Civilizacija (4upiu civiliazcijos)

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia aateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai ssukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nnagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais mmetais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuomenės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. TTuo metu mokslininkas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuose stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai originalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne valstybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizacijos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kaimynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar valstybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultūros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nustatysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę vvisoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvardijimas užimtų keletą puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuomenės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kaupiasi, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria ttam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikeitusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliūtį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į pakitusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima palyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pradinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priima ir įgyvendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei normalų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasikeitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol atsiranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reikalams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvarka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška

dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažuma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovauja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanaudiškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniškas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizacijų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuosmukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios valstybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuojama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdančiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo vvisiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kitatikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės istorijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai vveikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiksnius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien ggeografinė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosminiais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos technologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomijos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie tik sudaro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuomenė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti ggamybos technologiją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikeitus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klausimą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne pper seniausiai pavyko sudaryti Saulės dėmių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civilizacijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasarį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šiltą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos studijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Kiti mokslininkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo sskelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai didžiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civilizacijos ypatybes, galime pasakyti, jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Biblijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų organizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščioniškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Keturios upių civilizacijos

Mesopotamija

Derlingoje žemėje, esančioje Viduriniuose Rytuose tarp Tigro ir Eufrato upių, buvo įsikūrusi viena iš ankstyviausių pasaulio civilizacijų. Istorikai vadina ją Mesopotamija. Nuo 4000 m. pr. Kr. ten buvo statomi miestai su įspūdingais viešaisiais pastatais ir organizuotomis politinėmis bei teisinėmis sistemomis. Maždaug 3400m. pr. Kr. Pietų Mesopotamijoje išrastas ratas, o apie 3300m. pr. Kr. – raštas, vadinamas dantiraščiu.

Šumeras ir Akadas

Apie 3100 – 2800 m. pr. Kr. Šumere, Pietų Mesopotamijoje, kūrėsi miestai – valstybės, kurių žymiausi buvo Ūras, Eridus ir Urukas. Kiekvieną mmiestą-valstybę valdė karalius; pakaitomis įsigalėdavo tai vienas, tai kitas iš šių miestų.

Gretimame Akado mieste-valstybėje viena semitų gentis paėmė valdžia ir pradėjo dinastiją, kurios pirmasis karalius buvo Sargonas (apie 2371 – 2361 m. pr. Kr.). Jis užkariavo Šumerą ir sujungė savo valdžioje visas Mesopotamijos valstybėles. Šitaip miestai-valstybės prarado didelę dalį savo reikšmės. Apie 2230 m. pr. Kr. Akadą užgrobė gutijai, atėję iš zagaro kalnų. Maždaug 2100 m. pr. Kr. Šumeras atgavo nepriklausomybę vadovaujant Ur-Namui, kuris pradėjo IIIdinastiją ir suvienijo Šumerą. Akadą sugriovė elamitai, kurie ne kartą buvo į jį įsiveržę apie 2000m. pr. Kr.

Pasiekimai

• Pirmieji pradėjo vartoti rasta – dantiraštį} (IV t-metis pr. Kr.). Raše ant drėgno molio lentelių. (Seniausių lentelių su dantiraščiu rasta Uruke.) Pirmieji ėmė steigti mokyklas (lentelių namus). Klestėjimo laikotarpiu sukūrė rašytinę teisę. Žinomiausias Lagašo valdovo Urukaginos ,,Reformų“ tekstas. Tikslas – socialiai sulyginti visuomene. Mokėjo atlikti keturis matematikos veiksmus, kelti laipsniu, naudojo daugiaženklius skaičius, rėmėsi šešiasdešimtaine sistema. Pirmą kartą panaudojo cilindrinį (nedidelio ritinėlio formos) antspaudą. (Nešiojo ant kaklo.) Pirmieji pasaulyje ėmė statyti miestus (IV t-mečio pr. Kr. vid.): Ūras, Urukas, Eridu, Kišas, Lagašas, Nipūras). III t-mečiu pr. Kr. miestai valstybes tapo politiniais, ūkiniais ir prekybos centrais.

