Britanijos užsienio politika XIX a.

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Didžiosios Britanijos užsienio politika 19 amžiaus šeštajame dešimtmetyje

Paruošė: Povilas Dubinskas

Naujųjų amžių specializacija

Vilnius 2005

Turinys

Įvadas 2

Britanijos užsienio politikos tikslai Rytų klausimu 3

Politikų veiksmai prieš prasidedant karui 4

Britanija nutaria pradėti karą 7

Karas 9

Kelias į taiką 10

Taika 12

Išvados 14

Naudota literatūra ir šaltiniai 15

Įvadas

Be abejonės, 19 a. viduryje tarptautinėje arenoje pagrindiniu įvykiu tapo Krymo karas, kuris pakeitė keturis dešimtmečius vyravusią Vienos kongreso sistemą. Šis karas tapo lūžiniu tašku Europos tarptautiniams santykiams. Nėra visiškai teisinga teigti, jog karas kilo tam, kad būtų išsaugotas jėgų balansas. Negi Nikolajus I, pačiame savo galybės viršūnėje, ssąmoningai stengėsi vyrauti žemyne pramušdamas strateginį barjerą Dardaneluose? Rytų klausimo paaštrėjimas tarptautinėje arenoje pats savaime taip pat nepaaiškina kilusio karo, nes Rusijos ir Turkijos konfliktai tiek 1827 m., tiek 1878 m. nevirto Europos karu. Turbūt svarbiausią įtaką darė bendra rusofobija visoje Europoje, kurią smarkiai įtakojo Rusijos kaip Europos policininko vaidmuo bei jos įtakos didėjimas.

Labiausiai paveikta rusofobijos buvo Didžioji Britanija. Rusijos spartus plėtimasis ir Tolimuosiuose, ir Artimuosiuose rytuose ypatingai baugino britus, nes jie turėjo daugiausiai galimybių susidurti su rusų grėsme. BBritai stengėsi visaip kliudyti Rusijai Turkijos dalyje ir Persijoje, nes tose zonose ėjo labai svarbus britų prekybinis ir karinis susisiekimas. Be to Rusija galėjo įtvirtinti savo įtaką Rytinėje Persijoje ar Afganistane ir panaudoti ją kurstant neramumus Indijoje, svarbiausioje Britanijos valdoje. ŠŠi konkurencija tarp dviejų valstybių britų spaudoje buvo pavadinta „Didžiuoju žaidimu“, kuri driekėsi nuo Europos iki Tolimųjų rytų. Vis dėlto vienas šio žaidimo raundas turėjo baigtis Britanijos naudai.

Didžiosios Britanijos užsienio politikos tikslai Rytų Klausimu

Didėjantis Britanijos nerimas Rusija vis dažniau pasireiškė varžant Rusijos ketinimus plėsti įtaką Osmanų imperijoje. Britanijos jautrumas Rytų Klausimui vis augo, nes India tapo labai svarbi ekonomikai, ypač dėl vilnos. Todėl laisvų prekybos kelių užtikrinimas pasidarė vienas iš pagrindinių užsienio politikos prioritetų. Daug prekybos kelių ėjo sausuma, nes Sueco kanalas nebuvo atidarytas iki 1869 m. Besitęsiantys kivirčai tarp Britanijos ir Rusijos augo ir automatiškai kėlė grėsmę didesniam konfliktui. Taip 1815 m. aljansas peraugo į 1853 m. nesantaiką.

Britanijai Krymo karas buvo dalis bendro Rytų Klausimo, kuris tęsėsi nnuo 18 a. pabaigos. Vientisos Osmanų imperijos išlaikymas, kuris buvo tiesiogiai susijęs su ekonominiais interesais, buvo ypač svarbus Britanijai. Pagal 1838 m. Balta Limano konvenciją Britanija iš Porto gavo didelių nuolaidų perkant žaliavas, taip pat daug kitų privilegijų, kurios suteikė Britanijai išskirtinę vietą Osmanų imperijoje. Todėl britams buvo svarbu išlaikyti kontrolę Viduržemio jūroje ir išsaugoti Osmanų imperiją kaip barjerą prieš Rusijos ekspansionistinius planus.

