FOVIZMAS

Turinys

1. Turinys 1 psl.

2. Įvadas 2 psl.

3. Fovizmas 3 psl.

4. Ekspresionizmas 4 psl.

5. Kubizmas 5 psl.

6. Futurizmas 6 psl.

7. Siurrealizmas 6 psl.

8. Abstrakcionalizmas 7 psl.

9. Popmenas 8 psl.

10. Naivusis menas 9 psl.

11. Literatūra 11 psl.

Įvadas

Šiuolaikinis menas -tai nevienalytis meninis reiškinys. Jį sudaro kelios kryptys, kurios ne tik skiriasi tikslais ir išraiškos priemonėmis, bet neretai ir tiesiog prieštarauja viena kitai. Modernizmo menui būdingas įvairių krypčių egzistavimas tuo pat metu ir dailininkų jungimasis į grupuotes pagal bendrą programą. Yra dailininkų, kurie skirtingais ggyvenimo metais priklausė tai vienai, tai kitai grupuotei arba kūrė įvairių krypčių dvasia.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šios kryptys turėjo ir aršių gynėjų, ir negailestingų priešų. Tiesa, daug prieštaravimų kėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas ir kitų. Svarbiausias modernizmo trūkumas – abejingumas aštrioms visuomenės problemoms. Geriausiu atveju modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo yypatybes, bet niekada nesistengia statyti joms priešpriešiais kažką šviesaus, teigiamo. Taigi modernistų kūriniuose jaučiamas abejingumas žmogiškosioms problemoms arba kurstomas nepasitenkinimas.

Vienas iš pagrindinių modernizmo dailininkų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat stengiamasi ieškoti naujų, ankščiau nenaudotų išraiškos priemonių ir mmedžiagų arba kurti kažką visiškai naujo, nematyto. Didėja modernizmo kaip prekės vertė. Tačiau didžiausią dalį pelno gali gauti ne pats dailininkas, o tarpininkas- meno kūrinių pardavėjas, turintis plačias galimybes pakreipti meninį procesą jam naudinga linkme.

XX amžiuje daugiausia kito tapyba. Pagal ją paprastai skiriamos pagrindinės modernizmo kryptys. Jos keitėsi neįprastais greitais tempais. Žurnalų, reprodukcijų albumų, kino, televizijos, tarptautinių parodų dėka naujos kryptys greitai tampa visiems žinomos, ir žinovai vėl ima laukti kažko naujesnio. Dėl tų pačių priežasčių modernizmo menas panašus įvairiose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus pagrindinis meno centras buvo Paryžius. Po antrojo pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Niujorkas ir Londonas.

FOVIZMAS

XX a. pirmąja modernistinio meno kryptimi laikomas fovizmas. 1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji ppomirtinė Van Gogo paroda. Nesuvaldomai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskata atsirasti naujai prancūzų meno krypčiai. Grupė jaunų dailininkų, tarp kurių buvo ir Anri Matisas, pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, gūsiais paliktas drobėje spalvų dėmes, drąsiai iškreipti formas. Toks tapybos būdas ir spalvų traktuotėpublikai buvo tokie svetimi ir neįprasti, kad šios grupuotės dailininkus imta vadinti “ fovistais” ( prancūziškai fauve- grobuonis). Iš čia ir krypties pavadinimas- fovizmas. Ir vėliau fovistai nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. JJie siekė paversti matomu tai, ko realybėje negalima pamatyti. Pavyzdžiui, pavaizduoti tuos jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda dailininkui stebint gamtą. Pagrindine išraiškos priemone jie laikė spalvą.

