Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą

Steponas Darius

Steponas Jucevičius, dabar mums žinomas kaip Steponas Darius, gimė 1897 m. ir augo Judrėnuose (dabar priklauso Klaipėdos rajonui). Stepono tėvai Jonas ir Augustina susilaukė 4 vaikų. Turėjo žemės ūkį ir iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo. Vaikai klausė tėvų ir mokėjo draugiškai bendrauti su kaimynų vaikais. Mažas Steponukas, užgrūdintas darbe, visada buvo energingas berniukas ir viskuo domėjosi. Visi šeimoje vieni kitus labai mylėjo, vaikai buvo draugiški.

Ne visada ir ne visų gyvenimas būna laimingas. Mirė Stepono tėvas, kkai berniukui buvo vos 8 metukai. Mirus tėvui, motina sunkiai viena ūkininkavo. Spaudė skolos, tad pardavė truputį ūkio – mišką. 1906 m. ji ištekėjo už Kazio Degučio, gyvenusio tame pačiame kaime. Ūkininkauti jam nesisekė, tad prikalbėjo savo naują žmoną išvykti į Ameriką. Kaip sumanė, taip ir padarė, – 1907 m. visi išvyko į tą naują šalį. Galutinai apsistojo Čikagoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių. Čikagoje Stepono tėvai atidarė valgyklą. Vaikai lankė amerikietišką mokyklą.

Steponas baigė pradinę, vėliau vidurinę technikos mmokyklą. Buvo gabus ir pareigingas mokinys. Jis mėgo beisbolą, boksą, krepšinį, domėjosi aviacija. Skaitė daug knygų apie aviaciją, nemažai laiko praleisdavo aerodrome, stebėdamas lėktuvus.

1917 m. sutrumpino savo tėvo Jucevičiaus-Darašiaus antrąją pavardę ir pasivadino Dariumi. Tais metais Europoje vyko karas. SS. Darius, kaip JAV savanoris, išvyko kovoti su kaizerine Vokietija. Spalio 19 d. iš Niujorko laivu „President Lincoln“ išplaukė į Europą. Buvo telefonininkas. Keletą kartų vos išvengė mirties. Rugpjūčio 1 d. fronte jis buvo sužeistas į dešinįjį šoną, sulaužyti 4 šonkauliai, dar apnuodytas kenksmingomis dujomis. Išsigydęs žaizdas jis dar kartą grįžo į frontą, tiesdamas telefono linijas vos nežuvo.

Toliau studijavo Čikagos universitete ir lankė atsargos karininkų kursus prie universiteto, tikėdamasis, kad šis mokslas ateityje, grįžus į Lietuvą, bus naudingas tėvynei prie Nemuno.

Čikagoje namie visi kalbėjo lietuviškai. Steponas neturėjo progos lankyti lietuviškos mokyklos, bet vis dėlto išmoko gerai lietuviškai skaityti ir rašyti. Jaunesnė už jį trejais metais sesė rūpestingai mokė brolį lietuviškai. Steponas sakydavo: „Esame lietuviai ir negalime pamiršti savo ggimtosios kalbos“. Jis ilgėjosi gimtojo krašto, domėjosi 1919-1920 m. įvykiais Lietuvoje, džiaugėsi, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Darius pasiryžo pagal savo išgales padėti Lietuvai. Sėdo į laivą ir pradėjo plaukti Europos link. Laimingai atvyko į Vokietijos uostą, sėdo į traukinį ir važiavo į savo šalį. 1920 m. liepos 27 d. 14 val. išvydo Lietuvą. Užrašų knygelėje jis parašė: „Antrą valandą (dienos) pamačiau Tėvynę Lietuvą – puikūs jos laukai, tyras oras“.

Darius buvo aktyvus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos veiksmų dalyvis. 11922 m. gruodžio mėn. pasiprašė atostogų ir nuvyko į Klaipėdos kraštą. Sausio 9 d. Darius kartu su 3-iąja sukilėlių grupe užėmė Šilutę. Tapo tos įgulos viršininku. Klaipėda po ilgo germanų jungo teisėtai amžiams grįžo prie savo motinos Lietuvos.

Dariaus svajonė buvo tapti lakūnu, ir jis ieškojo progos. 1922 m. sausio 7 d. jis tapo karo aviacijos kursantu. Mokėsi įvairių teorinių aviacijos dalykų, įgijo skraidymo įgūdžių. 1922 m. spalio 12 d. lakūnui mokiniui S. Dariui leista skristi savarankiškai. Dariaus „Albatrosas B-2″ pakilo virš žydro Nemuno ir Neries santakos Kaune. Vėliau Darius išmoko skraidyti ir karo lėktuvais. Jis Lietuvos karo aviacijoje išbuvo 5 metus (1922-1927).

