Atsiminimai apie tarpukario Lietuvą

Po XIX a. sukilimų, Pirmojo pasaulinio karo, gaisrų ir kitokių negandų Jonavai didžiausius sukrėtimus buvo lemta patirti penktąjį dešimtmetį. Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje. Viena tik aišku, kad sumaištis, paskleista žonių sąmonėje, susipriešinimas, virtęs realiomis aukomis, buvo atnešti svetimšalių – tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Todėl įį viską žiūrėti reikia istoriškai sąžiningai.

Rinkti atsiminimus iš žmonių man buvo be galo įdomus ir malonus darbas. Tiesa, ne kiekvienas buvo pasiryžęs atverti savo širdį ir prisiminti jo gyvenime galbūt skaudžiausius dalykus. Daugelis iš mano kalbintų pašnekovų neteko savo artimųjų, prarado viską, ką per gyvenimą buvo užgyvenę iki karo. Jie iškentėjo daug vargo, paniekos, patyčių ir kitų skaudžių nelaimių. Todėl ne retai bepasakodamas savo istorija senolis pravirkdavo.

Tik atlikdama šį praktinį darbą iš tikrųjų supratau, koks baisus žmogaus gyvenime yra kkaras ir kaip dažnai jis būna bevertis. Tik dabar mano akyse nublanko visų karų laimėjimai, nes tai beprasmis suaugusių žmonių žaidimas, atnešantis daug skausmo aplinkiniams.

Stengiausi atsiminimus surinkti iš žmonių, kurie gyvena man pažįstamose vietovėse. Mano pašnekovai yra iš aplinkinių Jonavos mmiesto kaimelių, kuriuose gyvena mano seneliai ar giminės. Tokį rinkimo būdą pasirinkau, nes iš dalies tikėjausi, kad žmonės bus atviresni pasakodami savo istorijas pažįstamam žmogui, kurį dažnas atsimena nuo vaikystės dienų.

Tačiau ir toks atsiminimų rinkimo būdas pasirodė nėra labai lengvas. Negalėjau prieiti prie senolio ir tiesiai prašyti, kad šis papaskotų savo istoriją. Mes tiesiog sėdėdavome kartu, ilgai bendraudavome apie įprastus dalykus, kol pagaliau mūsų kalba nukrypdavo į jo jaunystės laikus. Dažnai taip nukrypę sugrįždavome prie pirmųjų temų, nes karo metai buvo per žiaurūs ir neretai senolis apie juos nekalbėdavo.

Bet mano didelio noro, susižavėjimo ir užsidegimo dėka aš sugebėjau užrašyti bent dalelę tų žmonių gyvenimo. Stengiausi, kad mano darbe atsispindėtų to meto gyvenimas, žmonių jausmai ir išgyvenimai, baimė ir drąsa, laimė iir neapykanta, kurie lydėjo visame jų gyvenimo kelyje.

Kad ir kaip skaudu būtų pripžinti, bet to meto išgyvenimai palaužė žmones, sudraskė jų širdis. Ir net dabar, kai praėjo tiek metų po baisių įvykių šie senoliai dar negali atsigauti. O vos išgirdę didesnį trenksmą ar žemiau skrendantį lėktuvą, prisimena baisiausias savo gyvenimo dienas.

Juozas Arlauskas (gimęs 1922 m. Ukmergėje, šiuo metu gyvena Jonavos raj. Panoterių kaime, čia ir dirbo)

Jau baigdamas ketvirtą Ukmergės gimnazijos klasę, egzaminų darbe rašiau, kad svajoju apie mokytojo ar agronomo pprofesiją. Iš penkių mano tėvams gimusių vaikų likau vienas. tai buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai. taigi turėjau laikytis arčiau tėvų, gimtinės, žemės. Aplinkui stebimą vargą, tamsumą, netiesą paryškino Žemaitės, Valančiaus, Kudirkos, Maironio, Paukštelio ir kitų lietuvių rašytojų bei poetų mintys.

Mokytojo darbą įsivaizdavau tik kilnų ir garbingą. Be to, jis labiau buvo pažįstamas. Ir mokytojų seminarija buvo čia pat, Ukmergėje. Baigęs penktą klasę, 1939 metais padaviau pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminarijos pirmą kursą. Egzaminai, patikrinimai, o į priimtųjų sąrašą nepatekau. Kodėl? Nuo įvairių minčių, savęs kaltinimo ūžė galva.

1940 metai. Ir baugūs, ir savaip įdomūs pasikeitimai. Bunda naujos viltys. Vėl duodu pareiškimą į Ukmergės mokytojų seminariją. Dabar į trečią kursą. Šį sykį priimtųjų sąrašas ilgas, o jame ir mano pavardė. Atsiranda naujos energijos. Gimsra naujas požiūris į mokymąsi, pamoką, dėstytojus bei jų mintis. Vertybių perkainavimas, karas, žiaurumai, jaunimo blaškymasis – visa tai grūdino. Mokytojų seminarija toje suirutėje laviravo ir stengėsi išlaikyti normalų darbo ritmą. Mūsų kurso poetai sukūrė net savo himną, iš kurio įstrigo mintis: „Jei nebus žibalo, pašviesim kaimui balanom“. Literatūros mokytojo, mūsų kurso auklėtojo Romualdo Kuzmicko iniciatyva išleidžiamas spausdintas leidinėlis „Į gyvenimą“. O 1942 metų birželio 13 dieną aš jau mokytojas. Rankose – Ukmergės mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimas.

Prašymas sskirti mokytojo pareigoms Ukmergės apskrityje paduotas. Jau rugpjūtis, o darbo vietos dar nežinau. Pasiteirauju. Apskrities švietimo inspekcija paaiškina, kad mūsų, jaunų specialistų, prašymai išsiųsti į Vilnių. Grįžęs iš Ukmergės, namuose radau pranešimą, kad esu paskirtas į Eišiškių apskrities Valkininkų valsčiaus Degsnės pradinės mokyklos vedėju. tėvai senyvi, motina sirguliuoja, ūkis, karo metai. susirūpinę aptariam padėtį su namiškiais. Tuo metu sužinau, kad pora mūsų kaimo miestelio jaunų vyrukų kitą dieną dviračiais važiuoja į Vilnių. Prie jų prisidedu ir aš. Tada tai buvo apie 100 km.

Švietimo vadyboje (taip tada vcadino ministeriją) mano rūpesčius išklauso malonus senukas. Jis pareiškė suprantąs mano padėtį, bet pasiūlė vis dėlto nuvažiuoti į paskyrimo vietą. Vėl apie 60 km. Kad būtų arčiau, žmonės man kelią nurodo per miškus. Arčiau, bet kelias neaiškus, pratas. Miške kryžkelė, o kuriuo keliu pasukti – nėra ko paklausti. Užklausus lietuviškai, žmonės įtariai, neaiškiai atsakinėja lenkų kalba. Baugu. lyg ir šūviai girdėti miške. Skubu, bet jaučiu jau ir nuovargį.

Ir kaip apsidžiaugiau, kai pavijau arkliu važiuojantį dzką. „Vaikuci tu mano, už šitos girios lietuviai gyvena“. Štai ir Pirčiupiai. Užsuku į mokyklą. Pasikalbam su mokytoju Astaška. Nusiraminau. Čižiūnai, Dargužiai. Ilgose kaimo gatvėse vaikai savo reikalus aptarinėja lietuviškai. Privažiuoju Valkininkus. Jau gerokai po pietų, o aš dar nevalgęs. VValgykloje paaiškinu, kasd neturiu maisto kortelės. Priduriu ir kelionės tikslą. „Jei pas mus mokytojauti atvažiuojate, pamaitinsime ir be kortelės“.

Temsta. Minu į Degsnės kaimą. Prie kaimo žmonės kraua peliušką į vežimą. Klausiu, kur čia mokykla. „Mokykla tai yra, bet mokytojo nėra“, – nelinksmai atsako valstietis. Mano nutaika pagerėja i smagiai tariu: „Jei yra mokykla, tai gal bus ir mokytojas“.

Nuoširdžiai pavaišino, apnakvindino kaimo žmonės, išsiilgę lietuviškos mokyklos. Jų Puškornės kaimas sudėgė. Dabar jie gyvena gretimame, buvusiame žydų kaime – Degsnėse. Jau parinktas mokyklai namas. Surinkti 7 stalai ir 33 kėdės.

Skaudžios dvejonės naršo mano galvą. Sunku. prisimenu šūkį: „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi“.jį rašydavome i vokiečių kalbos žodynėlio viršelyje. Prisimenu ir ainą „Ei, lietuvi, mes be Vilniaus nenumirsim“ (ją dainuodavome ggimnazijos chore), ir Vilniaus pasą, į kurį kliuodavome ženkliukus paremdami Vilniaus išvadavimą bei lietuvybės palaikymą Vilniaus krašte. visa tai skatina čia dirbti. Bet šitoks nuotolis ir kaip palikti senus tėvus sunkiais karo metais? Vis dėlto nutariau atvažiuoti. Dar minu 25 km į Eišiškes pranešti švietimo inspekcijai.

Mokslo metai prasidėjo tėvų susirinkimu. Juk vaikai neturi nei knygų, nei sąsiuvinių, nėra nei lentos, nei kreidos. Svarbiusias dalykas – lenta. Vienas pasiūlo dikto (fanieros) lapą, kitas lysteles, trečias pažada padaryti, ketvirtas pasiūlo juodų dažų. Aš, bijodamas likti nuošaly,

keliu ranką ir skubiai sušunku: „O aš nudažysiu!“ taip per kelias minutes išsprendėe lentos problemą. Visa kita taip pat pasiiaiškinome sklandžiai ir greit. Ypač man rūpėjo, kaip reikės prasimaitinti. Aš pasiūliau atiduosiąs už maitinimą visą savo algą. Mokinių tėvai nsijuokė: „Už tavo algą niekas ir savaitės tavęs nemaitins. Mes maitinsim visi iš eilės. Kiek šeimoje mokinių, tiek dienų“.

Taip pradėjau darbą mokykloje. Už surinktus tėvų ir savo pinigus Vilniuje pripirkau įvairiausių vadovėlių, kokių tik gavau. Taip pat sčsiuvinių, rašymo priemonių. Viską ttempiau į viešbutį. Vakare pastebėjau, kad man liko tik viena markė ir kampelis juodos duonos. Oi, kokia skani, tiesiog saldi buvo padžiuvuswi duona su vandeniu. O rytą pro viešbtį link geležinkelio stoties dardėjusiam vežikui paaiškinau savo padėtį. Juk nusinešti visko niekaip negaliu. Nudžiugau, kad jis suprato, pasigailėjo ir už vieną markę nuvežė mano pirkinius į geležinkelio stotį.

Sunku buvo ir su pamokomis. Kaip suderinti seminarijoje įgytas žinias ir praktiką dirbant išsyk su keturiais skyriais? Nauji vadovėliai. Nepažįstami kitokio krašto, kitokių papročių bbei pažiūrų mokiniai. Oi, kaip man buvo reikalingas draugiškas bendradarbiavimas su kitais mokytojais!

Ėmiausi ir švietėjiško darbo. Pirmą savo paskaitą skaičiau kaimo gryčioje prie dzūkų pušies balanos šviesos. Džiaugiausi, kad kaimo žmonės domisi lietuviška spauda. Skaičiau daug ir pats, daug laiko sskyriau pasiengimui pamokoms.

Retkarčiais tokie kaip aš sueidavome į Valkininkų centrinę mokyklą, kad išsidalintumėme iš Panevėžio, Pasvalio ir kitų turtingesnių apskričių gautus siuntinius Vilniaus krašto mokytojams. Tai buvo gal ne tiek materialinė, kiek moralinė parama.

Taip ir slinko pirmųjų metų dienos, slegiamos žiaurios vokiečių fašistų okupacijos. Jaunuolių gaudymass karui ar darbams Vokietijoje. O aš čia vienas, dvidešimtmetis, toli nuo tėviškės ir tėvų. O tėvai taip pat vieni. Jie jaudinosi dėl manęs. Rašiau laiškus, džiaugiausi gavęs atsakymą. Mylėjau pirmosius savo mokinius. Nors buvau nesaldus, reiklus. Pergalvodamas savo darbą, kartais pasijausdavau kaltas prieš vaikus. Stengiaus. O pavasarį apsisprendžiau vis dėlto grįžti į Ukmergės apskritį – arčiau tėviškės ir tėvų.

Porai metų patekau į Žemaitkiemio valsčiaus Martinonių pradinės mokykloos Valų komplektą. Čia jau buvome dviese. Gyvenom vviename kambaryje, nors dirbome skirtinguose kaimuose. Pasijutau tvirtesniu mokytoju. Studijavau J.Laužicko straipsnius, pradėjau daugiau domėtis psichologija bei pedagogika. Gana daug skaičiau. O 1945/46 mokslo metais jau atsikėliau į tėviškę, į Vidiškius. Sutiktas Ukmergės gimnazijos direktorius Vitkauskas, buvęs mano fizkultūros mokytojas, įžvalgiai pareiškė: „Gimtinėje pranašu nebūnama, o čia dar tokie laikai.“

1948 meetų spalio 6 dieną mirė motina. Likom su tėvu dviese. Po mamytės mirties buvo pareikalauta dalį namo užleisti valsčiaus darbuotojui. Su širtgėla ir liūdesiu krausčiaus iš vaikystės gryčios į kitą nnamo galą, kuriame jau gyveno valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas. Tėvelis sirguliavo. Mokykla, ūkio darbai bei prievolės slėgė pečius ir galvą. jau draugavome su Birute Žemaityte – Liduokių progimnazijos (to paties valsčiaus) mokytoja. 1948 m. Spalio 16 dieną vedžiau. Juk moteriška ranka buvo labai rwikalinga namuose. Ji tik savaitgaliais iš Liduokių ateidavo į naujus savo namus. O 1949 metų kovo 24 d. Atsivedė ir savo seserį, kad ši pamatytų jos ūkį bei pagelbėtų sutvarkyti paskerstą kiaulę.

Neramus vakare iš valsčiaus švietimo skyriaus grįžo vedėjas. Jis pasakė, kad visi valsčiaus darbuotojai, liaudies gynėjai susirinkę ir kažkur ruošiasi. Tačiau jam liepė eiti namo. Mėsą tvarkančios rankos nusviro ir nesmagūs nuėjome gulti.

Apie vidurnaktį – stiprs beldimas į duris, girgžda uždaromos langinės. Suėję ginkluotieji liepė uždegti lempas. Išsidėstė sargyba. Žmonai patariau krauti iš spintos drabužius. O aš, lydimas kareivio, lipau ant aukšto senų dešrų paimti. Atlaužiau dešrigalį ir kareiviui. Toliau atsidūrėme svirne. Čia išdėlioti aušo ryte paskerstos kiaulės lašiniai ir kumpiai. Vieną pasiūliau čia pasimaišiusiam gynėjui, su kuriuo vaikystėje maudėms Šventojoje. Jis nustebo, pasimetė, bet kumpį išsinešė. Tada kareivis mane perspėjo, kad nedalinčiau, juk dar reikės gyventi. Paaiškino,kaip pasūdyti mėsą kelionėje – vagone. O kada garsiai pasamprotavau, kad ir maišų nebeturiu, jis stvėrė čia pat stovintį mmaišą su miltais gyvuliams, išpylė juos ant grindų ir padavė. Taip iš dalies jo dėka išsivežiau sprindžio storumo lašinius ir tris kumpius. Pasiėmiau ir miltų pirmai duonai tremtyje. Kuo toliau, tuo labiau spaudė širdį. Dar tebegulinčiam švietimo skyriaus vedėjui Donatui Kirsliui pakuždėjau, kad tik ką parsivežta žmonos spinta tebūnie jo. Bet, pasirodo, ir jam liepė keltis bei ruoštis. Jis greitai sudėjo savo patalynę bei keliolika knygų į lovatiesę ir surišo. oi, kaip gaila man buvo palikti tiek daug ir tokių vertingų knygų – „Meno istoriją“, „Psichologinę vaiko genezę“. Bet juk dar skaudžiau būtų, jei reiktų jas kur nors pakely išmesti. Gritosiomis surenku keletą pačių vertingiausių ir sakau pagyvenusiam partiniam darbuotojui, sėdinčiam prie durų su šautuvu, kad šios knygos yra mano draugo mokytojo Kazimiero Jankūno. Prašau jas jam perduoti. Koks patiklus ir naivus buvau!

Atnešė kažkokius popierius, surašė liekančius gyvulius. Tada liepė pasirašyti ir kinkyti savo arklį. Tačiua daiktai ir žmonės į vieną vežimą netilpo. O kaimynass Zablockass atsisako veži tremtį. Pats nueinu ir paprašau.

Skaudžiausia paskutinį kartą peržengti namo slenkstį. nors palydovai u-rakino duris, bet paklausė, gal ko nors dar nepasiėmiau. Patarė pagalvoti. matyt, ir jie šiek tiek jaudinosi. Sugrįžau ir paėmiau pagalvę sirguliuojančiam tėveliui. Važiuojame iš gimtojo kiemo miegančio (o ggal ir ne visai) mestelio gatvėmis, pro mokyklą. Šventupio susirinkimo punkte, buvusiame dvaro klojime, iškrauname mantą. Atiduodu savo glostyto arklio vadeles.

Švinta. Žodis po žodžio užsimezga kalba su tarpdurystovinčiu kareivėliu. Man išsprūsta žodžiai: „Juk Leninas ir Stalinas taip pat buvo trmiami“. Pasikeitus sargybai kareivėlis atsiveda karininką ir, rodydamas į mane, sako, kad aš lyginu save su Leninu ir Stalinu. Karininkas pagraso, pabara mane. Susirūpinau, kad dėl manęs gali nukentėti tėvelis, žmona. Tačiau viskas tuo ir baigėsi. Matyt, karininkas, matęs karą ir gyvenimo sudėtingumą, norėjo tik apraminti kareivėlį.

Pro atvias klojimo duris pamačiau atslenkant keletą mano trečiokų. Jie atnešė pieštukų, sąsiuvinių ir prašė rašyti laiškus. Žvilgsniais atsisveikinome. Turbūt dar patariau gerai mokytis.

Vidurdienį susikrovėme į sunkvežimį. Ir vėl kelias pro mokyklą. Prie jos stovi vedėjas Jonas Radzevičius. Pamoja ranka. Pravažiavus gimtąjį miestelį ir pakilus į kalną, visa matyti kaip ant delno. Ir mano gimtieji namai, kiemas, medžiai, uždaros langinės.kaip ant delno.

Ukmergės gatvės beveik tuščios. Šaligatviu veda darželinukus. Atrodo jie skandavo žodį: „Pravilno, pravilno“. Ir skaudu, ir gaila man jų buvo.

Aplink Jonavos geležinkelio stotį minia žmonių kaip bičių avily. Kraunu mantą į vagoną. Šurmuliuo negirdžiu. Pagaliau pasigendu [usmaišio valcuotų miltų, o sunkvėžimis jau nuvažiavęs. Uždaro vagono duris. Pasirodo, tame vagone ir vienas mano mokinys

su motina. Klausiu. Ar pasiėmė vadovėlius. Šiaip ar taip, mokysimės toliau. Mokytis reikia.

Štai ir pajudam. Kyla paskutinė triukšmo banga ir. nurimsta. Su žmona slenkam prie langelio, atsargiai pradarom ir tamsoje atsisveikinam su Neries upe, į kurią įteka mūsų Šventoji.

Vilniuje sustojus atidaro mūsų vagoną, ir mano trečioką su motina išlaisvina buvęs jos pirmas vyras, trečioko tėvas. Atrodo, saugumietis. Taigi mokyti neturėsiu ką.

Minske saulėtas rytas. Iš vagonų po du einame virinto vandens. Kaip gerai kad pasiėmiau du kibirus – galėsiu dažniau pamiklinti kkojas. Surikiuotame būrelyje pora jaunikaičių kalbasi: „Ar jau bėgam? Ne, dar neįdomu, pavažiuojam toliau". Jie dar visai jauni ir, matyt, vieniši. Vagone ant aliuminio puodelio išraižiau išvežimo datą. nutaikęs progą pasūdau lašinius kaip buvo pamokęs tas kareivis.

Tuk – tuk, tuk – tuk, tuk – tuk. Ir taip dieną naktį. Kartais sustodavo laukuose – leisdavo išlipti iš vagonų. Žmonės skubiai lįsdavo po vagonais atlikti savo gamtinių reikalų. Vienasyk, žmonėms vos sulindus po vagonais, traukinys pajudėjo. Atrodo, visi spėjo sveiki išlįsti. OO traukinys ir nupuškėjo. graži pievutė, netoli miškas. Tačiau bėgančių į miško pusę nebuvo. Visi slenka, skuba jau stabdomo traukinio link.

Irkutsko stoties perone išsikraunam ir sėdim prie savo maišų. Pagaliau nešam maišus į trofėjinį sunkvežimį. Pavaišinau vairuotoją dešrigaliu. Gal priims ttėvelį į kabiną, nors ir be durų. Žinau, kad naktis bus šalta. Kėbule pasiūliau visiems šilčiau įsitaisius miegoti, o pats žadu pabudėti, kad neiškristų kas. Dažnai pralenkdavome su tokiu pat kroviniu sustojusius kitus sunkvežimius. Mat jų keleiviai, ypač su vaikais, užeidavo pakely pasišildyti. Jokių palydovų nebuvo. Vairuotojams, atrodo, buvo pasakyta toliau Lenos nevažiuoti. O pakeliui mus turėjo kur nors kas nors paimti. Kadangi mūsų sunkvežimis nestoviniavo, ai mes vieni iš pirmųjų ir atvažiavome į Kačiugo miestelį, rajono centrą, išsidėsčiusį abipus Lenos.