Nors fovizmas iš pradžių buvo sutiktas šaltai, dabar, praėjus dešimtmečiams, mes išmokome matyti tas teigiamas ypatybes, kurias siekė perteikti šios krypties dailininkai. Tai savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas žiūrovui suteikti džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Tikrą spalvų šventę ,atome Andrė Dereno ir Moriso de Vlaminko kūryboje. Jie nesiekė tiksliai pavaizduoti detales ar atkurti spalvų gamą. Švelniai žali stalai ir ryškiai raudoni medžių vainikai, geltonas upės vanduo, kandžiai žalias grindinys – įprasta jų paveikslams. Raulis Diufi tapė lengvais ir neramiais potėpiais. Jo paveiksluose nepakartojamai elegantiškai vaizduojamos koncertų salės ir kerinčiai žydri Viduržiemio jūros vaizdai. Albero Markė paveikslus lengva pažinti iš saikingos spalvinės gamos ir daiktų apibrėžtumo. Markė mylėjo laivus ir matinį vandens paviršiaus blykčiojimą. Jis dažnai tapė rūškanų debesų gaubiamus uostus arba tirštame žiemos rūke skendinčias Paryžiaus pakrantes.

Kurį laiką kartu su fovistais pasirodydavo Žoržas Ruo. Daugelyje paveikslų jis vaizdavo neturtą, skurdą, kitus didelio miesto trūkumus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad taip gali padėti atsikratyti blogio. Ruo stilius labai savitas. Sodrios jo paveikslo spalvos blykčioja tarsi spalvoti viduramžių katedrų langų stiklai. Spalvų plokštumos, tarsi vitražai, suskirstytos stambiais juodais kontūrais. Šio sstiliaus sukūrimui pasitarnavo tai, kad dailininkas jaunystėje restauravo viduramžių bažnyčių vitražus.

Fovistams vadovavo Anri Matisas, vėliau žymus valstybės veikėjas ir kovotojas už taiką. Nors jaunystės metais jis mėgo paerzinti publiką netikėtais išsišokimais, ilgame kūribiniame kelyje pasuko kita linkme. Iš pirmo žvilgsnio jo paveikslai eskizus, nuklotus stambiom, ryškių spalvų plokštumom. Bet atidžiau įsižiūrėjus atsiveria sumaniai apgalvota kompozicija, prancūziškas grakštumas, paveikslai skleidžia žmogišką šilumą. Matisas buvo įvairiapusis dailininkas. Jis reiškėsi ir kitose meno šakos.

EKSPRESIONIZMAS

Menas, kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, jo jausmus ir nuotaikas, vadinamas ekspresionizmu (žodis expression reiškia išraišką). Pirmą kartą šis krypties pavadinimas pavartotas Vokietijoje. Gilaus išraiškingumo siekė dar Van Gogas, vėliau fovistai ir kai kurie kiti to meto dailininkai, bet ekspresionizmo terminas vartojimas pirmiausia kalbant apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Vokiečių ekspresionizmas kai kam gali pasirodyti slegiantis. Jis gimė XX a.pradžioje, t.y. tuomet kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Priešingai fovistams, vokiečių ekspresionistai nesiekė grožio. Vokiečių menui ir kitose epochose buvo būdingas dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Išoriniai kūrinio grožiui paprastai buvo skiriama mažiau dėmesio. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė, kuriai padėdant jie tikėjosi išspręsti savo epochos prieštaravimus. Ekspresionistai norėjo apstulbinti žiūrovą, sužadinti jo jausmus, pamokyti. Tačiau ir jie patys atsidūrė užburtam rate: nors jų netenkino egzistuojanti tvarka, išeities rasti nnesugebėjo. Todėl meno kūriniuose vyrauja slogi nusivylino nuotaika, kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra, nesugebėjimas matyti pasaulyje ką nors be pykčio ir išsigimimo. Jausmų protraukiams išreikšti ekspresionistai naudojo arba rėkiančias ryškias spalvas, arba, atvirkščiai, niūrius drumzlinus tonus, neramius ir nerūpestingus potėpius, grėžtas ir suprastintas formas, sąmoningai jas iškraipė. Vokiečių ekspresionistai amžiaus pradžioje sukūrė grupuotes “ Mėlynasis raitelis” ir “ Tiltas”. Prie jų jungėsi ir dailininkai, nepriklausę ekspresionizmui, taip pat užsieniečiai.-

Iš žinomiausių vokiečių dailininkų, priklausiusių šioms grupuotėms, minėtini Ernas Liudvikas Kirchneris (1880-1938), Emilis Noldė (1867-1956) ir australų kilmės dailininkas Oskaras Kokoška(1886-1980).

