Cezaris – Karo Vadas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA

XXX

Istorijos specialybės

I kurso studentas

CEZARIS – KARO VADAS

Kursinis darbas

Vadovas : A. Porutis

Vilniaus Karoliniškių gimnazija

Mokytoja: A. Čižauskienė

Vilnius 2005

TURINYS

Įvadas 1

I. Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia 5

II. Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje 10

2) Galijos karai 10

3) Didysis galų sukilimas 14

III. Cezario diktatūra 18

IV. Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas 19

Išvados 21

Šaltiniai ir literatūra 22

Priedai 23

Įvadas

Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybės

veikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki

šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu,

žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.

Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais,

socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu.

Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karo

vadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar tai

būtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą

– aprašyti Cezarį nne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Mano

tikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kurių

dėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romos

imperiją. Aiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti,

užkariauti ištisas tautas, kkokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.

Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jo

valdymo laikotarpiu.

Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos bei

sunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojo

valdovo asmenybę. Daug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimams

karyboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmių

laikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romos

imperiją – valdovo nužudymas.

Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kuris

padarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateities

dailininkams, poetams, rašytojams.

Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginus

su tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karo

vadui, žmogui, valdovui, aprašymui.

Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus Svetonijus

Trankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris

„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas

„Rinktinės biografijos“[4].

Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriais

rėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodai

apibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienas

autorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo apie Cezarį kaip

karinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį.

Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį,

kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apie

karo vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės,

taip kaip ttai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apie

Cezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nė

vienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro.

Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesio

skiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. Praleidžia

arba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.

Rašo tik pačius svarbiausius dalykus.

Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalba

trečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knyga

vertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viską

aprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia net

smulkiausių dalykų.

Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“,

pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.

Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją.

Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors viena

knyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia skirtingą

vertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuos

keliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomis

enciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume,

išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.

Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia

Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijų

giminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievų

giminės.

Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:

„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagal

tėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai,

kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai

priklauso ir mūsų šeima“[5].

Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusi

su senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraipos

atstovais.

Kai Julijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.

buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties

„jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografų

nuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6].

84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šias

pareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių,

kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.

Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savo

armija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojo

Sulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7].

Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinis

Romos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus ir

Cinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. Atėjus

Sulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti,

teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis dar

pareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariui

nepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisės

į tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijus

klajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kad

tik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėlto

diktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį.

Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.

Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo gyvybę turėjo

išpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labai

nenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esą

patys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų.

Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jis

atkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prie

proprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pas

Bitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<.>niekaip negali papuošti jo

biografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia ne

vien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantis

šmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktas

išmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip ar

taip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilės

santykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, jo

reputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, bet

kuriuo atveju neduoda nieko gero

Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab,

kaip karo vadui.

Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimant

Mitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapų

vainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžio

šlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apie

Sulos mirtį. Jis grįžta į Romą.

Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius nors

ekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikos

viršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jei

įmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurie

nebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkart

patraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenka

į piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus Svetonijus

Trankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kai

paties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavę

išpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinka

laivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na,

o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokią

versiją tiek apie nelaisvę pas piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.

Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kad

nuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą ir

tik po to pateko į piratų nelaisvę. O aapie tai, kaip jis pasivijo piratus,

prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezaris

visus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti.

Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jam

buvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romos

aristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savo

laisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumą

pinigų už jo išpirkimą.

Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas,

kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai tais

laikais pradėdavo politinę karjerą.[10]

„Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaip

aiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviai

įsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11]

Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis,

žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.

Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijus

pasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingas

Cezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančios

kalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartą

viešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itin

drąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakciją

į šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šį

Julijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai ne

mažiau, parodo jo narsumą. JJis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus,

būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusieji

paprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtų

gilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvo

gan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijos

mokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvo

nežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas,

ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusių

tokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jam

būsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į jo

asmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12].

Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvo

priverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdyti

ir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvo

šešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašo

S.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visus

šiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniais

veiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos ir

nuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, tai

visai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas. Kaip jau

buvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galime

daryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai ir

niekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautų

ateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario,

sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kai

tik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.

Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“

skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose.

„Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomis

pirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąs

gėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jau

buvo prasiskolinęs tūkstantį tris šimtus talentų“.[13]

Taigi, Cezris buvo nepaprstai prasiskolinęs, galbūt tai buvo viena iš

jo daugelio aistrų, prie tokių, kaip, pavyzdžiui, rinkti meno kūrinius? Na,

į šį klausymą, manau, būtų tikrai ganėtinai sunku atsakyti.

„65m. Cezaris pasiekia antrąją karjeros laiptų pakopą – jis išrenkamas

edilu, pareigūnu, prižiūrinčiu viešuosius pastatus, miesto patogumus,

aprūpinimą maistu, matus ir saikus, žaidynių rengimą“[14]. Šlovė, kurios

troško Julijus Cezaris, buvo dar labai toli, nors jau buvo nebe toks ir

jaunas – sukako 33 metai. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, jog Aleksandras

Makedonietis būdamas tokių metų, kaip Cezaris, jau buvo spėjęs užkariauti

pusę pasaulio.

Savo edilavimo Cezaris nesitenkino vien savo priedermių atlikimu.

Eidamas šias pareigas, jis suartėja su Krasu, kuris Julijų išveda į

politinių intrigų ir kombinacijų kelią, žinoma, šiek tiek, vingiuotą, bet

labai jau viliojantį.

