Egiptas piramides

Žinomi septyni pasaulio stebuklai: Egipto piramidės,

kabantieji Babilono (Semiramidės) sodai, Halikarnaso

mauzoliejus, Efeso Artemidės šventykla, Rodo kolosas, Olimpo

Dzeuso statula ir Aleksandrijos švyturys. Jų skaičių lėmė

magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės,

antikinio pasaulio užimamas plotas ir, svarbiausia, tradicijų

pastovumas. Maždaug IIIa. pr.m.e. kažkas šią septyniukę

paskelbė esant stebuklų etalonu. Buvo atvejų, kai buvo bandoma

įvesti vieną kitą pataisą, pvz. septintuoju stebuklu kartais

buvo laikoma Aleksandrijos biblioteka, Koliziejus ar Pergamo <

altorius.

Praslinkus tūkstantmečiui po Romos žlugimo, pamažu vėl imta

domėtis senojo pasaulio stebuklais. Antikos autoritetas buvo

toks didelis, kad minėtuosius septynis stebuklus buvo imta

laikyti nedaloma visuma, nors kai kurie iš jų jau buvo

visiškai sunykę ir minimi tik senoviniuose rankraščiuose bei

padavimuose. Tada ir atsirado žinomas posakis „aštuntasis

pasaulio stebuklas“. Juo buvo laikoma Palmyra, Peterburgas,

Venecija, netgi Eifelio bokštas. Devintojo stebuklo nebuvo ir

negalėjo būti. Prie septynių stebuklų galima prijungti ttik dar

vieną, tuo pabrėžiant, kad šis yra pranašesnis už viską, ką

žmonės yra sukūrę įsigalėjus kanonui.

Graikai buvo patyrę keliautojai, tačiau retai teišplaukdavo už

Viduržiemio jūros baseino ribų, todėl nežinojo Indijos, Pietų

Azijos, Kinijos, Afrikos ppietinės dalies nuo Sacharos. Todėl į

„septynetą“ nepateko stebuklai, esantys už graikų pasaulio

ribų, taip pat žuvę arba pamiršti iki to laiko, kai graikai

ėmė keliauti artimosiomis jūromis arba atsiradę jau

įsigaliojus labai griežtai ir subjektyviai atrankai.

Apie septynis pasaulio stebuklus yra nemažai mokslinės bei

grožinės literatūros, sukurta kino filmų. Daugybėje pareiškimų

galima rasti teiginių, kad mūsų protėviai nebūtų pajėgę

pastatyti Egipto piramidžių, Baalbeko šventyklų, nulieti

geležies kolonos Delyje ir pan. Seniau žmonės manydavo, kad

tokius didžiulius senovės paminklus padėjo pastatyti dievai,

džinai ar raganos, šiandien gi prietarai pridengiami

moksliškumo skraiste. Kadangi toli gražu ne visi žino, kaip

buvo pastatyta kokia šventykla ar paminklas, žmonės lengvai

patiki hhipotezėmis apie visagalius ateivius, kurie neva

praeityje pas mus atskrisdavę ir ką nors pastatydavę ar apie

nuskendusio Atlantidos kontinento išsigelbėjusius gyventojus,

kurie perdavę savo žinias likusiam pasauliui.

Egipto atradimas

Tie, kurie čia statė iš granito, kurie išmūrijo piramidėje

salę, kurie savo gražiu darbu sukūrė šiuos puikius

daiktus.Jų aukurai tokie pat tušti, kaip ir tų pavargėlių,

kurie miršta prie pakrantės pylimo, nepalikę įpėdinių“.

(Senovės Egipto sentencija).

Egipto archeologiniam atsiradimui pradžią padarė du žmonės –

imperatorius Napoleonas I ir dailininkas, rašytojas Vivanas <

Denonas. Pastarąjį imperatoriui rekomendavo jo meilužė

Žozefina de Boharnė. Denonas sugebėjo Napoleonui įtikti ir šis

pasiėmė jį į ekspediciją kaip mokslinį bendradarbį.