Svarbiausias veiksnys formuojant Britanijos užsienio politiką 19 a. šeštajame dešimtmetyje, buvo Britanijos ekonominiai interesai bei imperijos plėtra, kkuri taipogi tiesiogiai siejosi su ekonomika. Prekyba Britanijai buvo gyvybiškai svarbi. Jos kolonijos tiekė svarbias žaliavas britų fabrikams, o bankai ir draudimas smarkiai padidindavo biudžeto įplaukas. 19 a. viduryje Britanija buvo „pasaulio dirbtuvės“, kuriai reikėjo žaliavų augančiai pramonei ir rinkų parduoti savo gaminius. Britanijai taip pat buvo būtina užtikrinti saugius laivybos kelius, kurie užtikrindavo darnią ekonominės sistemos veiklą. Iš visų imperijos regionų, Indija buvo lemtingas kasnelis. Britai vertino Indiją labiau nei bet kurią kitą imperijos valdą, dėl jos pelningos prekybos, dėl įdėtų didelių investicijų, dėl karių, kuriuos ji tiekė ir dėl dominuojančios pozicijos rytų Azijoje. Apskritai, susisiekimų su Indija netektis būtų skaudžiai atsiliepųsi Britanijai. Be to nuo Indijos labai priklausė britų reputacija visoje imperijoje.

Politikų veiksmai prieš prasidedant karui

Lordas Henris Palmerstonas ir Stratfordas Kaningas buvo du pagrindiniai žmonės suvaidinę lemiamą vaidmenį fomuojant Britanijos užsienio politiką 19 a. 6 dešimtmečio viduryje. Palmerstonas Rusijos užsienio politiką matė kaip pagrindinį pavojų Britanijos interesams. Nors jis iki Krymo karo buvo vidaus reikalų ministras, bet jo įtaka tiek vidaus, tiek užsienio politikai buvo milžiniška. O Stratfordas praleido daugybę metų dirbdamas Konstantinopolyje, todėl darė didelę įtaką Artimuosiuose rytuose. Jis taip pat norėjo pristabdyti Rusiją ir neleisti jai plėstis toliau. Ne taip kaip Napoleonas III, Palmerstonas ir SStratfordas nenorėjo sugriauti nusistovėjusios santvarkos; abu politikai tikėjo, kad vienintelis būdas sumažinti Rusijos grėsmę, buvo didelio masto karas, todėl jie nebenorėjo pasikliauti vien diplomatiniais metodais.

Nikolajus I norėjo, kad Rusija kontroliuotų Artimuosius rytus su vakarų valstybių sutikimu, ypač britų, nes jis stengėsi vykdyti ekspanciją taikiai. Caras manė, jog tai bus lengva pasiekti, tuo labiau jog Britanijos ministru pirmininku buvo Aberdinas, kuris nepasižymėjo ryžtingumu.

1853 m. Menšikovas atvyko į Konstantinopolį ir caro liepimu turėjo tikslą spausti Sultoną daryti nuolaidų Rusijai, ypač dėl stačiatikių teisių Osmanų imperijoje. Britų ambasadorius Konstantinopolyje Stratfordas Kaningas susitiko su rusų pasiuntiniu Menšikovu aptarti Osmanų imperijos ateities. Britų ambasadorius turėjo pats spręsti daugumą klausimų, kadangi jis negavo tikslių nurodymų iš užsienio reikalų ministerijos Britanijoje. Stratfordas perspėjo užsienio reikalų ministeriją apie potencialias problemas Osmanų imperijoje ir apie didėjančią įtampą tame regione. Jis pasiūlė Britanijai aktyviau spręsti reikalus šiuo klausimu, bet į jo psiūlymą mažai kas reagavo. Vyriausybė manė, jog Stratfordas be reikalo kelia paniką ir viską perdeda. Nė vienas į jį nežiūrėjo labai rimtai, išskyrus Palmerstoną, kuris siūlė imtis tvirtų ir efektyvių priemonių nesutarimams išspręsti.