• Tiese kanalus, statė šliuzus vandens lygiui reguliuoti.

• Išrado arklą su mediniu noragu,

vėliau – su bronziniu.

• Statė zikuratus.

• Buvo pirmieji pirkliai. Mainais keitė indus, metalo

dirbinius i mediena.

• Augalu rūšis gerino kryžminimo būdu.

• Išmoko pasidaryti ratą.

• Gamino burinius laivus.

• Mokėjo išgauti bronza, tobulai apdirbo metalus, juos kniedijo ir raižė.

• Gamino ginklus, papuošalus, keramika, stiklą, kosmetika. Naudojo varį ir bronza. Puodus žiedė žiedžiamuoju

ratu.

• Sveikatos dievo simboliu laike susivijusias gyvates.

Babilonija

Amoritai buvo semitu tauta, kuri kūrė karalystes aplink senuosius miestus-valstybes. Dvi iš jų – Babilonija ir Asrija — vėliau virto didžiulėmis imperijomis. Babilonijos plėtra prasidėjo nuo BBabilono miesto; apie 1894 m. pr. Kr. ji užkariavo Akadą. Vėliau, Hamurabiui valdant (apie 1792—1750 m. pr.Kr.), visos Šumero ir Babilonijos žemės priklausė Babilonijos karalystei. Hamurabis nugalėjo gutijus, užgrobė elamitų bei asiru valdas. Be to, Hamurabis buvo išmintingas administratorius bei diplomatas, rūpinosi teise, tvarka ir gyventoju gerove.

Po Hamurabio mirties kilo neramumai, kai kurios karalystės dalys atsiskyrė. Apie 1595 m. pr. Kr. į Babiloniją įsiveržė kasitai iš Zagro kalnu. Juos (apie 1174 m. pr. Kr.) išvarė elamitai, o maždaug 1158 m. ppr. Kr. Babilonijos valstybe buvo atkurta. Didžiausią galybę ji pasiekė valdant Nabuchodonosarui I (1126—1105 m. pr. Kr.) 689 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo asirai.

Kabantys Babilono sodai

Kabantys sodai yra viena labiausiai pagarsėjusių senovėje klestėjusio Babilono miesto įžymybių. Archeologai yra radę liekanų, kkurios gali būti sodų likučiai, bet nėra tuo tikri. Žinome, kad sodų būta, nes žmonės yra juos matę ir apie juos rašę.

NABUCHODONOSORAS IR AMYTIS

Graiku ir romėnu autoriai rašo, jog šie sodai sukurti maždaug 600 metų iki Kr. įsakius Babilono karaliui Nabuchodonosorui. Šis didingas miestas stovėjo ant Eufrato upės krantų, į pietus nuo dabartinio Bagdado, šių laiku Irako sostinės. Viena iš legendų byloja, kad karalius sukūrė sodus savo jaunai žmonai Amytis (Semiramidei), besiilginčiai gimtųjų Persijos kalnų.

Drėkinamos trasos

Kabantys sodai turėjo būti netoli upės. Iš jų atsiverdavo Babilono miesto vaizdas. Sodai buvo įveisti terasose, kuris viršus galėjo būti pakilęs maždaug 40 metrų nuo žemės. Nabuchodonosoro sodai buvo apsodinti visų rusių, kokias tik galima įsivaizduoti, augalais. Jie jaučių traukiamais vežimais buvo suvežti ir baržomis aatplukdyti iš visos imperijos. Šiuose soduose galėjo augti figos, migdolai, riešutmedžiai, granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos, kvapnieji krūmai. Sodai klestėjo tikriausiai dėl sumaniai įrengtos drėkinimo sistemos, kurioje buvo naudojamas Eufrato vanduo. Į terasą jį krepšiais kėlė eilėmis sustoję vergai ir pylė į kojminį malūną. Po to vanduo srovėmis ir kriokliais liejosi į sodus ir drėkino dirvą.

Asirai

Asirai – tai semitais, apsigyvenę apie ašūro ir ninevės miestus. Netrukus jie tapo agresyvia, karinga tauta.

