ES raidos etapai

Ekonominė Europos integracija prasidėjo po Antro Pasaulinio karo, kada karo išvarginta Europa ieškojo kelių atgaivinti savo ekonomiką ir išvengti tolimesnių karų. Nuo dažnų ir žiaurių karų Europa kentėjo ne vieną amžių. Vien Prancūzija su Vokietija 1870-1945 m. kariavo tris kartus. Dėl pastarųjų priežasčių Europos lyderiai įsitikino, kad vienintelis kelias išvengti karų yra glaudesnė politinė ir ekonominė valstybių integracija. Vienu iš pirmųjų integracijos pavyzdžių buvo 1948m. įkurtoji Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OEES – Organization for European Economic Cooperation), susijusi su amerikietiškuoju MMaršalo (Marshal) pagalbos planu. Dabar ji vadinama Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (OECD). Beniliukso muitų sąjungos (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas) įkūrimas tais pačiais metais tapo ekonominio bendradarbiavimo tarp kelių šalių pavyzdžiu. 1949m. atkurta Europos Taryba.

1950 gegužės 9 d. (tą dieną dabar pažymima Europos diena) Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė integruoti Vakarų Europos anglies ir plieno pramonę, taip gimė vadinamasis Šumano planas.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman paskelbė pasauliui deklaraciją, kviečiančią Prancūziją, Vokietiją bei kitas Europos šalis sujungti savo aanglies ir plieno pramonę, taip padedant „kertinį akmenį“ Europos federacijai. Robert Schuman pasiūlė sukurti viršnacionalinę Europos instituciją, atsakingą už anglies ir plieno pramonę. Ši pramonės šaka tuo metu buvo laikoma karinės galios pagrindu. Šalys, pakviestos dalyvauti kuriant bendrą Europą, karo mmetu buvo patyrusios daug materialinių nuostolių ir moralinių praradimų.

Prie šio plano paruošimo daug prisidėjo ir Prancūzijos valstybės tarnautojas Jean Monnet, kuris kartu su Šumanu laikomi vienais iš Europos Sąjungos tėvų. Šumano planas buvo pirmasis žingsnis vienijant Europą. Jo pasėkoje 1951 m. Belgija, Vakarų Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai Paryžiuje pasirašė sutartį, (vadinamąją Paryžiaus sutartį) kuria įsteigė Europos Anglių ir Plieno Bendriją (EAPB).

Britanija taipogi buvo pakviesta prisijungti prie būsimosios sąjungos, bet atsisakė pasiūlymo argumentuodama siekiu išsaugoti nacionalinį suverenitetą. Sutartis įsigaliojo 1952 metais. Buvo nustatytas jos galiojimo terminas – 50 metų, taigi jos galiojimas 2002 m. baigėsi.

EAPB įkūrimu buvo siekta sukurti bendrą tarp valstybių narių anglių ir plieno rinką ir tuo pačiu paskatinti ekonominį augimą. Sutartyje buvo numatytas nnaujo nepriklausomo viršvalstybinio organo, Vyriausiosios valdybos, įsteigimas. Būtent šiam organui valstybės narės perleido dalį savo suverenių galių, tarp jų ir teisę priimti sprendimus dėl anglių ir plieno pramonės valstybėse narėse. Pirmuoju Vyriausiosios Valdybos prezidentu tapo Jean Monnet.