Na, jau tikriausiai neperdedant galima sakyuti, jjog Cezaris jau buvo

žinomas, Romos gyventojai jį žinojo, kaip dosnų ir maloningą, o

politiniuose sluoksniuose Cezario vardas darėsi vis garsesnis ir garsesnis.

Jau buvo pradėta į jį žiūrėti su rimtu nerimu. Tapti kokiu nors vadu

Cezaris praktiškai neturėjo jokios galimybės, nes paprasčiausiai prieš jį

buvo nusistatęs senatas, o taip pat nelabai kaip ir galėjo pasiremti kokia

nors vieninga ir pakankamai pajėgia grupuote, nusiteikusia prieš senatą.

Žinoma, Cezaris galėjo pretenduoti į kokią nors abejotiną ir apgailėtiną

vado vaidmenį, bet jis to nenorėjo.

Cezaris 60m., siekdamas politinės karjeros, ne tik pasiekė laimėjimų,

bet ir pradėjo ruoštis užgrobti valdžią. Iki šių metų būsimasis

imperatorius patyrė daug sėkmių ir tiek pat daug nesėkmių. Bet aš pritariu

S.Utčenkos nuomonei, kad būtų neteisinga kalbėti vien tik apie Cezario

nesėkmes. Cezaris jau daug pasiekė ir jam buvo atvertos beveik visos durys,

žinoma, atsivėrė ir naujos perspektyvos. Na, kita vertus, jeigu žiūrėsime į

Cezarį ir bandysime jį lyginti su Pompėjumi, tai savaime suprantama, kad

prieisime prie išvados, jog Cezaris prieš šią galingąją Romos asmenybę dar

buvo niekas arba kaip pats S.Utčenka pasako: „<.>buvo tik trečiaeilė

figūra“. Na, mano nuomone, jei žiūrėtume iš šalies, susidaro toks įspūdis,

kad Cezaris niekur lyg ir neskuba. Po truputi kaupia jėgas, neskubėdamas

kyla aukštyn karjeros laiptais, paskui save tempdamasis azartą ir

atsargumą, be kurio vargu ar būtų ką nors apskritai pasiekęs. „Svarbiausia

ir

organiškiausia Cezario savybė, jau tada ne kartą pasireiškusi, ta, kad

jis geriausiai sugebėjo nenusiminti, kada prakišdavo.“[15]

Cezaris nebuvo tas laimingasis, kuriam sekdavosi viskas iš eilės, kaip

sakykim Pompėjui, kurį diktatorius Sula pavadino Didžiuoju. Cezaris

nelaimėdavo vienos kovos po kitos, kiekvieną pergalę jis pasiekdavo

milžiniškomis pastangomis, žinoma, dažnai paragaudavo ir pralaimėjimo

skonio.

Šį skyrių norėčiau baigti ta pačia citata, kurią istorijos mokslų

daktaras S.Utčenka panaudojo jau minėtoje monografijoje „Julijus Cezaris“:

„<.>istorija moko,- jei jos uždavinys duoti tokias pragmatiškas pamokas,-

jog tvirta, tikra, visapusiška yra tik ta pergalė, kuri išplešiama po

įveikto pralaimėjimo.“[16]

Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje

Galijos karai

Pagrindinis šaltinis apie Galijos karo istoriją yra paties Gajaus

Julijaus Cezario „užrašai“, tai yra „Galų karo užrašai“. Pirmieji

užtikrinti Cezario žingsniai,jo, kaip karvedžio karjeroje, prasidėjo nuo

Galijos kampanijos. Ir jie prasidėjo, kaip nekeista, ne nuo karinių

veiksmų, o nuo pačiam Cezariui būdingo bruožo, diplomatinės akcijos.

Galijos karas, tai laikotarpis, kuris istorijoje yra apgaubtas

ypatinga areole. Cezario vardas nuskambėjo per visą Romą ir nuo to laiko

jau nebeužgęsta pasaulio istorijoje.

Prasidėjus karui su galais, Cezariui pirmiausia teko susidurti su

helvetais iir tigurinais, kurie, sudeginę savo miestus ir kaimus, patraukė

per romėnų Galiją. „Jų buvo trys šimtai tūkstančių, iš kurių šimtas

devyniasdešimt tūkstančių galėjo valdyti ginklą.“[17] Idomus faktas tas,

kad S.Utčenka savo monografijoje įvardija kiek smulkesnius skaičius („<.>

90 tūkstančių žmonių, galinčių laikyti ginklą“[18]), nors ir pats pasako,

kad skaičiai gali būti padvigubinti. Helvetai Cezarį užpuola visai

netikėtai, kai jis vedė kariuomenę į romėnų sąjungininkų miestą, tačiau

Julijus spėjo nužygiuoti iki sustiprintos tvirtovės, kur greit surinko ir

išrikiavo kariuomenę mušiui. Cezaris buvie tiek atsidavęs savo kariams, kad

net tada, kai jam buvo atvestas žirgas, Julijus pasakė, kad žirgas jam bus

reikalingas tik tada, kai vysimės bėglius, ir įsakė pulti priešus. Cezaris,

kaip eilinis kareivis puolė priešą pėsčiomis. „Daug laiko ir vargo reikėjo

atmušti jų pulkus, bet dar didesnis buvo vargas paimti jų gurguoles ir

stovyklą <.>. Visi buvo išžudyti, ir mūšis pasibaigė tik vidurnaktį.“

Mūšiui pasibaigus, Cezaris po mūšio surinko visus likusius gyvuosius ir

juos apgyvendino tose žemėse iš kurių jie buvo pabėgę. „Cezaris taip

padarė, bijodamas, kad germanai gali persikelti į tuščias sritis ir jas

užimti.“[19] Iš ššio karvedžio poelgio galime suprasti, kad jis puikiai

numatė įvykius, kurie galėjo sekti toliau. Tai yra nepaprastai reikšmingas

karo vado bruožas.

