Esė apie Tibulą

Albijus Tibulas buvo romėnų poetas, gyvenęs I a. pr. Kr. pabaigoje. Jo stilius itin skyrėsi nuo jo amžininkų, todėl ši rašytojo ypatybė pavadinta “minčių plaukimu”.Nuolatinio “minčių plaukimo” atnešami ir vėl nunešami praeities, dabarties ir ateities Lacijaus kaimo vaizdai Tibulo elegijose niekada nesustoja. Kaimo vaizdai nefiksuojami, jie amžinai juda, pinasi, keičiasi, aplinka visada būna tarsi gyva, spalvinga. Kaimo praeitis visuomet apgaubta jaukios šviesos. Poetas stengiasi išsaugoti kaimiškąsias tradicijas, apeigas, papročius. Kaimas apskritai jo poezijoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Jis pats nori rramiai gyventi kaime kaime, ramumoje ir gėryje, nedalyvaudamas karo žygiuose. Jis griežtai smerkia karą, apibūdindamas jį kaip godumo rezultatą ir pelno šaltinį (“Auksas – karų priežastis, jų niekas nebuvo girdėjęs / Kai vien medinė taurė puošdavo vaišes kuklias”). Nors Lacijaus kaimo vaizdai nėra kupini vien tik taikos ir ramybės nuotaikų, bet stengiamasi sukurti jaukią, nuoširdžią atmosferą. Netgi Tibulo lyrinis herojus yra melancholiškas ir pasyvus. Rašytojas bando išvengti staigių scenų, veiksmų, bei kruopščiai rimuoja žodžius,suteikdamas savo poezijai melodingumo, paversdamas savo eiles ddainomis. Tibulo elegijose nėra tikslaus siužetinio laiko ar vietos nurodymų, vaizduojančių objekto aprašymo, peizažų. Nėra nupiešto jokio konkretaus Lacijaus kaimo vaizdo, skaitytojas tegali susikurti savotišką jo miražą artai iliuziją, sudėliotą iš padrikų užuominų gabaliukų. Jis neteikia ir konkrečių požymių situacijoms, kkuriose veikia lyrinis herojus. Nemaža buities daiktų ir su tuo susijusių reiškinių, savaime aišku nenutolusių nuo kaimo temos, bet vyrauja šventinė apeigų ir aukojimų nuotaika. Vaizduose be galo mažai realumo ir daiktiškumo, viskas tarsi per rūką ar sapną. Tibulo poezija persismelkus dvasiniu jaukumu, kuris žavi skaitytojus jau du tūkstančius metų. To paslaptis yra, ne kaip daugelio poetų, jausmų išreiškimas per spalvingai džiugius ar pilkai niūrius peizažus,o šuoliai laike (iš praeities – į ateitį, iš dabarties – į praeitį ir panašiai) ir niekada nemažėjantis ir nesilpstantis minčių srautas, neleidžiantis nė truputį nukreipt dėmesio nuo Tibulo “plaukiančios” ir užliūliuojančios poezijos.