Etruskai

Referatas

Etruskai

Doc. A.Merkevičius

Vilnius, 2004m.

Turinys

Įvadas…………………………3

Tyrimų apžvalga…………………………4

Etruskų kilmė…………………………6

Etruskų miestai…………………………6

Etruskų amatai…………………………9

Prekybiniai ryšiai …………………………10

Etruskų laidosena…………………………10

Etruskų menas…………………………13

Išvados…………………………16

Naudoti šaltiniai…………………………17

Iliustracijų sąrašas…………………………18

Įvadas

Etruskai- viena įdomiausių senovės pasaulio civilizacijų, išaugusi pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Etruskai, garsėję kaip kaip magai, burtininkai, meninkai ir kariai, įsikūrė Šiaurės Rytų Italijoje, tarp Apeninų kalnų ir Tirėnų jūros. Jų civilizacija nusidriekė tarp Italijos upių Arno (Šiaurėje) ir Tibro (Pietuose). Vėliau jie plėtėsi į rytus, ir užėmė Po slėnį.

Iki šių dienų etruskų tautos vardas, kurį jai davė graikai- Tyrhenoi arba Tyrsenoi- tebėra gyvas Tirėnų jūros pavadinime, kkaip kad ir lotyniškas vardas- Tusci arba Etrusci- Toskanos pavadinime.

Ši tauta mus domina, nes savo sugebėjimais buvo nepaprastai pranokusi primityvias to meto gentis bei yra palikusi nepaprastą palikimą mūsų pasauliui. Kai iškilo etruskų civilizacija, romėnai dar tebuvo ant civilizacijos slenksčio, todėl etruskų kalba, idėjos, religija darė labai didelę įtaką Romos kultūros formavimuisi.

Etruskų pasaulio tyrinėjimas gana problematiškas, nes apie kai kuriuos jų civilizacijos momentus mūsų žinios tebėra nepakankamos. Pagrindinė to priežastis turbūt ta, jog ši galinga civilizacija greit iškilo, bet ttaip pat greit ir nusmuko, nesuspėjusi apie save palikti gausesnių rašytinių šaltinių. Be to, etruskų miestai archeologų beveik nekasinėti, todėl neįmanoma susidaryti aiškaus vaizdo apie kai kurias etruskų gyvenimo ypatybes. Yra išlikę etruskų rašto paminklų , tačiau etruskų kalba iki ššių dienų sukelia didelių diskusijų. Ši kalba galutinai dingsta I a. m.e. trečiajame dešimtmetyje. Išnykdama ji paliko savo abėcėlę ir daug neiššifruotų užrašų.Yra žinoma iššifruota nemažai žodžių su žinoma ar maždaug numanoma reikšme, tačiau nežinomų žodžių yra žymiai daugiau.

Taigi gausiausias ir lačiausiai tyrinėtas žinių apie etruskus šaltinis yra laidojimo paminklai, dažnai turtingi ir puikiai išsilaikę, tačiau teikiantys gana vienpusiškos informacijos. Taigi etruskų pasaulį dengia paslapties skraistė, kurią jau daugelį metų bando atidengti archeologai, meno istorikai bei kalbotyrininkai.

Šio darbo tikslas apžvelgti ir apibendrintai pateikti žinias apie etruskų istoriją, materialinį bei kultūrinį jų palikimą. Šią informaciją bus bandoma pateikti keliais aspektais:

• Etruskų kilmė, su ja susijusios problemos.

• Etrūrija: etruskų miestai, amatai, prekyba.

• Laidojimo paminklai ir laidosenos ypatumai.

• Etruskų menas.

Tyrimų apžvalga

Iš antikos istoriografų plačiausią bendrą eetruskų charakteristiką pateikė graikų istorikas ir rašytojas Diodoras, I a. pr.m.e. Jo surašytos žinios apie etruskus nėra jo paties tyrimų vaisius; jas, kaip ir daugelį kitų savo veikalo vietų Diodoras nusirašė iš senesnio graikų enciklopedisto Poseidonijo, kuris gyveno maždaug 135-50 metais pr.m.e.

Apie etruskus kalba ir Titas Livijus, žymus romėnų istorikas, gyvenęs erų sandūroje ir išgarsėjęs dideliu veikalu „Nuo miesto įkūrimo“. Jame jis surašė Romos imperiją nuo jos mitinės pradžios iki savo gyvenamojo meto. Tačiau Livijaus duota etruskų charakteristika yra prastesnė uuž Diodoro.

Tuo pat metu kaip ir Livijus gyvenęs Dionisijas Halikarnasietis parašė didelį istorijos veikalą apie Romos atsiradimą. Savo darbe jis plačiai aptarė etruskus, o ypač dalykus, susijusius su valstybine teise.

I a. pirmoje pusėje valdęs Romos imperatorius Klaudijus parašė du veikalus apie Kartaginos istoriją bei Tirėnų jūros istoriją. Vargu ar tai buvo atsitiktinis susidomėjimas Kartagina ir etruskais. Gali būti, jog tai buvo pastangos nuodugniai ištirti epochą, kai Roma žengė pirmuosius žingsnius savo istorijos keliu ir dėl savo padėties turėjo kovoti su etruskais ir graikais, o už Italijos ribų- su Kartagina. Deja, nėra žinoma kas buvo parašyta tuose veikaluose.