1797m., pasibaigus karo žygiui į Italiją, Napoleonas grįžta į

Paryžių. Neramiai vaikštinėdamas ankštame kambarėlyje,

deginamas garbėtroškos, lygindamasis su Aleksandru ir

grauždamasis dėl to, kas dar nepadaryta, jis rašė: „Paryžius

mane slegia lyg koks švininis šarvas! Kurmio urvas – štai kas

ta jūsų Europa! Tik Rytai su šešiais šimtais milijonų

gyventojų yra vieta, kur galima kurti galingas imperijas ir

vykdyti didžiąsias revoliucijas!“

1798m. gegužės 19d. Napoleonas su 328 laivais ir 38 000

kareivių išplaukė iš Tulono per Maltą į Egiptą. Planas buvo

toks kaip Aleksandro. Napoleonas žvelgė toliau negu į Egiptą –

į Indiją. Jūros žygiu į imperijos koloniją jis ketino suduoti

mirtiną smūgį Anglijai, kuri Europoje, savo salose, jautėsi

neįveikiama. Nors kariniu atžvilgiu ši operacija nepavyko, jos

pasekmė buvo politinis dabartinio ir mokslinis senovinio

Egipto atradimas. Prancūzai savo laivuose turėjo ne tik du

tūkstančius patrankų, bet ir 157 civilius mokslininkus,

biblioteką su beveik visomis prancūziškomis knygomis apie Nilo

baseiną ir kelias dešimtis dėžių su moksliniais aparatais ir

matavimo prietaisais.

Sekdamas paskui Napoleoną Dominikas Vivanas Denonas glemžė

meno trofėjus ir padėjo pamatus vienai iš didžiausių

Prancūzijos kolekcijų. Žygio per Egiptą metu jis nnupiešė

daugybę eskizų, taip pat nukopijavo senovinius hieroglifus.

Sakaroje nupiešia laiptuotąją piramidę, Denderoje didžiulius

vėlesnių laikų pastatų likučius, Elefantinoje Amenhotepo III

kapo šventyklą. Piešdamas jis laikėsi realizmo, kaip tik todėl

Denono darbų mokslinė vertė yra neįkainojama, būtent jie davė

daugiausia medžiagos parašyti pamatiniam egiptologijos

veikalui „Egipto aprašymai“ (Description de l’Egypte).

Tuo metu Kaire buvo atidarytas Egipto institutas. Kol Denonas

piešė, kito mokslininkai matavo ir skaičiavo, tyrė ir rinko

viską, ką tik rado Egipto žemės paviršiuje. Tada visur dar

buvo gausybė neištirtos medžiagos tad kasinėjimų nė nereikėjo.

Tai buvo liejiniai, užrašai, kopijos, piešiniai, įvairiausi

floros ir faunos pavyzdžiai, į rinkinį pateko 27 statulos ir

keli sarkofagai. Ypatingas radinys – juoda poliruoto bazalto

plokštė su iškaltais trijų skirtingų kalbų tekstais, dar

žinoma kaip „trikalbis rozetės akmuo“, visų Egipto paslapčių

raktas, kadangi pagal jį buvo iššifruoti hieroglifai.

Apie Egipto piramides žinių, be abejo, būta ir anksčiau, bet

tie duomenys greičiau buvo legendinio pobūdžio, labai

netikslūs. Muziejai turėjo nedaug paminklų iš Egipto, Romoje

buvo Kapitolijaus laiptų liūtai, 12 obeliskų, keletas reljefų

ir miniatiūrinės skarabėjų figūrėlės, iš pradžių naudotos kaip

amuletai, vėliau kaip papuošalai ir antspaudai. Iš knygų prieš

Denoną buvo 1805m. išverstų Strabono, apvažinėjusio Egiptą

Augusto laikais, veikalų penkiatomis. Antroje Herodoto knygoje

taip pat buvo šiokių ttokių duomenų.

„Šiuolaikinė“ piramidologija prasidėjo 1859m., kai Džonas

Teiloras išleido knygą „Didžioji piramidė: kodėl ji buvo

pastatyta? Kas ją pastatė?“ („The Great Pyramid: Why was It

Built? And Who Built It?“). Teiloras buvo pirmasis, suradęs

keistas matematines sąsajas piramidės struktūroje.

