Baltų žemių vienijimosi priežastys

Istorijos šaltiniai jau XIII a. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. 1207 m. žygiui į vokiečių užkariaujamas žemes karius rinko visoje Lietuvoje. 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu rodo, kad jo valdžia apėmė dideles teritorijas. Antraip Naugardui nebūtų prasmės su juo tartis. Apie išsišakojusią lietuvių žemių sudėtį rodo 1219 metų lietuvių sutartis su Volyne. Sutartį sutvirtino net 21 lietuvių kunigaikštis. Iš jų bene 5 vyresnieji kunigaikščiai – Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. BBe jų, sutartį sudarė atskirų žemių – Žemaitijos, Deltuvos – kunigaikščiai bei Ruškaičių ir Bulionių giminių kunigaikščiai.

Vyresniųjų lietuvių kunigaikščių tarpe pirmavo Živinbudas. Dvi brolių poros – Dausprungas-Mindaugas, Daujotas-Vilikaila – lyg ir liudija, kad jie savo vietą buvo paveldėję. Iš tiesų, vėlesniuose šaltiniuose yra minimas Mindaugo ir Dausprungo tėvas. Tiesa, jo vardas nenurodytas. Tik XVI a. Lietuvos metraščiuose minimas Mindaugo tėvo – Lietuvos valdovo – Rimgaudo (Ryngolt’o) vardas.

Iš 1219 m. Volynės sutarties dalyvių sąrašo matyti, kad Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vvieningi. Sutartį su Volyne sudarė ne tik Lietuvos žemės, t.y. pietinės Lietuvos dalies kunigaikščiai, bet ir Žemaitijos ar Deltuvos kunigaikščiai. Pastarieji kažin ar patys savarankiškai kariaudavo su Volyne. Antra vertus, šioje sutartyje minimi keli vyresnieji kunigaikščiai rodo, kad Lietuvos žemių vvienijimas dar nebuvo pasibaigęs.

Tuo pat metu Volynės sutartyje yra minimas vyriausias kunigaikštis Živinbudas iš 5 vyresniųjų. Tai lyg ir atsakymas, į klausimą, ar Lietuva jau buvo suvienyta XIII a. pradžioje. Jei 1219 m. sutartyje Živinbudas buvo vyriausiasis kunigaikštis, tai lyg ir galima manyti, jog Lietuva buvo suvienyta į vieną valstybę jau XIII a. pradžioje. Tačiau teisingiau būtų manyti, kad čia išdėstyti faktai rodo ilgą ir labai sudėtingą vienijimo procesą su pakilimais ir atoslūgiais. Toks atoslūgis matomas po kunigaikščių Dangeručio (1213) ir Steksės (1214) mirčių, kai lietuviai keletą metų buvo pasyvesni, ypač Padauguvyje. Atskirų žemių kunigaikščių galią ir tam tikrą sklaidą liudija 1219 m. sutartį sudarančių kunigaikščių gausybė. Tad, reikia manyti, kad, jei Lietuva ir buvo suvienyta XIII a. pradžioje, tai vvienijimo procesas dar toli gražu nebuvo užbaigtas.

Todėl Lietuvos žemių būklę XIII a. pradžioje galima pavadinti žemių konfederacija. Žemių kunigaikščiai ar jų giminės dar nebuvo pavaldūs vienam valdovui, bet jau formavosi valstybės požymiai – bendri žemių interesai bei juos atitinkantys institutai.

XIII amžiaus pirmojoje pusėje vykę vidiniai pokyčiai lietuvių visuomenėje formavo naujus poreikius. Plito ir įsigalėjo alodas (odalis) – individuali paveldima žemės valda, ėmė atsirasti tuo laiku stambi žemės nuosavybė. Vyko visuomenės socialinis sluoksniavimasis, formavosi ir įsigalėjo su juo susijęs visuomeninis darbo, ppareigų ir teisių pasidalijimas. Visiems šiems pokyčiams apginti, įtvirtinti ir įgyvendinti reikėjo struktūros, turinčios pakankamai jėgos ir intereso tai daryti. Tokia struktūra galėjo būti tik valstybė.

Valstybės, struktūros, vienijančios kuo didesnes jėgas, poreikį didino ir pokyčiai pas kaimynus. Jau minėtas lietuvių kunigaikščių domėjimasis rusų žemėmis. Grobiamiesiems žygiams į jas jau reikėjo vienyti jėgas, bet tam užteko trumpalaikių susitarimų. Norint užvaldyti tas žemes reikėjo nuolatinės ir stiprios suvienytos jėgos. Lietuvių kunigaikščių skverbimąsi į Rusią skatino jos susilpnėjimas dėl totorių-mongolų įsiveržimo.

Lietuvių kunigaikščiai skverbėsi ir į giminaičių baltų žemes. Antai lietuviai turėjo atsparos tašką sėlių žemėje – Sėlpilį. Tačiau kalavijuočiai išstūmė lietuvius iš ten dar 1207 metais. Tačiau sėliai, bent pietinė jų dalis, nebuvo politiškai savarankiški – turėjo paklusti lietuvių kunigaikščiams. Žemaičiai skverbėsi į kuršių žemes. Sudėtingi lietuvių santykiai su žiemgaliais ir jotvingiais XIII a. pirmojoje pusėje leidžia įtarti ir ten buvus panašių pastangų. Šias pastangas reikėjo suvienyti.