BALTAI

Baltų kilmės problematika

Baltais arba aisčiais, vadinama indoeuropiečių tautų bei genčių grupė. Jų kilme domimasi nuo seniausių laikų. XV a., plintant Europoje pasaulietinei Renesanso pasaulėžiūrai, buvo pradėta svarstyti (tyrinėti), iš kur atsirado tautos ir kokia jų giminystė. Tuo metu išsiskyrė dvi lietuvių kilmės teorijos: romėniškoji ir gotiškoji.

Pirmąją užrašė lenkų istorikas J. Dlugošas (1415–1480 m.). Jis teigė, kad lietuviai su žemaičiais kilę iš romėnų. Tai rodantis bendras abiejų tautų kalbos pagrindas, o skirtumai atsiradę tik todėl, kad lietuviai ilgai gyvenę lenkų, čekų, rrusų kaimynystėje. Be to, lietuvių bei romėnų tikėjimai ir papročiai buvę bendri. Jie garbinę tuos pačius dievus ir laikęsi vienodų kulto apeigų. Antai abi tautos turėjusios ugnies dievą (Vulkaną, Jupiterį, Perkūną) ir kūrenusios mergaičių saugomą šventą ugnį. Mergaites ir ugnį prižiūrėjo žynys, kuris mokėjo pranašauti. J. Dlugošui atrodė, kad lotyniškas lietuvių tėvynės pavadinimas esąs iškreiptas žodis Italia.

J. Dlugošas rašo ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Vilniaus vardą, kurį siejo su Romos italų išeivių vadu Viliumi. XVI a. Lietuvos metraščiuose ppasirodo Palmono vardas, Lietuvių kilmė buvo siejama su Palemono, Romos kunigaikščio, Nerono giminaičio, ir jo bajorų atkeliavimo į Lietuvą legenda. Palemonas, gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros ir Dubysos uupių. Palemono sūnūs gyvenę prie Nemuno, Jūros ir KaunDubysos upių. Palemono sūnus Borkus ir Kunas įkūrę Jurbarką ir Kauną. Iš Palemono vaikaičių esą kilę LDK didieji kunigaikščiai. Kad ši teorija yra tik legenda, dabar niekas neabejoja, tačiau seniau ja kartais rėmėsi politikai, pavyzdžiui kryžiuočiai, vadinę save Cezario palikuonimis. Jie šia legenda norėjo pateisinti lenkų ir rurų užkariavimą. Šią teoriją pasigavo ir lietuviai.

Antroji prūsų, lietuvių ir apskritai baltų kilmės tos pačios epochos teorija buvo gotiškoji. Jos pradininkas – Erazmas Stela, kuris, Leipcigo universitete gavęs magistro laipsnį. Jis teigė, kad lietuviai yra kilę iš germanų genties herulų. Herulai gyveno Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje. Per didįjį tautų kraustymąsi dalis jų išsikėlė ir apsistojo prie Azovo ir Juodosios jūros. Herulai puldinėjo Mažają Aziją ir Graikiją. JJiems artėjant prie Romos imperijos sienos, imperatorius Valerijonas, matydamas, kad nepajėgs jų nugalėti (tuo metu Romos imperija kariavo su persais) , leido herulams gyventi prie Juodosios jūros, IV a. herulus nukariavo gotai, o vėliau hunai. Žlugus hunų valdžiai, herulai sudarė savo valstybę dabartinėje Vengrijoje. Tačiau gotų karalius Teodorikas V a. nužudė jų vadą Odoakrą. Tada herulai suskilo: daugiausia jų persikėlė į Graikiją, kiti grįžo prie Baltijos, nustūmė danus ir įsikūrė Skandinavijoje. Egzistuoja hipotezė, kad herulų vardas yra kilęs iš „girulių“ –– jie taip pavadinti todėl, kad ilgai gyvenę miškuose. Pastarosios teorijos laikėsi mūsų istorikai ii XIX a. ir netgi S. Daukantas.

Vėlesnėje lietuvių istoriografijoje išsiskyrė J. Basanavičiaus ir K. Būgos baltų atsiradimo Pabaltijyje teorijos. Buvo ieškoma ryšių su hetitų imperija, kurios kultūra yra senesnė už romėnų ir graikų. J. Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje, įžvelgė ryšį tarp lietuvių ir Balkanų senovės tautų. Jis lietuvius kildino iš trakų bei frigų, dakų amžininkų. K. Būga negailestingai atmetė J. Basanavičiaus teiginius. K. Būga rašė: „Latvių arba prūsų kalbos tekstą šiaip netaip gali suprasti Lietuvos inteligentas, o trakų ir frigų kalbos antrašų net ir patys didieji kalbininkai kaip reikiant dar nesupranta“.

Indoeuropiečių bendrijai priklausė ne viena kultūra. Tačiau jau nuo mūsų amžiaus pradžios daugelis archeologų sutaria, jog pagrindinė yra Virvelinės keramikos kultūra. Todėl su ja Pabaltijyje yra susietas baltų kilmės klausimas. Bet į jį atsakyti gali tik kelių mokslo šakų specialistai, glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudami. Į klausimą, kur gyveno baltai, atsako lingvistai, remdamiesi hidronimų bei toponimų paplitimu , į klausimą kada atsako archeologai kartu su antropologais, aiškinančiais, kuriuo metu tam tikras atropologinis tipas paplito tame plote (nors negalima tvirtinti, jog vieno antropologinio tipo žmonės kalbėję ta pačia kalba), o į klausimą kaip gali atsakyti tik archeologai. Reikia žinoti, kad vvisų šių pagrindinų mokslo šakų paplitimo ribos gali nesutapti, tuomet pirmenybė teikiama lingvistikai. Tačiau kalbos protėvynę reikia skirti nuo tautos protėvynės.

Taigi pagrindinis etninis požymis yra kalba, o antropologijos ir kultūros duomenys jam suteikia pavidalą. Todėl, spręsdama baltų klausimus, archeologija turi tvirtai remtis hidronimų bei toponimų tyrinėjimais. Visose buvusiose baltų sritys eseantys upėvardžiai ir vietovardžiai yra patikimiausi liudytojai

Jau XIX a. pabaigoje kalbininkas A. Kolčiubinkis atkreipė dėmesį, kad baltiškų vietovardžių esama seniai nebe baltų gyvenamose vietose. Be galiausiai jų palitimą nagrinėjo ir daugiausia duomenų pateikė kalbininkai K. Būga, M. Fasmeris ir V. Toporovas su O. Trubačiovu. Pastaruoju metu buvusios baltų teritorijos ribos įsivaizduojamos taip: šiaurėje – šiaurinė dabartinės Latvijos riba, Pskovas, Tooropecas, Zubcovas, Kalininas, rytuose – Maskva, Kaluga, Oriolas, Kurskas, pietuose – upės Seima, Pripetė, vakarų Bugas, vakaruose – Vysla.

K. Būgos, o vėliau ir H. Moros nuomone, Padneprė galėjusi būti net baltų centras, iš kur jie atkeliavę į dabartines sritis.

Archeologijos duomenys toli gražu ne tokie vienalyčiai kaip kalbos. Pamario kultūros būdingieji bruožai yra molinės taurės vos išrykintu kakliuku, įraižų pluoštais puoštos amforos, plačiaangiai puodai, dažniausiai gražinti rumbais, ypač aukšti piltuvo pavidalo puodai ir pailgieji dubenėliai.