Sėdėjimas vagone, išsikrovimas bei pasikrovimas, nežinia, budėjimas šaltos nakties kelionėje dulkėtu keliu gerokai išvargino. Truputį apsiprausęs akis bei veidą, išsitiesiau kėbule ant maišų ir staigiai užmigau. Tuo metu mus apžiūrėjo tie, kuriems reikėjo darbo jėgos. Mus „nupirko" kolūkio „Lenskij rasstrel" ppirmininkas Padpruginas. Turbūt jis pasirūpino, kad būtų paruoštas tuščias barakas. Grindys švarios, bet. Žmona pažadino mane. Reikia iškelti maišus. Dvi šeimos ir viengungis Donatas susinešėme savo mantą į nemažą kambarį. Aš ir vėl užmigau ant savo maišų. Kai pabudau, žmona pasakojo, kad blakės voromis lipo man per veidą, o aš nė krust.

Kitą dieną kolūkis parūpino senų, nuo stogo nuplėštų maumedžio lentų. Mes pradėjome daryti kažką panašaus į baldus – lovas, suolus, stalus. Tėveliui sutaisiau lovą (geležinę) iš šiukšlyno. Kūrėmės.

Atvykome turbūt kketvirtadienį, o šeštadienį ruošėmės Velykoms. Čia labai pravertė mūsų atsivežti kibirai ir ypač kumpiai. Atsirado ir keletas kiaušinių. Vaišinome tuos, kurie atvyko šiek tiek vėliau ir buvo apgyvendinti tame pačiame barake.

Pagaliau pirmininkas supažindino mus su kolūkio laukais, darbu. Priėjome lauką, kuriame arė penki beveik vaikai. Jiems vadovavo nuoširdus senukas. Va, šiuos vaikus ir pakeitėme mes. Man perleisdamas savo arklius paauglys verkė. Jo veidas atrodė kaip senio. Tai turbūt karo metų gyvenimo, sunkių sąlygų pasekmė, be to, rūkymas.

Gegužės pirmąją dirbome tik iki pietų. Vyrai arėme už kelių kilometrų nuo kolūkio centro, o moterys netoliese kirto mišką. Vidurdienį jos arėjo pas mus – artojus. Mes su žmona, sėdę ant arklių, parjojome. Arklius pridavėme šerėjui. Miestelio gyventojai vaikščiojo pasipuošę getvėmis. Nutarėme ir mes kiek susipažinti su miesteliu ir prie jo prisišliejusiu kolūkiu. Priėjome namus to senuko, kuris pradžioje vadovavo ir mums, suaugusiems artojams. Jis būtinai pakvietė užeiti. Senukas su senute mus guodė, liepė nenusiminti. Juk mes esam dar jauni, mokyti ir nepražūsim. Ir dar vaišino kuo galėjo – lėkštele kisieliaus. Senukų nuoširdūs padrrąsinamieji žodžiai, jų vaišės sujaudino mus iki ašarų. Susimąstėme. Ryžtingiau kibome į gyvenimą.

Vieną dieną arėme pernykštę bulvieną. Paskui mane sekiojo labai suvargusi kolūkio daržo darbininkė. Ji kažką rinko. Pasidomėjau. Pasirodo, rinko ssupliuškusias, peršalusias pernykščias bulves. Pasiteiravau, ką ji su jomis darysianti. Paaiškino, kad kepsianti lepioškas. Mes už priskaičiuotus darbadienius gaudavome duonos. Žinoma, jos kokybė nekažkokia, bet vis dėlto duona, maistas. Aš paprašiau, kad ji man atneštų tų lepioškų, o aš jai duosiu duonos. Gaila, kad kitomis dienomis mes nesusitikome. Aš taip ir neparagavau tų lepioškų.

Kartą pasiuntė mane suarti miestelyje asmeninį daržą žydų tautybės pardavėjai. Nedidelį daržą tarp tvorų suarti keblu, sunku. Tačiau stengiaus. Mano darbą ir pastangas stebėjo kaimynas totorius. Po kiek laiko jis paprašė neskubėti grįžti – tuoj pat sumokėsiąs kolūkiui už suarimą ir pristatysiąs raštelį. Baigus arti pirmą daržą, šeimininkė davė naują trirublę.

Tai buvo pirmas uždarbis. O suarus totoriaus daržą, jis pakvietė mane išgerti arbatos su pienu. Geriant arbatą, pašnekėjo užjausdamas, padrąsindamas. Nors ir menkas materialinis atpildas, bet moralinis palaikimas ir užuojauta buvo man tikraqi reikšmingi, kėlė nuotaiką.

Slinko gegužės dienos. Rytą išeidamas į darbą, išjodamas arti, užantyje dažnai turėjau knygą, popieriaus, o kišenaitėje pieštuką. Rašiau mokiniams laiškus – trikmpius. Raginau juos sąmoningai gerai mokytis. Skaičiau, mokiaus ir aš pats. Buvęs bendradarbis mokytojas Kazimieras Jankūnas atsiuntė man rusų kalbos žodynų.

Tėvelio sveikata silpnėjo. Gydytojas atsisakė operuoti ir paleido iš ligoninės į namus. Man paaiškino, kad skrandžio vėžys, ir tėvelis neilgai beištvers.

Ariami llaukai buvo vis toliau nuo gyvenvietės į kalnus. Ten tekdavo ir nakvoti. Mat jau atsirado žolės arkliams.cmūsų kolūkio virėja – smagioji Šura atvažiuodavo su dviračiu vežimu, prisikrovusi maisto produktų, puodų. Ji išvirdavo čia pat, ant laužo, mums valgyti. Vienasyk man liepė grįžti į namus, nes tėvelis silpnas.

Paskutinę naktį budėjome. Tėvelis po truputį geso. Įsiminė paskutinieji jo žodžiai: „Vaike, tik tu nieko nebijok". Pagaliau nustojo kvėpuoti. Tai buvo 1949 metų birželio 13 dieną.

Pašarvojom. Prinešė daug gražių laukinių gėlių – Sibiro gėlių. Lankė lietuviai ir vietiniai gyventojai. Lietuvis tremtinys iš Kauno Bankauskas padarė karstą iš senų maumedžio lentų. (1990m. Rugpjūtį, iškasant palaikus pervežimui, karstas buvo gana gerai išsilaikęs.) Kapai buvo ant Lenos upės aukšto kranto, už Zviozdočkos kaimo. Vietą kapui parinkau prie pušaitės ant kalniuko, nuo kurio atsiveria vaizdas į Lenos vingį ir kačiugo miestelį. Nežinau, ar aš nesusigaudžiau į ką kreiptis, ar pavėluotai kreipiausi, tačiau nei arklio, nei vežimo karstui vežti negavau. Apie tris kilometrus nešė pasikeisdami tremtiniai pirmąjį mirusį iš atvykusių.

Stengėmės viską daryti taip, kaip buvo daroma Lietuvoje. Nusifotografavome prie barako – prie mūsų kambario lango. Kryžių nešė pagyvenęs dzūkas Jakubauskas, apsivilkęs balta tėvelio kamža. Mat tėvelis patarnaudavo bažnyčioje ir turėjo savo kamžą. Ji, matyt, buvo namuose ir pateko tarp

kitų atsivežtų drabužių. Taip ant Lenos upės kranto, žemiau Kačiugo, Zviozdočkos kapinėse išliko lietuvio tremtinio kapas. Po laidotuvių dar susirgo žmona.

Likome dviese. Sanitarinė tarnyba reikalavo sumažinti žmonių skaičių barake ir iškelti bent vieną šeimą. Kolūkio pirmininkas, matyt, siūlė ne vienai šeeimai persikelti į kolūkio kaimą tarp rusų. Tačiau niekas nesutiko. Pagaliau pasiūlė mums. Pasitarę su žmona, nutarėme keltis. Kultūringiau ir patogiau bus gyventi. Kqai parodė siūlomą butą, paprašiau, kad porai dienų atleistų nuo darbo. Reikia juk paremontuoti, išbalinti, gal blakes ppavyks išnaikinti.

Vieną rytą atėjau balinti. Dirbu, o kaimynės vis užeina pasižiūrėti ir stebisi. Pagaliau klausia, ar turiu motiną. Atsakiau, kad ne. Palinguoja galvą ir vėl klausia, ar turiu seserį. Atsakau – ne. Vėl palinguoja galvą. „Ir žmonos turbūt neturi?" – „Žinomą tai turiu", – atsakiau. Didžiausias sutrikimas, nustebimas. Mat, jų supratimu, baltinti – ne vyru darbas. Net mokykloje klasės baltina tik mergaitės. Po keleriuų metų mano auklėjamosios klasės mergaitės pasikvietė mane per žiemos atostogas ateiti ir pažiūrėti,kaip jos dirba.

Taip persikėlėme ggyventi į rusų kaimą. Namelio šeimininkas našlys Šalkovninkovas su dukra ir dviem berniukais gyveno namelio kitame gale, prie gatvės. Net ir siena tarp mūsų buvo neaklina. Tačiau sugyvenome gerai, niekas mums nedingo. O mums, jaunai mokytojų šeimai, gyventi buvo patogiau.

Pradžioje kkas kelintą dieną eikėdavo registruotis pas temtinių komendantą. Vėliau šis registravimas vis retėjo. Praslinko jau kelios savaitės nuo mūsų atvykimo. Buvo eilinė registracija. Susirinkome. Tačiau šį sykį mums dar paskelbė, kad mes čia atvežti amžinai (večno). Kad ši žinia pranešta kiekvienam, reikėjo pavirtinti savo parašu. Tokiu atveju širdis sukunkuliuoja. Neišlaikiau ir prasiveržė žodžiai: „Nieko nėra amžino. Viskas keičiasi!." (Ničevo net večnovo. Vsio meniajetsia).

Parašiau laišką į Ukmergės Švietimo skyrių, kad atsiųstų mūsų abiejų išpirktas obligacijas ir atostoginius pinigus, kurių nelabai ikėjomės. Tačiau tuometinis švietimo skyriaus vedėjas Vėgelė, matyt, pasirūpino ir atsiuntė. O kadangi mūsų paštas ėjo per kolūkio kontorą, tai vieną dieną išgirdau iš kolūkiečių, kad aš tapau „turtingas".

Pasitarę su žmona nutarėme pirkt ožką. Sužinojau, kad kitoje Lenos pusėje viena senutė žžada parduoti. Per pietų pertrauką beveik tekinas skubėjau pas tą seenutę. Ji paaiškino, kad ožkos dabar namie nėra, ji ganosi. Dar pridūrė, kad ožka jau sena ir dabar duoda tik apie litrą pieno. Man iskas buvo gerai. Tik galvojau, kaip reikės ją nupirkus parsivest. Sumokėjau pinigus, o senutė žadėjo pavakary atvest ožką man į namus. Patenkintas parskubėjau į darbą. Žmona klausia ar nupirkau. „Nupirkau". – „O kurgi ta ožka?" – „Vakare atves" – „Pinigus ar sumokėjai?" – „Žinoma" – „O ggal nematysi nei ožkos, nei pinigų?"

Vakare maloni senutė atvedė ožką, parodė, kaip melžti. Šitaip dalis gsutų pinigų buvo realizuota. Kiti lietuviai, mano likimo broliai, juokėsi iš manęs. Žmona, dirbdama daržininke, ožką vedžiojosi su savimi, o netoli savo darbo vietos surasdavo kur ją pririšti. Vietiniai juokėsi, kad ožką pririšame. Mat čia ožkos vaikšto laisvos.

Vieną dieną žmona su kitais daržininkais kasė netoli kūlimo aikštelės bulves. O aš tada dirbau prie kūliamosios. Pietų visiems išvyrė bulvienės. Žmona, pamelžus čia pat esančią ožką, užbalino bulvienę man ir sau. Tai matydami kiti tremtiniai pradėjo jau rimčiau mąstyti. Vėliau daugelis tremtinių įsigijo ožkas. O mūsų senoji ožka Marisia ir jos ožkytės bei ožiukai iš dalies penėjo mus ir mūsų vaikus septynetą metų iki grįžimo iš tremties. Išvažiuodami dar ir pardavėme.

Rugpjūtis. Artėja rugsėjis. Kačiuge buvo pedagoginė mokykla. Svajojau ir nutariau pabandyti vėl stoti į pedagoginę mokyklą. Vieną dieną susitaręs su brigadininku, tik ką grįžusiu iš kariuomenės karo meto karininku, nueinu į pedagoginę mokyklą pasiteirauti. Pirmiausia klausia: „O kaip tu gyvensi? Juk pamokas reikės lankyti kiekvieną dieną". Supratęs mano pasiryžimą nugalėti sunkumus, sutinka priimti. Tačiau reikia pristatyti tremtinių komendanto leidimą.

Einu į miliciją pas komendantą. Jo pirmas klausimas irgi: „O kaip gyvensi?" trumpai paaiškinu. Ima popieriaus lapą ir rašys lleidimą. Tuo metu į kambarį netikėtai įeina kolūkio pimininkas. „Inteligentas. Pasipuošė. O pas mus derliaus nuėmimas. Jis pabėgo iš darbo". Paaiškinu, kad susitariau su brigadininku Stepanovu, ir jis mane pusdieniui atleido. Tačiau komendantas padėjo plunksnakotį ir leidimo neberašo. Taip ši svajonė sužlugo. Žmona sužinojusi net verkti pradėjo. O aš kalbėjau, kaf toliau svajosim, galvosim. Čia dar nieko blogo neatsitiko.

Į kolūkio kūlimo aikštelę atvyko atvyko su kažkokiais reikalais antros vidurinės mokyklos direktorius Grigorij Jakovlevič Jarin. Nežinau, kaip jis susirado man. Pakvietė į vidurinę mokyklą dėstyti vokiečių kalbą. Man tai buvo netikėta. Jaučiausi tam nepasiruošęs, o ypač svetimam krašte, būdamas tremtiniu. Juk tai ne pradinė, o vidurinė mokykla. Lyg bijodamas sukompromituoti save kaip žmogų ir kaip lietuvį – atsisakiau. Tačiau kitą sykį jis vėl mane primygtinai kvietė. Aš nesutikau, bet pradėjau nuosekliau, rimčiau svarstyti. Pagaliau teiraujasi, ar yra dar daugiau mokytojų tarp tremtinių. Nurodžiau Jakubauską. Pasvarstęs visus už ir prieš, nutariau pabandyti. Kas bus – tebūnie.

Rugsėjo pirmoji. Kaimo gatvė prisipildė į mokyklą klegančių vaikų. O aš einu su dalgiu į kalnus pjauti avižų žaliam pašarui. Darbas įprastas, netrukdo svajoti ir svarstyti. Mintys vis sukasi apie mokyklą, mokinius. Kartais ir akys pritvinksta.

Kartą parėjus iš darbo, šeimininko vaikai pranešė, kad mokyklos direktorius liepęs man aateiti į mokyklą. Pasirodo, buvo kviestas ir Jakubauskas. Istorikė Antanina Michailovna Modina iš Maskvos čia dėstė vokiečių kalbą. Ji, matyt, norėjo atsikratyti to dalyko ar bent sumažinti valandų krūvį. Direktorius ir ji mus šiek tiek patikrino. Davė paskaityti vokiškai ir išversti į rusų kalbą (Kaip gerai, kad mano tėveliai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbas. Tai mano rusiška šneka ir neprastai skambėjo). Liepė peržiūrėti programas ir paaiškinti, kaip jas suprantame. Tuo viskasir baigėsi. Rezultatų nežinojome.

Spalio 6 d. – mano mamytės mirimo metinės. Šią dieną ruošėmės iš anksto tyliai, kukliai, mūsų mažoje šeimoje pažymėti. Ir štai spalio 5 dienos pavakaryje man vėl šeimininko vaikai praneša, kad rytoj ateičiau į mokyklą. Direktorius pasako, kad man leista dirbti mokykloje. Taigi mamos mirimo metinių dieną aš vėl atėjau į mokyklą, vėl pasijutau mokytoju. Man paaiškino, kad skiria dėstyti vokiečių kalbą keturiose šeštose klasėse po 4 pamokas. Pradžiai pakaks. Tą pačiądieną pasiūlė eiti į Antaninos Michailovnos vokiečių kalbos pamokas šeštose klasėse, stebėti jas ir perimti dėstymą sav atsakomybėn. Kitas pamokas tose klasėse jau turėsiu pats vesti.

Reikėjo parašyti autobiografiją, pristatyti mokslo baigimo pažymėjimą ir kitus dokumentus. Prisimenu, kaip direktorius, paėmęs į rankas Ukmergės mokytojų seminarijos baigimo pažymėjimą (lietuvišką), garsiai pareiškė mokytojų kambaryje: „Gerai.

Visi penketai ir ketvertai. Tik kažkurio dalyko trejetas". O tai buvo kaip tik vokiečių kalbos – mano neprotingo pasipriešinimo fašistinei vokiečių okupacijai – trejetas, nors savo kurse buvau vienas iš geriau mokančių vokiečių kalbą. Galimas nemalonumas neįvyko, nes manęs niekas nepaklausė, kurio dalyko šis trejetas.

Susimąstęs, neramus pėdinau pirmos darbo dienos pavakary iš mokyklos. Reikėjo iš visų jėgų rimtai imtis darbo. Pakeliui užsukau į knygyną. Nusipirkau žodynų, vokiečių kalbos vadovėlių, rusų kalbos gramatiką. Išleidau daugiau kaip 30 rublių. Buvo baugoka. Gal aaš dirbsiu tik savaitę kitą ir ar verta dabar šitaip išlaidaut? Šiaip ar taip, tą vakarą grįžau į namus vėl kaip mokytojas.

Ir vėl prisiminiau, kad buvo mano mamos mirimo metinės. Praslinko vienas paskui kitąvienerių metų įvykiai. Svarbiausieji iš jų: mirė mamytė, vedžiau, apsilpo tėvelis, palieku tėviškę, artimuosius,tėvynę, darbą mokykloje. Laisva Sibiro kalnų platybė ir nelaisvė žadami visam gyvenimui. Miršta tėvelis, svajonėse prasideda atkaklus veržimasis į gyvenimą. Ir pagaliau aš vėl mokykloje, nors nežinau, ar ilgam.

Artėjo ir mūsų sutuoktuvių metinės. PPovestuvinė kelionė įvyko, tačiau vestuvinės nuotraukos dar neturėjome. 1948 metais buvome padovanoję viens kitam po draugystės nuotrauką. O 1949 metais per Spalio švenčių atostogaspagaliau nusifotografamom kartu. Jau grįžę į Lietuvą albume pirmiausia suklijavome padovanotąsia viens kitam nuotraukas ir čia pat, žžemiau, „vestuvinę" Sibiro nuotrauką. Skirtumas dižiulis. Kas pažiūri, galvoja apie negailestingą laiko atspaudą žmogaus veide. O iš tikrųjų buvo prabėgę vos vieneri jaunystės metai.

Dabar pasinėriau labiau į protinį darbą. Rusų kalbos truputį mokiausi tik mokytojų seminarijoje pirmais tarybiniais metais. Ir tik tiek, kiek reikėdavo pamokose. Šiuo metu jau reikia rašyti planelius rusų kalba.kolegos mokytojai rusistai geranoriškai pasisiūlydavo ištaisyti mano rašytus planelius, padiktuoti diktantą. O namuose kibau į rusų kalbos gramatiką. Norėdamas išplėsti žodyną ir įsisavinti skaitymo techniką, pradėjau skaityti storą Ažajevo knygą „Daleko ot Moskvy". Pradžioje sunkiai sekėsi, ne viską supratau. Bet kuo toliau, tuo labiau viskas aiškėjo, lengvėjo. Daug padėjo kalbinė aplinka. Mokiniai manęs nesmerkė už padarytas klaidas, pataisydavo.

Su metodika buvo lengviau, nes jau turėjau septynerių metų patirtį pradinėje mmokykloje. Svetimas kraštas, nepažįstami papročiai bei požiūriai man ne visada buvo suprantami ir savotiškai sunkino darbą. Mokykla dirbo dviem pamainom. Klasės didelės, apytamsės. Anksti rytą ir vėlai vakare klasę apšviesdavo kartais tik dvi trys žibalinės lempos. Kai kurių klasių mokiniai buvo sunkiai valdomi. Kartais pagalvodavau, kada gi mane atleis. Taip sulaukiau ir pirmo atlyginimo. Pagaliau nusiraminau, įpratau ir dar su didesniu užmoju, kantrybe, planuodama kiekvieną minutę, mokiausi ir dirbau.

Padėjo tai, kad mokyklos direktorius, kolektyvas manęs neišskirdavo, elgėsi elegantiškai, daugiausia – ddraugiškai bei geranoriškai. Aš, žinoma, atsimindavau savo padėtį, kas esu.

