Cezaris kaip valdovas
o Įvadas…………………………3
o Cezario atėjimas į valdžią………………….4
o Cezaris – imperatorius…………………..5
o Cezario nuopelnai……………………..6
o Cezario nužudymas…………………….7
o Cezario vertinimas……………………..8
o Literatūros sąrašas…………………….11
Įvadas
Gajus Julijus Cezaris – toks yra pilnas, vieno iš žymiausių antikos asmenybių, vardas. Savo referatą rašysiu apie jį. Pasirinkau Cezarį, nes manau, jog jis yra labai įdomi asmenybė, ne vien kaip geras karvedys, ar politikas, bet ir kaip žmogus. Apie Julijų Cezarį yra gan nemažai medžiagos, todėl stengiausi pasinaudoti kuo didesniu jų kiekiu. Savo referate pasistengsiu atskleisti Julijaus Cezario, kaip valdovo sugebėjimus. Jis buvo nepralenkiamas karvedys, tačiau kaip valdovas jis taip ppat buvo geras. Cezaris mirė 44m. per. Kr., būdamas 56m. Jis istorijoje paliko labai ryškų pėdsaką. Per du tūkstančius metų, jo niekas nepamiršo, o atvirkščiai, prisimena kaip didį žmogų. Manau, kad ateityje jis neišnyks iš istorinių vadovėlių ir kitų istorinių leidinių.
Cezario atėjimas į valdžią
Gajus Julijus Cezaris, garsus romėnų karo vadas ir politikas, gimė Romoje 100 m. per. Kr., keistos politinės sumaišties metu.
Antrame amžiuje per. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, Antrajame Pūnų kare, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Šis uužkariavimas romėnus labai praturtino. Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romėnų senatas, tam tikra nedidelio miesto vyresniųjų taryba, nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros baseino regionai kentėjo nuo nnetikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje nuo 133 m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios, o po pačią Romą žygiavo partizanų (Marijaus ir Kornelijaus Sulos) armijos. Nors neteisingo valdymo faktas buvo akivaizdus visiems, daugelis Romos piliečių norėjo išsaugoti respublikinį valdymą. Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje jau nebeverta išsaugoti.
Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. Jis jaunystėje turėjo būti šventiku, bet pats to nenorėjo ir tapo valdovu bei puikiu karvedžiu. Jo įvairios turėtos tarnystės, sudarytos sąjungos bei politinis kilimas yra labai susiję dalykai. Jis savo populiarumo siekė per gladiatorių kautynes. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dviejų metų JJulijus buvo paskirtas valdyti tris užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (Šiaurės Italija), Iliriką (šiandieninės Jugoslavijos pakrantės regionas) ir Karboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo pačiu metu jis vadovavo keturiems romėnų regionams – maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų. .Kareiviai nesistebėjo, kad Cezaris nevengia pavojų, nes žinojo, koks jis garbėtroška, bet juos stebino, kad jis taip kantriai kenčia vargus, kurie, rodės, praneša jėgas, nes jis buvo silpnas, balto ir švelnaus kūno, jį kamavo galvos skausmai ir nuomaras. Tačiau silpnumas nebuvo ddingstis jam lepintis, karinė tarnyba buvo jam vaistas nuo ligų: nuolat dalyvaudamas žygiuose, kukliai maitindamasis, visada būdamas gryname ore ir kęsdamas nepriteklius, jis kovojo su savo silpnumu ir stiprino kūną. Beveik visada jis miegodavo vežime arba neštuvuose, kad net ir poilsio valandos būtų naudingai sunaudotos. Dieną jis lankydavo tvirtoves, miestus, stovyklas; šalia jo sėdėdavo vergas, kuris, Cezariui diktuojant, viska užrašydavo, o užpakalyje stovėdavo kareiviai su kardu. Nuo pat vaikystės Cezaris puikiai jojo, jis buvo pratęs lėkti zovada, sunėręs rankas už nugaros. Jis galėjo vienu metu diktuoti dviem raštininkams, o pasak Opijaus, ir daugiau negu dviem. Pasakojama, kad Cezaris pirmasis sugalvojo bendrauti su draugais per laiškus, kai labai neturėdavo laiko su jais pačiais aptarti svarbių reikalų arba negalėdavo susitikti dėl sostinės didumo. Karai Cezariui atnešė turtą ir garbę, bet Romoje nepritariama jo žiauriam elgesiui su užkariautais gyventojais.
