Automobiliai

Automobilis (gr. Autos – pats + lot. mobilis – judamas), variklio varoma

ratinė mašina keleiviams ir kroviniams vežti. Automobilius pradėta kurti

XVIII a., ratiniam akliniam vežimui pritaikius mechaninį variklį. Garo

mašiną savaeigiams vežimams 1769 m. Pritaikė Ž. Kunjo ( J. Cugnot,

Prancūzija); toks garo automobilis vežė 2,5 t krovinį 2-4 km/h greičiu.

Garinį automobilį konstravo V. Merdokas (W Murdoc), Dž. Vatas (J. Watt, abu

iš D. Britanijos), O. E. Evansas (JAV) K. Henšelis (Henschel). 1831 m.

Britanijoje tarp miestų pradėta vežioti keleivius gariniais automobiliais

(omnibusais) su priekabomis, jų ggreitis ~30km/h.

[pic]

  Pirmaisiais automobilių išradėjais laikomi vokiečių inžinieriai Karlas

Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada

nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, sukonstravo pirmuosius savaeigius

ekipažus su vidaus degimo varikliais. K. Benco automobilis buvo triratis su

0.55 kW varikliu, G. Daimlerio – dviem ratais – šiuolaikinio motociklo

(pasižiūrėkite) prototipas. 1886 m. G. Daimleris paties sukonstruotą vidaus

degimo variklį pritaikė keturratei karietai. Jie abu laikomi automobilio

išradėjais, o automobilio tėvyne – Vokietija.

[pic]

  Šiandien pirmieji Benco ir Daimlerio automobiliai mus gerokai stebina:

dideli siauri ratai, virbalų sstorio stipinai, vairas – plieninis iš grindų

styrantis strypas su rankena, variklis įtaisytas po vairuotojo sėdyne.

Tačiau automobilio išvaizda greitai keitėsi: panašumas į karietą vis

mažėjos, variklis buvo perkeltas į priekį, padarytas apvalus vairas.

 Automobilio tėvynė – Vokietija, tačiau vokiečiai nepripažino šio naujojo

išradimo ir nnė nemanė naujojo „technikos stebuklo“ pirkti. Bandyti

automobilius buvo leidžiama tik naktį, toli už miesto, gatvėse mašinų

greitis ribojamas iki 10 km/h Tačiau kitose šalyse, ypač Prancūzijoje,

automobiliai plito. Prancūzai ne tik pirko Benco automobilius, bet įsigiję

licenziją Daimlerio varikliui sukūrė pirmuosius savo automobilius ir net

suorganizavo pirmąsias automobilių lenktynes Paryžius – Ruanas. 1898 m.

Įvyko pirmoji automobilių paroda Paryžiuje.

  Nuo mažens K. Bencas (1844-1929) labai domėjosi varikliais ir galima

sakyti, visą gyvenimą atidavė automobiliui. Pirmasis Benco triratis

automobilis buvo sukonstruotas iš plieninių vamzdžių, svėrė 263 kg ir

turėjo užpakalyje įtaisytą keturtaktį vieno cilindro vandeniu aušinamą

benzininį variklį, kuris per diržinę pavarą, diferencialą ir grandines suko

ratus. Užpakaliniai ratai buvo labai dideli, priekinis – mažesnis ir tik

vienas, kad automobilį būtų lengviau vairuoti. Be to, po grindimis buvo

įtaisytas labai didelis smagratis, kuris tturėjo saugoti ekipažą nuo

vibracijos važiuojant.

 Dėl aistros automobiliams K. Bencui ne kartą teko patirti finansinių

sunkumų, rizikuoti visu savo turtu, kuris, kol jo automobiliai neturėjo

paklausos, ir taip buvo nedidelis. 1894 m. Jis pradėjo serijomis gaminti

prieš metus sukurtą „Viktoriją“, o 1897 m. sukonstravo dviejų cilindrų

„Kontramotorą“.

  Inžinierius išradėjas G. Daimleris, sulaukęs 48 metų staiga nusprendė

visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Nusipirko Bankanštate namą su sodu, o

sodo daržinę pavertė dirbtuve – garažu. Į naująją sodybą Daimleris

pasikviečia seną savo draugą ir buvusį bendradarbį Vilhelmą Maibachą

(Wilhelm Maybach). Abu ddraugai užsidarę nuo pašalinių akių dienų dienas

kažką dirbdavo. Prasidėjo apkalbos, kad Daimleris savo sode įsirengęs

nedidelį fabrikėlį ir kala netikras monetas. Vietinė policija surengė

pasalą ir nusprendė nusikaltėlius sučiupti. Vėlyvą naktį, kuomet suburzgia

Daimlerio variklis, policininkai įsibrauna į dirbtuvę, tačiau išvysta visai

ne tai, kas buvo kuriama jų vaizduotėje: du rimti, iš pažiūros visai

padorūs žmonės, palinkę prie nematyto griausmingai tratančio aparato. Nors

ir kaip stengėsi Daimleris su Maibachu išaiškinti neprašytiems svečiams

savo variklio paskirtį ir būsimą panaudojimą, jie nieko nesuprato ir neradę

padirbtų pinigų išėjo labai nusivylę. Vėliau tas vidaus degimo variklis

Daimlerį iš tikrųjų padarė labai turtingu.

  Po keliolikos sunkaus darbo mėnesių abu draugai daržinėje pagamina

variklį su gulsčiu horizontaliu cilindru. Jis galėjo daryti 250 sūkių per

minutę. 1883 m. gauna už jį patentą. Daimleris šiuo varikliu dar nebuvo

patenkintas ir ėmėsi vėl ieškoti. Nusprendžiama variklio cilindrą įtaisyti

vertikaliai, patobulinama kuro padavimo bei uždegimo sistema. Naujas

variklis jau gavosi mažesnis, lengvesnis ir 1885 m. Daimleris įmontuoja

savo variklį į dviratį ekipažą, panašų į šiandieninį motociklą. Lapkričio

10 konstruktoriaus sūnus Paulius nuvažiuoja juo 3 km. Pavyko!