Pirmąją Asirijos imperija (1814—1754 m. pr. Kr.) įkūrė Šamšiadadas ir jjo sūnus Išmedaganas. Apie 1450 m. pr. Kr. babiloniečių sutriuškinta ji pateko mitanių tautos valdžion.

Atgavę nepriklausomybę, asirai sukūrė Viduriniąją Asirijos imperija (apie 1375—1047 m. pr. Kr.). Karalius Tiglatpalasaras I (1115—1077 m. pr. Kr.) užkariavo didele teritorija, reikalavo duoklių iš savo pavaldiniu. Tačiau ėmus plūsti aramėjams (apie 1047 m. pr. Kr.), imperija suskilo.

Naujoji Asirijos imperija (apie 911—609 m. pr. Kr.) viešpatavo Viduriniuosiuose Rytuose. Savo klestėjimo laikotarpiu ji apėmė Mesopotamija su kalnais rytuose, Sirija, Libaną, Palestina ir Žemutinį Egiptą. Tačiau dažnai kildavo sukilimai. 614 m. pr. Kr. medams ir babiloniečiams sudarius sąjungą, nukreipta prieš Asirija, galiausiai 609 m. pr. Kr. imperija žlugo.

Naujoji Babilonijos imperija

Medų padedami, babiloniečiai nugalėjo asirus ir 627 m. pr. Kr. įkūrė Naująją Babilonijos imperija. Imperija gyvavo iki 539 m. pr. Kr., kai į ją įsiveržė persai ir ji tapo Persu imperijos dalimi, 331 m. pr. Kr. Babiloniją užkariavo Aleksandras Didysis, o 301 m. pr. Kr. ją užvaldė Seleukidų imperija.

Pastaroji 126 m. pr. Kr. pateko partų valdžion. 200 m. pr. Kr. Babilonas jau buvo virtęs apleistais griuvėsiais.

Hetitai

Hetitai buvo indoeuropiečiai, kurie, apie 2000 m. pr. Kr. atkeliavę i Anatotliją, Turkijos sritį, įkūrė keletą mažų, tarpusavy besivaržančių valstybėlių. Jas suvienijo karalius Labarnas, kuris įkūrė Senąją karalystę (apie 1650—1450 m. pr. Kr.). PPlėsdami savo valdas, hetitai įsibrovė į Šiaurės Sirija, o apie 1595 m. pr. Kr. užkariavo Babiloną. Imperijos teritorija driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Persu įlankos, tačiau ji žlugo, kai ja maždaug 1200m. pr. Kr. užpuolė vadinamosios „jūros tautos“.

EGIPTO CIVILIZACIJA

Į pietvakarius nuo Mesopotamijos , Nilo slėnyje, Egipte, išsivystė kita civilizacija . Egipto civilizacija užgimė kiek vėliau nei Šumero ir gyvavo daugiau kaip 3000 metų . Per tą laiką ji patyrė tris klestėjimo ir du nuosmukio laikotarpius, tačiau egiptiečių visuomenė beveik nepasikeitė . Didikai gyveno prabangoje, valstiečiai dirbo laukuose , o vergai tarnavo savo šeimininkams.

Nilo slėnis buvo žemiškasis rojus klajoklių gentims , kurios vertėsi rankiojimu ir medžiokle . Apie 6000 m.pr.Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamas nomais. Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas. Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės : Žemutinio Egipto karalystė (Nilo deltoje) ir Aukštutinio Egipto karalystė (į pietus nuo deltos). Apie 3100 m.pr.Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį , sostinė – Memfis.

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai ssavo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „raudonos”, netinkamos gyventi dykumos. Bet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, kurios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasausėje, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berberai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tręšiamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą.

Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Dauguma istorikų pirmųjų civilizacijų susidarymą dažnai vadina „miestų revoliucija”. Miestas – tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Šventykla, kurioje kai kada laikomi ir lobiai. Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai junginiai, Egipte vadinti „nomais”.

Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Irigacijos būtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima išlaikyti per potvynį neužlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Užtvankoms statyti, kanalams, damboms kasti būrėsi didesni kolektyvai, kuriems reikėjo vieno valdovo. Susijungimas į nomus buvo atsakas į Nilo mestą „iššūkį”. Bet ar galima teigti, kad tas atsakas sujungė visą Egiptą? Žymus istorikas K. Vitfogelis sukūrė net vadinamąją hidraulinę teoriją ddidžiuliam Nilo vaidmeniui pagrįsti. Klausimas nėra lengvas, ir vienareikšmiškai į jį neatsakysi.

Valstybė – tai teritorinė organizacija su labai centralizuotu valdymu, profesionaliais valdininkais ir represiniais įstatymais. Tai mechanizmas, verčiantis visus visuomenės narius laikytis įsitvirtinančios socialinės bei ekonominės tvarkos ir garantuojantis gynybą nuo išorės priešų. Valstybės susidarymo momentu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojasi į politinę valdžią, o papročių laikymąsi pamažu pakeičia teisės normos.

Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centralizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki ppat mūsų šimtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės sistemos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena užtvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo kitos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, ir nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai rreikėjo pridedamojo produkto. Tačiau gamybos našumas antrąkart smarkiau pakilo tik ėmus naudoti naują žaliavą – geležį – I tūkstantmetyje pr. Kr. O nagrinėjamuoju laikotarpiu darbo našumas net krito, nes nusialinus žemei, užkalkėjus dirvoms, mažėjo derlius. Ekstensyviam pridedamojo produkto didinimui irgi neliko sąlygų. Gyventojų prieaugis dėl epidemijų ir didelio vaikų mirtingumo jau nedidėjo, ir nors moterys nuo 14 – 15 metų gimdydavo beveik kasmet, šeimoje išaugdavo tik 2 – 3 vaikai. Tai tik garantavo stabilų gyventojų skaičių, ne daugiau. Taigi nei Nilas su savo potvyniais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priežastis, nei kiti procesai – biologiniai, sociokultūriniai. Nemažai lėmė vidinė pirmykščio žmogaus agresyvumo energija. Ją reikėjo laipsniškai paversti represiniais organais. Vidinis agresyvumas žmogų nuolat skatino dairytis į kaimyno pasėlius, gyvulius. Karuose iškildavo sstipresni ir „laimingesni”, jie plėtė savo teritoriją. Kitų žmonių saugumo ir tvarkos interesai reikalavo apgalvotos didesnių kolektyvų bendro gyvenimo organizacijos.

Senoji Karalystė (centras Memfyje). Jos įkūrėjas laikomas Džoseris. Ji gyvavo 2700-2200 m.pr.Kr. Tuo laikotarpiu pagerėjo žemės ūkis , buvo kontroliuojama drėkinimo kanalų bei užtvankų būklė , buvo gabenama rūda įrankiams gaminti , pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas ( puodams gaminti) , statomos piramidės.

Po suirutės susikūrė Vidurinioji karalystė, gyvavusi nuo 2000-1800 m.pr.Kr. Jos sostinė buvo Tėbai. Šalį valdė vienas ffaraonas. Buvo atstatoma ir plečiama irigacinė sistema. Iškastais kanalais plaukiojo laivai, pagyvėjo prekyba. Egiptiečiai nuolat prekiavo su Kretos sala , vykdavo į Palestiną, Siriją. Buvo praplėsta Egipto teritorija iki antrojo Nilo slenksčio. 1800 m.pr.Kr. prasidėjo antrosios suirutės laikotarpis.Vyko tarpusavio karai, pradėjo veržtis gentys iš Azijos (hiksai) , jie ir užvaldė šalį.

Išvijus hiksus iš Egipto prasidėjo Naujoji karalystė , trukusi 1570-1100 m.pr.Kr. Ji buvo turtingesnė ir galingesnė nei pastarosios. Gerai apginkluota kariuomenė ( kariniais vežimais, bronziniais ginklais ) išplėtė Egipto sienas rytuose iki Eufrato upės , o pietuose siekė ketvirtąjį Nilo slenkstį. Nugalėtos tautos mokėjo duoklę. Žymiausias valdovas buvo Ramzis II . Prasidėjus suirutei (kitataučių puldinėjimai) 525 m.pr.Kr. Egiptas tapo Persijos imperijos dalimi.