IV a. gramatikas Servijus savo veikale aiškino etruskų kilmę, komentuodamas Vergilijaus eiles. Servijus yra paskutinis Antikos autorius, kurio veikaluose išlikę svarbesnių žynių apie etruskus.

Jeigu remtumemės tik rašytiniais šaltiniais, vaizdas apie etruskų civilizaciją būtų labai fragmentiškas ir vienpusiškas. Todėl labai svarbią vietą čia užima materialinis etruskų palikimas. Tiesa, didelė jo dalis turbūt taip ir nepasiekė mūsų dienų. Taip galima teigti pažvelgus į faktą, jog net ir toks puikus etruskų kūrinys kaip Kapitolijaus vilkė, kuri jau X a. buvo Romos Laterano rūmuose, nesusilaukė platesnio atgarsio. Toks pat likimas ištiko ir etruskų vazas, kurios XIII amžiuje buvo rastos Arece, bei 1554m. Arece rastą Chimerą ir 1556m. SSangvinete rastą Oratoriaus statulą- tai puikūs etruskų skulptorių kūriniai, tačiau tuo metu jie nesukėlė didesnio susidomėjimo.

Pirmuoju nedrąsiu mėginimu sistemingiau patyrinėti etruskus, o kartu ir visos etruskologijos užuomazga reikėtų laikyti veikalą, kurio autorius buvo Tomas Dempsteris, mokytas škotų baronas, Pizos, vėliau Bolonijos universiteto teisės profesorius. Jis 1619m. parašė septynių tomų veikalą „Apie karališkąją Etrūriją“, kuriame surinko viską, ką apie etruskus rašė antikos autoriai. Dempsteris atkreipė dėmesį ir į etruskų kalbą. Tik, deja, klydo etruskiškais vadindamas ir tuos tekstus, kurių kilmė iš tiesų buvo visai kita, pavyzdžiui, dar neskyrė, kur parašyta etruskų, o kur umbrų kalba. Dempsteris buvo pirmasis tyrinėtojas, surinkęs etruskiškus žodžius, kurių reikšmę žinojo ir yra nurodę romėnų bei graikų rašytojai (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 16).

Persilaužimas etruskų tyrinėjimų istorijoje įvyko XVIII a., kuris pakartotiniam etruskų atradimui buvo toks pat reikšmingas kaip XVI a. romėnų renesansui arba XIX a. graikų istorijai. Naujai aptinkami paminklai kėlė nuostabą ir vertė susimąstyti apie epochą, kurioje jie atsirado. Pradžią padarė pirmieji etruskų kapinynų kasinėjimai netoli etruskų miesto Velatrų, lotyniškai vadinto Volateromis, o dabar vadinamo Voltera. 1739m. ten buvo atrastas turtingas kapas, priklausęs garsiai Cecinų (etruskiškai Ceicna) giminei, kuri ilgai viešpatavo senosiose Volaterose. Gausios Cecinų giminės kape stovėjo 400 alebastro urnų. Po penkiasdešimties metų buvo atrastas dar vvienas Cecinų kapas, kuriame irgi buvo 400 urnų. Trečiasis kapas buvo atrastas tik 1810m. Dar XVIII a. buvo gyvų šios tiesiog nemirtingos giminės palikuonių. Paskutinysis iš jų, vyskupas Cenina, mirė 1765 m. (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 18).

Cecinų kapo radiniai buvo sudėti Volteros muziejuje- viename pirmųjų ir turtingiausių Toskanos provincijos muziejų. Šie radiniai paskatino florentietį Antonijų Frančeską Gorį parašyti apie juos mokslinį straipsnį, kurį jis vėliau idėjo į savo veikalą apie etruskų meną. Straipsnyje mėginta detaliai apibūdinti paminklus, idėta nemažai graviūrų. Tačiau Goris etruskams priskyrė kur kas daugiau radinių nei reikėjo- tarp jų pakliuvo nemažai meno kūrinių, priklausiusių romėnams ir graikams.

Etruskų kapais Tarkvinijoje domėjosi ir anglų tapytojas Džeimsas Bairsas. Perteikdamas jų išvaizdą ir bendrą atmosferą, jis stengėsi ne tik mechaniškai pavaizduoti išlikusius paminklus, bet ir išreikšti įspūdį, kurį jam darė šios tolimos praeities liudininkai (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 17). Bairso vario graviūros buvo išleistos tik po kelių dešimtmečių 1842m. Londone. Bairso kūriniai yra įdomūs iki dabar, nes gerai atspindi etruskų paminklų būklę XVIII a. antrojoje pusėje.

Taigi kylant etruskų paminklų susidomėjimui, imti steigti ir etruskų muziejai. Be minėto Volteros muziejaus, buvo įsteigtas muziejus Kortonoje, kuri jau XVIII a. tapo svarbiu etruskologijos studijų centru. 1726m. čia buvo įsteigta mokslinė draugija- Etruskų akademija, rengusi posėdžius, kuriuose

buvo pranešama apie naujai atrastus etruskų paminklus (www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org).

Didelį darbą etruskų tyrinėjimuose nuveikė Luidžis Lancis- archeologas ir kartu filologas, savo veikale nagrinėjęs naujus archeologų atradimus ir antikos autorių pastebėjimus apie Etrūriją ir jos praeitį. Jo išvadose atsispindėjo visa etruskų tyrinėjimų būklė XVIII a.: nors žinių apie etruskų civilizaciją ir padaugėjo, bet nebuvo sugebėta tinkamai jų interpretuoti.

