Didieji Geografinei Atradimai

Projektas

Didieji Geografinei Atradimai.

Kaunas: 2006-06-07

Turinys

Įvadas 2

Atradimų amžius 3

Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir

reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai 5

Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos 6

Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497 – 1499) 7

Amerikos atradimas 8

Pirmoji kelionė aplink pasaulį 9

Didžiųjų geografinių atradimų padariniai 10

Geografinių atradimų poveikis pasaulio suvokimui ir mokslui 10

Renesanso žemėlapiai 11

Išvados 13

Literatūra 14

Įvadas

Žemės geografijos pažinimas kupinas dramatiškų ieškojimų, nužymėtas

tūkstančiais, veikiausiai milijonais žmonių gyvybių.

Žemės geografijos ppažinimo istotija yra neatskiriama visuomenės istorijos

dalis, galaudžiai susijusi su bendrąją žmonijos raida.Todėl nei atskiros

kelionės, nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografijos bei

geografijos sąvokos nėra atsitiktinės. Geogarfijos šaka apie paviršiaus

formas –geomorfologija- atsirado dar vėliau (XIXa.pradžioje), kai buvo

sukurti pirmieji hipsometriniai žemėlapiai, juos imta sudarinėti taip vėlai

dėl to, jog ilgai nebuvo deramų optinių priemonių atstumams bei aukščiams

nustatyti. Taigi kiekvienas geografinis atradimas ir suradimas vienaip ar

kitaip priklausė nuo ekonominių bei techninių visuomenės laimėjimų.

Ne visai teisinga ir vienašališka būtų teigti, jog geografiniai žygdarbiai

buvo tarsi „stumiami“ ,, vien civilizacijos raidos ir socialinių aplinkybių

skatinami.Anaiptol. Nauji geografiniai atradimai turėjo ir grįžtamąjį

poveikį: skatino transporo plėtotę, gyvino prekybą,dėl to didėjo prekių

paklausa,tobulėjo gamyba.Itin didžiulę įtaką geografiniai atradimai turėjo

žmonių pasaulėžiūrai.Jie ne tik skatino pažinimą,mokslinius tyrimus, bet ir

padėjo formuotis naujiems politiniams reiškiniams.

XIV – XXVI a. renesansas – kaip antikinės kultūros atgimimo laikotarpis,

buvęs po Viduramžių “kultūrinės nakties”. Po Romos imperijos žlugimo ir

jos kultūros sunykimo iki pat tos kultūros atgimimo viešpatavo tūkstantmetė

kultūrinė monotonija ir tamsa: meno ir literatūros mūzos, palikusios Europą

tik XIV a. pradžioje grįžo į Italiją, sukeldamos didingą menų bei laisvos

minties atgimimą, išaukštinantį antikinį gražaus harmoningo žmogaus idealą.

Tokia buvo istorinė epocha, įsiterpusi tarp Viduramžių ir moderniųjų laikų.

Renesanse susipina įvairių kultūrų tradicijos. Kultūrinius saitus su

ankstesnėmis epochomis atskleidžia: 1. Antikinių žinių garbinimas. 2.

Nauja antikinių žinių panaudojimo kryptis. 3. Kultūros sekurializacija

(nereliginės miestietiškos kultūros atsiradimas).

Turbūt renesanso laikotarpiu žmogaus sąmonė subrendo iki tokio lygio, kad

pradėjo busti savimonė, troškimas pažinti naują. Žmogus subrendo naujiems

atradimams ir radikaliems pokyčiams. Tyrinėti pasaulį skatino ir mokslo

raida, vis ryžtingesni pasisakymai apie žemės apvalumą.

Prieš pradėdamas rašyti ššį darbą išsikeliu tokius uždavinius:

1. Palyginti viduramžių ir renesanso kelionių suvokimą.

2. Apžvelgti didžiuosius geografinius atradimus, jų autorius, socialines,

ekonomines prielaidas.

3. Paanalizuoti techninius laimėjimus.

4. Plačiau aptarti kiekvieną geografinį atradimą, jo autorius ir pasėkmes.

5. Palyginti viduramžių ir renesanso žemėlapių informatyvumo lygį ir kitimo

tendencijas.