Darius nuo pat vaikystės mėgo sportą. Lietuvoje tapo aktyviu sportininku ir organizatoriumi. Pats buvo geras futbolininkas, dalyvavo atletikos varžybose, mėgo boksą. „Sporto“ žurnale išspausdino beisbolo žaidimo taisykles, vėliau išleido 64 puslapių knygelę apie beisbolą. Pats visą laiką buvo pirmaujantis sportininkas, veikėjas, teisėjas, treneris ir dėstytojas. Veikliai prisidėjo prie Kauno stadiono statybos. Dirbti Lietuvai jam buvo malonumas.

Grižęs pas namiškius į Čikagą pradėjo rūpintis, kaip įsigyti tinkamą lėktuvą. Gavo lakūno mėgėjo pažymėjimą, turėjo teisę skraidyti Amerikoje. Už savo santaupas ir dar pasiskolinęs pinigų iš giminių 1927 m. birželio mėnesį už 3000 dolerių nusipirko lėktuvą. Daug skraidė, treniravosi. Amerikoje bbuvo pastebėti Dariaus gabumai. Viena Amerikos filmų bendrovių sudarė su juo darbo sutartį. Darius turėjo skubiai nugabenti filmus iš Čikagos į Montrealį. Jis 1400 km ruožą įveikė per 44 val., tai anais laikais buvo greičio rekordas. Bendrovė už tą darbą jam sumokėjo 700 dolerių.

Darius vis daugiau skraidė ir tobulinosi. 1927 m. rugsėjo 19 d. Darius gavo tarptautinio lakūno pažymėjimą, galėjo skraidyti į kitas šalis.

Vis dažniau svajojo apie skrydį į Lietuvą. Reikėjo lėšų nusipirkti tinkamam orlaiviui, kuris galėtų nugalėti atstumą iš Niujorko į Kauną – apie 8000 km. Darius su amerikiečiu lakūnu Džordanu (Jordan) įsteigė mažą akcinę aviacijos bendrovę. Jie nusipirko 16,2 ha žemės plotą aerodromui. Darius už 2800 dolerių nusipirko trivietį lėktuvą „Fazanas“ (Pheasant). Steponas Darius tapo tos bendrovės pirmininku. Jos tikslas buvo vežioti keleivius, oro paštą, taisyti lėktuvus ir mokyti norinčius skraidyti. Darius paskui pardavė „Fazaną“, nes tas reikalavo daug remonto. Pats rado darbą Ilinojaus Polvoks aerouoste. Tapo prekybinės aviacijos lakūnu. Per trejus darbo metus Darius nepadarė nė vienos avarijos ir 99,6 % savo skrydžių atliko pagal tvarkaraštį. Skraidė įvairių tipų lėktuvais.

1932 m. pavasarį Darius susidraugavo su lakūnu Stasiu Girčiumi, kuris vėliau pasivadino Girėnu.

Stasys Girėnas

Stasys Girėnas gimė 1894 m. Šilalės rajono Upynos apylinkėje. Jis buvo nneturtingų ūkininkų Juozo ir Marcelės Girskių šešioliktas vaikas. Vargingas gyvenimas, raupai, tymai, kitos ligos pasiglemžė net 12 vaikų.

Paugęs Stasys trejus metus mokėsi privačiai, nes toje apylinkėje mokyklų nebuvo.

1904 metai mirė tėvas, o dar po ketverių metų – ir motina.

1910 m. jis su savo vyresniu broliu Petru atvyko į Ameriką. Apsigyveno Čikagoje. Broliams teko nugalėti daug sunkumų. Stasys, išmokęs dirbti spausdinimo mašina, dirbo „Naujienų“ spaustuvėje.

Pirmojo pasaulinio karo metu kaip savanoris įstojo į Amerikos kariuomenę. Jis buvo paskirtas į 136-ąją eskadrilę. Baigė aviacijos mechanikų mokyklą, tapo aviacijos techniku. 1925-27 m. lankė oreivystės mokyklą, baigė ją su pagyrimu. Mokėsi skrajoti. Kartą leidžiantis žemyn jo draugą lakūną ir Stasį Girėną ištiko avarija. Lakūnas Larsonas liko sveikas, o Stasys sunkiai susižeidė (sulaužyta koja ir 3 šonkauliai).