XIX a. pastebimas atsargesnis požiūris į etruskų problemas: tyrinėtojai ima kritiškaiu vertinti žinias apie etruskus. Ši tendencija aiškiai matyti Karlo Otfrydo Miulerio veikale „Etruskų istorija“, kuris bbuvo išleistas 1828m.

Luidžis Kanina nuo 1846 iki 1851m. išleido kelių tomų veikalą apie Etrūrijos pajūrį. Šis veikalas buvo pagrindinis informacojos šaltinis, kaip atrodė atkasti garsūs etruskų senovės paminklai ir ypač kapai.

1828m. atsitiktinai buvo atrastas ar vienas turtingas etrusko kapas Vulcų miesto apylinkėse. Šio kapo turtai sukėlė didelį susidomėjimą etruskų palaidojimais. Per labai trumpą laiką buvo atrasta daug etruskų kapų dabartinės Tarkvinijos, Červeterio ir Kjuzio teritorijose. Deja, labai daug kapų buvo apiplėšta.

Ryškus lūžis etruskologijos istorijoje įvyko XIX a. pabaigoje ir XX aa. pradžioje. Patobulėjo metodai, išsiskyrė mokslai, nagrinėjantys atskirus etruskų kultūros aspektus. Pirmojoje XXa. pusėje padaugėjo vietų, kuriose archeologai jau sistemingai ir moksliškai ieškojo senovės etruskų civilizacijos liekanų. Buvo kasinėjami ne tik nekropoliai, bet imta tyrinėti ir miestus- Marcabotą, antikinius Tarkvinijs iir pan. Prie to labai prisidėjo etruskų tyrimams vykdyti ir tyrinėjimų medžiagai kaupti įsteigtas Leričio fondas. Pasirodė nemažai monografijų, kuriose smulkiau nagrinėjami radiniai, taip pat veikalų, skirtų bendriems etruskų istorijos klausimams- jų istorija traktuojama jau plačiau, siejama su kitomis Italijos dalimis, Graikija bei Rytais (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 19).

1958m. buvo atrastas kapas, gavęs „Olimpinių žaidynių“ kapo pavadinimą- ant kapo sienų buvo gerai išsilaikiusi ilga juosta, dekoruota įvairiais sportiniais motyvais.

Be kapų buvo rasta ir kitų daug informacijos apie etruskus suteikiančių radinių. Antrojoje XXa. pusėje vienas Kroatijos gyventojas Egipte rado ir atsigabeno į Europą moteriškos lyties mumiją. Spėjama, kad tai galėjo būti etruskų palikuonė, emigravusi į Egiptą. Šalia jos rasta knyga su 2 000 etruskiškų žodžių (www.linotype/etruscan.com). Taip pat neseniai buvo rastos trys aauksinės folijos plokštės, iš kurių dvi turėjo etruskiškus užrašus, skirtus etruskų deivei.

Nors šiandien etruskų istorijos muziejai gali pasigirti didelem ekspozicijom, etruskų tyrinėtojai susiduria su gana didele problema- savotiška etruskomanija, kuri dažniau atneša bėdų negu naudos mokslui. Kasinėjama be leidimo, savais metodais, dažnai sunaikinant labai svarbią informaciją, kurios atkurti nebeįmanoma. Daug radinių yra išgrobstoma savanaudiškais tikslais, taip užkertant kelią išsamesniems archeologiniams tyrimams.

Etruskų kilmė

Etruskų kultūros atsiradimas žymi svarbią ribą antikinės Italijos istorijoje. Nėra tiksliai žinoma iš kur kilo ši tauta. Labiausiai paplitusi eetruskų kilmės teorija yra ta, kad jie atėję į Italiją iš rytų. Pasak Herodoto, etruskai atėjo iš Lydijos (dab. Turkija). Bet yra ir kita teorija, kad etruskai kilę iš vietinių gyventojų (vilanovų) (www.etruscanfoundation.org). Dėl istorinių šaltinių bei archeologinės medžiagos trūkumo šis klausimas turbūt taip ir liks neišspręstas.

Etruskų kultūrai sparčiai plėtotis padėjo ta aplinkybė, kad jie galėjo remtis Vila Novos kultūros tradicijomis. Galima sakyti, simboliška yra Etrūrijos pietuose, Tarkvinijuose, rasta VIIIa. pr m. e. datuojama dviejų sudurtų kūgių pavidalo Vila Novos tipo molinė urna, papuošta raižiniais ir užvošta bronziniu etruskišku šalmu. Etruskai perėmė senąsias tradicijas, tuo pačiu žengdami į priekį ir derindami jas su naujovėmis. Be abejo, didelę įtaką gentinės bendruomenės gyvenime Italijos teritorijoje darė bronzos paplitimas.

Paprastų Vila Novos kaimų išaugomas į klestinčius miestus, metalų apdirbimas plačiu mastu, amatų ir prekybos plėtotė, jūrų laivyba, kontaktai su kitomis šalimis Viduržemio jūros vakaruose ir rytuose- visa tai būdinga dižiajam lūžiui, kuris šiame krašte sukūrė Etrūriją ir iškėlė ją šalia kitų to meto civilizacijų.