Atradimų amžius

Miestuose ir jų uostuose nuolat lankėsi skirtingų tautų ir šalių

žmonės. Jie, kaip ir italų pirkliai, dažnai atveždavo įvairių naujienų,

žinių iš tolimų kraštų. Italų miestiečio akiratis neapsiribojo artimiausia,

jį supančia, aplinka.Tai skatino domėtis geografija, mokytis svetimų kalbų,

pažinti kitas ššalis ir jų kultūrą. Renesanso žmogui buvo nepriimtina būti

tokiu kaip visi, net nebuvo vienos vyriškų drabužių mados. Žavimasi žmogaus

sugebėjimų įvairumu, išsilavinimu, žinių ir veiklos visapusiškumu ir t.t.

Susiklosto universalaus žmogaus idėja, siekianti, kad pilietis turėtų

pagrindines žinias iš visų kultūros sričių. Universalus žmogus

apibrėžiamas, kaip labai kultūringas, malonaus būdo, rafinuotas, aukštos

kilmės, narsus mūšio lauke ir mėgstantis sportą. Jis turi būti išsilavinęs

ir iškalbus. Privalo išmanyti senovės autorius, suprasti meną ir skulptūrą.

Sugebėjimas šokti ir dainuoti yra esminis dalykas. Dar reikia mokėti ir

mandagiai valgyti. Privalu būti sąmojingam. Tokie žmonės buvo L.B.

Albertis, Leonardo da Vinči ir kt. Visa tai nesiderino su viduramžių

feodalizmu. Toks požiūris skatino menininkus, būsimus cechų vadovus, poetus

keliauti iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, neštis viską su savimi ir

nebijoti gyvenimo sunkumų siekiant kuo daugiau sužinoti. Pvz. Poetas

Petrarka niekur netarnavo, daug keliavo ir gyveno kaip garbingas svečias,

nes jau buvo garsus savo eilėmis. Rūmų valdovai kvietė jį pas save,

dovanojo dovanas, bet jis gyveno savo malonumui, pėsčias vyko į keliones

sekdamas Vergilijaus “Eneidą”.

Atsiradus popieriui ir spaustuvėms mokslas pasidarė reikalingas ir

platesniei visuomenės daliai, ne tik aukštuomenei. Iki spaudos išradimo

visos knygos būdavo perrašinėjamos ranka. Viską pakeitė apie 1439 m.

Vokietijos miesto Mainco piliečio Johano Gutenbergo išrastas spausdinimo

presas. Pirmieji XV a. leidiniai vadinami inkunabulais. Spausdintos knygos

padėjo plisti renesanso idėjoms. Knygų gamyba atpigo, todėl tekstai tapo

lengviau prieinami mokslininkams. Praktika skatino gamtos mokslus. Visur

reikėjo mokslo – tvarkant manufaktūras, vedant prekybą, leidžiantis į

keliones vandens ir sausumos keliais. Vis daugiau žmonių galėjo susipažinti

su naujomis idėjomis. Kadangi knygą jau nesunkiai galėjo įsigyti

kiekvienas, tai vyrai ir moterys, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo

būti apsiskaitę.

Statant laivus neužteko kompaso ir žvaigždžių pažinimo, reikėjo ir

geografijos, mechanikos, astronomijos mokslų. Pradėta domėtis liaudies

išmintimi ir folkloru.

Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo

pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Atsirado pirmieji zoologijos,

botanikos sodai. XVI a. Europą sudrebino moksliniai atradimai, kurie

sugriovė viduramžių geocentrinį pasaulio suvokimą ir taip pakeitę žmonių

pažiūras.

Viduramžiais pasauliečių mokymas, išskyrus katekizmą, buvo

draudžiamas iki pat vėlyvųjų viduramžių. Vėlyvaisiais viduramžiais jau buvo

pradėti mokyti visi vaikai, tačiau mokymas apsiribodavo elementariomis

žiniomis ir labai nukreiptomis į religinius dalykus (giedojimą, religinių

švenčių skaičiavimą ir t.t.) Renesanso laikotarpiu Italijoje mokslo buvo

galima siekti privačiose ir komunų išlaikomose mokyklose. Atsiradus

universitetams studentai mokymosi tikslais atvykdavo iš įvairiausių Europos

šalių. Studijuoti buvo nesudėtinga, nes visur buvo dėstoma lotyniškai, tai

skatino tarptautinį studentų ir profesorių bendradarbiavimą.

Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir

reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai

Iki XV a. pabaigos europiečiai nieko nežinojo apie didžiulio Amerikos

žemyno egzistavimą. Tyrinėtojai ir pirkliai rengdavo ilgas ir varginančias

keliones į Rytus, į Kiniją ir Indiją, atsiveždami iš ten prieskonių, šilkų

ir brangakmenių. Europoje šios prekės turėjo tokią didelę paklausą, jog

žmonės nusprendė, kad pasiekti Tolimuosius Rytus galima bus greičiau

jūra.Visapusiškai aktyvi prekyba plėtė prekybinių miestų akiratį.Stiprėjo

ir tobulėjo laivynas, daugėjo keliautojų ir svarbiausia kartu nepaprasati

didėjo poreikis pažinti kitus kraštus,ypač žinoti kelius link

jų.prekybiniai keliai Arkties vandenyno pakrantes,Afriką. Ekonominės ir

politinė Europos situacija vertė domėtis šalių geografija, o svarbiausia –

Rytų šalimis.(Č Kudaba geografines kelionės atradimai 245psl.) Portugalai

plaukė į Rytus, aplinkui Afriką, bet kiti manė, kad trumpesnis kelias bus

plaukiant į Vakarus. Ši ir kitos priežastys paskatino europiečius keisti

kelionių kursus. Taip prasidėjo Didžiųjų geografinių atradimų era.

Didžiaisiais geografiniais atradimais laikomi: Amerikos atradimas,

jūrų kelio į Indiją atradimas ir pirmoji kelionė aplink pasaulį. Pagrindinė

priežastis, XV – XVI a. paskatinusi europiečius vykdyti šias pavojingas ir

ilgas keliones, buvo siekis tiesiogiai prekiauti su Rytų šalimis. Tuo

laikotarpiu sausumos ir vandens prekybinius kelius kontroliavo musulmonai,

atimantys dalį pelno.

Po Bizantijos žlugimo, kai turkai užėmė Konstantinopolį (dabartinis

Stanbulas), Europos prekeiviai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Tai

juos skatino ieškoti alternatyvų, nes jau nuo senų laikų Europoje

nepaprastai buvo vertinamos Rytų prekės: prieskoniai (pipirai, cinamonas,

gvazdikėliai, imbieras), prabangios prekės (šilkas, kvepalai, perlai,

dramblio kaulas). Šios retos prekės Europą pasiekdavo “šilko keliu”

(sausuma per Artimuosius Rytus) arba “pipirų keliu” (vandenynu). Kol prekės

pasiekdavo klientą, jos būdavo perparduodamos kelis kartus ir taip prekės

kaina gerokai pakildavo.

Artimuosiuose Rytuose arabai parduodavo prekes

Venecijos arba Genujos pirkliams. Iš jų prekės keliaudavo kitiems Europos

pirkliams. Didėjanti paklausa skatino ieškoti naujų kelių be tarpininkų.

Kitas motyvas, skatinęs keliauti į Rytus buvo noras pažinti naujas šalis,

turtingas spalvotaisiais metalais ir brangakmeniais.

Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos

Didžiųjų kelionių išvakarėse europiečiai turėjo nemažą jūreivystės

patirtį. Labiausiai patyrę jūrininkai buvo ispanai ir portugalai. Dėl

nuolatinių karų su arabais dėl teritorijų Pirėnų pusiasalyje jie turėjo

reikiamos patirties naujiems užkariavimams. XV a. portugalai pradėjo

veržtis į Afriką. Plaukdami į pietus išilgai Atlanto vandenyno pakrantės,

jie kūrė atramos punktus.

Laivyba Europos pakrantėse pradėjo tobulėti nuo XI amžiaus.Tačiau čia daug

išliko irkluojamųjų prekybos laivų,karo galerų.Tokie laivai negalėjo

atlikti didelių kelionių.Laivams irkluoti imdavo karo belaisvius,kurie

būdavo prikaustomi visam laikui, iš baimės, kad nesukiltų, nes irkluotojai

dažnai sudarydavo didesnę įgulos dalį.Karo belaisvių gyvenimas laivuose

buvo siaubingas,dar sunkesnis negu vergų antikiniais laikais. Šiaurės

Europos vakarų pakrančių laivai šiek tiek skyrėsi nuo Viduržemio jūros

laivų. Pietinių jūrų laivuose lentos būdavo suleistos, o šiaurinių vandenų

laivai, nusižiūrint į normanus laivus, buvo daromi iš lentų, jų kraštus

užleidžiant vieną ant kito. JJie turėjo vieną stačiakampę burę. Šiauriečių

laivai buvo kur kas stipresni,tačiau šiurkštesni, tačiau šiurkštesni jų

bortų išorės paviršius mažino greitį.Viduramžiais Europos pakrančių

valstybės, nuolat pasireikšdamos jūroje, ypač stengėsi gerinti savo laivus.