Padneprėje paplitusi kultūra visai kitokia – taurės aukštu kaklu, o plačiausia pilvelio vieta – žemutinėje puodo dalyje, be tto, dugnelis daugiausia priplotas, beveik apvalus. Amforos – plačiakaklės, nevienodi net korvos kirviai.

Dar labiau skiriasi fatjanovo kultūra, kuriai būdingos rutulinės amforos apvaliu ar tik priplotu dugniuku.

Plokščiadugnis puodas (Pamario kultūros) niekados negali virsti apvaliadugniu (Fatjanovo tipo); taigi įmanoma tik atvirkštinė evoliucija. Vadinasi, visos 3 kultūros yra savarankiškos, tačiau tai kartu nepaneigia, kkad jos visos galėjo būti baltiškos. Kildinti jas vieną iš kitos nėra jokios prasmės, nes visi panašumai galiausiai yra paveldėti iš bendrojo Virvelinės keramikos kultūros horizonto.

Kalbos duomenis paremis ir antropologijos. Virvelinės keramikos ir Laivinių kovos kirvių kultūrų žmonės yra labai panašūs, nors paplitę tokioje plačioje teritorijoje.

Seniausieji gyventojai Baltijos teritorijoje

Klimatas ir gamtos formavimasis

Dabartinių Baltijos Šalių teritorijoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, t. y. Mazdaug prieš 14 tūkstančių metų. Anksčiausiai šis procesas prasidėjo Pietryčių ir Pietų Lietuvoje, kai ledyno kraštas pasitraukė į šiaurės vakarus.

Žemyną dengusio ledyno judėjimas bei polaidžio vandenys smarkiai paveikė Baltijos šalių landšaftą: čia susiformavo glečerių pavidalo žvyro ir smėlio kalvos, laukuose liko gulėti išbarstyti Skandinavijos kalvų rieduliai, o polaidžio vandenims renkantis tarp kalvų į ežerus, susidarė gilūs upių slėniai. Pradžioje Baltijos sausumos dalis buvo daug mažesnė už dabartinę teritoriją, kadangi vakarinė jos dalis liko po vandeniu. Vėliau sausumos teritorija vis didėjo jūros sąskaita.

Tirpstant ledynui, dabartinėje Baltijos

šalių teritorijoje vyravo subarktinis klimatas. Tais laikais Baltijos jūros vietoje tyvuliavo daug didesnis bei šaltesnis Anciliaus ežeras. Pasitraukus ledynui, palaipsniui atsirado pirmoji augmenij: samanos, nykštukiniai beržai bei gluosniai. Į kraštą atklydo gyvūnų: šiaurės elnių, mamutų. Pastarieji išmirė ledynmečio pabaigoje.

Maždaug 8200 m. pr. Kr. žemyną dengiančio ledo kraštas pasiekė Vidurio Švediją, o Anciliaus ežero vandenys prasiveržė į Atlanto vandenyną. Naujojsios Joldijos jūros, susiformavusios dabartinės Baltijos jūros vietoje, lygis per palyginti trumpą laiką nuslūgo apytikriai 30 metrų.

Preborealiniu laikotarpiu (8000–7100 m. pr. Kr.) kklimatas šioje teritorijoje atšilo. Tuo metu čia suaugo beržynai ir spygliuočių miškai, kuriuose buvo gausu elnių, lokių, bebrų ir įvairių vandens paukščių.

Borealinio klimato laikotarpiu (7100–5800 m. pr. Kr) klimatas dar labiau atšilo ir tapo sausesnis. Miškuose sumažėjo pušų, paplito lapuočiai, pagausėjo kiškių, stirnų bei danielių.

Atlantinio klimato periodas buvo netgi šiltesnis už dabartinį, jis laikomas optimaliu. Tuo metu Baltijos teritorijoje vešėjo plačialapiai miškai, kuriuose veisėsi briedžiai, danieliai, stirnos, šernai, taurai. Ežeruose derėjo vandens riešutai. Tai buvo pats palankaiusias laikotarpis Baltijos gyventojams –– medžiotojams ir žvejams, nes miškuose buvo gausu žvėrių, o ežeruose – žuvų.

Vėliau klimatas vėl atvėso ir gyvenimo sąlygos daugeliui gyvūnų bei augalų tapo nebepalankios.

Traukiantis ledynui, jam pavymui judėjo ir nedideli medžiotojų būriai, persekiojantys šiaurės elnius. Šiaurės elnias buvo puikus mmedžioklės lamikis: jo mėsa žmonės maitinosi, iš odos gaminosi avalynę, statė kūgio pavidalo gyvenamuisius būstus. Elnio ragai buvo naudojami darbo įrankiams bei buities reikmenims gaminti.

Kadangi ledynas anksčiausiai pasitraukė iš lietuvos teritorijos, tai ir seniausios stovyklavietės Lietuvoje yra X tūkstm. pr. Kr.

Archeologai laikotarpį iki preborėjinio klimato pradžios vadina senuoju akmens amžiumi arba paleolitu. Lietuvoje jau aptikta apie šimtą šio periodo stovyklaviečių. Radiniai liudija, kad žmonės į lietuvos teritoriją atkeliaudavo iš dviejų sričių: iš vakarų traukė Maglemosės kultūros atstovai, o iš pietų – žmonės, vartoję Svidrių kultūrai būdingus gaminius.

Į dabartinės Latvijos teritoriją seniausieji gyventojai atvyko taip pat paleolito pabaigoje, t.y. IX tūkstm. pabaigoje–VIII tūst. pr. Kr. šiuo metu žinoma keletas medžiotojų stovyklaviečių, atrastų prie Dauguvos, prie toje teritorijoje tyvuliavusio Anciliaus ežero. Manoma, kkad šios gyvenvietės buvo tik laikinos stovyklavietės, kuriose trumpam apsistodavo šiaurės elnių medžiotojai.

Estijos teritorijoje, kkurią ilgiausiai dengė kontinentinis ledynas, paleolito laikotarpio šiaurės elnių medžiotojų stovyklaviečių iki šiol nerasta. Senovės medžiotojai buvo klajokliai – jų laikinų stovyklaviečių kultūrinis sluoksnis labai plonas ir radinių jame negausu.

Medžiotojų, žvejų bei gamtos gėrybių rinkėjų visuomenė. Ūkis ir materialinė kultūra.

Mezolito kultūros žmonės geriau prisitaikė prie aplinkos, todėl sėkmingiau tvarkė savo gyvenimą. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir klimato salygų pasikeitimas. Baltijos gamta mezolito, o ypač neolito laikotarpiu ttapo turtingesnė, tad medžiotojų bei rinkėjų gyvenimo sąlygos pagerėjoNaująjį akmens amžių arba neolitą galima laikyti medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų visuomenės klestėjimo amžiumi – tuo metu, atsiradus naujiems darbo bei medžioklės įrankiams, žmonės sugebėjo pasinaudoti įvairiausiais gamtos turtais.

Įsivyravus palankiam klimatui, sėsliai gyvenantys žmonės, naudodami pačias prieinamiausias vietines medžiagas ir iš kartos į kartą perduodami patirtį, tobulino įrankius, kol sukurdavo geriausiai prtaikytas konkrečiai vietovei jų formas.