Egipto valdovais buvo faraonai. Juos laikė žmonėmis-dievais. Dažniausiai jais tapdavo vyrai, nes sostą iš tėvo perimdavo sūnus.

Be faraono ir jo šeimos , aukščiausią padėtį visuomenėje užėmė žyniai ir didikai. Žyniai perduodavo duoklę dievams. Laikui bėgant jie sukaupė didelius turtus ir ėmė daryti įtaką šalies valdymui. Didikai tarnavo faraonui. Jie buvo sričių valdytojai, mokesčių rinkėjai, kariuomenės vadai, ministrai ir kt. Aukščiausias valdininkas buvo viziris. Jis vadovavo vyriausybei .Didikais dažniausiai tapdavo faraono draugai.

Prižiūrėtojai ir sargybiniai saugojo faraoną. Dažniausiai tai buvo žmonės iš pasiturinčių šeimų.

Valstiečiai ir aamatininkai . Valstiečiai dirbdavo žemę.Amatininkų dirbtuvės veikdavo daugelyje miestų . Jie buvo dailidės , kepėjai , juvelyrai , aludariai, verpėjai ir kt.

Vergai. Dažniausiai jie buvo parsigabenami po karo . Tai buvo karo belaisviai. Namų vergai tarnaudavo didikams , žiniąms. Jie gamindavo maistą, šukuodavo plaukus, prižiūrėdavo vaikus, tvarkydavo namus. Kiti vergai dirbdavo kasyklose , žemės darbus. Juos stipriai bausdavo.

Egiptietės moterys turėjo šiek tiek daugiau teisių nei Mesopotamijos. Jos galėjo valdyti turtą savo vardu ir užrašyti jį testamentu kam panorėjusios. Tačiau moterys negalėjo tapti raštininkėmis, žynėmis ir pareigūnėmis. ( Nors kartą Egipto faraonu yra buvusi moteris prisidengusi vyro Hečepsuta vardu )

Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo ant akmens. Rašto rūšys buvo : hieroglifinis, hieratinis, demotinis.

Egiptiečiams reikėjo nuolat skaičiuoti. Taip atsirado matematika. Jie sugebėjo atlikti visus keturis veiksmus ir galėjo skaičiuoti trupmenomis. Egiptiečiai mokėjo ir matavimo meno. Matuodavo sklypus, kasdavo kanalus. Manoma kad iš žemės matavimo meno atsirado geometrija. Jie mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės

plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu.

Dangaus kūnų stebėjimas padėjo egiptiečiams nustatinėti Nilo potvynius . Turėjo tikslų kalendorių. Stebėdami žvaigždžių padėtį žinodavo kada geriausias laikas sėti ir nuimti derlių. Cheopso piramidės šonai tiksliai nukreipti įį pietus , šiaurę, vakarus ir rytus. Tai buvo astronomijos pagrindai.

Balzamuodami egiptiečiai padarė labai didelę pažangą medicinoje. Jie įgijo daug žinių apie kūno anatomiją ir vidaus organus. Gydytojai aprašė įvairias ligas ir jų gydymą. Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

Didžioji Gizos piramidė

Ši didžiulė Egipto piramidė yra seniausias Antikos stebuklas ir vienintelis išlikęs iki šių dienų. Vos tik pastatyta Didžioji piramidė tapo aukščiausiu pasaulio statiniu. Ji, ko gero, išlaikė šį rekordą bemaž keturis tūkstančius metų.

Didžioji piramidė buvo pastatyta kaip Chufu, graikams žinomo Cheopso vardu, antkapis. Cheopsas buvo vienas iš faraonų – senovės Egipto karalių. Antkapis baigtas statyti maždaug 2 580 metais iki Kr. Vėliau Cilzoje buvo pastatytos dar dvi piramidės – Cheopso sūnui ir anūkui – bei mažesnės piramidės jų žmonoms karalienėms. Paveikslėlyje Cheopso (Churn) piramidė labiausiai nutolusi ir didžiausia. Sūnaus piramidė – viduryje ir dėl didoko pagrindo atrodo aukštesnė.