Iki XIII a. laivai buvo vairuojami laivo gale esančiu irklu. vėliau irklas

buvo pakeistas vvairu, pritvirtintu prie laivo vyriu. Šis patobulinimas

leido padidinti laivo dydį. Jūrų kovoms buvo pritaikyti prekybiniai laivai

vadinti nefomis XIV ir XV a. vienaburiams laivams įtaisomos dar dvi

nedidelės burės galuose. Toks sunkus prekybinis burlaivis su patalpa

prekėms ir įgulai, tinkamas apsiginti nuo piratų, vadintas kogu.Tai

tvirčiausias Hanzos prekybininkų laivas.(Česlovas Kudaba., „geografinės

keliones ir artadimai“psl.242-243) Svarbi techninė atradimų prielaida –

naujo tipo laivas karavelė, pradėtas statyti XIII a. Karavelė turėjo du

arba tris stiebus. Ant pagrindinio stiebo buvo kabinama keturkampė burė,

ant kitų – trikampės. Didžioji burė, esant palankiam vėjui, užtikrino

greitą plaukimą. Trikampės burės pučiant nepalankiam vėjui, leido

manevruoti. XV a. pab. Karavelė buvo vidutiniškai nuo 25 iki 30 m ilgio ir

nuo 6 iki 8 m pločio. Ji galėjo plaukti 12 – 15 km per valandą greičiu.

Laivo ekipažą sudarė apie 440 žmonių. Šis laivas galėjo įveikti vandenyną,

gabenti daug žmonių, krovinių, karinės technikos, pabūklų.

Keliones labai palengvino kompasas, jo reikšmės geografiniams

ieškojimams neįmanoma įvertinti, todėl visai teisėtai kompasas priskiriamas

prie didžiųjų žmonijos atradimų, atkeliavęs į Vakarų Europą iš

Kinijos,kuris paplito tik viduramžiais. Anksčiau jūrininkai orientuodavosi

pagal Šiaurinę žvaigždę, tačiau sunkumų kildavo, kai dangus būdavo

apsiniaukęs, nes jos nesimatydavo. Todėl jūreiviai nedrįsdavo nutolti nuo

kranto, taigi kompaso atsiradimas leido jiems saugiau jaustis

vandenyne.(Č.Kudaba geografinės kelionės ir atradimai psl. 237-238)

Paplitus kompasams ir tobulėjant kitiems, orientavimosi jūroje

prietaisams, laivai galėjo plaukioti nesilaikydami pakrančių, galėjo

leistis į didesnes keliones atvirame vandenyne. Pasikeitimų įvyko ir

kartografijoje. Žemėlapius patobulino portugalai. Jie žemėlapius vadino

portulanais. Jie buvo žymiai tikslesni už įprastus žemėlapius. Juose

detaliai pavaizduotos jūrų pakrantės, nurodoma daug kompasinių krypčių į

atvirą jūrą.(Č kudaba geografines kelionės ir atradimai psl.,238-239)

Tuo metu taip pat paplito ir astroliabija, kurios pagalba buvo nustatoma

laivo padėtis vandenyne.

Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497 – 1499)

Portugalų ir ispanų jūrininkai buvo sukaupę didelę jūreivystės

patirtį. Portugalijos princas Henrikas Jūreivis (1394 – 1460) skatino

jūreivystę. Jis įsteigė locmanų mokyklą, kuri po kiekvienos ekspedicijos

metu gaudavo naujausios informacijos. Čia buvo ruošiamos visos kelionės.

Taip kiekviena ekspedicija vyko vis labiau į pietus palei vakarinę Afrikos

pakrantę. Tyrinėdami Afrikos pakrantes portugalai pasiekė Azorų salas,

Žaliąjį Ragą, Gvinėjos įlanką. 1487 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė pietinį

Afrikos kyšulį, jį apiplaukė ir išplaukė į Indijos vandenyną. Jūrininkai

atsisakė plaukti toliau ir grįžo namo. Jūreiviai, tikėdamiesi, kad greitai

bus atrastas jūrų kelias į Indiją, kyšulį pavadino Gerosios Vilties vardu.