Kai Girėnas pasveiko, nieko nepaisydamas su tuo pačiu Larsonu nusipirko lėktuvą ir vėl ėmė skraidyti ir 1927 metais kovo 8d. pirmą kartą skrido savarankiškai. Netrukus su draugais įsigijo naujų lėktuvų ir gavęs komercinio piloto licenciją vežiojo keleivius. Dar išmokė skraidyti 52 žmones.

1927 metai Stasys susipažino su Steponu Dariumi.

1930 m. Stasys gavo transporto lakūno teises.

1932 m. S. Dariaus patarimu Girskis sulietuvino savo pavardę ir tapo mums visiems žinomu Stasiu Girėnu. Jiedu susidraugavo ir nutarė kartu skristi per Atlantą

į Lietuvą. Tada dar nieks nebuvo skridęs lėktuvu iš Amerikos į tolimą Lietuvą.

Pasiruošimas skrydžiui

Labiausiai žinomas Lietuvoje buvo ir yra Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą. Apie skrydį buvo dainuojamos dainos, o lakūnai tapo patriotizmo simboliais. Abudu lietuvius lakūnus siejo noras prisidėti prie aviacijos pažangos, viliojo sunki ir pavojinga kelionė per Atlanto vandenyną. Gyvendamas Lietuvoje ir dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, S. Darius matė, jog 1918–1920 metais savąjį valstybingumą atkurianti tauta tebebuvo išsaugojusi gyvą Lietuvos šviesuolių dvasią. Skrydžiu per Atlantą S. Darius iir S. Girėnas tikėjosi pakelsią Lietuvą ant sparnų, parodysią pasauliui, jog Europos žemėlapyje tik ką pasirodžiusio mažo žemės lopinėlio žmonės – lygiaverčiai tautų bendruomenės nariai.

1927 m. per išleistuvių Amerikon vakarą į generolo J. Bulotos linkėjimus Steponas Darius atsakęs: “Pone generole, aš Lietuvon grįšiu, aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan”.

1932 m. Darius ir Girėnas nusipirko šešių vietų keleivinį lėktuvą “Belanca CH 300”, su kuriuo S. Darius trejus metus buvo skraidęs Floridoje. Tai buvo aukštasparnis monoplanas; jo liemens griaučiai iš plieno vamzdžių, sparnai, sstabilizuojančios plokštumos ir vairai iš medžio. Tačiau skrydžiui per Atlantą serijinį lėktuvą reikėjo pertvarkyti ir parengti. Tam reikėjo nemažai lėšų, buvo nutarta jų sutaupyti iš visuomenės aukų. 1932 m. liepos 31 d. lietuvių laikraščiuose Draugas ir Naujienos buvo išspausdintas lakūnų kkreipimasis: “Mes skrisime į Lietuvą”:

Mes skrisime į Lietuvą!

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių.

Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo –

tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno

oro sroves, o taip pat naujai išrastus

navigacijos būdus ir priemones

nekviestų Tavęs i Didįjį Teismą.

pritaikyti kasdieniniams reikalams.

Mes, gyvendami tokiais laikais,

kada oras stengiamasi panaudoti

žmonijos reikalams, laikome savo pareiga

tautos vardu tą darbą

garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva!

Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės

tą pasirinktą uždavinį įvykdyti.

Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią

ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais!

Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas

ir mums bus rūstus – pastos mums

keliа į Jaunąją Lietuvą ir pašaukti LITUANIKĄ pas save, –

tada Tu, Jaunoji Lietuva, tturėsi iš naujo ryžtis, aukotis

ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų

dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų

Lietuvos sūnų dvasią

ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto

vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą

ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų

klastingаjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau,

Jaunoji Lietuva!

Tа didįjį bandymą pradėsime,

tikėdamiesi Dangaus palaimos!

STEPAS DARIUS IR STASYS GIRĖNAS

Lėšų rinkimui ir jų panaudojimui kontroliuoti ssudarytas skridimo rėmimo fondas. Aukos buvo renkamos lėtai, todėl S. Darius nusprendė, kad daugiau lėšų būtų galima surinkti rengiant aviacijos šventes. Pirmoji šventė surengta 1932 rugpjūčio 7 d. Čikagos Harlemo aerodrome. Joje S. Darius su “Belanca” vežiojo keleivius. Ypač visus sužavėjo S. Girėno demonstruotos aukštojo pilotažo figūros. Jis savo biplanu PARKS–P1 atliko gilius viražus ir spirales, demonstravo suktukus ir narstė mirties kilpas. 1932 m. per aviacijos šventes, kitus renginius bei iš rėmėjų aukų skridimo fondui surinkta 4200 dolerių. Lankydamiesi daugelyje miestų lakūnai ieškojo galimybių ir pigiau nupirkti reikiamų detalių ir prietaisų. Tarėsisu kompanijomis dėl lėktuvo paruošimo.