2. EUROPOS INTEGRACIJOS ETAPAI

2.1. EEB IR EUROTOM SUKŪRIMAS, PIRMASIS BENDRIJOS PLĖTROS ETAPAS

Naujoji sąjunga buvo tokia sėkminga, jog plieno ir anglių prekyba tarp valstybių narių išaugo net 129 proc. per pirmuosius 5 metus. Paskatintos pastarosios sėkmės, valstybės narės nutarė išplėsti integraciją į karinę bei ppolitinę sferas, įkuriant Europos Gynybos Bendriją ir Europos Politinę Bendriją ir 1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį. Tačiau 1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakius svarstyti Europos gynybos bendrijos steigimo sutarties ratifikavimą. Sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo, todėl buvo nuspręsta ir toliau apsiriboti tik ekonomine integracija. Belgų politiko Henrio Spako (Henry Paul Spaak) iniciatyvos dėka 1957 m. kovo 25 d. Europos Anglių ir Plieno Bendrijos narės Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija pasirašė dvi sutartis, kuriomis buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija (EEB) ir Europos atominė bendrija (EURATOM). Ir tuo sukūrė pagrindus ekonominei ir socialinei pažangai bei taikiam bendradarbiavimui Europoje. Kadangi šios sutartys buvo pasirašytos Romoje, jos dažnai yra vadinamos tiesiog Romos sutartimis. Įsteigdamos EEB valstybės narės susitarė sujungti nacionalines rinkas į vieningą bendrą rinką. EEB steigimo sutartyje išdėstyti pagrindiniai bendrosios rinkos principai: keturios laisvės (laisvas asmenų, kapitalo, paslaugų ir prekių judėjimas), muitų sąjunga, bendrasis išorinis muitų tarifas ir įvairios bendros politikos, kurią vykdys EEB, sritys. Sutarties preambulėje buvo nustatyta, jog pasirašančios valstybės siekia padėti pamatus dar glaudesnei Europos tautų sąjungai. EURATOMO sukūrimo tikslas buvo sudaryti palankias sąlygas, kad bbūtų galima skubiai kurti ir plėtoti atominę pramonę. Šios bendrijos įkūrimu siekta panaudoti branduolinę energiją taikiems tikslams. Abi Romos sutartys buvo ratifikuotos nacionalinių parlamentų ir įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Šis Europos šalių bendradarbiavimas išsiplėtė iki 15 šalių ir 372 milijonų piliečių bendruomenė, kuri vadinasi Europos Sąjunga, o nemažai kitų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva mato savo ateitį Europos Sąjungoje. Per kelis dešimtmečius Europos Bendrija tapo ekonominės pažangos ir politinio vienijimosi centru. Nuo 1958 iki 1970 m. muitų bei kiekybinių prekybos apribojimų panaikinimo tarp Europos Bendrijos šalių dėka, buvo pasiekta įspūdingų laimėjimų: prekyba Bendrijos viduje padidėjo 6 kartus, vidutinis bendras nacionalinis produktas Bendrijos šalyse padidėjo daugiau nei 70% , vartotojai gavo galimybę rinktis tarp gausybės importuotų bei nacionalinių prekių.

Visos bendrijos (EAPB, EEB. EURATOM) turėjo panašias institucines struktūras: bendrą Teisingumo teismą ir Parlamentą, tačiau atskiras Komisijas ir atskiras Tarybas. 1967 m. šios trys bendrijos buvo sujungtos ir nuo 1967 m. atsirado bendra Komisija ir bendra Ministrų Taryba. Nuo tada praktikoje Europos bendrijas imta tiesiog vadinti “Europos bendrija” turint omeny visas tris Europos Bendrijas.

Pirmas ir aktualiausias uždavinys pradėjus veikti EEB buvo muitų sąjungos įsteigimas. Šiam darbui įgyvendinti numatytas 12 metų terminas. Panaikinti tarp valstybių narių egzistuojančius muitus buvo nnesudėtinga ir šis tikslas buvo įgyvendintas net dvejais metais anksčiau nustatyto termino, 1968 metais. Vis gi reikia pastebėti, jog kitus EEB įkūrimo sutartyje numatytus tikslus realizuoti sekėsi sunkiau, reikėjo sukonkretinti priemones užsibrėžtiems tikslams pasiekti, tačiau valstybės narės ne visada palankiai priimdavo siūlomas priemones, o neretai ir atvirai joms prieštaravo. Labiausiai pasisekė išplėtoti bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP), kurios tikslas buvo pakeisti kiekvienos valstybės atskirą žemės ūkio politiką visos bendrijos mastu veikiančia sistema.

EURATOMAS taipogi susidūrė su sunkumais ir vidiniais prieštaravimais. Problemos glūdėjo tame, jog valstybės visų pirma stengėsi užtikrinti savo nacionalinius interesus ir gana įtariai žiūrėjo į viršvalstybines valdžios struktūras. 1969 m. įvyko Hagos viršūnių susitikimas, kurio metu nutarta įgyvendinti tikslus, numatytus Romos sutartyje. Be to, 7 deš. iškilo Bendrijos plėtros klausimas. Prisijungti prie Europos Bendrijų visų pirma pageidavo Britanija, kuri ankščiau buvo atmetusi analogišką pasiūlymą. Prisijungimą paskatinę motyvai buvo ir politiniai ir ekonominiai – Bendrijų BVP vienam gyventojui didėjimo tempai buvo dvigubai didesni nei Didžiojoje Britanijoje, be to, buvo aiškiai jaučiama, kad nepriklausoma Didžioji Britanija nepajėgi konkuruoti atitinkamu lygiu. Be to, dekolonizacija susilpnino Didžiosios Britanijos vaidmenį Sandraugoje ir ji jau nebebuvo nepriklausoma supervalstybė. Taigi Didžioji Britanija kartu su Danija, Airija ir Norvegija 1963 m., o paskui ir 1967 m.