Apskritai Stratfordas nemėgo rusų. 1832 m. jis buvo paskirtas ambasadoriumi Rusijoje, bet caras kategoriškai atsisakė jį priimti dėl jo ryšių su Džordžu Kaningu, todėl ššio pažeminimo Stratfordas niekada nepamiršo. Tokie asmeniniai interesai iš tikrųjų darė nemažą įtaką įvykių raidai. Jei ne toks Stratfordo tvirtumas ir priešiškumas Rusijai, įvykiai galėjo pakrypti visai kita linkme. Britanijos nusistovėjusi politika, siekiant išlaikyti Osmanų imperijos integralumą, paskatino Stratfordą susisiekti su Sultonu ir įtikinti jį atsisakyti caro reikalavimų. Jis net pažadėjo britų apsaugą Sultonui. Šiuo veiksmu Stratfordas akivaizdžiai peržngė savo kompetencojis ribas. Jis laikėsi savo nustatyto kurso, kuris atitiko akstesnę Britanijos užsienio politiką ir kadangi jis negavo jokių tikslių nurodymų iš Londono kaip spręsti šią problemą, Stratfordas manė, kad jo veiksmai atitinką esamą situaciją.

Rusijai Osmanų imperija pasirodė viliojanti ir pažeidžiama, juo labiau, jog tai buvo galimybė užvaldyti ypatingai svarbius Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kurie buvo pagrindinis išėjimas į Viduržemio jūrą. O Britanija visais būdais stengėsi rusams užkirsti šį priėjimą. Sultonas žinojo tai, todėl stengėsi sukurstyti didžiąsias valstybes viena prieš kitą. Rusija savo veiksmais parodė, jog ji visada stengėsi zonduoti Osmanų imperijos teritoriją ir atsiradus galimybei pasinaudoti palankia situacija. Tokiu atveju britams reikėjo turėti tvirtą poziciją, kad užkirstų kelią bet kokioms galimybėms įsiveržti į Osmanų valdas. Be to buvo manoma, jog rusai nėra pasirengę kariauti Osmanų imperijos teritorijoje.

Sultonui pasipriešinus Menšikovo reikalavimams, 1853 m. vasarą Menšikovas suprato, jog jokių teigiamų

poslinkių Osmanų imperijoje neįvyko ir grįžo į Sankt Peterburgą informuoti carą apie rusų politikos nesėkmę. Caras pasijuto nemaloniai dėl nesėkmių ir kitas jo žingsnis buvo išsiaiškinti kiek stiprus buvo Sultonas ir kaip smarkiai Britanija stengsis pasipriešinti Rusijos planams. Prisimindamas 1844 m. derybas jis manė, jog Aberdinas atšauks Stratfordą ir nepradės karo. Dėl šių priežasčių caras pabandė surizikuoti ir 1853 m. Rusija įsiveržė į Osmanų valdas- Moldaviją ir Valachiją, Nikolajaus tikslas buvo ne tiek teritoriniai užkariavimai, bet greičiau įbauginti ir patikrinti OOsmanų imperijos reakciją ir taip priversti Sultoną garantuoti stačiatikiams tokias pat teises Šventojoje Žemėje kaip ir katalikams. Caras netikėjo, jog britai pradės karinius veiksmus. Britanija sunerimo pastebėjus, jog Rusija grasina Osmanų imperijai.

Ši situacija buvo labai panaši į 1839 m. krizę, kuri privedė prie pirmos Londono konferencijos, kuri buvo sėkmnigai išspręsta bendro susitarimo pagalba. Didžiosios valstybės nenorėjo karo dėl nesusipratimo, todėl sušaukė konferenciją Vienoje 1853 m., kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės. Konferencijos nutarimu ginčas turėjo būti išspręstas taikiai ir turėjo būti iišlaikytas „status quo“; Rusija pasižadėjo išvesti kariuomenę iš užimtų teritorijų. Visos valstybės sutiko su nutarimu, išskyrus Osmanų imperiją. 1853 m. spalio mėnesį Sultonas nepripažino Vienos susitarimo ir, užtikrintas Stratfordo, jog Britanija ateis į pagalbą, paskelbė Rusijai karą. Nebuvo jokios bendros jjėgos, kuri įtvirtintų Vienos konferencijos nutarimus ir priverstų Sultoną jų laikytis. Manydamas, jog Britanija padės, Sultonas norėjo atsirevanšuoti Rusijai. Nedidelė britų- prancūzų flotilė įplaukė į sąsiaurius (pažeisdama Sąsiaurių Konvenciją), iškart po to kai Osmanų imperija paskelbė karą Rusijai. Britanija ir Prancūzija paskelbė bendrą reikalavimą, kad Rusijos laivynas nesiimtų jokių tolimesnių veiksmų prieš Turkiją. Šie įvykiai atrodė, jog patvirtino Sultonui Stratfordo pažadą dėl britų pagalbos. Karo paskelbimas ir britų- prancūzų flotilės pasirodymas sąsiauriuose davė priežastį Rusijai atsakyti karo veiksmais.