Po pirmojo pasaulinio karo ekspresionistų mene ypač sustiprėjo visuomenės kritika. Otas Diksas vaizdavo karo siaubo išgąsdintus, vienišus sužeistus žmones, taip pat skurdžius, luošius, didelio miesto landynes ir kita. Kartais susidaro įspūdis, kad ekspresionistai tiesiog nekenčia žmonių: jų personažai- invalidai, smukusieji, išsigimėliai.

Šios krypties dailininkai daug dirbo grafikos srityje. Artimas ekspresionizmui išraiškos priemones naudojo žymi revoliucinės grafikos meistrė Ketė Kolvič.

1933 m. atėję į valdžią nacistai skubiai uždraudė ekspresionizmo kryptį. Pats hitleris visą modernizmą pavadino “išsigimėlišku menu”, kurį reikia sunaikinti.

KUBIZMAS

Gimė XX a.pirmajame dešimtmetyje- viena savičiausių modernizmo srovių. Jam būdinga deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo. Kubizmo įtaka kitoms kryptims jaučiama iki septintojo amžiaus dešimtmečio. Šios krypties įkūrėjai- ispanų kilmės dailininkas Pablas Pikasas ir prancūzas

Žoržas Brakas. Sektinu pavyzdžiu jiems tapo tuo metu į Europą atvežta negrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezano kūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokais vadinama “ kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiai kampuotas.

Pagrindinis Pikaso ir Brako principas- ne mėgdžioti matomą realybę, o pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ypatingoms meno taisyklėms. Dailininkai tarsi suskaldydavo realius daiktus ir butybes pagal jų vidaus struktūrą, po tto šias dalis dėliodavo kita tvarka. Jie megino tą patį daiktą vaizduoti tuo pačiu metu iš įvairių pusių.

Kubistai mėgo blankias rudas ir pilkas spalvas, prie jų kai kur derino žalsvai ir blankiai mėlynas.

Pagrindinės kubistų išraiškos priemonės buvo linijos ir plokštumos. Vaizduojamų daiktų ratas visai siauras- portretai, pastatai, natiurmortai. Pasitelkus fantaziją, linijų lūžiuose ir susikertančiuose plokštumuose galima įžiūrėti stalus, vazas, muzikos instrumentus bei kitus aiškių geometrinių formų daiktus. Juos galima atpažinti ir kubistiškai perdirbtus. Perspektyva -jeigu ji apskritai yra- sąmoningai išdarkyta, ttarsi iškreipta.

Ieškodami naujų išraiškos priemonių, kubistai ant savo paveikslų lipdydavo laikraščių iškarpas, tapetų skiautes ir pan. Tokio tipo kūriniai vadinami koliažais.

Kubizmas buvo pakankamai nepastovi meninė srovė. Jos pozicijoms pritarė ir tokie dailininkas, kurių darbuose iš pirmo žvilgsnio sunku rasti kubizmo bbruožų. Prancūzas Roberas Delonė grįžo prie ryškių spalvų. Jam kilo savotiška idėja – garsus paversti matomais.

Kubisto dailininko Fernano Ležė principas pats paprasčiausias- viską suvesti į geometrines formas. Jo paveikslus nesunku atpažinti iš įvairių vienalyčių spalvų plokštumų ir tikslių juodų konturų.

Visuomeninė prasme kubizmas gali atrodyti bereikšmis, tuščias. Bet kubizmas priklausė pačių pažangiausių pažiūrų dailininkai – Pablas Pikasas ir Fernanas Ležė.