pareiškė norą įstoti į Europos Bendriją, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, kadangi jam pirmiausiai pasipriešino Prancūzijos prezidentas Čarlis de Golis, kuris tuo metu buvo viena svarbiausių asmenybių Bendrijoje. Vis gi Hagos viršūnių susitikimo metu buvo numatyta ateityje į Bendriją priimti naujus narius ir to pasėkoje 1973 m. įvyko pirmasis Bendrijos plėtros etapas. Jo metu Didžioji Britanija, Danija ir Airija tapo Europos Bendrijų narėmis, tuo tarpu Norvegija po referendumo nusprendė nestoti į Europos Bendriją.

Hagos viršūnių susitikime taipogi buvo priimta bendrų ppinigų įvedimo idėja ir netgi nustatyta data jai įgyvendinti – 1980 m. , tačiau bendri pinigai pasirodė tik 2002 m. XX a. 8 deš. sulėtėjo spartus ekonomikos augimas, kuriuo pasižymėjo 7 deš. 8 deš. Atsirado infliacija, išaugo nedarbas, be to, Europos ekonomiką sukrėtė 1973 m. įvykęs naftos kainų šuolis, kada naftos kaina patrigubėjo. Nepaisant tam tikrų Europos Bendrijos sąstingio požymių, Bendrija nesunyko.

Praėjus daugiau nei 2 dešimtmečiams nuo Bendrijos įkūrimo, atsirado institucinių pokyčių. Visų pirma, iki 1979 m. atstovai į EEuropos parlamentą būdavo renkami valstybių nacionaliniuose parlamentuose, o 1979 m. ši tvarka buvo pakeista ir Europos Bendrijos piliečiai pirmą kartą gavo teisę tiesiogiai balsuoti už kandidatus į Bendrijos parlamentą. Naujai tiesioginiu būdu išrinktas parlamentas pasirodė gerokai efektyvesnis. Nuo to laiko ttiesioginiai Europos parlamento rinkimai yra rengiami kas 5 metai.

2.2. ANTRASIS IR TREČIASIS EUROPOS BENDRIJOSPLĖTROS ETAPAI

9 deš. įvyko antrasis ir trečiasis Europos bendrijos plėtros etapai . Naujomis narėmis tapo Graikija (1981 m.), o vėliau ir Ispanija su Portugalija (1986 m).

Galutinis Europos Bendrijos atsigavimas iš sąstingio yra siejamas su bendrosios rinkos programos parengimu. Vieningos rinkos kūrimo procesas prasidėjo dar 7 dešimtmetyje, šalinant daugumą tarifinių barjerų. Vis dėlto nepaisant muitų sąjungos, Europos Bendrijoje liko daug papildomų kliūčių prekybai (valstybiniai užsakymai, techninių standartų, mokesčių ir muitų sistemų skirtumai). 1985 m. Lordo Cockfieldo sudarytoje Baltojoje knygoje išvardijamos 279 priemonės, kurių reikėjo imtis siekiant pašalinti netarifines kliūtis ir sukurti tikrą vieningą rinką, kurioje galėtų laisvai judėti prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės. Taigi Cocfieldo Baltoji knyga ššalia vidinių muitų panaikinimo turėjo užtikrinti ir netarifinių barjerų panaikinimą Bendrijos ribose.

1985 m. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri turėjo atsižvelgdama į tuometinius įvykius padaryti tam tikras pataisas Bendrijų steigimo sutartyse. Tarpvyriausybinės konferencijos rezultatas – Suvestinis Europos aktas – buvo pasirašytas 1986 m. Vienas svarbiausių klausimų konferencijoje buvo vieningos rinkos idėja, kurios įgyvendinimo priemonės ir etapai tapo karštų diskusijų objektu. Galiausiai Europos suvestinio akto 8A straipsnyje buvo numatyta laipsniškai sukurti vidaus rinką iki 1992 m. gruodžio 31 d.Toje rinkoje prekės, ppaslaugos, asmenys ir kapitalas turėjo laisvai judėti netrukdomi nei muitų, nei netarifinių kliūčių. Suvestinio Europos akto dėka Bendrijos kompetencijai taipogi priskirtos naujos veiklos sritys tokios kaip aplinkosaugos, mokslo ir tyrimų bei regioninė politika.