Taip praslinko pirmieji mokslo metai Sibire. Buvo visokių netikėtumų, sunkių išgyvenimų, ligų. Kadangi dirbti pradėjau vėliau, tai ir mano atostogos buvo trumpesnės. Su mokyklos staliumi pjausčiau lysteles mokymo plakatams įrėminti. Mokyklos administraciaj, atrodo, mano darbu buvo patenkinta. Kitais metais jau skyrė daugiau pamokų ir vyresnėse klasėse. Surado pas senutę Safošiną nedidelį kambarėlį su sąlyga, kad apkūrenčiau namą. Taip persikėliau jau į trečią butelį. Eimininkė ir jos sesuo buvo nemaža vargo patyrusios revoliucijos ir Antrojo pasaulinio karo metais. Jos mums buvo geros. 1951 metais, kai gimė mūsų sūnus Kazimieras, šeimininkė savo didesnį kambarį užleido mums, o pati persikėlė į mūsų mažesnį. Per šalčius priėmė į virtuvę net mūsųs ožką, kai ši turėjo atsivesti ožiukų. Kurį laiką ožiukai šokinėjo virtuvėje. Žinoma, vieną ožkytę padovanojome jai. Taip ir gyvenom draugiškai dvejus metus.

1951 metų pavasarį sujudo rajono ir ypač mūsų mokyklos mokytojai stoti į pedagoginių institutų neakivaizdinius skyrius. Stojamieji egzaminai buvo organizuojami čia pat, rajono centre. Pasiūlė ir man. Nesijaučiau tam pasiruošęs. Buvo baugu rusų kalbos, TSRS istorijos, geografijos stojamųjų egzaminų. Nežinia dar, ar gausiu leidimą išvykti į Irkutsko pedagoginį svetimų kalbų institutą. Tačiau kiti mane drąsino. Ypač atkakliai įkalbinėjo mūsų mokyklos fizinio lavinimo mokytojas, bbuvęs karininkas frontininkas, ištvėręs sunkias sąlygas prie kinų sienos. Pagaliau ryžausi. Pasibaigus mokslo metams prasidėjo stojamieji egzaminai. Svarbiausia – TSRS istorija, kurios juk nesimokiau. Nuo neįprasto rusiško šrifto įskausdavo akys. Tačiau vieną po kito išlaikiau stojamuosius egzaminus, o vokiečių kalbą – penketui.

Atėjo išvykimo diena, tačiau leidimo vykti į sesiją vis negavau. Jau dvi savaites kolegos rusai ir kiti įstojusieji lankė paskaitas institute, o aš vis laukiu leidio. Pagaliau, nors ir pavėluotai, išvykau ir aš.

Įsiminė pirmas studento neakivaizdininko egzaminas. Tai buvo atsiskaitymas iš psichologijos. Dėstytojas gana jaunas. Atsakydamas į bilieto klausimus, naudojaus prieš ištrėmimą nebaigta skaitytiaustrų psichologo knyga „Vaiko genezė" bei savo sūnaus augimo stebėjimais. Medžiagos atsakymams pakako, tačiau nežinojaqu rusiškų terminų ir mintis reikšti rusų kalba buvo dar gana sunku. Dėstytojas labai kantriai klausė ir manęs nepertraukė. O mane jau devintas prakaitas pila. Užbaigiau. Dėstytojas rašo pirmą pažymį į mano įskaitų knygutę. Viliuosi nors patenkinamo įvertinimo. Išėjęs į koridoriu einu prie lango. Mat apsiniaukusi diena ir nuvargusios akys trukdo perskaityti įrašą. Skaitau ir negaliu patikėti: „Otlično". Pasitenkinimas ir net kuklus džiaugsmas užtvindo. Dėstytojas mane ne tik suprato, bet ir atsakymai, matyt, buvo teoriškai tikslūs bei pagrįsti. Beveik dingo nuovargis. Rengiuosi kitų dalykų egzaminams.

1952 metų vasarą baigiau pirmą kursą. Tačiau ppo mokinių pataisininkų egzaminų atleidžia mane iš darbo mokykloje. Formli priežastis – neturi reikiamo išsilavinimo. Po poros savaičių lyg ir vėl kviečia mane į mokyklą. Neįsivaizdavau, kaip būdamas tremtinys ir atleistas iš darbo galėčiau vėl pasirodyt mokykloje ir lyg niekur nieko toliau dirbti. Tuo metu iš švietimo ir medicinos įstaigų atleido daug tremtinių. Tada dar nesupratau, kad švietimo vadovai, atleisdami mane iš darbo, vykdė nurodymą iš aukščiau. O po to galima vėl iš naujo priimti. Specialistų juk trūko. Ieškau darbo laivų statykloje, baldų artelėje. Įsitaisau baldų artelėje. Vėl daugiau raumenų darbas. Tačiau mokymosi nenoriu nutraukti. Šeimininkei pažadu paruošti kuro namo apšildymui, kad ir toliau galėčiau gyventi tame pačiame kambaryje.

Maždaug po poros savaičių šaukia mane iš cecho į artelės kontorą. Pasirodo, atvyko gretimo Angos rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius ir kviečia mane į Angos mokyklą dėstyti vokiečių kalbą. Pirmiausia paklausia, ar aš noriu vėl dirbti mokykloje. Kažkokios nuotaikos pagautas atsakiau, kad aš buvau ir būsiu mokytojas, toliau mokysiuos neakivaizdiniu būdu. Žinoma, sutikčiau važiuoti ir į jų mokyklą, jei tik mane išleis.

Spalio mėnesio pirmomis dienomis atėjo į cechą komendanto įgaliotinis ir sako: „Arlauskai, statyk puslitrį. Gauni leidimą išvykti į Angos rajoną". Kai pradėjau dirbti artelėje, reikėjo pačiam pasigaminti staliaus stakles ir

spintelę įrankiams. Už jų pagaminimą artelė mažai mokėjo. Kitų stalių pasigamintos staklės bei spintelės buvo kaip iš po kirvio. O aš pasirinkau medžiagą ir kiek sugebėjau dailiai padirbau. Cecho staliai man sakė, kad taip ilgai krapštydamasis numirsiu badu. Dabar gi atėjęs atsisveikinti su bendradarbiais, žiūriu, kad mano darbo vietoje pastatytos mano meistro staklės, o manąsias pasiėmė sau meistras. Atsisveikinimui bendradabiai man padarė bei nudažė fanerinį lagaminą. Mums, neturintiems pastovios gyvenamos vietos nei baldų, jis buvo tikrai reikalinga dovana. Dar ir ddabar jį turiu.

Į naują darbo vietą vykau vienas, nes žmona dar netyrėjo leidimo. Po kiek laiko davė leidimą ir jai. Įsikūrėme Angoj, už 25 km nuo Kačiugo. Gavome kambarėlį mokyklos valytojos Garamzinos bute. Ruošiausi žiemos sesijai. Mokykloje dirbi buvo lengviau. Tuėjau jau trejų metų Sibire patirtį.

Net ir nenujaučiau, kokie netikėtumai laukė sesijoje. Pirmiausia buvo marksizmo – leninizmo įskaita. Ją priiminėjo instituto partinės organizacijos sekretorius kuklinas. Dažnai per egzaminus atsakinėti eidavau pirmas arba vienas iš pirmųjų. Mat galvojau, kad taip sutaupau llaiko ir energijos. Šią įskaitą taip pat nuėjau laikyti pirmas. Nujaučiau, kad atsakinėju neblogai. Dar uždavė keletą papildomų klausimų. Neviską išsamiai atsakiau, tačiau įskaitą tikėjausi gausiąs. Ir staiga į knygutę nepasirašo – įskaitos neišlaikiau. Svaigo galva. Man dar aiškino, kad nne visas diskusinės grupės pavardes prisiminiau, išvardijau. Pritrenktas išėjau iš auditorijos. Po to įėjo Mikalonytė, kuri mokėsi vien pwenketais. Ji taip pat negavo įskaitos. Paaiškėjo, kad visi tremtiniai, išskyrus vieną rusaitę, kuri jau buvo komjaunuolė, negavo įskaitos. Be o, turbūt pirmąsyk instituto istorijojepareiškė, kad neišlaikius marksizmo – leninizmo nebus leidžiama laikyti kitų egzaminų. Taip pasibaigė mums 1953 metų žiemos sesija. Tremtiniai, būreliu išeidami iš viešbučio, dar stoviniuojam, galvojam, ar besusirinksimevasaros sesijai. Man išsprūdo žodžiai: „Vasaros sesijai reikiapasirengti taip, kad prie mūsų niekas negalėtų prikibti". Tačiau giliai ruseno ir truputis nevilties.

Prasideda 1953 metų kovas. Miršta Stalinas. O gal dar pavyks išsilaikyti institute?! Su nauju užmoju rengiu užduotis. Vos atvykus vasaros sesijai, nežymiai iš dėstytojų pajaučiam, kad galime būti ramūs – galėsime mmokytis toliau. Lietuviai neakivaizdininkai mūsų dėstytojų buvo gerai vertinami.

Po truputį gyvenimas rieėjo normaliomis vėžėmis. Tik, kadangi Angoje nebuvo pramonės įmonių, parduotuvėse maisto produktų buvo mažiau. Tekdavo sekmadieniais dviračiu retkarčiais važiuoti į Kačiugą. Įsigytu dviračiu ne tik maisto, bet ir ožkoms šieno iš miško atsiveždavau (kartais po maišą pirkdavau iš kolūkiečių), nukastas bulves ar miške už 10 km pririnktus kibirus uogų pargabendavau.

Žiemą, apie Naujuosius metus, mokyklą ištiko nelaimė. Sudegė dviejų aukštų medinis pagrindinis pastatas. Užsidegė naktį. Greičiausiai nuo antrame aukšte įkaitusios kkrosnies. Mokytojai, mokiniai, miestelio gyventojai išnešė beveik viską. Iš antro aukšto su mokiniais pasitraukėm, kai dūmai beveik siekė grindis. Mes, tiesiog šliauždami grindimis, dar vis tempė suolus. Ypač bijojau, kad nepaliktų dūmuose koks mokinys. Po gaisro buvo šiek tiek įtarinėjimų,kad tai galėjo padaryti lietuviai. Bet gaisro priežastis, matyt, buvo aiški. O blaiviau mąstantys ir geriau pažįstantys lietuvius tremtiniusturbūt net neturėjo tokios minties.

Ypač krito į akis veiksmingas ir greitas mokyklos atstatymas. Patalpas suteikė biblioteka, partijos komitetas, vykdomasis komitetas. Klasėms buvo pritaikyti ir likę sveiki mokyklos pastatai. Gal po 3 – 4 dienų darbas mokykloje vėl vyko beveik normaliai. Mokytojams per pertrauką tekdavo skubėti iš vieno pastato į kitą. Vasarą lietuvių statybininkų brigada pastatė naują mokyklos pastatą toje pat vietoje ( jis ir dabar tebestovi). O mokytojų brigadoje rąstus vežiojau ir aš. Taip be jokio komendanto leidimo pasivažinėjau, paganiau akis po kraštą.

Tą pačią vasarą gavau atskirą virtuvėlės ir kambario mažą butą. Net ožkai tvartelį surenčiau. Jau turėjau atskirą kiemą ir čia pat esantį nedidelį daržą. Į šį butą parsivežiau 1954 metų kovo 4 dieną gimusią dukrelę Gražinutę. Į ligoninę išsirengėme abu su sūneliu Kaziuku. Jį vežiau rogytėse. O grįžant aš nešiau dukrelę, o mama vežė jau beveik trimetį sūnelį. Prie buto ddurų sustojome. Mama, palikus sūnlį, nuėjo atrakinti durų. Paliktas vienas rogytėse sūnus pastebėjo, kad tėvelių dėmesys jau skiriamas ne jam vienam. Ir pravirko. Viską supratę su žmona susižvalgėme. Taip jau gyvenom keturiese. Gal todėl kitais metais davė dviejų kambarių ir virtuvės butą buvusiame „buožės"Puzino name. Mums priklausė ir atskiras didelis kiemas, kurio didesnę dalį sukasiau daržui. Ant stačiakampių mėšlo krūvų padarytose duobutėse pradėjau auginti agurkus. Šąlant juos uždengdavome stiklu. Taip darė vietiniai žmonės. Pomidorų daigus išaugindavome kambaryje popieriniuose puodeliuose ir esant tik visai šiltam orui sodindavome daržą, naktimis dar uždengdavome. Buvo dar tvartas su šienine viršuje ir du svirnai (vienas su stogu, kitas – be stogo). Netoli tekėjo Angos upelis, iš kurio nešdavomės vandenį. Pavasarį jis išsiliedavo ir keliom dienom atskirdavo mus nuo krautuvės, ligoninės, apylinkės tarybos. Aukščiau ant šito upelio buvo pastatyta nedidelė hidroelektrinė. Ją statant daug prisidėjo mokykla – talkininkavo mokytojai ir mokiniai.

Dar dirbant Kačiugo antroje vidurinėje mokykloje, pakvietė mane dalyvauti vaidinime „Putinų giraitė". Angoje kultūros namų direktorė Anripina ir jos vyras (buvusio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas, o vėliau tos pačios gyvenvietės Angos kolūkio pirmininkas) buvo tikri scenos entuziastai. Jie net ir dabar, kai jiems per aštuonesdešimt, dar vaidina. Aš dalyvavau pastatymuose „Svetimas kūdikis", „Ne visada katinui Užgavėnės" ((Ostrovskio) ir kituose. Vėliau ir mokykloje statydavau su mokiniais scenos veikaliukus. Tai padėjo man geriau pažinti mokinius, žmones. Popamokinis darbas, bendravimas su mikiniais lengvino ir pamokas. Net nustebau, kai man buvo pasiūlyta paskaityti paskaitą mokinių tėvams. Išrinktas į profsąjungos komitetą turėjau progų lankytis pradinėse klasėse, pamokose. Reikia pasakyti, kad metodinis lygis buvo gana aukštas. Mokyklose didelis dėmesys buvo skiriamas nuosekliam rašybos, dailyraščio mokymui, ypač pradinėse klasėse. Taip pamažu tapau pilnateisiu švietimo darbuotoju, įgavau pasitikėjimo.

Artėjop 1956 metų vasara – Irkutsko valstybinio pedagoginio užsienio kalbų instituto baigimo metas. Vis dažniau užklysdavo mintis apie grįžimą į gimtąją šalį. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad mano sūnus ir dukra turės eiti į rusų mokyklą. Prieš išvykdamas į paskutinę, o kartu ir valstybinių egzaminų, sesiją, gavau pasą. Tai reiškia, kad aš beveik laisvas. Komendantas gražiai paaiškino, kad negaliu grįžti tik į tą sritį, iš kurios esu ištremtas. Bet žmona paso dar neturėjo. Ir vis dėlto išvažiuodamas į sesiją susitariau, kad ji ruoštųsi kelionei. Žadėjau, grįždamas iš Irkutsko, atsivežti geležinkelio bilietus į Lietuvą. Man bebūnant Irkutske, žmona taip pat gavo pasą.

Valstybinių egzaminų komisijoje atstovas iš Maskvos buvo objektyvus ir nuoširdus žmogus. Po kiekvieno egzamino aptardavo rezultatus, pažymėdavo protokole svarbesnius atsakymus. Po pedagogikos egzamino buvo pažymėtas ir mano

atsakymas. Pertraukų metu atstovas dalykiškai, draugiškai pasikalbėdavo su neakivaizdininkais apie užsienio kalbų mokymo problemas.

Per rusų kalbos teorinį egzaminą pasitaikė toks bilietas, į kurį tikrai galėjau visapusiškai ir išsamiai atsakyti. Rusų kalbos dėstytoja lietuvius neakivaizdininkus gerbė už jų darbštumą bei stropumą. Taigi tikėjausi įvertinimo „labai gerai". Bet per žiemos sesiją įskaitinį diktantą buvau parašęs vos trejetui. Be to, šnekėdamas darydavau ir kalbos, ir kirčiavimo klaidų. Gavęs aukščiausią įvertinimą, jausčiaus kiek nepatogiai. Todėl ruošdamas bilietą nnutariau, kad jei taip atsitiktų, penketo atsisakysiu iir pasitenkinsiu ketvertu. Baigus atsakinėti, dėstytoja pasakė garsiai: „Viskas išsamiai, labai gerai". Čia aš ir paaiškinau savo požiūrį. Ji nustebo ir taip pat garsiai pareiškė: „Mano darbo praktikoje tai pirmas atvejis, kad studentas atsisakytų geriausio pažymio tačiau, jei taip pageidauji, tegul taip bus". Abu buvom patenkinti. Kiti besiruošiantieji klausėsi mūsų trumpo pokalbio.

Išleistuvių dieną visai „išsižiojo" mano batai. Teko kreiptis į turgaus greito taisymo batsiuvį. Pataisyti ir gerai išblizginti jie visai negadino diplomo įteikimo bei išleistuvių vakaro nuotaikos. Vėliau dėstytojai ir nneakivaizdininkai vaikščiojome miesto gatvėmis ie net dainavome, triukšmavome. Man buvo tai neįprasta, nepatou. Į bendrabutį grįžome paryčiais. Miegoti nebuvo kada. O ir miegas neėmė. Su Juozu Navaku, su kuriuo viename rajone dėstėme vokiečių kalbą ir kartu studijavome, išėjome į geležinkelio sstotį. Bilietus pirkome abu į vieną vagoną. Išvykimas po savaitės. Per tą laiką privalėjome grįžti prie Lenos, sutvarkyti visus reikalus, gauti transportą ir išvykimo dieną su šeima ir manta būti vėl Irkutske.

Namuose jau radau žmonos beveik viską sudta į maišus. Tuojau pat ėmiausi aptarti ir vykdyti suplanuotus reikalus, o apie instituto baigimą ir užmiršau žmonai papasakoti, nors ji savo vargu nemaža prisidėjo, kad galėčiau baigti studijas. Ji net pamanė, kad neišlaikiau egzaminų ir nebaigiau. O man atrodė, kad šis reikalas jau atliktas ir nebevertas dėmesio. Prieš akis svarbesni dalykai.

Verta prisiminti susitikimą su Kačiugo banko direktoriumi. Švietimo skyriusatostoginių pinigų man ir Navakui už penkto kurso baigimą ir valstybinių egzaminų išlaikymą neturėjo. Laukti mes negalėjome. Jie pasiūlė čekius. Gal bankas galės išmokėti. KKreipėmės į vatinuku apsivilkusį banko direktorių. Išklausęs mūsų reikalą susimąstė ir pasamprotavo: „pinigų šiandien nebėra. Bet jūs gi važiuojate į tėvynę, tėviškę. Reikia ką nors daryti." prisiminė, kad didelę pinigų sumą paėmė laivų statykla. Ji visų pinigų negali šiandien realizuoti. Paskambino į laivų statyklą, susitarė. Po to patarė eiti tiesiai prie vieno langelio, kur dirba lietuvis, ir pasakyti, kad direktorius liepęs viską sutvarkyti be eilės. Nuoširdžiai, šiltai palinkėjo gero kelio, pridurdamas: „Į tėvynę – tai gerai".

Pagaliau ožkos, paršelis, dviratis, malkos, ddaržas parduoti. Kai kurie daiktai išdalinti. Dalis knygų ir sąsiuvinių atiduota į makulatūrą, o kitą dalį (nors ir ne tokią širdžiai brangią, palyginus su tuo, ka prieš septynetą metų palikau tėvynėje) nutariau parsigabenti. Bagažai sukrauti, apsiūti, sąrašai sudaryti, lagaminai paruošti. Vis ateidavo kaimynai, atsisveikindavo, kokį daiktelį nupirkdavo. Jie laiko tai geru ženklu, gerų norų pareiškimu išvykstantiems. Palinkėdavo laimingos kelionės. Prisimindavo, kaip padėdavau jiems pomidorus auginti. Nemažai susirinko išlydėti.

Vakaras. Sunkvežimiu vykstame nuo Angos (Lenos upės intako) pakrantės iki Angaros. O galutinis tikslas – Lietuva. Realiai galvojau, kad ir ten ne pyragai laukia. Bet veržiaus. Rytą, lietui lyjant, jau buvome Irkutsko geležinkelio stotyje. Kelyje vėl, kaip atvykstant, budėjau kėbule, o žmona su sūneliu ir dukrele sėdėjo kabinoje. Vairuotojas buvo geranoriškas, kantrus, paslaugus.

Pavakary, prieš atvykstant traukiniui, geležinkelio stoties aikštėje prie išėjimo į peroną susirinko minia keleivių. O mūsų abiejose rankose lagaminai ir dar maži vaikai. Gražinutė eidama pro vartus spūstyje pametė rankoje turėtą lėlę. Pradėjo gailiai verkti. Supratau jos skausmą (o dabar dar labiau suprantu), tačiau nebuvo kada užsiimti raminimu. Navakai ir mes įsitaisėme viename vagone.

Ir vėl, kaip prieš septynerius metus, tuksi vagono ratai. Tik tada – į Rytus ir visai nepažįstamus, o dabar – Į Vakarus ir jau žinome, kad į Lietuvą. OO šiame žodyje – viskas: tėviškė, motinos kapas, artimieji, gimtoji žemė, gimtieji namai, medžiai, rankomis bei akimis glostyti, bei upė Šventoji, pagaliau – džiaugsmas ir nežinia, rūpestis ir vargas, kuriems pasiryžome.

Paliko ir ten, prie Lenos, nemaža gyvenimo dalis: tėvelio kapas, mūsų įspaustos pėdos, vaikų gimtoji vieta, daug gerų žmonių bei septynerių metų įtemtas darbas ir vargas, veržimasis, kova už teisę būti savimi ir. troškimas grįžtį į Lietuvą.