Pablas Pikasas buvo ne vien tik kubistas. Jis darbavosi daugiau kaip septynis dešimtmečius. Dailininko kūryboje atsispindi daugelis permainų ir pasikeitimų mūsų amžiaus mene. Be to, jo kūryniuose visada jaučiama stipri kūrėjo individualybė, jos visuomet galima atpažinti- nepriklausomai nuo tuo, kokiu stiliumi nutapyti.

FUTURIZMAS

Italiojoje atsirado kubizmui gimininga, bet su skandalingais atspalviais kryptis – futurizmas. Grupė jaunų dailininkų, kuriems atsibodo jų šalyje lankstytis praeities mmenui, pabandė sukurti naują – “ateities meną”. Savo pažiūras jie išdėstė futuristiniuose mafiestuose, kurie kviečia atmesti praeities pasiekimus ir išaukštinti naujųjų laikų techniką ir pramoninę dvasią. Juos žemės rutulį juosiantys geležinkeliai, vandenynų laivai, plieniniai tiltai, didžiuliai miestai. Visa tai juos viliojo išoriniu spindesiu. Aštrių visuomeninių prieštaravimų, kurios sąlygojo stambi kapitalistinė gamyba, jie nepastebėjo.

Futuristai savo kūriniuose norėjo užfiksuoti esminį naujųjų laikų požymį- spartesnį gyvenimo tempą. Tai jie ir stengėsi pavaizduoti savo kūriniuose, vieną paskui kitą gyvenimo judėjimo momentą vienoje drobėje išdėsdydami ppanašiai kaip kino juostoje.

Kai kuriuos metodus futuristai perėmė iš kubistų. Panašiai jie “laužė” daiktus dalimis. Futuristams kilo noras parodyti daiktus skirtinguose laikuose.

Futuristai taip pat stengėsi “pavaizduoti” paveiksle visus galimus garsus, gatvės triukšmą. Tam garso šaltinį jie apsupdavo ryškiai dažytais lankais ir ratais, kurie turėjo įkūnyti garso bangų virpesius. Panašių bandymų randame ir Robero Delonė darbuose.

Futurizmas buvo trumpalaikis reiškinys. Jis gyvavo tik kelerius metus prie Pirmąjį pasaulinį karą.

Rusijoje artimas fututrizmui buvo lučizmas. Tokį pavadinimą srovė gavo dėl paveikslus užpildančių ryškių šviesos spindulių.

SIURREALIZMAS

Daug ilgiau gyvuoti buvo lemta siurrealizmui. Tai ne visai apibrėžta ir paliekanti liguistą įspūdį kryptis. Čia realios būtybės ir daiktai sudaro neįprastus derinius. Taip atsiranda įvaizdžiai, primenantys fantastinius regėjimus arba sapnus. Siurrealizme nėra jokios tvarkos ir protingos prasmės- viską lemia atsitiktinumas ir sapnai. Tikio meno atsiradimą daugiausia sąlygojo XX a. pradžioje paplitusi medicininė išvada, kuri aiškino, kad žmogaus dvasioje ir pasąmonėje gimsta pirminės tamsios jėgos, siekiančios pajungti sąmonę ir žmogaus veiksmus. Suprantama, kai kurie dailininkai bandė suteikti toms slaptoms jėgoms galimybę pasireikšti, leisti joms valdyti dailininko ranką taip, kad kūrinys atsirastų lyg ir pats savaime, be proto kontrolės. Aišku, čia buvo ir apsimetinėjimo.

Siurrealizmo pirmtakė buvo Pirmojo pasaulinio karo metais Šveicarijoje atsiradusi grupuotė “Dada”. Jai priklausantys dailininkai griežtai atmetė klasikinį meną. JJie atkreipdavo dėmesį triukšmingais pasirodymais, priblokšdavo publiką absurdiškais kūriniais.

Dadaistai, panašiai kaip ir kubistai, naudojo koliažo techniką.