  1886 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į paprastą keturratį arklių

vežimą, kurio užpakalinius ratus variklis suka diržine pavara.

  Norėdamas įsitikinti didelėmis vidaus degimo variklio pritaikymo

galimybėmis, Daimleris jį įrengia ir kitose transporto priemonėse:

motorinėje valtyje (1886 m.), lunaparko geležinkelyje ir tramvajuje (1888

m.), ggaisrininkų vežime (1892 m.) ir kt.

  Daimleris variklius visą laiką tobulino,kad jie galėtų padaryti daugiau

sūkių: nuo 250 sūkių/min jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris

gavo dviejų cilindrų 3.75 arklio jėgos galios variklio patentą.

  Daimlerio varikliai labai išgarsėjo. 1890 m. įkuriama Daimlerio

automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), gaminanti automobilius

su Daimler varikliais.

  Daimlerio padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis i automobilio

sukūrimą ir plėtojimą taip pat yra nemažas. Daimlerio garsas šiek tiek

užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus. Tačiau Maibacho

techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima

drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų ir

Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių. Maibachas dirbo

konstruktoriumi. Darbą dirbtuvėse abu išradėjai buvo pasidalinę: Daimleris

projektavo ir kūrė viso variklio ar atomobilio apmatus, o Maibachas,

pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų detalių ir mazgų

konstrukcinių sprendimų. Išradimų patentų Maibachas su daimleriu turi

beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių

ar jų variklių patentus, o Maibachas – atskirų automobilio ar variklio

detalių elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos,

pasiskirstymo mechanizmo ir kt.

  Daimlerio bendrovė turėjo savo skyrius įvairiose valstybėse. Šios firmos

prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis

automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m. kai buvo pagamintas

Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas

reklamos sumetimais pasiūlė jį pavadinti „Mercedes“ (vietoje jau šiek tiek

atsibodusio „Daimler“). Tai bbuvo gražuolės Jelineko dukters vardas. Nuo to

laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kad net pamiršta, jog tai iš tikųjų

gyvenusios merginos vardas!

  1926 m. Daimlerio automobilių firma susijungė su tokia pat garsia Benco

firma ir iki šiol gyvuoja ir gamina mersedesus.

  Modernesnius automobilius imta gaminti nuo XX a. 7-8 dešimtmečio, juose

buvo įtaisyta nepriklausoma priekinių ratų pakaba, automatinė sankaba,

šildomas kėbulas, hidrauliniai stabdžiai (be stiprintuvo), antiblokavimo

sistema, šviesos signalizacija, radijo ryšys. Didžiausias greitis 100-120

km/h. 9-tame dešimtmetyje ėmė plisti automobiliai su dyzeliniu ir dujiniu

varikliu, turintys oro kondicionierių, vairo, stabdžių stiprintuvus,

naudojantys bešvinį benziną, atsirado patogių automobilinių traukinių su

šaldytuvu, televizoriumi.

  Nuo 1990-ųjų kito automobilio išvaizda, įtaisomi reguliuojamo įtempimo

saugos diržai, oro pagalvės, magnetofonai, pritaikomas kompiuteris benzino

įpurškimui į automobilio variklį valdyti, imta naudotis palydoviniu ryšiu.

  Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas 1896 m. Daugiau jų imta

importuoti nuo 1920 –tųjų metų.

[pic] Klausimas – ar iš tikro Karlas Benzas ir Gotliebas Daimleris išrado

automobilį, daug kam gali pasirodyti netikėtas. Bet atsakymas gali būti dar

mažiau lauktas. Jie nebuvo nei pirmieji, nei vieninteliai savaeigių

ekipažų, kuriuos vėliau pavadino automobiliais, išradėjai.

Prisiminus ankstesnių konstrukcijų ekipažus, judėjusius vidaus degimo

variklio pagalba, tektų paminėti Isako de Rivazo (1807), Žano Lenuaro

(1864), Zigfrido Markuso (1887), Eduardo Delamar-Debutevilio (1884) vardus,

nes jų kūriniai pasirodė anksčiau, bet neginčijamas vokiečių išradėjų

nuopelnas yra tas, kad jie sukūrė pirmuosius automobilius. Ir

1886 metų

sausio 29 diena, kada K.Benzas gavo patentą DRP-37435 motoriniam

vežimėliui, laikoma automobilio gimimo diena. Tų pačių metų vasarą

Gotliebas Daimleris ir su juo dirbęs kitas talentingas inžinierius

Wilhelmas Maybachas organizavo pirmąją kelionę savos konstrukcijos

savaeigiu vežimėliu. Prasidėjo automobilių era! Tai, kad beveik vienu metu

atsirado dvi skirtingos tos pačios paskirties konstrukcijos, negali

pavadinti atsitiktinumu. Vidaus degimo variklių vystymasis paskatino

išradėjus panaudoti juos transporto priemonėse.

K.Benzas, sukūręs vieno cilindro keturtakčio benzininio variklio

konstrukciją, toliau mastė apie motorinę transporto priemonę. Kad

neužtruktų, spręsdamas keturračio ekipažo vairo mechanizmo problemą, savo

pirmąjį automobilį jis ppadarė triratį, kurio specialiai sukonstruota

važiuoklė harmoningai sujungta su varikliu.

Daimleriui ir Maybachui svarbiausias uždavinys buvo įrodyti universalią jų

variklio paskirtį. Jie paeiliui pritaikė variklį motorinei valčiai,

tramvajaus vagonui, pirmajam motociklui ir, pagaliau, Daimlerio žmonai

nupirktam lengvam žirgo traukiamam vežimėliui.

Šitos improvizuotos konstrukcijos sėkmė paskatino juos sekti Benzo

pavyzdžiu: sukurti specialias važiuoklės, transmisijos, kėbulo

konstrukcijas. Techninis progresas toje srityje – variklio galingumo

didinimas, dviejų ar daugiau cilindrų variklio, keleto vairo mechanizmo

tipų sukūrimas, susijęs su Benzo, Daimlerio ir Maybacho vardais.