Indijos ieškoti Portugalijos karalius pasiuntė Vasko da Gamos vadovaujamą

ekspediciją. 1497 m. praėjus puspenkto mėnesio nuo išvykimo, ekspedicija

pasiekė Afrikos rytinę pakrantę. Vasko da Gamai pavyko rasti arabą locmaną,

kuris nuoplukdė portugalų laivus per Indijos vandenyną. 1498 m. gegužės

mėnesi laivai jau buvo prie Kalikuto miesto. Prisipirkę prieskonių

portugalai parplaukė atgal. Kelionė neapsiėjo be aukų – joje žuvo du

trečdaliai jjūrininkų. Pati ekspedicija labai atsipirko, nes pargabenti

prieskiniai kainavo 60 kartų brangiau negu ekspedicijos išlaidos. Taip ir

buvo įvykdyta pirmoji kelionė laivu į Indiją.

Amerikos atradimas

Ispanų jūrininkai taip pat prisidėjo prie Didžiųjų geografinių

atradimų istorijos. Tačiau naujų žemių jie nevyko ieškoti į Rytus, nes čia

visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų

kryptį. Šią kryptį pasirinko Kristupas Kolumbas. Jis buvo įsitikinęs, kad

žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar

kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės.

Iš pradžių Kolumbas savo idėją pateikė Portugalijos karaliui, tačiau

jis nesusidomėjo nauja idėja. Tai sudomino Kastilijos karalienę Izabelę, ir

ši parėmė ekspediciją. 1492 m. rugpjūčio 3 d. trys nedidelės

karavelės(“Santa Maria”, “Pinta” ) išplaukė iš Ispanijos. Jose plaukė 90

jūreivių. Kelionė juos nuvargino ir jie ėmė reikalauti grįžti namo, tačiau

Kolumbas atkakliai plaukė tolyn į Vakarus. Po 70 dienų varginančios

kelionės jis pasiekė pirnąsias salas. Kolumbas manė, kad tai Kinija arba

Japonija. Jis čia išsilaipino ir žemes paskelbė Ispanijos karaliaus

valdomis. Iš tikrųjų Kolumbas nepasiekė Rytų. Jo kelionė baigėsi Antilų

salose. Ekspedicijos metu jis atrado Bahamų salyną,Kubos šiaurines

pakrantes ir Haičio salą.Keliautojai čia pirmą kartą pamatė kultūrinius

Naujojo Pasaulio augalus-tabaką,kukurūzus,bulves.Vėliau ši augalija paplito

visame pasaulyje.

1942m. laikomi Amerikos atradimo metais.Po šios ekspedicijos Kolumbas

dar tris katrus buvojo prie jo atrastosios žemės krantų,1493-1496m.,

antrosios ekspedicijos metu,jis atrado keletą salų Mažuosiuose

Antiliuose,Puerto Riką,Jamaiką ir pietinį Kubos krantą.Per trečiąją

ekspediciją (1498-1500m.) atrastųjų žemių sąrašą papildė Trinidado sala ir

dalis petų Amerikos pakrančių,o per paskutinę,ketvirtąją ekspediciją (1502-

1504m.),- Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno nuo Hondūro

iki Darjeno Įlankos.Tačiau iki mirties kolumbas buvo įsitikinęs, jog

pasiekė Azijos krantus. (įdomiosios geografijos puslapiais.,

G.Pivarova105psl.)Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Kolumbas

taip ir mirė (1506) nesužinojęs, kad atrado naują žemyną. Jo atrastas žemes

pradėjo kolonozuoti Ispanijos misionieriai, karininkai. Kolumbo klaidą

ištaisė Amerigas Vespučis, kuris keliaudamas į Ameriką suprato, kad tai

naujas žemynas. Jo garbei žemynas ir gavo Amerikos pavadinimą.

Po Amerikos atradimo prasidėjo jos kolonizavimas ir vietinių tautų

pavergimas bei išstūmimas iš savo žemių. Ši procesą pradėjo ispanas

Hernanas Kortezas, kuris 1519 m. su 400 konkistadorų būriu išsilaipino į

Meksikos pakrantę. Nors ispanų buvo mažiau, tačiau jie buvo geriau

ginkluoti ir netrukus užkariavo Meksiką, užėmė actekų valdas ir sostinę.

Užkariautas valdas jie pavadino Naująja Ispanija.