Akmens amžiuje žmonės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis. Dažniausiai jie įsikurdavo prie upių ar ežerų. Prie vandens telkinių galima buvo žvejoti, medžioti vandens paukščius bei atėjusius atsigerti žvėris. Kadangi miškai buvo labai tankūs, susiekimas taip pat vyko vandens keliais.

Atrodo, kad žmonės gyveno kūgio pavidalo palapinėse, suręstose iš karčių, dengtose šakomis, žieve, kailiais, o žiemą – ir samanomis. Palapinės vidury būdavo židinys, kuris šildė ir apšvietė patalpą. Židinyje buvo gaminamas maistas. Kartias, ypač neolito laikais, buvo statomi ir sudėtingesni statiniai.

Didžioji darbo įrankių bei namų apyvokos reikmenų dalis buvo gaminama iš kaulo, rago bei akmens. Mažesni daiktai – gremžtukai, rėžtukai, strėlių antgaliai ir t.t. – buvo gaminami iš titnago bei kvarco, atskiriant arba atskeliant nedideles nuolaužas nuo akmens ruošinio. Kadangi gero titnago gaklima aptikti tik pietinėje Lietuvoje, tai šiaurinėje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ši medžiaga buvo naudojama gana retai, uužtat šijuose kraštuose truputį aksčiau nei kitur pradėti gaminti pirmieji šlifuoti akmens kirviai. Šlifuoti akmeniniai darbo įrankiai iš kristalinių uolienų plačiai paplito neolite. Reikšmingiausia to meto naujovė buvo keramika. Akmens amžiuje plačiai naudojami ir mediniai įrankiai, tačiau jų, deja, išliko labai mažai. Sarnatėje surasti mediniai lankas ir strėlės, luotas bei daug irklų, kauptukų, medinių spaustukų riešutams ir kitų medžio dirbinių.

Mezolito ir neolito laikotarpiais reikšmingą vietą užėmė žūklė. Svarbus jos įrankis – kaulinis žeberklas, kuriuo buvo gaudomos stambios žuvys. Jau antrojoje mezolito pusėje pradėta naudoti kauliniai kabliukai bei primityvūs tinklai. Žvėrys ir paukščiai buvo medžiojami ietimis, lankais, strėlėmis. Įvairiausių formų strėlių antgaliai buvo gaminami iš titnago, kaulo, rago ir medžio. Tikriausiai skirtingos formos ir dydžio antgaliai buvo gaminami skirtingiems paukščiams ir žvėrims medžioti. Sarnatės stovyklavietėje Latvijoje rasta gana reta ginklų rūšis – bumerangas, kuriuo tikriausiai buvo medžiojami vandens paukščiai. Panašių akmens amžiaus radinių aptinkama visoje Europoje.

Vandenyje gyvenančių žvėrių, bebrų ir ruonių medžioklei buvo naudojami harpūnai su odiniais pasaitėliais, kurie medžiotojui padėdavo išvilkti savo laimikį į krantą. Mezolito laikais kai kur buvo plačiai verčiamasi bebrų medžiokle.

Mezolito pabaigoje ir neolito pradžioje, kai klimatas pasidarė švelnasnis, dažniau buvo medžiojami šernai, stirnos ir taurai. Didoką radinių dalį sudaro kailinių žvėrių, pavyzdžiui kiaunių, kaulai. Tikriausiai tais llaikais iš jų kailių buvo siuvami drabužiai. Jau mezolito laikotarpiu rytinėje baltijoa jūros pakrantėje žmogus prisijaukino šinį. Galima sakyti, jog šuo ne tik talkino žmogui medžioklėje, bet ir buvo kinkomas, kai kuriais atvejais šunų mėsa buvo valgoma.

Akmens amžiuje svarbų vaidmenį žmonių gyvenime vaidino uogų, grybų, šakniavaisių, riešutų ir kitų gamtos gėrybių rinkimas. Latvijos šiaurės vakaruose rastas didelis kiekis vandens riešutų kevalų, kai kur jų sluoksnis sudaro 40 centimetrų.

Žmogaus gyvenimo būdą akmens amžiuje lėmė gamtos sąlygos. Žmonės įsikurdavo ten, kur tos sąlygos buvo palankiausios. Išeikvoję gamtos gėrybes, jie keliaudavo toliau. Žinoma laikinų stovyklaviečių, kur žmonės gyvendavo tik tam tikru metų laiku. Pavyzdžiui, Hijumos saloje Estijoje aptikta stovyklaviečių, priklausančių vėlyvajam mezolitui ir ankstyvajam neolitui, kuriose žmonės apsistodavo tik tada, kai medžiodavo ruonius.

Archeologinės kultūros

Archeologinė kultūra – tai žmonių bendruomenės, siejamos bendros tradicijos ir materialios bei dvasinės kultūros, pasiekimų visuma, su kuria galime susipažinti tik atlikdami archeologinius kasinėjimus. Priešistorinio laikotarpio archeologines kultūras galima atsekti, remiantis panašiais radiniais – darbo įrankiais, keramika bei gyvenvietėmis, pastatais, kapais.

Pirmieji Baltijos teritorijoje įsikūrę gyventojai priklausė Maglemosės bei Svidrų kultūroms, kurios yra giminingos Vidurio Europos paleolito kultūroms. Mezolito laikotarpiu Baltijos teritorijoje susiformavo vietinės archeologinės kultūros.

Estija, Latvija ir šiaurinė Lietuvos dalis priklausė Kundos kultūrai. Šiai kultūrai būdingų stovyklaviečių sutinkama ir platesnėje

teritorijoje – net už Čudo ežero ir Šiaurės Baltarusijoje. Kundos kultūrai būdingi kaulo ir rago dirbiniai. Kadangi minėtame regione labai titnago maža, be to, jo kokybė prasta, tai Kundos kultūros stovyklavietėse titnago dirbinių negausu. Užtat senieji gyventojai naudojo kvarcą bei šlifuotus darbo įrankius iš kristalinių uolienų.

Pietų Lietuvoje ir iš dalies Prūsijoje mezolito laikotarpiu paplito Nemuno kultūra. Kadangi šioje teritorijoje gausu titnago, šios kultūros atstovai gamino iš jio įvairiausius daiktus, kurie savo forma skyrėsi nuo Kundos kultūrai priklausančių titnago gaminių.

Neolito pradžia bbaltijos teritorijoje siejama su keramikos naudojimu. Tuo metu atsirado ir įvairesnių daiktų iįš rago, kaulo bei akmens, plačiau paplito tokie gamybos būdai, kaip šlifavimas, pjovimas bei gręžimas. Dabar manoma, kad ankstyvojo neolito kultūra susiformavo remdamasi ankstyvesne vietos mezolito kultūra. Tai patvirtina, pavyzdžiui, Narvos neolitinė kultūra, kurios užimama teritorija maždaug sutampa su ankstyvesnės Kundos kultūros teritorija. Narvos kultūrai būdinga keramika buvo gaminama iš molio į kurį būdavo primaiįoma skaldytų akmenų, kriauklelių, augalų. Dauguma indų turėjo kūgio su aštriu ar apvalintu galu fformą, tačiau tarp jų pasitaiko ir mažų ovalo formos dubenėlių. Dideli indai puošiami įvairiausiais ornamentais.