Antrą kartą Cezaris kariavo už galus prieš germanus, nors anksčiau jų

karalių Ariovistą buvo padaręs Romėnų sąjungininku. Germanai buvo

nepakenčiami kaimynai toms teritorijoms, kurias Cezaris buvo užkariavęs.

Jau iš anksto buvo jaučiama, kad pirmai progai pasitaikius germanai trauks

tolyn ir nenurims kol neužims visos Galijos. Taigi, grėsmė vis didėjo ir

didėjo.

Kiekviename mūšyje su Cezariu žygiuodavo begalė jaunų vyrų, kurie

tikėjosi iš tokių žygių praturtėti ir prabangiai gyventi. Julijus Cezaris

tokių kareivių nemėgo. Na, pavyzdžiui, kad ir tame pačiame mūšyje prieš

germanus Julijus tokiems jaunuoliams pasakė: „<.> būdami tokie bailiai ir

lepūnai, galite mesti karo tarnybą ir nerizikuoti prieš savo norą

<.>.“[20] Savaime suprantama, anaiptol ne visi tokie kareiviai buvo.

Cezario kariuomenė buvo atsidavusi jam visa narsa ir pasikliaudavo juo, kad

ir ką ar kaip buvo jų karvedys numatęs, suplanavęs.

Jei ne ištikimi ir atsidavę kariai, kuriuos Cezaris mylėjo, dovanodavo

užkariautas sritis, skirdavo į tam tikras pareigas, tai tikriausiai Julijus

Cezaris labai sunkiai būtų vykdęs savo politiką, ir išvis idomu ar būtų

pasiekęs tokių laimėjimų, kurie netgi iki šių dienų Cezari šlovina, kaip

geriausią karvedį, įėjusį į istoriją.

Grįžtant prie mūšio su helvetais, tai vėl gi, be savo legionų tikrai

nebūtų pasiekęs tokios įspūdingos pergalės. „Romėnai laimėjo svarbią

pergalę, helvetų pasipriešinimas buvo palaužtas.“[21]

Pergalė prieš helvetus Galijoje sukėlė didelį įspūdį Romai. „Romėnai,

įkvėpti Cezario drąsos, kovėsi nežmoniškai narsiai <.>.“[22]

Po mūšio su helvetais, netrukus Cezariui teko stoti vėl į kovą. Šį

kartą prieš, jau mano minėtą, Ariovistą, kuris nepakluso Cezario

reikalavimams, kad daugiau neorganizuotų jokių masinių persikėlimų per

Reiną į Galijos teritoriją ir nekariautų su edujais ir jų sąjungininkais.

Ariovistui nepaklusus, Cezaris surenka kariuomenę ir nedelsdamas pradeda

puolimą. „Kautynės buvo itin atkaklios ir kruvinos. <.> Visa priešų

kariuomenė ėmė bėgti, o romėnai germanus vijosi iki Reino &<.>.“[23]

Cezaris antrą kartą įrodė esąs galingiausias. Jis per vieną 58m.

Vasarą sėkmingai baigė du karus prieš helvetus ir prieš Ariovistą.

Po šių įvykių Cezaris iškeliavo į Romą, nes niekaip negalėjo nutolti

nuo Romoje vykstančios politinės kovos.

Cezaris tikrai buvo neparastas karvedys ir politinis veikėjas. Tai

mums parodo vien tai, kad kaip jis užkariaudavo kitas tautas. Cezaris

turėjo tokią didžiulę įtaką, kad kartais jam net nereikėdavo panaudoti

ginklų. Paprasčiausiai užtekdavo pinigų pagalba užvaldyti priešų piliečius.

Ir štai visas karas. Cezaris bet kuriuo atveju nepralošdavo.

Tretieji Galijos karo metai parodė ypatingą karvedžio ir jo

kariuomenės tarpusavio santykių pobūdį. Cezaris mokėjo jautriai pagauti

kareivių nuotaikas, jis žinojo jų būdą, žinojo, kaip ir kuo juos galima

paveikti. Jis plačiausia šio žodžio prasme, kaip rašė S. Utčenka, jis

„<.> valdė savo kariuomenę, buvo jos vadas ne tik nominaliai, bet iš

esmės“.[24] „Peržvelgus trejų metų Cezario veiksmus Galijoje, galima daryti

išvadą apie jo įvairiapusį talentą – ir ne vien karvedžio, bet ir puikaus

diplomato. <.> Cezario diplomatinių laimėjimų pavyzdžiai yra neginčytini

ir įtikinami.“[25]

„55m. Sausį Romoje įvyko konsulų rinkimai. Katono grupuotė visaip

stengėsi, kad išrinktų jų kandidatą Lucijų Domicijų Agenobardą. Bet

rinkimus, kaip ir buvo numatyta, nulėmė į Marso lauką atvesti Cezario

kareiviai, vos ne rikiuotėje pasirodę su Krasu Jaunesniuoju priešakyje.

