Egipto dievai

Ra (Re), „kuriančioji galia“, „kūrėjas“ buvo Saulės dievas, vyriausias iš visų. Pagal mitus, iš jo burnos išėję pirmieji dievai, o iš ašarų – žmonės.Ankstyvuoju laikotarpiu tapatintas su Horu, turėjusiu vanago ar sakalo išvaizdą. Manyta, kad dangumi ar požemiu jis plaukia laivu. Jo kulto centras buvo Annu (žydų On, graikų Heliopolis – dabartinio Kairo vietoje) 5 dinastojos pirmasis faraonas Userkaf buvo Ra vyriausiasis žynys – ir nuo jo laikų prie faraonų vardo pridedama dalelytė Sa-Ra (Ra sūnus). Tik vėlyvuoju laikotarpiu (18-ioje ddinastijoje) populiarumu jį aplenkė Izidė ir Ozyris.Ra-Horakhty (Ra-Hoor-Khuit), „Ra horizonte“ buvo tapatintas su Horu ir išreiškė Saulės galią.

Ptah – dievas, „pietinė siena“, iš pradžių garbintas (Memfyje, jau 3100 m.pr.m.e.) kaip viso pasaulio kūrėjas, Saulės ir dievų siuvėjas, statybininkł globėjas. Senosios karalystės Ramesido eroje minimas kaip atsakingas už javų brendimą. Jis sukurdavo kūnus, kuriuose po mirties apsigyvendavo žmonių sielos. Pagal kitus mitus jis dirbo Tehuti (Thoth) vadovaujamas ir vykdė šio komandas.Vėliau tapo menų, amatų globėjas. Su žmona Sohmeta (kitur Bastė – ddeivė-katė) ir sūnumi Nefertumu (arba kitaip Imhotepu) sudarė Memfio triadą, kur Naujosios karalystės (1550-1070 pr.m.e.) laikais jo šventyklos, Hewet-ka-Ptah, vardas buvo naudojamas kaip visos srities pavadinimas. Remzio II (1290-1224 pr.m.e.) laikais susijungia su dievybe Ta-tenen (kas reiškia „žemė, kuri atsiskyrė“, tt.y. nuo pirmykščių vandenų) Vaizduojamas barzdotu vyru su nuskusta galva, kuris, tarsi mumija, apsisiautęs numirėlio drobule – Rankose prieš save laiko Uas – skeptrą fenikso galva, Ankh – (šio simbolio amžinojo gyvenimo simbolio piešinys šio puslapio pradžioje) ir Džed – pastovumo ženklą. Dažnai garbintas kartu su Sekeru ir Ozyriu kaip Ptah-seker-ausar dievybė.

Setas – dievas, garbintas Aukštutiniame Egipte, vėliau dykumų ir tolimų šalių dievas, Ozyrio brolis ir jo žudikas. Ozyrio sūnus Horas jį nugalėjo dvikovoje.

Izidė – dangaus deivė, Ozyrio žmona. Ji surinko Ozyrio kūną, kurį dievas Setas sukapojęs į 40 dalių ir išmėtęs po visą Egiptą, ir jį palaidojo.Pagrindinės jos globos sritys: motinystė, vedybinė ištikimyė, ligonių slaugymas, magijos užkeikimai ir burtai. Atrodo, kad jos kultas kilo Abydos mieste Nilo ddeltoje, – tik vėliau Heliopolyje sujungta su Ra šeima. Tačiau nuo 1500 m.pr.m.e. neturėjo vieno pagrindinio garbinimo centro tapusi visuotinai pripažinta dievybe, – kaip ir jos vyras Ozyris.

Ozyris – atgimstantis dievas, sielų teisėjas. Jo kultas suklestėjo 2100-1700 m.pr.m.e. ir truko iki romėnų įsigalėjimo ir žmogaus sąmonėje formavo mintį, kad pomirtiniame gyvenime teks atsakyti už žemėje padarytas nuodėmes. Mirdamas žmogus tapdavo ‘Ozyriu’.

Kebas – Žemės dievas, Šu ir Tefnutės sūnus, Nutės brolis ir vyras, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei NNeftidės tėvas. Jo simbolis buvo žąsis, tai vyras žalia ir juoda oda – visų gyvių ir Nilo dumblo spalva. Sakoma, kad jis galėjo įkalinti nedorėlių sielas, kad jos nepakiltų į dangų.Atkreipkite dėmesį, kad Žemės dievas yra vyriškos giminės dievas, – retas atvejis mitologijoje, kurioje Žemė dažniausiai moteriškos giminės deivė.

