Feodalizmas.Valdžia ir valstybė viduramžiais

Viduramžių pradžia Europos istorijoje siejama su Vakarų Romos imperijos žlugimu 476 m. Ši epocha truko ištisą tūkstantmetį – nuo V ir Va. sandūros iki XVI a. suklestėjusio renesanso ir prasidėjusios reformacijos. Viduriniuosius amžius priimta skirstyti į ankstyvuosius viduramžius (500-100), brandžiuosius viduramžius (1000-1300) ir vėlyvuosiu viduramžius (1300-1500).

Ankstyviesiems viduramžiams būdingas ekonominis nuosmukis. Tautų kraustymasis ir karai suardė bet kokią tvarką, sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau, praėjus porai šimtmečių po Vakarų Romos imperijos žlugimo, ant senosio imperijos griuvesiu išaugo nauja didelė valstybė – Frankų iimperija. 800 m. Romos popiežius frankų karaliui Karoliui Didžiajam įteikė imperatoriaus karūną. Frankų karaliaus tikslas buvo atversti germanų tautas į krikščionių tikėjimą.

Brandžiaisiais viduramžiais išaugo gyventojų skaičius. Išaugo žemės ūkio produktų gamyba. Plėtėsi seni miestai ir išaugo tūkstančiai naujų. Brandžiaisiais viduramžiais katalikų bažnyčia pasiekė didžiausią galią. Tuo pasinaudodama, ji rengė kryžiaus žygius, kurių tikslas buvo išlaisvinti Palestiną iš musulmonų viešpatavimo.

Vėlyvaisias viduramžiais daugelyje šalių siautėjo maro epidemijos, smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius, prekybą ir žemės ūkį apėmė sąstingis. Tuomet ekonominiu Europos centru tapo IItalijos miestai valstybės. Ten suklestėjo dailė, literatūra, architektūra – prasidėjo Renesanso epocha.

Feodalizmas. Viduramžių Europos visuomenė – feodalinė visuomenė. Pamažu vergovinis ūkis, klestėjęs Romos imperijos pakilimo laikais, virto visai naujo tipo ūkiu. Iki šiol ginčijamasi dėl feodalizmo pradžios. Vieni užuomazgas mato RRomos imperijoje klestėjimo laikais tuometinėse barbarų žemėse. Kiti tai sieja su didžiuoju tautų kraustymusi. Diduma istorikų feodalizmo pradžią datuoja VIII amžiumi. Galutinis feodalizmo įsigalėjimas Vakarų Europos siejamas su IX-XI amžiumi.

Su feodalinių santykių raida iškilo Vakarų Europos visuomenėje iškilo trys skirtingos gyventojų grupės: dvasininkija, bajorija, valstietija. Pirmosios dvi grupės buvo aukštesnieji, priveligijuotieji luomai, o trečioji – žemesnė, be privilegijų.

Feodalizmo esmė – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai. Kito globai pasidavęs asmuo nuo VIII a. imtas vadinti vasalu. Globėjas tapdavo senjoru. Priimdamas senjoro globą, vasalas duodavo jam ištikimybė priesaiką, pasižadėdamas visur jam padėti, ginti jį nuo priešų, vykdyti nurodymus ir atlikti jam patikėtą tarnybą. Senjoras savo ruožtu įsipareigodavo saugoti vasalą, rūpintis juo ir niekam neleisti jo skriausti. Pasidavęs senjoro globai, vasalas gaudavo iš jjo kokią nors nuosavybę, dažniausiai žemės. Ši vadinta beneficija ir buvo skiriama už karinę tarnybą iki gyvos galvos be teisės ją perduoti paveldėtojams. Ilgainiui senjoro vasalui perleista žemė imta vadinti feodu. Vėliau vasalai galėdavo savo valdas perleisti kitiems, savo vasalams. Didieji žemvaldžiai, sustiprinę savo ekonominę ir karinę galią, galęjo tapti nepriklausomi nuo karaliaus – vyriausiojo senjoro. Į šią sistemą įsijungė ir bažnyčia. Ji iš didikų bei valstiečių irgi gaudavo žemių už įvairias paslaugas ir galėdavo jas perleisti kitiems.

Atsirado prekariumai – pprivačių žemės valdų (alodų) savininkų raštai, kuriais prašyta galingesnių kaimynų pagalbos. Už suteikiamą pagalbą ankstesnis savininkas netekdavo nuosavybės teisės į žemę ir už naudojimąsi ja turėdavo atlikti prievoles, eiti lažą, mokėti duoklę. Valdovai turėjo pasirūpinti savo kariaunos parama. Už tai jai buvo dalijamos žemės su joje gyvenančiais valstiečiais. Šie dažniausiai patys pasiduodavo su savo žemėmis didikams, kurie įsipareigodavo juos ginti nuo svetimųjų. Tokie priklausomi valstiečiai buvo vadinami servais.