Etruskų miestai

Etruskų miestai buvo savarankiški vienetai, tarsi miestai- valstybės, vieni nuo kitų mažai priklausė, nors ir palaikė šiokius tokius ūkinius ir kultūrinius ryšius. Etruskų miestų polinkį išlikti savarankiškiems skatino ir gamtinės jų krašto sąlygos: geografiniu požiūriu jame nebuvo jokio natūralaus ccentro, į kurį gravituotų ūkinis ar politinis Etrūrijos gyvenimas. Vienos bendros valstybės etruskai niekada neturėjo, tačiau Etrūrijos miestai buvo susijungę į laisvą federaciją, kurios pagrindas buvo religinis. Nėra tiksliai žinoma, kokie tai buvo miestai, bet manoma, jog federacijai priklausė apie 12 miestų. Tokios federacijos senovėje nebuvo naujiena. Šiuos etruskų miestus jungė deivės Voltumnos kultas. Jai garbinti buvo pastatyta bendra šventykla, greičiausiai netoli Volsinijų (dabartinės Bolsenos). Čia kartą per metus rinkdavosi miestų vyresnieji bei kiti gyventojai ir rengdavo iškilmingas žaidynes Voltumnos garbei (www.etruscanfoundation.org).

Etruskų miestus valdė vietinės aristokratų šeimos. Įžymiausi tų šeimų nariai buvo vadinami lukumonais: jie kišdavosi į įvairiausias miesto gyvenimo sritis. Aristokratų interesus gindavo ir žmonės, kurie patys nepriklausė kilmingoms šeimoms, bet buvo joms pavaldūs. Manoma, jog iš pradžių miesto galva buvo karalius, o vėliau Etrūrijos miestai virto savotiškomis aristokratinėmis respublikomis. VII a. pr. m. e pabaigoje išaugo ir sustiprėjo tokie etruskų miestai kaip Vejai „Veii“, Tarkvinijai „Tarchna“, Cerė „Caisra“, Vulcai „Velch“, Ruselos „Rusellae“, Vetulonija „Vetluna“, Volateros „Felathri“, Arecijus „Arezzo“, Kortona „Curtun“, Perūzija „Perusna“ (1 pav.)

1 pav. Etruskų miestai

Etruskai igainiui ryžosi imtis ekspansijos Italijos žemėje: nauji miestai buvo įkurti teritorijose, esančiose į šiaurę ir pietus nuo Etrūrijos. Etruskai prasiskverbė ir į pietinį Tibro krantą, užėmė Centrinėje Italijoje Lacijaus teritoriją ir ėėmė brautis į gretimą Kampaniją (pasak antikos autorių, Kampanijos miestus Kapują ir Nolą taip pat ikūrė etruskai).

Taigi VI a. pr. m. e. viduryje etruskai jau valdė plačią teritoriją- nuo Pado iki Kampanijos. Šiuo laikotarpiu etruskų galia buvo pasiekusi viršūnę. Jų hegemoniją sausumoje ir jūroje galima lyginti su graikų ir kartaginiečių jėga (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 25).

Etruskų miestai pradėjo nykti netolygiai. Jų politinė ir ekonominė galybė ėmė silpnėti jau V a. pr. m. e. Savaime suprantama, didžiausios įtakos Etrūrijos žlugimui turėjo romėnai. Vyko ilgas ir sudėtingas procesas, kurį galima pavadinti etruskų pasaulio smukimu. Savaime aišku, etruskų miestai ir jų gyventojai neišnyko, jie tiktai pamažu susiliejo su romėnais ir sudarė naują, didesnę, valstybę, pagrįstą Romos miesto- valstybės valdymo principais. Etruskų pasaulio sunykimą, sąlygojo romėnų politinės ir valstybinės galios iškilimas, tačiau pavojingiausia ir etruskams lemtinga fazė atėjo tada, kai etruskai ėmė trokšti Romos pilietybės, kai ėmė abejingai žiūrėti į tai, kad patys ir vaikai šneka tik lotyniškai, o etruskų kalba girdėti vis rečiau arba ir visai užmirštama, kai jie pradėjo laikyti save nebe etruskais, o romėnais. Taigi etruskų pasaulis, ekonominis, politinis ir kultūrinis konglomeratas, prieš išnykdamas iš senovės Italijos žemėlapio, pirmiau buvo užmirštas tų žmonių, kurie ateityje būtų galėję jį toliau kurti ir

stiprinti. Tikriausiai tik todėl etruskų miestai tapo didesnio romėniškų Italijos miestų komplekso sudėtine dalimi, o romanizuoti etruskai užėmė atitinkamą vietą sudėtingoje Romos imperijos visuomenės struktūroje. Visai natūralu, kad po šių permainų atgyveno ir sunyko galia, kitados išgarsinusi etruskus kaip didžią Viduržemio jūros valstybę, o kartu dingo ir visa tai, kas padėjo taip savitai sužydėti jų civilizacijai (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 99).

Archeologiniai radiniai etruskų miestuose labai palengvina jų datavimą ir leidžia gana tiksliai nustatyti apie etruskų apsigyvenimą juose. Pirmieji etruskų pėdsdakai Volaterose ssiekia VII a. pr. m. e., čia rasta miesto siena datuojama V- III a. pr. m. e. (2 pav.) VII a. pr .m. e. viduriu datuojamas vienu iš etruskų centru buvęs Ruselos miestas buvo atrastas 1960m. ir yra kasinėjamas iki šiol. Iš svarbesnių radinių paminėtina akmenų siena, datuojama VI a. pr. m. e. antra puse (3 Pav.) Akmeniniai vartai rasti ir viename iš seniausių etruskų miestų- Tarkvinijuose. Šis radinys datuojamas IV a. pr m. e. (4 pav.) Įdomus ir daug iinformacijos teikiantis apie etruskų gyvenamąsias patalpas radinys iškastas Vejų mieste, kurio atsiradimas datuojamas VIII a. pr. m. e. Tai etruskų namų pamatai (5 pav.)