Amonas (Amenas, Amunas) reiškiantis „Paslėptasis“ – nuo seno Tebų (18-21 dinastijų laikais) globėjas (Amonas-Ra, dievų karalius) ir Heliopolio žynių laikytas pirmapradžiu pasaulio kūrėju, nors ankstyvesniuose mituose buvo Tehuti sūnus. Jis dažniausiai siejamas su vėju ar paslėptais daiktais. Jo šventieji gyvūnai buvo žąsis ir avinas. 19 ar 20 dinastijos laikais laikytas „nematoma kūrybine jėga esančia visos gyvybės danguje, žemėje ir požemyje šaltinis pasireiškęs Ra forma“ (pagal Budge). Laikytas bet kurio pamaldaus asmens globėju. Amonas buvo kilęs iš savęs, o pagal vėlesniąją Tebų tradiciją – sukurtas dievo Toto Naujosios Karalystės laikais jo žmona laikyta Mutė, „Motina“, („Aukso aušra“ – Auramutė) kuri, atrodo, buvo „Didžiosios Motinos“ ekvivalentas. Jų vaikas buvo Mėnulio dievas Khonsas. Su Mute ir Khonsu sudarė Tebų Trejybę. Iki Vidurinių amžių Karalystės tebuvo vietinis Tebų dievas. Bet Tebams ėmus pirmauti, iškilo ir nuo XVIII dinastijos tituluojamas Dievų valdovu. Jo Karnako šventykla buvo didžiausia iš kada nors pastatytų.XIX-XX dinastijų laikais buvo laikomas „neregima kkūrybine galia, bet kurios gyvybės danguje, žemėje ir gilumoje, Požemyje, šaltinis, – ir kurs pats pasireiškė Ra pavidalu“.

Anubis – – graikiškas dievo vardas kilęs iš egiptietiško Anpu („aukso aušra“). Jis buvo Neftidės sūnus. Pagal kai kuriuos šaltinius – jo tėvas buvo Setas, bet pagal kitus Ozyris (ir tada jo motina Izidė). Vaizduojamas su šakalo galva. Ir kadangi šakalai ieško kritusių žvėrių (mirusių) maistui, jis siejamas su mirtimi, Senąja Karalyste, Jis pirmasis pradėjo balzamuoti mirusius (balzamavo Ozyrį). Jis taip pat garbinamas kaip „Upuaut“ („Kelių atvėrėjas“), – kartais su triušio galva, – kuris palydi mirusiųjų dvasias į jų teismą ir stebi Tiesos Svarstykles, kad požemyje apsaugotų mirusiuosius nuo pakartotinos mirties.

Apis – senas Egipto dievas visas vaizduojamas vien kaip jautis (o ne žmogumi su kieno nors galva) su Saulės disku ir gyvate. Garbintas Memfyje, kuriame buvo laikomas gyvas jautis. Ten yra didelis jaučių kapinynas. Buvo derliaus dievas. Aleksandrijoje buvo transformuotas į sinkretinį graikų-romėnų-Egipto Serapį.

Hatorė – graikiškas deivės Het-Heret („Namas viršuje“) ar Het-Heru („Horo namas“) vardas, – tai rodo ją buvus dangaus deive, kartais tapatinama su Izide. Nuo seno šlovinama kaip dieviškoji karvė ir tarp karvės ragų turėjo Saulės skritulį. Edfu mieste laikoma Horo žmona. Tebuose buvo mirties deive ir ant ggalvos turėjo hieroglifą „Vakarai“ (amenta). Taip pat meilės, šokių, alkoholio ir svečių šalių globėja.

Horas – Izidės ir Ozyrio sūnus, atkeršijęs už tėvo nužudymą – iškastravo savo dėdę Setą. Vėliau tapo šalies valdovo – Faraono – pirmtaku ar įvaizdžiu.Horas buvo sakalo formos, o akys iš saulės ir mėnulio. Dangaus dievas valdė dieną. Buvo daug Horo formų: Re-Harakhti, Harsiesis, Haroeris, Harendotes, Khenti-irti, Khentekhtay (dievas- krokodilas), Harmakhis (arba Horas horizonte ir sietinas su Giza sfinksu). Kaip Heru Ur („Horas šeivamedis“) buvo Viršutinio Egipto globėjas, – pradžioje kaip Seto, valdžiusio Žemutinį Egiptą, brolis. Tačiau kai Viršutinis Egiptas pavergė Žemutinį (apie 3100 m.pr.m.e.), pradėjo su juo varžytis.