Mezolito laikotarpiu Nemuno kultūros teritorijoje Pietų Lietuvoje susiklostė neolitinė Nemuno kultūra, kuriai irgi būdingi titnago gaminiai. Keramikos gamyboje taip pat buvo naudojami augalai, kvarco, granito skalda. DDideli moliniai indai su smailėjančiu dugnu skiriasi nuo Narvos tipo keramikos proporcijomis ir ornamentų motyvais.

Maždaug IV tūkstm. pr. Kr. pabaigoje baltijos medžiotojų bei žvejų gyvenvietėse atsirado naujo tipo keramika – vadinamoji šukinė keramika. Šie indai buvo geresnės kokybės ir papuošti dažniausiai brūkšneliais, įspaustais daiktu, panašiu į šukas. Šios kultūros atsiradimas siejamas su genčių, priklausiusių vadinamąjai šukinės keramikos kultūrai, atėjimu.

Antrojoje neolito pusėje (antroje III tūkstm. pr. Kr. pusėje) prie Baltijos atkeliavo gentys, priklausiusios virvelinės keramikos kultūrai, kuriai būdinga keramika, ornamentuota virvele. Kadangi šiai kultūrai būdingi ir laivo formos kirviai, ji dar vadinama kovos arba laivinių kirvių kultūra. Šios gentys devė impulsą žemės ūkio gamybai – gyvulininkystei bei žemdirbystei. Apie ūkinio gyvenimo pasikeitimus liudija naminių gyvulių kaulai to meto archeologinėje medžiagoje. Tačiau ttai buvo tik didžiulių pokyčių pradžia. Pagrindiniais pragyvenimo šaltiniais ir toliau liko medžioklė, žūklė bei gamtos gėrybių rinkimas.

Dvasinė kultūra, tikėjimas ir pasaulėžiūra

Apie dvasinę akmens amžiaus genčių kultūrą ir tikėjimą sprendžiama pagal laidojimo tradicijas, taip pat iš atskirų gaminių bei ant jų aptinkamų ornamentų.

Kol kas, deja, nėra duomenų apie ankstyviausiųjų gyventojų, pasiekusių dabartinę Baltijos šalių teritoriją paleolito amžiuje, laidojimą. Ankstyviausieji iš aptiktųjų žmogaus palaikai priklauso VI tūkst. pr. Kr. neolito laikų kapinynai žinomi visoje Baltijos šalių teritorijoje. Ypač daug medžiagos apie tto meto laidojimo tradicijas visoje Šiaurės Europoje rasta Zvejniekų kapinyne, kuris datuojamas VI–II tūkstm. pr. Kr.

Neolito pradžioje dalį mirusiųjų laidodavo gyvenvietės teritorijoje, kai kada netgi po gyvenamosios patalpos grindimis. Antroje neolito pusėje į Baltijos šalkių teritoriją atkeliavusios virvelinės keramikos kultūrai priklausiusios gentys mirusiuosius dažniausiai laidodavo už gyvenvietės ribų.

Mezolito ir neolito laikotarpiu mirusiuosius dažniausiai laidodavo paguldytus ant nugaros, tačiau virvelinės keramikos kultūros atstovai juos guldydavo ant šono ir suriesdavo. Akmens amžiaus kapuose kai kada randama raudonoji ochra – natūralus mineralas – geležies oksidas, plačiai naudotas priešistoriniais laikais kaip dažiklis, simbolizavęs kraują, gyvenimą. Ochros tikriausiai būdavo beriama į kapą per laidotuves. Į jį būdavo dedamas nedidelis darbo įrankis ar buities reikmuo bei papuošalai. Tais laikais buvo puošiamasi gyvūnų dantimis, iltimis, nešiojamais ant kaklo ar drabužių, bei figūrėlėmis, pagamintomis iš kaulinių plokštelių arba gintaro. Figūrėlės vaizdavo briežius, lokius, bebrus, šernus, gyvates, vandens paukščius bei žmones. Tikėtina, jog šie gaminiai turi ryšį su animizmu, tačiau dauguma minėtų ženklų galėjo būti susiję ir su toteminiais vaizdiniais. Tai reiškia, jog tam tikra žmonių grupė jautė tiesioginį ryšį su tam tikru žvėrimi, kurį labai gerbė ir laikė savo globėju. Pavyzdžiui, šukinės keramikos kultūrai priklausančiose stovyklavietėse dažnai aptinkami vandens paukščių atvaizdai. Žvėrių dantys, iltys, nagai buvo nešiojami siekiant įįgyti tam tikram žvėriui būdingų savybių ir apsiginti nuo grobuonių bei piktųjų jėgų. Zvejniekų kapinyne kai kuriuose kapuose randama amuletų, padarytų ne tik iš žvėrių, bet ir iš žmonių dantų.

Žmonių figūrėlės, randamos kapavietėse, gali būti siejamos su protėvių kultu. Lietuvoje ir Latvijoje rasta netgi stambesnių medinių stabų su realistiškai išdrožtu žmogaus veidu. Toks stabas stovėjo Sarnatės gyvenvietės Latvijoje centre, o priešais jį buvo laužavietė. Amuleto bei papuošalo funkcijas atliko ir gintaras – vadinamasis „Saulės akmuo“. Kapinynuose ir stovyklavietėse randama gintaro gabalėlių su skylutėmis arba iš gintaro padarytų apskritimų ir figūrėlių. Kai kada gintaras būdavo dedamas ant mirusiojo akių. Gali būti, kad gintaras atliko ne tik papuošalo, bet ir gydomąsias funkcijas, kaip tai matome tolesnių laikų liaudies medicinoje.

Taigi galime spėti, jog akmns amžiaus žmonių tikėjimas ir požiūris į sielą bei pomirtinį gyvenimą sudarė gan sudėtingą sistemą.

Antropologiniai procesai akmens amžiuje

Seniausieji gyventojai

Seniausiųjų Baltijos šalių problema dėl duomenų trūkumo dar neišspręsta. Paleolito laikotarpio šiaurės elnių medžiotojų kapaviečių nerasta, todėl neįmanoma nustatyti, kaip atrodė tie žmonės.

Mezolito laikotarpio kapinynuose randami europidų rasės atstovai su pailga kaukole, ilgu, siauru, ryškaus profilio veidu. Šalia jų randami palaikai žmonių, turėjusių apvalesnę galvą ir platų veidą. Kai kurie antropologai tai sieja su atvykėlių iš Rytų – mongoloidų rasės atstovų – įįtaka. Kiti mokslininkai spėja, jog šio antropologinio tipo atstovai galėjo Baltijos kraštuose gyventi ir anksčiau.

Ankstyvojo neolito Narvos kultūra šioje teritorijoje rutuliojosi kaip ankstyvesnės Kundos kultūros tąsa, o Nemuno kultūra – kaip to paties pavadinimo mezolito kultūros tąsa. Todėl tikėtina, kad antropologiniu požiūriu gyventojų sudėtis iš esmės nekito. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad į šią teritoriją galėjo atvykti ir naujų gyventojų. Tai liudija Zvejeniekų kapinyne rasti mišraus tipo palaikai, turintys ir europidų, ir mongoloidų rasėms būdingų bruožų.