Pirmasis įėjimas į Didžiąją piramidę buvo užregistruotas 820m.

Tai buvo Caliph Al Mamoun sumanymas, kuris, įkvėptas senovinių

legendų, kad joje slepiami didžiuliai turtai ir žinios, nutarė

pasipelnyti. Negalėdami surasti slapto įėjimo, jo žmonės

pradėjo kasti 35m. tunelį iš šiaurinės piramidės pusės, kol

juos užgriuvo akmenų lavina. Dideliam nusivylimui kalifas

aptiko, kad piramidė buvo apiplėšta jau prieš jį, ir nežinia

nei kas, nei kada tai padarė. Taip pat nežinoma ir kas ten

buvo sudėta.

Piramidžių statyba

IIIa., kai prigijo formulė „septyni stebuklai“, jie visi dar

tebestovėjo mažai pažeisti laiko bei žmonių ir lengvai

prieinami. Smalsus keleivis juos galėjo apžiūrėti daugiausiai

per kelis mėnesius, mat nė vienas jų, išskyrus Babiloną,

nebuvo toli nuo jūros. Bet ir į Babiloną vedė daugybė judrių

prekybos kelių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo

nykti. Jau nė Romos keliautojas nebebūtų pamatęs visų

septynių, o iki mūsų dienų išliko tik vienas – Egipto

piramidės.

Per šimtmečius piramidės buvo minimos kartu su prakeikimais,

Atlantida, Bermudų trikampiu, Meksikos piramidėmis, Biblijos

pranašystėmis, veidais Marse,

aukšto išsivystymo

civilizacijomis, kosminiais ateiviais ir t.t.

Didžioji Egipto piramidė – seniausias ir vienintelis iš

septynių pasaulio stebuklų, išlikęs ir po šiai dienai. Tai

viena seniausių struktūrų žemės paviršiuje ir, gali būti,

geriausiai pastatyta. Ji laikoma gražiausia ir aukščiausia iš

trijų piramidžių, stūgsančių Gizos lygumoje netoli Kairo.

Daugelis mokslininkų laiko, kad piramidės buvo pastatytos

prieš 4500 – 4600 metus, didžiajam faraonui Cheopsui (Chufui)

Ketvirtosios dinastijos valdymo metais. Pasak egiptologistų,

po Didžiosios piramidės buvo pastatyta mažesnė Chefreno

(Chafros), o po jos pati mmažiausia, užbaigianti kompleksą –

Mikerino. Kaip rašo graikų istorikas Herodotas, seniausias

žinomas autorius, aprašęs piramides 500m. pr.m.e., piramidė

buvo statoma 20 metų, vienu metu statybose dirbo iki 100 000

žmonių, kurie buvo pakeičiami kas trys mėnesiai. Tačiau

Herodotas piramides aplankė 2 700 metų vėliau, nei jos buvo

pastatytos ir gali būti, kad jo spėjimai buvo pagrįsti vien

nuogirdomis.

Gan sudėtinga geometrinė forma slepia painią vidinių praėjimų,

kambarių, oro šachtų sistemą ir daugelį kitų įpatybių, kurių

neturi jokia kita pasaulio piramidė. Didžioji ppiramidė

pastatyta iš 2,3 mln. kruopščiai aptašytų akmens luitų, kurių

kiekvienas sveria ne mažiau, kaip dvi tonas, o kai kurie

luitai net iki 70t. Vien pleištais ir kūjais luitai buvo

iškertami kitapus Nilo esančiose Mokatamo skaldyklose. Į

uolose išgręžtas angas ddarbininkai sukaldavo baslius ir tol

juos laistydavo vandeniu, kol šie išbrinkdavo ir uoliena

aplink juos imdavo eižėti. Luitai būdavo vietoje apdailinami,

papirusiniais lynais, rogėmis ir volais atvelkami iki vandens,

parplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir kartu su

piramide augusios kalvos šlaitu užtempiami į viršų. Stebina

statybos tikslumas. Piramidės pagrindas beveik tikslus 55 cm.

aukščio kvadratas, kraštinių ilgiai skiriasi tik 20 cm. Visi

kampai beveik tiksliai po 90 laipsnių, o piramidės įžambinės

suorientuotos pasaulio šalių atžvilgiu. Jos aukštis 137m.,

(anksčiau buvo apie 147m., tačiau viršūnė nugriuvo), pagrindo

plotis daugiau kaip 230m., piramidė užima 54 300 kvadratinių

metrų plotą.

