos apkalu. O angos krašto ir smaigalio apkalai sujungti metaline juostele.

Keramika

Puodai ūkyje naudoti atsargų laikymui, maisto virimui ir valgymui. Keramikos randama gana daug. Dėl šios priežasties mmanyčiau, kad galima būtų išskirti kaip atskirą radinių grupę.

Visa randama keramika paprastai archeologų skirstoma pagal gamybos techniką ir sienelių ornamentą. Visą keramiką galima suskirstyti taip (Kiti autoriai kai kurių pateiktų grupių neišskiria):

v Žiestoji

v Lipdytoji

Ш Brūkšniuotoji arba štrichuotoji

Ш Tinklinė – tekstilinė

Ш Lygaus paviršiaus

§ Juoda glūdintoji

§ Lygaus paviršiaus rausvos spalvos

§ Miniatiūriniai puodeliai

Žiestosios keramikos dirbinių Lietuvoje rasta mažiau, spėjama, kad tai gal būt buvo importiniai gaminiai iš svetur.

Manoma, kad ankstyviausia buvo brūkšniuotoji keramika. Puodai įvairaus dydžio. Sienelės beveik stačios ir įvairaus storio, viršuje kiek įlenktos. Dažnai šie indai būna gerai išdegti. Brūkšniavimas išgautas per šlapią paviršių braukiant šiaudų ar žolės gniūžte.

Grublėtosios keramikos indų formos vyrauja dvi. Viena tokios pat kaip ir brūkšniuotoji, antra kibiro formos. Ši keramika vadinama taip dėl to, nes dar neišdegto puodo išorė būdavo apdrėbiama skystesnio molio mase.

Glūdintos keramikos, kaip jau minėjau, yra keli pogrupiai. Viena keramikos rūšis yra gana storomis, rausvos spalvos sienelėmis. Kita – plonesnėmis, juodos ar pilkos spalvos sienelėmis. Indų dydis įvairus.

Gausiausią glūdintos keramikos dalį sudaro miniatiūriniai puodeliai. Jų randama įvairių dydžių, nuo 3 iki 12 cm. aukščio ir tokio pat skersmens. Puodelių būta ir įvairių formų: beveik stačiomis sienelėmis – cilindro ar kibirėlio formos, kartais mažyčio dubenėlio formos. Daugumos indelių sienelės plonos, gerai išdegtos.

Liejimo formos

Formos randamos poros tipų. Vienos liejimo formos – lenktos lazdelės ssu apvalia tuštuma viduje. Joje būdavo išliejama viela, iš kurios gamino smeigtukus, įvijas ir kitus papuošalus. Šios formos buvo vienkartinės.

Kitos formos būdavo dvipusės. Tose dalyse būdavo išskobta daikto forma, pavyzdžiui kirvio.

Monetos

Ganėtinai dažnai aptinkama Romos monetų. Dažniausiai randamos monetos yra varinės, nors randama ir sidabrinių. Dažniausiai randamos Sestercijos, mažesnio nominalo monetų mažiau – Dupondijos, Asai, Denarai. Manoma, kad didžioji monetų dalis į Lietuvą atkeliavo „gintaro keliu“.Daugiausia randamų monetų buvo nukaldintos Antoninų valdymo laikotarpiu (96 – 192m.) . Mūsų krašte šios monetos piniginės vertės neturėjo. Gyventojai jomis dabindavosi kaip papuošalais, arba išlydydavo ir gaminosi papuošalus ar kitus daiktus.

Pincetai

Šie įrankiai mažai kuo skyrėsi nuo dabar naudojamų. Vieni pincetai geležiniai, kiti žalvariniai. Archeologai nesutaria dėl jų paskirties. P. Kulikauskas juos priskiria tualeto reikmenims. M. Michelbertas linkęs juos priskirti darbo įrankiams, kaip amatininkų darbo įrankius.

Ragai su apdirbimo žymėmis

Kartais randama ragų su pjaustymo žymėmis. Šių radinių negalime priskirti kažkuriai radinių grupei, nes kartais būna visiškai neaišku, ką norėta pagaminti iš to rago: ylą, kaltą, rankeną ar ką kita.