Romoje Cezaris pagarsėjo savo iškalba, gindamas kaltinamuosius, o savo svetingumu, malonumu ir dideliu ne pagal metus paslaugumu įsiteikė liaudžiai. Jo pietūs, puotos ir bendrai prabangus gyvenimas vis didino jo įtaka valstybėje. Iš pradžių pavyduoliai nekreipė dėmesio į didėjantį jo populiarumą, manydami, kad išsekus jo lėšoms, dingsianti ir įtaka. Bet kai jo galia tiek sustiprėjo, kad nebuvo galima jo sunaikinti, ir jau siekė perversmo valstybėje, jie ssuprato, nors ir per vėlai, kad negalima laikyti nereikšminga tokios pradžios, kuri ne iš karto darosi didelė, nes ir jos nepaisymas duoda visas sąlygas jai vystytis be jokių kliūčių.
Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje – jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu ir įtakingu, tačiau tiems, kurie siekė triumfo, reikėjo būti už miesto, o tiems, kurie kėlė savo kandidatūras konsulatui, reikėjo būti Romoje. Cezaris parvykęs prieš pat konsulų rinkimus atsidūrė labai keblioje padėtyje dėl šitos dilemos ir todėl pasiuntė senatui prašymą, kad jam būtų leista nedalyvaujant siekti konsulato per draugus. Bet pamatęs, kad senatas nelinkęs jam nuolaidžiauti, nusprendė atsisakyti triumfo ir siekti konsulato. Sugrįžęs į Romą, jis tuojau griebėsi politinės gudrybės ir apgavo visus. Tai buvo sutaikymas dviejų galingiausių Romoje žmonių: Pompėjaus ir Kraso. Cezaris iš varžovų padaręs juos draugais ir sujungęs abiejų jėgas, šituo savo darbu, kuris atrodė toks garbingas, nepastebimai įvykdė valstybės perversmą. Iš vienos pusės remiamas Kraso, iš kitos – Pompėjaus, Cezaris laimėjo rinkimus ir iškilmingai buvo paskelbtas konsulu. Pradėjęs eiti savo pareigas jis norėjo įsiteikti žmonėms ir tuojau pateikė įstatymo projektus, kurie labiau tiko ne konsului, o kokiam įžūliam liaudies tribūnui. Jis pasiūlė steigti kolonijas ir dalyti duoną. Šitam ppasiūlymui pasipriešino visi optimatai, ir Cezaris, ilgai laukęs tokios progos, pradėjo šaukti ir prisiekinėti, kad jis dėl senato atšiaurumo ir pasipūtimo verčiamas gerintis liaudžiai prieš savo norą, ir tuojau nubėgo į forumą. Čia, pasistatęs iš vienos pusės Krasą, iš kitos – Pompėjų, paklausė, ar jie pritaria jo pasiūlytiems įstatymams. Jie atsakė pritarią, ir Cezaris prašė palaikyti jį prieš tuos, kurie su ginklu jam skersai kelio stoja. Abu prižadėjo. Stengdamasis dar labiau užsitikrinti Pompėjaus galybę, Cezaris išleido už Pompėjaus savo dukterį Juliją. Vykdydamas savo sumanymus Romoje – jo remiami kandidatai į valstybines vietas papirkdavo žmones iš Cezario gautais pinigais ir, išrinkti magistratais, darydavo viską, kad tik padidintų Cezario galybę.
Cezaris – imperatorius
Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo – ir turbūt teisingai, – kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49 m. pr. Kr. sausio 10 – 11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Romos senatui, Cezaris pervedė savo karius per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio aiškiai neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo pilietinis karas. Jis truko ketverius metus ir 45 m. pr. Kr. kovo 7d. paskutiniame mūšyje prie
Mundos, Ispanijoje, baigėsi visiška Cezario pergale.
Tada Cezaris tapo diktatoriumi iki gyvos galvos. Senatas virto tik patariamuoju organu. Julijus Cezaris pasiliko sau ir imperatoriaus titulą, kuris iki tol būdavo suteikiamas itin pasižymėjusiems karvedžiams ir jokios politinės reikšmės neturėjo: tebuvo garbės simbolis. Nuo Julijaus Cezario laikų šis titulas įgavo politinę prasmę.
