Frankai

Frankų valstybe

Tai pirmoji FEODALINĖ VALSTYBĖ. Feodalai  valstiečiai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta III a. Per didįjį tautų kraustymasi frankai padarė didelę įtaką Romos imperijos žlugimui.

Pirmąją germanų valstybę Romos imperijos buvusioje teritorijoje įkūrė 418 m. V a. antroje pusėje savo valstybes sukūrė Frankai, Burgundų gentys. 476 m. germanų vadas Odoarchas nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustulą ir tokiu būdu Romos teritorijoje susikūrė barbarų valstybės. V a. pabaigoje frankų gentys užgrobė didžiulę Romos teritorijos dalį ir 486 m. ties Suasono miestu ggalutiniai sumušė paskutinius romėnus ir sukūrė frankų valstybę. Įkūrėjas – karalius Chlodvigas. Jis pradėjo Merovingų dinastiją (486 – 768m. truko ši dinastija).

Frankai buvo labai tolerantiški (496 m. frankai priima Krikščionybę). Chlodvigas tikėjo ir teigė, kad Dievas skyrė jam valdžią vadovauti.

Teisinis Frankų valstybės pasaulis:

• Gyventojų sluoksniai: Feodalai ir valstiečiai (laisvieji, baudžiaviniai).

• Priverstinis darbas – lažas.

• Pirmiausia buvo laisvieji valstiečiai, bet kai jie pradėjo nepaisyti ponų, tai ponai juos įbaudžiavino.

• Salijų teisynas – pats Chlodvigas jį patvirtino.

• Salijai – Reino žemupio gyventojai.

• Ripoarijai – Reino aukštupio gyventojai.

• Salijų tteisyno straipsniai rodo, kad: Frankai vertėsi dvilauke žemdirbyste. Gyvulininkyste, medžiokle, bitininkyste (drevininkyste). Arkliai nebuvo priskiriami prie kinkomų gyvulių. Arklius frankai naudojo kao žygiams, žemę dirbo jaučiais.

• Frankų valstiečių šeima turėjo: 12 – 25 raguočių, 7 – 12 arklių, 50 kiaulių, 40 aavių.

• Įstatymiškai numatyta didžiulės baudos už gyvulių vogimą..

• Privati žemės valda – alodas

• Labiausiai buvo ginamas laisvasis frankas, už jo nužudymą – 200 solidų bauda. Solidas – romėnų auksinė moneta.

• Buvo pusiau laisvi žmonės – litai, už jų nužudymą buvo skiriama 100 solidų bauda.

• Už burgundo, bavaro nužudymą – 160 solidų bauda.

• Už romėno – 100 solidų bauda.

• Nužudžius vergą reikėjo tik atlyginti nuostolius. Vergams priklausė: amatininkai, ir tarnai. Vergai nebuvo pagrindinė darbo jėga. Ne visų tautybių žmonių padėtis buvo vienoda.

• Moters padėtis Frankų valstybėje buvo labai aukšta, už moters nužudymą buvo skiriama 3 kartus didesnė bauda negu už vyro – 600 solidų bauda. Salijų teisynas gynė moters orumą. Vien už prisilietimą prie krūtinės – 45 solidų bauda. Vyras, suviliojęs svetimą moterį gaudavo 200 solidų bbaudą.

• Salijų teisyne aukščiausia valdžia priklausė karaliui, jis priimdavo svarbiausius sprendimus. Paprastiems frankams buvo priimta sužinoti apie naujus potvarkius iš pavasarinių patikinimų.

• Iš liaudies sušaukimų perėmė teismines funkcijas. Užkariautoms teritorijoms vadovaudavo grafai (rinko mokesčius, vadovavo vietiniams teismams.).Už kariauninko ar karaliaus valdininko nužudymą buvo skiriama 600 solidų bauda. Jei jis žūdavo vykdydamas tarnybinę pareigą, žudikas mokėdavo 1800 solidų baudą.