Raktai ir spynos

Raktai ir spynos pradėti naudoti vėlyvajame geležies amžiuje . Randamos geležinės cilindrinės spynos. Spyną sudarydavo du sujungti cilindriukai: didesnis ir mažesnis. Didesnis turėjo atitinkamas išpjovas, pro kurias būdavo įspaudžiamas geležinis kablys su užbarzdomis. Raktu būdavo suglaudžiamos užbarzdos

ir ištraukiamas kablys. Rakto išpjovos turėjo atitikti užbarzdų skaičių ir formą. Todėl visi raktai buvo skirtingi. Raktų galvutės daugiausia būna apvalių formų, bet pasitaiko ir keturkampių.

Rankenos

Kartais randamos pagamintos iš kaulo, arba rago rankenos. Vienas jų galas būna storesnis, o kitas plonesnis, kad galima būtų įkalti į vamzdinį kaulą. Jei rankena pagaminta iš kaulo, siauresnė dalis gali būti vamzdinio kaulo dalis, tokiu atveju rankena būdavo užmaunama ant kažkokio įrankio.

Sidabriniai ilgieji

Tai patys ankstyviausi lietuviški pinigai, buvę apyvartoje iki monetų kaldinimo. Šie pinigai sskirstomi į dvi grupes : kalti ir lieti. Kalti dažnai susukti, panašūs į apyrankę.

Lieti dažniausiai lazdelės formos. Paprastai turi nuo kelių iki keliolikos įraižų.

Skiltuvai

Šiais įrankiais būdavo suduodama į geležį arba titnagą ir tokiu būdu kibirkštimi įžiebiama ugnis. Skiltuvus galima suskirstyti į dvi grupes: geležinius ir akmeninius. Dažniau randami akmeniniai skiltuvai. Palyginus juos su geležiniais, jie yra stambesni, ovalo arba beveik stačiakampio formos su užapvalintais kampais. Dažnai su pagilintais šonais, kad galima būtų prisirišti diržu prie šono.

Geležiniai skiltuvai dažniausiai lazdelės formos.

A. TTautavičius šiuos įrankius, skirtingai nuo P. Kulikausko ir M. Michelberto, priskiria darbo įrankiams. Pastarieji juos priskiria buityje naudotiems įrankiams.

Svareliai

Tai manoma su verpimu ar audimu susiję dirbiniai, skirti siūlams ištempti. Jų randama kelių formų: grybo, ritės ir kūgio. Šie įrankiai, kaip iir verpstukai, išornamentuoti duobutėmis, grioveliais, trikampėliais.

P. Kulikauskas šiuos radinius priskiria darbo įrankiams, bet mano manymu tai buities įrankiai.

Svarstyklės

Vėlyvajame geležies amžiuje atsiranda svarstyklės. Manoma, kad sverti brangiesiems metalams ir sidabriniams ilgiesiems. Svarstyklės dažniausiai pagamintos iš žalvario. Su svarstyklėmis randama ir svarelių. Tai turbūt prekybininkų naudotas daiktas. Manyčiau reikėtų priskirti buities įrankiams.

Verpsteliai

Šiuos audimui naudotus įrankius, kai kurie archeologai (P. Kulikauskas) priskiria darbo įrankiams. Kiti, jau ne kartą referate minėti archeologai, linkę priskirti buities įrankiams. Verpstukai buvo gaminami daugiausiai iš akmens ir molio, kartais iš kaulo ar gintaro. Iš akmens ir gintaro pagaminti verpstukai būna plokščios ir neaukštos formos. Moliniai verpstukai dažnai dvigubo nupjauto kūgio formos.

Verpstukai dažnai išornamentuoti duobutėmis, linijomis, brūkšneliais.

Žirgo ir raitelio apranga

Žmogui jodinėjant arkliu, reikėjo jam pačiam ir žirgu specialios aaprangos. Iš žmogaus naudotų daiktų randama pentinų ir dirželių sagtelių jiems pritvirtinti. Manoma, kad pentinai į Lietuvą pateko iš keltų . Randama geležinių ir žalvarinių pentinų. Šiuos radinius kai kurie archeologai (M. Michelbertas, P. Kulikauskas) linkę priskirti ginklų grupei. Aš manyčiau, kad šiems radiniams galima būtų skirti atskirą grupę, nes žirgo ir raitelio apranga nebūtinai naudota kariniams tikslams.

Pentinų skiriamos kelios grupės. Vieną sudaro pentinai plokščiu pagrindu, virš kurio yra smaigas.