Daugelį metų Europos Koncertas buvo patikimas įrankis sprendžiant Europos problemas. Vis dėlto toks diplomatijos būdas sužlugo dėl didėjančių nesutarimų Artimuosiuose Rytuose, iššaukdamas Krymo karą.

Didžioji Britanija nutaria pradėti karą

1853 m. lapkritį rusų karo laivynas prie Sinopo sutriuškino turkus. Šis veiksmas britų spaudoje bbuvo paskelbtas kaip „Skerdynės prie Sinopo“ ir tokiu būdu iššaukė visuomenėje didžiulį priešiškumą rusams. Taip pat tai sustiprino „karo grupuotę“ vyriausybėje. Britanijos įsikišimą į karą lėmė keleto priežasčių kombinacija. Prie Sinopo rusai laimėjo jūrų mūšį, todėl Britanija siekė, kad neišaugtų rusų laivyno pajėgumas ir jis būtų kuo greičiau sunaikintas kol nepasiekė Viduržemio jūros. Didžiulę įtaką darė ekonomika: Britanija vis labiau tapo priklausoma nuo prekybos, ypač su Indija ir rytais. Pasaulinė paroda 1851 m. pademonstravo Britanijos pramonės pranašumą pasaulyje, todėl Viduržemio jjūra ir kelias į Indiją negalėjo būti statomi į pavojų, nes būtent tai ir užtikrino sparčią ekonomikos plėtrą. Be to valdžioje daugėjo politikų pasisakančių už karą. Turbūt ilga taika nuo 1815 m. privertė britus nebijoti karo nelaimių.

Netgi tokie nuosaikūs laikraščiai kaip „The Times“ reikalavo atsako, kol Rusija neužgrobė Turkijos: Rusija tai galėjo padaryti teisėtai, nes pati Osmanų imperija paskelbė jai karą. Britanijos karo laivynui buvo įsakyta plaukti į sąsiaurius, bet vyriausybė buvo susiskaldžiusi tarp „karo“ ir „taikos“ grupuočių, kas labai didino neryžtingumą. Klarendonas, Britanijos užsienio reikalų ministras, teigė, jog Britanija krypo link karo- tai ko miministras pirmininkas Aberdinas bandė išvengti. Vis dėlto Aberdinas buvo keblioje padėtyje: nenoras suteikti pagalbą Osmanų imperijai būtų baigęsis tuo, jog būtų smarkiai išplitųsi Rusijos galia Artimuosuose rytuose, o norint padėti Turkijai ir apsaugoti savo interesus reikėjo įsivelti į karą. Taigi svarbiausias Britanijos politikas nedėjo pastangų išvengti karo ir savo neryžtingumu paliko įvykius tekėti sava vaga. Iki 1853 m. Kalėdų, Britanijos vyriausybei liko ne daug ką pasirinkti.

1853 m. žiemą Džonas Raselas pasiūlė Britanijos rinkimų sistemos reformą, mėginant sustiprinti koaliciją, bet šis pasiūlymas buvo atmestas. Palmerstonas atsistatydino norėdamas parodyti savo priešiškumą parlamento reformai. Jo atsistatydinimas sutapo su vyriausybės neryžtingumu dėl Sinopo įvykių ir buvo klaidingai suprastas kkaip jo nepritarimas neryžtingai vyriausybės užsienio politikai. Tai paskatino politikus, pasisakančius už karą, veikti energingiau. Valdžios dvejonės tęsėsi dėl nesutarimų vyriausybėje iki 1854 m. kovo mėnesio, kada Britanija ir Prancūzija kartu paskelbė karą Rusijai tam kad gintų Osmanų imperiją, bet tikrasis tikslas buvo neleisti išplisti Rusų įtakai.