Šukinės keramikos kultūros žmonės

Maždaug antroje IV tūkst. pr. Kr. pusėje Baltijos šalių teritoriją, išskyrus pietų ir centrinę Lietuvos dalį, pasiekė šukinės keramikos kultūros gentys. Pastaruoju metu manoma, jog tai buvo viena iš ankstyviausių finougrų genčių grupių, kurios suvaidino reikšmingą vaidmenį Baltijos finougrų genčių (t.y. estų, suomių, lyvių, karelų, vodi, vepsų, ižorų) formavimuisi. Ypač didelę įtaką jie turėjo padaryti minėtų etninių grupių kalbų kūrimosi procesui. Pavyzdžiui, tai liudija šukinės keramikos kultūrai priklausančių kapaviečių antropologinė medžiaga. Rasta skeletų su apvalia kaukole bei aukštais skruostikliais. Antropologai juos skiria vadinamajam protolaponoidiniam tipui (t.y. mongoloidų ir europidų rasių mišinys), šiam tipui priklausė ir Sibire gyvenančios finougrų gentys.

Viena iš teorijų sako, jog šukinės keramikos kultūra galėjo susiformuoti Ladogos ežerų rajone. Ją sukūrė žmonės, atleliavę iš rytų. Ši kultūra vėliau išplito didžiulėje

Šiaurės Europos teritorijos dalyje nuo rytinių dabartinės Lietuvos žemių iki Šiaurės Suomijos. Būtina pabrėžti, kad šukinės keramikos kultūrai priklausiusios gentys, išsibarsčiusios didžiulėje teritorijoje, vis dėlto palaikė tarpusavyje gan glaudžius ryšius. Pavyzdžiui, Baltijos pietryčių pakrantės gintaro aptinkama Šiaurės Suomijos gyvenvietėse, o darbo įrankių, pagamintų iš skalūnų, randamų prie Ladogos bei Suomijos teritorijoje, ir titnago, randamo Volgos aukštupyje, aptinkama Baltijos pakrančių gyvenvietėse. Kadangi Baltijos šalyse šukinės keramikos kultūraos atstovai dažnai įsikurdavo Narvos kultūros gyvenvietėse, galima spėti, kad būtent čia prasidėjo antropologinės asimiliacijos pprocesas.

Virvelinės keramikos kultūros žmonės

Antroje III tūkstm. pr. Kr. pusėje iš teritorijos, esančios tarp Vyslos ir Dniepro, pradėjo judėti gentys, priklausiusios vadinamajai virvelinės keramikos kultūrai. Šios kultūros paminklų sutinkama visoje Šiaurės Europoje.

Manoma, jog virvelinės keramikos kultūros atstovai buvo indoeuropiečiai. Tai patvirtina antropoliginis kapinynuose rastų graiučių tipas – jam būdinga ilga ir siaura kaukolė – tipiškas europopidų rasės bruožas. Populiari nuomonė, kad būtent virvelinės keramikos kultūrai priklausiusios gentys labiausiai paveikė baltų genčių formavimąsi. Ta pati hipotezė sako, kad dėl virvelinės keramikos atstovų įįtakos finougrų išorė pradėjo panašėti į europidų. Spėjama, kad jau tuo metu į Baltijos finougrų kalbas galėjo patekti baltiškų skolinių. Pastaruoju metu kai kurie lietuvių bei latvių tyrinėtojai teigia, jogbaltiškų elementų galima rasti jau ankstyvojoje Narvos kuultūroje. Estų archeologai taip ppat spėja, kad formuojantis Baltijos finougrų antropologiniam tipui, reikšmingą įtaką padarė Kundos ir vėlesnės Narvos kultūros žmonės.

Gamybinio ūkio pradžia

Ankstyvi, tačiau labai neryškūs žemdirbystės bei gyvulininkystės ženklai Baltijos šalyse būdingi neolito viduriui. Daug patikimesni žemdirbystės įrodymai, atėję iš antrosios III tūkst. pr. Kr. Žemdirbystės pradžia siejama su virvelinės keramikos atstovų atvykimu į Baltijos šalių teritoriją.

Virvelinės keramikos nuolaužose aptinkama grūdų atspaudų, tai liudija, kad šios kultūros atstovai vertėsi primityvia žemdirbyste. Vėlyvojo neolito laikotarpio kapliai rodo, jog vyravo kauptukinė žemdirbystė. Tačiau Šventosios gyvenvietįėje Lietuvoje rastas ir primityvus arklas. Šios gentys augino karves, kiaules, avis bei ožkas. Iki šiol nėra tikslių duomenų, patvirtinančių, kad virvelinės keramikos kultūros veikiami vietiniai gyventojai, vertęsi žūkle bei medžiokle, būtų plėtoję gamybinį ūkį.

Ankstyvoji metalų epocha

Pirmieji žalvario (alavo ir vario llydinys) gaminiai Lietuvoje atsirado jau XVIII–XVIa. pr. Kr., o Latvijos ir Estijos teritorijoje – II tūkstm. pr. Kr. viduryje. Taip Baltijos šalyse prasidėjo žalvario amžius, trukęs iki V a. pr. Kr. Po jo sekė ankstyvasis geležies amžius, kurio pabaiga sutampa su mūsų eros pradžia. Žalvario amžiuje bei ankstyvajame geležies amžiuje metalo gaminių būta dar nedaug, kadangi šie gaminiai (arba būtini jų gamybai metalai) buvo gaunami tik ilgų ir sudėtingų mainų būdu. Iš žalvario dažniausiai gaminti ginklai bei papuošalai ir tik nnedidelė darbo įrankių dalis: dažniausiai kirviai, rečiau – pjautuvai, ylos, peiliai ir t.t.

Nauja medžiaga palyginti mažai įtakojo ūkinę veiklą – ji buvo skirta savininko socialiniam prestižui, visuomeninei padėčiai, turtui demonstruoti.

Kadangi abiejų periodų (žalvario ir ankstyvojo geležies amžių) archeologiniai paminklai gana panašūs, tai į šiuos periodus Baltijos šalių archeologijoje žiūrima kaip į vieną, kuris vadinamas ankstyvąja metalų epocha.

Ši epocha Baltijos isttorijoje reikšminga tuo, kad būtent ankstyvojoje metalų epochoje buvo baigtas perėjimas nuo pasisavinamojo prie gamybinio ūkio. Naujas ūkio tipas pakeitė visas gyvenimo sritis: pasikeitė visuomenės socialinė struktūra ir santykiai tarp žmonių, keitėsi religinės pažiūros ir pasaulėžiūra, atsirado naujo tipo statinių bei gyvenviečių. Tačiau jo pradžioje tikriausiai dar gana ilgai išsilaikė mišrus ūkininkavimo tipas, kai šalia gyvulininkystės ir žemdirbystės svarbią vietą tebeužėmė medžioklė, žūklė, žemės gėrybių rinkimas.

Neolito laikotarpiu dr buvo paplitusi kauptukinė žemdirbystė, o ankstyvojoje metalų epochoje, pradėjus plačiau naudoti metalinius kirvius, įsigalėjo lydiminė žemdirbystė.

Žmonės kirviais kirto medžius ir juos degino, o pelenai buvo naudojami trąšoms. Apie žemdirbystės laimėjimus liudija daugybė kauptukų, grūdų trintuvių ir t.t. Atrodo, kad jau ankstyvojoje metalų epochoje buvo pereita prie ariamosios žemdirbystės. Tai patvirtina arimo ženklai, aptikti ankstyvosios metalų epochos gyvenvietėje Lielvardės apylinkėse Latvijos teritorijoje.