Po Chlodvigo mirties:

Karalių valdžia pradėjo silpnėti. Mirdamas Chlodvigas padalijo karalystę 4 savo sūnums. Frankų valstybėje susidarė 4 nepriklausomos dalys:

• Šiaurės Vakarų – NEUSTRIJA

• Šiaurės Rytų – AUSTRAZIJA

• Pietvakarių –– AKVITANIJA

• Pietryčių – BURGUNDIJA

Frankų valstybėje iš karalių valdžią perėmė MAYORDOMAI. 715 metais Frankų valstybę pradėjo valdyti pirmasis karolinių dinastijos atstovas KAROLIS MARTELIS. Jis vedė karus su arabais, ir 732 m. mūšyje ties Puatjė sumušė arabus. Po šio mūšio MARTELIS įvykdė karinę reformą, kur kariams už tarnybą duodavo žemę (iki gyvos galvos). Žemės davimas už karinę tarnybą – beneficija. Beneficijų dalijimu buvo sustiprinta karalių valdžia, ją sustiprino MARTELIO sūnus PIPINAS TRUMPASIS.

Karolis Didysis (768 – 814 m.) centralizavo valstybę, sustiprino karaliaus valdžią ir iki 800 m. vykdė karus su Saksų gentimis. (Siekis nukariauti saksus – DEMONUS ir įjungti į valstybę žemes ir atversti į krikščionybę. Jis padėjo Romos popiežiui skleisti krikščionybę). 800 metais Karolis Didysis buvo vainikuotas imperatoriumi.

Nuo 800 metų Frankų valstybė virsta Frankų imperija. Karolis Didysis – talentingas karvedys, žymus politikas, centralizavo krašto administraciją, pertvarkė teismus, platino krikščionybę, suvienodino teologiją, bažnytines apeigas. Sostinėje Achene sutelkė daug mokslininkų, įkūrė dvaro akademiją, steigė mokyklas, liepė parašyti germanų kalbų gramatiką – KAROLIGŲ RENESANSAS.

Frankų valstybėje formavosi tipiška visuomenė – feodalizmas, spartėjo turtinė diferenciacija. Ne visi gyventojai sugebėjo išlaikyti alodą. Visi nusigyvenusieji prašydavo turtingesnio kaimyno pagalbos ir globos. Prašymas arba pagalba buvo forminama specialiais raštais vadinamais PREKARIUMAIS. Jų būta įvairių bet visi panaikindavo alodines teises. NNetekęs privatinės nuosavybės teisių dažniausiai žmogus prarasdavo ir asmens laisvę.

Feodalinėje visuomenėje pastoviai vyko karai. Neturtingieji valstiečiai negalėjo apsaugoti savo turto, apsiginti, todėl taip pat prašydavo turtingesnio kaimyno pagalbos. Ši pagalba buvo įforminama specialiu raštu – KOMENDACIJA. Valstiečių įbaudžiavinimą paspartino ir pradėta vykdyti beneficijų reforma. Po kurios už karo tarnybą žemė buvo duodama su ten gyvenusiais valstiečiais. Po šių reformų visi stambieji žemvaldžiai imta vadinti SENJORAIS, o pakopa vėliau už senjorą stovintis žmogus – VASALAS. Santykiai tarp senjorų ir vasalų buvo vadinami feodaliniais laiptais. Feodaliniuose laiptuose visi žemvaldžiai buvo išrikiuojami nuo stambiausio iki smulkiausio riterio.

IX a. daugelis beneficijų virsta paveldimomis valdomis – FEODU. Iš čia kilo ir visuomeninės gyvenimo tvarkos feodalizmo pavadinimas. Atsiradus feodui, feodalui tampa nebūtina klausytis savo senjoro. Iš senjoro gautas raštas, suteikiantis feodalui teisę laisvai rinkti mokesčius, atlikti teismo funkcijas yra vadinamas – IMUNINIU RAŠTU.

Frankų imperija suvienyta ginklu, nebuvo patvarus junginys, ten gyvenusias gentis vienijo tik ekonominiai ryšiai, laikui bėgant pradėjo formuotis atskiros tautybės ir imperija pradėjo silpti. Po Karolio Didžiojo mirties valdęs sūnus Liudvikas Pamaldusis imperiją padalijo 817m. trims sūnums, tačiau gimus ketvirtajam kilo dideli nesutarimai, po Liudviko mirties 843m. Liudviko trys sūnūs ją padalijo.

• Vyriausiajam sūnui Lotarui atiteko itališkų žemių junginys.

• Jauniausias sūnus Karolis (pramintas plikagalviu), gavo pprancūziškas žemes.

• Sūnus Liudvikas gavo vokiškas žemes.