2 pav.Volaterų miesto siena. 3 pav. Akmenų siena Ruselos mieste.

4 pav. Tarkvinijų miesto vartai 5 pav. Gyvenamųjų ppatalpų pamatai Vejų mieste.

Etruskų amatai

Kalbant apie etruskų amatus, negalima nepaminėti Vejų miesto, kuriame buvo garsioji skulptorių mokykla, iš kurios išėjo Vulka, tikrojo etruskų vaizduojamojo meno šedevro- terakotinės dievo Apolono skulptūros- autorius. Šį miestą taip pat garsino architektai ir menininkai- Kapitolijaus šventovė pastatyta tik iš Vejų kilusių amatininkų (www.etruria.com).

Nuo VII a. vidurio kitas etruskų miestas- Cerė- tapo svarbiu gamybos centru, kuriame buvo apdorojamas jo apylinkėse iškastas metalas. Nuo VI a. pr. m. e. cerėje vis daugiau gaminama molinių indų, vadinamųjų hidrijų, kurie buvo puošiami graikų vazoms būdingais motyvais.

Garsieji Tarkvinijai taip pat buvo svarbus amatų centras. Su jo bronzos dirbiniais iki VI a. pr. m. e. negalėjo konkuruoti joks kitas Etrūrijos miestas. VI a. pr. m. e. juos ėmė po truputį nurungti CCerė.

IV a. pr. m. e. klestėjo ir Volateros. Iš vietos dirbinių garsėjo raudonomis figūromis puošti moliniai indai ir nedidelės urnos, su mirusiojo skulptūrėle ant dagtelio.

Žinios apie etruskų amatus turi daug spragų. Tačiau visiškai pagrįstai galime spėti, kad Etrūrijos miestuose būta daugiausia smulkių amatininkų dirbtuvėlių, kuriose tikriausiai dirbę patys jų savininkai.

Gamybos augimui ir amatų klestėjimui reikėjo pakankamai metalo rūdos. Italija neturėjo jos labai daug, tačiau visos kasyklos buvo daugiausia etruskų teritorijoje. Geležies palyginti gausiai buvo randama kalnuotame ruože tarp Populonijos iir Ruselų. Gana turtingi buvo ir vario rūdynai Populonijos, Volaterų, Vetulonijos bei Ruselų apylinkėse. Netoli populonijos etruskai kasė ir cinką bei sidabrą. Metalų gavybos ir jų lydimo technika buvo gana primityvi. Iškasta rūda buvo lydoma nedidelėse lydimo krosnyse, kurių liekanų randama Vetulonijos, Volaterų ir Populonijos apylinkėse (www.mysteriousetruscans.com).

Iš vario, bronzos, alavo, sidabro, bet daugiausia iš geležies etruskų amatininkai darydavo įvairius ginklus, darbo įrankius, indus, o iš aukso ir sidabro- prabangos daiktus, brangenybes, kurių vertė dažnai daugiau priklausydavo nuo dailumo negu nuo pačios medžiagos.

Taip pat išradingai etruskai apdorodavo ir daug pigesnę medžiagą, kurios dosniai galėjo gauti iš savo apylinkų: iš medžio jie statėsi laivus, su kuriais įsigalėjo jūrose ir sėkmingai prekiavo. Taip pat etruskai labai gerai mokėjo apdoroti akmenį. Pastatų griuvėsiai liudija, kad etruskų akmentašiai ir architektai neblogai išmanė techniką ir meistriškai dirbo jau tada, kai kaimyninės italikų gentys gyveno primityviuose statiniuose ir kaimo tipo gyvenvietėse.

Etruskų žemė nebuvo labai derlinga. Didžioji Etrūrijos dalis- kalnai, sausringi plotai, arba atvirkščiai-balos. Taigi žemės ūkio srityje etruskai turėjo imtis tam tikrų patobulinimų: kur buvo įmanoma, jie darė žemės matavimus, žymėjo, kur kasti sausinamuosius kanalus, apskaičiuodavo, kur bus galima ir apsimokės įrengti drėkinimo sistemas, sprendė kur statyti akmenines užtvaras, kad kalnų šlaituose nebūtų griūčių. Etruskai ardavo žemę pporos jaučių traukiama žagre su vienu noragu, o derlių kuldavo tiesiog išdraikę javus ir varinėdami po juos galvijus (www.geocities.com/Athens/Crete/com).

Prekybiniai ryšiai

Iš Graikijos ir pietinių Italijos miestų į Etrūriją patekdavo įvairiausių prekių. Beveik visų kasinėjimų metu rasta aibė graikiškų molinių indų- šie dirbiniai čia buvo mėgstami ir gausiai importuojami. Tarp radinių neretai pasitaikydavo ir graikiškų vazų, datuojamų VIII a. pr. m. e. pabaiga. Viena pačių garsiausių graikų vazų, Fransua vaza, taip pat buvo rasta Etrūrijoje. Šis šedevras datuajamas maždaug 570 m. pr.m.e. (www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org).