Įvyko ginkluotas susirėmimas. Domicijui teko gelbėtis – bėgti. <.> Per

artimiausias savaites buvo patvirtintas įstatymas, kuris paskirstė

provincijas naujiems konsulams, o po to buvo įgyvendinti ir įsipareigojimai

Cezariui“.[26]

Galijoje vyko ne tik ginkluoti mūšiai, karai, bet taip pat vyko ir

arši kova politinėje arenoje. Ir kol plėtojosi vienas ar kitas įvykis,

padėtis darėsi vis labiau įtempta. Prasidėjo įvairios intrigos,

papirkinėjimai. Ir tai vyko neregėtu mastu. Nesusipratimai netgi sutrukdė

įvykti konsulų rinkimai laiku. Dėl ko taip viskas klostėsi.? Žinoma, kad

dėl Cezario ir Pompėjaus noro pirmauti Romoje. Vyko varžybos, tiesiogine ta

žodžio prasme. „Cezaris su savo energija ir atkaklumu stengėsi išsiveržti į

pirmuosius, o Pompėjus, faktiškai jau būdamas pirmoji figūra Romoje, jokiu

būdu negalėjo nusileisti žemyn nė vienu laipteliu ir tenkintis antraeiliu

vaidmeniu, tuo labiau kad visos aplinkybės klostosi jo naudai.“[27]

Cezario ir Pompejaus santykius paaštrino dar ir tai, kad 54m., pagal

S.Utčenką, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį mirė Julijaus Cezario duktė Julija,

Pompėjaus žmona. Tiesa, Cezaris apie dukters mirtį sužinojo iš laiško, kurį

rado kai buvo Galijoje, grįžęs iš Britanijos. Draugai tiesiog nespėjo laiku

išsiųsti laiško Cezariui į salą.

Netrukus, atrodo, turėjo baigtis visi abipusiai Cezario ir Pompėjaus

nesutarimai. Tiek Cezario, tiek Pompėjaus draugai sunerimo, nes mirus

Julijai, baigėsi visi tarpusavio giminystės ryšiai, kurie palaikė taiką ir

santarvę mirštančioje ir negaluojančioje valstybėje.

Pompėjus, kad ir siekdamas vienvaldystės, taip pat ir baiminosi jos.

Pompėjus svyravo, siūlė Cezariu įvairius variantus, kad sudarytų paliaubas.

„Pagaliau jis pasiekė

kompromisą, ir ne vien su Cezariu, bet taip pat ir su

senatu. Cezaris jam siūlė naują giminystės variantą: jis, Cezaris,

išleisiąs už Pompėjaus savo giminaitę (būsimojo imperatoriaus Augusto

seserį), o pats vesiąs Pompėjaus dukterį. Naujas tipiškas dinastinės

santuokos pavyzdys. Tačiau Pompėjus atmetė šį pasūlymą ir davė pažadą,

matyt, kaip kompensaciją, padėti Cezariui iškovoti teisę balotiruotis

konsulų rinkimuose 48m. (t.y. pasibaigus Cezario, kaip provincijų

vietininko, įgaliojimams).“[28]

Po Cezario dukters mirties labai didelė jo kariuomenės dalis buvo

išskirstyta po žiemos stovyklas, o pats karvedys buvo išvykęs į Italiją. Ir

būtent tuo „„<.> laiku vėl sukilo visa Galija, ir didžiuliai sukilėlių

būriai, besibastydami po kraštą, griovė romėnų žiemos įtvirtinimus. Daugybė

stipriausių sukilėlių <.> sunaikino Kotos ir Titurijaus legionus. Paskui

su šešiasdešimčia tūkstančių kareivių jie apsupo Cicerono legioną ir vos

nepaėmė šturmu sutvirtinimų, nes visi romėnų kareiviai buvo sužeisti ir

gynėsi daugiau savo narsumu negu jėga.

Kai tik apie tai sužinojo Cezaris, kuris buvo jau toli, tuojau

sugrįžoir, surinkęs visus septyniasdešimt tūkstančių žmonių, nuskubėjo

gelbėti apsiausto Cicerono.“[29] Sukilėliai, žinoma, pastebėjo, kaip atjoja

Cezaris ir išjojo jo pasitikti, manydami, kad sumuš Cezarį, kkadangi Cezario

kariuomenė palyginti su sukilėlių buvo nieko verta. Tačiau,

Cezaris,vadinamas ne tik narsiu, bet ir protingu karvedžiu, vengdamas su

jais susitikti, visą laiką traukėsi, kol rado tinkamą vietą kautynėms. Ta

vieta buvo, kaip tik tokia, kurioje kautis galėjo tik nedidelė kariuomenė.

Štai dar viena eeilinį kartą Cezaris pasinaudoja savo sumanumu. Cezaris

pasiekė dar viena pergalę ir dar labiau pasikėlė savo autoritetą.

Ši pergalė padarė galą dažniems barbarų sukilimams, tačiau neilgam.

Didysis galų sukilimas

Grįžusio iš antros ne itin sėkmingos ekspedicijos į Britaniją, Cezario

laukė pats sunkiausias išmėginimas per visus Galijos karo metus. „Atrodė,

kad viskas padaryta: ir nugalėtos kai kurios gentys, ir apskritai, Galijoje

įsitvirtino rimtis, pasiektos nuostabios karinės pergalės ir diplomatiniai

laimėjimai.“[30]

Penktaisiais Cezario buvimo Galijoje metais (54m.), prasidėjo didysis

galų sukilimas. Kol Cezaris per žiemą visur žygiavo, po paskutinio

susirėmimo su barbarais, Galijoje pradėjo augti didžiausio ir

pavojingiausio sukilimo šaknys. Sukilime dalyvavo daug stiprių jaunuolių.

Vienas iš Cezario legionų, vadovaujamas Kv. Titurijaus Sabino ir L.

Aurunkulėjaus Kotos, buvo dislokuotas eburonų teritorijoje (tarp Maso ir

Reino). Sukilimas įsižiebė būtent čia.

