DINASTINĖ VALDŽIA LIETUVOJE

Didysis kunigaikštis – Rytų ir centrinėje Europoje – vyriausiojo kunigaikščio, valstybės valdovo titulas. LDK įsigalėjo valdant Gediminui XIV a.

LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) – valstybė, kurią pavyko sukurti grobiant didelius baltarusių, ukrainiečių, rusų žemių plotus (kunigaikščiai naudojosi prievarta, vedybomis, giminyste, diplomatija). Šis pavadinimas pradėtas vartoti valdant Gediminui, XIV a. Valstybė egzistavo iki 1791m.

Dinastija – tos pačios giminės valdovai, keičiantys vienas kitą pagal paveldėjimo teisę.

Gediminas (apie 1275 – 1341m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341m.), protingas diplomatas ir politikas, galingiausias to mmeto Rytų Europos valdovas.

• Jam valdant įsigalėjo dinastinė valdžia: sutvirtėjo didžiojo kunigaikščio autoritetas, aprimo feodalų tarpusavio kovos.

• Sustiprėjo valdymo sistema. Nors Gedimino valdžia buvo tvirta, svarbiausiems klausimams spręsti buvo įkurta Didžiojo kunigaikščio taryba.

• Susidarė palankios sąlygos žemdirbystės ir amatų raidai, prekybos bei miestų augimui; Vilnius tapo Lietuvos sostine (pirmą kartą paminėtas 1323 m.).

• Pradėjo Lietuvoje diplomatinę akciją: rašė laiškus Vakarų Europos miestams, kvietė į Lietuvą amatininkus, pirklius, suprasdamas krikšto teikiamas perspektyvas, du kartus mėgino krikštytis. Buvo įveikta politinė Lietuvos izoliacija.

• Užsienio politikoje sėkmingai atrėmė kkryžiuočių agresiją, plėtė LDK teritoriją į rytus.

Jaunutis (valdė 1341-1345 m.)

Algirdas (apie 1296–1377 m.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377m.), valdęs kartu su Kęstučiu sumanus karo vadas. Daugiausia rūpinosi Rytų reikalais: iškėlė ir vykdė Rusios žemių prijungimo prie LDK programą, sumušė totorių kkariuomenę prie Mėlynųjų Vandenų (1363 m.), surengė 3 žygius į Maskvą (1368, 1370, 1372 m.), sėkmingai kariavo su Aukso Orda, atėmė iš mongolų totorių dideles teritorijas Ukrainoje, Juodosios jūros pakrantėse, išplėtė LDK teritoriją iki Juodosios jūros. Jo politika stiprino LDK, tačiau dažni žygiai į Rytus kliudė kurti tautinę valstybę, atremti kryžiuočių agresiją.

Kęstutis (apie 1300–1382 m.) – Trakų ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1382 m.), valdęs etnines lietuvių žemes talentingas karvedys, sugebėjęs derinti taktiko ir stratego savybes. Atkakliai gynė Žemaitiją ir Aukštaitiją, atrėmė nemažai ordino antpuolių, rengė sėkmingus atsakomuosius žygius. Po Algirdo mirties valdė kartu su Jogaila, tačiau buvo įkalintas Krėvos pilyje ir pasmaugtas.

Dovydiškių sutartis (1380 m.) – slaptas Jogailos ir Ordino susitarimas, nukreiptas prieš Kęstutį. Jogaila įsipareigojo neremti Kęstučio, Ordinui puolant jjo valdas.

Kovos su kryžiuočiais. Nuolatiniai karo veiksmai prasidėjo 1283 m. Didžiausios nesėkmės:

• Pilėnų gynyba (1336 m.)

• Strėvos mūšis (1348 m.)

• Kauno pilies gynimas (1362 m.)