Europos Sąjungos istorija

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Europoje ėmė stiprėti judėjimas už valstybių susivienijimą. Pagrindine to priežastimi laikytinas poreikis stiprinti pokario ekonomiką, Europos ekonominio ir politinio statuso pasaulyje atstatymas bei naujų karinių konfliktų baimė. 1950 m. gegužę paskelbiama Šumano deklaracija, kurioje išdėstomos vieningos Europos sukūrimo sąlygos ir tikslai. 1951 m. Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė pirmąją vieningos Europos pakopą – Europos anglies ir plieno bendriją ( EAPB ). Paryžiaus sutartyje buvo iš esmės du ssvarbūs aspektai: sukurta laisvos prekybos erdvė, bendra rinka ( anglies ir plieno ); pirmą kartą Europoje atsirado tarpvalstybinė organizacija, turėjusi viršnacionalinių bruožų. Sėkmingai veikiant EAPB tapo aišku, kad bendra rinka turi būti išplėsta ir į kitas ekonomines sferas. 1955 m. EAPB priima Mesinos rezoliuciją, kurioje kalbama apie ekonomines bei politinės Europos Sąjungos būtinybę. 1957 m. pasirašoma Romos sutartis, pagal kurią šešios EAPB šalys įsteigia Europos Ekonominę Bendriją ( EEB ) ir Europos atominės energijos bendriją ( EURATOM ). 1967 m. ,, įsteigus visoms trims bendrijoms bendras institucijas, jos pavadinamos Europos Bendrijų vardu. Devintajame dešimtmetyje prasideda diskusijos dėl reformų bendrijoje, siekiama dar didesnės integracijos. 1986 m. paskelbiamas Vieningos Europos aktas, kuris formuluoja teisines normas, akcentuojančias tokias nuostatas:

 iki 1992 12 31 sukurti bbendrą Europos rinką;

 įgyvendinti EB institucijų reformą, daugiau kompetencijos suteikiant Europos Parlamentui;

 išplėsti Bendrijos kompetenciją tokiose srityse kaip aplinkos apsauga, tyrimų ir technologijų vystymas ir pan.;

 įpareigoti valstybes glaudžiau bendradarbiauti užsienio politikos ir saugumo srityje.

Vieningos Europos aktas paspartino integracijos procesą: jo preambulėje išsakytas tikslas įkurti Europos Sąjungą.

1992 m. Mastrichto sutartimi įkuriama Europos Sąjunga. Sutartis susiaurina valstybių narių suverenitetą, tačiau referendumai dėl jos ratifikavimo laimėjo, nors kai kuriose šalyse tai lėmė tik keli procentai. Šiuo metu ES – vienintelė viršnacionalinė tarptautinė organizacija pasaulyje. ES sukūrimas sąlygojo “trijų ramsčių modelio” atsiradimą: pirmąjį ramstį sudaro trys bendrijos ( EEB, EAPB ir EURATOM ) bei naujas ES projektas – ekonominė ir valiutų sąjunga; antrasis ramstis – bendra užsienio ir saugumo politika ( BUSP ); trečiasis – bbendradarbiavimas teisėsaugos ir vidaus reikalų srityje. 1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje skelbiama valiutų sąjungos sukūrimo data, nustatytas sankcijų mechanizmas prieš valstybes, pažeidusias fundamentalias teises ( laisvė ir demokratija, žmogaus teisės, teisinė valstybė); patikslinti ES uždaviniai BUSP srityje; įkurta “Misterio BUSP” institucija – Aukštojo atstovo postas, skiriamas oficialiam politiniam asmeniui. Nuo 1999 m. ES valstybėse galima vykdyti atsiskaitymus ES valiuta EURAIS, 2002 m. EURAI buvo paleisti į apyvartą.

Valdžia

Europos Sąjungos valdžios institucijos išaugo iš Europos Bendrijų valdymo institucijų. Pirmoji Europos bendrija – EEuropos anglių ir plieno bendrija buvo sukurta tam, kad bendrai valdytų šešių valstybių steigėjų anglių ir plieno pramonę. Tam reikalui minėtoje bendrijoje ir buvo sukurta speciali valdžios institucija – Vyriausioji valdyba, kurią sudarė jokiai vyriausybei nepavaldūs tarnautojai. Vyriausios valdybos nariai turėdavo prisiekti, kad rūpinsis tiktai bendrijos interesais. Ši vyriausioji valdyba tapo savotiškai “mažąja” Europos vyriausybe. Demokratinei kontrolei buvo sukurtos dar dvi institucijos – Taryba ir Asamblėja. Taryba buvo sudaryta iš valstybių narių vyriausybių atstovų. Taryba turėjo tapti institucija, atstovaujančia bendrijos valstybių narių vyriausybių interesams. Tuo tarpu Asamblėja buvo sudaryta iš valstybių narių nacionalinių parlamentų atstovų.