Viduramžių žmogaus statusas buvo paveldimas. Tačiau jis galėjo būti ir pakeistas. Valdovas vienam ar kitam asmeniui galėjo suteikti naujų teisių ir privilegijų. Palikęs senjorą ir apsigyvenęs mieste, valstietis įgydavo asmeninę laisvę. Tapęs biurgeriu, miesto bendruomenės, cecho nariu, jis pakeisdavo savo statusą. Eilinis laisvas ir net priklausomas žmogus, davęs omažą – ištikimybės priesaiką senjorui, galėjo tapti riteriu, įgydavo riteriui priklausančias juridines teises. Priėmęs šventinimus pasaulietis įstodavo į dvasininkiją – ypatingą teisinę grupę, turinčią specialių privilegijų.

Viduramžių visuomenė – korporacinė nuo viršaus iki apačios. Bendruomenės (grupės, korporacijos) buvo įvairios: vasalų sąjungos, riterių ordinai, vienuolynų brolijos, miesto komunos, pirklių gildijos, amatininkų cechai, kaimo bendruomenės, kraujo giminystės sąjungos. Šios bendrovės teikdavo individams apsaugą ir pagalbą. Žmones į grupes jungę ryšiai buvo kur kas stiprsni už ryšius tarp grupių ar individų, priklausiusių įvairioms grupėms. Kiekviena grupė turėjo savo reglamentą, ggriežtai privalomą visiems bendruomenės nariams.

Viduramžių Europos politinės raidos bruožai. Viduramžių Europos politinis pagrindas formavosi laikotarpyje nuo Didžiojo tautų kraustymosi iki Karolio Didžiojo imperijos susidarymo. Viena germanų gentis, frankai, vadovaujami Merovingų dinastijos pradininko Chlodvigo, įkūrė savo valstybę Galijoje. Ši valstybė išsilaikė daugiau kaip 400 metų. Tiesa, Merovingus soste VIII a. viduryje pakeitė nauja Karolingų dinastija. Didžiausią galybę Frankų valstybė pasiekė Karolio Didžiojo (768-814) laikais. Karolis įkūrė didžiausią Europoje imperiją tarp antikinė Romos ir Napoleono laikų. Tarp trijų Karolio anūkų padalinta imperija (jos pagrindu ėmė kurtis trys šiuolaikinės valstybės: Italija, Prancūzija, Vokietija) vėliau tapo arabų, vengrų, normanų ekspansijos objektu.

Apie dešimtą amžių, naudodamiesi pasikeitusiomis ekonominėmis ir technologinėmis sąlygomis, pamažu savo įtaką ėmė stiprinti kitų šalių monarchai. Remdamiesi pirkliais, miestiečiais, smulkiaisiais feodalais, Anglijos ir Prancūzijos karaliai ėmė vienyti savo šalis. Kiekvienas luomas siekė įgyti tam tikrų teisių, privilegijų. Todėl Anglijoje klaralius Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją, patvirtinančią luomų teises. Kiek vėliau Anglijoje buvo sušauktas ir trijų luomų atstovų parlamentas. Prancūzijoje karalius irgi turėjo taikytis su luominio atstovavimo organu – Generaliniais luomais.

Bvusios karolio Didžiojo imperijos rytinėje dalyje iš vokiečių žemių buvo sudaryta Šventoji Romos imperija. Šios nevienalytės valstybės imperatorių kova su popiežiais ilgą laiką neleido suvienyti vokiečių ir italų žemių, silpnino pasaulietinio vvaldovo įtaką. Nuo XII a. pabaigos imperatoriaus valdžia tapo renkama, o atskirų vokiečių žemių atstovai rinkdavosi į reichstagą.

XIV a. pradžioje kilusi krizė neaplenkė ir politikos. Dar 1066 m. Normandijos hercogui Vilhelmui I nukariavus Angliją, šios šalies monarchai buvo suinteresuoti kontinente vykusiais procesais. XIV a. viduryje jie įsivėlė į karą su Prancūzija, kuris su pertraukomis tęsėsi šimtą metų ir galop baigėsi Anglijos pralaimėjimu. Prancūzijai tai buvo akstinas dar stipriau centralizuotis. Tuo tarpu Italijoje, Vokietijoje išliko susiskaldymas, kurį stiprino atskirų regionų ( Venecija, Florencija, Saksonija) išaugusi ekonominė galia.