Piramidės stūkso senovinėse Gizos kapinėse, priešingame nei Kairas, dabartinė Egipto sostinė, Nilo upes krante. Kai kurių archeologų manymu, Didžiąją piramidę bus statę apie 100 tūkstančių žmonių ilgiau kaip 20 metų. Jai statyti sunaudota per 2 milijonus akmens luitų, kurių kiekvienas sveria 2,5 tonos ar daugiau. Darbininkai vilkdavo juos į vietas naudodami svertus, skridinius ir laužtuvus, po to be jokio skiedinio

tvirtindavo.

Pabaigus svarbiausius darbus, statinys atrodė it laiptų eilės. Po to jų tarpai buvo užpildomi baltu kalkakmeniu, aptašytu, kad būtu lygus ir blizgėtu. Jie sudėti taip glaudžiai, kad iš išorės tarp luitų neįmanoma įsprausti ne peilio ašmenų. Taip Didžioji piramidė išaugo iki 147 metrų. Jos viršūnė neišliko. Dabar tik Cheopso sūnaus piramidės viršūnėje yra išlikusių kalkakmenio dangų. Didžiosios piramidės pagrindas iš visų pusių siekia po 230 m. Jos plotas didesnis kaip devynių

futbolo aikščių.

Faraono laidojimas

Senovės egiptiečiai tikėjo, jog tam, kad mirusiojo dvasia ggyventų, reikia rūpintis jo kūnu. Jie išimdavo mirusiojo vidurius, prikimšdavo kūną druskų ir įsupdavo į lininius tvarsčius. Taip kūnas virsdavo mumija. Tada ji būdavo laidojama su drabužiais, maistu, brangenybėmis ir kitais daiktais, kurių galėjo prireikti pomirtiniame gyvenime. Cheopso mumija buvo palaidota laidojimo kambaryje, esančiame giliai piramidėje.

Pasiekim

1. Pirmieji pradėjo statyti piramides.

2. Pirmieji išmoko balzamuoti mirusius.

3. Pirmieji nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

4. Pirmieji panaudojo 4 matematikos veiksmus.

5. Buvo geometrijos pradininkai.

6. Pagamino rašymo medžiaga – papirusą.

7. Mokėjo skaičiuoti trupmenomis.

8.Išrado naujo tipo raštą –– hieroglifus.

9.Pranoko šumerus plėtodami medicinos specializaciją.

Indija

Manoma, kad ankstyvoji civilizacija Indijoje susidarė iš mažų bendruomenių, kurios apie 3000 m. pr. Kr. gyveno Indo slėnyje. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė, o vėliau — prekyba. Rasti griuvėsiai daugiau kaip 100 miestų, iš kkurių įspūdingiausi — Mohendžo Daras ir Harapa. Tie miestai turėjo stačiakampį gatvių tinklą su gerais keliais ir kanalizacija. Namai statyti iš dumblo plytų, daugelis jų — dviaukščiai. Aukštomis sienomis buvo aptveriamas statinys, kuriame galbūt gyveno valdovai. Nors nedaug težinome apie jų valdymo sistema arba religija, Indo slėnio žmonės turėjo savo raštą, kurio raižiniai randami ant daugelio daiktų, pavyzdžiui, ant deginto molio antspaudų.

Arijų atsikėlimas

1800 m. pr. Kr. prasidėjo Indo slėnio civilizacijos žlugimas. Nors tikroji priežastis nežinoma, bet manoma, kad tuo metu padažnėjo potvynių, dirva buvo nualinta. Apie 1500 m. pr. Kr. tas žemes užėmė indoeuropiečiai, vadinantys save arijais Apie 1000 m. pr. Kr. jie ėmė plisti į rytus, pasiekdami net Gangą.

Daugumą žinių apie arijus teikia religinės poemos, vadinamos Vedomis, kurias kūrė ddvasininkai ir kurios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Jos sudarė induizmo pagrindą.