Nuo įtempto darbo pablogėjus sveikatai S. Darius išvyko į Floridą pailsėti, o S. Girėnui teko lėktuvo remonto priežiūra. Bet ir Floridoje S. Darius ruošėsi skrydžiui: studijavo Atlantą įveikusių lakūnų patyrimą ir klaidas. Naktimis su oktantu ant namo stogo ir pagal žvaigždes spręsdavo navigacinius uždavinius. Susirašinėjo su kitomis organizacijomis ir Lietuvos aeroklubu. Darius ir Girėnas nusprendė pirmą kartą oro keliu per Atlantą atskraidinti į Lietuvą paštą. Tam gavo JAV pašto valdybos leidimą. Norintys taip išsiųsti savo laiškus turėjo įsigyti numeruotą voką su laiškui skirtupopieriumi.

Lėktuvo parengimo skrydžiui darbus baigė 1933 m. balandžio 24 d., atliko bendruosius skrydžius.

· Lėktuvo ilgis buvo 8,45 m

· aukštis 2,59 m

· sparnų ilgis 15,24 m

· sparnų plotas &– 27,7 kv. m.

· trumpalaikė variklio galia – 388 arklio jėgos

· didžiausias greitis 249,3 km/val.

· vidutinis greitis 170-180 km/val.

Po savaitės lėktuvas buvo pakrikštytas “Lituanicos” vardu. Lakūnai, ruošdami lėktuvą skrydžiui, įrengė papildomus kuro bakus, po pilotų krėslais įtaisė tepalo baką, o vietoje krėslų keleiviams – didžiulį kuro baką su įranga greitam kuro išleidimui; tasai bakas turėjo atstoti plūdurą ir neleisti lėktuvui nuskęsti. Įmontuoti nauji aeronavigaciniai prietaisai: posūkio-pokrypio rodyklės, aviahorizontas, magnetinis kompasas, indukcinis kompasas, žirokompasas ir laikrodžiai. Variklio darbo kontrolei įtaisyta: tepalo temperatūros, tepalo ir kuro spaudimo rodyklės bei tachometras. Radijo aparatūrai įsigyti nebeužteko pinigų. Buvo pastatytas naujas 388 AJ variklis, padaryti nauji ilgesni sparnai, sustiprintas liemuo; visas lėktuvas aptrauktas nauja drobe, nudažytas oranžine spalva ir gavo naują lėktuvo registracijos numerį – Nr. 688E.

Aerodromo viršininkas J. Nelsonas lietuvius lakūnus apgyvendino viešbutyje nemokamai ir padėdavo savo patarimais, kaip reikia tvarkyti visus reikalus, susijusius su skrydžiu į Lietuvą per Atlantą ir kitų šalių teritorijas. Lietuvių skrydžio rėmimo fondas toliau rinko pinigus ir iš viso surinko 8456 dolerius. Parašiutų lakūnai neketino imti, nes buvo sunkūs, užėmė daug vietos ir ne visada išsiskleisdavo, o kainavo 3588 litus. Dėl mechaninių trūkumų ir oro aplinkybių jiems teko skrydį atidėti vėlesniam laikui.

Pagaliau oras virš vandenyno pagerėjo. Lakūnai turėjo pilotų ppažymėjimus. Darius jau buvo skraidęs 1716 val., o Girėnas 1200 val. Buvo paimta 2944 l benzino, 121 l tepalo. Prietaisai, įrankiai, laiškai ir maistas svėrė 35 kg. Lakūnų svoris 168 kg, visiškai parengtas lėktuvas svėrė 3765 kg.

“Lituanicos” skrydis

Ankstų 1933 m. liepos 15–osios rytą, dar ne visai išaušus, viešbučio vedėjas Martinas atvežė Steponą ir Stasį į oro uostą. Visų susirinkusiųjų žvilgsniai krypsta į Steponą su Stasiu, smalsuoliai seka juos, einančius į angarą prie “Lituanicos”.

Skliautais angare nuaidi įsakmus S.Dariaus balsas: „Atidarykite duris.“

Oranžinį lėktuvą išstumti padeda ir augaloti prancūzų lakūnai Kodo su Rosi, kurie jau spėjo artimiau pažinti lietuvių pilotus.