Ratifikuojant Suvestinį Europos aktą iškilo tam tikrų sunkumų. Danijos parlamentas uždraudė vyriausybei ratifikuoti sutartį ir to pasėkoje buvo kreiptasi į tautą, t.y. surengtas referendumas. Danija nebuvo vienintelė suabejojusi valstybė. Italijos vyriausybei reikėjo papildomo laiko, kad dokumentą galėtų išnagrinėti jos parlamentas. Graikija nusprendė palaukti tol, kol likusios dvi nepasirašiusios valstybės sutartį pasirašys. Bet tuo visos problemos nesibaigė, nes paskutinę minutę Airijos parlamentas atidėjo akto ratifikavimą, o vėliau buvo suabejota, ar jo nuostatos neprieštarauja Airijos konstitucijai. Taigi tokiu būdu vieningas Europos Aktas įsigaliojo tik 1987 m. Daugelio valstybių požiūris į Suvestinį Europos aktą nebuvo labai optimistinis. The economist pranešė, kad Liuksemburge susitarta dėl nedidelių pokyčių. Financial Times taip pat abejojo ar šis Suvestinis Europos aktas pakeis ką nors kita nei naujų sudėtingų derybų įvedimas tarp valstybių narių ir parlamento. Vis dėlto, Suvestinis Europos aktas buvo geras pagrindas tolimesniam Bendrijos plėtojimuisi.

2.3. MASTRICHTO SUTARTIS

1988-1992 buvo laikotarpis, kai Europos Bendrija siekė įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. 1989 m. Europos Komisijos pirmininkas Ž. Delors pateikė planą, kaip trimis etapais Europos Bendrijos valstybėse narėse būtų galima įįvesti bendrus pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką. Delors tikėjo, kad bendra rinka nebus baigta kurti, kol valstybės narės neturės bendrų pinigų. Delors planui buvo pritarta ir nutarta pradėti jį įgyvendinti nuo 1990 m.

1992 m. buvo pasirašyta Europos sąjungos sutartis, dar vadinama Mastrichto sutartimi. Mastrichto sutartis buvo lūžio taškas visoje Europos integracijos istorijoje. Modifikuodama ankstesniąsias Paryžiaus, Romos sutartis ir Suvestinį Europos aktą, kurie nustatė ekonominį Europos integracijos pobūdį, Mastrichto sutartis pirmą kartą nubrėžė politinės sąjungos tikslą. Su Mastrichto sutartimi ir gimė pats Europos Sąjungos terminas, kuris pakeitė Europos Bendrijų pavadinimą. Pačioje sutartyje teigiama, kad sutartis pažymi naują etapą, kuriant dar glaudesnę sąjungą tarp Europos tautų. Bendrai paėmus, Europos Sąjunga nebuvo naujas politinis ar ekonominis vienetas, kadangi Europos Bendrijų nariai tuo pačiu yra ir ES nariais. Taigi nepaisant pavadinimo, ši sutartis vis dėlto nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas.