Klasikinės automobilio konstrukcijos – su varikliu priekyje ir

užpakaliniais varančiaisiais ratais – ssukūrimo garbė tenka prancūzams Renė

Panhardui ir Emiliui Levassorui. Beje, prancūzai pirmieji įvertino naujoves

iš Vokietijos. Pamačius Daimlerio automobilį, netrukus atsirado jo pasekėjų

– Armanas Peugeot, Emilis Levassoras, Renė Panhardas.

1891 metais pasirodo automobilis su „Daimler“ varikliu priekyje ir

užpakaliniais varančiaisiais ratais – garsus „Panhard-Levassor 44CV“, kurio

konstrukcija tokia sėkminga, kad be didesnių pakeitimų automobilis

gaminamas iki 1896 metų, o firma „Panhard-Levassor“ tampa pasaulio lydere.

Ir tik po to Daimleris ir Benzas taip pat sukuria klasikinės komponuotės

automobilius.

Vokiečių ir prancūzų konstruktorių darbai „stumtelėjo“ inžinerinę mintį į

priekį ir kitose šalyse. 1891 metais savo automobilį kuria šveicarai

broliai Hanriot, o 1893 metais – amerikietis Charlesas Diurea. Anglas

F.Lanchesteris savo automobilį sukūrė 1895, o 1896 metais visos Rusijos

pramonės parodoje buvo eksponuojamas pirmasis rusų automobilis, sukurtas

Jakovlevo ir Frezės.

Amžių sandūroje, 1900 metais, W.Maybachas, Emilio Ellineko paskatintas,

kartu su Pauliumi Daimleriu (Gotliebo Daimlerio sūnumi) konstruoja pirmąjį

klasikinio tipo automobilį, pavadintą Ellineko dukters Mercedes vardu,

kuris buvo naujas žingsnis automobilių vystymesi. Tuo metu pasaulyje veikė

jau 300 automobilių firmų.

Na o Pabaltijis? Lietuva? Koks čia buvo požiūris į transporto priemones?

Prancūzų automobilių gamintoja „Panhard-Levassor“ ttuomet pirmavo

automobilių kūrime, todėl nenuostabu, kad 1896 metais Lietuvoje pasirodęs

pirmasis mums žinomas automobilis buvo būtent šios prancūzų markės. Įdomu

tai, kad šis automobilis priklausė ne kokiam nors turtingam technikos

naujovių mėgėjui, bet buvo carinės Rusijos Susisiekimo ministerijos

Antrosios kelių distancijos, aptarnavusios plentą Ryga-Šiauliai-Tauragė

nuosavybė.

Iš rastų dokumentų galima spręsti, kad jis buvo tarnybinis kelių

distancijos viršininko Maževskio automobilis, todėl didelė tikimybė, kad

būtent šis inžinierius ir buvo pirmasis Lietuvos keliais važinėjęs

vairuotojas. Iždui automobilis kainavo 2417 carinės Rusijos rublių, bet

„Panhard-Levassor“ buvo to vertas – juk 1895 metais būtent ttoks automobilis

laimėjo lenktynes Paryžius-Bordo-Paryžius, 1150km įveikęs per 48h 17min.

Nuo daugelio savo amžininkų mašina skyrėsi savo konstrukcija – Renė

Panhardas ir Emilis Levassoras, susipažinę su vokiškų automobilių

konstrukcija ir įsigiję licenziją Daimlerio konstrukcijos dviejų cilindrų

varikliui, automobilį sukonstravo patys – su varikliu priekyje, o ne po

sėdyne, konusine sankaba, keturių laipsnių pavarų dėže su perstumiamais

krumpliaračių blokais, kojiniu ir rankiniu stabdžiais – žodžiu, automobilis

jau turėjo visus klasikinio automobilio bruožus.

Tai buvo antrasis istorijoje (po „Benz Victoria“) didesne serija gamintas

automobilis. Jo važiuoklė dar buvo pagaminta pagal arklinės karietos tipo –

medinis rėmas iš stačiakampių tašelių, apkaustytas metaline juosta,

elipsinės visų keturių ratų lingės, mediniai ratai su lietos gumos

padangomis. Priekyje įrengtas dviejų cilindrų 2400cm3 darbinio tūrio

variklis išvystydavo 4,5AG galią.

Sukimo momentas nuo pagrindinės pavaros pusašių grandinėmis buvo

perduodamas į užpakalinius ratus. Vairo konstrukcija buvo įprasta tiems

laikams – vairuotojas valdė automobilį ne vairaračiu, o rumpeliu, kaip

jūrininkas! Toks vairo mechanizmas buvo tikslus, bet reikalavo iš

vairuotojo didelio dėmesio ir nemažos jėgos, nes visi kelio nelygumai,

smūgiai būdavo perduodami vairuotojo rankai (rumpelį laikydavo kairiąja

ranka, o dešiniąja vairuotojas perjunginėdavo pavaras, stabdydavo), ir ją

greitai nuvargindavo. Automobilis neturėjo nei durelių, nei priekinio

stiklo, bet jau turėjo sparnus, atlenkiamą odinį stogą, acetileno žibintus.

Jis svėrė 750kg ir buvo 3m ilgio.

Šis automobilis buvo labai patikimas – rasti dokumentai pasakoja, kad

„Panhard-Levassor 4CV“ valstybinėje tarnyboje išbuvo dvylika mmetų, kol 1908

metais nutarta parduoti jį aukcione. Kaip nurodo savo ataskaitoje Vilniaus

kelių apygardos viršininkas, automobilis nebegalėjo įveikti pakilimų kelio

ruože tarp Šiaulių ir Tauragės. Remontui reikėjo daug pinigų, todėl buvo

pasiūlyta šį valdišką automobilį parduoti ir pirkti naują. Tolesnio pirmojo

Lietuvoje važinėjusio automobilio likimo išsiaiškinti nepavyko.