Su siurrealizmu susiję du dailininkai, kurie pradėjo tapyti fantastinius paveikslus dar prieš atsirandant dadaizmui. Tai Džordžas de Kirikas ir Markas Šagalas. Jų kūriniai kur kas turingesni už kai kurių vėlesnių siurrealistų beprasmius išsišokimus.

Galutinas siurrealizmas susiformavo XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. Daugelis dailininkų ir toliau kūrė dadaistiškas beprasmybes, parodose eksponavo visus įmanomus gatavus daiktus, klijavo kūrinius iš pačių netikėčiausių medžiagų, net iš skudurų, nuorūkų. Kai kurie iš jų griežtai atsisakė įprasto grožio supratimo ir ėmė vaizduoti tik senus, keistus daiktus, tarsi atsitiktinai pakliuvusius į užburtą paveikslo pasaulį. Prieštaringus jausmus sukelia žymiausio siurrealisto , sensacijų mėgėjo kataloniečio Salvadoro Dali paveikslai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos smulkiausios detalės teikia jiems ypatingo žavesio, pabrėžia fantazijos lakumą.

Įtempti, neramūs prancūzo Yvo Tangi paveikslai. Šviesos užtvindytoje tuštumoje vaidenasi mažos būtybės, primenančios pupas arba kažko tai tokio gniužulus. To kažko net įvardinti neįmanoma.

Palyginti su ką tik paminėtais dailininkais, puošnūs kataloniečio Joano Miro paveikslai atrodo kur kas linksmesni. Lygius vienspalvius paviršius užpildo ištisas knibždėlynas mažų būtybių ie senovės tautų rašmenis primenančių ženklų. Vaikiškas vaizduotės žaismas būdingas siurrealistinei švecaro Pauliaus Klė kūrybos daliai. Dailininkas pavyzdžiu laikė vaikiškų piešinių žmogeliukus.

Siurrealizmo polinkis į absurdą ie beprotybę iš tiktųjų bbuvo epochos prieštaravimų, krizių, karų atspindys. Panašių reiškinių galima rasti ir praeityje. Ypač daug siurrealizmo bruožų yra Jeronimo Boscho ir Francisko Gojos kūriniuose. Bet ir jie kūrė karų, nelaimių metais, todėl šiems įvykiams buvo ypač jautrūs.

ABSTRAKCIONIZMAS

Viena sudėtingiausių, daugiausia ginčų kėlusi ir tebekelianti šiuolaikinio meno kryptis. Reikia pasakyti, kad tarp žiūrovų abstrakcionizmas nebuvo populiarus. Ši kryptis liko nuošalyje nuo savo laikmečio aštrių visuomeninių problemų. Abstrakti tapyba neatspindi realiai egzistujančių žmonių, daiktų, peizažų, nors ji kuriama įprastomis tapybos priemonėmis- taškais, linijomis, spalvomis. Jas sujungdami, dailininkai kartais siekė dekoratyvumo afekto. Tačiau abstarkcionistai savo kūrybos nelaiko kilimų eskizais. Neretai išreiškiamas dailininko požiūris į pasaulį, jo filosofinė pozicija. Tačiau tai filososfinė maišatis. Abstrakcionistai naudojo vieną reiškinį, pastebėtą jau Renesanso epochoje- skirtingai nubrėžtos linijos ir sąskambiai gali sukelti žiūrovui tam tikras nuotaikas. Apie tokį poveikį galime spręsti iš to, kad vienas spalvas laikome šiltomis, o kitas – šaltomis; vienas vadiname džiaugsmingomis, kitas- niūriomis ir t.t.

Abstrakčiojo meno srovių yra daug, jos vadinamos įvairiais pavadinimais. Bendras abstrakcionizmo pavadinimas miglotas, sąlygiškas ir neatspindi tikrosios jo esmės. Todęl palyginti dažnai vartojamas ir kitas terminas- bedaiktis menas.