VIII a. pr. m. e. Etrūrija užmezgė prekybinius ryšius su finikiečiais, kurie garsėjo kaip pirklių ir jūreivių tauta. Jau tais laikais, kai sąlygos suklestėti etruskų galybei dar tik kūrėsi, finikiečiai į Etrūriją atveždavo prekių iš įvairių Rytų šalių. Vėliau jų ekonominę įtaką etruskų miestams palaipsniui nustelbė graikai. Etrūrijai užmezgus santykius su Kartagina, ji ne tik buvo etruskų sąjungininkė kovoje su graikais, bet ir atgabendavo dirbinių ir žaliavų, kuriais etruskai patys negalėdavo apsirūpinti- pvz., dramblio kaulo ir stiklo papuošalų. Kol patys išmoko meistriškai apdoroti metalą, etruskai iš Kartaginos veždavosi ir metalinius indus.

Cerės mieste įkurtas Pirgų uostas padėjo palaikyti ryšius su tolimiausiais senovės pasaulio kampeliais. Į miestą patekdavo gaminiai iš artimų ir tolimų kraštų: Korinte žiestos vazos, Atikos graikų keramika, aukso bbei sidabro indai iš Sirijos, Finikijos, Kipro (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 85).

Etruskų laidosena

Etruskų amžinojo poilsio vietos būdavo įrengiamos įvairiai. Patys ankstyviausi palaidojimai- tai deginti palaikai, kurių pelenai supilti į urnas, dažnai namelio formos. Vėliau pasirodė vis daugiau palaidojimų nedeginant (iš pradžių Tarkvinijuose ir Cerėje) ir su laiku tai tapo dominuojančiu papročiu, išskyrus šiaurinę Etrūrijos dalį, kur deginimo paprotys išsilaikė iki pat I a. pr. m. e. Mirusieji čia buvo laidojami alebastro urnose su įvairiais išraižymais, dar vadinamomis Volaterų urnomis.

Nuo VII a. pr.m.e. laidojant nedeginant buvo statomos apskritos patalpos, kuriose stovėjo sarkofagas su velionio palaikais. Kapai iškalti uolose arba krauti iš akmens plokščių. Lubas atstojo vadinamasis netikras skliautas. Kapo vidų su išore jungė koridorius, užsibaigiantis durimis, kurios tikra ir simboline prasme siedavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Kartais į rūsį vedantis koridorius atstodavo pačią laidojimo kamerą. Kiek vėliau paplito prastesni kapų statiniai- akmeniniai rūsiai su durimis.

Įmantrios etruskų laidojimo apeigos leidžia manyti, jog etruskų tikėjimas buvo panašus į egiptiečių- t.y. buvo tikėta, jog žmogaus kūnas pomirtiniame gyvenime niekur nedingsta ir yra reikalingas, nes lieka kartu su siela. Visa etruskų laidosenos atributika rodo, jog tuo metu etruskai jau turėjo aukso, dramblio kaulo bei tokių egzotiškų žaliavų kaip stručio kaušinių, kriauklių iš tolimų kraštų,

fajanso žaliavų (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 95).

Etruskams religija darė labai didelę įtaką. Daug žinių apie etruskų tikėjimą gauname iš tapytų freskų kapų rūsiuose, raižinių ant dekoratyvinių daiktų ir veidrodžių. Greta pavaizduotų dievybių dažnai parašyti jų vardai, o kartais ir trumpas tekstas. Eruskų tikėjimui buvo būdingas politeizmas, todėl gana sunku suvokti etruskų panteoną, tuo labiau, kad dauguma jų dievybių labai paveikti graikų ir italų kultų.

Etruskai laidojimo apeigų metu žaisdavo įvairius žaidimus-pvz., reikėjo lipti slidžiais mediniais stiebais, mėtyti diskus ant kuolų, svaidyti ietis iir pan. „Olimpinių žaidynių“ kape rasti piešiniai būtent ir vaizduoja kai kurias tokių žaidimų scenas. Sportiniai žaidimai užėmė svarbią vietą etruskų gyvenime, todėl jie buvo atliekami ir religinėse apeigose.

Etruskų laidosenos raidą tam tikrais laikotarpiais gerai atspindi etruskiški laidojimo paminklai (1 lentelė). Lentelėje pateikti žymiausi etruskų kapai.

LAIKOTARPIS CERĖ TARKVINIJAI KITI MIESTAI

Vila Novos kultūra Deginimo paprotys, namelio formos urnos Deginimo paprotys, urnos. Ankstyvieji palaidojimai duobėse Daugiausia deginimo paprotys

VII a. Namo formos kapas.

„Liūtų kapas“

600-520 m. pr.m.e. „Sostinių kapas“.

Kapas su graikiškomis vazomis „Olimpinių žaidynių„ kapas.

„Žonglieriaus kapas“.

„Pranašo kapas“

520-500 m. pr.m.e. Kapas su skydais ir krėslais „Kardarelio kkapas“

V a. pr.m.e. Polichrominiai kapai. „Laivo kapas“.

„Leopardų kapas“ „Beždžionės kapas“

IV-III a. pr.m.e. Kapas su niša „Skydų kapas“ „Vulči kapas“

Namo formos kapas ypatingas tuo, jog turi du šoninius kambarius, kurių vienas yra su pastoge, todėl primena namą (6 pav.) Šis kapas orientuotas į vakarus, kaip ir dauguma tto laikotarpio kapų. „Liūtų kapas“ turi dvi lovas, skirtas moteriai ir vyrui bei arkos formos įėjimą.