Bet grįžkime į XIX amžių. Tais pačiais, 1896 metais, pirmasis „Benz-Velo“

tipo automobilis pasirodo Taline, o 1898 metais Rygoje jau važinėja net

keli automobiliai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodo pirmosios

automobilių reklamos. Automobiliai tada kainavo nuo 1400 iki 2600 rublių.

Rusijos imperijoje atsiradus pirmiesiems automobiliams, prireikė ir kelių

eismo taisyklių. Archyviniai dokumentai patikslino jų atsiradimo laiką –

1896 metai.

Carinės Rusijos, kurios dalimi buvo ir Lietuva, automobilizacijos vystymesi

1903 metais įvyko lūžis – tada prasidėjo masinis automobilių įvežimas iš

užsienio. Daugiausia importavo Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos firmų

automobilius. Jų padangos šnarėjo Vilniaus, Kauno gubernijų miestų

grindiniu. Netrukus bandoma organizuoti komercinius pervežimus. 1903 metais

lietuvių verslininkai bando atidaryti tarpmiestinį autobusų maršrutą tarp

Liepojos ir Klaipėdos. Tačiau šiam sumanymui trukdė blogi keliai, o nuo

Liepojos iki Bernatų kelio išvis nebuvo – autobusas važiavo pajūrio

paplūdimiu.

Vėl sujungti Latvijos ir Lietuvos gubernijas bandyta 1908 metais, tačiau

autobusas tarp Jelgavos ir Šiaulių kursavo neilgai.

Automobilio su vidaus degimo varikliu idėjos privalumus įvertino ir Rygos

pramonininkai. Aleksandras Leitneris, gaminęs dviračius, 1898 metais

susipažino su triciklo „De Dion Bouton“ konstrukcija ir sekančiais metais

pritaiko šios prancūzų ffirmos variklį triračiui, o po to pradeda leisti

tikrus motociklus „Rosija“.

Leitneris organizuoja ir automobilių surinkimą. Automobilių kėbulai buvo

gaminami Rygoje, o jiems montuodavo iš Europos importuotus „De Dion

Bouton“, „Fafnir“, „Kudel“ firmų variklius ir kitus agregatus. Kaip ir

motociklai, tie automobiliai vadinami „Rosija“. 1901 metais Rygos 700 metų

jubiliejaus parodoje eksponuotas Leitnerio fabrike surinktas automobilis

„Rosija“ buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tai buvo pirmasis bandymas

organizuoti automobilių gamybą Pabaltijyje.

Alternatyvieji degalai vidaus degimo varikliuose

Pasaulyje kasmet didėja energijos poreikiai, tačiau kuro ir kiti energijos

ššaltiniai vis senka, todėl būtina racionaliai bei taupiai naudoti turimas

atsargas, taip pat ieškoti galimybių naujiems energijos ištekliams

panaudoti. Keičiantis techninėms ir ekonominėms sąlygoms transporto

energetikoje, pamažu didės gamtinių dujų, sunkiųjų naftų ir bitumų, anglių,

degiųjų klinčių, biomasės ir kitų netradicinių žaliavų šaltinių vaidmuo

vidaus degimo variklių degalų gamyboje. Manoma, kad daugiausia naftos

produktų pasaulyje bus sunaudojama 2005 metais. Paskui naftos produktų

naudojimas ims staigiai mažėti, nes padidės alternatyviųjų degalų

naudojimas. Tikimasi, kad alternatyvieji degalai įvairiose transporto

rūšyse pasiskirstys taip: automobilių transporte – sintetiniai degalai,

alkoholiai, vandenilis, dujos ir elektros energija; geležinkelio transporte

– elektros energija; vandens transporte – akmens anglys ir atominis kuras;

oro transporte – sintetiniai degalai, vandenilis ir atominis kuras.

Pagrindinis energijos išteklių taupymo mūsų šalies transporte tikslas –

žymiai sumažinti naftos produktų sunaudojimą, nes kone visa nafta

importuojama. Mažėjant naftos degalų sunaudojimui transporte proporcingai

gerėtų ir ekologinė padėtis,

ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Perspektyvus automobilių transporte skystųjų naftos produktų sąnaudų

mažinimo būdas yra alternatyviųjų degalų naudojimas vidaus degimo

varikliuose. Alternatyvieji degalai – tai ne iš tradicinių išteklių gaunami

skystieji ir dujiniai degalai.

Pagal fizines ir chemines savybes bei saugojimo sąlygas transporto

priemonių variklių alternatyvieji degalai gali būti skirstomi į 3 grupes:

1. Naftiniai degalai su nenaftinės kilmės priedais. Šie priedai – tai

deguonies turintys junginiai: spiritai ir esteriai, vandens bei degalų

emulsijos. Pagal eksploatacines savybes šie degalai yra artimi iš naftos

distiliuotiems degalams.

2. Sintetiniai (dirbtiniai) skystieji degalai savo savybėmis artimi

tradiciniams naftos degalams. Jie gaunami perdirbant skystąją, dujinę arba

kietąją žaliavą. Šiai grupei galima priskirti benzininius, reaktyvinius,

dyzelinius ir dujų degalus, gaunamus iš sunkiųjų naftos produktų, gamtinių

bitumų, anglių, degiųjų klinčių, metanolio, taip pat degalus, gaunamus

tiesiogine CO ir H2 sinteze.

3. Nenaftiniai degalai, kurie fizinėmis ir cheminėmis eksploatacinėmis

savybėmis, o kartais ir agregatine būsena visiškai skiriasi nuo tradicinių

degalų. Šiai grupei priskiriami spiritai, kai naudojami gryni (metanolis,

etanolis), ir jų mišiniai su aukštesniaisiais spiritais (eteriais), taip

pat dujiniai degalai – gamtinės suslėgtosios arba skystosios dujos,

skystosios naftos dujos (propanas, butanas), amoniakas, vandenilis,

generatorinės ir dirbtinės dujos.