Antrai grupei priklauso pentinai lenktu lankeliu, kurio galuose sagų arba buoželių ppavidalo pastorinimai. Šie pentinai būdavo pritvirtinami virvutėmis arba dirželiais, nes kartais šalia pentinų randama mažų sagtelių.

Trečiai grupei priklauso lenkti pentinai su užriestais galais, bet be buoželių. Tokie pentinai prie apavo būdavo ir tvirtinami virvutėmis ar dirželiais.

Kitą žirgo aprangos radinių grupę sudaro žąslai. Žąslai randami dažniausiai geležiniai, rečiau žalvariniai. Jie randami dviejų rūšių: dvinariai ir trinariai.

Kamanos būdavo daromos dažnai iš odos. Dėl to jų nėra daug išlikusių. Kartais randama puošnių kamanų, kurios būdavo puošiamos geležiniais, žalvariniais arba sidabriniais apkalais. Prie kamanų kartais būdavo kabinama iš abiejų pusių skambaliukų. Skambalai būdavo nedideli (3 – 5 cm. dydžio), dažniausiai apvalūs.

Dar kitą šios grupės radinių grupę sudaro balno kilpos. Tai rodo, kad jau tais laikais pradėtas naudoti balnas. Galima būtų išskirti dvi rūšis pagal tų kilpų pagrindą: išgaubtą ir tiesų.

Yra randama dar radinių, kuriems kiekvienam atskirai didesnio dėmesio neskirsiu.

Vamzdiniai kauliukai su skylute, manoma, buvo muzikos instrumentai. Iš kaulo buvo daromos sagos. Taip pat randama iš kaulo pagamintų šukų. E. Grigalavičienė mano, kad jos galėjo atlikti kažkokią apeiginę funkciją. Taip pat randama gintarinių, šukučių formos, amuletų-kabučių. Aptinkamos iš gintaro, akmens ar žalvario padarytos žvėrių ar žmonių figūrėlės (statulėlės). Randama tiglių, kurie būdavo naudojami metalo lydimui. Kartais randama nemažų akmenų su nuskeltais šonais, įdubusiu ir nuglūdintu vviršumi – trinamosios girnos. Dar randama molinių indų su pelenų ar smulkių kaulų likučiais – tai urnos. Bet jų negalime priskirti keramikos grupei, nes randama retkarčiais ir žalvarinių urnų.

Išvados

Archeologijoje visi radiniai yra klasifikuojami. Yra visuotinai priimtos kelios radinių klasifikavimo grupės, bet randama tokių radinių, kurių niekaip negalime priskirti toms grupėms. Šiame referate trumpai apžvelgiau tuos „probleminius radinius“ ir manau, kad šiuos radinius galima būtų taip klasifikuoti:

Amuletams, miniatiūriniams kirveliams, statulėlėms, šukutėms – šiems radiniams siūlyčiau išskirti specifinį pogrupį papuošalų grupėje.

Liejimo formas, pincetus, svarstykles, tiglius – darbo įrankiams, kadangi jie daugiausia buvo naudojami amatininkų.

Sagas manyčiau reikėtų priskirti papuošalų grupei.

Galbūt reikėtų išskirti atskirai dvi naujas grupes – keramikos, žirgo ir raitelio aprangos.

Apavo, bei aprangos liekanas, dėžutes, diržus ir jų liekanas, galąstuvus, skiltuvus, svarelius, girnas, verpstelius – šiuos radiniu priskirčiau buityje naudotiems įrankiams.

Likusius radinius, manau, vis dėlto reikėtų palikti tokiai neapibrėžtai radinių grupei – kiti radiniai. Nes jų negalime priskirti nė vienai iš šių grupių ir jų kiekvieno yra per maža įvairovė, kad skirtume atskirą kiekvienam grupę.

Literatūros sąrašas

Grigalavičienė E., Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1995

Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961

Lietuvos archeologija: V, Vilnius, 1986

Lietuvos Archeologija: XVII, Vilnius, 1999

Lietuvių materialinė kultūra IX – XII amžiuje. t. II, Vilnius, 11981

Michelbertas M., Senasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1986

Rymantienė R., Nida. Senųjų baltų gyvenvietė, Vilnius, 1989

Volkaitė-Kulikauskienė R., Lietuviai IX – XII amžiais, Vilnius, 1970