Titurijaus ir Kotos vadovaujamo legiono stovykla buvo užpulta

netikėtai. Puolimas buvo atremtas. Eburonų vadas sakė, kad stovykla užpulta

ne jo iniciatyva, sukilti ryžosi visa Galija. Buvo nutarta vienu metu

užpulti visas romėnų stovyklas, todėl romėnams buvo patarta prisijungti

prie kurio nors artimiausio legiono. Tačiau tai tebuvo spąstai. Sukviesta

karo taryba nusprendė prisijungti prie kito legiono. Surengtose pasalose

eburonai turėjo visus privalumus. Romėnų kariuomenė buvo užklupta

nepasiruošusi. Legiono vadas Titurijus buvo nužudytas, Kota žuvo mūšyje.

Kariuomenės likučiai nusižudė.

„Tai buvo tokio masto pralaimėjimas, kokio dar nebuvo patyrusi Cezario

kariuomenė.“[31]

Kitas puolimas buvo nukreiptas pprieš legioną, kuriam vadovavo žymiojo

oratoriaus brolis Kvintas Ciceronas. Ciceronas siuntė pasiuntinius pas

Cezarį, tačiau juos visuomet perimdavo priešai. Apsuptasis legionas gynėsi

atkakliai. Eburonų sąjungininkai nervijai nutarė pasinaudoti eburonų vado

Ambiorikso metodu. Nervijų vadai tarėsi su Ciceronu kaip ir su Tituvijumi

bei Kota, tačiau Cicerono reakcija ženkliai skyrėsi. Jis siūlėsi

tarpininkauti Cezariui ir Nerijams tik tuo atveju, jei pastarieji sudės

ginklus. Karo veiksmai sustiprėjo.

Ciceronui vis dėlto pavyko pranešti Cezariui apie legiono padėtį.

Cezaris išskubėjo į pagalbą su 2 legionais (apie 7000 karių). Tuo tarpu

priešai turėjo, pasak „Užrašų“, apie 60 tūkst. karių. „Apsigavę dėl tariamo

jo (Cezario) neryžtingumo, galai atakavo stovyklą deramai nepasiruošę,

todėl, kai romėnai netikėtai visomis savo jėgomis išsiveržė ir puolė, galai

netvarkingai ėmė bėgti ir patyrė daug nuostolių.“[32] Cicerono būrys buvo

išgelbėtas.

Žinia apie šią Cezario pergalę greitai pasiekė Labieną, kurio legionas

buvo dislokuotas prie treverų pasienio. Prieš šį legioną kovojo pats

treverų genties vadas Indutiomaras (tarp jo ir Cezario jau seniai brendo

konfliktas). Po Cezario pergalės truverų sukilimas dar nebuvo numalšintas,

jų vadas tik siekė laimėti daugiau laiko ir geriau pasiruošti.

Cezaris buvo priverstas grįžti į Samarobrivos rajoną, kur, nuolat

gaudamas pranešimus apie galų subruzdimus, nutarė sušaukti Galijos vadų

suvažiavimą. Tuo metu Indutiomaras siekė savo pusėn patraukti Užreinės

germanus, ko jam padaryti nepavyko. Tačiau jį rėmė daugelis galų genčių.

Indutiomaras planavo pulti Labieno legioną. Pastarasis ramiai llaukė priešų.

Neatsakinėdamas į priešų provokacijas, Labienas nutaikė momentą kai galų

būrys pradėjo trauktis. Tuomet netikėtai jį užpuolė. Galai patyrė didelių

nuostolių, jų vadas Indutiomaras buvo nužudytas. Kuriam laikui kraštas

aprimo. Cezariui to nepakako.

53m. prasidėjo tarsi baudžiamoji ekspedicija prieš nervijus. Cezaris

netikėtai įsiveržė į jų šalį, paėmė daug belaisvių bei galvijų. Nervijai

vėl turėjo paklusti romėnams. Cezaris eilinį kartą įrodė esąs galingiausias

karvedys.

Sekantis mūšis į kurį patraukė Cezaris buvo prieš senonus. Pavasarį

Cezaris sušaukė visų galų suvažiavimą, kuriame nedalyvavo treverai, senonai

ir karnutai. Suvažiavime Cezaris išreiškia savo požiūrį į sukilėlius. Taip

prasideda žygis prieš senonus. Senonai išsigandę pas Cezarį atsiuntė

pasiuntinius su prašymu pasigailėti. Šiaurės vakarų Galijos dalis taip buvo

apraminta. Cezaris dabar visas jėgas nukreipė karui su truverais ir

Ambioriksu.

Pirmiausia jis nusprendė užpulti truverų kaimynus menapijus. Judėdama

priešų pusėn, Cezario kariuomenė nusiaubė kraštą, kaimus, paėmė daug

belaisvių. Menapijai buvo priversti pasiduoti. Cezaris patraukė prieš

treverus. Tačiau čia už jį pasidarbavo Labienas. Pergudravę treverus

romėnai pasiekė pergalę, treverai patyrė didelių nuostolių. Cezariui beliko

tik viena užduotis – atkeršyti Ambioriksui ir eburonams. Šiam žygiui jis

vadovavo pats. Ambioriksas sučiuptas nebuvo, tačiau Cezaris visiškai įvykdė

savo ketinimus atkeršyti eburonų genčiai.

Grįžęs į aukštutinę Italiją, Cezaris sužinojo apie įvykius Romoje:

Klodijaus nužudymą, mieste viešpataujančią anarchiją, senato nutarimą,

pagal kurį Pompėjus, išrinktas konsulu ir gavęs ypatingus įgaliojimus, turi

rinkti karo prievolininkus. Cezaris paskelbė prievolininkų rinkimą

provincijose. Visa tai pasiekia galus ir prasideda naujas galų sukilimas.