Arijai įkūrė keletą karalysčių, kurias valdė radžos. Visuomenė buvo padalyta į keturias klases: dvasininkų, karių, žemdirbių bei pirklių ir dravidų (vietiniu gyventojų ne arijų). Tai buvo Indijos kastų sistemos pradžia.

Budizmas

Arijai tikėjo, jog po mirties žmogaus siela pereina į kitą kūną. Todėl asmens elgesys viename gyvenime paveikia kitą jo gyvenimą. Šventieji, palikę savo turtą, gyvendavo skurde pamokslaudami ir medituodami. Šių idėjų veikiama atsirado nauja religija — budizmas, kurio pradininkas bbuvo Indijos kunigaikštis Siddhartha Gautama (560—483 m. pr. Kr.) jis pasivadino Buda (Buddha), t. y ,,Praregėjusiuoju“, o Jo mokymas sparčiai sklido po Tolimuosius Rytus.

Maurijų imperija

Pirmąją Indijos imperija įkūrė Čandragupta Maurijus (apie 381—168 m. pr. Kr.). Jis užgrobė Magados karalystę, o paskui užvaldė didžiumą Pakistano ir Afganistano, kurie priklausė Aleksandro Didžiojo imperijai.

Jo anūkas Asoka (apie 272—231m. pr. Kr.) užkariavo didžiąją šio pusiasalio dalį. Jis sėkmingai valdė Indija ir nutiesė gera kelių tinklą. Nepaisant to, kad anksti išgarsėjo kaip karvedys, vėliau Asoka tapo budistu ir liovėsi rengęs karo žygius. Jis Įvedė įstatymus, skirtus skurdui mažinti ir

socialinėms sąlygoms gerinti. Jie paplito visoje Indijoje, nes buvo išraižyti ant kolonų ir uolų.

Po Asokos mirties imperija buvo padalyta, Maurijų valdžia susilpnėjo. 11 amžiuje po Kr., į Indija ėmė veržtis graikai ir klajokliu gentys iš Centrinės Azijos.

Pasiekimai

1. Pirmieji sukūrė vieną iš pasaulinių religijų – budizmą

2. Pirmieji ėmė naudoti ženklą, reiškiantį nulį.

3. Sukūrė dešimtainę skaičiavimo sistemą, su mums įprastais skaitmenimis.

4. Sukūrė šachmatus.

5. Pirmieji miestuose pradėjo statyti kanalizacijos įrengimus.

6. Pirmieji sudarė literatūros rinkinius – vedas

7. Pirmieji įtvirtino kastų sistemą.

8. Pirmieji pradėjo kurti herojines-epines poemas: Mahabharatą ir Ramajamą.

9. Pirmieji pagamino cukrų.

10. Pirmieji pradėjo austi medvilninius audinius.

Kinija

Seniausios žinomos žemdirbių gyvenvietės Kinijoje kūrėsi Chvangches upės slėnyje maždaug nuo 5000 m. pr. Kr. iir palei Jangdzės upę apie 4000 m. pr. Kr. Tai vadinamoji Jangšao kultūra. Žemdirbiai augino soras, vaisius, riešutus bei daržoves, laikė kiaules ir šunis. Tobulesnis ir sumaniau organizuotas žemės ūkis išsivystė Lungšano laikotarpiu apie 2500 m. pr. Kr.

Ankstyvosios dinastijos

Manoma, kad legendine Sia dinastija Kiniją valdė maždaug nuo 2205 m. pr. Kr. Pirmoji dinastija, iš kurios išlikę daug daiktiniu įrodymų, yra Šangai didžiąją Kinijos dalį valdę 1765—1027 m. pr. Kr.

Šiuo laikotarpiu apie 1400 m. pr. Kr. buvo sukurtas raštas; žmonės pradėjo vartoti ginklus ir žalvarinius indus. Valdovus laidojo didžiuliuose kapų; statiniuose su maisto atsargomis bei asmeniniais daiktais. Kartu laidoti jų tarnai ir gyvuliai. Šangų karalystę nukariavo Džou giminė apie 1027—221 m. pr. Kr.) Džou laikotarpis pasižymėjo ekonomikos ir prekybos plėtra, bet taip pat ir nepastovumu bei karais. Per kitus 250 metų — 481—221 m. pr. Kr. Kiniją draskė septynios tarpusavyje kariaujančios karalystės.