Maždaug po penkiųparų traukinys jau slinko Maskvos priemiesčiais. Išlipam. Taksistai apspinta, čiumpa lagaminus ir tempia į savo mašinas. Važiuojam į Baltarusijos stotį. Pirmą sykį didmiestyje – Maskvoje. Bet rūpesčiai neleido viską sebėti. Važiuojam neįprastu greičiu. Gerai, kad Baltarusijos stotyje lagaminus atiduodam saugoti. Dar geriau, kad žmona su vaikais įsitaiso nakčiai motinos ir vaiko kambaryje. O čia pat, koridoriuje ant grindų, išsitiesiu ir aš. Atsiranda ir daugiau panašių, neaiškių, lyg įtartinų. tačiau juk ir aš panašus į įtartiną. Nors beveik neužmiegu, tačiau kiek pailsiu. Juk rūpesčiai vargino, vargina ir dar vargins.

Pagaliau vėl traukinyje, kuris veža į Lietuvą, į Vilnių. Pasiunčiau telegramą žmonos sesutei ir broliams apie traukinio atvykimo laiką. Saulei tekant traukinys lėtai artėja prie Vilniaus. Apima nenusakomas jausmas. Išlipam. Požeminiu išėjimu iriamės keleivių sraute su lagaminais ir vaikais. Penkiametis sūnus, įsimaišęs į srautą, nnutolo nuo mūsų ir pasimetė. Susitikimo su žmonos artimaisiais džiaugsmo ašaros ir rūpinimasis dėl sūnaus susimaišo kartu. Greit surandam paklydėlį. Būreliu traukiam pas savus. Trumpam atslūgsta fizinis nuovargis. O mintyse nerimastinga nežinia.

Dar iš tremties buvau parašęs į Vilnių pareiškimą Švietimo ministerijai: „ Į bet kurią Lietuvos vidurinę mokyklą". Atsako, kad mokytojų pakanka, nereikia. Dabar jau pats paduodu pareiškimą su diplomo nuorašu ir kitais priedais. Paaiškina, kad pirma reikia prisiregistruoti. Žadu prisiregistruoti pas uošvius Molėtų rajone, Pusnės kaime. Molėtuose pasų stalo viršininkas, pasirausęs po savo dokumentus, pataria greičiau iš čia nešdintis, nes man čia ne vieta. Mėginu registruotis pas tolimus žmonos gimines. Mat čia gal ir darbo gaučiau: Širvintose dirba kurso draugai. Pravėrus Širvintų pasų stalo kambario duris, mane atpažįsta buvęs tėviškėje liaudies gynėjas, karininkas. Man atrodo, kad jis vadovavo mūsų šeimos išvežimo apsaugai. Jis pasigiria, kad tokių jau daug priregistravo, priregistruos ir mane. Dar nesidžiaugiu, bet reikalai pajudėjo. Priregistruoja. Tada nespėjau suvokti, kokią didžiulę paslaugą jis mums padarė. O dabar jau nėra jo tarp gyvųjų. Nėraa kam dar sykį padėkoti. Nežinau ir kapo, ant kurio galėčiau padėti gėlių.

Vėl į Švietimo ministeriją. Čia jau kelintą dieną laukiam atsakymo. Kadrų skyriaus prieškambaryje tokių laukiančių daug. Ateinam anksčiau, dar prieš darbo pradžią. Pradeda

rinktis kadrų skyriaus darbuotojai. Kai kuriems praeinant laukiantieji atsistoja. Man su Juozu Navaku tai atrodo keista, neįprasta. Mes ten, Sibire,paprasčiau elgdavomės. Mūsų santykiai su rajono bei švietimo vadovais, darbuotojais buvo dalykiškesni ir paprastesni.

Rugsėjo pirmoji jau visai netoli, o mes vis dar laukiame. Vieną pavakarę mus abu iškviečia pas ministerijos darbuotoją Vyšniauskaitę. Pirmas įeina Navakas. Ilgokai užtrukęs išeina įpykęs, nuvargęs. Man prasitaria: baisi moteris, gal neik mane tai sudomina ir įeinu į vidų viskampasiruošęs. Kertamės kaip kirvis ir akmuo. Pagaliau, skvarbiu žžvilgsniu žiūrėdama į mane, ima ragelį ir sako: „Aš manau, kad Arlauskas bus geras mokytojas". Matyt, tai telefonu pasakė kadrų skyriui. Su palengvėjimu išėjau. Vėl pajudėjau į priekį.

Tačiau, kur važiuoti vis dar nežinojau. Vis laukiau. Netekęs kantrybės pats nueinu į kadrų skyrių ir pradedu atsargiai aiškintis. Kadrų skyriaus viršininkas apšaukia zonos, į kurią įeina Kudirkos Naumiesčio rajono Sintautų vidurinė mokykla, inspektorių, kodėl šis iki šiol dar nepaskambinęs į Sintautų vidurinę mokyklą. Man net nepatogu pasidarė. Netrukus gavau paskyrimą į šią mmokyklą.

Pirmiausia į Kudirkos Naumiesčio švietimo skyrių. V.Kudirkos aikštės viduryje. Pažįstami žodžiai. Suvalkija. Lietuva. Ir nuotaika lietuviška. Rajono tarybinė ir partinė valdžia, rodos, dalykiškai tvarko švietimo reikalus. Važiuoju Suvalkijos lygumomis į Sintautus. Jau domiuosi ne tik vaizdais pro autobuso langą, bet iir žmonėmis, jų elgesiu, charakteriu. Juk čia teks dirbti.

Sintautuose vėl rūpesčių nemaža. Buto nėra. Jį susirasti, susitarti reikia pačiam. Žinoma, direktorius Zigmas Norkaitis padeda kiek gali. Tačiau šie buitiniai sunkumai (po viso to, kas jau buvo) atrodo paprasti ir nelabai baido. Rugsėjo pirmomis dienomis jau su visa šeima ir lagaminais laikinai apsigyvename mokinių bendrabučio berniukų kambaryje. Ir direktorius, ir mokytojai priima mane nuoširdžiai. Kiekvienas siūlo pagalbą. Čia pat, greta mūsų, gyveno mokytoja Avižonienė, kuri buvo ypač paslaugi ir rūpinosi mūsų šeima.

Kaip vėliau patyriau, mokytojai kolektyviai kasdavo bulves: vieną dieną visi pas vieną mokytoją, kitą dieną pas kitą ir taip toliau. Vakare po talkos – bendra linksma vakarienė. Po kiekvienos talkos parsinešdavau bulvių maišą – dovaną naujakuriui. Tai buvo grįžusiam tremtiniui mmaterialinė ir ypač gerai nuteikiantimoralinė parame. Ją jaučiau ir vėliau, kai remontavaus butą, dariausi baldu – vienu žodžiu, kai kūriausi. Po bulviakasio ir kitų buitinio įsikūrimo darbų, rūpesčių išdrįsome ir mes pasikviesti mokytojus į kuklias įkurtuves. Ir mokytojų dėka jos pavirto gražia dragiškumo, kolektyviškumo ir jau ne visai kuklia švente.

Bet grįžkime prie svarbiausio mokytojo gyvenimo dalyko – prie mokyklos. Štai viena pirmųjų rugsėjo dienų. Visa šeima kartu praleidžiame naktį Sintautuose. Rytas. Šiek tiek ūkanotas. Po daugiau kaip septynerių metų vvėl einu Lietuvos žeme, Sintautų gatve į mokyklą. Jaučiu, kad kūnui labai lengva, o sieloje šventė. traukiu į plaučius orą ir pajuntu, kad jis kitoks negu ten, prie lenos. Jis lietuviškas!!! Norisi visa tai pasakyti visiems. Pamokose vėl kalbu lietuviškai. Dabar esu vidurinės mokyklos mokytojas su diplomu ir tam tikra septynerių metų patirtimi. Nors tų septynerių metų savotiška įtaka dar ženkli. Kartais pritrūksta pamokoje lietuviško termino. Vėl ne visai pažįstami mokiniai, žmonės, papročiai, charakteriai. Tačiau juos myliu. Kvėpuoju juk lietuvišku miškų, pievų ir laukų oru bei vaikštau jau Lietuvos žeme.

Ir dabar dažnai išeinu į kiemą, gėriuosi tėvynės gamtos grožiu. Po šaltos nakties saulė skaisčiai šviečia. Dangus skaidrus, melsvas. neseniai praėjo sūnaus Kazimiero gimimo diena. Jam jau keturiasdešimt penki. pagaliau suprantu, kaip greitai bėga laikas.

Mykolas Jankūnas (gimęs 1913m. Jonavos raj. Žeimių km. Šiuo metu gyvena Kaune)

Baigęs Žeimių pradinę mokyklą, dar paauglys pradėjau dirbti tėvų ūkyje. Iš kaimo rėžinių laukū pasiskirstę į viensėdžius, pradėjome rūpintis naujos sodybos statyba. Iš tolimų miškų su arkliais tempdavom statybinę medžiagą. Be to, miestelyje pats sau stačiau namą. Rąstus veždavome iš Šėtos šilo į Kėdainius, kur gamino dailylentes luboms ir namo apdailai. Buvo aibės darbo: iki nakties veždavome plytas, kalkes, akmenis. Vėliau turėjau jauną samdomą darbininką, oo tėvai, nors jau nebejauni, taip pat padėjo. Didelį smūgį tėvams sudavė apie 1930 metais Lietuvoje siautėjusi tuberkuliozė. Kirto jaunimą kaip giltinė su dalgiu. Atėmė ir mano 16 – metį brolį Vaclovą ir vienintelę 20 – metę seserį Moniką. Nepadėjo nė tuometinė medicina ir sanatorija. Vyriausiasis brolis Stanislovas studijavo universitete teisę, vėliau dirboVarėnoje, Kaune.

Alkoholio beveik nevartojau, nebent ypatingomis progomis. Brolis paskatino mane kurti Žeimiuose jaunalietuvių skyrių. Kadangi mūsų kraštas buvo sulenkėjęs, lietuvybės veiklos tikrai reikėjo. Vėliau įsikūrė kiti skyriai: geležinkelio stoties, Akmenių, Liepių, Širvių. Ruošdavome vakarus su vaidinimais, skaitėme paskaitas įvairiomis temomis. Subūrėme chorą jaunalietuvių sąskrydžiams, vykusiems Kaune, Petro Vileišio aikštėje. O dainų slėnyje tūkstantiniai chorai traukė „Mes be Vilniaus nenurimsim". Daug laiko paskyriau saviveiklai, bet nesigailiu. Nors tėvas apibardavo, kai aš, metęs ūkiškus darbus, sėsdavau ant dviračio ir lėkdavau į repeticiją, į Žeimių miestelį. Dažniausiai tekdavo vaidinti svarbiausią rolę. Tėvas, pamenu, šaukia: „Kokios naudos turėsi iš tos scenos", bet scena, atrodo, ateityje mane išgelbėjo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui ir paskelbus Lietuvoje tarybinę valdžią, šauliams ir jaunalietuviams teko viską perduoti komsomolui, vėliau pavadintam komjaunimu. Tuometinis šaulių būrio vadas mokytojas Jonas Garbšys perdavė savo būrio ginkluotę ir vėliavą, taip pat mokykloje buvusią biblioteką. Vėliau manęs paklausė: „Ar nepyksti, kad atidaviau vietoj tavęs jjaunalietuvių vėliavą ir biblioteką komsomolui?" Man labai skaudu tai prisiminti, nes netrukus šį puikų mokytoją už vadovavimą šaulių būriui peršovė ir paliko Žeimių žvyrduobėje. Jo nėščią žmoną su mažu vaiku ant rankų ištrėmė. Po daugelio metų ji grįžo viena, palikusi Sibire iš bado mirusius vaikus. Atsitiktinumo dėka ir aš likau gyvas.

Toliau – sudėtingi sovietmečio vingiai. Vieni traukė į miškus, kiti – į miestą, manydami, kad amerikonai neleis galutinai sudaužyti Vokietijos. Palikęs tėvus ir ūkį Dievo valiai, pasukau į Kauną. Prisiglaudžiau prie brolio šeimos. Jis pats, kaip buvęs teisėjas, atleistas iš pareigų, vengė gyventi savo bute. O man pavyko įsidarbinti sukarintoje geležinkelio apsaugoje, priešgaisrinėje dalyje motoristu. Taip su „broniruote" pragyvenau dar penkerius metus. Po karo pasklido kalbos, kad ruošiama antroji deportacija. Tėvų laimei, tuometinis apylinkės žemėtvarkos vadas Cviatkovas pasiulė jiems priimti savo sesers dukrą Marušą, atklydusią iš tolimos Rusijos ir besiprašančią duonos. O aš jau pastebėjau įtartinus vagonus, pagalvojau, ar tik nebus į juos grūdami tremtiniai. Neklydau,iš tėvų sužinojau, kad kaime jau šmirinėja nepažįstami įtartini pareigūnai, renka žinias apie žmones. Su manimi dirbo ūkininkų sūnus Marijonas Štarka iš Strebeikių. Tai aš jam ir liepiau: sėsk, girdi, ant dviračio ir spausk į Žeimius, perspėk mano ir savo tėvus. Jo tėvas, tai

sužinojęs, tuoj į vežimą susikrovė lašinius, drabužius ir pasitraukė iš namų. Liko tik motina su vyriausiaja dukra Janina (šiuo metu gyvena Kaune). O dėl mano tėvų ta Maruša išlėkė į Žeimius pas savo dėdę pasitikslinti, ar tikros kalbos. Grįžo su ašaromis: „buvote sąraše, bet nusiraminkite, neišveš". Aš, tai sužinojęs, labai nudžiugau: šitaip rusė Maruša išgelbėjo tėvus.

Rytojau dieną prasideda košmaras. Veža iš Strebeikių tuos, kurie nepaspruko, taigi ir Štarkienę su dukra, Strumilus, senutę Michnevičienę, garsaus architektožmoną. Pats architektas nesulaukė tų dienų, mmirė skurde savo dvarelyje. Gal po savaitės prisistato kažkoks pareigūnas ir klausia motinos: „Ką turite iš giminių mūsų valdžioje?" Mat buvome tremtinių sąraše, bet likome neišvežti.

Neilgas tas džiaugsmas. Supratome, kad reikia sprukti iš kaimo į miestą. Suradęs Kaune, Girstupio gatvėje, seną trobą su tvarteliu ir sandeliuku, pargabenau tėvus su viena karve maitintoja, netrukus nusipirkome antrą. Čia, VI forto rajone, buvo puikios sąlygos ganiavai. Prie tėvų prisiglaudė ir brolis Stanislovas, buvęs atsargos karininkas, prieškario teisėjas. Ganė jis tas karves ir iišnešiodavo kaimynams pieną. Vis šioks toks išgyvenimo šaltinis. Vėliau, pasibaigus trėmimams, galėjo prisiregistruoti.

Neseniai sukako 20 metų nuo brolio mirties. Jis mirė 1983 m. Ilgą laiką gyveno su mano pasu. Brolis turėjo ryšį su pogrindžiu. Gaudavo spaudinių, kurie ir man buvo įįdomūs. Prisimenu, daviau vienam žeimiečiui, buvusiam šauliui Pranui Karaliūnui, paskaityti, o šis senas kavalierius sugalvojo parodyti dar ir Jonavos gimnazistėms Kreicmaraitėms. Galima suvokti, kokia laukė atomazga. Po kelių savaičių į mano priešgaisrinės apsaugos patalpas prisistatė NKVD darbuotojai ir liepė eiti kartu. „Nebėk, peršausim", – perspėjo rusiškai, pavartodami dar ir riebų keiksmažodį. Pėsti atkeliavome į saugumo skyrių. Įvedė į vieną kambarį, kitą. Klausinėjo, ką pažįstu iš tėviškės, kas mane lanko. Žiūriu, ogi įveda sumuštą, aprišta galva Karaliūną. Pasodina priešais mane ir klausia, ar pažįstame vienas kitą. Atsakau, kad sekmadieniais, išeidami iš bažnyčios, pasimatom. „Ar toli vienas nuo kito?" Atsakau, kad per septynis kilometrus. „K babam chadili?" – dar klausia. Po to aiškina, girdi, Karaliūnas pasakęs, kas Jankūnas jam davė antitarybinį lapelį. „„Kaip tai, – pradedu vaidinti nesuprantąs, – prieš tarybų valdžią?" Pajuntu, kad reikia gelbėtis. Šoku kaip įgeltas ir šaukiu kaip žvėris, užsipuolu Karaliūną. Šaukiu, aišku, lietuviškai. Tie apsimeta, kad nesupranta, bet vėliau liepia išversti, ko ant jo, girdi, bliaunu. Pasakau, kad Karaliūnaspavydi man gyvenimo, darbo priešgaisrinėje apsaugoje ir kita. Tada apsiramino, palydėjo į namus, padarė kratą, bet, nieko įtartino neradę, paliko ramybėje. „Kur seno kavlieriaus protelis, – mąsčiau, – galėjo sakyti, kad rado tą spaudinį pašto dėžutėje ar kur kitur ggavo. Štai kada artisto gabumai išgelbėjo, kai reikėjo nuo enkavedistų gintis."

Praslinkus dar dešimčiai metų, sutikau iš lagerio grįžusį savo giminaitį, buvusį partizaną Vaclovą Kieliauską, kuris su J.Pilsuckiu ir mano Kaune slaugytu sužeistu partizanu Stasiu Pagrandžiu buvo įvelti į vieną bylą. Ir štai kas paaiškėjo. Pasirodo, ir aš buvau įveltas į dvi bylas. Už pogrindžio spaudą ir už sužeisto partizano bei jo draugo globą (gyvenome metus Kaune, mažame kambarėlyje). Mat Vacys sėdėjo kitame kambarėlyje ir girdėjo, kaip liudijo P.Karaliūnas. Kai teisėjai išėjo pasitarti, jis šoko ant „skundiko" ir liepė atšaukti parodymus, bet šis neatšaukė. Abu nuteisė po dešimt metų lagerio.

Nepraėjo nė savaitė, kai sutikau P.Karaliūną. Pasiteiravau, kodėl negalėjo pasakyti, kad jis rado tuos spaudinius pašto dėžutėje ar kur nors kitur. Šis tik šyptelėjo: „Ar tau būtų buvę geriau, kad aš prisipažinčiau ir sudarytų grupinę organizuotą bylą?" Papasakojo, kaip mušė storomis ir plonomis vielomis. Praradusį sąmonę išvilkdavo į rūsį, kur apipildavo kibiru vandens, kad atsigautum, ir vėl – į apklausą. Baisu, kas dėjosi.

Pamenu, kai, palikęs tėvų ūkį, atvykau į Kauną ieškoti duonos. Ėjau tuomet senamiesčiu per žuvies turgų ir pastebėjau stovintį žilą vyrą su ūsais ir barzda. Girdėjau šnekant, kad jis čia buria iš delno. Prisiminiau, kad prieškario jaunalietuvių žurnale „Jaunoji karta" ttaip pat skaičiau apie tokį būrimą. Tadnieko nelaukdamas ištiesiau ranką. Suspaudęs ją stipriai, tas vyras sakė: „Palikai savo namus, tavęs laukia keturi asmenys, turtingas nebūsi, bet vargo nematysi, o gyventi net nusibos". Paskui ėmiau galvoti, ką tai reiškia. Aha, tikrai du tėvai, vienišas brolis ir nebylė senutė. Kas dar. Tik staiga kažkas, eidamas prošal, nusijuokė: „Štai ir Jankūnas varažijas". Net prakaitasišpylė.

Vis dėlto tas barzdočius tiesą bylojo. Turtingas nesu, bet nesigailiu. Vargo nepatyriau, gyvenu ilgai, nors dar nenuibodo. Tik vėlai vedžiau, 37 – erių metų. Išsirinktoji – Žeimių kalvio dukra Pranė Vilkaitė, kuriai dabar jau 88 – eri. Turime du sūnus, dvi marčias, dvi anūkes ir vieną proanūkę. Džiaugiamės, kad turime du globotinius. Tik apie dešint metų gyvenau svetimoje pastogėje. Karui pasibaigus, perėjau dirbti į popieriaus fabriką, kuris vėliau VI forto ribose suorganizavo pirmąjį kolektyvinį sodą ir iš valstybės fondo išrūpino žemės pirmai privačių namų statybai – nuo Baršausko gatvės iki Girstupio upelio pakrantės. Padedamas brolio, čia susirenčiau standartinį namelį su mansarda. Vėliau sūnus Egidijus nemą iš pagrindų rekontravo, išplėtė. Čia pernai per šv. Valentiną švenčiau savo 90 – metį. Esame laimingi, nors ir prisikentėjome dviejų pasaulinių karų sūkuryje.

Kaip dabar paaiškinti savo ilgaamžiškumą? Svarbiausia, nuo jaunumės užsigrūdinau fiziniu darbu. Vėliau apie 440 metų iš eilės vykdavau į pajūrį – tai į Neringą, tai į Juodkrantę. Tik ne į Palangą. O nuo įvairių pavojų, tykančių Kaune ir Žeimiuose, saugojo Aukščiausiojo globa ir sveika orientacija kritiškais momentais.

Veronika Liutkevičiūtė – Krugliakova (gimusi1930 metais Jonavoje)

Dabartiniame „Sodros" pastate ir kieme veikė Abramavičiaus limonadinė. Kitoje gatvės pusėje buvo valstybinis degtinės monopolis, vadovaujamas Grigaravičiaus. Kiemo tarpuvartėje, apsistačiusi statinaitėmis, silkėmis, prekiavo visų jonaviečių pažįstama žydė Sorkė. Mergina visada atrodė susivėlusi ir murzina, nuolat ją supdavo netvarkingi ir apsileidę vaikai.