Šita nepakeičiama valdžia, sujungta su neribota vienvaldyste, buvo tikra tironija. Senatas paskyrė jam pirmuosius garbės titulus, kurie neviršijo žmogiškosios didybės ribų, bet kiti ėmė jam teikti garbę be jokio saiko, llenktyniaudami vieni su kitais, ir per tuos jų išpūstus ir besaikius dekretus net lojaliausi piliečiai ėmė neapkęsti Cezario ir juo bodėtis. Cezario priešai nemažiau už pataikūnus padėjo priimti tuos dekretus, kad tik daugiau surastų priekabių prieš jį ir kad jų kaltinimai atrodytų labiau pagrysti, nes, pilietiniams karams pasibaigus, Cezaris elgėsi nepriekaištingai. Ne be reikalo, turbūt, buvo nubalsuota pastatyti Gailestingumo šventovę, atsidėkojant jam už švelnumą. Cezaris atleido daugeliui, kurie kėlė prieš jį ginklą.
Tačiau visa tai pranoksta kiti jo žodžiai ir ddarbai: todėl netgi manoma, jog Cezaris buvęs kaltas piktnaudžiavimu valdžia ir nužudytas užtarnautai. Negana to, kad jis naudojosi savo pagarba be jokio saiko: nuolatiniu konsultavimu, diktatūra iki gyvos galvos, papročių globa, paskui imperatoriaus vardu, tėvynės tėvo pravarde, statula tarp karalių sstatulų, aukšta vieta teatre, jis netgi leido savo garbei daugelį dalykų, peržengiančių visa žmogiškumo ribas: auksinį sostą senate ir teisme, šventą iškilmių vežimą ir neštuvus procesijose, šventoves, aukurus, skulptūras šalia dievų, vietą prie dievų stalo, žynį, mėnesio pavadinimą jo vardu; ir visą šią pagarbą jis priimdavo ir dalydavo savavališkai. Savo trečiojo ir ketvirtojo konsulavimo metu, jis buvo konsulu tik dėl vardo, tenkindamasis jam tuo laiku suteikta diktatoriaus valdžia; vietoj savęs jis paskirdavo du konsulus, bet tik paskutiniuosius tris mėnesius, taigi protarpiais net tautos susirinkimas nebūdavo šaukiamas, išskyrus liaudies tribūnų ir edilų rinkimus, nes ir pretorius jis pakeitė prefektais, kurie tvarkė miesto reikalus, jam nesant. Šitaip savavaliaudamas, nepaisydamas tėvų papročių, jis skirdavo pareigūnus daugeliui metų į priekį, apdovanojo dešimtį buvusių pretorių kkonsulų pažymėjimo ženklais, įvedė į senatą piliečius, ką tik gavusius pilietybės teises, tarp jų keletą puslaukinių galų.
Bet didžiausią, mirtiną neapykantą jis užsitraukė štai kokiu poelgiu. Senatorius, atvykusius visa sudėtimi pranešti jam daugelį garbingiausių nutarimų, jis priėmė priešais Veneros Gimdytojos šventovę sėdėdamas.
Cezario nuopelnai
Paskutiniais savo gyvenimo metais Cezaris pradėjo įnirtingai vykdyti reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei Romos neturtingųjų apgyvendinimo naujose visos imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą dar kelioms grupėms žmonių; planavo įsteigti vieningą Italijos miestų valdymo sistemą. BBe to, jis planavo didžiulę statybų programą bei romėnų įstatymų kodifikaciją. Jis atliko daug kitų reformų. Tačiau Cezariui nepavyko sukurti tinkamos konstitucinės Romos valdymo sistemos, ir tai turbūt buvo pagrindinė jo žlugimo priežastis.
Kadangi Cezario pergalę prie Mundos ir jo nužudymą Romoje skyrė vos metai, daugelis jo planų liko neįgyvendinti, ir sunku pasakyti, ar reikšmingas būtų buvęs jo valdymas, jeigu jis būtų gyvenęs.