Šiaurės ir Vakarų Estijoje rasti žemės sklypai, datuojami ankstyvuoju geležies amžiumi – VI aa. pr. Kr. Tai nedideli žemės sklypai, kurių plotis tik 20–30, o ilgis 30–40 metrų. Sklypai buvo aptveriami akmenų tvora.

Ankstyvojoje metalų epochoje maistui buvo auginami miežiai, kviečiai ir soros. Iš pluoštinių augalų – linai ir kanapės. Latvijoje rasta taip pat judros sėklų – tai svarbus aliejinis priešistorinio laikotarpio augalas. Ankstyvojoje metalų epochoje Baltijos kraštų ūkyje žemdirbystės reikšmė nuolat didėjo, o I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje ji tapo svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu.

Žalvario amžiuje svarbią vietą užėmė gyvulininkystė. Daugiausia buvo auginama karvių: žmonės vertino jų pieną, mėsą bei odą.

Svarbią vietą žmonių gyvenime ir kiti naminiai gyvuliai: avys, ožkos, kaiulės, arkliai. Pastarieji, atrodo, buvo auginami mėsai, tačiau galėjo būti naudojami ir kaip traukiamoji jėga.

Gamybinio ūkio pokyčiai smarkiai pakeitė Baltijos gyventojų materialines gyvenimo sąlygas. Pirmoje žalvario amžiaus pusėje gaminių iš žalvario randama retai, daugiausia aptinkama kirvių ir iečių antgalių, o vėliau jau ir žalvarinių papuošalų.

Perėjimas prie gamybinio ūkio pakeitė žmonių gyvenimo būdą. Gentys dažniausiai įsikurdavo upių bei ežerų pakrantėse, šalia pievų – tai sudarė sąlygas ganyti bandas. Tikėtina, jog gyvulių banda tais laikais buvo didžiulė vertybė. Esama nuomonės, kad Lietuvoje jau neolito pabaigoje, norint apsaugoti bandą, kai kur gyvenvietės būdavo aptveriamos apsauginiais statiniais. Pavyzdžiui, Kretuono ežero pakrantėje buvusi gyvenvietė buvo aptverta 3 eilių statinių tvora, oo priešais tvorą išraustas pusantro metro pločio ir vieno metro gylio griovys. Žalvario gaminiai bei naminiai gyvuliai buvo didžiausios vertybės, kurias reikėjo saugoti ir ginti nuo priešų.

Perėjus prie gamybinio ūkio, padidėjo vyrų vaidmuo. Susiformavo patriatchalinė šeima. Patriarchalinės šeimos papročius liudija ir laidojimo tradicijos. Maždaug IX–VIII a. pr. Kr. Estijoje pradėtos statyti antžeminės kapavietės su dėžėmis. Kartais tokiose kapavietėse laidota net keletas mirusiųjų, tačiau į vidurinį karstą buvo dedami vyro, tikriausiai šeimos galvos, palaikai. Vakarų baltai žalvario amžiaus pradžioje pradėjo mirusiuosius laidoti didelių sudėtingų mūro konstrukcijų pilkapiuose. Viename pilkapyje aptinkami vienos giminės narių palaikai (jų gali būti nuo kleto iki 300 ir daugiau).

Žalvario amžiuje sustiprėjo ryšiai su kaimyninių kraštų gyventojais.

Baltijos gentys pirmame tūkstm. po Kr.

Periodai, kuriuos archeologai vadin romėniškuoju geležies amžiumi (I–IV a.) bei viduriniuoju geležies amžiumi (V–VIII a.), laikomi Baltijos genčių gyvenimo pakilimo laikotarpiais. Pakilimą nulėmė tai, kad geležį pradėta gaminti vietoje – maždaug mūsų eros pradžioje. Geležis pradėta gaminti iš vietinės balų rūdos (limonito), kuris ištekliai buvo pakankamai dideli visoje Baltijos teritorijoje.

Tai buvo labai reikšmingas įvykis. Nuo šiol geležį bei geležies dirbinius imta gaminti vietoje, išvengiant ilgų ir nepatogių mainų. Todėl paplito geležies darbo įrankiai, pavyzdžiui, geležiniais kirviais buvo kertamas miškas lydiminei žemdirbystei, atsirado naujų darbo įrankių – geležinių

pjautuvų bei dalgių.

Ūkis

Romėniškojo geležies amžiaus pradžioje pagrndiniai Baltijos gyventojų pragyvenimo šaltiniai buvo žemdirbystė bei gyvulininkystė. Paplitus geležiniams darbo įrankiams, pakilo gamybos efektyvumas, išaugo gyventojų skaičius. Žmonės galėjo apsigyventi miškingose teritorijose, galėjo išdirbti sunkesnes dirvas.

Žemę ardavo mediniai arklais, ant kurių jau II–III a. kartais būdavo užmaunami geležiniai noragai. Ankstyviausias žinomas tokio norago pavyzdys rastas jotvingių teritorijoje. Dažnai aptinkami (ypač Latvijos bei Lietuvos teritorijose) geležiniai kauptukai tirkiausiai buvo intensyviai naudojami kartu su arklu. Šiuo laikotarpiu daugiausiai auginta miežių, tačiau augindavo ir kviečių, žžirnių, pupų ir t.t.

Prie Mardu ežero Talino apylinkėse archeologų aptiktos žiedadulkės leidžia teigti, jog romėniškajame geležies amžiuje jau gausiai buvo auginami rugiai, dažniausiai vasariniai.

Labai padaugėjo galvijų. Žmonės augino daug avių, ožkų, kiaulių, arklių. Pastarieji buvo naudojami kaip traukiamoji jėga bei jodinėjimui (tai patvirtina Latvijoje ir Lietuvoje rasti pentinai). I tūkstm. antrosios pusės gyvenvietėse arklių kaulų randama ir tarp maisto atliekų. Jie sudaro apie 20% naminių gyvulių kaulų (tai reiškai, jog arkliena buvo valgoma). Archeolognių kasinėjimų metu rasti seniausi dalgių pavyzdžiai lleidži spėti, jog žiemą gyvulius laikydavo stoginėse ar tvartuose, o jų mėšlą tikriausiai naudodavo trąšoms. Medžioklei teko antraeilis vaidmuo.

Plintant geležies dirbiniams, tobulėjo ir amatai. Svarbiausi iš jų buvo geležies gamyba bei apdirbimas. Aukštą kalvystės lygį liudija tai, jog jau II–III aa. Baltijos teritorijoje gainamas plienas.

Deja, rasta tik romėniškojo geležies amžiaus laikotarpio lydymo krosnių likučių, tačiau nuo I tūkstm. vidurio kalviai dirbo jau daugelyje gyvenviečių.

Romėniškojo geležies amžiaus laikotarpiu ypač ištobulėjo žalvario dirbinių gamybą. Buvo gaminami žiedai, pakabučiai, grandinėlės bei įvairiausios segės. Brangiausi papuošalai puošti spalvota emale.