Šį kartą sukilimas prasidėjo nuo karnutų išpuolio. Prie jų prisijungė

arvernai. Sukilimas plito labai greitai. Arvernams vadovavo

Vercingetoriksas, subūręs daug kaimyninių bendruomenių ir tapęs šios

sąjungos vadovu. Vasario pabaigoje Transalpinėje Galijoje pasirodė Cezaris.

Jis pradėjo žygį prieš sukilėlius, turėdamas du tikslus: kovoti su

Vercingetoriksu ir keršyti jį išdavusioms galų gentims.

Grumtynės tarp Vercingetorikso ir Cezario užvirė prie Novioduno

miesto. Sukilėliai patyrė keletą pralaimėjimų. Vercingetoriksas parengė

naują karo planą. Tai buvo partizaninio karo planas.

„Laikydamas apgultyje Avariko miestą Cezaris tikėjosi, jog jį užėmus

sukilimas užges. Tačiau taip nebuvo. Miesto netekimas dar labiau sustiprino

Vercingetorikso pozicijas.“[33]

Tęsdamas karo veiksmus Cezaris 4 legionus su Labienu priešakyje

nusiuntė pas senonus ir parizijus, o pats su 6 legionais patraukė

Gergovijos tvirtovės link. Jo įkandin sekė ir Vercingetoriksas. Cezaris

siekė išvengti visuotinio edujų sukilimo. Esama padėtis vertė galvoti apie

pasitraukimą ir būtinumą suvienyti visas jėgas vienoje vietoje. Nuo pat

karo pražios romėnų kariuomenė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje

padėtyje. Tačiau prieš atsitraukiant buvo surengtas miesto šturmas, kuris

buvo visiška nesėkmė. Situacija darėsi kritiška. Prieš romėnus sukilo

patikimiausi jų sąjungininkai atrebatai. Cezariui buvo siūloma atsitraukti

į provincijas, bet jis atsisakė. Jis nusprendė sujungti savo ir Labieno

kariuomenes. „Dabar, kai buvo suvienyta visa romėnų armija, Cezaris galėjo

priimti anksčiau jo atmestą sprendimą- žygiuoti į pagalbą Provincijai.“[34]

Vercingetoriksas nusprendė atakuoti

žygiuojantį Cezarį. Kautynės

prasidėjo. Jų baigtį lėmė iš naujo surinkti germanų būriai, atskubėję

romėnams į pagalbą. Kavalerijos kautynes laimėjo romėnai.

Vercingetoriksas subūrė savo kariuomenę Alezijos mieste ir laukė galų

pastiprinimo. Miesto apgultis truko daugiau nei mėnesį, iš sukilėlių tarpo

girdėjosi ir noras kapituliuoti. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas.

Trečiosios kautynės prie miesto buvo lemiamos. Priešas palaužtas.

Romėnams pavyko pasiekti visišką pergalę. Prie šio miesto buvo nulemtas

visas sukilimas. Vercingetoriksas kapituliavo. 52m. pabaigoje įvyko

galutinis susitaikymas su sukilėliais.

„Paskutinė didelė operacija – tai kova dėl Ukseloduno miesto.“[35] Po

ilgos apgulties miestas pasidavė.

50m. Cezaris sudarė naują Transalpinės Galijos organizaciją ir

sureguliavo jos santykius su Roma. Jis nesukūrė užbaigtos politinės

administracinės sistemos, tačiau esanti sistema pasirodė reali.

Kai Cezaris 50m. sudarė Transalpinės Galijos organizaciją ir

sureguliavo jos santykius su Roma, sukilimas buvo numalšintas. Įsivyravo

ramybė.

Cezrio diktatūra

„Tai, ko Cezaris su jam būdinga energija, protu ir bet kuriomis

priemonėmis siekė būdamas Romoje, ir tai, ko jam, nepaisant visų pastangų,

taip ir nepavyko įgyti – valdžios ir pirmaujančios padėties, buvo palyginti

lengvai ir be kokių nors nesėkmių pasiekta tuomet, kai jo nebuvo. Kaip

paradoksaliai tai nuskambėtų,- Cezaris užvaldė romą, tik išvykęs iš

Romos.“[36]

46m. rugpjūčio mėnesį Cezaris šventė pompastišką keturgubą triumfą.

Šventė prieš tai pasiektą pergalę galijoje, kai buvo numalšintas sukilimas.

Po šio sukilimo buvo dar keletas sėkmės lydinčių mūšių, Afrikoje iir Egipte.

Cezario laimėjimai buvo puikūs, o jo padėtis neabejotinai tokia,

kokios jis ir siekė, o triumfas toks, didingas, kokio dar nebuvo.

Po visų karų, žygių ir pagaliau pasiektų pergalių, Senatas Cezarį

paskelbia diktatoriumi. Cezariui suteikiama praefectura morum. Kitaip

sakant Cezaris įgijo iš esmės neribotą valdžią. Po daugybės kariavimo metų

Gajus Julijus Cezaris tampa ne kuo kitu, bet imperatoriumi.

Šiuo laikotarpiu Cezaris rengia įvairias reformas. Suorganizuoja

gyventojų ir turto surašymą, bet deje nesėkmingai, nes tai ir liko tik

sumanymas. Savo kareivius apdovanoja žemėmis, naujomis pareigomis. Bandė

sutvarkyti įvairius teisminius aktus, atkurti magistratūrą. Vienas

idomesnių įstatymų, kuriuos Cezaris įvedė, tai įstatymas prieš prabangą.