Daugelis alternatyviųjų degalų savo fizinėmis, cheminėmis ir

eksploatacinėmis savybėmis labai skiriasi nuo tradicinių benzininių ir

dyzelinių degalų, todėl norint juos praktiškai pritaikyti reikės keisti

variklių technines charakteristikas ir pačios transporto priemonės

eksploatavimą.

Kadangi Lietuva beveik visiškai priklauso nuo naftos importo, taupant jos

sąnaudas, tikslinga naftinės kilmės degalus pakeisti kitais, iš vietinių

atsinaujinančių išteklių išgaunamais degalais. Vienas tinkamiausių mūsų

gamtinėms ir ekonominėms sąlygoms alternatyviųjų degalų yra iš biomasės

išgaunamas etilo spiritas.

Vilniaus Gedimino technikos universitete Automobilių transporto katedroje

pagal Panevėžio spirito gamyklos akcinės bendrovės “SEMA” užsakymą buvo

atlikti spirito gamybos atliekų pritaikymo vidaus degimo variklių degalams

teoriniai ir eksperimentiniai (laboratoriniai) tyrimai. Šių tyrimų tikslas

– teoriškai ir eksperimentiškai ištirti spiritinių degalų naudojimo vidaus

degimo varikliuose galimybes, nustatyti optimalią benzino ir etanolio

mišinio sudėtį ir įvertinti galingumo, ekonomiškumo bei ekologinius

rodiklius.

Buvo išnagrinėti spiritinių degalų (alkoholių) panaudojimo vidaus degimo

varikliuose trūkumai ir pranašumai palyginti su degalais, pagamintais iš

naftos. Alkoholių privalumai šie:

– didelis oktaninis skaičius (110–115 tiriamuoju metodu);

– plačios užsiliepsnojimo ribos;

– didelis liepsnos greitis;

– didelė garavimo šiluma, didinanti tūrinį kaitringumą;

– mažesnis išmetamų deginių toksiškumas;

– suodžių nuosėdų nesusidarymas ccilindruose;

– tirpumas vandenyje.

Didžiausi trūkumai tokie:

– mažas cetaninis skaičius (3–8);

– didelis sočiųjų garų slėgis (nors tai gali būti kaip privalumas mažinant

garavimo nuostolius);

– didelė garavimo šiluma, apsunkinanti variklio paleidimą;

– padidėjęs formaldehidų kiekis deginiuose;

– grynų alkoholių garų uždarose patalpose sprogimo galimybė.

Alkoholių molekulių deguonies atomai yra kur kas mažesnės molekulinės

masės, todėl geriau sudega ir mažiau tarpinių medžiagų išskiria.

Etilo ir metilo spiritų tūrio vienetas energijos išskiria daugiau už kitų

rūšių alternatyviuosius degalus.

Kadangi spiritiniai degalai yra didelio oktaninio skaičiaus, tikslingiau

juos naudoti kibirkštinio uždegimo varikliuose. Naudojant spiritinius

degalus galima ppadidinti oro ir degalų mišinio slėgį prieš uždegimą, oro ir

degalų santykį bei liepsnos plitimo greitį. Dėl to gerėja variklių

efektyvumas. Norint kuo geriau išnaudoti antidetonacines spiritų savybes ir

pritaikyti variklį grynam spiritui, reikia padidinti variklio suspaudimo

laipsnį iki 12–14. Pagrindinis alkoholių trūkumas – didelė garavimo šiluma

ir mažas sočiųjų garų slėgis, apsunkinantis variklio paleidimą. Etanolio

šios eksploatacinės savybės yra geresnės nei metanolio. Kad variklio

paleidimas palengvėtų, į spiritus įmaišoma 6–8 proc. dimetilo eterio, kuris

užtikrina normalų variklio paleidimą esant –250C temperatūrai.

Naudojant alkoholius kaip variklio degalus, sumažėja kenksmingų medžiagų

kiekis išmetamuose deginiuose. Dėl žemesnės degimo temperatūros variklio

cilindre susidaro iki 10 proc. mažiau azoto oksidų.

Kadangi alkoholiuose yra degimo procese dalyvaujančio deguonies, vyksta

tobulesnė degimo reakcija ir susidaro mažiau negalutinio degimo deginių –

anglies monoksido CO ir angliavandenilių CH. Tačiau išmetamuosiuose

deginiuose padidėja aldehidų kiekis, ir jis didėja didėjant spirito

koncentracijai mišinyje. Veikiant grynu spiritu varomam varikliui aldehidų

išmetama 2–4 kartus daugiau nei varant variklį benzinu.

Nuo grynų spiritų smarkiau šyla variklių cilindro ir stūmoklio grupės

detalės, nes ant cilindro sienelių patenka nemažai neišgaravusių degalų,

kurie nuplauna nuo sienelių alyvą, ir ant besitrinančių paviršių susidaro

spirito ir alyvos emulsija. Alkoholis veikia alyvos priedus ir sumažina jų

efektyvumą.

Benzino ir spirito mišinys išsisluoksniuoja patekus į jį nors ir

nedideliems drėgmės kiekiams (vandens priemaišų yra pradinėse medžiagose –

benzine, spirite arba atsiranda kaupiantis hidroskopinei drėgmei), todėl

varikliui ttinka skaidrūs, stabilūs benzino ir spirito mišiniai, gaminami su

įvairiais stabilizatoriais.

Parenkant benzino, eterių ir aldehidų frakcijos bei fuzelio santykius,

gaunama skaidri, stabili, tinkanti varikliui be konstrukcinių pakeitimų

vandens, benzino bei etanolio kompozicija, kuri apiforminta kaip išradimas.