Pietų Amerikos užkariavimus pradėjo Pisaras, kuris su 200 žmonių

užpuolė Peru. Jie niokojo Inkų šventyklas, žudė vietinius ir šeimininkavo

Peru sostinėje. Daug meno kūrinių grobikai išlydė, taip sunaikindami

vertingą kultūrinį inkų palikimą.

Pirmoji kelionė aplink pasaulį

K.Kolumbo hipotezę dėl žemės apvalumo įrodė portugalas Fernandas

Magelanas. 1519 m. jis pradėjo savo kelionę į Vakarus, kuri buvo ilgiausia

ir didžiausia iš visų iki šiol buvusių. F. Magelanas turėjo penkis laivus

ir 270 žmonių.

Kelionę jis pradėjo Ispanijoje, perkirto Atlanto vandenyną,

priplaukė Pietų Ameriką ir tęsė kelionę į pietus, kol pasiekė piečiausią

kontinento tašką. Kelionės metu vienas laivas sudužo, antrasis pabėgo,

taigi liko tik trys laivai. Likusieji priplaukė siaurą sąsiaurį tarp Pietų

Amerikos ir Ugnies Žemės salos. Po septyniolika mėnesių trukusios kelionės

ekspedicija išplaukė į atvirą vandenyną. Jį F. Magelanas pavadino Ramiuoju,

nes šis buvo daug ramesnis už Atlanto vandenyną. Sąsiauris, kurį jis

priplaukė iki šiol vadinamas Magelano vardu. Paskui jūreiviai drąsiai

plaukė į šiaurę ir šiaurės vakarus nežinomu vandenynu. Tai buvo pati

sunkiausia kelionės dalis, nes niekas nežinojo kiek laiko ji tęsis.

Atvirame, nežinomame vandenyne ekspedicija praleido 108 dienas, tai yra

keturis mėnesius. Ji turėjo menkas maisto bei vandens atsargas. Pagaliau

keliautojai pasiekė Filipinų salas. Čia žuvo F. Magelanas, nes įvyko

susirėmimas su vietiniais, taip pat ekspedicija neteko ir daug įgulos

narių. Taip teko atsisakyti dar vieno laivo jį sudeginant. Ispanai salose

ieškojo prieskonių. Namus pasiekė vienintelis laivas “Victoria”, nes kitą

pakeliui į namus užgrobė portugalai. “Victoria” namus pasiekė po trijų metų

kelionių, su 18 žmonių įgula ir prieskonių kroviniu. Parduoti prieskoniai

atpirko kelionę. Ši kelionė davė daug geografinių žinių ir naujų įrodymų.

Šia kelione buvo įrodytas Žemės apvalumas, taip pat, kad aplink ją galima

apiplaukti. Po F.Magelano kelionės paaiškėjo, kad yra laiko juostos – laiko

skirtumai, susudarę dėl Žemės sukimosi. Taigi pirmoji kelionė aplink

pasaulį patvirtinto A.Vespučio bei K.Kolumbo hipotezes.

Didžiųjų geografinių atradimų padariniai

Didieji atradimai daug ką pakeitė Europos ir pasaulio gyvenime.

Pirmiausia pokyčiai įvyko pasaulinėje prekyboje. Iki atradimų prekybiniai

keliai kryžiavosi Viduržemio jūroje. Prekybos monopolį su Rytų šalimis tada

turėjo Venecijos pirkliai. Po geografinių atradimų iškilo nauji keliai

Atlanto ir Indijos vandenynuose. Tai sąlygojo Ispanijos, Portugalijos,

Anglijos ir Olandijos valstybių vaidmens išaugimą. Greitai jos tapo

pirmaujančiomis šalimis pasaulinėje prekyboje. XVI a. pr. iškilo tokie

prekybos centrai kaip Lisabona ir Sevilija, o vėliau – Antverpenas, tapęs

pagrindiniu pasaulinės prekybos centru. Į Antverpeno uostą kasdien

atvykdavo 200 – 250 laivų. Jame buvo įsikūrusios turtingiausių pirklių ir

palūkininkų kontoros. Genujos ir Venecijos miestai liko nuošalyje ir jų

reikšmė sumenko. Iš kolonizuotų teritorijų plaukė taurieji metalai ir

prieskoniai. Iš Europos į kolonijas keliavo amatininkų dirbiniai, gyvuliai,

maisto produktai. Atsiradus naujiems vandens keliams išaugo prekybos

apimtys. Vandenynuose tykantys pavojai vertė vienytis pirklius į bendroves.