Įstatymas „<.> uždraudė naudoti neštuvus, vilkėti purpurinius drabužius,

puoštis perlais.“[37]

Tačiau Cezario reformas ir jo pastangas atkurti valstybinę santvarką

greit nutraukė naujas išpuolis Ispanijoje, kur Cezaris ir išvyko. Cezario

išvykimas bbuvo neatidėliotinas, kadangi ten susidarė labai įtempta padėtis.

Cezaris malšinti maišto išvyko iš Romos to visai net nenorėdamas; jis

paliko begalę nesutvarkytų reikalų ir begalę numatytų planų. Bet kaip ten

bebūtų, jam teko išvykti. Cezario pergalė buvo absoliuti, jis neprarado nei

tūkstančio žmonių, o priešas prarado netgi per tirsdešimt tūkstančių karių.

Šis mūšis ko gero buvo pats atkakliausias ir pats žiauriausias iš visų

jo kovų. „Cezaris po kautynių savo draugams pasakė, kad jis nekart kovėsi

dėl pergalės, o dabar pirmą kartą – dėl gyvybės“.[38]

Įžymiojo Senovės RRomos veikėjo nužudymas

Cezario likimas yra akivaizdžiai nepaprastas, ir tai rodė įvairūs

reiškiniai bei ženklai. Kalbant apie Julijaus mirtį, tai galima pasakyti

tai, kad būsimą mirti jam išpranašavo lemtingi ženklai. „Keletą mėnesių

prieš tai, kai pagal Julijaus įstatymą nuvesti į Kapują ten įsikurti

kolonistai kasinėjo labai senas kapines, jie triūsė taip rūpestingai, jog

surado senovinio darbo vazelių, o ant ankapio jie surado vario lentelę su

graikiškomis raidėmis ir tokiu įrašu: „Kai tik bus aptikti ir iškelti

aikštėn Kapio kaulai, Kapio ainis kris nuo kraujo brolių rankos. Veikei už

jį bus keršijama baisiomis žudynėmis visoje Italijoje.“ Viso to nereikia

laikyti pasaka ar prasimanymu. <.> Negana to, tų pačių kovo idų

išvakarėse į Pompėjaus kuriją įskrido paukštelis karaliukas su lauro šakele

snapelyje. Jį pasivijo pulkas visokiausių sparnuočių iš netolimos giraitės

ir čia pat sudraskė, o tą naktį, po kurios išaušo mirties diena, jis

susapnavo, jog skrajojęs virš debesų, o po to su Jupiteriu sumušęs

delnais.“[39] Kaip rašo tiek Svetonijus, tiek Plutarchas ar S. Utčenka savo

knygose, Cezaris tą dieną labai prastai jautėsi ir dvejojo ar eiti į

senatą. Bet vis dėlto, Julijus nusprendžia pasirodyti senato susirinkime.

Išėjęs iš namų labai anksti, gatvėje jis sutinka nepažįstamąjį, kuris

Cezariui padavė lapelį, įspėjantį apie klastą. Tačiau Cezaris šį lapelį

padeda prie visų popierių ir nekreipdamas dėmesio eina toliau. Pagaliau

Cezaris pasirodo senate. „Jis atsisėdo, o sąmokslininkai sustojo ratu,

tarsi norėdami jį pasveikinti. Beregint Kimbras Tilijus, kuris ėmėsi

pirmojo vaidmens, priėjo arčiau prie jo, tarsi ketindamas kažko paklausti.

Kai anas nesutiko ir gestais parodė minutėlę luktelėti, šis stvėrė už

pečių. Cezariui šaukiant : „O juk tai smurtas!“ – vienas Kaskų iš užnugario

smogė jam šie tiek žemiau gerklės. Griebęs Kaskos ranka, Cezaris pervėrė ją

grifeliu bandydamas ištrūkti, tačiau antrasis smūgis jį sulaikė. <.> Jis

buvo suvarpytas dvidešimt trimis kirčiais ir tik po pirmo suvaitojo, bet

nesuriko.“[40]

Na, tuo Cezario triumfas ir baigiasi. Paskutinįjį žodį, kaip visi

puikiai žinome tarė Markas Brutas. Tai jis pribaigė, jei galima taip

pasakyti Cezarį savo paskutiniuojų niekšišku dūriu. Tai buvo išdavystė iš

didžiosios raidės.

Cezaris buvo nužudytas penkiasdešimt šešerių metų. Po mirties jis buvo

priskirtas prie Dievų, ir ne tik skelbiamų žodžiais, bet ir minios

įsitikinimu.

Visi sąmokslininkai, kurie prisidėjo prie Cezario nužudymo ilgai

neišgyveno ir mirė ne savo mirtimi. Kaip savo knygoje „Dvylikos Cezarių

Gyvenimas“ rašo Gajus Svetonijus Trankvilas, visi jie buvo pasmerkti.

Išvados

Pabaigai norėčiau apibendrinti darbą, kurį skyriau Julijui Cezariui

kaip karo vadui. Cezario būdas yra vienas iš sudėtingiausių istorinių

asmenybių ir yra pakankamai sunku apžvelgti jo, kaip karo vado bruožus. Iš

tikrųjų, norint tai įgyvendinti, reikėtų padalinti visą jo gyvenimą į

atskirus tarpsnius ir išnagrinėti kiekvieną jų atskirai (ką ir stengiausi

padaryti savo darbe).