Kadangi etanolio oktaninis skaičius yra didelis (108), t.y. 10–25 vienetais

didesnis už benzino oktaninį skaičių, todėl mažo oktaninio skaičiaus

benziną (pvz., A-76) maiššant su etanoliu galima gauti didelio oktaninio

skaičiaus degalus. Tačiau atlikus eksperimentinius tyrimus paaišškėjo, kad

didėjant etanolio tūrio daliai mišinyje su benzinu, mišinio oktaninis

skaičius didėja ne pagal tiesinę priklausomybę. Todėl buvo sudaryta

tikslesnė benzino ir etanolio mišinių oktaninio skaičiaus nustatymo

formulė:

OSm=OSb+0,00220·E3-0,00222·E2 +0,24731·E-0,08665;

čia OSm – benzino ir etanolio miššinio oktaninis skaičius;

OSb – benzino oktaninis skaičius;

E – etanolio dalis, tūrio procentas.

Variklio bandymai parodė, kad karbiuratorinis variklis be specialių

konstrukcijos pakeitimų, varomas benzino ir spiritiniais mišiniais, veikia

stabiliai, kai etanolio kiekis mišinyje ne didesnis kaip 14 procentų.

Iš variklių, varomų benzinu ir benzino bei etanolio mišiniais, šiluminio

skaičiavimo rezultatų analizės galima daryti šias išvadas:

1. Įmaišius į benziną 14 proc. tūrio etanolio, variklio lyginamosios degalų

sąnaudos be padidėja apie 6 proc., o įmaišius 25 proc. tūrio etanolio – be

padidėja apie 10 proc., kadangi etanolio kaitringumas 1,6 karto mažesnis už

benzino kaitringumą.

2. Variklio, varomo benzino ir etanolio mišiniais, vidutinis indikatorinis

slėgis padidėja 4 proc., o efektyvusis naudingumo koeficientas padidėja 5

proc. palyginti su benzinu. Dėl tto pasiekiama variklio efektyvioji galia ir

sukimo momentas padidėja 3– 5 procentais.

3. Veikiant varikliui, varomam benzinu ir benzino etanolio mišiniais,

lyginamosios energijos sąnaudos yra apylygios.

Toliau, mūsų nuomone, reikia atlikti automobilių, varomų spirito ir benzino

mišiniais, eksploatacinius bandymus, kurių metu būtų parinkta mišinio

pagaminimo, transportavimo ir laikymo technologija.

Naudojant spiritinius priedus degaluose būtų galima išspręsti žemdirbių

išaugintos produkcijos supirkimo problemą, atgaivinti merdinčias spirito

gamyklas, kurios veikia maždaug tik 20 proc. pajėgumu, sukurti papildomų

darbo vietų, sumažinti naftos importo poreikius bei aplinkos teršimą. Tam

turi būti sukurta teisinė bazė bei numatytas ekonominis skatinimas naudoti

spiritinius degalus. Be to, tai padėtų išspręsti konfiskuoto kontrabandinio

alkoholio problemą.

[pic] Mokslas ir automobilis

Ratas atsirado prieš 6000 metų, vėjo varomas automobilis – prieš 400 metų,

garo mašinos varomas prancūzų konstruktoriaus N.Ž.Kiunjo automobilis –

prieš 230 metų, idealaus variklio teoriją prancūzų profesorius S.Karno

sukūrė prieš 177 metus, o pagal ją vokiečių išradėjai N.Otas, K.Bencas,

G.Daimleris, V.Maibachas ir R.Dyzelis paskutiniais XIX a. dešimtmečiais

sukūrė veikiančius šiluminius vidaus degimo variklius ir jiems pritaikytus

dviračius, triračius ir keturračius automobilius. Paskutiniaisiais XIX a.

metais S.Peterburgo inžinierius G.Trinkleris patobulino R.Dyzelio variklį

dyzelino įpurškimui vietoj oro kompresoriaus įrengęs didelio slėgio kuro

siurblį. Tokie slėginio suspaudimo varikliai automobiliuose naudoti visą XX

amžių.

Pirmoji S.Karno vidaus degimo variklių 1824 m. teorija nusakė svarbiausią

teiginį, kad variklis gali veikti tik esant aukštos temperatūros degimo

procesui ir žemos temperatūros šaltiniams (duslintuvui, radiatoriui),

todėl

naudingumo koeficientas niekada negali būti lygus vienetui. Įvertinus

variklio nuostolius dėl siurblių, ventiliatoriaus naudojimo, trinties

transmisijoje galutinis automobilio naudingumo koeficientas tėra apie 33

procentus. Taigi įpylus į baką 100 litrų benzino, tik 33 litrai suka ratus,

kiti išsisklaido į aplinką kaip teršalai ir šilumos nuostoliai. Todėl per

paskutinį XX a. dešimtmetį visų mokslininkų pastangos buvo sutelktos

naudingumui padidinti ir išmetamų į atmosferą teršalų kiekiui sumažinti.

Nors dabartinis 33 proc. naudingumo koeficientas yra ne toks mažas

palyginti su pirmą kartą 1860 m. išbandytu garo mašinos pavidalo vidaus

degimo varikliu, kai vvietoj garo įleidžiant ir uždegant gamtines dujas

bandytojui prancūzui Ž.E.Lenuarui dėl ne vietoje pastatytos mišinio

uždegimo žvakės viduryje cilindro, o ne gale, pavyko pasiekti tik 0,4 proc.

naudingumo koeficientą. Taigi mokslo ir eksperimentų dėka per 100 metų

naudingumo koeficientas padidėjo beveik 100 kartų.

Vyresnio amžiaus vairuotojai prisimena XX a. vidurio automobilį “Pobieda”

su 2 litrų 50 AG varikliu, sunaudojančiu iki 15 litrų benzino 100 km, o

2000 m. aplink pasaulį keliavęs serijinis automobilis VW Lupo su 1,1 litro

61 AG varikliu sunaudodavo vidutiniškai 2,5 litro dyzelino 100 km, tt.y. per

pastaruosius 50 metų mokslo laimėjimai padėjo sumažinti kuro sunaudojimą

daugiau kaip 5 kartus esant panašiai variklio galiai. Nereikia pamiršti,

kad atitinkamai sumažėja ir degimui reikalingas oro kiekis bei į atmosferą

išmetamų teršalų. Gal ir mažai kas pagalvoja, kad dūmai su suodžiais

padengia Centrinės EEuropos kalnų snieguotas viršūnes, jas greičiau tirpdo

saulė ir sukelia anksčiau neregėtus potvynius Vokietijoje, Lenkijoje,

Čekijoje.

