BALTAI

Indoeuropiečiai – tautų grupė, kurią jungia bendra neolito laikų prokalbė (VI-V tūkst. pr. Kr.). Iš jos kilo indų, iranėnų, graikų, armėnų, italikų germanų, keltų, baltų, slavų ir kitos kalbinės grupės. Genčių protėvynė – V. Azija ar R. Europa – nuosaikaus klimato zona. Šios šeimos kalbomis dabar šneka 2 mlrd. žmonių.

Baltai – 1. Indoeuropietiškos kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminingomis kalbomis ir tarmėmis (lietuviai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, jotvingiai, kuršiai, prūsai). 2. III tūkst. pr. Kr. pabaigoje į Pabaltijį atsikėlusios iindoeuropiečių giminės, asimiliavusios senuosius vietos gyventojus. baltų vardą 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas G.Neselmanas.

Paleolitas – XI-IX tūkst. pr. Kr. (apie X tūkst. pr. Kr. Lietuvos teritorijoje apsigyvena pirmieji žmonės; medžioklė, žvejyba, rankiojimas)

Mezolitas – VIII-V tūkst. pr. Kr. (medžioklė, žvejyba, rankiojimas)

Neolitas – 4600-1600 m. pr. Kr. (žemdirbystė, gyvulininkystė, įtvirtintos gyvenvietės)

Žalvario amžius – 1600-500 m. pr. Kr. (vario dirbinių gamyba, laidojimas pilkapiuose, atsiranda piliakalniai)

Geležies amžius – 500 m.-XII a. (geležies gamyba, prekyba su Roma, visuomenės diferenciacija, genčių konsolidacija)

Baltų genčių formavimosi eetapai:

• Į baltų gyvenamas teritorija atsikelia indoeuropiečiai – atneša virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūrą (III tūkst. pr. Kr.)

• Ateiviai susilieja su vietos gyventojais.

• Iš bendro kamieno išsiskiria vakarų baltai (apie V a. pr. Kr.).

• Galutinai susiformuoja visos baltų gentys (iki V-VII a. ppo Kr.)

Baltų gentys skirstomos į:

• Rytų (lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai)

• Vakarų (prūsai, jotvingiai, kuršiai)

Visuomeninės santvarkos kaita ikivalstybiniu laikotarpiu. Baltų gentys buvo susiskaldžiusios į smulkias genčių teritorijas su savo valdovais. Pirmaisiais amžiais po Kr. senoji visuomeninė santvarką griūva, šeimyninė bendruomenė yra. Jos vietoje formuojasi atskiros šeimos, visuomenė diferencijuojasi (V-X a.). Atsiranda aristokratija, iškyla pirklių, amatininkų sluoksniai, egzistuoja ir žemiausia klasė – žemdirbiai, vergai.

Pirmieji baltų paminėjimai:

• Plinijus Vyresnysis (77 m.) – „Gamtos istorija”. Pateikiam žinių apie žygūno pargabentą gintarą iš Baltijos pajūrio.

• Tacitas (98 m.) – „Germanija”. Pirmą kartą paminėtos aisčių gentys.

• Rimbertas (853 m.) – „Šv. Anscharijaus gyvenimas”. Vikingų (danų) įvykdyto Apuolės šturmo aprašymas. Paminėta pirmoji lietuvių gyvenvietė.

• Kvedlinburgo analai (1009 m.). Pirmas Lietuvos vardo paminėjimas.

Tacitas (58-117 m.) – romėnų istorikas, rašytojas. Raiškios, įtaigios jo kkalbos išpopuliarino jį ir lėmė kilimą į valdžios viršūnę – tapo Romos konsulu. Savo istoriniuose darbuose stengėsi pateikti tiesą ir paaiškinti aplinkybes, kurios lėmė vieną ar kitą įvykį. Veikale „Germanija“, pasakojant apie germanų kraštą, pirmą kartą istorijoje paminėtos aisčių gentys (98 m.).

Kronika – chronologinis žymiausių valstybės, tautos, giminės įvykių aprašymas, metraštis be tų įvykių priežasčių aiškinimo, paplitęs viduramžiais (Lietuvoje pradėtas rašyti XIV a. pabaigoje).

Analas – metraštis, kronika.

Aisčiai – šiuo vardu Romos istorikas Tacitas 98 m. pavadino Baltijos jūros rytiniame kkrante gyvenančias gentis. IX a. pabaigoje šį vardą pakeitė “prūsai”.

Germanai – indoeuropiečių genčių grupė, gyvenusi vidurio, vakarų ir pietvakarių Europoje (dabar anglai, danai, norvegai, švedai, vokiečiai ir kt.).

Etnogenezė – tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas. Nagrinėjama remiantis lyginamąją kalbotyra, archeologija, antropologija, istorija. Lietuvių etnogenezės mokslo pagrindus padėjo K.Būga.

Piliakalnis – žemių pylimu ir medinėmis sijomis sutvirtinta kalva, kur stovi ar stovėjo pilis. Lietuvoje žmonės pradėjo kurtis ant piliakalnių II tūkst. pr. Kr., iki šiol yra išlikę apie 1000.

Pilkapis – senovinė laidojimo vieta. Virš vieno ar kelių kapų iš žemių supilamas ar iš akmenų sukraunamas sampilas. Atsirado susiformavus mirusiųjų kultui.