“Lituanicos” variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai

virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi tvirtą sprendimą – įveikti Atlanto platybes.

S.Darius lėtai ridena lėktuvą į ilgąjį taką, pasuka kilimo kryptimi. Kai “Lituanica” pradeda labai vangiai įsibėgėti, nors variklis kriokia visa jėga, visiems stebintiems aišku, kad lėktuvas perkrautas. Uodega nekyla nuo žemės, nors prariedėta beveik pusė betoninio kelio.

Pagaliau lėktuvo uodega atšoka nuo

tako, bet aeroplanas, neįgijęs greičio, klaiposi, vos nenurieda į žolę. Per oro uostą aidi motoro aimana, gniaužianti kvapą žiūrovams. Lakūnai žino – čia pat betoninio tako pabaiga, toliau – akmenys ir įlankos vanduo. Ir štai “Lituanica” jau pakibo ore. Jos greitis minimalus, bet oranžiniai sparnai neša S.Darių ir S.Girėną į tėvų žemę. Kol kas prie pat bangų paviršiaus, kol neįgytas didesnis greitis. Tie, kurie matė rizikingąjį pakilimą, stebėjosi nepaprasta lakūnų savitvarda ir meistriškumu. Lakūnai padarė viską, kad pakiltų. Bet atėjo ttragiškiausia akimirka. Kažkodėl lėktuvas vėl smuktelėjo ir iš tolo atrodė, kad ratai jau slysta bangų keteromis. Oranžiniai sparnai dar ilgai slinko prie pat vandens, o paskui lėktuvas ėmė kopti. Piloto ramybė sunkiausiomis sekundėmis privertė paklusti beveik nesuvaldomą dėl per didelio svorio lėktuvą. “Lituanicos” tolstantį gausmą prarijo Jamaikos įlanką gaubiantis rytmečio rūkas. Meilė Lietuvai, savo tautai paskatino juos ryžtis labai pavojingam skrydžiui. Jį skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai.

Pasaulio spauda daug rašė apie “Lituanicos” startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių llėktuvų istorijoje.

Kelią lakūnai suskirstė į tris etapus: Niujorkas–Niufaundlendas – 2129,8 km, Atlanto vandenynas – 3513,2 km, Airija–Kaunas. Pirmuosius du etapus jie laikė sunkiais ir pavojingais, trečią – lengviausiai įveikiamu.

Žinią apie “Lituanica” skrydį po visą pasaulį greitai išplatino telegramų agentūros. TTą pačią dieną tai sužinojo ir Lietuva. Ji laukė pasirodant didvyrių.

Ties Grand Falso miesteliu lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas “Lituanica” Nr. 688E skrenda sėkmingai, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas jaučiasi gerai. Ši lakūnų informacija buvo paskutinė.

Jų laukė visa Lietuva. Tomis dienomis Kauno radijas skelbė sensacingą pranešimą: S.Darius su S.Girėnu skrenda į Lietuvą! Visas naujienas nustelbė šnekos apie nepaprastą įvykį. Lakūnų pavardės kartojamos gatvėse, įstaigose, net ministrų kabinete. Didelis sujudimas ir Lietuvos aeroklube.

Liepos 16 d. vakarą Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, Kauno aerodrome susirinko 25000 žmonių minia, atvyko ir ministras pirmininkas J. Tūbelis bei kiti valdžios atstovai. Žmonės nekantriai laukė ir, tarp kitko, dainavo:

„Atskrend sakalėlis per žžalią girelę,

Atmušė sparnelius į sausą eglelę.“

Vidurnaktį pradėjo lynoti, bet žmonės kantriai laukė. Bet lėktuvo vis nėra. Septinta valanda ryto. Perlyti, pavargę nuo nemigos, kartaus nusivylimo apimti ir kantriausieji ėmė skirstytis.

“Lituanica” vis nesirodė. Nebuvo jos ir išaušus naujai dienai.