Ką mąstė architektas, projektuodamas Didžiąją piramidę? Jos

estetinis grožis, geometrinė forma, jos sudėtingas vidinis

išplanavimas ir statybos tikslumas nukreipia ieškoti projekto

plano. Deja, jokie pprojektiniai planai neišliko. Didžioji

piramidė neturi jokių užrašų apie jos planavimą, nežinoma ir

jos autoriaus pavardė. Visgi ji nebuvo pirmasis toks statinys

ir nors nežinomas jos autorius, užtat žinomas tas, kuris

pirmasis sugalvojo piramides. Tai Imchotepas. Iki to laiko

akmeninių pastatų beveik nebuvo statoma. Gyvenamosios patalpos

buvo statomos iš medžio, nendrių arba molio, o stambesni ir

reikšmingesni statiniai – iš žalių, kartais dalinai degtų

plytų. Iki Imchotepo laidojimo statiniai, mastabos, buvo

statomos iš plytų ir buvo keturkampės, panašios į degtukų <

dėžutes. Trečiosios dinastijos valdovui Džoseriui valdant,

Imhotepas jam statydina didžiulę 70m aukščio mastabą.

Paprasčiausiai ant tradicinės mastabos buvo pastatyta kita,

mažesnė, ant šios dar mažesnė ir taip kol statinys iškilo į

70m. aukštį. Antrasis statybinis Imchotepo išradimas irgi

susijęs su Džoserio piramide. Jis aplink ją pastatė šventovės

kompleksą, taip pat iš akmens, nors neatsisakė ir medinių

puošybos elementų. Imchotepas buvo ne tik archhitektas, kaip

ir daugelis įžymių senovės žmonių jis buvo šventikas, taip pat

rašytojas. Jo „priežodžiai“ buvo senovės Egipto literatūros

užuomazga ir išliko tautosakoje. Po mirties jis tapo dievu –

raštininkų globėju, Memfyje jam buvo pastatyta šventykla,

nukaldinta daugybė statulų.

Piramidžių statymą galima paaiškinti iš ekonominės pusės –

susikaupė pridedamojo produkto ir valdovams geriausiai atrodė

jį panaudoti žemiškosios ir dangiškosios valdžios

išaukštinimui. Piramidžių atsiradimą galima paaiškinti ir

psichologiškai – faraonas, gyvas dievas, turėjo gauti tokią

atilsio vietą, kuri savo įspūdingumu tiesiog stulbintų

žmogiškąją vaizduotę. Piramidžių statymo prasmę padeda suvokti

ypatingos senovės Egiptiečių religinės pažiūros, įsitikinimas,

kad žmogus po mirties tęsia gyvenimo kelią amžinybėje. Todėl

velionis buvo aprūpinamas viskuo, kas, kaip buvo manoma, jam

pravers pomirtiniame pasaulyje: valgiai ir gėrimai, vergai,

namų apyvokos daiktai. Tačiau pirmiausia stengėsi apsaugoti

kūną nuo įvairių kenksmingų poveikių, kadangi buvo manoma, kad

tik tada, kai kūnas ssveikas, mirusiojo siela po mirties

atsiskyrusi, gali laisvai judėti erdvėje. Šio įsitikinimo

išraiška buvo dvejopa: egiptiečiai lavonus mumifikuodavo ir

statė panašius į tvirtoves kapus – kiekviena piramidė turėjo

pasaugoti mumiją nuo bet kokio priešo, nuo bet kokio mėginimo

įsibrauti į neliečiamą vietą ir sutrikdyti ramybę. Religiniai

įsitikinimai nustelbdavo visus ekonominius argumentus ir

moralinės išminties balsą, jos yra besaikio egocentrizmo

vaisius. Savo didumu paminklai griovė bet kokias saiko normas.