Šiandieninio „Carito“ šarvojimo patalpoje buvo progimnazijos, vadovaujamos Dvilaitienės, mokytojų kambarys, kurio kertėje, prie lango, stovėdavo žmogaus skeletas, vaikų vadinamas giltine. Mes jos labai bijodavome, bet vis tiek būreliais lįsdavome artyn pasižiūrėti. Eidami į čiuožyklą, būtinai dėbtelėdavome į langą, už kurio baugiai stypsodavo ji. Taip pat Labai gerai prisimenu, jog nuostabiai čiuoždavo Vulfavičius ir Griša iš Rimkų kaimo.

1936 – aisiais Jonavoje tegyveno 5 tūkstančiai žmonių. Didžiąją jų dalį sudarė žydai. Dviaukščiuose namuose veikė įvairios parduotuvės, kurių savininkai duodavo prekių į skolą, kiti prašydavo atidirbti. Dieną keitė naktis, naktis – dieną. Niekas nesitikėjo, jog visai netoli laikas, su savimi atsinešantis siaubą ir mirtį. Net ir pasigirdus karo trenksmui, jonaviečiai tikėjosi išvengti tragedijos.

O ji atėjo. Vieną 1941- ųjų birželio dieną būdama maža

su tėčiu ėjau Sodų gatve (čia tuomet gyveno mūsų, Liutkevičių šeima). Tąsyk rusų kareivis sustabdė mus ir įsakmiai paliepė kuo skubiau rausts apkasus, kadangi netrukus prasidėsią manevrai. Pajutę pavojų, dvi slėptuves išsirausėme netoli Varnutės upelio, prie malūno, kuris veikė dabartinių tvenkinių vietoje. Man iš pradžių buvo keista, kad teks gyventi „po žeme“, tad aš jau kūriau savo vaikiškas psakas.

Tačiau netrukus prasidėjo baisus mūšis: už Rimkų kalno – rusai, už dabartinių žydų kapinių – vokiečiai. Lindint apkasuose, atrodė, kad virš galvų –– tikras pragaras. Susikurtos svajonės ir tas ankstyvas rytas man, tuomet dar visai mažai mergaitei, pavirto baime ir ašaromis. Aprimus kautynėms mieste, mano šeima pasitraukė į Dijokiškių kaimą. Bet argi laigai ten pasėdėsi, kai namai taukia?

1944- aisiais patyrėme antrąjį šturmą, nes rusų kariuomenė vijo vokiečius iš Lietuvos. Mano tėvai nutarė, jog saugiau bus karo viesulą išgyventi pasislėpus kaime. Pasuko į Naujasodį.

Pasiroda, tąsyk tėvai apsiriko, nes didžiausi mūšiai persimetė į miškus. Bombų sprogimai, nenutylantys kulkosvaidžių kalenimas, sviedinių zvimbesys niekada neišdils iš aatminties. O lėtuvų gausmas priverčia krūptelėti dar ir šiandien.

Tikrą siaubą patyriau vaikystėje. Tik užsimerkdavau, ir akyse iškildavo didžiulis apkasas, į kurį pataikė bomba: keliolika nekaltų žmonių, kas su šaukštu, kas duonos rieke rankoje, amžinai užmerkė akis. Žuvusiųjų veido išraiška liudijo, kkad mirtis visus ištiko staiga.

O ką kalbėti apie žydų žudynes Girelėje?! Pasmerktuosius suveždavo į geležinkelio stotį iš aplinkinių rajonų, o iš ten varydavo mirti Jonavos pamiškėje. Pasitaikė stebuklas – leisgyvei žydaitei pavyko iššliaužti ir likti gyvai. Vėliau ji atpažino vieną iš lietuvių budelių.

Iki genocido buvo draudžiama žydams vaikščoti šaligatviais – tepriklausė gatvės grindinys. Kaip bebūtų skaudų prisiminti tačiau tie žmonės kentė tikrai didžiulį pažeminimą. Jie netgi gatvėmis, kaip šiandien puikiai prisimenu, vaikščiojo su geltona žvaigžde, paliudijančia asmens tautybę.

Siaubingus prisiminimus man sukelia ir 1943 – ieji. Tais metais vokiečiai į Girelę atgabeno milžiniškas juodas baidykles – krematoriumus, kuriuose dagino iškastus sušaudytus lavonus. Tada tekdavo bėgti iš miesto – šitaip dusindavo baisus dūmų kvapas.

Per karą beveik visa Jonava buvo sugriauta. Liko nedaug ppastatų vienoje, kitoje gatvėje. Po pamokų mes, mokiniai, eidavome valyti griuvėsių: rinkome apdegusius rąstus, krovėme plytas, šlavėme stiklų duženas. Atrodė, galėtum namus atstatyti plikomis rankomis ir šitaip atsidėkoti likimui, kad paliko gyvą. O tuo metu juk žuvo daugiau nei pusę miesto gyventojų. Kaip dabar atsimenu, jogaip stipriai sumažėjusį gyventojų skaičių buvo stengiamasi padidinti imigracija iš kaimų.

Jonava strateginiu požiūriu buvo labai palankioje vietoje. Juk per ją driekėsi plentas Varšuva – Peterburgas. Susisiekti padėjo geležinkelis. Nerimi atplaukdavo sieliai. Miestas nuo seno garsėjo nnagingais baldžiais, kurių dirbtuvės tuomet buvo įsikūrusios ilguose barakuose prie Neries (dabar ten ritualinių paslaugų įmonė). Lentpjūvė veikė šiandieninės Statybininkų mokyklos teritorijoje. Taip pat buvo ir vienas degtukų šiaudelių fabrikas bei didelis malūnas. Ir visa tai sudegė ar buvo šiaip sunaikinta karo metais. Labai tvarkingai atrodė žydų kapinės: raudona broma, rubino koplytėlė, graži tvora.

Dabartinio Nord/LB banko vietoje visu tempu dirbo vilnų karšykla. O miesto centre, šiandien vadinamame Ramybės skvere, buvo miesto gyventojų Amžinojo poilsio vieta. Ten atgulė ir mano tėvelis. Tačiau, matytm politikos sumetimais kapines teko naikinti ir iškelti į nuošalesnę vietą. Žinoma, kad ne visų palaikai užpilti kitu smėliu. Nieko nepadarysi, laikmečio istorija savaip pakoreguoja net ir mirusiųjų likimus.

Aš pati, dirbdama profesinėje mokykloje, vos nepraradau aukštojo mokslo baigimo diplomo už tai, kad bendravau su kapų atvykusiais aplankyti žydais. Negera dabar tai prisipažinti, tačiau po griežto pokalbio partijos komitete teko slapstytis nuo svečių ir šitaip išsaugoti nuo valdžios akies išsilavinimo dokumentą.

Jadvyga Petrusevičienė (gimusi 1921 metais Praišiogalos kaime, Joanvos raj. Šiuo metu gyvena Šilų kaime Jonavos raj.)

Jau nuo pat mažų dienų atsimenu tik sunkų ir daug vargo kupiną gyvenimą. Mano tėvai buvo kilę iš didelių šeimų, todėl savo gyvenimą ir buitį turėjo kurtis patys niekieno nepadedami. Neturėdami pastovios gyvenamosios vietos, jjie keliaudavo iš vienų namų į kitus prašydamiesi prieglobsčio visai savo šeimai. O buvome didelė šeima. Dešimt brolių ir seserų turėjo išlaikyti beturčiai tėvai.

Taigi esant tokioms sąlygoms gyvenimas nubloškė į Praišiogalos kaimą Jonavos rajone, kuriame aš ir gimiau. Ten gyvenome Tiškų dvare. Tiesa, jie nebuvo labai dideli dvarininkai, tačiau davė mums lopinėlį žemės ir leido gyventi nedideliame namuke netoli jų gyvenamojo namo. Dirbdami gautą žemę tėvai sugebėjo ne tik išlaikyti visus mus, bet dar ir sumokėti ponui Tiškai. Prasidėjus pačiam darmymečiui tekdavo ir pono laukus padėt apdirbti. Juk bent tuo galėjo tėvai atsilyginti už gerą žmogaus širdį.

Taip bėgo dienos. Mes paaugome ir atėjo tas laikas kuomet ir mums reikėjo pradėt dirbti. Mums, vaikams, tekdavo ganyti gyvulius. Aš su sese Elena ganiau karves. Buvo sunkūs laikai, nes tekdavo anksti išginti jas į pievas, nuolat būdavome neprivalgiusios ir žinoma neišsimiegojusios. Bet ką padarysi. Tėvams reikėjo padėti.

Vyresnysis brolis Antanas ganė kiaules. Tačiau jos buvo jau ne mūsų ir ne pono Tiškos, o kitame kaime gyvenančio Laurinavičiaus. Taigi brolis buvo samdinys. Jis gyveno pastoviai pas Laurinavičius, o jis mano tėvui mokėdavo Antanuko algą. Taip tekdavo ganyti visą vasarą, kol neatšaldavo orai. O vos prasidėjus pirmiesiems šalčiams pradėdavome eiti į mokyklą.

Tuomet tėvams buvo sunkiau, nnes penki iš mūsų, vyresnieji, išeidavome į mokslus. Trūko darbo rankų namuose. Žinoma, būdavo tokių dienų, kai tėvas neleisdavo į mokyklą, nes reikėdavo namuose nudirbti darbus. Dėl to mokytoja labai pykdavo ir dažnai tėvui priekaištaudavo. Tačiau labai gerai atsimenu ištartus tėvo žodžius: „Kam tas mokslas, jei visą gyvenimą reiks tik aplink karvės uodegą suktis. Aš nesimokiau ir man to nereikia. Tai kodėl mano vaikams to turėtų prireikt?!“. Galbūt ir kvailai šiuo metu atrodo tokie jo žodžiai, bet tuo metu jis buvo teisus.

Nors mes ir ėjom į mokyklą, tačiau patys to labai nenorėjome. Dabar gerai nepamenu, kodėl mums nepatiko mokyklą. Gal dėl to, jog negalėjome taip gražiai apsirengti, kaip ponų vaikai, o gal todėl, kad ir mokytoja nelabai mus mėgo, nes sunkiai kalbėjome lietuviškai. Mūsų šeima, pastoviai gyvenanti prie ponų, kalbėjo namuose tik lenkiškai. Taigi ne kartą mokytoja yra mus užgauliai pavadinus „lenkų išperomis“. Dar ir dabar pamenu, kaip skaudu buvo išgirsti tokius žodžius vaikui ir dar prie visų kitų mokinių.

Praėjus keliems metams mes visi išsikraustėme į Lokės kaimą jau ne pas ponus, o pas paprastus žmones, kurie turėjo didelį, dviejų galų namą. Iš pradžių gyvenome mažame kambarėlyje, vėliau namo savininko sesuo užleido mūsų šeimai vieną namo galą, o pati

persikraustė į mažą kambarėlį.

Štai pamažu atėjo ir 1940 – ieji. Bolševikuojantys entuziastai mieste surengė demonstraciją, palaikančią sovietų valdžią. O ji netrukus pradėjo veikti išbandytais metodais. Pirmiausia buvo uždraustos visos politinės, kultūrinės ir net sporto organizacijos, pradėti persekioti ir suiminėjami nepritariantys nepriklausomos Lietuvos griovimui.

Puikiai atsimenu, kai mokyklose įrengė „raudonąjį“ kampelį, šlovinantį Staliną, „nenugalimą“ Raudonąją armiją ir bolševikų santvarką. Tokių kampelių atsirado ir ligoninėse, ir bibliotekose – visur, kur tik susirinkdavo daugiau žmonių.

Prasidėjo represijos prieš tautos inteligentiją, mokytojus. Netrukus suimamas vienas JJonavos šviesuolių, vienas miesto progimnazijos steigėjų Balys Garmus su šeima. Ypač daug aukų raudonajam atėjūnui atiteko tragišką 1941 metų birželio 14 – osios naktį, kai sovietiniai saugumiečiai suėmė ir į tremtinių ešelonus pasiuntė daug Jonavos ir aplinkinių vietovių šeimų. Tos baisios akcijos metu buvo pašautas ir dar gyvas užkastas pedagogas iš Žeimių I.Garbšys, geras mūsų šeimos draugas. Taip pat suimta knygnešio ir savanorio, buvusio šaulių būrio Jonavoje vado Justino Vareikio šeima (jo vardu pavadinta viena Jonavos mokykla), mokytojų B.Lengvenio, B.Kiškio, KKuretkos, I.Slapšio, A.Vilainiškio – Velainiškio šeimos, dvarininkė Montvilienė ir daugelis kitų.

Įvykus šiems baisiems dalykams pradėjo kurtis pogrindinės organizacijos. Miškai buvo pilni partizanų. Daugelis kaimo vaikinų ir vyro stojo partizanų pusėn ir kovojo prieš rusus. Žmonės padedantys jiems buvo persekiojami ir bbaudžiami ne ka mažiau nei patys partizanai. Tačiau kaip gali atsisakyti padėti, jei šis kovotojas yra tavo draugas, kaimynas ar šeimos narys. Taip buvo ir mano šeimoje. Vyriausiasis brolis Petras nusprendė būti partianu ir niekas jo negalėjo atkalbėti. Kad ir kiek verkė ir raudojo motina – jis išėjo. O mes negalėjome jam nepadėti. Pačiai tekdavo nešti į miškus ir rūbus, ir maistą broliui, nors tai buvo labai rizikinga. Vieną vakarą einant mišku mane buvo užtikę žmonės iš saugumo, tačiau laimei pavyko išsisukti, nes daiktus jau buvau perdavus broliui ir ėjau namo.

Tačiau raudonajam okupantui ant kulnų jau lipo rudasis maras iš vakarų. Jo atėjimo žmonės laukė su didžiuliu džiaugsmu, tikėdamiesi, jog viskas pasikeis į gerąją pusę.

Bet Hitlerinės okupacijos metai Jonavai jau nnuo pirmųjų dienų buvo skausmingi. Nespėję atlikti visų savo juodųjų darbų, vokiečiai spaudžiami, bolševikai traukėsi rytų kryptimi. Jau pimąjį karo sekmadienį Jonavos pašonėje, Skaruliuose, nelabai toli nuo mūsų kaimo, įvyko didelė tragedija. Į netvarkingai besitraukiančias raudonarmiečių dalis kažkas tariamaipaleidęs šūvį iš senosios Skarulių bažnyčios. Įsiutę kariškiai apsupo bažnyčią su besimeldžiančiais žmonėmis, pačioje bažnyčioje, šventoriuje ir aplink suguldė visus ant žemės ir vieną gyventoją – Antaną Butniauską – nušovė, kitus, ištardę po vieną, paleido. Bet visą įniršį išliejo ant trijų tuo mmetu klebonijoje buvusių kunigų – Skarulių klebono Pranciškaus Vitkevičiaus, Veprių klebono Balio Vėgėlės ir vilniškio kunigo Zigmo Stankevičiaus. Suimtieji buvo žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti.

Susirėmus dviem priešiškom armijom pačiame mieste, viskas buvo sunaikinta beveik iki pamatų. Mūšio įkarštyje nuo vokiečių bombardavimų, taip pat nuo besitraukiančiųjų padeginėjimo Jonava žiauriai nukentėjo. Hitlerininkai įžengė į liepsnose paskendusį miestą. Taip per porą dienų gražus miestas virto pelenų ir griūvėsių dykviete.

Jau pirmosiomis naujos okupacijos dienomis prasidėjo represijos prieš sovietinės valdžios remėjus ir žydų tautybės jonaviečius.

Žydų ir atvežtų karo belaisvių masinio naikinimo vieta tapo Girelės miškas. Likę gyvi žydai buvo suvaryti į getus, o ten pamažu taip pat naikinami. Kadangi daugiau nei puse miesto ir aplinkinių kaimų gyventojų buvo žydai, tai juos pradėjus naikinti ištuštėjo namai ir gatvės. Žydų žudynėse dalyvavo ir nemažai lietuvių. Vieni iš jų dėl antisemitinių pažiūrų, kiti dėl godumo, nes žydai visuomet buvo vieni turtingiausių žmonių. Atsirado ir tokių kurie dalyvavo žudynėse iš kvailumo ir baimės, bei tiesiog sadistinių motyvų.

Nors lietuviai ir laukė vokiečių atėjimo, bei daugelis jiems padėjo (net partizanai stojo vokiečių pusėn varydami „raudonuosius“ iš gimtojo krašto), tačiau nacių teroras neaplenkė ir jų: buvo baudžiami žmonės, padedantys žydams ar tiesiog smerkiantys nacių politiką; siunčiami ar net šaudomi ūkininkai, neatidavę pyliavų iišvežti priverstinių darbams į Vokietiją. Vienas iš tokių buvo kaimynas Užkurys su šeima.

1944 metais vokiečiai leido gen. P.Plechavičiui iš lietuvių savanorių karines pajėgas – Vietinę rinktinę. Į ją įstojo ir jaunesnis mano brolis Antanas. Vokiečiams panorus perimti vadovavimą, rinktinės vadovybė buvo išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o kariai išsiskirstė arba buvo išsiųsti tarnauti į Vokietiją priešlėktuviniuose daliniuose, dalis karių net suimta ar sušaudyta. Taip po kiek laiko Antanas atsidūrė Vokietijoje. Ir tik gerokai vėliau pabėgęs iš vokiečių armijos patraukė į Didžiąją Britaniją, bijodamas sugrįžti į namus, kad likusiems Lietuvoje tėvams, broliams bei seserims nieko blogo nenutiktų.

Kai 1944 metais pasitraukė hitlerininkai, vėl sugrįžo Raudonosios armijos daliniai. Prasidėjus sovietiniai okupacijai ir pasibaigus karui mūsų patriotai nenuleido rankų ir dar ištisą dešimtmetį priešinosi sovietiniai okupacijai. Aplink Jonavą aktyviai veikė daugiau kaip dešimt ginklotų kovotojų būrių. Ypač veiklūs buvo Upninkų miškų „Baravyko“, „Dobilo“, „Genio“ ir kiti partizanų būriai.

Stribai, save vadinę liaudies gynėjais, dažnai rengdavo išpuolius prieš silpnai ginkluotus kovotojus, „šukuodavo“ miškus. Daug miško brolių žuvo nelygioje kovoje. Jų lavonai, nusviesti miestelių centruose, turgų aikšrėse, išgulėdavo po kelias dienas. Kartais sesuo ar net motina ir tėvas, bijodami dar didesnių nelaimių, tvirtindavo nepažįstą nukautojo. Taip gulėjo ir Petriuko kūnas miesto centre, dabartiniame Ramybės skvere, ir mes nneprisipažinome, jog jis brolis, nes labai bijojome būti ištremti Sibiran, kaip daugeliui tuomet ir atsitiko, nes vėl judėjo ešalonai su ūkininkais, bei partizanų giminėmis. Tačiau brolio ten nepalikome, sugebėjome iš stribų panosės paimti lavoną ir slapta palaidoti.

Taip praėjo gana sunkūs ir daug išbandymų reikalavę karo metai. Nors ir rusai ir vokiečiai sukėlė daug skausmo bei netekčių, tačiau žmonėms vieni ir kiti paliko skirtingą įspūdį. Mes labiausiai bijojome užėjusių rusų, nes jie tarsi būtų visko išbadėję ir iš laukinės genties atėję siaubė viską, kas tik buvo jiems po ranka. Jie nekreipdavo jokio dėmesio į tuos, kas pasimaišydavo jiems kelyje: nesvarbu tai buvo vaikas, karininkas ar civilis – jie viską naikino, atiminėdavo iš žmonių paskutinį kąsnį. Tuo tarpu apie vokiečių karininkus susidarius visai kitokia nuomonė. Jie nors ir kariavo, nors ir žudė, tačiau su civiliais ir nieko kaltais žmonėmis elgėsi draugiškai. Užėję į mūsų kaimą jie neplėšikavo ir neskriaudė vietinių gyventojų. Dažnai ateidavo pas mus į namus ir pasisiūlydavo padėtinudirbt darbus, jei už tai juos pavalgydinsime. Kartais atsinešdavo ir savo produktų, dažniausiai kiaušinių, ir prašydavo paruošt maisto už tai atsilygindami tai skaniais saldainiais ar šiaip kokiais daiktais. Taigi bent jau mūsų šeima užėjusių vokiečių nebijojo ir gerai su jais sutartdavo.

Pamenu kartą vienas

vokietis pavaišino mane, ganančią kaves. Saldainiais su likeriu. Tačiau duodamas pirštais parodė, kad daugiau kaip trijų nevalgyčiau (susikalbėt vokiškai tuomet dar nemokėjau). Paragavau ir man jų skonis patiko, nusprendžiau kad nesupratau to, ką vokietis rodė man pirštais, suvalgiau beveik visus sadainius ir tik tuomet pajutau, jog apsvaigo galva. Išsigandau, nes nežinojau kas darosi, palikau karves pievoje ir nuskubėjau namo pas mamą. Viską jai paaiškinus gavau velnių už savo žioplumą.

Taigi nors karo metai ir buvo labai sunkūs bei varginantys, o kulkų ššvilpimas dar ir šiandiens gaudžia ausyse, bet koks didesnis sprogimo ar dužimo garsas gąsdina tarytum ir vėl būtų prasidėjęs karas, tuo laikotrpiu buvo ir gerų bei gražių dalykų. Verta prisiminti ir sesers Onutės vestuves, ir jų mažojo sūnelio gimimą. Taip pat malonu žinoti tai, kad likimas buvo dosnus ir leido mums išgyventi tą baisų karo laikotarpį.