Didžiuliai mokslo laimėjimai elektronikos, medžiagotyros, prietaisų

pramonės srityse tuoj pat buvo pritaikyti automobiliuose. Tai ir

elektroninio įpurškimo ESM valdomos sistemos, ir elektromagnetiniai

uždegimo sistemų davikliai, ir siurbliai, reguliatoriai, plastmasinės

lingės, ir t.t. Mokslas pakeitė net tokias nusistovėjusias sistemas, kaip

akumuliatoriai: juose įrengiami ESM valdomi pašildytuvai ir maišytuvai

šaltam variklio paleidimui, rengiamasi naudoti kondensatorius, o starterius

ir generatorius – montuoti ant smagračių šitaip padidinant sukimo momentą

ir apsaugant elektrines grandines nuo drėgmės važiuojant drėgnu keliu.

Tokia elektrinė variklio paleidimo sistema įgalina pradėti važiuoti galinga

kondensatorių baterija maitinamu iki 10 AG starteriu. Vadinasi, sumažės

variklių triukšmas ir tarša prie šviesoforų.

Didžiulis mokslinis darbas atliekamas tobulinant degimo procesą cilindre

virš stūmoklio. Ruošiant optimalų turbulentinį priešpriešinį kuro ir oro

susimaišymą, įrengiant 3 įleidimo ir 2 iišleidimo vožtuvus, įpurškiant

benziną tiesiai į cilindrą už įleidimo vožtuvo (GDI – Gasoline Direct

Injection), naudojant 2 žvakes arba uždegant kibirkštį tarp žvakės ir

judančio stūmoklio pasiekiamas tobulas kuro sudegimas ir minimalus

kenksmingų oksidų susidarymas kibirkštinio uždegimo varikliuose.

Dar įdomesni mokslo laimėjimai slėginio uždegimo varikliuose (neteisingai

vadinamuose dyzeliniuose). Kad būtų gauti kuo mažesni rūko pavidalo

dyzelino lašeliai, jie išpurškiami 200 MPa (2000 atmosferų)

elektromagnetiniais siurbliais, atidarant kompiuteriu valdomu

elektromagnetu kuro purkštuvą dviem etapais: iš pradžių per 0,001 sekundės

be triukšmo uždegama 12,5 proc. dyzelino, paskui per kitas 0,007 sekundės į

degančią aaplinką suleidžiamas ir visiškai sudeginamas likusis kuro kiekis.

Dyzelis veikia taupiai, be dūmų ir triukšmo. Tokie TDI pavadinimo varikliai

jau įstatomi Volksvagen, Škoda, Seat ir kai kuriuose kitų vokiečių bei

amerikiečių firmų automobiliuose, jų pavyzdžiu paseks ir kitos firmos.

Iš esmės nauji mokslo laimėjimai bus diegiami automobiliuose ir ypač jų

jėgainėse XXI amžiuje. Vaizdumo dėlei realiausi pasikeitimai pateikiami

lentelėje.

Mažėjančios naftos ir dujų atsargos (užteks 50 metų!) bei didėjantys

ekologiniai reikalavimai ir kainos privers daugiausia dėmesio skirti

elektromobiliams. Jų visų maitinimui Lietuvoje reikės 10 kartų daugiau

elektros energijos nei šiuo metu pagamintų visu galingumu veikiančios (kol

kas politikų neuždarytos) atominė ir šiluminės elektrinės. Juk po 10-20

metų 1-2 milijonus Lietuvoje esančių automobilių pervedus į elektros trauką

(po 20 kW galios kiekvienam) bus reikalinga elektrinių galia 40 000 000 kW.

O iš kur juos paimsi, kai arabai naftos jau neturės? Net pakeitus uždaromą

IAE trigubai galingesne, susidarytų 2 kartus mažesnė galia negu reikia.

Taigi jauniems Lietuvos politikams dabar pats laikas mokytis aritmetikos,

nes teks šimteriopai atstatyti dabartinių nemokančių skaičiuoti politikų

griuvėsius, priešingu atveju visiems teks važinėti oranžiniais dviračiais,

ką pranašingai numatė jaunieji Vilniaus miesto vadovai.

Lentelės viršuje parodyta, kad XXI a. Lietuva neapsieis be nepavojingos

valdomos termobranduolinės elektrinės, o jos veikimui reikalingo sunkiojo

vandens (deuterio) atsargos pasaulyje neribotos (lentelės paskutinė

eilutė). 1 litras deuterio tolygus 300 litrų benzino, o pasaulinių atsargų

užteks 10 milijardų metų!

Kaip mmatyti iš lentelės, šiuo pereinamuoju laikotarpiu didžiausias

mokslininkų dėmesys krypsta į vandenilį naudojančius vidaus degimo

variklius ir tobulesnius kuro elementus, tiesiogiai chemiškai be degimo

gaminančius elektros energiją 60 proc. naudingumu. Vandenilis bus laikomas

kuro bakuose esančiose intermetalidų (75 proc. FeTiH ir 25 proc. Mg3NiHx)

kapsulėse, sugeriančiose jo iki 1000 kartų didesnį tūrį (mokslas!).

Panaudojus moderniausius elektrinius akumuliatorius mieste galima bus

visiškai likviduoti taršą, o tarpmiestiniams pasivažinėjimams naudoti

hibridinius variklius. Juose, be akumuliatoriaus ir elektros variklio,

įrengiamas nedidelis, užmiestyje automatiškai pasileidžiantis, ekonomiškas

vidaus degimo variklis. Tarša minimali.