Mastrichto sutartis remiasi vadinamaisiais trimis ramsčiais. Pirmasis (ekonominis) ramstis apima nuostatas, kurios buvo įtvirtintos jau EEB, EAPB ir EURATOMO sutartimis. Kiti du ramsčiai – politiniai, kuriais remiantis kuriama politinė sąjunga. Antrasis ramstis – tai ankstesnis Europos politinis bendradarbiavimas, kuris ES sutartyje buvo išplėtotas į bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), o trečiasis – ppolicijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, kuris atsirado sukūrus vidaus rinką ir panaikinus sienų kontrolę. Pagrindinis skirtumas tarp pirmojo ir antrojo su trečiuoju ramsčiu glūdi tame, kaip yra priimami sprendimai ir kokią kompetenciją sprendimų priėmime turi Bendrijos institucijos. Dėl klausimų, kurie patenka į pirmąjį ramstį, sprendimai priimami viršvalstybiniu metodu – kaip įstatymai, kurie galioja visose valstybėse. Šis ramstis patenka ir į Europos teismo kompetenciją – jei numatytos nuostatos bus nevykdomos, galima nevykdančią valstybę paduoti į teismą. Tuo tarpu antrajame ir trečiajame ramstyje šios taisyklės negalioja, čia sprendimai priimami kaip tarpvalstybinis susitarimas, ir dėl jų nevykdymo valstybių jau nebegalima paduoti į teismą. Mastrichto sutartis įvedė tam tikras naujoves. Visų pirma, įvesta Europos sąjungos pilietybė, pagrindinės žmogaus teisės pripažintos bendru Europos teisės principu. Remiantis ankstesniais pasiūlymais, numatyti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) pagrindiniai ypatumai ir įgyvendinimo tvarkaraštis; nutarta įvesti bendrus pinigus, pavadintus euru ir įsteigti Europos centrinį banką. Taipogi įvesti tam tikri pakeitimai sprendimų priėmimo procedūrose bei padaryti tam tikri instituciniai pokyčiai. Įsteigta nauja konsultacinė institucija – Regionų komitetas. Galiausiai numatyti bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai, jos taikymo sritys ir priemonės bei bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse tikslai ir priemonės; nutarta įkurti Europolą (Europos Policijos ofisą);

Nuo Mastrichto sutarties valstybės narės

pradėjo bendradarbiauti tokiose srityse kaip švietimas, kultūra, teisingumas, vidaus reikalai, užsienio ir saugumo politika, užsienio pagalba ir viešoji sveikata. Taipogi buvo galutinai sukurta vieninga Europos rinka.

Ratifikuojant Mastrichto sutartį iškilo nesklandumų – danai surengę referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš sutarties ratifikavimą. Antrajame referendume padarius tam tikrų nuolaidų Danijai, sutarčiai buvo pritarta. Vokietijoje atsirado abejojančių dėl Mastrichto sutarties atitikimo Vokietijos konstitucijai, tačiau teismas tą argumentą atmetė. Prancūzijoje už sutartį pasisakė vos 51, 4 proc. rinkėjų. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino ir kkai kurių valstybių narių piliečių noras apsaugoti savo šalies identitetą ir baimė, kad Briuselio biurokratai įgaus teisę kištis į šalių narių vidaus reikalus. Nepaisant tam tikro skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu, vis naujos valstybės reiškė norą įstoti į Europos sąjungą. 1989 m. tokį norą oficialiai išreiškė Austrija, o neužilgo ir Malta, Kipras, Suomija, Norvegija ir Šveicarija. Po kelių mėnesių surengus referendumą, Šveicarija atsiėmė savo pareiškimą. Derybos dėl stojimo su Austrija, Švedija ir Norvegija prasidėjo 1993 m. Vis gi Norvegijoje surengtame referendume ddėl stojimo į Europos sąjungą, 52,2 proc. rinkėjų balsavo prieš, taigi Norvegija taipogi atsisakė prisijungti prie Europos sąjungos.