Taip praėjo karas nusinešęs brolio partizano gyvybę. Tačiau likimas yra laimės dalykas ir savo klaidas ištaiso. Todėl praėjus beveik metams nuo karo pabaigos įvyko ddar vienas skaudus įvykis mūsų šeimai. Trylikametė sesutė Ana ėjusi keliu į miestelį, pamatė pievoje piemenį ganantį ožkas ir išrėžė jam į akis, kad šitos ožkos yra tiesiog šlykščios. Jaunas piemenėlis nepakentęs tokio įžeidimo priėjo ir sudavė lazda sesytei per galvą. Ją leisgyvę ant kelio surado kaimynas ir parnešė namo. Greitai iškvietėme daktarą, tačiau jis jau nieko padėt negalėjo. Taip praslinkus dar kelioms dienoms nuo šio įvykio mes sulaukėm sesutės mirties.

Stasys Frankauskas (gimęs 1910m. Jonavos raj. Linksmavietės kaime, šiuo metu gyvena Jonavos raj. Milaginių kaime)

Sarmata man pasakoti apie savo gyvenimą. Kur buvau, jis visur tarsi tyčiojosi iš manęs. Ak, graudu senam. Kolchozui buvau reikalingas, kol diena dienon valiojau eiti lažą. Išseko jėgos, visas pasaulis tolsta nuo manęs. Gerai, kad dar turiu savo kampą – galiu lindėti. Nors būtų nyku ir šalta, nors būčiau nevalgęs ar pasiligojęs.

Ne čia, ne šitame sodžiuje išvydau pasaulį. Kiek tolėliau Linksmavietės kaimelyje. Tėvas turėjo vos du hektarus. Ašakota abišala ne visada nuguldavo ant mūsų stalo. KKokia tokių namų vaiko dalis? Vos prakutai, duoną pelnykis kaip išmanai.

Nusisamdė mane ūkininkas, dar septynerių neturintį pyplį. Pristatė žąsų ganyti. Žąsyčiai kaip žąsyčiai – tokie meilūs ir švelnūs. Tik žąsino piktumas piktumėlis. Pasivys mane, piemenuką, ir duoda snapu, plaka sparnais. Iš baimės tirpsta širdelė – klykte klykia. Kas išgirs, kas užjaus. Visas ašaras išverkęs bėgu tėviškėn. Vyresnieji smerkia. Tėvas išdrožia trišakėlį – grįžk pas šeimininką, laikykis. Kai tik į lauką, žąsinas vėl viršun. Atstatau trišakėlį, įstringa ilgas kaklas. Ė, jau ggeriau. Tik per ankstyvas džiaugsmas. Užmato „gaspadorius“.

– Kas čia per daiktas?

– Dėdulyte, žąsinas baigia užlupt, tai aš juo.

Triokšt triokšt į smulkius gabaliukus.

– Užkapos tave, atsiras kitas ubago išpera.

Tie žodžiai skaudžiai perveria man širdį. Gal tas žmogus beširdies? Oi, tėveliai tėvužėliai, kam išleidot į tokį vargą. Verčiau akmenį būtumėt po kaklu pririšę ir – sodžiaus kūdron.

Betgi yra gerasis Dievulis. Motutė sakė, jog yra. Kodėl jis neišgirsta piemenėlio raudų? Išgirdo.

Šeimininkai išųvažiavo į balių. Atėjo pasižiūrėti, kaip man sekas vyresnysis piemuo. Žąsinas lapatai ant jo, o tas jam už kaklo. Apsuko keletą kartų ir nušveitė į šalį. Kaip aš tada išsigandau, mano kankintojas glaudžia galvą prie žemės. Parvažiuos „gaspadorius“, man galas.

Vasara po vasaros ir iki pusbernio ištraukiau. Laikas rimtesnės tarnybos pasiieškoti. Kito rajono ūkininkai, girdėti, moka brangiau. Bet negi nuklysi į pirmą pasitaikiusią gryčią ir pasisiūlysi samdiniu. Už Pasvalio tais laikais vykdavo tarsi savotiški samdinių prekymečiai. Būdavo, pėsčiomis nukulniuoji, kojos kruvinai pamuštos. Virsti tiesiog prie grindinio, nagines nuplėšęs. Ūkininkai vaikšto aplinkui, renkasi raumingesnius. Paskutiniajam ir alga liesiausia.

Keletą metų valgau to krašto duoną, taupiau kiekvieną skatiką. Nesaldi buvo pubernio duona, šlykštūs pinigai ir didelis noras sugrįžti arčiau tėvų. Galėjau nusipirkti dviratį, tik mano galva buvo pramušta kitiems dalykams.

Sulaukęs devyniolikos užsimaniau būti kalviu. Grįžau arčiau namų iir Panoterių kaimo kalvis mokė šio amato. Dirbau pas jį pagalbiniu porą metų, už metus dar reikėjo primokėti po pusšimtį litų. Nuo antros valandos kelkis pūsti dumplių, vėliau visą dieną mojuok kūju. Užtat antrais metais jau leido dirbti visus kalvystės darbus, rodyti savo sugebėjimus.

Per vargą ir per pašėlusį užsispyrimą atėjo amatas. Nors ir jis neatnešė laimės. Neturėjau savo kalvės, įrankių – taip pat. Vėl reikėjo lenktis svetimiems. Taigi nusibasčiau Druskininkų link. Susiradau iš pažiūros simpatiškesnį kalvį ir jam parsisamdžiau. Dvejus metus rankomis sukau tekinimo stakles. O per tą laiką sau vosįveikiau nusipirkti priekalą ir spaustuvą.

Svajonė tapti kalviu buvo stipresnė už vargą. Susirenčiau lentinę pašiūrę, įsirengiau joje žaizdrą ir din – dan. Pats vienas pučiau dumples, raičiau geležį. Ir mintis, ir rankos paklūsta amatui, nors kartais atrodė, kad tuojau susmuksiu prie smilkstančio žaizdro. Kažkas iš vidaus įsakmiai kalė – būtina ištverti, kito pasirinkimo nėra. Užsikalti bent kiek pinigo, kad galėčiau tapti laisvas. Kalu metus, kalu antrus – jau ir ketvirtieji baigiasi. Brangi anglis, dar brangesnis metalas. Kišenėje kaip švilpė, taip ir švilpia vėjai. Dūžta svajos į nedalios sieną, iščiulpdamos jėgas, nusinešdamos gražiausius metus.

Kas sako, jog tais laikais buvo lengva prasigyventi, netikėkit.

Ne iš tižaus molio buvau sutvertas, nepasidaviau nė per žingsnį nesitraukiančiam nneturtui. Atkandęs dantį, sopančia širdim mečiau kalvystę, žūtbūt pasiryžęs tapti mašinieriumi. Taukadažių dvare, netoli Panoterių kaimo, gyveno ponas Petras (taip visi jį vadino ir tikrosios pavardės nieks neatmena), kuris turėjo penkias kuliamąsias ir šešis ar daugiau traktorius. Taigi įsiprašiau aš pas tą poną mašinisto padėjėju. Man labai patiko naujasis amatas. Važiuoju per kaimus kulti javų ar laukų arti ir jaučiuos visiems reikalingas. Net didžiažemiai kepures kelia.

Bet ir tada ne pyragai buvo. Vis juodžiausi darbai padėjėjui, šiauduose vos snūstelėtos naktys, apgirtę patalkai ir vos dvidešimt penki centai už vlandą. Tačiau aš tarsi suradau tikrąjį pašaukimą. Per trumpą laiką įvaldžiau traktorių irkuliamąją. Išmokau išnarplioti jų mechanizmus ir surinkti atgalios. Gabus buvau, tačiau mokyklą trumpai telankiau. Vos porą žiemų paėjau į pradžios mokyklėlę. Nei kuo apsirengt, nei kuo apsiaut neturėjau. Būdavo nusiplėšiu atbrizgusį beržo tošies gabalą, pridengiu atsiradsias skyles naginėje. Net tapęs mašinisto padėjėju neišmokau gyventi kitaip. Nei naujo kostiumo, nei naujų batų neturėjau. Apie alaus butelį ar gardesnį kąsnį negalvodavau net šventadieniais. Kaip šykštuolis spaudžiau centą prie cento, ir įvyko stebuklas – susitaupė tūkstantis litų! Nuosavas tūkstantis čežančių kupiūrų.

Užvaldė didžiulis pasitikėjimas savimi. Apėmė didžiulė pagunda pasibelsti į Jonavos žydelio kontoros duris. Sudariau su juo sutartį. Išsimokėtinai parsivariau naujutėlaitį anglišką traktorių „Fordson“.

Kai

keliu į gimtąją linksmavietę dardėjau, rodės, kad net pakelės medžiai men laimės pavydėjo. Visi tik sveikinasi su manimi, nenusakomas džiaugsmas. Tačiau širdy buvo neramu, kartu su traktoriumi į namus keliavo ir septynių tūkstančių litų vekselis. Už jį laidavo tėvas drebančia ranka. Tuomet buvo jau ne tas dviejų hektarų plikšis, riebų gabalą iš parceliuojamo dvaro gavęs. Neduok Dieve, jei traktorius subyrėtų ar kita nelaimė ištiktų. Visi namai būtų paleisti ubagais. Traktorius dar buvo ne viskas. Per tą patį žydelį į namus pparkeliavo švediškas „Munkelis“ ir dar vienas vekselis.

Javų kūlimo mašina jau buvo mano rankose. Rodės, jauna širdis krūtinėje netvers. Ne kiti man, o jau aš kitiems keliu sąlygas ir kainas. Mano malonės laukia plačios apylinkės ūkininkai.

Niekam neatimta teisė į viltį gyventi žmogiškiau. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau. Net sunku nusakyti nuo ko tai pareina. Trečius likimas laužia kaip vėtra medžius. Neblogai ėjosi ir man. Skolas galėjau grąžinti laiku. Namuose pagausėjo šeima. Parsivedžiau į pačias Šilų pono dukterį Onutę. Mirus jos motinai ppersikrausčiau kaip užkurys į žmonos tėvo namus. Jos senstančiam tėvui reikėjo paramos. O aš kaip jaunas mėnulis. Nuperku kuro, aprūpinu gyvulius pašarais. Pats vis keliauju per žmones. Svetur gulu, svetur keliuos. Daug kad mane ir vadino „ponu mašinistu“.

Tai bent ponas iiš manęs buvo! Tepaluota sermėga, nuo kojos nenueinančios naginės. Dievulėliau, gyvenimo patyčia.

Žiū – neteko nė pamatyti, kaip užgriuvo rusai. Skolos dar nebaigtos mokėti, pinigai keičiasi. Kas dabar? Tuo tarpu iš Vakarų slinko grėsmingi karo debesys. Atėję vokiečiai, kaip maras šlavė žydelius. Neliko net kam skolų bemokėti. O aš vis kūliau ir kūliau pas ūkininkus. Tartum ir karas griuvo nugriuvo kažkur į šalį. Užtat pokaris atsigriebė už bent kiek šviesiau nugyventus metus. Rusas nebūtų rusas: iškart ėmė versti aukštyn kojom nusistovėjusį gyvenimą Lietuvoje. Iš manęs dykai atėmė traktorių ir kuliamąją. Brangiausią mano turtą atidavė į nuomos punktą, o patį vėl pavertė samdiniu darbininku. Būdamas kuklus sodietis susitaikiau suokupantu primesta dalia.

Pagaliau per kaimą pradėjo sklisti kalbos apie trėmimus į Sibirą. Tuštėja ūkininkų ssodybos. Kaimynai pradėjo gąsdinti ir mane: mašinų turėjai, teks keliauti ten, kur baltos meškos. Negali būti! Visas gyvenimas – vien skurdo pakalnė. Prie svetimo gero ranka nepridėta. Piktas žodis sau paliktas. Dievo ir žmonių akivaizdoje galėjau persižegnoti, savo nekaltumą paliudyti. Kiti džiovinasi duonutę, rūko lašinius, o mes – nieko. Tik dažniau lankomės bažnyčioje. Malda pasiguodžiame ir skubame į kasdienius darbus.

1949 – ųjų kovo pabaigoje į molių plūktos trobos duris pasibeldė ginkluotieji. Tarp jų buvo vietinių ir svetimų. Ona kaip sstovėjo prie metų dukrelės lopšio, taip ir sukniubo. Vyras puolė pakelti, bet sulaikė stribai. Komanda skubiai ruoštis į kelionę.

Dukrelę buvom nusprendę palikti pas senelį ir buvom besirengią tai padaryti, bet vėl sulaikė ginkluoti ateiviai ir liepė vežtis kartu. Viena mintis tesisuko galvoje, kad vis tiek sušaudys. Baisus pasimetimas. Ką bandėme imti, viskas krinta iš rankų. Viešpatie, už ką tokia bausmė?

Vos prisipylėm maišelį kviečių. Dar pasiėmėm kirvį ir pjūklą. Žmona pageltusi kaip žvakė. Prie krūtinės metukų dukrelė. Užmečiau joms ant pečių didžiuosius kailinius, apkamšiau. Pirmosios komunijos rožančius ant rankos. Išdardėjo pastotė per pavasario nakties gruodą, vyturiams virvenant, aptuštėjusioj sodyboj senoliui garsiai raudant. Kur veža, kur dės? Pasaulio pabaiga. Suvežė visus iš aplinkinių kaimų, viensėdžių į Jonavos geležinkelio stotį. Ašaros, dejonės, malda. Dukrelės klyksmas kaip peiliu per širdį. Nors lašelis pieno būtų.

Suvaro visus į gyvulinius vagonus. Užkala langus ir didesnius plyšius. Sausakimšai pasmerktųjų prigrūstas sąstatas pajuda į Rytus. Klakt – klakt, klakt – klakt monotoniškai bilda metaliniai ratai į bėgių sandūras. Kas susmukęs snūduriuoja, kas nualpęs miršta. Kas kramto plutą, kas atlieka gamtinius reikalus. Kas meldžias pašnibždom, kas iš nevilties dainuoja. Kūdikėlį mirusį, skuduran suviniotą, išmeta pro skylę grindyse. Suaugėlio kūną pašalina stotyje. O, Dieve, kaip ištverti! Bepigu, kas turi pavilgos. Kitus ppeni koše. Pasiutus košė viduriams sukti. Man toptelįjo mintis pinigų pasiimti iš namų. Kiek turėjau, susiglemžiau į kišenę. Pinigai šioje ilgoje kelionėje gelbėjo mūsų šeimą. Tik sustos traukinys tuoj puolu prie lūkuriuojančių vietinių prekeivių. Sau kaip bebuvę, nors ką dukrytei. Kad tik neiškeliautu dangun trapi gyvastis.

Už Uralo išdrįsom prakapoti vagono lentą, galvojom, kad prismirdusiam vagone teks uždusti. Ištvėrėm pragariškas kančias, buvom vargo užgrūdinti.

Praslinko lygiai du mėnesiai. Pavirto jie ištisa amžinybe. Pagaliau Irkutsko sritis. Taišete atkabino porą dešimčių vagonų. Išlaipino tremtinius, nuvarė į pakrūmę. Kas bus toliau, kokia dalužė laukia? Traukiniai vis dunda ir dunda tolyn, garvežiai vis kaukia ir kaukia lyg alkani vilkai. Į Chabarovską, Vladivostoką. Ar gali kas laukti atvežtųjų nuo Baltijos?

Pasirodo, kažkas laukė. Tai naujų laikų vergų pirkliai. Po dviejų savaičių pasirodė jaučių kinkiniai. Atbraškėjo aplinkinių kolchozų atstovai rinktis darbo jėgos. Kamantinėjo, kas kam tinkąs. Man „pasisekė“ – mašinistas buvau ir šeima negausi. Tuoj į vežėčias. Keturias paras važiavom. Pavargsta jaučiai, gulasi vidury kelio. Atitarabanijo į TSKP XVIII suvažiavimo artelę, vietinių paprasčiau „Proletarka“ vadinama. Įkurdino lentiniuose barakuose. Pasišildyti – metalinė „buržuika“ viduj, valgyt išsivirti – geležinis trikojis lauke. Žmona vos velka kojas, dukrytė išblyškus kaip rūkomas popierius. Aš su vietiniais rusais stoju prie traktoriaus. Senas vikšinis „Titanas“ nnenori klausyti. Visą vasarą prie jo išgulėję, skirstosi kur kas. Man patiki darbą kalvėje, praverčia dar vienas senas amatas.

Nusipirkom ožkytę – tai džiaugsmas mergytei! Nuo riebaus pieno ėmė rausti skruosteliai. Prie bulvės atsirado ir mėsos kąsnelis. Graudus buvo tremtinių prasigyvenimas svetimose tolybėse. Ne kieno nors dovanotas, savo kruvinomis rankomis užvargtas. Sesuo iš tėvynės atsiuntė man mažyti fotoaparatą. Išmokau fotografuoti, pats nuotraukas pasidaryti. Įamžinau ne vieną skurdžią sibirietiško gyvenimo akimirką. Dar vėliau sau nusipirkau gitarą, o dukrytei – mondoliną ir taip užsimiršdavome varguose.

Po kiek laiko prireikė remontininkų mašinų traktorių stotyje. Turi gerus nagus, Stasy, keliauk. Stotis beveik už poros dešimčių kilometrų. Po dvi pamainas per dieną su geležimis tampiausi. Išvargstu taip, kad norisi kristi vietoje ir nebesikelti. Tiek kelio jau nesukarsi vakare į namus. Šimtasiūlę pasimetęs ant tų pačių geležių, virstu dirbtuvėse ir sulaukiu naujos dienos. Pamatė stoties prtorgas. Išreikalavo perkelti mano šeimą į stoties gyvenvietę.

Lyg ir palengėjo, bet užgriuvo naujos nelaimės. Aš dirbtuvėse – visų galų meistras. Reikia tekinti – tekinu, reikia virinti – virinu, o apie apsaugą niekas neperspėjo. Po dienos akys kruvinos, į šviesą nė prasimerkti. Tai bėda bėdelė. Važiuoju į Taišetą pas daktarus, nematau kelio. Dukrelė veda už rankos kaip neregį. Pažiūri gydytojas akis ir sako, jognebėra

žmogaus, invalidas visam gyvenimui. Nusmelkia tie žodžiai. Viskas pražuvę – gyvenimas tamsoje – nebe gyvenimas.

Sužino apie mano nelaimę tas pats partorgas, nusiunčia pas pažįstamą karo ligoninės gydytoją į Irkutską. Ten įžiebia vilties kibirkštėlę. Gal dar nebus pavėluota.

Guliu ligoninėje kartu su kariškiais. Dievuliau, sugrįžta pasaulio šviesa! Po truputį, po mažytį ruoželį. Jau visai nieko, galima grįžti į tremtinio būtį.

Slinko slogūs tremties metai. Iš visų sunkiausiai dukreliai Mortutei. Ji visą laiką buvo tokia trapi. Kai susirgo difteriu, rodės, kad jau nebekels. SSu žmona budėjom ligoninėje ir nuo lovos nesitraukėm nė per žingsnį. I ji stebėtinai pasveiko, atkuto. Sibire baigė keturias klases rusų mokykloje. Atėjo 1958 metų vidurvasaris. Staigi žinia: esate laisvi, galite grįžti į Tėvynę. Žmonės viens kitą glėbesčiuoja, verkia iš džiaugsmo. Baigėsi katorga, o aš – vėl į ligoninę. Suspaudė kepenų skausmai, pageltau kaip džiūstantis tabako lapas. Ne tokiam grįžti į Lietuvą, pabučiuoti brangią tėvų žemę. Tuomet Dievas vėl parodė savo gailestingumą. Gruodžio mėnesį parsiradom į savo gimtuosius kraštus.

Apsistojom Milagainių kkaime, kur ir dabar tebegyvename. Mūsų laukė iš patalo nebesikeliantis žmonos tėvas. Prasidėjo nauji vargai. Grįžom kaip stovim. Giminės surink pinigų, nupirko mus, tremtiniams, karvę. Gyvulys kaip kokia nelaimė po kelių mėnesių pakratė kojas. Tuomet mano sesuo davė kitą karvę ppasimelžti, kol iš veršiuko prisiauginsime telyčaitę. O varge, kaip tu, žmogau, prisiauginsi, jei kolchozo pirmininkas į buvusius tremtinius žiūri kaip į liaudies priešus. Tik pamatys veršiuką prie namų, tuojau – parduok, nevalia laikyti.

Niekas neužeidavo, nepasiteiraudavo, kaip gyvenam tiek vargę. Tik brigadininkai lakstė kaip apduję, kiekvieną mielą dieną spaudė prie darbų. Kad tie „buožės“ vėl nepakeltų galvų. Aš vežiojau degalus traktoriams, maistą į mokyklas. Mano žmona Ona ravėjo runkelius, kraudavo šieno prėslus. Dirbome sunkiausius darbus laukininkystėje. Tiek kentę Sibiro tolybėse, tiek sveikatos praradę, buvom kantrūs žmonės, neprašėm užtarimo ir paguodos. Kai kiti iš kolchozo veždavo vežimais, mes bijojome paliesti pūvantį šiaudą laukuose. Visas galimas paslaugas samdydavome iš miesto, kad tik nereikėtų lankstytis kolchozo pirmininkui, kaitinti akis prieš kitų smerkiančius žvilgsnius. Mortutę rreikėjo leisti į mokyklą. Sarmata, kaip kadaise man – nei kuo aprengti, nei kuo apauti. Mano sesuo iš Vilniaus atvežė paltuką. Nupirko kartūno suknytę, basutes.kita teta Ukmergėje priglaudė savo pastogėje. Kęsdama nuolatinius nepriteklius, draugių pašaipas, mūsų mergaitė atsidavė mokslams. Ir pasiekė savo. Vidurinę baigė aukso medaliu. Toliau mokėsi Kauno medicinos institute ir įsigijo gydytojos diplomą.