Cezaris pagarsėjo ,,Galų karo užrašais“, ,,Pilietinio karo užrašais“, paties sudarytu Julijaus kalendoriumi, kuriame jo gimimo mėnuo buvo pakeistas į Julius, reikšmingais statiniais: Julijaus bazilika Romos forume ir savo Julijaus forumu su Veneros Šventykla. Po cezario mirties tikroviškasis jo paveikslas užleido vietą idealizuotam. Jo įsūnis Oktavianas įsakė garbinti Cezarį kaip dievą. Augustas norėjo pavaizduoti Cezarį kaip žmogų, neturintį jokių silpnybių.
Julijus Cezaris buvo viena talentingiausių politinių figūrų istorijoje. Šis žmogus buvo sėkmingas politikas, puikus karvedys, oratorius (.Cezaris, sako, turėjęs neabejotiną politinio kalbėtojo talentą, atsisėdęs ir labai rūpestingai jį ugdęs ir buvęs pripažintas antruoju Romos oratoriumi. Pirmos vietos jis nesiekė, labiau rūpindamasis pirmauti ginklais ir galybe. Atsidėjęs karo ir valstybės reikalams, per kuriuos jis gavo valdžią, Cezaris nepasiekė to iškalbos tobulumo, kurią jam prigimtis buvo nuskyrusi) , ir rašytojas. Jo knyga (,,Galų karo užrašai“) apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma lliteratūros klasika: daugelio studentų nuomone, ji labiausiai skaitoma ir įdomiausia iš visos lotynų klasikos. Cezaris buvo drąsus, energingas ir gražus. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu(Jo garsiausias meilės nuotykis, žinoma, romanas su Kleopatra).
Cezario charakteris buvo dažnai kritikuojamas. Jis troško valdžios ir naudojosi savo politine padėtimi, norėdamas praturtėti. Tačiau, priešingai daugeliui ambicingų politikų, Cezaris nesielgė klastingai ar negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su savo įveiktais oponentais romėnais (.Iš tikrųjų Cezaris atleido daugeliui, kurie kėlė prieš jį ginklą, kai kuriems iš jų, kaip antai, Brutui ir Kasijui net suteikė magistratus ir garbingas pareigas – abu juos paskyrė pretoriais. Cezaris nepakentė, kad Pompėjaus statulos gulėtų nuverstos ant žemės, jis įsakė vėl jas pastatyti. Ciceronas apie tai pasakė, kad Cezaris, vėl pakėlęs Pompėjaus statulas, tvirčiau pastatė savąsias) . Jo gerą vardą rodo tai, kad iš žodžio ,,Cezaris“ kilo ir vokiečių imperatoriaus titulas „kaizeris“ , ir rusų imperatoriaus titulas „caras“. Cezaris visada buvo daug garsesnis už savo vaikaitį Augustą Cezarį, tikrąjį Romos imperijos įkūrėją. Tačiau Julijaus Cezario padaryta įtaka istorijai nėra proporcinga jo milžiniškai garbei. Žinoma, jis suvaidino svarbų vaidmenį Romos respublikos žlugime. Tačiau jo svarbos šiuo atžvilgiu nereikėtų hiperbolizuoti, nnes respublikinis Romos valdymas jau iro.
Svarbiausias Cezario pasiekimas buvo Galijos užkariavimas. Jo užkariautas teritorijas Roma valdė maždaug penkis šimtmečius. Per tą laiką jos buvo rūpestingai romanizuojamos. Buvo priimti romėniški įstatymai, papročiai, kalba, o vėliau ir Romos krikščionybė. Šiandieninė Prancūzija turi daug bendra su tų laikų romėnų kolonijomis. Cezario užkariauta Galija buvo svarbi ir pačiai Romai, nes kelis šimtmečius saugojo Italiją nuo atakų iš šiaurės.
Ar būtų romėnai ankščiau ar vėliau užkariavę Galiją be Cezario? Jie nebuvo nei technika, nei gausumu pranašesni už galų gentis. Antra vertus, Roma greitai plėtėsi Cezario užkariavimo laikotarpiu ir kurį laiką po to. Turint omenyje didelius to meto romėnų armijos pasiekimus, galų genčių susiskaldymą bei netoli Romos jų užimamą teritoriją, atrodo, jog galai turėjo mažai galimybių išlikti nepriklausomi. Bet kuriuo atveju, neginčytina, kad Cezaris sumušė dideles keltų armijas ir užkariavo Galiją.