Tokie automobiliai jau keleri metai gaminami Japonijoje, Amerikoje,

Prancūzijoje. Vienas iš jų – Toyota Prius buvo demonstruotas 2001 m. rudenį

įvykusioje automobilių parodoje Kaune. Tokiam hibridiniam automobiliui gali

būti naudojamas ir Lietuvoje gaminamas rapsų ar grūdų kuras, juolab kad jo

reikia tik 1-2 l/100km.

Lentelėje, be elektrinių akumuliatorių, pateikti mechaniniai

akumuliatoriai. Tai labai perspektyvus mokslo laimėjimas visuomeniniams

miesto, priemiesčių ir tarpmiestiniam transportui, taip pat priemiestinėms

automatricoms.

Šiuo metu Vilniuje svarstomi prieš kelis šimtus metų atrasto ir Kaune

naudoto “Konkės” pavadinimu tramvajaus įrengimo projektai. Dėl jo metalinių

ratų sukeliamų vibracijų neigiamo poveikio pastatams, siaurų gatvių

užgriozdinimo, laidų kibirkščiavimo ir kitų neigiamų savybių galima tik

kritiškai juos vertinti.

Reikia vėl susidomėti naujausiais šios srities mokslo laimėjimais –

mechaniniais akumuliatoriais – iš plonų vielų ar folgos susuktais, avarijų

atvejais nepavojingais smagračiais. Lietuvos mokslininkai ir konstruktoriai

visiškai pajėgūs tokius įrengimus sukurti ir panaudoti vietoj dabartinių

nepaslankių ir nnetobulų troleibusų.

Kaip tokie elektra pakraunami mechaniniai akumuliatoriai gali būti

naudojami troleibusuose, automatricose, priemiesčio transporte, gerai

matyti iš 1 paveikslėlio. Sustojus stotelėje smagratis įsukamas nuo

kintamosios 380 V elektros srovės transformuojamu elektros varikliu, kuris

atsijungęs nuo tinklo tampa generatoriumi ir smagračio energiją perduoda

ratams veždamas keleivius iki 10 km atstumu, pvz., per visą Laisvės

prospektą Vilniuje. Esant atstumui tarp stotelių 1-2 km kiekvieną kartą,

kol keleiviai išlipa ir įlipa, smagratis papildomai įsukamas ir šitaip gali

važiuoti neribotą atstumą. Nereikia brangių nuolatinės srovės pastočių su

aptarnaujančiuoju personalu, storo vario trolėjų su nutrūkstančiu ir

stabdančiu visus troleibusus ryšiu (arba pavogtais laidais). Už jų judantis

paprastas transportas su veikiančiais vidaus degimo varikliais kamščių metu

daugiau teršia nei troleibusai grynina, o jei sustos siauroje gatvėje 10

tramvajų nutrūkus nuolatinei srovei? Mokslininkai tokiai atgyvenai niekuo

nepadės. O girobusas su mechaniniu akumuliatoriumi gali puikiausiai

apvažiuoti aplinkine gatve 10 km iki kito turinčio kintamąją elektros srovę

stovo. Naudojant mechaninę jėgainę (1c pav.) siūlomoje priekaboje, šiai

sugedus pakanka per kelias minutes prikabinti kitą, atsarginę, su įsuktu

smagračiu ir važiuoti toliau. Viskas labai paprasta ir viską galima

sukonstruoti, pagaminti Lietuvoje buvusioje “Pergalės” ir Tankų remonto

gamykloje Kaune. Tik padangas tektų įsivežti.

Plečiantis pasaulinei automobilių pramonei (metinė gamyba siekia 40

milijonų), padidėjo rinkos konkurencija ir daugelio originalių mokslo

laimėjimų nebuvo galima įgyvendinti. Atsirado gamybą supaprastinantys ir

atpiginantys, tačiau nepatogūs ir brangūs vairuotojams technologiniai

sprendimai, įmantrūs išorinio

dizaino atributai bei elektroniniai efektai.

Tai ypač būdinga naujai atsirandančioms ir greit bankrutuojančioms firmoms,

kurios stengiasi pateisinti savo produkciją didelėmis išlaidomis reklamai.

Tai akivaizdu stebint subjektyvius metų automobilio rinkimus. Jų gaminami

automobiliai kasmet keičia išorę, variklio konstrukcijas ir, žinoma, negali

būti ilgaamžiai. Jie atitinka trumpalaikio naudojimo “šratinuko” įvaizdį,

tuo tarpu solidūs žmonės mėgsta naudotis “amžinuoju parkeriu” (mercedesais,

rolsroisais, audėmis ir pan.).

Tokiais pavyzdžiais galima laikyti technologijai naudingą, bet valdymui

pavojingą skersinį variklio pastatymą priekyje su priekiniais

varančiaisiais ratais ir “saugos sistemas” su nuo mažiausio prisilietimo

subyrančiais brangiais plastmasiniais buferiais, ir aptakias uužpakalines

kėbulo dalis, kai keleiviams ne tik sunku įlipti, bet ir sėdint galvą

reikia pataikyti į viršuje padarytą įdubimą (pvz., naujajame Audi-6).

Rimtos firmos dažniausiai išvengia šių brangių reklaminių triukų, naudojasi

mokslo laimėjimais, todėl jų automobiliai net po kelerių metų

eksploatacijos išlaiko savo vertę, o po 30-40 metų jų kaina padidėja

dešimteriopai. Autoriui žinomas atvejis, kai po pusės metų eksploatacijos

Lietuvoje niekaip nesisekė parduoti vieno Rytų šalies automobilio, nors

garantija galiojo metams..

Mokslo laimėjimų įtaka transporto technologijų plėtrai nesustos niekada. Be

transporto neįmanoma jokia civilizacija, jokios katastrofų, taip pat ir

karų llikvidavimo priemonės, neįmanoma nei aviacija, nei susisiekimas

jūromis. O šiose srityse, mažėjant ir brangstant organinio kuro atsargoms

pasaulyje, mokslo laimėjimų naudojimas gyvenimo reikmėms neišvengiamas.