6 pav. Namo formos kapas

„Sostinių kapas“ ir Kapas su graikiškomis vazomis yra beveik identiški. Šie kapai taip pat turi du kambarius su moteriška ir vyriška laidojimo lovomis. Šalia pagrindinio įėjimo yra du šoniniai kambariai, toliau savotišku koridoriumi pasiekiami trys pagrindiniai laidojimo kambariai (7 pav.)

7 pav. Etruskų kapo schema

„Beždžionės kapo“ struktūra skiriasi nuo ankstesnių kapų- ilgas koridorius čia veda į savotišką menę, iš kurios patenkama į tris kambarius (8 pav.) Manoma, jog šis kapas atspindėjo tuometines etruskų gyvenamąsias patalpas (www.mysteriousetruscans.com).

8 pav. Etruskų kapo schema

Etruskų menas

Apie etruskų meną, kaip ir apie kitas etruskų gyvenimo sritis, daugiausia galima spręsti iš išlikusių laidojimo paminklų Dažniausiai etruskų meno raida sskirstoma į du periodus- archajiškąjį (nuo VII a. iki V a. pr. m. e.) ir laisvojo stiliaus laikotarpį (nuo V a. pr.m.e.).

Niekas negali paneigti, jog graikų įtaka etruskų menui buvo didžiulė- etruskų dailės žinovai daugelio kūrinių autoriais laiko ne pačius etruskus, o Etrūrijos miestuose gyvenusius graikus. Be to, etruskų meno kūriniuose galima rasti elementų, būdingų rytų tautų kūrybai (tai galėtų būti dar vienas faktas, leidžiantis manyti, jog etruskai atėję į Italiją iš Rytų). Vis dėl to etruskų mene esama ttik jam vienam būdingų bruožų, išreiškiančių tai, kas tipiška vien etruskų aplinkai.

Etruskų meno originalumas ryškiausiai matyti kūriniose, kuriuos savo dirbtuvėse padarė amatininkai, taip pat įžymiųjų etruskų kapus puošiančiose freskose. Šis savitumas pasireiškia realizmu, gebėjimu išryškinti charakteringas detales ir teikia etruskų dailei savotiško šiurkštumo. Tai vietinei italų aplinkai būdingas bruožas, kuris skiria etruskų meną nuo graikų.

Etruskų menui charakteringas ne tik realizmas, bet ir glaudus ryšys su religiniais mitų pasaulio vaizdiniais. Kartu su buitinėmis scenomis mitologija ir religija etruskų menininkams buvo didžiausias siužetų šaltinis.

Etruskų kūrybiniai sugebėjimai palietė net tokią taikomojo meno sritį kaip architektūra. Miestų ir unikalių pastatų, ypač šventovių, statybai reikėjo patyrusių architektų ir statybininkų: kai kuriuose Etrūrijos miestuose išlikę sustiprinimai su vartais rodo, kad etruskai gebėjo spręsti gana sudėtingus technikos uždavinius. Būdingiausi etruskų architektūros kūriniai yra kapų rūsiai.

Kultūros istorijoje etruskų kapų vertė nesibaigia jų statybos technikos tobulumu. Dauguma kapų –gausus informacijos šaltinis apie etruskų tapybą bei kai kuriuos žmonių gyvenimo aspektus. Pvz., „Olimpinių žaidynių kape“ rasti piešiniai ant sienų ne tik atspindi etruskų meno ypatybes, bet ir vaizduoja jų sportinius žaidimus (9 pav.) Kape su spalvintais reljefais, datuojamame IV- III a. pr.m.e., sienos ir lubas parėmę stulpai išgražinti buitinių daiktų lipdiniais(10 pav.) Manoma, jog taip bandyta sukurti jaukią namų atmosferą mmirusiajam. Kape su niša dėmesį patraukia rūsio centrinės patalpos viduryje ant nedidelio paaukštinimo padaryta atvira niša. Joje stovėjo platus sutuoktinių guolis. Kapas su skydais ir krėslais įžymus neįmantriais papuošimais- sienoje iškaltais apskritais skydais ir paprastais, tačiau majestotiškais krėslais, tikriausiai simbolizuojančiais mirusiųjų kilmingumą (11 pav.) Gali būti, kad ant jų stovėjo urnos (www.mysteriousetruscans.com).

9 pav. „Olimpinių žaidynių“ kapas

10 pav. Kapas su skydais ir krėslais.

11 pav. Kapas su nuspalvintais reljefais.

Vienas seniausių freskomis išgražintų kapų yra Kapas su jaučiais, datuojamas VI a. pr. m.e. viduriu. Ant jo sienų dviejose vietose nutapyti jaučiai. Jų stilizuoti kontūrai nupiešti labai primityviai. Šiame kape taip pat labai įdomi freska, vaizduojanti trojos didvyrį. Kapas su jaučiais yra vienintelis išlikęs archejinio periodo paminklas, kuriame pavaizduota mitologinė scena. Šios temos motyvų pasitaiko ir VI a. pr. m. e. vidurio etruskų vazose, rastose Vulcų miesto apylinkėse.

