FEODALINIAI SANTYKIAI

Feodalizmas – visuomeninė santvarka, kurios pagrindas – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai. feodalas turi žemės nuosavybę ir gali ribotai disponuoti nuo jo priklausomais valstiečiais. Feodalizmo bruožai: imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių įbaudžiavinimas, stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas. feodalizmo pradžia datuojama VIII a. Su feodaliniais santykiais Europoje iškyla trys luomai: dvasininkija, bajorija, valstietija.

Luomas – socialinė gyventojų grupė, turinti paveldimas, papročių ar įstatymų nustatytas teises, pareigas ir privilegijas (susijusias su mokesčiais, teismais , tarnavimu kariuomenėje ir pan.). Feodalinėje visuomenėje išskiriami trys luomai: bajorų, dvasininkų iir miestiečių. Tai nebuvo visiškai uždaros socialinės grupės.

Feodalinių santykių piramidė:

• Karalius – monarchinės valstybės valdovo titulas. Paprastai paveldimas, bet gali būti renkamas (iki gyvos galvos).

Karūnavimas – karaliaus ar imperatoriaus titulo suteikimas žengiant į sostą. Rašomas simbolinis aktas, kuriuo valdovui suteikiama karališkoji ar imperatoriškoji valdžia.

• Markizas – paveldimas feodalinės diduomenės titulas.

• Grafas – pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.

• Senjoras (siuzerenas) – ponas, globėjas, šeimininkas. Viduramžiais Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, senjorijos savininkas,turėjęs savo valdžioje grupę vasalų. Senjoro įsipareigojimai: saugoti vvasalą, globoti ir niekam neleisti jo skriausti

• Vasalas – feodaliniuose santykiuose – asmuo, pasidavęs kito globai, asmeniškai nuo jo priklausomas, atliekantis prievoles, dažniausiai karinę tarnybą, už kurią gaudavo valdyti dvarą. Vasalo įsipareigojimai: prisiekti ištikimybę, patarti, pagelbėti karo ar finansų srityje, ginti nnuo priešų ir atlikti jam patikėtą tarnybą.

• Biurgeris – miestietis.

• Servas – baudžiauninkas, priklausomas valstietis.

Žemės valdų tipai:

• Beneficija – žemės valda, skirta už karinę tarnybą iki gyvos galvos be teisės ją perduoti paveldėtojams.

• Feodas – paveldima žemės valda, kurią už tarnybą iš senjoro gaudavo vasalas. Frankų valstybėje jų atsiradimas datuojamas IX a. tai buvusios beneficijos, kurių valdytojai siekė jas paversti paveldimomis ir perduoti savo palikuonims. LDK feodai susiformavo XV a. Tai lėmė karo tarnyba.

• Alodas – privati žemės valda.

• Domenas – 1. Viduramžiais – dvaro žemės valdos dalis, priklausiusi feodalui. 2. Valstybei priklausantis turtas (žemė ir t. t.)

Prekariumas (prašymas) – alodų savininkų raštas, kuriuo prašyta galingesnių kaimynų pagalbos. Valstiečiai už žemę turėjo atlikti įvairias prievoles, mokėti duoklę, eiti lažą.

Komendacija (pavedimas) – pavertė valstiečius priklausomais baudžiauninkais: valstiečiai uuž žemvaldžio globą atsisakydavo ir asmens laisvės.

Omažas – ištikimybės priesaika senjorui.

Feodalinis susiskaldymas – procesas, prasidėjęs Frankų imperijoje Karolio Didžiojo laikais – smulkieji ir vidutiniai feodalai pasidarė vis labiau priklausomi nuo stambiųjų žemvaldžių, o ne nuo paties imperatoriaus.