2.4. KETVIRTASIS PLĖTROS ETAPAS

1995 m. sausio 1 d. įvyko ketvirtasis plėtros etapas Europos sąjungoje. Prie Europos Sąjungos prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija, ppapildžiusios Europos Sąjungos narių skaičių iki 15. Nuo pat komunistinės sistemos žlugimo Europos sąjunga į Rytų ir Vidurio Europos šalis žiūrėjo kaip į susiduriančios su dviem pagrindinėmis problemomis. Visų pirma buvo abejojama dėl jų demokratinės sistemos tvirtumo ir antra, dėl sėkmingo perėjimo į rinkos ekonomiką. Vis gi laikui bėgant šis požiūris pasikeitė ir tolesnė Europos Sąjungos plėtros perspektyva tapo susijusi būtent su pastarosiomis valstybėmis. 1993 m. Kopenhagos viršūnių taryboje buvo suformuluoti vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos atitinkančios valstybės galėjo tapti Europos sąjungos narėmis. Europos Komisija derybas dėl narystės su pirmąja valstybių grupe pradėjo dar 1998 m, o su antrąja 2000 m. Derybos baigėsi 2002-2002 m. ir nuo 2004 m. Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija taps EEuropos sąjungos pilnateisėmis narėmis. Ryšium su būsima stambia plėtros banga buvo surengtos Amsterdamo ir Nicos tarpvyriausybinės konferencijos, turėjusios pritaikyti Europos sąjungos institucijas būsimam darbui išsiplėtusioje sąjungoje. Amsterdamo konferencija buvo surengta 1996 m. Be klausimų dėl būsimos plėtros iškilo kitų neatidėliotinų reikalų, kuriuos ir reikėjo aptarti konferencijoje. Tokiu būdų reikėjo peržiūrėti Europos sąjungos institucinę sąrangą, visų pirma atsižvelgiant į tai, kaip būtų galima padidinti jų efektyvumą. Taipogi Amsterdamo sutartis turėjo įtvirtinti naujoves, kurios padėtų Europos sąjungai atsilaikyti prie ateities iššūkius. Taigi MMastrichto sutarties sąlygos buvo peržiūrėtos 1997 m. spalio 2 d. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje (kuri įsigaliojo 1999 m. gegužės mėn.), tačiau Mastrichte nustatytoji ramsčių struktūra išliko. Amsterdamo sutartyje numatytos pagrindinės reformos – prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai – šios sritys perkeltos iš trečiojo Sąjungos ramsčio į pirmąjį. Tai reiškė, kad sprendimai dėl šių klausimų nuo šiol bus priimami kvalifikuota balsų dauguma ir bus privalomi visoms valstybėms narėms, o jų nevykdančias šalis bus galima paduoti į Teismą. Šengeno sutartis inkorporuota į Sąjungos teisinę sistemą, o Airijai, Danijai ir Didžiajai Britanijai, kurios nebuvo prisijungusios prie pastarosios sutarties, palikta savo sienų kontrolės teisė. Taipogi į pagrindinį EB steigimo sutarties tekstą buvo inkorporuotas Socialinės politikos protokolas, kadangi iškilo nemažai socialinių problemų. Numatytos tam tikros priemonės sustiprinti ir padidinti bendros užsienio politikos bei policijos ir muitinių bendradarbiavimo efektyvumą, taipogi padaryti tam tikri instituciniai pokyčiai. Įtvirtinta nuostata, leidžianti suspenduoti tam tikras valstybės narės teises, taip pat ir jos atstovų teisę balsuoti Taryboje, jei ji pažeidžia pamatinius demokratijos principus. Prisimenant kaip sunkiai sekėsi ratifikuoti Mastrichto sutartį, bijota ir dėl Amsterdamo sutarties ratifikavimo. Vis gi šį kartą ratifikacijos procesas praėjo sklandžiai, nors ir užtruko ganėtinai ilgai – nuo sutarties pasirašymo iki ratifikacijos prabėgo aapie 2 metai. Danijoje 1998 m. gegužės mėnesį pasirodė referendume balsuodami 55,1% “už” ir 44,9% “prieš” priėmė sutartį, tą patį kiek ankščiau padarė ir Airijos piliečiai balsuodami už 61,7% ir prieš 38,3%. Vis gi Amsterdamo konferencijoje nebuvo sugebėta išspręsti Europos Sąjungos institucijų ir vidaus klausimų, kurie buvo aktualūs ruošiantis plėtrai. Dėl šios priežasties 2000 m. buvo surengta Nicos konferencija. Ši konferencija turėjo galutinai atsakyti į klausimą, kaip išsiplėtusi Europos sąjunga galės efektyviai veikti Tokiomis aplinkybėmis 2000 m. ir gimė Nicos sutartis, kuri turėjo paruošti kelią didžiausiai plėtrai visoje Europos sąjungos istorijoje.Nicos konferencijoje buvo nuspręsta dėl Komisijos dydžio ateityje, taipogi nuspręsta, kiek kokia valstybė turės balsų Ministrų taryboje išsiplėtus Europos Sąjungai (Lietuvai skirti 7 balsai). Taipogi buvo paskelbta Europos sąjungos Pagrindinių teisių chartija. Tai politinio pobūdžio dokumentas dėl pagrindinių žmogaus teisių. Iki tol Europos sąjunga praktiškai neturėjo kompetencijos šioje srityje. Chartija nustatė Europos piliečių politines, ekonomines ir socialines teises, taipogi Nicos tarpvyriausybinėje konferencijoje priimta deklaracija dėl ES ateities. Nicos sutartis turėjo įsigalioti tada, kai ją ratifikuos visos ES valstybės. Šiokių tokių nesklandumų ratifikuojant sutartį kilo Airijoje – čia referendumo metu Airijos piliečiai atmetė sutartį, todėl po kiek laiko buvo surengtas antras referendumas, kuriame jau buvo nubalsuota už – sutartį. Airijai ratifikavus NNicos sutartį, ji įsigaliojo. 2002 m. yra svarbi data Europos sąjungos istorijoje, kadangi būtent tada pasirodė euro, bendro Europos sąjungos piniginio vieneto, banknotai ir monetos. Pats euras buvo įvestas anksčiau, 1999 m., bet jis buvo naudojamas tik valiutų biržose ir prekiaujant vyriausybių vertybiniais popieriais ir nebuvo naudojama grynuoju pavidalu. Daugelis euro banknoto piešinukų vaizduoja architektūros motyvus, daugiausia arkas ir tiltus, reiškiančius vienybę tarp Europos sąjungos tautų. Iš pradžių naujieji pinigai cirkuliavo apyvartoje kartu su nacionalinėmis šalių valiutomis, bet praėjus beveik dviems mėnesiams po jų įvedimo buvo išimti iš apyvartos.