Visuomeninė santvarka ir genčių formavimasis

98 m. po Kr. romėnų rašytojas bei istorikas Tacitas veikale „Germanija“ aprašė už Romos imperijos ribų gyvenančias gentis ir tautas. Tarp daugelio kitų jis pirmą kartą paminėjo aisčius (lot. aestorum gentes), kuriuos kai kurie istorikai mano buvus vakarų baltais. Tai patvirtina veikale paminėtas gintaro rinkimas, kuriuo esą vertęsi aisčiai. Vėliau aisčiai minimi daugelyje šaltinių.

Ištobulėjus gamybai, pasikeitė visuomenės santvarka: susiformavo šeimos, atlikdavusios ūkio darbus savo jėgomis. Įsisavinant didesnius ariamos žemės plotus ir susidarius ttankesniam gyventojų tinklui, ėmė formuotis teritorinės bendruomenės. Jas sudarančių šeimų nesiejo giminystės ryšiai, gretimų regionų gyventojai buvo priversti bendradarbiauti, kad galėtų sėkmingai gintis nuo priešų bei tvarkyti ūkį. Taip susidarė genčių sąjungos, turėjusios ekonomines bei gynybos funkcijas. Remiantis laidojimo papročiais bei materialine kultūra, galima gana tiksliai nustatyti jau I tūkstm. pradžios genčių sąjungų teritorines ribas. Vėliau genčių sąjungų Baltijos teritorijoje skirtumai tapo dar ryškesni.

Baltijos šaliu gentys I tūkstm. pabaigoje–II tūkstm. pradžioje

Šį laikotarpį Baltijos šalyse archeologai paprastai vadina vėlyvuoju geležies amžiumi, oo jo pirmoji pusė (800–1050 m.) Šiaurės Europoje vadinama vikingų epocha. Vėlyvasis geležies amžius, ypač jo antroji pusė (XI a. vidurys–XII a. pabaiga), laikomas Baltijos šalių visuomenių pakilimo laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu pasiekta didelių laimėjimų žemdirbystėje, kuri buvo pagrindinė ūkio šaka. Pakilimą sąlygojo intensyvus žiemkenčių auginimas ir tai, kad žemdirbiai pradėjo įsisavinti trilaukį. Atsirado tobulesnių darbo įrankių, pavyzdžiui, ilgaašmenių dalgių, plačiaašmenių kirvių, įvairių formų žagrių ir t.t.

Su žemdirbyste buvo glaudžiai susieta gyvulininkystė. Henriko Latvio „Livonijos Kronikoje“ ne kartą minimos didelės naminių gyvulių bandos, esą pagrobiamos antpuolių metu.

Amatų plėtra buvo glaudžiai susieta su geležies gamyba. Pastaruoju metu Šiaurės Rytų Estijoje ir Saremos saloje aptiktos geležies lydymo vietos, kur jau XI–XII a. būdavo išlydoma vidutiniškai keletas tonų rūdos per metus. Aukštą lygį pasiekė kalvystė. Vietiniai meistrai gamino įvairių rūšių plieną, ietigalius iš Damasko plieno, kai kur – ir kalavijų geležtes. Atskira amatų šaka tapo bronzinių bei sidabrinių papuošalų gamyba, o X–XI a. atsiradus žiedžiamajam ratui pradėti gaminti ir moliniai indai.

Etninė Baltijos visuomenių sudėtis

Jau pirmoje I tūkstm. pusėje dabartinėje Baltijos šalių teritorijoje pradėjo pradėjo formuotis stambios genčių sąjungos. Šiaurinėje jų teritorijoje gyveno Baltijos finougrų, o pietinėje – baltų gentys.

Dabartinėje Estijos teritorijoje gyveno eatai, tiesa, skirtinguose šalies rajonuose galima pastebėti tam tikrų nereikšmingų jų kalbos bbei kultūros skirtumų. Labiausiai nuo kitų skyrėsi setu gentys, gyvenusios Pietryčių Estijoje ir iš dalie Pskovo srityje. Kai kurie tyrinėtojai laiko jas atskiru etnosu. Dauguvos žemupyje ir Šiaurės Vakarų Latvijos pakrantėje bei šiaurinėje Kuršo dalyje gyveno lyviai – Baltijos finougrų gentis. Atskiros Baltijos finougrų salos išliko tuo metu šiaurinėje Latvijos dalyje, Vidzemėje.

Kitos prie Baltijos jūros gyvenusios gentys yra vadinamos baltais.

Vidurio ir Pietų Kurše iki Klaipėdos (dabartinėje Latvijos bei Lietuvos teritorijoje) gyveno kuršiai, kurie viduriniame bei vėlyvajame geležies amžiais nuolat plėtė savo gyvenamojo arealo ribas. Šiaurės Kuršo link, išstumdami Baltijos finougrus. Kairiajame Dauguvos krante kuršių žemės ribojosi su žiemgalių, apsigyvenusių ir dabartinės Lietuvos šiaurinę dalį, teritorija. Į rytus nuo žiemgalių gyveno sėliai, o dešiniajame Dauguvos krante, Latgaloje ir Vidzemėje – latgaliai. Į pietus nuo žiemgalių iki Nemuno gyveno žemaičiai, o dabartinėje Rytų Lietuvoje (iš dalies ir Baltarusijoje) – lietuviai. Kai kurie mokslininkai mano, kad Vidurio Lietuvoje dar gyventa atskiros aukštaičių genties, kurią gana anksti asimiliavo lietuviai. Pietų Lietuvoje, iš dalies Vakarų Baltarusijoje ir Šiaurės rytų Lenkijoje gyveno jotvingiai. Nemuno žemupyje įsikūrė skalviai, o į pietus nuo jų – prūsai. Rytų Baltijos genčių tarpusavio santykiai buvo labai įvairūs. Neretai prekybinis bei kultūrinis bendradarbiavimas nutrūkdavo ir įsiliepsnodavo tarpusavio vaidai.

Visuomeniniai santykiai

Paskutiniais priešistorės ššimtmečiais visuomenė buvo labiau diferencijuota negu ankstesniu laikotarpiu. Iškilo aukštuomenė, kuriai priklausė turtai ir valdžia. Aukštuomenę sudarė tam tikrų regionų seniūnai – karo bei politiniai vadai, vesdavę derybas. Per karą jie arba jų sūnūs būdavo imami įkaitais.

Aukštuomenė gyveno piliakalniuose, kurie jau viduriniajame geležies amžiuj tapo administracinės valdžios centrais. Šių centrų vaidmuo ypatingai išaugo vėlyvajame geležies amžiuje, kai XI a. pabaigoje juose pradėti statyti sudėtingi įtvirtinimai. Pagrindinio piliakalnio apylinkės įsikurdavo pirklių bei amatininkų gyvenvietės – būsimųjų miestų prototipai.

Kai kurių rašytinių šaltinių duomenimis, seniūnų valdžia buvo ribojama liaudies susirinkimo, taigi svarbiausių klausimų sprendimas priklausydavo ne nuo vieno žmogaus.

Dėl šaltinių trūkumo mokslininkai dar nedaug ką gali pasakyti apie to meto visuomenės santykius. Kai kurie mokslininkai mano, kad Baltijos gentys tuo metu gyveno karinės demokratijos sąlygomis, o kiti teigia, jog šiose šalyse vyravo ankstyvajam feodalizmui būdingi santykiai. Pastarieji laikosi nuomonės, kad šių dienų Latvijos ir Lietuvos teritorijoje tuo metu jau atsirado pirmosios valstybingumo apraiškos.