Siekimas realistiškai vaizduoti tikrovę pasireiškė ne vien etruskų tapyboje, bet ir daugelyje skulptūrų. Tarp būdingiausių šios rūšies kūrinių ypač įdomūs etruskų vyrų ir moterų portretai. Meninė etruskų kūryba ir čia buvo glaudžiai susijusi su laidojimo papročiais. Skulptūros dažnai puošdavo urnas ir sarkofagus. Antropomorfinės kanopos- ovalinės urnos, savo forma primenačios žmogų. Šios urnos turėdavo dangtelį su mirusiojo žmogaus galvos atvaizdu. Daugelis šiuos etruskų darbus laiko jjų portretinio meno viršūne (www.mysteriousetruscans.com).

Etruskų skulptoriai sukūrė ir garsių skulptūros darbų, kurių tobulumas tebežavi iki šiol. Garsiausia jų- Apolono statula, rasta 1916m. Vejų mieste (12 pav.)

12 pav. Apolono statula

Išvados

Etruskų kilmės klausimas iki dabar sukelia didelių diskusijų istorikų ir archeologų tarpe. Iki šiol neaišku, iš kur kilo etruskai ir kodėl būtent jie sukūrė naują kultūrą, nors Italijoje jau prieš jiems pasirodant buvo genčių, kurios turėjo ne blogesnes sąlygas sėkmingai vystytis. Kai kurie mokslininkai ieško paaiškinimo prielaidoje, jog etruskai yra kilę ne iš Italijos ir dalį žinių atsinešė iš svetur, tačiau šiai hipotezei patvirtinti trūksta argumentų.

Nor ir nėra žinoma etruskų kilmė, istoriniai šaltiniai ir archeologiniai duomenys leidžia teigti, jog etruskai turėjo stiprius miestus, kurie savo ekonominiu ir kultūriniu lygiu smarkiai pranoko kitas to meto gentis.

Etruskų amatininkai pagamindavo daugybę įvairių prekių ir tai buvo viena iš sąlygų, kuri leido etruskams intensyviai prekiauti ir pačioje Etrūrijoje, ir kituose kraštuose. Savo klestėjimo laikotarpiu etruskai daugiausia prekiavo užjūryje, nors pasinaudodavo ir sausumos keliais. Buvo išvežamos ne vien prabangos prekės, bet ir, kaip rodo daugelio vietų radiniai, apyvokos reikmenys: peiliai, kirviai, raktai, kibirai. Metaliniai etruskų dirbiniai garsėjo Graikijoje, etruskiškos prekės pasiekdavo net Afriką bei Mažają Aziją.

Etruskų profesionalumas pastebimas ne

tik amatininkų darbuose. Vaizduojamasis menas paprastai laikomas vienu iš svarbiausių tautos išprusimo ir kultūros kriterijų. Būtent šioje srityje etruskų tauta iškilo labai aukštai, sukūrė meną, kuris tapo neatskiriama visos žmonijos kultūros lobyno dalimi.

Daugiausia meno dirbinių randama laidojimo paminkluose. Mirusieji buvo laidojami taip, kad galėtų tęsti savo žemiškąjį gyvenimą. Etruskai tikėjo, jog tiesioginio materialus ryšio tarp kūno ir sielos nėra, o sudeginus kūną, siela išlaisvinama. Todėl velionio pelenus jie suberdavo į urną, savo pavidalu panašią į pirkelę arba žmogaus kūną. Mirusiuosiu llaidojant nedegintus, buvo statomi į namus panašūs kapų rūsiai, aprūpinti buitiniais reikmenimis, išpuošti freskomis, o mirusieji laidoti su drabužiais ir papuošalais. Todėl galima teigti, jog kaip ir kitos Viduržemio jūros tautos, etruskai tikėjo pomirtiniu gyvenimu.

Buvę grėsmingi kariai tūkstantmečio pabaigoje etruskai išsigimė, nebekariavo, nebekūrė. Prieš išnykdami, apie nulinius metus, jie perdavė savo galybės raktą romėnams. Romėnai inkorporavo etruskus kaip daugelį tautų, jiems patiko etruskų vazos, menas, raštas, erudicija. Taip etruskų tūkstantmetis baigėsi. O Apeninų pusiasalyje būtent jie, etruskai, drauge su iš ppietų rezidavusiais graikų kolonistais, ir buvo barbariškų romėnų mokytojai, pralavinę šias kalnų piemenų gentis Lacijaus atšlaitėse iki pasaulinės imperijos įkūrėjų.

Naudoti šaltiniai

J.Burianas, B.Mouchova „Paslaptingieji etruskai“, Vilnius, 1983.

www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org

www.etruscanfoundation.org

www.mysteriousetruscans.com/

www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org

www.antiquities.etruscan/archaeologists.org

www.geocities.com/Athens/Crete/4060/etruscan.com

www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org

www.linotype/etruscan.com

www.etruria.com

Iliustracijų ir lentelių sąrašas

1 pav. www.mysteriousetruscans.com/

2 pav. www.etruscanfoundation.org

3 pav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org

4 pav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org

5 pav. www.etruscanfoundation.org

6 ppav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org

7 pav. www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org

8 pav. www.antiquities.etruscan/archaeologists.org

9 pav. www.geocities.com/Athens/Crete/4060/etruscan.com

10 pav. www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org

11 pav. www.etruscanfoundation.org

12 pav. www.linotype/etruscan.com

1 lentelė- www.mysteriousetruscans.com/