Kitas svarbus įvykis 2002 m. – Konvento dėl Europos ateities darbo pradžia. Konventas turėjo apsvarstyti Europos sąjungai svarbiausias reformas Diskusija Konvente siekta įtraukti į diskusiją kuo daugiau dalyvių – išgirsti visuomenės grupių nuomones, tuo pačiu sumažinant atotrūkį tarp nacionalinės ir europinės politikos. Pagrindiniai klausimai, dėl kurių diskutuota Konvente buvo geresnis Europos Sąjungos kompetencijos nustatymas ir apibrėžimas, Sąjungos instrumentų supaprastinimas, demokratiškesnė, skaidresnė ir efektyvesnė Europos sąjunga. Svarbiausias rezultatas – Europos sąjungos Konstitucijos projekto parengimas, kuri yra būsimasis Europos sąjungos veiklos teisinis pamatas.

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS INTEGRACIJA Į ES

3.1.Naujų Europos Sąjungos narių priėmimo ir dalyvavimo joje teisinės sąlygos. Naujų valstybių narių priėmimą į Europos Sąjungą reglamentuoja Europos Sąjungos sutarties, įsigaliojusios 1993m. Lapkričio 1d., 0

straipsnis, nustatantis: “Kiekviena Europos valstybė gali pateikti Tarybai prašymą priimti ją į Sąjungą. Taryba priima sprendimą visais balsais, pasitarusi su Komisija ir gavusi Europos Parlamento sutikimą, priimtą absoliučios jo narių daugumos.”

Narystės kriterijai bendrais bruožais yra suformuluoti ne Sąjungos teisės aktuose, o jos politiniuose dokumentuose, priimtose Europos viršūnių tarybos Kopenhagoje (1993) ir Eseno (1994) susitikimuose ,tai pat Europos Parlamento 1996m. Balandžio 17d. rezoliucijoje dėl Europos Komisijos Baltosios knygos apie asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimą integruotis į vieningąją Europos Sąjungos rrinką.

Europos komisija yra pareiškusi, kad ji , rengdama savo nuomonę apie asocijuotųjų valstybių pasirengimą stoti į Europos Sąjungą, vadovausis Kopenhagos pasitarimo išvada :

“Šalis bus priimta, kai ji bus pajėgi prisiimti narystės įsipareigojimus atitikdama ekonominius ir politinius reikalavimus. Narystė reikalauja, kad :

1) šalis kandidatė turi būti pasiekusi institucinį stabilumą, garantuojantį demokratiją, teisės viešpatavimą (rule of law), žmogaus teise, mažumų teisių gerbimą ir jų apsaugą;

2) turi veikti funkcionuojanti rinkos ekonomika, taip pat pasirengimas atlaikyti Sąjungos konkurencijos ir veikiančių rinkos jėgų sspaudimą ;

3) yra pasirengimas vykdyti iš narystės kylančius įsipareigojimus, įskaitant politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų siekimą.

Europos Komisija, apibūdindama pasirengimo narystei Europos Sąjungoje teisinį kontekstą, pabrėžia, kad teisinis Sąjungos ir Vidurio Rytų Europos pagrindas yra ne BALTOJI KNYGA , oo Europos sutartis (asociacijos sutartis). Be to Komisija konstatavo, kad pasirengimo narystei strategija remiasi Europos sutartimi. “Asociacija, įsteigta Europos sutartimis, [.] padės Vidurio ir Rytų Europos valstybėms pagaliau pasiekti savo tikslą- tapti Sąjungos narėmis. Vienas iš šių sutarčių tikslų yra įgyvendinti tarp susitariančių šalių ekonomines laisves, kuriomis yra grindžiama Sąjunga ir jos vidaus rinka “.