Tragiška skrydžio baigtis

Soldino apylinkės Kuhdamo kaimo gyventoja Anna Rosenthal, išėjusi su dukterimis grybauti 1933 metų liepos 17-osios rytą, apie 4 val. 45 min., miške pamatė kažką oranžinį. Pagalvojusi, kad tai hitlerjugend stovyklautojų pastatytos palapinės, ji patraukė kita kryptimi. Vėliau, sutikusi kkaimynę, su ja grįžo pažiūrėti tos vietos ir pamatė sulaužytus medžius, padrikai išmėtytus daiktus, sudužusį lėktuvą. Moterys apie šį įvykį pranešė vyriausybės atstovams. Įvykio vietoje, pušimis apaugusioje kalvoje, buvo daug medžių nulaužytomis viršūnėmis. Artėjant prie lėktuvo kritimo vietos medžiai nulaužti vis žemiau ir pagaliau šešios pušys – visiškai. Ant medžių pakibę nuplėštos sparmų dalys su plevėsuojančiais drobės gabalais. Matyt, lėktuvas krisdamas apsivertė . nuo smūgio atitrūkęs variklis iš inercijos nukrito toliau į priekį. Propelerio stebulėje įsuktas medžio plauštas liudijo, kad nelaimės metu variklis veikė dideliais sūkiais.

Sužalotas Stepono Dariaus kūnas, išmestas iš lėktuvo kabinos, gulėjo šalia “Lituanicos”. Netoliese gulėjo dar šviečiantis žibintuvėlis ir tiksėjo S. Dariaus laikrodis. Kiti “Lituanicos” laikrodžiai smūgio metu sustojo jų strėlėms rodant 0 val. 36 min. Taip buvo užfiksuotas katastrofos momentas. Stasys Girėnas rankoje laikė vairolazdę, ir sudaužyta galva, sulaužytomis rankomis ir kojomis, sutraiškyta krūtine liko lėktuvo lauže, prispaustas prie benzino bako. Kiek toliau buvo mesteltas oro pašto maišas. Aplinkui išsimėtę žemėlapiai, įrankiai, maisto produktai, skridimo dienoraštis ir skridimo rėmėjų knyga. Kol vokiečiai lėktuvo katastrofos vietoje pastatė sargybą, daug jo nuolaužų ir ir daigtų išnešiojo smalsuoliai. Vėliau šiuos “suvenyrus” teko rinkti. Tačiau, savaime aišku, daug mums brangių relikvijų dingo.

Vokietijos oro policija tik apie 10 val. gavusi pranešimą apie nežinomo lėktuvo katastrofą, į įvykio vieta nusiuntė majorą Hatendorf. Čia atvykęs specialistas pirmas nustatė “Lituanicos” priklausomybę. Telegrafu apie tai informavo Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, o ši savo ruožtu žinią perdavė Vokietijos pasiuntinybei Kaune.

Liepos 17d. 17 val. 30 min. visą Lietuvą apskriejo liūdna “Ryto” ekstra žinia:“Mūsų transatlantiniai lakūnai S. Darius ir S. Girėnas dėl nepalankių oro sąlygų žuvo”. Greta įdėta žuvusių lakūnų bei “Lituanicos” fotografijos, apibrėžtos juodais rėmeliais.

Tą dieną komitetas transatlantiniams lakūnams priimti ir Lietuvos aeroklubas, pranešdami visuomenei apie lakūnų žūtį, išleido atskirą biuletenį: “Lietuvos transatlantiniai lakūnai – kapitonas S. Darius ir S. Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį, šiandien naktį apie pirmą valandątragiškai žuvo Lietuvos prieangyje, arti Soldino miestelio. Skelbdami šią liūdną žinią Lietuvos visuomenei, kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. ”

Gedėjo ne tik Kaunas. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas. Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z.Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs: „Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu iir žengs Lietuvos garbės keliais.“

Narsių lakūnų netektį skaudžiai išgyveno į JAV bei Pietų Ameriką emigravę lietuviai. Čikagoje bei kitose lietuvių kolonijose įvyko daug gedulo vakarų, bažnyčiose buvo laikomos gedulingos šv. Mišios. Į tokias pamaldas Niujorko rajone Brukline atvyko Beneto oro uosto viršininkas, prie simbolinio katafalko garbės sargyboje stovėjo Amerikos legiono kariai veteranai su pulko, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo S. Darius, vėliava. Užuojautą dėl skaudžios ir paslaptingos nelaimės Lietuvos Vyriausybė gavo iš daugelio pasaulio valstybių vadovų ir žymių veikėjų.

Atvykus Lietuvos atstovams lakūnai jau buvo pašarvoti Soldino kapinių koplyčioje. Jų kūnai buvo uždengti Vokietijos vėliava, stovėjo kariškių garbės sargyba. 1933 m. liepos 19 d. 16 val. 10 min. lėktuvas su S. Dariaus ir S. Girėno karstais nusileido Kaune. Įveikus klastingą Atlanto vandenyną, negailestinga mirtis pakirto “Lituanicos” sparnus, kai iki tikslo buvo taip netoli.

