DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA (1789-1794 m.)

Revoliucijos priežastys:

• Prancūzija, JAV Nepriklausomybės kare stojusi amerikiečių pusėn, patyrė stiprų čia realiai įgyvendintų švietėjų idėjų poveikį.

• Prancūzijoje monarcho valdžios neribojo joks atstovaujamasis susirinkimas – Generaliniai luomai nešaukti nuo 1614 m; jokių konstitucinių garantijų, kaip ir pačios konstitucijos, nebuvo.

• Valdovo ir diduomenės valia XVIII a. Prancūzija įsivėlė į karus, kurie šaliai paliko daug skolų.

• Buvo išlikusi viduramžiška luomų sistema. Privilegijuoti luomai buvo atleisti nuo nuosavybės mokesčių, todėl imta skolintis iš užsienio.

• Turtingoji buržuazija jautėsi nušalinta nuo valdžios. Miestiečiai piktinosi suvaržyta ūkine llaisve, privilegijuotų luomų ir absoliutizmo viešpatavimu.

• Iki kritinės ribos prieštaravimus padidino nederlius ir infliacija.

Absoliutizmas – neribotos valstybės valdžios forma: administracija griežtai centralizuota, o visa valdžia priklauso vienam valdovui.

I etapas (1789-1792 m.)

Generalinių luomų sušaukimas. Karalius tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Trečiojo luomo reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją.

Bastilijos šturmas (1789 m. liepos 14 d.). Pagrindinė sukilimo jėga – sankiulotai – užėmė karališkąjį kalėjimą – BBastiliją. Sukilimas išplito daugelyje miestų ir kaimų: juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai (nacionalinė gvardija), valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Absoliutizmas žlugo, aukščiausia valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.)

• Suverenios vvaldžios šaltinis yra tauta.

• Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygiateisiai.

• Kiekvienos valstybės tikslas – garantuoti prigimtines žmogaus teises – laisvę, nuosavybę, saugumą ir priešinimąsi išnaudojimui.

• Tolygus mokesčių paskirstymas visiems gyventojams pagal jų turto dydį.

• Laisvė yra teisė daryti viską, kas nekenkia kitam.

• Įstatymai turi būti visiems vienodi. Visi piliečiai turi teisę užimti valdininkų vietas pagal savo gabumus ir dorybes.

• Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo religinių pažiūrų, jei jos netrukdo visuomenei.

• Žmogus turi teisę laisvai reikšti mintis ir nuomonę.

• Nuosavybė yra neliečiama, niekas negali jos atimti.

Žmogaus teisės – valstybės nustatytų laisvių ir elgesio normų visuma.

Konstitucijos paskelbimas (1791 m. rugpjūčio mėn.)

• Padarytas galas absoliutizmui iš Dievo malonės. Įtvirtinta konstitucinė monarchija – karalius išlieka ir turi veto teisę, bet jo valdžią riboja konstitucija.

• Valdžia padalyta į tris dalis: vykdomoji ( karalius iir ministrai), įstatymų leidžiamoji ( Įstatymų leidžiamasis susirinkimas) ir teisminė.

• Vyrai, mokantys mokesčius, gavo balsavimo teisę.

• Įtvirtintas asmens turto neliečiamumo principas.

• Panaikintos mokesčių privilegijos ir dešimtinė.

• Prancūzija padalyta į departamentus, įvesta daugiau savivaldos.

Revoliuciniai pertvarkymai sukėlė privilegijuotų luomų nepasitenkinimą, nepakeitė sankiulotų padėties, todėl revoliuciniai bruzdėjimai nesiliovė

II etapas (1792-1793 m.)

Respublikos paskelbimas (1792 rugsėjo 22 d.). Prancūzija įsivėlė į karus su užsienio valstybėmis, todėl padėtis dar labiau paaštrėjo. Sankiulotai nuvertė karalių. Konstitucinė monarchija žlugo, konstitucija nustojo galiojusi. Visuotinės rinkimų teisės pagrindu išrinktas Nacionalinis Konventas paskelbė Prancūziją respublika.