Dviejų kalavijų teorija. Krikščionybės atsiradimas, laipsniškas stiprėjimas ir pagaliau įsitvirtinimas daugelio žmonių sąmonėje, kuris buvo ypač reikšmngas Romos imperijos žlugimo ir politinės sumaišties fone, politiniai filosofijai atnešė ir naują bažnyčios ir valstybės santykio problemą. Būdingas ankstyvosios (V-VII a.) krikščionybės mąstytojų – Bažnyčios tėvų – požiūris apibendrintas vadinamosios dviejų kalavijų, arba dviejų valdžių, teorijos. Pasak jos, žmonių visuomenė turi dvigubą vertybių sistemą ir dvigubą organizaciją, kuri tas vertybes saugo. Dvasiniais interesais ir išganymu rūpinasi bažnyčia, kuriai priklauso ir visuomenės švietimas. Tuo tarpu žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso pasaulietiniai valdžiai ir tam reikalui sukurtoms jos institucijoms. Atitinkamai egzistuoja ir dvi žmonių, atsakingų už monėtų interesų apsaugą ir priežiūrą, grupės. Tai –

dvasininkai ir valdžios pareigūnai. Ankstyvajai krikščionybei būdinga nuostata, kad abi šios grupės bendradarbiauja ir sąveikauja savitarpio pagalbos dvasia. Valstybė padeda bažnyčiai, o bažnyčia valstybei, ir tuo pat metu abi pripažįsta viena kitos autonomiją jos įtakos sferoje.

Iš pradžių ilgą laiką popiežiai ir imperatoriai visai gerai sutardavo, nes ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar nebuvo pakankamai sustiprėjusi ir praktiškai didesnė galia buvo imperatorių rankose. Imperatorius spręsdavo, kas bus popiežiumi, tik su jo žinia popiežius skirdavo kitus vyskupus ir abatus. Tačiau pamažu išaugus popiežiaus ir ddvasininkų galimybėms ir savimonei, kilo ir noras labiau atsiriboti nuo pasaulietinės valdžios.

Šis ginčas, kuris prasidėjo, kai 1073 m. į popiežiaus sostą įžengė Grigalius VII, įgijo ginčo dėl pasaulietinių valdovų vaidmens, skiriant aukštuosius dvasininkus – vyskupus, pavidalą. Dar kitaip šis ginčas buvo vadinamas ginču dėl investitūros. Popiežius 1075 m. uždraudė pasaulietinę investitūrą. Savo ruožtu tuometinis Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV pamėgino nušalinti Grigalių. Tada Grigalius atskyrė nuo bažnyčios imperatorių ir atleido nuo priesaikos jo vasalus. Ir taip toliau. Kiekvienas kovojo ssavo turimomis priemonėmis. Ginčas nenutrūko ir po abiejų veikėjų mirties ir įvairiais pavidalais tęsėsi dar porą šimtmečių.

Popiežiaus šalininkai rėmėsi nuostata, kad Dievas abu kalavijus įteikė savo vietininkui Žemėje – popiežiui. Popiežius, būdamas užsiėmęs aukštesniais, dvasiniais dalykais, perduoda vieną kalaviją imperatoriui, bbet su sąlyga, kad šis naudosis gauta valdžia tinkamai. Jeigu popiežiui atrodo, kad imperatorius naudojasi savo valdžia netinkamai, šis turi gražinti “kalaviją” atgalios. Taigi pagal šią interpretaciją pasaulietinė valdžia yra dvasinės valdžios steiginys, todėl viršesnė yra dvasinė valdžia. Savo ruožtu imperatoriaus šalininkai šią teoriją interpretavo taip: abi valdžios yra Dievo kūrinys, todėl kiekvienas – ir popiežius, ir imperatorius – ją gauna tiesiog iš Dievo ir tik Dievas gali ją atimti. Dėl to popiežiaus pretenzijos valdyti imperatorių yra visiškai nepagrįstos. Tokiu atveju jis peržengia savo įgaliojimus ir kišasi į ne savo veiklos sritį.

Šis ginčas truko iki pat XIV a. pabaigos. Tačiau nors imperatoriai gana sėkmingai varžėsi su popiežiais, pamažu ši problema apskritai prarado aktualumą tiek dėl imperatorių, tiek dėl popiežių įtakos iir valdžios nuosmukio. Vėlyvieji viduramžiai (XIV-XVI a.) yra ir popiežių pretenzijų tapti vienvaldžiais krikščioniškojo pasaulio valdovais žlugimo laikotarpis, kada pastebimai nusmuko šios institucijos autoritetas. Politinio mąatymo cebtre vėl atsiduria valstybė ir visi su jos valdymu susiję klausimai.