Mes ir būtume su žmona paskutinį amžiaus tarpsnį tylutėliai kaip pelės po šluota lyg už amžių kaltę pratūnoję, bet Sąjūdis ėmė budinti Lietuvą, mūsų byla ėmė kkilti aikštėn. Sėdau į autobusą, atvažiavau į savivaldybę, nedrąsiai pravėriau valdžios kabinetą. Išsipasakojau savo ir šeimos išgyventas golgotas, atvėriau širdį. Vieniems skyrė priedus prie pensijų, o mane aplenkė. Aš trisdešimt metų nevaikščiojau į susirinkimus, o tą kartą nebetvėriau. Pirmininkas klausė kitų, ką su Frankauskais daryti. Iš salės pasigirdo niurzgančių, girdi, buvo ištremti, mažai kolchoze dirbo.

Tuomet viską ir išklojau. Pasakiau, jog dirbau iki aštuntos dešimties vidurio, vis nėjau į pensiją, o jie dar šitaip. Užvirė širdis, nepajutau, kaip atsidūriau ant scenos kultūros namų salėje. Kad rėžiau, tai rėžiau apie visas patirtas skriaudas. Kas gūžėsi nuo mano teisybės, kas ašarą braukė.

Nuo to karto tarsi vėl tapau visaverčiu žmogumi. Pirmininkas pažadėjo pastatyti namą gyvenvietėje. Savo pažadą tesėjo, nušvito viltis persikelti iš vienkiemio persikelti arčiau žmonių. Atidavėme savo investicinius čekius, visas santaupas grynais. Kad tik pastatytų namą, pamažu kilo sienos. Gyvenimas taip greitai keitėsi, kad buvo sunku susigaudyti. Namą per vargą pakišo po stogu, o vidus liko neįrengas. Taip žlugo dar viena mūsų svajonė, gyvenime patyrėme dar vieną smūgį. Sukišom visus pinigus, kiek turėjom. Nebaigtas namas gyvenvietėje tapo niekam nebereikalingas. Nei parduoti, nei pargriauti, nei gyventi.

Dabar dažnai pagalvoju, kad tas į tremtį pasiimtas pirmos komunijos rožančius gelbėjo mus nuo prapulties. Išsaugojom, parsivežėm. Kai namus aaplankė parapijos klebonas, parodėm jam rožančių ir papasakojom jo istoriją. Klebonas pagarbiai priklaupė, pabučiavo kryželį.

Kiek nugyventa, vargas vargtas mūsų. Kaip su kryžium ant pečių. Ne veltui sakoma: ką Dievas myli, tam kryželį duoda. Sunkiausiomis akimirkomis mes kreipdavomės malda į Dangų ir tikėjimas suteikdavo stiprybės.

Kazys Lukošiavičius (gimęs 1926 metais Bukonių kaime Jonavos raj. Šiuo metu ten ir gyvena)

Baigiasi 1944 metai. Tikėjomės stribų siautėjimo, tačiau Kūčių vakarą nusprendėm būti namuose. Maniau, vakarienės ateis draugų, kurie negali sėsti prie Kūčių stalo su savo šeimomis. Mama ruošė gausesnę vakarienę, o brolis buvo nubėgęs pas kaimynus. Aš atnešiau iš klojimo šieno padėti ant Kūčių stalo po staltiese. Buvo kažko neramu, o iki vakarienės likusios dar kelios valandos. Mama ir sako: „Eik pailsėti, Kūčių pakelsiu“. Pažadino keistas triukšmas. Šokau iš lovos, apsirengiau ir nubėgau į virtuvę. Matau, vyrai, mano laukti svečiai, jau po vakarienės ima savo „daiktus“ ir rengiasi išeiti. Manęs nelaukia. „Mama, kodėl nepakėlei manęs laiku?“, – ėmiau priekaištauti. „Suspėsi, ir tu pavalgysi“, – atsakė mama. „Turėjau šį vakarą eiti kartu“, – paaikinau mamai. „Vaikeli, suspėsi nueit. Šį vakarą neik, pabūk namuose, mes paslėpsi, jei kas“, – prašė mama. „Gali šiandien supti kaimą, gaudyti, o tenai bus ramiau ir saugiau“, – aiškinau ir rruošiausi pavyti draugus. Mama skubino sodinti prie stalo, bet nebuvo laiko.

Vyrus pasivijau tik prie posūkio į mišką. Ėjome neskibėdami ir tylėdami. Sniego nebuvo. Galvojau apie nevykusią kūčių vakarienę. Ne mamos tai sugalvota. Mama to nebūtų padariusi, ji nemokėjo pažadėti ir neišpildyti. Keliu eidami tikėjomės pasalos, ypač prie tiltuko. Pasiekę mišką jautėmės visiškai saugiai.

Ėjome miško keliuku, kuris vedė į Pasodos kaimą. Po to pasukome į kairę, vėliau į dešinę, be takelio, bet jau gerai žinomu, įprastu maršrutu ėjome iki tankaus eglynėlio. Slėptuvėje buvo dar daugiau žmonių.

Vyresnieji kažką tarėsi, o po vidurnakčio grupelėmis ėmė skirstytis. Kas kur ėjo, nežinia. Manau, taip darė, nes vienoje slėptuvėje tokiai dideliai grupei žmonių nebuvo saugu ir protinga. O atsarginio išėjimo tokioje slėptuvėje nė negalėjo būti. Gynybai nepritaikyta. Taigi likome keturiese, nusiraminome – per Kalėdų šventes norėjosi pabūti ramiai. Julius Jakaitis atsigulė, nes skudėsi galvos skausmais, Jonui Girdvainiui begalo skaudėjo dantį, visas žandas buvo sutinęs, o mūsų vyriausiasis Pranas Grigas vis kartojo, jog miegoti dar neisiąs, nes miego nesinori ir darbo daug turi.

Iš miego pabudino duslus bumptelėjimas, lyg kokio didelio daikto kritimas. Miegojom, rodos, kietai, bet jautriai. Pabudęs tuojau pašokau nuo gulto ir prieš save pamačiau – stovi Juozas Kalvelis. Pašoko ir Jakaitis, ir Girdvainis, o

Grigas gal ir nebuvo prigulęs. Visi žiūrėjom į nelauktą svečią susmeigę akis. Dingtelėjo mintis, kad ne su gera žinia ar pranešimu. Kalvelis dusdamas, lyg būtų išsigandęs ar ilgai bėgęs prabilo: „Vyručiai, mes apsupti“. Girdvainis pradėjo šaukti: „Tai tu, išgama, atvedei, parodei, išdavei?“ Jis jau kėlė šautuvą ir tikriausiai būtų šovęs, jei nebūtų įsikišęs Grigas ir staigiai sulaikęs Jono šautuvą. Kalvelis kalbėjo toliau, kad generolas žadėjęs gyvybę visiems, jei nesipriešinsime ir pasiduosime.

Grigas degino kažkokius popierius ir ramiai tarė: „Vyrai, jei taip aatsitko, laikykimės ramiai. Jūs nieko nežinote. Aš vyresnis, viską žinau ir už viską atsakysiu“. Tuo tarpu Kalvelis staiga kažkur pradingo, kaip ir buvo atsiradęs. Pranas dar spėjo pridurti: „Aš einu pirmas, o jūs iš paskos. Nusižudyti visur ir visada nevėlu, jei norėsite, o šį kartą nereikia. Reikia susitaikyti su likimu“.

Iš slėptuvės ėjau ketverto paskutinis. Net nežinau kodėl. Gal buvo nedrąsu.

Savijauta slogi, bet baimė neužvaldė. Čia ėjau žinodamas dėl ko, buvau pasiruošęs viskam ir jaučiau, kas gali grėsti, patekus į ppriešo nagus. Mažai padaryta, per greitai: pačioje mūsų organizavimosi pradžioje žūti, ar būti surakintam – skaudžiausia. Tokiomis aplinkybėmis jaustis priešo nugalėtam buvo begalo skaudu ir apmaudu.

Mus nuteisė Kaune 1945 metais. Pirmą kartą po pumečio susitikome visi bendražygiai. Prie mūsų pprijungė Juozą ir Antaną Kalvelius, Tadą Užkurį. Tai atrodė begalo keista. Juozas Kalvelis mirė kalėjime, matyt, nuo sumušimų.

Užkurį laikėme už rankų, nes jis stovėti negalėjo.

Grigą, mūsų grupės vadą, nuteisė 20 metų katorgos darbų, 5 metus tremties ir 5 metus be teisių. Kitus iš mūsų nuteisė po 15 metų katorgos darbų, 5 tremties ir 5 metus be teisių.

Po teismo į kalėjimo vieną kamerą pakliuvau kartu su Grigu. Bet greitai mane pervedė kitur.

1945 metų birželį mus išvarė į etapą.

Po 24 važiavimo parų pasiekėme Taišetą. Buvo liepos mėnuo.

Pamažu susipažinau su čia įvesta tvarka.minią žmonių keldavo, rikiuodavo, tvarkydavo kriminaliniai kaliniai – baisūs, žiaurūs, stiprūs, ginkluoti lazdomis. Už nemiklumą, nerangumą ar nesusiorentavimą gali gauti su lazda per pečius ar nugarą. Šis paniekinimas buvo nneapskundžiamas. Visi bėgiojo pagal komandą be mažiausio nepasitenkinimo, bijodami net pačiūrėti savo tvarkdariams į akis.

Taišeto – Bratsko kelyje, 41 kolonoje dienos tvarką reguliuoja dūžiai į geležinkelio bėgio gabalą. Pagal barakams nustatytą eilę skubama į valgyklą duonos gabaliuko ir kaušelio sriubos.

Krovėme ir vežiojome rąstus. Betampydami, bestumdydami diena iš dienos vežimą, įsigudrinome. Pirmiausia sulėtinome darbą. Ateina, paragina – gerai pasispaudžiame. Pradėjau suprasti, kad duona duodama ne nuo vežimų skaičiaus, bet už kažką kitą. Nuo ko tai priklausė – nesupratau. Iš pradžių maniau, kkad nuo brigadininkų valios. Vėliau išgirdau, kad 100 g duonos daugiau ar mažiau „išrašo“ kažkas kitas. Kartą ir pats brigadininkas paaiškino, kad stovėti ar sėdėti negalima, bet labai skubėti nereikia. Atkreipiau dėmesį, kad vežimo draugai karts nuo karto eina į tuletą ir ten prabūna 10 – 15 minučių. Gal suviduriavo? Tačiau tą gudrybę greitai supratau ir pats kelis kartus per dieną ten suvaikščiodavau, nors ir nebuvo reikalo. Buvo sugalvotas būdas pailsėti – nuleidus kelnias patupėti.

Kalėjime duodavo po 400 g duonos, Taišete – 650 g visiems nedirbantiems, o čia kartais ir dirbantiems duoda mažiau. Darbo zonoje pietūs buvo skirstomi į tris grupes – „katilus“. Pirmas – paprasčiausias, antras – papildomai 100 g duonos, trečias – geriausias. Nuo pirmo skiriasi, nes, be duonos ir sriubos, dar gauna spurgą, bandelę ir 200 g miežinės košės. Čia 100 g duonos turi labai didelę galią, tiek skatinamąją, tiek moralinę, psichologinę. Su duona susijusios visos žmogaus mintys. Iki devintos vakaro būna baigta visa dienotvarkė, žmonės po vakarienės sriubos kaušelio gula į savo vietas ilsėtis. Apie vidurnaktį bėgio skambėjimas verčia nubusti, lipti nuo gultų, bėgti į lauką patikrinimo.

Darbo dienos pabaigoje sargybų postai išlipa iš bokštelių ir kitų vietų ir užima kalinių apsaugos postus prie vartų. Tada galima ppasidairyti po darbo zoną. Visi statiniai mediniai, menki, tik džiovyklos sienos medinės. Lentpjūvė –didelis karkasinis statinys, suklypęs, suiręs. Didelėje pievoje pagal geležinkelio atšaką prie zonos vartų buvo pristatyta daug įvairių metalinių staklių. Buvo galima perskaityti užrašus: Made in Germania. Gal tai grobis iš nugalėtos Vokietijos.

Po darbo rikiuodavomės po keturis, surakinėjami antrankiais po du. Vakare duodu vieną raką prirakinti, ryte – kitą, kad pailsėtų, nes veržia.

Paskutinį kartą tą baisų aptvarą su bokšteliais mačiau 1945 metų rugpjūčio pabaigoje. Nors buvo įrengtas pietvakariniame šlaito krante, prieš pietų saulę, bet kiek būtume tesėję čia gyventi ir dirbti? Ar čia nebuvo numatyta daugeliui iš mūsų kapų vieta? Dabar vasara, bet sparčiai artėja ruduo ir žiema. Šiurpulys eina per kūną, apie tai pagalvojus. Todėl dabar išvežamų nuotaika buvo gera, po sunkių darbų lyg šventiška. Kas laukia netolimoje ateityje, nedomino, nejaudino.

Vežė neilgai. Iš vagonų išlaipinė, suvarė į aptvarą su bokšteliais. Čia buvo daugybė žmonių, atvežtų anksčiau.

Aptvare du didžiuliai kaip stotys mediniai barakai. Didžiuliame kieme taip pat daugybė žmonių. Netrukus paaiškėjo, kad tie barakai pilni žmonių. Į juos patekti nors nakčiai nėra jokių vilčių. Geras bušlatas, vatinės kelnės teikė vilčių, kad nesušalsiu.

Tai buvo Sibiro centrinis. Iš čia į visas puses ėjo keliai, geležinkelio bėgiai, kuriais iš centrinio iišvežiojo žmones į visas zonas.

Darbo zonų buvo pačiame centre – Taišete, buvo tokių įstaigų plačiuose Sibiro toliuose. Buvo zonų, kur laikė uždarytas alkanai būčiai ir šalčio stichijai mergaites, moteris, seneles. Tokių lagerių buvo gal kiek mažiau negu vyrų. Moterų lageriai griežtai izoliuoti nuo vyrų ir saugomi.

Iš Taišeto mūsų ešalonas į vakarus bildėjo dažnai pastovėdamas. Jau trečia diena riedam. Visų gražiausios viltys – vakarų kryptis. Niekas nebegalvoja nei apie straipsnius, nei apie bausmes.

Penktą parą mūsų ešalonas sustojo. Ar jau kelionės pabaiga? Kai kas ironizavo: „Atvykome. Vakarų Europa. Išlipkit, išlipkit!“. Išlipti reikia. Rugsėjo pirmoji pusė, rytas šiltas.

Drąsesnieji, mokantys rusiškai, pasiskundė kareiviams, kad dar duonos nesame gavę. Jie mus „nuramino“: ešalono valdžia sakiusi, kad duonos gausime iš tų, kurie dabar priims. Sargybos vyresnieji paaiškino, kad jie duonos neturi, ją turėjo išduoti ešalono vldžia. Duoną gausite nuėję į vietą. Dar išgirdomr, kad reikės žygiuoti apie 50 kilometrų. Raitas sargybos viršininkas davė komandą ir juda žmonių kolona – senų, jaunų, įvairių tautybių, įvairių kalbų – pajudėjo. Žygiavome Sibiro pievomis, buvusiais arimais, be kelio, be trobų – kur akys mato. Judėjo, krutėjo kolona, apsupta kareivių ir šunų.

Kartą kolona užėjo buvusį kopūstų lauką. Galvos jau nuimtos. Tačiau likę daug lapų. Daugeliui buvo skanėstas ir pasistiprinimas. Užmiršę visus

įspėjimus ir grasinimus, kraštiniai nebijojo šoktelėti šiek tiek į šalį prie lapuoto kelmo ir parsitempti su visomis šaknimis. Kareiviai, mūsų laimei, nešaudė. Gal kad apsaugos viršininkas neparodė pavyzdžio, gal už negautą duoną padarė nuolaidą. Kopūstų laukas baigėsi, sujudimas atslūgo, kolona žengė vaišidamasi prisiglemžtais kopūstais. Valgiau kopūsto žalius lapus ir stebėjausi, kad Sibiro kopūstai tokie skanūs. Matyt, Lietuvoje sodinami ne tokios saldžios veislės.

Plačiai atsivėrė lagerio Nr.6 vartai. Vos atslinkusius žmones suskaičiavo. Mūsų laukė viršininkai, prižiūrėtojai ir visai tuščia zona, kurioje matėsi kketuri ilgi barakai. Jų tik stogai kyšojo iš žemės. Stogai dvišaliai, iš lentų. Buvo matyti ir daugiau statinių, bet visi menki.

Norėjome gerti, bet vandens nebuvo, tai maloniausia buvo atsigulti. Duonos, sriubos paskutinį kartą buvome gavę vakar ryte. Žadėtos duonelės turėjome laukti iki ryto. O rytą paaiškino, kad duoną turėjo atiduoti vagonuose. Kaltų nėra.

Uždaryti į barakus, kreipėmės į prižiūrėtoją prašydami duonos ir vandens, bet durys užsidarė, klangtelėjo štoba – vanduo ir duona liko už durų.

Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje, naujomis sąlygomis. Po ppirmos nakvynės duonos nedavė, tik daržovių sriubos. Sužinojome, kad sriubos duos ir pietums. Duoną pažadėjo ne anksčiau kaip vakare. Paaiškino, kad išvažiavo jaučių kinkiniai. Pastebėjau, kad jauni žmonės išeina iš barako ir atsinešę kažką valgo, giria, jog skanu. Išėjau ir aaš. Pirmomis dienomis mažai kas iš barako išeidavo dėl nuovargio ar silpnumo, todėl lagerio teritorijoje šmižinėjo tik keletas. Išėjęs pamačiau vaikščiojančius du žmones, kurie kažką rankiojo. Ir aš į tą vietą. Pasirodo, čia būtą bulvių laukelio. Bulvės nukastos, likę tik bulvienojai. Ant tų bulvienojų ir buvo galima rasti „viršutinių bulvyčių“, iš žiedų susikrovusių vaisių, tokių riešuto dydžio obuoliukų. Nedaug tų riešutėlių teradau, gal kokią dešimtį ar kitą, bet buvau patenkintas. Visi buvome užsiėmę, todėl nė nepastebėjome, kaip iš kažkur atsirado žmogus, apsirengęs civiliškai, puamžis, juodo būdo, neskusta juoda barzda su lazda rankoje. Žmogus – viršininkas. Šis puolė artimiausią keikdamas ir tvojo lazda per pečius. Muštasis spruko barako link, o atstumu buvęs dar teberankiojo bulvytes, kol gavo lazdų. Aš lazdų nelaukiau.

Išeiti ttris kartus per dieną prievirtuvės, atstovėti šaltyje eilėje, gauti samtį karšto viralo, moliniame dubenėlyje parsinešti ir neišlieti – malonus ir laukiamas vargas. Sriuboje plaukioja bulvės ir kopustai. Paviršiuje vienas kitas rutuliukas riebalų nuo virusios žuvies. Sėkmė, kai į dubenėlį pakliūva dvi trys bulvių skiltelės. Sriuba alkanam visada kvapni, labai skani ir nors trumpam apšildanti. Duoną rytais vyresnieji su padėjėjais atneša ant medinių padėklų. Šitoji nuo Taišeto duonos gerokai skyrėsi – juoda susmegusi. Tokia duona sunki, gabalėlis atrodė mažas, tačiau labai llaukiama ir skani.

Atėjo šalčiai. Daugelis galutinai apdrisko, drabužiai menki, apavas taip pat. Nuo barako iki virtuvės apie 100 metrų. Kasdien tris kartus reikia sukarti ten ir atgal. Plikieji, basieji prašydavo, kad ir jiems atneštų iš virtuvės sriubos. Dar viena graužatis negalintiems išeiti – gali molinis dubenėlis sudužti ir sriuba išsilieti, ypač kai slidu. Be to, yra pavojus, kad nesąžiningas nešėjas gali kokią bulbės skiltelę perkelti į savo lėkštę. Alkanam atrodo, kad visi nesąžiningi. Daug maloniau matyti, kaip virėjas pamaišęs didžiulį katilą įpila nesuklastotą kaušelį. Todėl daugelis paskubėdavo parsinešti savo dalį ir pasiskolinti aprangą, kad pats galėtų pasiimti, kas jam priklauso. Alkis, badas ir seną, ir jauną padaro vaiku, dar blogiau – menkyste, iki smulkmeniškumų įtarų ir egoistą. Fiziškai, moraliai alinami, gniuždomi, be perspektyvų ir iliuzijų turėjome atmesti galimybę, tikimybę išgyventi 15 – 20 metų. Guodė ir ramino viltis, kad taip nebus.

Senkančios fizinės ir moralinės jėgos darė mus nekalbius, įtarius, bailius ir nuolankius viršininkams. Jokios informacijos iš už zonos. Moraliai stipresni iš mūsų guodė silpnesnius, palaikė jų vitį. Stiprieji gynė nuo vagių, skriaudikų. Atrodė, kad jau nebeliko ką vogti, o jie vogė. Vogė duonos gabaliuką nespėtą suvalgyti ar neatsargiai paliktą kitam kartui. Galėjo pavogti ir visą duoną, jei paleisi iš rankų aar užsižiopsosi. Vogė skurdą, geresnį drabužį, adatą.