Konvente pprasidėjo kova tarp dviejų politinių grupuočių:

• Jakobinai – radikali revoliucinė politinė grupuotė, vardą gavusi nuo Šv. Jokūbo patalpų, kur rinkdavosi jų politinis klubas. Siekė įgyvendinti savąjį visuomenės projektą, paremtą Ž.Ž.Ruso idėjomis: turtas visuomenėje turėtų būti paskirstytas po lygiai, bet privati nuosavybė gali išlikti, turi būti įvesta visuotinė rinkimų teisė. Žymiausi jakobinų politinio klubo nariai ir vadovai – M.Robespjeras, Ž.Dantonas, Ž.P.Maratas, L.A.Sen-Žiustas. Konvente jakobianai neturėjo daugumos, bet ryžtas ir sankiulotų parama lėmė jų persvarą.

• Žirondistai – nuosaikiųjų respublikonų grupuotė, sudariusi savotišką vidurio partiją: siekė išvengti pilietinio karo, pasisakė prieš senjorų žemių nusavinimą.

Didžiausi nesutarimai kilo dėl karaliaus likimo. Jakobinai pasisakė už mirties bausmę, žirondistai – prieš. Karaliaus nukirsdinimas (1793 m. sausio mėn.) sukėlė Europos monarchų pasipiktinimą. Dauguma valstybių nutraukė ryšius su Prancūzijos respublika ir paskelbė jai karą. Prasidėjo kontrrevoliucinis valstiečių sukilimas Vandėjos departamente. Ginkluota Paryžiaus prastuomenė apsupo Konventą ir privertė pasišalinti žirondistus. Valdžia atiteko jakobinams (1793 m. birželio 2 d.)

III etapas (1793-1794 m.)

Jakobinai paskelbė Konstituciją, tačiau vykstant karui ir maištams, Konstitucijos įsigalėjimas atidėtas iki taikos, o valdžia atiteko Visuomenės gelbėjimo komitetui, kuris įtvirtino diktatūrą. Prieš maištininkus buvo griebtasi žiauraus teroro, įvestos tvirtos kainos būtiniausioms prekėms, valstiečiai tapo žemės savininkais, įvedus visuotinę karo prievolę, išvyti užsienio interventai. Neregėto masto teroras, giljotinavimas palietė pačius jakobinus ir ssankiulotus, diktatūra išgyveno krizę („revoliucija ryja savo vaikus“). Įvyko Termidoro perversmas (1794 liepos 27 d.), po kurio valdžia atiteko nuosaikiesiems respublikonams, M.Robespjeras buvo nukirsdintas (liepos 28 d.).

Teroras – 1. Politinių priešų slopinimas prievarta ir smurtu, kartais net nužudant. 2. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu jakobinų vykdyta politika.

Kuo reikšminga Prancūzijos revoliucija?

Ji neatpažįstamai pakeitė ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą:

• Tai buvo pirmoji revoliucija, kuri bandė sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis švietėjų idealais.

• Suiro ribos tarp luomų, bet jų vietoje atsirado nauji žmonių skirstymo kriterijai ( pagal turtą, politinius, religinius įsitikinimus).

• Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos.

• didelį vaidmenį ėmė vaidinti žmogaus padėtis visuomenėje.

• Padaugėjo žmonių, gaunančių pajamų ne iš žemės ūkio, bet iš verslo, prekybos.

• Bažnytinė valdžia prarado savo monopolį visuomenės dvasiniam gyvenimui.

• Luominiai prieštaravimai nebuvo galutinai išspręsti. Sankiulotai nieko nelaimėjo, todėl jų idėjiniai vadai jakobinai įvedė diktatūrą, paremtą teroru, kuri žlugo po metų.

• Buvo paskelbta nauja valdymo forma – respublika.

• Principai, suformuluoti Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje tapo demokratinės valdymo sistemos. Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija iš revoliucijos paveldėjo visuotinę rinkimų teisę, politinių srovių skirstymą į kairę ir dešinę, konstitucinį atsiribojimą tarp valdžios atšakų. Toks atsiribojimas yra juridinė žmogaus paskatino ATR kilusį sukilimą, siekusį išsivaduoti iš Rusijos.

Maksimiljenas Robespjeras (1758-1794 m.) – teisininkas, jakobinas, prancūzų revoliucijos veikėjas, jakobinų vvadovas. Per paskutinį revoliucijos etapą tapo jakobinų diktatūros vadovu, telkė gyventojus kovai su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija, vykdė niekuo nepateisinamą terorą, nukreiptą ne tik pieš atvirus revoliucijos priešus, bet ir draugus, šalininkus. Po Termidoro perversmo giljotinuotas (1794 m.).