1600 m. tokią pirmąją bendrovę įkūrė Anglijos pirkliai, pavadinę ją Ost

Indijos kompanija. 1602 jų pavyzdžiu pasekė Olandijos pirkliai. Prekybinių

bendrovių atsiradimas sudarė sąlygas pervežti daugiau prekių. Pagyvėjo

prekyba tarp kontinentų. Ji tapo pasauline.

Geografinių atradimų poveikis pasaulio suvokimui ir mokslui

Atradimai ne tik pakeitė Europos šalių ūkį, bet ir turėjo reikšmės

žmogaus pasaulėvaizdžio kitimui. Iki atradimų dar buvo abejojama žemės

apvalumu, tačiau po F. Magelano kelionės dvejonės išnyko. Buvo suvokta, kad

žemė yra aapvali, apie ją galima apiplaukti. Taip pat buvo suvoktas žemės

dydis. Atradimai sparčiai paskatino geografijos vystymąsi. Besivystanti

jūreivystė skatino sudarinėti tikslesnius žemėlapius. Vakarų Europos

valstybėsi ėmė kurtis specialios jūrininkų mokyklos. Padidėjo išsilavinusių

žmonių poreikis. Atradus naujas, nekrikščioniškas tautas ir susidūrus su jų

kultūros pasiekimais iškilo svarbūs kultūros pažinimo klausimai.

Renesanso žemėlapiai

Atsiradus spaudai buvo pradėti spausdinti ir žemėlapiai. Jie

spausdinami kaip naudinga informacija Europos ekspancijai į Naujajį

Pasaulį.

Ankstyvieji žemėlapiai buvo religinės ikonos. XII a. žemėlapiai buvo

vadinami “T” ir “O” dėl jų formos. Pasaulis vaizduojamas kaip apskritimas,

padalintas į T formos kryžių, jo centre yra Jeruzalė. Tai dar religinio

motyvo žemėlaipiai, atspindintys Dievo garbinimą, bet nelabai naudingi,

kaip kelionės įrankiai. XV a. išleistas žemėlapis parodo didėjantį

pasaulietinį susidomėjimą. Indija vaizduojama žemiau už Rojų, joje yra

tikros upės ir vietovės, geografiškai susijusios viena su kita. Tai leidžia

susidaryti nuomonę, kad tuo metu Indija jau buvo kelionių tikslas ir

domėjimosi objektas.

Informacija apie ankstyvuosius rankraštinius žemėlapius, kurie

atspindėjo pasaulį, buvo keliautojų pasakojimai apie jų keliones. Europa

parodyta tiksliai, bet už jos, kur pasaulis buvo mažiau žinomas, žemėlapis

nėra tikslus. 1375 metų atlase Europa gerai parodyta, bet Kinija ir Rytai,

apie kuriuos žinoma iš Marko Polo kelionių, yra mažiau tikslūs ir

apibrėžti. Ptolemėjaus tipo žemėlapių kūrimo tikslas – tiksliai parodyti

pasaulį ir pateikti informaciją, kuri padėtų keliauti. Ptolemėjaus

žemėlapis atspindėjo pasaulio pažinimą iki Kolumbo kkelionės 1492 metais.

1440 m. portugalijos princas Henris (Henris ieškotojas) nusiunčia

savo laivyną į Afriką taip daugiau sužinoma apie Afrikos vakarinius

krantus.

Kai kurie žemėlapiai skleidė realią informaciją, nors nelabai

tikslią. Pvz. Viename žemėlapyje Indija vaizduojama daug didesnė, nes 1502

metais ji buvo prieskonių prekybos centras, svarbus pasaulio ekonomikai.

1500 metais Popiežius padalino žinomas žemes į Ispanų ir Portugalų

teritorijas. Priklausomai nuo politinių žemėlapių teritorijų sudarinėtojų

požiūrių, skirtingos teorijos galėjo būti priskirtos arba Ispanijai ar

Portugalijai ir taip žemėlapiai taip pat būdavo nelabai tikslūs.

Amerikos tyrimo pradžioje visa geografinė informacija buvo surinkta

portugalų ir ispanų keliautojų. Ji buvo kontroliuojama šių šalių

vyriausybių, nes tikslios geografinės informacijos valdymas reiškė svarbių

politinių ir ekonominių resursų kontrolę – pasaulio kontrolę. Valdydami

tokią informaciją iberiečiai sulaikė britus ir prancūzus nuo ekspancijos

XVI a. pradžioje, nes pastarieji neturėjo reikiamos informacijos.