Ir vis dėl to Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Tai buvo antrasis tuo metu skridimo be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje; jie įrodė, kad įmanomas nuolatinis susisiekimas tarp Amerikos

ir Europos. Jie atvėrė ir oro paštui kelią tarp šių žemynų.

Aerodromą užplūdusi daugiatūkstantinė žmonių minia giliai liūdėdama sutiko tautos sūnus. Prie gėlėse paskendusių karstų kalbas pasakė LAK pirmininkas profesorius Z. Žemaitis, karo aviacijos viršininkas S. Pundzevičius, JAV atstovas M. L. Strafford. Užkėlus karstus ant katafalko eisena, skambant bažnyčių varpams, lydima trijų lėktuvų, pajudėjo link Katedros. Čia Stepono Dariaus ir Stasio Girėno karstus žmonės lankė visą naktį. Liepos 20 d. 12 val. iškilminga laidotuvių eisena per Laisvės alėją žengė į kauno kkapines.

Lakūnų kūnai vėliau buvo perkelti į Kauno medicines fakultetą balzamavimui. 1937 m. lapkričio 1 dieną perkelti į Kauno kapinėse pastatytą mauzoliejų, iš kurio vėl sugražinti į fakultetą 1940 metais. Antrojo pasaulinio karo sūkuryje 1944 metais lakūnų karstai buvo paslėpti ir rasti tik 1963 metais. 1964 m. rugpjūčio 12 dieną Kauno karių kapinėse, Aukštuosiuose Šančiuose, Steponas Darius ir Stasys Girėnas atgulė visam laikui.

Nelaimės priežastis

Tragiškas “Lituanicos” likimas sukėlė didelį atgarsį visame pasaulyje. Spaudoje buvo aprašomas skridimas, spausdinamos lakūnų, lėktuvo ir avarijos vvietos nuotraukos, vertinama skrydžio reikšmė. Tačiau bene daugiausiai aistrų sukėlė katastrofos priežastys. Kaip paprastai, neturint tikrų faktų, atsirado įvairių prielaidų. Plačiai nuskambėjo versija, kad lėktuvą pašovė nacių kareiviai, saugantys Berlinchemo koncentracijos stovyklą. Pasklido gandai, kad lakūnų kūnuose rastos kulkos, pažeistas variklis. MMesti kaltinimai Lietuvos vyriausybei, kad ši iš baimės prieš Vokietiją slepia šį faktą. Dėl publikacijų spaudoje Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Zechling pareikalavo Lietuvos vyriausybę oficialiai paneigti šiuos neturinčius pagrindo faktus. Katastrofą ėmė tirti Lietuvos aviacijos specialistų komisija, kuriai vadovavo S.Dariaus geras bičiulis, aviacijos inžinierius konstruktorius pulkininkas (vėliau generolas) Antanas Gustaitis (1941 metais sušaudytas Maskvoje). Tyrimo metu nustatyta, kad lėktuvas techniškai buvo tvarkingas, variklis dirbo normaliai, o bakuose net ir po avarijos dar buvo likę kuro. Gandai apie rastas kulkas nepasitvirtino. Na ir logiškai galvojant nakties metu pataikyti lakūnui į galvą būtų fantastiška. Europoje tuo metu buvo labia blogas oras. Apie tai byloja dar prieš skridimą gautas įspėjimas iš žemyno. Galima spėti, kad patekę į audros zoną lakūnai stengėsi į debesis neskristi, nes sskridimas per audrą net dienos metu yra neįmanomas. Matyt, sutikę šėlstančią stchiją, Darius ir Girėnas nuo Starogrado pasuko atgal arba ieškoti kito aerodromo, arba skrido į Berlyną. Taigi skridimo kryptis buvo pakeista ne dėl lėktuvo defektų, o dėl kitų priežasčių, tikriausiai meterologinių. Skrisdami žemai, lakūnai, neturėdami radijo aukštimačio, galėjo nenumatyti ir oro slėgio pasikeitimų. Be ryšio negirdėjo ir radijo informacijos. O tokiomis oro sąlygomis tuomet neskraidė net keleiviniai lėktuvai su modernia navigacine įranga.

“Lituanicos” kopija

Pažymint lakūnų Dariaus ir Girėno 50-ąsias žuvimo metines 11983 metais Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas didvyriams skirtas meninis filmas “Skrydis per Atlantą”. Panaudojęs istorinę medžiagą režisierius Raimondas Vabalas pagal autoriaus J. Glinskio scenarijų atgaivino visiems lietuviams įsimintinas lakūnų gyvenimo, pasiruošimo skrydžiui ir tragedijos akimirkas. Lakūnų charakterius atkūrė juos vaidinę aktoriai: Steponą Darių – Remigijus Sabulis, o Stasį Girėną – Eimutis Nekrošius.