Khepera – pagal Heliopolio kosmologiją dievas Kūrėjas, susiliejęs su Amonu ir Ra. Pats žodis kheper turi daug reikšmių, taro jų „kurti“, „keisti“, o taip pat „skarabėjas“ (arba mó÷lavabalis), kuris buvo laikomas Saulės, skriejančios dangumi, simboliu.

Khonsas – trečioji didingos Tebų trejybės dievybė – po Amono ir Mutės. Jis buvo Mėnulio dievas. Paplitęs pasakojimas, kad jis žaidė su Tehuti senovinį seneto žaidimą ir pralošė dalį savo šviesos. Nuo tada jis negali visą mėnesį išlaikyti savo spindesio, – pakaitom auga ir dyla. Pagrindinė šventykla Karnake buvo skirta jam.

Ma’at – laikoma Tehuti žmona ir Ra dukra. Jos

vardas reiškia „tiesa“, „teisybė“ arba net ir „kosmoso tvarka“. Vaizduojama kaip aukšta moteris su stručio plunksna (jos vardo ženklas) plaukuose. Ji dalyvauja mirusiųjų teisme – jos plunksna virš mirusiojo širdies parodydavo, ar šis gyveno dorai.

Mutė, Tebuose buvo laikyta Amono žmona („mut“ reiškia „motina“) ir buvo Khonso, mėnulio dievo, motina.

Neftidė – jauniausia Kebo ir Nutės dukra, Seto sesuo ir žmona. Jos vyresnioji sesuo ir brolis buvo Izidė ir Ozyris. Ji paliko Setą, kai šis nužudė savo brolį Ozyrį ir ppadėjo Izidei ieškoti jo kūno.

Nefertumas – dievo Ptah sūnus, dieviškasis gydytojas, vaizduojamas su lotosu ant galvos.

Neitė – karo ir išminties deivė, garbinta Nilo deltoje; vėliau Izidės, taip pat Neftidės ir Selketės sesuo bei dievo Duemutefo, mirusiųjų skrandžių saugotojo, gynėja. Krokodilo dievo Sobeko motina.

Nutė – dangaus deivė, Šu ir Tefnutės dukra, Kebo sesuo ir žmona, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei Neftidės motina. Dažnai vaizduojama kaip moteris žydra žvaigždėta oda, atsirėmusi visomis galūnėmis ir palinkusi, tarsi dangaus skliautas vvirš Kebo – Žemės, savo vyro.

Sohmeta – dievo Ptah žmona, karo deivė, kurią Ra pasiuntė į žemę liūtės pavidalu bausti nusidėjėlių, ir ji naikinusi žmones, kol dievai ją sulaikė. Vėliau tapo taiki teisybės gynėja. Kartu su Ra ir Baste buvo kkartu garbinama kaip viena sudėtinė Sekhmet-bast-ra dievybė.

Šu – oro ir sausų vėjų dievas, Ra sūnus, Tefnutės brolis ir vyras, Kebo ir Nutės tėvas. Panašiai kaip ir Ma’at vaizduojamas su stručio plunksna – dažnai stovintis ant gulinčio Kebo ir laikantis aukštai viršuje Nutę – taip atskiriantis juos.Vardas tikriausiai kilo iš žodžio šu („sausas“, „tuščias“). Atrodo, kad ji galėjo būti Saulės šviesos personifikacija. Šu ir Tefnutė buvo vienos sielos dvi skirtingos pusės.

Tefnutė – drėgmės ir debesų deivė, Ra dukra, Šu sesuo ir žmona, Kebo ir Nutės motina. Vaizduojama kaip moteris liūtės galva. Vardas, tikriausiai, kilo iš teftef („dulksna“, „drėgmė“) bei nu („vandenys“, „dangus“).

Tehuti – išminties dievas. Sakoma, kad pradžioje jis gimęs iš savęs (savaime, iš nieko) kartu su savąja žmona MMa’at („išmintimi“) arba, galbūt, sukurtas dievo Ra. Hermopolyje buvo sakoma, kad jam gimė aštuoni vaikai, iš kurių svarbiausias yra Amonas – „paslėptasis“, kuris buvo šlovinamas Tebuose kaip Visatos Viešpats. Kiti: Amenetas, Hekas, Heketas, Nunas, Nunetas, Kau ir Kauketas.Vaizduojamas su paukščio ibio galva ir nešančiu plunksnas ir papiruso ritinius, kuriuose surašyta visi daiktai. Buvo dievų žinianešys ir veikė daugelyje jų suėjimų. Ozyrio mituose vaizduojamas kaip vyriausias jo viziris. Kaip ir Knonsas buvo Mėnulio dievas. Kartu buvo ir laiko, magijos ir rašto ddievas. Sakoma, kad jis sukūrė hieroglifus.