1957 m. įsteigus dar dvi Europos bendrijas, po kiek laiko buvo nuspręsta sujungti visų trijų Bendrijų valdžią į bendrą sistemą. Taip Vyriausioji valdyba vuvo pervardyta Europos Bendrijų Komisija, šiandien ši valdžios institucija dažniausiai vadinama Europos Komisija. Jos būstinė yra Briuselyje. Komisiją sudaro 20 komisarų, renkamų penkeriems metams bendru ES valstybių sutarimu. Valstybės deleguoja į Komisiją po vieną narį, o didžiosios valstybės ( t.y. Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija ) po du narius.

1974 m. buvo nuspręsta, be Tarybos, įsteigti dar aukštesnio lygio tarybą, kurią sudarytų ministrai pirmininkai arba netgi valstybių narių prezidentai. Taip Europos Bendrijoje atsirado nauja valdžios institucija – Europos viršūnių taryba. <

1979 m. buvo pakeista ir Asamblėjos formavimo tvarka. Asamblėja, tuomet jau pasivadinusi Europos parlamentu ( EP ), tapo Europos Bendrijų piliečių tiesiogiai renkamų atstovų institucija. Taip buvo siekiama Europos Bendriją padaryti artimesnę ir suprantamesnę valstybių narių piliečiams. Todėl nuo 1979 m. Europos Parlamento rinkimai vyksta reguliariai, kas penkeri metai, o pats Europos Parlamentas įgijo daug galių daryti įtaką kitų valdžios institucijų sprendimams ir juos kontroliuoti. Vietos Parlamente ES valstybėms yra paskirstytos pagal gyventojų skaičių. Paskutinieji Europos Parlamento rinkimai vyko 1999 m. birželio mėnesį. Dabar EP sudaro 626 parlamentarai, atstovaujantys apie 370 milijonų Europos Sąjungos gyventojų. EP nariai yra pasiskirstę į grupuotes ( frakcijas ) ne pagal valstybinę, bet pagal politinę priklausomybę. Pavyzdžiui, Socialistų frakcija arba Krikščionių demokratų frakcija ir kt. Parlamentinė veikla vyksta dvidešimtyje EP komitetų. Prie Europos Parlamento veikia ir dar viena svarbi institucija – Ombudsmenas, kuris nagrinėja piliečių skundus dėl ES institucijų neveiklumo. Europos Parlamentas yra labai įdomus reiškinys, nes jame kaip veidrodyje atsispindi tai, kas iš tiesų yra Europos Sąjunga, kiek ji yra panaši į jungtinę valstybę ir kiek yra tarptautinė organizacija. Jau vien tai, kad Europos Parlamentas neturi nuolatinės būstinės ir dirba arba Strasbūre, arba Briuselyje, arba Liuksemburge, rodo, kad ir Europos Sąjungos valstybės dar pačios ggerai nežino, kokia bus tolesnė Europos vienijimosi raida.

1951 m. suformuotas “valdžios trikampis” pasirodė esąs gana gyvybinga konstrukcija. Ir šiandien iš esmės tos pačios institucijos tebevaldo Europos Sąjungą.

Lietuva ir Europos Sąjunga

Oficialūs Lietuvos ir dar Europos Bendrijos santykiai prasidėjo tada, kai 1991 m. rugpjūčio 27 d. EB valstybės narės nusprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. 1992 m. gegužės 11 d. Lietuva ir EB pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, įsigaliojusią 1993 m. vasario 1 d., ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp EB ir Lietuvos. Reikšmingiausia Lietuvos ir ES santykiams data galima laikyti 1994 m. vasario 7 – ąją. Tą dieną Europos Sąjungos Taryba patvirtino Komisijos mandatą deryboms dėl laisvosios prekybos sutarčių su Baltijos šalimis bei iš principo pritarė, kad pasirašytos jos būtų išplėtotos į Europos sutartis. Tai buvo esminis sprendimas, kuris Kopenhagos sprendimų kontekste reiškė, kad Baltijos šalys pripažįstamos būsimosiomis ES narėmis.