Skraidymų epizodams aerodromuose kurti buvo pagamintos net trys natūralaus dydžio lėktuvų kopijos. Viena jų – mokomasis lėktuvas Albatros B II, su kuriuo pirmuosius žingsnius Lietuvos aviacijoje atliko Steponas Darius. Kita – Stasio Girėno Amerikoje įsigyto nuosavo lėktuvo WACO kopija. Tačiau įdomiausia – skraidanti “Lituanicos” kopija, kurią pastatė aviacijos konstruktorius Vladas Kensgaila. Gerai atstatyta šio lėktuvo kopija suteikė galimybę atkurti istorinius kadrus, kiek galima labiau atitinkančius realybę.

Su “Lituanicos” kopija arčiau susipažino ir nemažai Lietuvos gyventojų. Ji buvo demonstruota ivairiose respublikos vietovėse per aviacijos šventes, S. Dariaus ir S Girėno gimtinėse. Šiuo metu “Lituanicos” kopija užima garbingą vietą Kauno aviacijos muziejuje.

Neblėstantis S.Dariaus ir S.Girėno atminimas

Visuomenė negailėjo aukų S.Dariaus ir S.Girėno atminimui įamžinti paminklu. Tuo rūpinosi profesorius Zigmas Žemaitis. Soldine (dabar Lenkijoje) pagal architekto V. Landsbergio–Žemkalnio projektą buvo pastatytas granitinis paminklas su įrašais lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis: “Čia žuvo lietuviai lakūnai Atlanto nugalėtojai Stepas Darius ir Stasys Girėnas”.

Ten, kur po nnuolaužomis liovėsi plakusi S.Dariaus širdis, iškilo meniškai išdrožinėtas lietuviškas pakelės kryžius – koplytstulpis.

Čikagoje, Marquett parke, 1935 m. liepos 28 d. įvyko architekto B. Koncevičiaus sukurto paminklo atidengimas. Tai septynių metrų aukščio ir dvylikos metrų pločio paminklas, simbolizuojantis oreivybės tragizmą – nulaužtą sparną. Viršuje – bronzinis Žemės rutulys, jame pažymėtas “Lituanicos” skrydžio kelias. Žemiau – aukuras su bronziniais lakūnų bareljefas, jų testamento žodžiais, Vyčio kryžiumi ir Lietuvos herbu.

Legendinių lakūnų žygdarbio dešimtmečiui įamžinti paminklą Anykščių Puntuko akmenyje iškalė skulptorius Bronius Pundzius slapta 1943 metų vasarą.

Dabar daugiau kaip 300 gatvių, apie 30 aikščių, 18 tiltų, aštuonios mokyklos Lietuvoje pavadintos S.Dariaus ir S.Girėno arba “Lituanicos” vardais. S.Dariaus gimtinė Rubiškės pavadintos Dariaus kaimu, o Kaltinėnų valsčiaus Vytogalos kaimas, kuriame gimė Stasys Girėnas – Girėnais.

Kaune, prie Ąžuolyno, 1993 metais pagal prieškarinį skulptoriaus B.Pundziaus projektą iškilo didingas beveik 30 metrų aukščio monumentas.

S.Dariaus ir S.Girėno antkapinis pamiklas Kauno Karių kapinėse. Skulptorius V.Mačiuika, architektas A.ir V. Nasvyčiai.

Dariaus ir Girėno portretai pavaizduoti ir ant 10 litų banknoto.

10 litų moneta, išleista Stepono Dariaus ir Stasio Girėno

skrydžio per Atlantą 60 – osioms metinėms.

Literatūros sąrašas

Aviacijos ir kosmonautikos žurnalas “Lietuvos sparnai” 1993m. Nr. 2, skirtas Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą šešiasdešimtmečiui.

Nijolė Dariūtė-Maštarienė „Darius ir Girėnas“, Vilnius „Mintis“ 1991m.

Nijolė Dariūtė-Maštarienė „Darius ir GGirėnas“, Kaunas „Šviesa“ 1991m.

http://www34.brinkster.com/lituanica/lt/indexlt.html

http://www.lizdas.lt/aviacija/lietuva/lituanica_trans.htm

http://www.punskas.pl/suvalkietis/B/Darius-irGirenas.html

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030716/istving_01.html