Sunku nuspręsti kaip buvo galima išvengti karo. Palmerstonas tubūt buvo teisus: ryžtingesni veiksmai konflikto pradžioje greičiausiai būtų sustabdę Rusiją. Nemaža įtakos visai eigai padarė caro pokalbis su Aberdinu 1844 m., kada Aberdinas klaidingai davė suprasti, jog Britanija tikrai neįsivels į karą dėl Osmanų imperijos. Keturių mėnesių laiko tarpas kol britai paskelbė karą, sustiprino Rusijos klaidingą požiūrį. Jie tikėjosi, jog Britanija imsis skubių veiksmų, jei sugalvos įsivelti į konfliktą. Todėl caras nustebo, sužinojęs, kad Britanija paskelbė Rusijai karą.

Karas

Krymo karas buvo įdomus dėl kelių dalykų. Pirma, jis buvo pirmas karas apie kurį tiek daug rašė spauda (ypač Britanijos); į karo vietą vykdavo korespondentai. Antra, moterys, vedamos Florencijos Naitingeil, pirmą kartą dalyvavo kare kaip medicinos seserys. O svarbiausia, pirmą kartą Britanija ir Prancūzija kariavo vienoje pusėje. Jų bendras priešas tapo Rusija, kuri kėlė nerimą rytuose.

Sąjungininkai oficialiai pradėjo karą 1854 m. kovą. Britanijos laivynas nesunkiai užblokavo Baltijos ir Juodąją jūras, taip suduodama smūgį Rusijos prekybai. Liepos mėnesį prancūzų ir britų kariniai daliniai išvijo rusus iš Valachijos ir Moldavijos. Kovos galėjo baigtis čia, tačiau buvo nuspręsta, kad ateityje didelis rusų uostas Sevastopolyje tiesiogiai kels grėsmę regione, todėl 1854 m. spalio mėnesį sąjungininkų armija išsilaipino Krymo pusiasalyje. Žygiuojant link Sevastopolio, įvyko pirmas rimtas mūšis prie Almos upės, kur rusai nesėkmingai bandė sustabdyti sąjungininkus. Nugalėti rusai atsitraukė toliau nuo jūros. Prasidėjo Sevastoplio apgultis, bet miestas buvo neįveikiamas jokiomis atakomis iš jūros, o jo sausumos įtvirtinimai taip pat buvo sunkiai pažeidžiami. Apgulus miestą, Rusijos armija pradėjo grasinti vienam britų karinio junginio šonui, kuris naudojosi Balaklavos siaura įlanka kaip savo aprūpinimo uostu. Rusijos armija puolė dešinį britų sparną. Jie buvo sąjungininkų atmušti atgal Balaklavos mūšyje, tačiau tik su dideliais nuostoliais ir vos nepraradus visos britų lengvosios kavalerijos brigados, po savižudiško puolimo. Balaklavos mūšis buvo viena pagrindinių priežasčių kodėl karas prasitęsė dar vienerius metus.

Karas tapo poziciniu, kariai įsikasė į tranšėjas ir padedami artilerijos po truputį skynėsi kelią pirmyn link Sevastopolio. 1854- 55 m. žiema, dėl šiurkščios organizuotumo stokos, atnešė daug nelaimių, ypač britų kariams. Jie buvo apsisiautę skudurais, turėjo kęsti nepakeliamą šaltį, netgi neturėjo užtektinai maisto, apskritai jiems trūko visko. Aprūpinimas buvo labai prastas, o medicininė pagalba beveik visai neegzistavo.

Žiemą britų ligoninėse, dėl ligų ir prasto aprūpinimo, mirė kur kas daugiau karių nei mūšio lauke. Vienintelė paguoda tapo Florencijos Naitingeil darbas, kuri beveik viena pati sugebėjo sutvarkyti medicininį aprūpinimą ir smarkiai sumažinti mirtingumo lygį britų ligoninėje. Karas pasižymėjo didelėmis karininkų klaidomis ir sumažino kariškių autoritetą. Galiausiai Sevastopolio užėmimas 1856 m. padarė karui galą.

Kariniu požiūriu karas buvo brangus, kvailas ir bereikalingas. Karo vadai abejose pusėse pasirodė visiškai netinkantys vadovauti kariuomenei, tuščiai švaistydavi žmonių gyvybes tokiuose susidūrimuose kaip pagarsėjusi „Britų LLengvosios kavalerijos ataka“. Per visą karo laikotarpį buvo duodami neprotingi sprendimai „iš pačio viršaus“, o organizuotumo stoka kėlė visuomenės nepasitenkinimą.