Olandai, atsiplėšę nuo ispanų kontrolės, tapo geografinės

informacijos rinkimo centru. Būdami ispanų priespaudoje jie išmoko

kartografijos ir surinko šią informaciją savo šalyje. 1570 m. Abraomo

Ortelijaus išspausdintas žemėlapis “Theatrum Orbis Terrarum”. Kai olandai

pateikė žemėlapius britams ir prancūzams, pastarųjų tolimesnis pasaulio

tyrinėjimas ėmė duoti daugiau informacijos. Taigi žemėlapių pasikeitimas,

informacijos tyrimas ir palyginimas pakeitė Europos požiūrį į pasaulį.

Pasaulis tapo žinomas, kaip tai simboliškai vaizduoja žymiausias to periodo

atlasas, sudarytas 1595 m. ir pavadintas Merkatoriaus Atlasu. Atlasas

žaidžia žemės rutuliu kaip kamuoliu. Rutulys tapo valdomas, tiriamas ir

nebėra nnežinomas.

Tikslesni žemėlapiai ir vis tikslesnė informacija leido europiečiams žengti

į nežinomus kraštus ir padaryti Europą pasaulio centru, kuris tapo ir

pasaulinės ekonomikos centru.

Išvados

Kiekviena kultūrinė epocha išreiškia save ne tik valstybės sudėtimi,

mokslu, religija bet ir palieka ženklą visuomeniniame gyvenime.

Kelionės ir geografiniai atradimai ne tik padėjo užmegzti prekybinius

ryšius su kitais žemynais, bet ir žymiai praplėtė žmonių akiratį, jų žinias

apie žemę ir jos sandarą.

Mokslas griovė bažnyčios sukurtas legendas apie pasaulio sukūrimą,

žmogaus kilmę, o tai kėlė bažnyčios nepasitenkinimą. Bet nežiūrint visų

persekiojimų ir susidorojimų mokslas žengė į priekį, o bažnyčios

autoritetas kaskart vis silpnėjo., Engelsas rašė “ tuomet nebuvo beveik nei

vieno žymaus žmogaus, kuris nebūtų atlikęs tolimų kelionių, nebūtų mokėjęs

keturių ar penkių kalbų, nebūtų pagarsėjęs keliose kūrybos srityse”.

Renesanso laikotarpiu buvo įsteigta daug mokyklų bei universitetų.

Pradėjo steigtis mokslo draugijos. Mokslininkai studijavo tekstus graikų,

lotynų bei hebrajų kalbomis. Juos žavėjo senovės mintys ir idėjos.

Spausdinimo išradimas jiems padėjo platinti šias idėjas. Universalaus

žmogaus idėjos iškėlimas skatino žmones kuo labiau atitikti tą idealą. Šis

siekis skatinti žmones siekti išsilavinimo ir išmanyti ne vieną sritį.

Apskritai renesanso idėjos skatina žmones domėtis viskuo, kas vyksta

aplinkui juos.kai kurie norėdami išbandyti savo idėjas, net darydavo

ekspermentus.

Buvo išrasti instrumentai, padedantys jūreiviams tiksliau vairuoti laivus.

Norėdamas jais pasinaudoti, kapitonas turėjo gerai išmanyti matematiką ir

žvaigždes. Palaipsniui buvo sudaryti nauji ir

geresni žemėlapiai. Tai

įtakojo spartesnį kelionių plitimą, naujų kraštų lankymą.

Taigi renesanso laikotarpiu įvykę pokyčiai, iš esmės pakeitė tolesnį

mokslo, kultūros, visuomeninį gyvenimą ir padėjo tvirtą pagrindą

Naujiesiems laikams.

Manau, savo išsikeltus uždavinius įgyvendinau.

Literatūra

Banevičius J. Naujojo pasaulio užkariavimas K., 2000.

Darkevičius V. Vidurinių amžių argonautai V., 1986

Dromantienė L. Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra Šiaulai., 1995.

Keliautojai ir atradėjai (kelionių aprašymai) V., 1980.

Klerkas Dž.D. Italų renesansas V., 1996.

Lielajis A. Konkistadorai V., 1982.

Буркхарги Я. Культура Италии в эпоху вазрождения, – M., 2001.

Pivarova G. Įdomiosios geografijos puslapiais K., 11986.

Kudaba Č. Geografines keliones ir atradimai V., 2003