Netrukus gavau numerį A – 491.

Lageryje sklido kalbos, kad viršininkai nežino, ką su tokiu kontingentu daryti, ką ir kur mums dirbti. Mano nuomone, pagal teismo nuosprendį mums priklausė dirbti sunkius fizinius darbus su dalba, kūju ar laužtuvu. Atrodė, kad nė vieno tai nejaudino visą trumpą Sibiro rudenėlį. Gal laukė instrukcijų iš aukščiau, o gal neturėjo mums apsaugos. Spalį prasidėjo žiema. Mums, pusnuogiems, pusbasiems ir alkaniems, ji atėjo visu baisumu. Kaip tyčia – su sniegu ir šalčiais. O kasdien grupėmis po 30 žmonių ėmė varyti į pirtį. Pirtis buvo už zonos, kalvos šlaite, pusiau žemėje. Žiemą tos pirties beveik nesimato: įeiti – takas ir durys, ir kaminėlis virš statinio. Pirtis, be abejonės, buvo reikalinga, ypač prožarka.

Eiti į pirtį buvo pats siaubingiausias ir naujas dalykas. Baisu dėl to, kad žiema, sniegas, šaltis, o dauguma pusnuogiai, pusbasiai ir visi vasariškai aprengti ir apauti. Kiti visai be apavo. Antra, išėjimas į šaltį, rikiavimas, skaičiavimas, kelionė sniegu be kelio ir takelio. Pirtyje nusirengimo patalpa nekūrenama, tik vėjas nepučia ir sniegas nepusto. Čia nusirengi ir būni, kol ateina eilė atiduoti rūbus į kamerą. Po to pervaro į maudymosi patalpą. Čia šilčiau. Tepa skystu muilu galvą ar pečius ir pila porą llitrų šilto vandens. Vanduo – tirpdytas sniegas. Kai sušlampi, darosi šalta, o muilą nusiplauti reikia, sušlapti privalai.

Kolkas nuo darbo kažkaip išsisukdavau. Maniau – sekasi, apiplyšęs, todėl neįtartinas, į akis niekam nelindau, stengiausi jaunumu nekristi viršininkams į akis, o vagims nepatekti po ranka ir iki žiemos pradžios išsisukti pavyko.

1945 – 1946 metų žiemą dirbau miškų kirtėjų brigadoje. Brigadininkas – Ivan Baranik. Man davė valdišką ausinę, vytinę baltą kepurę ir veltinius (vailokus).

Ėjome iš paskos vienam iš sargybinių. Jis, matyt, gerai žinojo, kur ir kaip eiti, nes po kojomis nebuvo jokio kelio ar pravėžos. Bridome sniegu. Aplinkui visur balta, kelias sunkus ir vargingas. Jau prašvito, pavargom, o mes vis brendam puriu sniegu. Miško vis nėra ir nėra. Sargybiniai įsako sustoti, bet miško nematyti. Mišku, pasirodo, buvo vadinami Kijos pakrantėse augę žilvičiai, karklai ir kitokie krūmai.

Prieš išvarant į darbą, ankstų rytą atnešė duonos, sriubos. Dar visai tamsu. Knatas dega paprastai prie brigadininko gultų. Jo pavaduotojai – arčiausiai. Mano gultai buvo treti. Matyt, man nuo peršalimo pirmą kartą gyvenime iškilo votis ant kairiojo žando. Žandas patino, votis paraudonavusi, su pabalusia viršūne. Gavęs duonos ir sriubos, nuo „valdžios“ gultų nusisukęs nugara, rengiausi valgyti ir aš. Paimdamas sriubą atsargiai ant kelių, kad patamsy neišliečiau, akimirką duoną

pasidėjau šalia, bet staiga suvokiau, jog duonos rankoje nėra, staiga imsiu. o jos jau nebėra. Atsisukau, ir čia pat Miša, kuriam sakau: „Ty chleb vzial?!” O jis į klausimą kirto ranka į sutinusį žandą, iš kurio ištryško ir kraujas, ir pūliai. Dar Miša garsiai ir piktai rėkė: „Ty vydel, što ja vzial?!“ Žinoma, aš nemačiau, kas paėmė, bet, mano įsitikinimu, tai padarė tik jis.

Netrukus komanda išeiti. Visi stojosi, juosėsi bušlatus, rišosi kepures. Aš taip pat, nubraukęs tylią ašarą, susitvarkiau ir iišėjau iš barako į šaltį. Kaip visi. Ilgai buvo apmaudu dėl žioplumo, o šią parą reiks gyventi be duonos.

Į paupį ruošti žabų varo jau savaitę. Varo mėnesį ir kitą, duonos daugiau neduoda. Nė sriubos. Visas džiaugsmas, kai atvažiuos su jaučiais vežikai paimti mūsų „malkų“. Vežikai neretai atsiveža maiše virtų bulvių lupenų. Atsiveža ir medinį lovelį. Lupenas supila į lovelį ir paduoda jaučiui. Tada mūsų akys į jaučius. Jei vežikas, mūsų supratimu, geras, t.y. supranta, kad mes tų lupenų labai norime, ttai nueina kur toliau nuo vežimo, o mes staiga lovį apšvariname. Jei vežikas stovi prie jaučio ir saugo lovį, laimė priklauso nuo narsumo.

Atėjo balandis. Lagerio valdžia organizavo medicinos komisiją, kad ši atrinktu kandidatus į OPP. Norėjo, kad sveiki, bet nusilę jjauni žmonės pailsėtų iki derliaus nuėmimo darbų. Į tą kandidatų sąrašą patekau ir aš. Atrinko apie 100 – žmonių. Visus nuvarę į pirtį, paskyrė atskirą barako sekciją. Į darbą nevarė. Laukėme geresnio maisto, tačiau nebuvo. Viršininkų manymu, mes turėjome priaugti svorio vien gulėdami, nedirbdami. Prisiminiau, kai stojau prieš komisiją Kaune 1944 metų balandį, kad paimtu savanoriu į Lietuvos rinktinę, svėriau 77 kg, o dabar, 1946 metų pavasarį – tik 51 kg.

Kokie liesi atrodė mano likimo draugai! Visi daugiau ar mažiau panašūs į giltinę, vaizduojamą su dalgiu. Gyvi žmonės – skeletai, tik aptraukti oda ir su gyvomis akimis. Akys visų giliai įkritusios, žandikauliai, dubens kaulai išsikišę. Lėti, abejingi, nekalbūs, visada alkani. Tuomet pasižiūrėjau į save, nejauti, koks negražus ir baisus?! Veidrodžio nnebuvo. Palenkęs galvą, pamačiau, kad suglaudus kojas, aukščiau kelių lieka toks tarpas, kad lengvai pralįstų nemažas šuo. Visa mūsų grupė buvo iš panašių distrofikų.

Būnant OPP per gegužės pirmosios šventes, per rytinį patikrinimą perskaitė sąrašą pavardžių, kuriems už gerą darbą žiemą leidžiama parašyti vieną laišką į namus. Tame sąraše buvau ir aš. Džiaugsmas didelis, bet kartu ir susirūpinimas: kuo ir ant ko rašyti? Čia pasireiškė kalinių išradingumas ir solidarumas. Atsirado rašytojų, atsirado ant ko rašyti, atsirado ir rašalo. Plunksną atstojo nusmailintas ppagaliukas. Rašalas – gozolino ir degintos gumos suodžių mišinys, o raštingų buvo. To ėmėsi mokytojas ukrainietis. Kas davė už laiško parašymą gabalėlį duonos ir kas nedavė, jis rašė visiems sakydamas: pavaišinsite gavę siuntinėlį. Bet kur gauti popieriaus? Sužinojau, kad popierių dalija lagerio vyriausias gydytojas Smirnovas. Nuskubėjau pas jį. Gydytojas dalijo anatomijos vadovėlio puslapius, išplėšdamas po lapą iš storos knygos.man teko puslapis su ausies piešiniu. Mažai tikėjau, kad šitoks laiškas pasieks Lietuvą ir namus. Vis dėlto laiškas nuėjo. Panašūs laiškai buvo visi, ir jie keliavo kaip brangiausia ir artimųjų laukiama žinia, mūsų viltis. Viltis, kuri dabar stiprino ir guodė. Artimųjų parama, reali ir vienintelė, galėjo, jei neužtikrinti likimą, tai šiame beviltiškame, skurdžiame egzistavime labai daug padėti.

Vis aktualesnė darėsi avalynės problema. Savas apavas beveik visų buvo suplyšęs, sunešiotas. Atėjo šaltas ruduo. Konvojus basų varyti į darbą negalėjo. Matyt, buvo tokia instrukcija. Lagerio valdžia susirūpino, kaip apauti. Organizavo avalynės gamybą. Privežė vatos, senų automobilių padngų. Vatą kabliais suko į storą siūlą. Kiti iš tų siūlų kabliuku mezgė vyžas. Šitos gamybos ėmėsi ir darbingi, ir nedarbingi. Iš sudėvėtos automobilio padangos išpjaudavo pėdos formos padą. Iš tos pačios padangos ir bato viršus. Apavas panašus į kaliošą, bet kietas ir sunkus. Kojoms drėgna ir šalta. Vatinės vvyžos buvo nors lengvesnės. Ruduo. Daug purvo ir drėgmės. Ypač durpyne. Kojos ištisą dieną šlapios. Tokiai avalynei kažkas davė vardą: Če te zė. Apsiavęs četezė, kojas turi perstatinėti lyg čiuožtum slidėmis. Trynė kojas ir labai vargino. Vienas vargas ir kančia su tais četezė. Apsiauti privalėjo kiekvienas, kuris buvo basas.

1946 metų vėlų rudenį susirgau. Jaučiau temperatūrą. Durpyne ėmė krėsti šaltis. Kad ir susirgusio, atskirai namo niekas nevaro. Turėjau laukti darbo pabaigos. Parvarė kartu su visais. Grįžęs iš darbo, kreipiausi į medicinos punktą. Temperatūra aukšta. Nukreipė į stacionarą. Nustatė, kad šone yra susikaupusio vandens – šlapias pleuritas. Ištraukė daugiau kaip du litrus geltono skysčio, o aš patenkinta irgi atsidusau, kad neskaudėjo, kad operacija nebuvo nei skausminga, nei baisi.

Po operacijos temperatūra laikėsi ilgiau negu mėnesį. Apetitas buvo geras. Ką davė, viską valgiau. Buvo ramu, o svarbiausia, kad neskaudėjo. Aš ne vienas čia gulėjau sirgdamas šlapiu pleuritu. Tokių buvo daugiau.

Ligonės vyresnysis sanitaras Ivan Lukin dar prieš pietus pasakė “Lukoševičiau, tau siuntinys“. Žinia kiek netikėta, bet kartu ir maloni, kad iš kart nepatikėjau. Netrukus sėdėjau ant lovos vienas su savo turtu, nežinodamas, ka toliau daryti. Juodos ruginės duonos džiuvėsiai, kepti riebaluose, kaimiškas džiovintas sūris, nedaug rukytų lašinių, pora maišelių specialiai paruoštų su riebalais žirnių bei kkruopų mišinio, kurį galima valgyti nevirrtą, ir buvo labai skanu. Visa tai gulėjo ant lovos prie manęs. Visų smalsus ir alkanas dėmesys, mintys dabar buvo nukreiptos į mane.

Palatoje pasirodo sanitaras Lukin. Pašaukiau: „Gavau siuntinį. Paimk savo nuožiūra, ką geresnio ir nunešk gydytojui“. Ivanas pažiūrėjo į mane, į siuntinį, lyg delsė, lyg nežinodamas, kaip pasielgti, užkluptas, matyt, nelaukto pasiūlymo. Paėmė džiovintą sūrį ir sako: „Visko neišdalink, pats valgyk, visų neprimaitinsi“. Savo kaimynams padalinau po džiovintos duonos gabalėlį ir pats valgiau.

Svarbiausia, man atrodė, buvo padaryta. Smagu, kad laiku atsirado proga nors kiek atsidėkoti gerajam gydytojui ir visiems, kurie tuo metu turimomis priemonėmis ir primityviomis sąlygomis mane gelbėjo ir gydė.

Ligoninėje išbuvau pustrečio mėnesio. Sustiprėjau fiziškai. Man gulint ligoninėje ir po to, kai išrašė į pusiau stacionarą, Ivan Lukin man ne kartą atnešė iš gydytojo košės ir net duonos. Aš buvau pusiau stacionaro barake, kur gyveno invalidai, ligoti, seni, silpnos sveikatos, išsekę žmonės. Čia būdamas sustiprėjau dar labiau. Be to, draugų padedamas, įsitaisiau naktimis dirbti virtuvėje – skusti bulvių. Ten uždirbdavau ne duonos, o bulvių sriubos su kilkėmis ir, žinoma, tirštesnės negu duoda normą.

Medicinos peržiūra man pripažino pirmą kategoriją. Tai reiškė, jog turiu dirbti sunkiausius darbus, pavyzdžiui akmens kalne. Tuo tarpu buvau savanoris

bulvių skutykloje.

Pasiruošęs įlipau į bunkerį, o paskui į liuką. Į akmens sienas įremtais rąstigaliais, atsiremdamas alkūnėmis, užkopiau iki užsikimšimo vietos. Apžiūrėjau ir, kaip buvau numatęs, palindau po tom dviem įstrižai liuko įsirėmusiomis lentomis taip, kad galvą apsaugotų nuo akmenų kritimo. Atsisėdau ant įsispraudusio rąstigalio lyg ant suolo. Jau buvo galima pradėti krapštyti rūdą. Liuko plotis 70×30 cm, ilgis – metras su trupučiu, aukštis apie 30 metrų. Pro susikryžiavusius medienos tarpus pradėjau pagaliuku krapštyti rūdą, o ji pamažu arba ūžteldama kiek ddaugiau pro mano kabančias kojas byra žemyn, kaip ir buvo numatyta. Susikalbėti su apačioje esančiais žmonėmis negaliu; jie turbūt menęs negirdi. Kai atsilaisvina lentgalis ar rąstigalis, jį numetu žemyn. Taip sėkmingai birinau rūdą ir nereikalingus medingalius, kol virš galvos, net ir lempai šviečiant, rūdos nebuvo matyti. Tačiau, be apsaugos lentų, dėl visa ko palikau dar kelias, kurios rūdos birimui netrukdė.

Rūdos nuleidimo liuku nuvestas nestoras vamzdis,kuriuo suspaustą orą paduoda į bloką gręžimo mašinoms – teleskopams. Kilo mintis šį vamzdį pajudinti, gal ddar pabirtų rūdos arba būtų aiškiau, ar dar jos yra. Nestipriai papurčiau, bet niekas nebyrėjo. Kitą kartą vamzdį pajudinau stipriau – taip pat nieko. Trečią kartą stipriau pajudinus, ūžtelėjo rūdos smėlio masė, nuo dulkių apkarto burnoje,prispaudė kojas aukščiau kelių, rūda sspaudė krūtinę. Rūda sustojo, prispausdama mane. Kvėpuoti dar galėjau, nes rūda nepasiekė paslėptos po dviem lentomis galvos. Dabar supratau, kad kvailai rizikavau. Kas man gali padėti? Nebuvo kam. Tačiau nenusigandau ir nepasimečiau. Pradėjau judinti kabančias kojas: tik jas judinti ir begalėjau. Rūda, pamažu prabirdama tarp kelių, kojas ir krūtinę mažumėlę atleido. Kojas toliau judinau, o rūda pamažu byrėjo žemyn, mane laisvino. Bet iš aukščiau jos atsirasdavo vis daugiau ir daugiau, o mane spaudė ir laikė kaip užkastą. Kojas judinu, šiek tiek rūda birdama mane atleidžia, bet vėl ūžteli ir prispaudžia jau kelintą kartą. Pagaliau išsilaisvinau ir sėdžiu ant įsprausto rąsto nejudėdamas, kad vėl neprispaustų, o rūda dabar byra pro mane žemyn nebesusilaikydama ir neužsikimšdama. Kartu burnoje nuo dulkių, laukiu, kada nnustos byrėti. Pagaliau nustojo. Lempa pasišviesdamas, pažiūrėjau aukštyn, per dulkes nieko nematyti. Valandėlę padelsiau ir atsargiai, tylai, ypač neprisiliesdamas vamzdžio, greitai leidausi liuku žemyn, keliais, alkūnėmis bemaž neatsiremdamas į liuko akmenis, skubėjau, bijodamas, kad nepasipiltų iš viršaus dar. Jau 15 metrų nusliuogta. Aš jau liuko bunkeryje. Bunkeris atviras. Po bunkeriu ant bėgių didžiulė krūva rūdos smėlio, ant jos užšokau ir nusiritau. Čia pat laukė keli vagonėlių stumdytojai. Pamainos viršininkas užpuolė: „Ką tu darai?! Gyventi nusibodo?! Kas tau leido lipti? Kvaily, nnenormalus! Panorai rasti galą?“

Barė, barė nuoširdžiai ir piktai. Kai išsirėkė, paklausė: „Kaip jautiesi? Nieko? Nesusižeidei??“ Dulkėtas, išsigandęs ir tylus stovėjau štreke prie rūdos krūvos prieš viršininką. Skaudu buvo girdėti tuos žodžius, klausytis priekaištų, nes jaučiau, kad viršininkas nesuprato, jog mane ten užvijo jis pats savo priekaištais. Bet nuo panašios rizikos atgrasė. Sovietuose taip jau yra, jei gerai – nuopelnai viršininkui, jei blogai – papeikimas eiliniui.

Blogiausias ir vienas iš vargingiausių momentų, ypač žiemą – kelionė iš darbo zonos į lagerį. Kelias į kalvą sniegu kaip pelenais apneštas. Jei varomos kolonos ir prasimina, vėjai pėdas tuoj pat užpusto.

Apsimuturiavę iki akių, apsirišę, prisirengę žmonės nerangūs, nejudrūs, bet daugmaž rikiuojasi, o susirikiavę stovi, laukia. Stovi, stovi ir ima šaukti: „Načelnik, zamiorzli! Načelnik, vidi!“

Papildomas vargas, jei stiprus priešpriešinis vėjas, ledine pūtykle dažnai pučiantis nuo lagerio, nuo Amanalovkos tarpukalnio. Į tolį žiūrėti negali – šaltis degina akis. Eini, akis užsidengęs pirštinėta ranka, ir tik protarpiais arba pro pirštinę pasižiūri po kojomis. Kolona išsitęsia, išsiderina. Konvojui tai nepatinka. Automato šūvių serija virš galvų ir šaukia. Būna, kad po serijos šūvių šaukia sėstis arba gultis. Tada barasi, keikiasi, šokinėja, šūkalioja, šunimis pjudo ir vėl rikiuoja. Tačiau darni rikiuotė neilgam. Kareiviams tai gal proga sušilti, šiokia tokia pramoga, bet mmums tai tyčiojimasis ir kankynė. Kad taip bus kasdien, žinome kiekvienas. Žiemą diena trumpa. Kelionė į darbą ir iš darbo sniego šviesoje. Dirbti priklauso kaip katorgininkams, ir mūsų kančia reikalinga.

Tą rytą po naktinės pamainos stovėjome prie darbo zonos vartų. Ilgai nešaldęs iš sargybų namelio išėjo konvojaus vyresnysis ir pradėjo skaičiuoti. Tai buvo nauja ir greitai supratau, kad mūsų bus per mažai. Suskaičiavo ir mato, jog ne visi. Nebuvo tų žmonių, kurie sušalę sulindo į kampus. Savus ima tikrinti brigadininkai. Kiti ėmė šaukti, kad rinktųsi prie vartų, kelti triukšmą,pykti ant tų, kurie neatėjo. Šalom, šalom, kol pagaliau išėjo vyresnysis, atvėrė vartus ir, skaičiuodamas po penkis, visus išleido. Sukomandavo žengti, virš galvų konvojus dar paleido seriją šūvių ir sušuko, kad sustotume. Sustojome. Komanda suartėti gretomis. Suartėjome, bet pajudėjus kolona vėl išsitęsė. Konvojus su komanda „sėst“ vėl paleido virš galvų šūvių seriją. Visi susėdome ant kelio sniege. Daugiau kaip 200 žmonių sėdi sniege ir nejuda. Jaučiau, kaip stingsta kūnas, kojos, bet nė vienas nė krust. Tada vyresnysis pribėgo prie pirmųjų gretų, įsakė stot. Vyresnysis vis dar kalbino stotis ir eiti, bet nė vienas nepajudėjo.

Nesulaukęs iš darbo parvaronų žmonių, arba gal kas paskambino iš darbo zonos, ateina lagerio viršininkas ir keli prižiūrėtojai. Viršininkas iiš konvojaus vyresniojo paėmė automatą ir sukomandavo stoti. Visi atsistojo ir kolona pamažu pajudėjo lagerio pusėn.

Daugiau to kareivio neteko matyti. Kalbėjo, kad jį pasiuntė stovėti bokštelyje ant lagerio vielų. Po šito įvykio šiek tiek palengvėjo kelionė iš darbo ir sutrumpėjo šaldymas prievartų.

Taip bėgo sunkios katorgos dienos. Kol pagaliau atėjo lauktoji diena ir grįžau į gimtąjį kraštą. Tačiau ir čia gyvenimas nebuvo lengvas. Daug vargo ir kančių teko patirti, kol vėl atsistojau ant kojų ir pradėjau normalų gyvenimo ritmą.