Pirmasis imperatorius

221 m. pr. Kr. Sino (arba Činoi) karalystė nukariavo kitas valstybėles ir sujungė Kiniją. Valdovas titulavosi Ši Chvang-di, tai reiškia — ,,Pirmasis Kinijos imperatoriu“.

Ši Chvang-di patobulino įstatymus ir valdymą, visoje imperijoje tiesė kelius, kasė kanalus. Siekdamas apsaugoti šalį nuo įsibrovėlių iš šiaurės, vadinamu Hsiung-Nu, jungdamas esamas sienas ir statydamas naujas, pastatė galingą Didžiąją Kinų sieną.

Po mirties 210m. pr. Kr. jjis buvo palaidotas milžiniškame mauzoliejuje, kurį saugojo daugiau kaip 7500 terakotos karių, žirgų ir karo vežimų. Imperija žlugo, tačiau 202 m. pr. Kr. valdžią perėmė Chanų dinastija.

Vienas iš puikiausių senovės Kinijos laikotarpių – ir karinių užkariavimų, ir meno požiūriu — buvo Tangų dinastijos metai (618—907 m. pr. Kr.), ypač apsišvietusio imperatoriaus Tai Tsungo valdymas 627-649 m. pr. Kr.

Svarbios Kinijai datos

Apie 5000 m. pr. Kr. Žemdirbystės pradžia Kinijoje

Apie 2700 in. pr. Kr. Pradedamas austi šilkas.

Apie 1765—1027 m. pr. Kr. Šangų dinastija

Apie 1400 m. pr. Kr. Pradedamas vartoti raštas

Apie 1027—221 m. pr. Kr. Džou dinastija.

Apie 600 m. pr. Kr. Daoistinės religijos ir filosofijos pradžia Kinijoje,

Apie 551—479 m. pr. Kr. Kinų filosofo Konfucijaus gyvenimas.

221—220 m. pr. Kr. Sinų dinastija

214m. pr. Kr. Statoma Didžioji Kinų siena. (Statant Didžiąją Kinų Sieną žuvo daugybė žmonių – sako aštuoni milijonai arba po vieną lavoną vienam Sienos metrui. Pastatę sieną kiniečiai apsisaugojo nuo barbarų puolimo.)

202 m. pr. Kr.—222 m. po Kr. Chanų dinastija.

Apie 105 m. pr. Kr. Kinų pirkliai keliauja Šilko keliu, kuris tęsiasi iki Viduržemio jūros

Apie 100 m. po Kr. Kinijoje išrandamas popierius. Kiniją pasiekia budizmas.

Apie 586 m. po Kr. Jan Dzianas iš Sujų dinastijos suvienija Kiniją.

Apie 618—907 m. po Kr. Tangų dinastija: Kinijos aukso amžius. Atkuriamos

valstybinės tarnybos.

Išrandamas spausdinimas ant medžio plokščių ir porcelianas.

Pasiekimai

1. Pirmieji išrado popierių.

2. Pirmieji pradėjo naudoti stiklą.

3. Pirmieji išmoko gaminti veidrodžius.

4. Pirmieji sudarė žemėlapius.

5. Pirmieji sukonstravo kompasą.

6. Pirmieji išrado paraką.

7. Pirmieji sumeistravo seismografą.

8. Pirmieji sudarė žvaigždžių katalogą.

9. Pirmieji atrado Saulės dėmes.

10. Pirmieji sudarė dangaus gaublį.

11. Pirmieji panaudojo neigiamuosius skaičius.

12. Pirmieji išrado degtukus, porcelianą, karutį.

13. Pirmieji pastatė kanalus su šliuzais.

14. Pirmieji sugalvojo knygų spausdinimo principą.

15. Pirmieji ėmė gręžti gręžinius, mokėjo panaudoti naftą ir dujas.

16. Pirmieji sugalvojo fejerverkus.

17. Pirmieji pradėjo vartoti arbatą.