1994 m. liepos 18 d. buvo pasirašyta EB ir Lietuvos Laisvosios prekybos sutartis, o tų pačių metų pabaigoje, prasidėjo derybos dėl Europos sutarties. Derybas aptemdė ir kiek užtęsė tik gana netikėtai iškilusi žemės pardavimo užsieniečiams Lietuvoje. Tačiau ši problema buvo išspręsta. Buvo nutarta, kad Seimas priims pareiškimą, kuriuo įsipareigos atitinkamai pakeisti Konstituciją. Lietuvos Vyriausybė apsisprendė stoti į

ES 1995 m. gruodžio 8 d. pateikdama oficialią paraišką narystei. ES dar 1993 m. Kopenhagos Europos viršūnių tarybos sprendime, priėmė principinį sprendimą, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys taps ES narėmis, jei vykdys narystės sąlygas. 1997 m. Lietuvai įsįtraukus į stojimo į ES procesą iškilo svarbi problema, susijusi su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu. Šis klausimas dar kartą įtikinamai pademonstravo, kad narystė ES ir pasirengimas jai susijęs su rimtais pokyčiais.

Kaip Lietuva vykdo savo įsipareigojimus ES teisingumo ir vidaus reikalų srityje:

 1993 m. lliepos 27 d. įsigaliojo įstatymas “Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso”;

 1997 m. kovo mėn. Rukloje buvo oficialiai atidarytas Pabėgėlių priėmimo centras;

 Lietuva plėtoja pasienio kontrolės punktų infrastruktūrą;

 Buvo padidintas pasienio pareigūnų skaičius prie būsimų ES išorinių sienų, taip pat padidintas pasienio policijos rinktinių bei užkardų skaičius;

 2002 m. bus visiškai atsisakyta būtinosios tarnybos karių;

 1998 m. lapkričio 23 d. Lietuva tapo Tarptautinės migracijos organizacijos nare;

 1998 m. gegužės 28 d. Lietuva prisijungė prie Priešįstojiminio pakto dėl organizuoto nusikalstamumo tarp ES ir kandidačių šalių;

 1999 m. rugsėjo 6 dd. buvo patvirtinta Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa 1999 – 2003 metams.

Lietuva pasirašytė dar daug sutarčių, įsipareigojančių ES.

Svarbiu pasirengimo narystei elementu tapo analitinis Lietuvos įstatymų ir kitų teisės aktų peržiūros procesas, prasidėjęs 1998 m. pradžioje. Žinoma, Lietuva ssusidūrė su daug problemų, tačiau beveik visas jai pavyko išspręsti.

1996 m. pabaigoje Lietuvoje atsirado Europos reikalų ministerija, 1997 m. pradžioje – Pasirengimo deryboms dėl narystės ES specialioji delegacija. 1998 m. Europos reikalų ministerija buvo perorganizuota į Europos Komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriam buvo pavesta koordinuoti vidinį pasirengimo narystei procesą.

Vyksta vadinamoji Lietuvos Stojimo į ES konferencija. Vienoje derybų stalo pusėje sėdi visų penkiolikos Europos Sąjungos valstybių atstovai, kitoje – Lietuvos derybininkai. 1999 m. pabaigoje vykusio Helsinkio Europos viršūnių tarybos susitikimo, Lietuva, Latvija, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija buvo pakviestos pradėti realias derybas dėl narystės ES.

Derybų sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo pastangų ir rezultatų, pasiekiamų šalies viduje. Lietuvoje 2001 m. įvairiais lygiais buvo priimami sprendimai, kurie sudarė sąlygas sparčiai derybų eeigai. Lietuvos pažanga parodė, kad ji gali pasivyti dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias valstybes kandidates. Taigi šiuo metu dėl narystės ES derasi 12 Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Jei Lietuva dėl Ignalinos ar kokių kitų dalykų nepakeis savo nuomonės ar neatsitiks kokių ypatingų tarptautinių sukrėtimų, ji bus Europos Sąjungoje. Lieka problemos, susijusios su laiko perspektyva. Lietuva tikisi 2004 m. sausio 1 d. būti pasirengusi prisiimti narystės įsipareigojimus.

Kuo narystė Europos Sąjungoje naudinga Lietuvai ir jos piliečiams ?

Narystė Europos Sąjungoje Lietuvai nnaudinga dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia narystė padidina šalies saugumą sumažindama išorinę grėsmę. ES valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką. Dauguma jų priklauso Vakarų Europos Sąjungai ( VES ) – gynybos ir saugumo organizacijai, kuri pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti pakaktų būti NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia labai siauriai, t.y. tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje užtikrinant saugumą ateityje vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES.