Arsisakę vaizduoti realiai matomas formas, abstrakcionizmas gimė ne tuščioje vietoje. Jo pirmtakai- kubizmas, taip pat futurizmas ir dadaizmas. Šios visos kryptys tolo nuo gamtos ,

bet vis dėlto su ja, nors ir silpnai, buvo susijusios. Abstrakcionizmas šį ryšį visiškai nutraukė.

Abstrakcionizmo tėvu laikomas rusų dailininkas Vasilijus Kandinskis. Kai kurios abstrakcionizmo kryptys atsirado ir Rusijoje. Įvairias formas tapė Kazimieras Malevičius . šis dailininkas judėjimą vaizdavo plokštumoje išmėtydamas stačiakampius ir kvadratus.

Vienu abstrakcionizmo kūrėjų laikomas ir olandas Pitas Mondrianas. Jis paveikslo plokštumą vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis dalijo į kvadratus ir stačiakampius, kai kuriuos iš jų nudažydamas balta, kitus raudona, mėlyna, geltona spalva.

Toliau abstrakcionizmas vystėsi trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji, kurią ppradėjo Malevičius ir Mondrianas, akcentuoja tikslių geometrinių formų naudojimą ir kompozicijos pusiausvyrą. Šiai krypčiai atstovauja ir 1960 m. atsiradęs vadinamasis optinis menas.

Antra pagrindinė abstrakcionizmo kryptis prasideda nuo Vasilijaus Kandinskio ir jo “ Mėlynojo raitelio” laikų bendražygio Pauliaus Klė. Paveiksluose norint galima įžvelgti realybės užuominų, tačiau sunku atspėti, ką turėjo galvoje pats dailininkas. Trečia pagrindinė kryptis- pati žymiausia ir labiausiai rėžianti akį. Šios krypties dailininkai visiškai atsisakė sąmoningos paveikslo kompozicijos ir bet kokio filosofinio savo veiksmų pagridimo. Jų kūryba sudaro neapibrėžtų formų spalvinės dėmės, nerūpestingi potėpiai, tankūs grublėti dažų sluoksniai. Atstovai – Pjero Sulažo, Hanso Hartungo ir pats nesuvaldomiausias buvo amerikietis Džekas Plokas. Jo kūryboje daug reklamos triukų, bandymų bet kokia kaina išsikovoti šlovę. Abstrakčiojo meno šlovė jau praeityje. Šis menas kklestėjo XX a. viduryje. Vėliau buvo sunku sugalvoti ką nors nauja. Be to, abstrakčiojo meno dauguma žiūrovų niekad nesuprato. Todėl jį pakeitė suprantamesnės kryptys.

POPMENAS

Tai viena iš palyginti naujų šiuolaikinio meno krypčių. Ji atsirado XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje, bet suklestėjo tik po dešimties metų. Popmeno tėvynė- Jungtinės Amerikos Valstijos. Jis atsirado kaip abstrakcionizmo, kuriam atstovavo Džekas Polokas, priešprieša. Kad menas būtų suprantamas daugumai, taptų populiarus, jie pasiūlė vaizduoti kasdien žmogų supančius daiktus ir technikos gaminius, šiuolaikinio meno aplinką. Taigi popmenas- populiarus menas. Tačiau jei šių dailininkų vaizduojami daiktai iš tikrųjų populiarūs, tai apie jų kūrinius to pasakyti negalima. Šie paveikslai atbaidydavo žiūrovus ir kritikus savo šlykštumu ir nepataisomumu.

Šių dailininkų kūriniuose dažnai nėra ribos tarp tapybos ir skulptūros. Jų kūriniai neretai esti trijų matavimų arba užima net visą parodų salę. Dailininkai rengia ir hepeningus, pateikdami juos kaip kolektyvinius kūrinius. Tai iš anksto nesurežisuoti vaidinimai, kuriuose veiksmą lydi muzika ir šokis.