Kelias į taiką

Prasidėjus karui Aberdinas nusprendė atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų, dėl savo vyriausybės trūkumų. Todėl Britanijos karalienė, neradusi tinkamo kandidato į šias pareigas, nutarė ministru pirmininku paskirti Palmerstoną. Šis žmogus darė milžinišką įtaką ne tik Britanijos politikai, bet ir visai taikos proceso eigai.

Sąjungininkų interesai išsiskyrė kai buvo užimtas Sevastopolis- Napoleonas III pasiekė savo tikslus ir jam nebeliko didesnės nnaudos kovoti toliau Juodojoje ar Baltijos jūrose, kur jis neturėjo ten didesnių interesų. Be to jam nereikėjo ginti pozicijų Tolimuosiuose rytuose. Tuo tarpu pačioje Britanijoje visuomenė tvirtai palaikė mintį, jog Rusijai turi būti suduotas lemiamas smūgis prieš pasibaigiant karui, tokiu bbūdu užsitikrinant saugumą imperijos valdoms. Britanija taikos metu laikydavo mažas pajėgas, todėl karo pradžia buvo vangi dėl karių trūkumo, tačiau karo pabaigoje sukaupusi 150 tūkstančių karių armiją, pasak Palmerstono, ji buvo pasirengusi visu rimtumu įsijungti į karą. Net prasidėjus pirmalaikėms deryboms, britų armijos vadui buvo įsakyta ruoštis tolesnėms karinėms operacijoms 1856 m. pavasariui.

Tačiau įsikišus Austrijai Rusija sutiko paskelbiti paliaubas ir pradėti derybas. Britai liko nepatenkinti tokia padėtimi, jie pyko tiek ant prancūzų, tiek ant austrų, kurie paskutiniu momentu išprovokavo paliaubas. Prancūzija norėjo taikos, iš dalies dėl išsekimo nuo karo, iš dalies todėl, kad Napoleonas III suprato Britanijos siekius. Jis nenorėjo per daug susilpninti Rusijos.

Prieš ir po Sevastopolio užgrobimo Palmerstonas dėjo visas pastangas toliau ir dar atkakliau tęsti karą. Tokią jjo nuomonę rėmė beveik visi- tiek valdžioje, tiek visuomenės sluoksniuose. „The Times“ apibūdino Sevastopolio paėmimą kaip parengiamąjį žingsnį tolesnėms karinėms operacijoms. 1855 m. rudenį Napoleonui III krypstant link taikos, britams liko dvi alternatyvos: sudaryti, jų manymu gėdingą taikos sutartį, ar toliau tęsti karą vieniems, be pagrindinio sąjungininko. Pastarasis projektas buvo atidžiai išnagrinėtas, tačiau jis buvo gana nerealus. Britai 1855 m. pabaigoje buvo subūrę didelę svetimšalių samdinių kariuomenę, todėl jų armija žymiai padidėjo, bet pagal kai kurių to meto politikų skaičiavimus, vvieniems nebuvo įmanoma ką nors pasiekti prieš kur kas gausesnę rusų armiją. Tačiau Palmerstonas labiau bijojo taikos nei karo. Jis vienintelis energingai pasisakė už karą, prancūzų pasitraukimo atveju. Kai artėjo laikas apsispręsti dėl taikos ar karo, Britanijos konstitucija pasirodė pranašesnė prieš kitas Europos sistemas ir neleido svarbiausiam žmogui valstybėje, Palmerstonui, pakreipti įvykių eigos savo linkme. Jei jis būtų turėjęs tokias galias, kaip pavyzdžiui Nikolajus I, tai neabejotinai Britanija būtų tęsusi karą viena, tačiau tokiam jo sprendimui pasipriešino beveik visi valdžioje esntys žmonės ir pagal konstituciją Palmerstonas privalėjo nusileisti. Karalienė ir užsienio reikalų ministras Klarendonas bandė įtikinti Palmerstoną, jog Rusija greičiausiai nesutiks su palyginti griežtomis taikos sąlygomis ir todėl sąjungininkai vistiek bus priversti toliau tęsti karą. Istorikai net ir dabar neturi tikslios nuomonės kokią įtaką vyriausybei darė karališkoji šeima. Vis dėlto manoma, jog jos įtaka nebuvo pagrindinė. O būtent Krymo karo klausimu, jos požiūris sutapo su vyriausybės daugumos nuomone .