Jos nebuvo skirtos kaip krikščionių bažnyčios ir katedros

tikinčiųjų bendruomenei, nebuvo dievų buveinės ar šventyklos,

kaip Babilono bokštai zikuratai. Jos buvo skirtos tik vienam

žmogui – faraonui, tik jo mirusiam kūnui.

Netrukus tokias didžiules piramides imta statyti vis rečiau, o

pagaliau ir visai liautasi, beje, kaip tik tuo metu, kai

karaliai buvo nė kiek ne menkesni, nei Cheopsas, Chefrenas ar

Mikerinas ir net labiau už savo pirmtakus dievinami, o, pvz.,

Setį I ir Ramzį nuo vergaujančios liaudies skyrė dar didesnė

praraja. Viena iš priežasčių buvo vis labiau įžūlėjantys kapų

plėšikai. Kai kuriuose kaimuose šimtmečiais nesiliaująs kapų

plėšimas virto tiesiog amatu. Mirusiųjų kūnams piramidėse

pasidarė nesaugu ir statytojai turėjo griebtis išgalvoti

naujus kapų įrengimus.

Apibendrinant – nepaisant jų gigantiško dydžio ir

paslaptingumo, visi akivaizdūs faktai rodo, kad piramidės buvo

paprasčiausios faraonų kapavietės.

Egipto piramidės – Mitai iir faktai

Piramidės tokios kerinčios, kad yra bent trys piramidologijos

atšakos (dažniausiai sujungiamos į vieną). Dažnai diskusijos

apie piramides pakrypsta ir prie NSO, kadangi nemažai žmonių

mano, jog be ateivių įsikišimo mūsų protėviai negalėjo jų

pastatyti. Teigiama, kad piramidės buvo didžiulio ateivių

kosmodromo dalis.Po galaktinio karo vienas ateivių laivas su

išlikusiais gyvais įgulos nariais nusileidžia žemėje ir ima

bendradarbiauti su žemiečiais. Būtent su jų pagalba pastatomos

piramidės: su lazeriniais prietaisais jie išpjaudavo akmenis,

antigravitacinėmis mašinomis juos pakeldavo į reikiamą aukštį,

o radioaktyviu cementu sutvirtindavo blokus. Marso ir Žemės

struktūros – vienas grandiozinis kosminis projektas, sukurtas

ateivių civilizacijų. Matematinėmis išraiškomis piramides

bandoma susieti su vieta Marse, vadinama Cydonia ir garsiuoju

jos „veidu uoloje“.

Kita nuomonių grupė teigia, kad piramidėse surašyta

skaitmeninė simbolika, kad jos išmatavimuose užkoduota visa

pasaulio istorija, kad tereikia ją iššifruoti, ir sužinosime

ne tik savo praeitį, bet ir ateitį. Kai kurie mano, kad tos

užkoduotos žinios buvo surašytos kaip pranešimas žmonijai, kas

laukia jos dėl moralinio supuvimo, kad gresia galas dėl

pasaulinio karo ar dėl visuotinio gamtos užteršimo.

Nuo seniausių laikų piramides norima paversti savotišku

matematikos, astronomijos, geologijos stebuklų šaltiniu. Ši

skaičių mistika tėra ne daugiau, kaip spekuliacijos. Iš

statybos plano, vartų, tunelių, salių ir laidojimo kameros

padėties bandoma nuspėti vis

žmonijos istoriją, netgi antrą

Kristaus atėjimą ir pasaulio pabaigą. Piramidės išmatavimus

bandoma susieti net su krikščioniškaisiais įvykiais, tuo

bandant įrodyti, kad apie piramides užuominų yra jau

Biblijoje. Neva Nojus ir jo sūnūs Dievo pavedimu statė Gizos

piramidę. Kaip teigia tikintieji – „tai Biblija, surašyta

akmenyje“. Kiti gi įsitikinę, kad Gizos piramidę pastatė

velnias.