Cezario nužudymas
Cezario draugai, lyg nujausdami rengiamą sąmokslą prieš jį, patarė jam laikyti asmens sargybinius ir daugelis siūlėsi jam pasitarnauti, bet Cezaris nesutiko, pasakęs, kad geriau vieną kartą mirti negu nuolat mirties laukti. Įsitikinęs, kad žmonių palankumas yra geriausia ir tikriausia apsauga, jis ir vėl stengėsi patraukti juos į savo pusę vaišėmis ir duonos dalijimu, o kareivius – naujomis kolonijomis, iš kurių pačios geriausios buvo Korintas ir
Kartagina. Taip jau pasitaikė, kad šitie miestai ankščiau buvo tuo pačiu metu sugriauti, o dabar abu tuo pačiu metu atstatyti.
Sąmoksle prieš jį dalyvavo daugiau kaip šešiasdešimt žmonių; jam vadovavo Gajus Kasijus, Markas Brutas ir Decimas Brutas. Iš pradžių jie svarstė, ar nužudyti jį Marso lauke, kai per rinkimus jis kvies tribas balsuoti, – pasidaliję į dvi grupes, jie norėjo numesti jį nuo pakylos ir pagriebę nudurti, ar užpulti Šventajame kelyje arba įeinant į teatrą. Bet kai buvo paskelbta, kad pper kovo mėnesio idas senatas posėdžiaus Pompėjaus kurijoje, visi pasirinko kaip tik tą vietą ir laiką.
Jis atsisėdo, ir sąmokslininkai apsupo jį, tarsi sveikindami. Tilijus Cimbras, ėmęsis pagrindinio vaidmens, nieko nelaukdamas priėjo prie jo neva su prašymu, o kai šis nesutikdamas davė ženklą palaukti, sugriebė jį už togos aukščiau alkūnių. Cezaris sušunka: ,,Tai jau prievarta!“ – ir tada vienas Kaska, užsimojęs iš užpakalio, smogia jam žemiau gerklės. Cezaris griebia Kaską už rankos ir praduria ją rašikliu, stengdamasis pakilti, bet antras smūgis jjį sulaiko. Pamatęs, jog iš visų pusių prieš jį atstatyti apnuoginti durklai, užsimetė ant galvos togą, o kaire ranka paleido jos klostes žemiau kelių, kad garbingiau nukristų, pridengtas iki pėdų; ir taip buvo sužeistas dvidešimt trim smūgiais; tik gavęs pirmąjį, nnesuriko netgi, o sudejavo, nors kai kas nurodo, kad puolusiam jį Markui Brutui pasakęs: ,,Ir tu, mano vaike?“ Visi išsilakstė; jis gulėjo negyvas, kol trys vergai, užvertę ant neštuvų, su nukarusia ranka nugabeno jį į namus. Iš tiekos žaizdų tiktai viena, gydytojo Antisijaus nuomone, buvo mirtina – antroji, krūtinėje. Nužudytojo kūną sąmokslininkai ruošėsi įmesti į Tiberį, turtą konfiskuoti, įstatymus panaikinti, bet nesiryžo, bijodami konsulo Marko Antonijaus ir raitelių viršininko Lepido.
Cezaris mirė penkiasdešimt šešerių metų amžiaus, išgyvenęs daugiau už Pompėjų tik ketverius metus. Šita valdžia, Šita jo galybė, kurios siekė visą gyvenimą per tokius baisius pavojus ir kurią taip sunkiai įgijo, jam suteikė tik vardą, tiktai garbę, žadinančią vien jo tautiečių neapykantą.
Po septynių naktų, po Cezario nužudymo, danguje ryškiai suspindo kometa, oo paskui užgesusi, ir saulės šviesos aptemimas. Visus tuos metus saulės šviesa buvo blausi, be spindesio ir švietė blyškiais spinduliais, todėl oras buvo apsiniaukęs, sunkus, o silpna saulės šiluma negalėjo prasiskverbti iki žemės. Vaisiai vysdavo neprinokę nuo šalto oro.