Britanija buvo priversta sekti savo sąjungininkų žingsniais, kurie siekė taikos. Palmerstono, daugumos vyriausybės narių ir visuomenės nuomone, karas pasibaigė bent jau vieneriais metais per anksti. Britams Osmanų imperijos vientisumo išsaugojimas nebuvo pagrindinis tikslas, tai buvo tik vienas iš tikslų, kuriais jie norėjo sustabdyti tolimesnę Rusijos ekspanciją. Esmė buvo kuo daugiau susilpninti Rusiją, nnesvarbu ar tai pasireikštų Osmanų imperijos stiprininmu, Rusijos laivyno sunaikinimu Juodojoje ir Baltijos jūrose, ekonomine blokada ar Rusijos imperijos suskaldymu. Britanijos Karalienė apibendrino visa tai paprastesne ir aiškesne kalba: „Anglija visada troško matyti Europą saugią nuo arogantiškų ir pavojingų barbariškos Rusijos pretenzijų; ir įtvirtinti tokias saugumo garantijas, kurios apdraustų mus nuo panašių nepalankių įvykių ateityje“. Krymo karo esmė lyg ir buvo Osmanų imperijos išsaugojimas, tačiau labiau įsigilinus, tai iš tikrųjų buvo pirmas karas tarp priešiškų 19 a. pasaulinių jėgų. Britanija (ar bent jau Palmerstonas) norėjo kariauti iki finišo, kadangi ji turėjo galingą sąjungininką, ir taip nusilpninti Rusiją, kad vėliau būtų galima sėkmingai išsaugoti ir plėsti savo galybę už Europos ribų.

Taika

Taikos sutartis buvo pasirašyta 1856 m. kovo 30 dieną. Tai buvo didžiulis Rusijos pralaimėjimas. Pagal sutartį visos valstybės nutarė išlaikyti Osmanų imperijos vientisumą, o Juodoji jūra buvo paskelbta neutralia, taip rusams buvo uždrausta turėti ten karo laivus. Šie du punktai Britanijai buvo patys svarbiausi. Jai labiausiai rūpėjo matyti silpną Rusijos jūrinę galybę, nes juk būtent britų pasiūlymu ir buvo atakuotas Sevastopolis, pagrindinis Rusijos jūrinės galybės taškas pietuose. Taip pat svarbus nutarimas lietė Alandų salas, kur Rusai įsipareigojo nedislokuoti ten savo kariuomenės ir neatstatinėti karo metu sugriautų įtvirtinimų. Tai susilpnino Rusijos ppozicijas Baltijos jūroje. Dunojus turėjo tapti laisvas bet kokios šalies prekybiniams laivams. Britai, kurie karo metu užblokavo Baltijos ir Juodąją jūras, o dabar buvo entuziastingai suinteresuoti ekonominiu klestėjimu ir laisva prekyba, netgi sutiko su pakeitimais jūrų teisėje, teigdami, jog „laisvi laivai daro pigias prekes“. Rusija buvo priversta Besasrabijos pietinę dalį ir Dunojaus žiotis perduoti Moldovai. Be to Valachijai, Moldovai ir Serbijai buvo suteiktos kolektyvinės didžiųjų valstybių garantijos dėl savarankiškumo Turkijos sudėtyje. Į sutarties priedą dar įtraukta 1841 m. Londono konvencija dėl sąsiaurių, kuri draudė karo laivams rodytis Dardaneluose ir Bosfore.

Britanija, Prancūzija ir Austrija pasirašė sutartį ginti Paryžiaus nutarimus jėga, jei iškils būtinybė. Sunku pasakyti ar tai buvo bendras susitarimas prieš Rusiją. Be abejonės pati Rusija išliko priešiška susitarimui ir Britanijai, nuožmiausiai jos priešininkei.