Lietuvos narystė turi ekonominių pranašumų. ES pagrindas – bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvai prisijungus prie ES jos verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Pašalinus ekonominės veiklos kliūtis bus geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo jėgos, kapitalo bei gamtos. Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa patrauklesnė investuotojams. DDėl šių priežasčių ekonominė veikla darosi efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla šalies gerovė.

Lietuva tapusi ES nare sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna ir gaus ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui ( PHARE programa ), žemės ūkio ir kaimo plėtojimai ( SAPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai ( ISPA programa ). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie 42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln. eurų.

Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas Europoje vykstančiuose procesuose. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje regioninėje organizacijoje įgyjama daugiau galimybių siekti nacionalinių tikslų.

Kokie galimi neigiami Lietuvos narystės Europos Sąjungoje padariniai ?

Smarkius visuomenės ir valstybės pokyčius paprastai lydi nepasitikėjimas ir įvairūs nuogąstavimai. Kai kurie iš jų siejasi su būtinybe keisti gyvenimo ir darbo įpročius, kai kurie atsiranda dėl informacijos trūkumo, kai kurie yra pagrįsti. Kai kas mano, kad įstojus į ES vietinėms Lietuvos įmonėms labai padidės konkurencija. Tiesa, ES įmonės jau dabar gali daugelį prekių laisvai įvežti į Lietuvą.

Kur kas daugiau diskusijų kkyla su ES naryste susijusių įsipareigojimų ekonominio reguliavimo srityje įgyvendinimo. Reikia nemažai išlaidų, kad Lietuvos teisės normos būtų suderintos su ES teise, taip pat kad būtų sukurtos reguliavimo institucijos ir sudarytos sąlygos tinkamai joms veikti.

Su Lietuvos naryste ES siejasi ir baimė prarasti suverenitetą. Iš tiesų, ES valstybės narės nemažai reikalų sprendžia bendrai ir priimdamos sprendimus yra atsisakiusios veto teisės.

Kokią naudą priėmusi Lietuvą turės Europos Sąjunga ?

Norima sukurti taikią, klestinčią ir suvienytą Europą, kuri vadovaujasi bendrais idealais bei taisyklėmis ir turi didelę įtaką pasaulio politikoje. Tikimasi, kad Lietuvą ir kitas šio regiono šalis įtraukus į bendrą sprendimų priėmimo procesą ES sukurtų prielaidas palaikyti taikius šalių santykius. Valstybių kandidačių ūkiui įsiliejus į bendrą rinką būtų sudarytos sąlygos ekonominiam augimui, o dėl to padidėtų ES valstybių įmonių produktų paklausa. Taip pat sumažintų socialinių neramumų ir migracijos į turtingesnes šalis tikimybę. Labai svarbus ES plėtros motyvas yra ir siekimas, kad ES pasaulyje taptų įtakingesnė.

Europos Sąjungos ateitis

Mastrichto sutarties suformuotai ES dar toli iki tikros valstybės ar federacijos. Europos integracija ir jau pasiekta pažanga gali būti vaisingos tik tuomet, jei pabrėš senojo žemyno identitetą ir jas rems Europos gyventojai. Ypač sudėtingi sprendimai Bendrijos lygmeniu ir painiava Bendrijos veikloje trukdo žmonėms suvokti visapusius numatomos veiklos

padarinius ir sunkina ugdyti reikalingą solidarumo bei vienodų interesų jausmą.

Sąjungos piliečius reikia labiau įtraukti į integracijos raidą. Atsakingus postus užimantys pareigūnai pradeda suvokti, kaip svarbu informuoti piliečius ir tartis su jais. Šūkiai “atvirumas ir aiškumas” tapo praktinių veiksmų pagrindu. Visų pirma tai pasakytina apie Bendrijos institucijas, kurios įsipareigojo efektyviai skleisti atvirą informaciją apie save ir visų pirma aiškiai išdėstyti Sąjungos piliečiams pateikiamą medžiagą apie savo veiklą. Tik griežtai laikantis šių ir kitų įsipareigojimų tobulinti ES administracinę ir teisinę rutiną, ttaps įmanoma kasdieniame Europos Sąjungos piliečių gyvenime paversti ją apčiuopiama realybe ir tai leis žmonėms pajusti darbo dėl vieningos Europos vertę. Tokia vienybė – vienintelis patikimas būdas išsaugoti taikią, laisvą ir klestinčią Europą.