Gajus Julijus Cezaris bbuvo vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių

paveikslas ilgainiui neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus

karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse –

tvirtai yra nusprendusi ne viena tauta. Šitokių epitetų ir vertinimų

aureolės apgaubtas Cezaris ir įėjo į istoriją. Taigi, ne veltui jis buvo

pripažintas pater patriae (tėvynės tėvu).

Man jo vardas asocijuojasi su nepaprastu garbės troškimu, su

despotiška valdžia (nors kaip yra teigiama jis buvo gana nuolankus), su

žiauriais ir kruvinais karais, su nepasotinamu užkariavimų troškimu.

Cezaris – tai ne eilinis karvedys, kuris tiesiog turėjo savo legionus ir

jiems vadovavo, vedė i karus, tai tiesiog nepaprastų sugebėjimų asmenybė,

kuri save išreikšdavo karo lauke. Ir čia atskleisdavo visus savo

sugebėjimus. Jam nebuvo jokių ribų, tiek mūšyje, tiek jo paties

sumanymuose. Jo vieninteliai ir nepakartojami karo žygiai, mūšiai, pergalės

– visa tai tik parodo jo, kaip karvedžio būdą.

Mano nuomone, nepripažinti šio didžio karvedžio, (kuris vos nebuvo

karūnuotas) kaip istorinės asmenybės, žinoma, būtų tikras absurdas.

Vis dėlto sunku išanalizuoti skaitytą literatūrą bei pritaikyti

Cezariui teisingą bruožą, kurio jis buvo nusipelnęs. Ypač sunku tada, kai

nori, nenori artėji prie vieno ar kito autoriaus nuomonės ir tik tada pats

gali susidaryti savąją. Juk kiekvienas autorius faktus pateikia savaip,-

kiek istorikų – tiek ir nuomonių. Vieni koneveikia Cezarį ir keikia, kiti –

jį garbina, bei šlovina, o treti, na, o tretiems

jis visai neįdomus, nei

kaip žmogus, nei kaip karo vadas, nei apskritai, kaip istorinė asmenybė.

Na, aš pasakysiu, kad Cezaris buvo nepakartojamas karo vadas, kurio,

mano nuomone, nereikėtų lyginti nei su jo amžininkais, Aleksandru

Makedoniečiu ar pačiu jo draugu, bet kartu ir priešu Pompėjumi. Mane žavi

jo stulbinančios pergalės, pasiekimai, jo noras siekti tikslo, bet kokia

kaina pasiekti pergalę mūšio lauke. Tai buvo karvedys, nepaprasto likimo,

kuris amžinai liks savos kartos ir mano, kaip būsimojo istoriko

atmintyje!..

Šaltiniai ir literatūra

Šaltiniai

Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 11998.- P.399.

Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.

Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.319.

Literatūra

Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.313.

Microsoft Encarta Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft Corporation

http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index

.htm

http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar

http://www.livius.org/caa-can/caesar/caesar01.html

Priedas nr. 1[41]

Priedas nr. 2[42]

Priedas nr. 3[43]

Priedas nr. 4[44]

[pic]

Priedas nr. 5[45]

Priedas nr. 6[46]

[pic]

Priedas nr. 7[47]

Priedas nr. 8[48]

[pic]

Priedas nr. 9[49]

[pic]

———————–

[1] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-

P.399.

[2] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.231.

[3] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.331.

[4] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.328.

[5] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.39.

[6] Ten pat P.39.

[7] Utčenka SS. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.40.

[8] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.41.

[9] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.42.

[10] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.44.

[11] Ten pat P.44.

[12] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.47.

[13] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.258.

[14] Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai.-V.,1998.-P.226.

[15] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.66.

[16] Ten pat P.66.

[17] Plutarchas. Rinktinės bbiografijos.-V.,1996.-P.269.

[18] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.108.

[19] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.

[20] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.270.

[21] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.110.

[22] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.272.

[23] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.114.

[24] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.120.

[25] Ten pat P.120.

[26] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.123-124.

[27] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.137.

[28] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.138.

[29] Plutarchas. Rinktinės biografijos.-V.,1996.-P.274-275.

[30] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.140.

[31] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.142.

[32] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.143.

[33] http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Caesar

[34] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.159.

[35] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.165.

[36] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.253.

[37] Utčenka S. Julijus Cezaris.-V.,1990.-P.260.

[38]

http://ancienthistory.about.com/library/bl/bl_text_caesar_bellogallico_index

.htm

[39] Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių Gyvenimas.- V., 1998.-

P.54.

[40] Ten pat P.54.

[41] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft

Corporation. All rights reserved.

[42] Microsoft ® Encarta ® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft

Corporation. All rights reserved.

[43] Nuotrauka iš ŽKD redakcijos fotoarchyvo.

[44] http://www.culturalresources.com/images/CaesarRubicon.jpg

[45] http://www.markchurms.com/Merchant2/graphics/caesar-d.jpg

[46] Microsoft ® Encarta ®® Reference Library 2003. © 1993-2002 Microsoft

Corporation. All rights reserved.

[47] www.lizdas.lt/skeptic/ druidai/cezaris.jpg

[48] http://www.culturalresources.com/images/CaesarExhorts.jpg

[49] http://www.bible-history.com/past/images/julius_caesar_statue.jpg

———————–

Julijaus Cezario nužudymas

Galų vadas pasiduoda Cezariui

Julijus Cezaris skaito

Romos karvedys peržengia Rubikoną

Cezaris mūšyje

Julijaus Cezario užkariauta Galija

Julijus Cezaris, romėnų generolas

Julijus Cezaris po mūšio

Didžiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario statūla