Dažnai skaičių mistikos mėgėjai remiasi tokiais duomenimis,

kurie, jei tik iš karto klaidingai paaiškinami, žmogų gali

tiesiog apstulbinti. Žinoma, kad piramidžių įstrižainės

tiksliai nukreiptos į pasaulio šalis. Pratęsta CCheopso

piramidės šiaurės rytų-pietvakarių įstrižainė sutampa su

Chefreno piramidės įstrižaine. Daugumas iš to sekančių išvadų

pagrįstos klaidingais matavimais ir pernelyg laisvu gautų

duomenų interpretavimu. Kiekvienas matavimas, net panaudojus

pačius moderniausius metodus, gali būti tik apytikris, kadangi

piramidės paviršius apiręs, o viršūnė nugriuvusi. Bet kokia

matematinė mistika, pagrįsta centimetro tikslumu atliktais

matavimais, diskredituoja save nuo pat pradžių.

Pvz., piramidės aukštis, padidintas milijardą kartų yra lygus

žemės atstumui iki Saulės, kitaip sakant, 98 000 000 mylių.

Faktiškai Žemė apie Saulę skrenda ovalia orbita, ttad šitas

atstumas tarp jų kinta. Vidutiniškai jis būna ne 98, o 93 mln.

mylių.

Kitas „įrodymas“ byloja, kad jei nuo šiaurės poliaus per

piramidę bus išvesta tiesi linija iki pietų poliaus, tai ta

linija eis per didžiausius žemės paviršiaus plotus nnegu bet

kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Tačiau labiausiai paplitęs argumentas, bandant įrodyti

piramidėse užkoduotas žinias, skaičius Pi. Jis gaunamas

piramidės pagrindo atstumą padalinus du kartus iš piramidės

aukščio. Visų pirma, tai, kad gaunamas toks skaičius,

nereiškia, kad jis specialiai buvo užšifruotas ainiams. Pi

reikšmė jau prieš 4000 metų buvo žinoma ne tik senovės

egiptiečiams, naudojusiems 3,1605, bet ir babiloniečiams,

naudojusiems 3,125 reikšmę. Daugelis senovės kultūrų Pi

reikšmę netgi prilygindavo 3. Ir geometrijos žinome, kad

apskritimo išorinis perimetras apskaičiuojamas taip: S =

2*3.14*r (kur r apskritimo spindulys). Ši formulė buvo žinoma

senovės statytojams ir konstruktoriams. Skaičius Pi stebina

žmones, kadangi jo iki galo neįmanoma nustatyti. Paskutinė

kompiuteriu nustatyta Pi reikšmė – daugiau kaip 51 mlrd. po

kablelio. Šiuolaikiniai inžinieriai dažniausiai naudojasi iki <

7 skaičių po kablelio, o mokslininkams retai kada prireikia

daugiau, kaip 20 skaičių po kablelio. Galų gale niekas

nepaneigs, kad senovės egiptiečiai buvo puikūs astronomai,

tačiau nėra pagrindo tvirtinti, kad jie turėjo tikslų ilgio

matą, panašų į mūsų metrą.

Matuojant gigantiškus pastatus labai mažu matu, visai nesunku

gauti sensacingų rezultatų. Išmatavus bet kokį didelį pastatą

centimetrais, paskui skaičius atitinkamai sudėjus, atėmus,

sudauginus galima gauti netikėčiausių panašumų į kosminius

dydžius. Netgi tikrai paaiškėjus, kad Didžiosios piramidės

proporcijose egiptiečiai yra įamžinę kažkokias yypatingas savo

matematikos ir astronomijos žinias, vis tiek nėra pagrindo

šiuos skaičius mistifikuoti ir iš jų pranašauti ateitį.

Trečioji grupė žmonių, manančių, kad piramidės forma taip

apskaičiuota, kad turi stebuklingų atsinaujinimo galių.

Istorijos apie gydomąją piramidžių galią – ne daugiau kaip

mitas, apgaulė. Ignoruojamas faktas, kad didžioji dalis mumijų

(įskaitant ir kai kurias geriausiai išsilaikiusias) buvo

rastos netgi ne piramidėse. Egiptiečiai lavonus mumifikuodavo

toli gražu ne taip tobulai, kaip tai darė inkai, maoriai,

ivarai, o piramidės „galios“ neprisidėjo prie geresnio jų

išsilaikymo. Nėra jokio įrodymo, kad sėdintis piramidėje iš

viso pajus kokį nors efektą.