Popmeno tapytojai dažus ant drobės kartais tepa laisvai ir nerūpestingai, o kartais taip tiksliai ir subtiliai, kad žiūrint iš toli, jų paveikslus sunku atskirti nuo spalvotos nuotraukos. Dažnai naudojamos fotonuotraukos, koliažai, daiktų kombinacijos, neįprastos medžiagos, išdidintų apimčių daiktai. Dailininkai nori priversti žmones naujai pažvelgti į technikos gaminiais užgriozdintą atitolusią nuo gamtos aplinką, kkurioje gyvena šiuolaikinių didmiesčių žmonės.

Popmeno “klasikai” vien amerikiečiai: Robertas Raušenbergas, Rojus Lichteinas, Endis Varholas, Klesas Oldenburgas, Džordžas Segalis.

Nors iš pradžių popmeno idėjos neapibrėžtos, ilgainiui ši kryptis tampa vis kritiškesnė buržuazinei visuomenei.

NAIVUSIS MENAS

XX a. vis labiau ėmė imponuoti reiškinys, kuris anksčiau buvo nelaikomas menu. Tai dailininkų mėgėjų kūryba. Ji vadinama naiviuoju menu, arba primityvizmu. Pirmas rimtas primityvizmas buvo prancūzas Anri Ruso, kuris išėjęs į pensiją, savo gyvenimą paskyrė tapybai. Jis vaizdavo kasdieninio gyvenimo įvykius, fantastiškus tolimų šalių vaizdus, dykumas ir tropikų miškus. Skirtingai negu daugelio vėlyvesnių primityvistų, Ruso naivumas nuoširdus. Dailininkai tikėjo savo pašaukimu ir nerangiai, bejėgiškai, bet neabejodamas savo tiesa, tapė žaismingas žmonių ir žvėrių figūras. Skambūs spalvų deriniai, paprastumas ir betarpiškumas teikia jo paveikslams nepakartojamo žavesio. Tai jau amžiaus pradžioje pastebėjo P.Pikaso vadovaujami kubistai. Jie pirmieji palaikė primityvizmą. Kitas žymus primityvistas, taip pat nepripažintas savo gyvenimo metais, buvo Nikas Pirosmanašvilis.

Dauguma primityvistų – tai žmonės, gyvenantys nuošaliuose užkampiuose , mažuose miesteliuose arba kaime, neturintys galimybės mokytis tapybos, bet norintys kurti. Jie nuoširdžiai vaizduoja savo kasdieninius darbus, liaudies šventes, šeimyninius įvykius. Plačiai žinomi ir pripažinti Jugoslavijos primityvistai.

Net ir techniškai silpnuose primityvistų darbuose išlikęs tas jausmų tyrumas, kurio siekia ir “išrinktųjų” menas. Todėl primityvizmas traukė ir profesionalius dailininkus. Primityvizmas darė poveikį ir ššiuolaikiniam menui. Yra “tikrų” dailininkų, kurie perima ir naudojo primityvistų metodus, tačiau šiuo atveju jie ne visiškai nuoširdūs. Domėjimasis primityvizmu ypač sustiprėjo pastaraisiais metais. Matyt, tai skatina nuoširdumo stoka, tolimas nuo gamtos, kas taip būdinga modernizmui.

Ypatingą vietą primityvizmas užima Amerikoje. Jau XIX a. čia jis rimtai vertinamas, paveikslai kaupiami muziejuose. Amerikoje buvo mažai meno mokyklų, dideli Europos meno centrai toli, bet žmonės negailėdami energijos, siekė grožio ir stengėsi mene užfiksuoti savo aplinką. Čia ir pasireiškė menininkai mėgėjai.

LITERATŪRA:

1. Gombrich. Meno istorija.- K., 1995

2. Vijrand. Jaunimui apie meną.- V., 1994

3. Universalus meno žodynas.- V.,1998

4. Gaižutis. Meno sociologija.- K., 1998

5. Lucie- Smith. Meno kryptys nuo 1945-ųjų.-K., 1996