Baltijos genčių santykiai su kaimynai

Šiu laikotarpiu prekybinį bendradarbiavimą sutrikdė vikingai: jie siekė užgrobti kai kurias Rytų Baltijos teritorijas. Tai liudija skandinavų sagos bei vėlyvesnio laikotarpio Vakarų Europos kronikos. Vikingai įsibrovė į estų, kuršių, lyvių bei žiemgalų žemes. Vikingų strėlių antgaliai, randami Baltijos šalių piliakalniuose, yra žiaurių susidūrimų liudininkai. Tačiau šie niokojamieji

antpuoliai nesibaigė Baltijos genčių pavergimu. Dažnai sėkmė būdavo vietinių gyventojų, organizuojančių atsakomuosius karo žygius, pusėje. Trečiame X a. ketvirtyje estų kariai vieno žygio metu paaėmė į nelaisvę norvegų karalienę Astridą bei jos sūnų, būsimąjį karalių Olafą Triugvesoną, ir pardavė juos į vergiją.

XI a. viduryje vikingų puldinėjimai nutrūko. Rytų Baltijos gyventojai tuo metu buvo itin aktyvūs. Skandinavų pakrantę vis dažniau siaubdavo kuršiai, Saremos estai bei sembai. Jau XI a. pradžioje danai sukūrė ypatingą pakrantės apsaugos sistemą, „pagonių nuo Rytų jūros“ puolimams uužkirsti.

Kaip byloja metraščiai, X a. pradžioje Senovės Rusios kunigaikščiai vis dažniau ėmė puldinėti Baltijos kraštų gyventojus. XII a. padėtis pasikeitė. Senovės Rusia suskilo. Rytų Baltijos genčių sąjungoms tai buvo paranku, nes mažos senovės rusų kunigaikštystės jom nekėlė pavojaus.

Pagonių tikėjimas

Visoks pagonių tikėjimas turi animizmo bruožų. Jau akmens amžiuje buvo tikima, kad kiekvienas daiktas turi sielą, kurioje esą sukoncentruota visa to daikto ar reiškinio esmė. Tikėjimas siela taip pat nulėmė gamtos objektų ir mirusiųjų kultą. Tam tikra prasme galima tegti, jog šių ddienų laidojimo papročiuose, ypač mirusiųjų pagerbimo dienos papročiuose, išliko senovėje susiformavusio mirusiųjų kulto bruožų.

Estijoje buvo tikima ne tik siela, bet ir „gaivinančia galia“, slypinčia gyvojoe bei negyvojoje gamtoje. Buvo tikima, kad kai kurie gamtos objektai, gyvūnai ir žmonės turi didžiulę vvidinę jėgą. Žmonės, turintys vidinės jėgos, galėjo iškilti visuomenėje ir užimti joje viešpataujančią padėtį. Buvo tikima didele kai kurių medžių, akmenų, šaltinių galai. Jie buvo laikomi šventais.

Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu. Pagrindinės aukos buvo javai, vilna, duona, mėsa, gyvulių kraujas, sidabrinės monetos ir papuošalai, svarbesniais atvejais – gyvuliai, o kai kada net žmonės, visų pirma karo belaisviai.

Svarbią vietą šalia aukojimo užėmė magija. Magiškuosius eiksmus galima suskirstyti į vaisingumo magiją – ja tam tikrais ritualais buvo siekiama paveikti derlingumą, ir apsauginę magiją, turėjusią atbaidyti piktąsias jėgas.

Gamtą saugojo ir gynė daugybė dvasių. Jos būdavo vadinamos pagal vietoves: „miško Tėvu“, „Motina Žeme“ ir pan. Tikėtina, kad padidėjus tam tikrų oobjektų reikšmei žmonių gyvenime, iš jų susiformavo „dievybės“. Daugiausiai senųjų dievybių būta Lietuvoje, o mažiausiai Estijoje. Iš dalies tai turbū galima paaiškinti tuo, kad dauguma lietuvių išliko pagonimis iki XIV a. pabaigos (žemaičiai buvo pakrikštyti dar vėliau – XV a. pradžioje), ir apie jų tikėjimą išliko daugiau rašytinių žinių.

Mitologijos specialistai teigia, kad svarbiausia ir aukščiausia baltų dievybė buvo Dievas (latviškai Dievs). Jis buvo pačių geriausių ypatybių – teisingumo, gerumo ir kt. – įsikūnijimas. Tuo pačiu metu Dievas sergėjo tvarką bei nnulemdavo likimus. Perkūnas (latviškai Perkons) buvo vaizduojamas kaip stiprus ir galingas dievas, metantis žaibus ir kirvius į saavo pagrindinį priešą – Velnią. Velnias (latviškai Velns), priešingai nei Perkūnas, buvo susijęs su tamsa, požemiu. Tautosakoje išlikę pasakojimai apie tai, kaip Velnias, pasislėpęs pelkėje, gąsdina žmones, nešioja ir pameta akmenis. Be pagrindinių dievų buvo ir daugiau dievybių, kurių svarba įvairiais laikotarpiais skyrėsi. Pavyzdžiui, buvo trys deivės: Laima, Žemyna ir Ragana. Laima lėmė žmogaus gimimą, ilgą ir laimingą gyvenimą. Žemyna, dovanojanti gyvybę, buvo derlingumo deivė. Ragana – nakties, mirties bei atgimimo dievybė. Perkūno kultą liudija miniatiūriniai kirviai, Mėnulio kultą – pusapvaliai pakabukai, o Saulės – apvalūs pakabukai, randami visoje Baltijos šalių teritorijoje.

Rytų Baltijos gyventojai kalbėjo skirtingomis kalbomis. Jų religinės pažiūros taip pat buvo skirtingos. Tačiau jų tikėjimuose galima surasti nemažai panšių bruožų, nes Baltijos kraštų žmonės gyveno labai panašiomis gamtinėmis sąlygomis, jų ekonominė bei politinė visuomeninė raida buvo panaši. Šį panašumą skatino ir ilgalaikiai abipusiai ryšiai.

Baltijos kraštų gyventojai ir krikščionybė

Ir Katalikų, ir Stačiatikių bažnyčia jau nuo XI a. Baltijos kraštuose skleidė krikščionybę. Baltijos kraštų gyventojai tuo metu buvo paskutiniai pagonys Šiaurės Europoje. Nedidelio vokiečių miesto analuose rašoma, kad 1009 m. Į prūsų žemę atvyko misionierius – Brunonas, dar vadinamas Bonifacijum. Jo misija baigėsi nnesėkmingai: prie Lietuvos sienos Brunonas ir dar 18 jo palydovų buvo nužudyti. Dera pridurti, jog tai pirmas Lietuvos vardo (Lituane) paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.

Kiti bandymai pakrikštyiti Baltijos šalis taip pat buvo nesėkmingi. Krikščionybė daugiausiai plito iš senovės rusų žemių, ką patvirtina slaviški bažnytinių terminų skoliniai.

Naudota literatūra:Didžioji lietuviškoji tarybinė enciklopedija;

Z. Kiaupa „Baltijos šalių istorija“ Kronta 2000;

R. Rimantienė „Akmens amžius Lietuvoje“ Žiburys 1996;

A. Gumuliauskas „Lietuva nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“ Debesija 1993;

Internetas