Paryžiaus taika Britanijai buvo palyginti nepalanki, ją pasirašyti vertė sąjungininkas. Taikos derybos ir taikos sutartis nuvylė didelę dalį britų visuomenės. Klarendonas, rašydamas laišką Stratfordui, tiksliai išdėstė savo nuomonę: „Prancūzai neapgalvotais ir savavaliais veiksmais sugriovė mūsų galimybes pasiekti gerą taiką savo užsispyrimu baigti karą“. O kai Stratfordas sužinojo apie sutarties sąlygas, jis teigė, jog greičiau nusikirstų sau dešinę ranką, nei pasirašytų tokią sutartį. Neabejotina, kad jei sąjungininkai būtų kovoję toliau, taikos sutartis Britanijai būtų kur kas palankesnė.

Tuo pačiu būtų buvęs įgyvendintas taip trokštamas noras kuo labiau susilpninti Rusiją. Vis dėlto kitų valstybių požiūris ir padėties situacija skyrėsi, kuri ir nulėmė tokią karo baigtį.

Išvados

Prasidedant kitiems metams, Britanija vis mažiau ir mažiau įsitraukė į žemyninius reikalus. Pirma ji turėjo numalšinti sukilimą Indijoje, o tada ji nusprendė skirti visas jėgas plečiant savo pasaulinę imperiją ir vystant turtingą pramonę. Krymo karas smarkiai sustiprino britų norą ištrūkti iš painios ir pilnos konfliktų Europos. Brito akimis, kuris žiūrėjo į užjūrį ir į ssavo imperiją, tokios Balkanų kunigaikštystės likimas kaip Moldavija, („maža barbariška provincija Europos pakrašty“), atrodė vis labiau ir labiau bereikšmis. Britanija bent jau keliems metams po tokio ne ypač sėkmingo karo, nutarė pasitraukti į izoliaciją.

Nors Krymo karas buvo sunkus ir varginantis, o taikos sutartis nepateisino visų lūkesčių, vis dėlto Britanija daugiau mažiau pasiekė savo tikslus. Nuo pat 1815 m. vyravęs įvaizdis, apie Rusijos nenugalingumą ir gerą prestižą, buvo galiausiai palaužtas. Po karo Rusija net vos neteko didžiosios valstybės statuso. Buvo uužtikrinti saugūs prekybos keliai per Artimuosius rytus ir sumažinta grėsminga Rusijos galia. Vis dėlto patys britai jautė, jog nebuvo išnaudotos visos galimybės, buvo įmanoma pasiekti dar daugiau laimėjimų, jei karas būtų tęsęsis ilgiau, tačiau tik tuo atveju jei kovose būtų ddalyvavę ir Prancūzai. Kaip ten bebūtų Krymo karas tik dar labiau paskatino britus dėti visas jėgas sėkmingai plečiant savo imperiją ir mažiau rūpintis Europos reikalais.

Naudota literatūra ir šaltiniai

1. A.J.Baker, The war against Russia, New York: Hlot, Rinehart and Winston, 1971, 348p.

2. W.Baumgart, The Peace of Paris 1856, Oxford: ABC- Clio, 1972, 230p.

3. R.Lopata, Tarptautinių santykių istorija, Vilnius: Arlila, 2001, 194p.

4. R.R.Palmer, A history of the modern world, Third edition,New York, 1965, 996p.

5. The New Encyclopedia Britannica. 15th edition. Vol.9.- Chicago, 2002, 1045p.

6. http://homepage.ntlworld.com/haywardlad/thegreatgame.html

7. http://www.victorianweb.org/history/forpol/principle.html#turkey

8. http://www.victorianweb.org/history/crimea/gencauses.html

9. http://www.studyworld.com/newsite/ReportEssay/History/European%5CThe_Causes_of_the_Crimean_War-342363.htm

10. http://www.sptimes.ru/archive/times/954/top/t_12017.htm

11. http://www.lib.msu.edu/sowards/balkan/lect10.htm

12. http://www.geocities.com/Broadway/Alley/5443/crimwar1.htm

13. http://mo.essortment.com/thecrimeanwar_rezc.htm

14. http://encarta.msn.com/encyclopedia_761579201/Crimean_War.html

15. http://mars.acnet.wnec.edu/~grempel/courses/russia/lectures/19crimeanwar.html

16. http://www.victorianweb.org/history/pms/palmerst.html