Lietuvos galimybės stoti į Europos Sąjungą buvo nagrinėjamos remiantis pirmiausia pačios ES formuluojamais neformaliais ir formaliais kriterijais. Buvo atsižvelgta į tokius svarbius pasirengimo problemos aspektus kaip saugumo matmuo, politinės sistemos stabilumas, rinkos ekonomikos funkcionalumas ir konkurencingumas.

Saugumo problemos požiūriu Lietuvos perspektyvas stoti į Europos Sąjungą reikėtų vertinti labai teigiamai. Geografinis Lietuvos artumas Rusijai gali ir galėtų kelti komplikacijų, tačiau tik tuo atveju, jeigu pastaroji vėl akivaizdžiai iimtųsi vykdyti ekspansionistinę politiką kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau šiuo metu Rusijos keliamos grėsmės regionui ir konkrečiai Lietuvai nėra tokio lygio, kad iš esmės trukdytų Lietuvai ir kitoms VRE šalims įsijungti į Europos Sąjungą. Kita vertus, nėra ir kitų jokių esminių kliūčių, kurios trukdytų stojančiai į ES Lietuvai priimti bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) nuostatas.

Politikos stabilumo ir demokratijos reikalavimai . Tai rodo Lietuvos politinio stabilumo ir demokratijos sąlygų analizės instituciniu, sociologiniu ir tarptautinių agentūrų vertinimo požiūrių rezultatai.

Institucinio stabilumo deficitą LLietuvoje perėjimo į demokratiją pradžioje lėmė politinės sistemos reforma ir jos sukelta institucinė adaptacija trumpalaikės perėjimo perspektyvos atžvilgiu. Tačiau 1993m. ši reforma sėkmingai baigėsi- buvo priimta nauja Konstitucija ir suformuotos svarbiausios valdžios institucijos

Sociologiniu požiūriu Lietuvoje pastebimos kone didžiausias demokratine sistema patenkintų, o kartu ir demokratinį rėžimą palaikančių žmonių skaičiaus mažėjimas , palyginti su kitomis po komunistinėmis šalimis.

Rinkos ekonomikos institucijų funkcionalumas ir ekonomikos konkurencingumas buvo įvertinti pagal tris kriterijų grupes t.y. pagal bendrą šalies ūkio būklės ir reformų sėkmės laipsnį, pagal ūkio plėtotės tempą ir pagal Lietuvos ūkio būklės ir reformų pažangos lyginamąjį vaizdą.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad valstybė kandidatė dar iki formalaus priėmimo į ES turės sukurti atvirą ekonomiką bei išplėtoti ūkinius ryšius su dabartinėmis ES šalimis. Lietuvos ūkis jau dabar gana atviras, o prekybiniai ryšiai su ES šalimis toliau plečiami. Antra vertus, nors eksporto lyginamasis svoris Lietuvos užsienio prekyboje auga, užsienio prekybos balansas išlieka neigiamas.

Taigi tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu Lietuva kol kas nėra visiškai pasirengusi narystei Europos Sąjungoje.

Aišku, kad tapusi ES nare viena Lietuva didelės įtakos ES sprendimams daryti negalėtų. Tačiau ji taptų tarptautinių derybų vykstančių daugeliu lygmenų, – ir vyriausybių vadovų, ir ministerijų tarnautojų,- dalyve.

LITERATŪRA

1. G.Vitkus, K. Maniokas. Lietuvos integracija įį Europos Sąjungą. Vilnius, 1997m.

2. K.Lingys. Europos irAzijos šalys. Kaunas,1997m.

3. G.Vitkus K. Maniokas. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą strategija. Kaunas, 1997m.

4. Europos Sąjunga- jūsų kaimynė. Liuksemburgas, 1995m.

5. T. Visokavičienė. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: socialinė politika. Vilnius, 1997m.

6. A. M. Wiliams. Europos Bendrija. Vilnius, 1996m.

7. www.eic.lrs.lt/

8. www.euro.lt

9. www.mip.lt

10. www.examen-europaeum.com