Cezaris buvo pirmasis romėnas, turėjęs teisę spausti savo portretą ant monetų, kaip tai darydavo graikų karaliai. Pagal šiuos portretus buvo identifikuota Tuskule rasta marmurinė galva. Šis faktas itin svarbus vertinant Cezario asmenybę, kuri traktuojama labai skirtingai. Ar Cezaris buvo nuotykių iieškotojas – vienas iš daugelio tais laikais, – kuris – žlungant Romos respublikai, siekė savo tikslų ir veržėsi prie valdžios? Ar įžūlus cinikas, nekenčiąs žmonių ir pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę bei nusikaltimą, nepaisydamas jokių moralės normų? O gal jis buvo protingas toliaregis politikas, ir jam, kaip tikram romėnui rūpėjo vien valstybės interesai, kuriuos kiek galėdamas gynė? Gal jis buvo genialus valstybės veikėjas, ir tik kardo smūgis 44m. p. m. e. kovo 15d. sukliudė jam baigti savo žygį, kuris būtų atnešęs romėnams laimę? Cezario paveikslas istorijoje daugialypis ir kiekvienas istorikas jį vertina savaip.
Cezario vertinimas
Ciceronas
o Laiškuose → Cezaris – politinis intrigantas ir avantiūristas, valstybės santvarkos žlugdytojas, valdžios užgrobėjas.
o Atsiradus triumviratui → triumviai – neteisingi valdovai.
o Iškilus pilietinio karo pavojui → Cezaris – respublikos piktadarys, garbingų piliečių priešas, senato priešas.
o Viešuose pasisakymuose → žymus karvedys, išmintingas valstybės veikėjas, garbingas, šlovingas.
o Po Cezario mirties → tironas, pamynęs įstatymus ir laisvę.
Saliustijus
o Į Cezarį deda viltis dėl valstybės sutvarkymo.
o Cezariui tapus valdovui → iškeliami nuopelnai ir darbai, tačiau Cezaris įkalbinėjamas savo galią panaudoti tėvynės naudai. Tai rodo Saliustijaus nusivylimą.
Apiana
o Cezarį lygina su Maludoniečiu – žymūs karvedžiai, gailestingų sielų, mokslo žinių.
Plutarchas
o Akcentuoja veržlumą, polinkį rizikuoti, garbės troškimą – tai karvedžio bruožai.
Svetonijus
o Kalbėdamas apie asmenybę – iškelia ir teigiamas ir neigiamas savybes.
o Kalbėdamas apie karvedį – pabrėžiami ttalentai.
o Kalbėdamas apie valstybės veikėją – vien neigiamos savybės.
XVIII a. pab. – XIX a. pr. Iškyla politinio veikėjo bei karinio vadovo figūra.
Drumanas
o Su džiaugsmu atsiliepė apie Cezarį ir peikė jo priešus.
Momzenas
o Cezaris – idealizuotas demokratinis monarchas, idealus didvyris.
Ferero
o Cezaris – talentingas avantiūristas. Jo poelgiai priklausė nuo aplinkybių, laimėjimai dažnai priklausydavo nuo atsitiktinumo.
Saimas
o Nelaiko Cezario revoliucionieriumi.
o Manė, kad Cezario politinis tikslas – likviduoti pilietinio karo padarinius.
o Vertinamas itin atsargus ir santūrus.
Mejeris
o Apie Cezarį, kaip valstybės veikėją, atsiliepė gerai, bet pastebi, kad jo valdymo planas buvo per daug ankstyvas tai epochai.
Maškinas
o Cezaris, kaip ir daugelis, stengėsi sustiprinti savo padėtį.
o Rėmėsi pagrinde armija.
Geigeris
o Cezaris – politikos meistras.
o Jo asmenyje įsikūnijęs karvedys ir politikas.
Balsdonas
o Vertinamas karinis Cezario genialumas.
o Cezaris – realistiškai mąstantis valdytojas.
Cezaris
o Dėmesys kariniams gabumams → veiksmų greitumas, mobilumas, įžvalgumas, mokėjimas numatyti priešo veiksmus.
o Atlaidumas ir gailestingumas priešams.
o Populiarumas tarp kareivių.
o Karių ištikimybė.
o Išmintingumas ir sumanymų didybė.
Literatūros sąrašas
1. Germanas Hafneris. Žymūs antikos žmonės – Vilnius – 1987.
2. Plutarchas. Rinktinės biografijos – Vilnius – 1996.
3. M. H. Hortas. 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoj. – Vilnius – 1998.
4. J. Varnienė. Istorijos konspektai – Vilnius – 1998.
5. Senovės istorijos chrestomatija – Kaunas. Šviesa – 1983.
6. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. – Vilnius – 1977.
